Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Bartašienės,

dalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Telšių skyriaus atstovei Lėnai Jonauskienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio bylos nagrinėjimo tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Telšių skyriaus apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2008m. spalio 7d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. T. ieškinį atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Telšių skyriui, UAB „Telšių autobusų parkui“, trečiajam asmeniui Telšių rajono savivaldybei dėl pažeistų teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Įpareigojo atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Telšių skyrių, pagal NDTN Plungės teritorinio skyriaus 2007 08 08 rašto Nr.R-911 nurodymus, nustatyta įstatymų tvarka nuo 2007 03 29 mokėti ieškovui P. T. , 28,5 procentus netekto darbingumo kompensaciją. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Telšių skyriaus, 100 litų bylinėjimosi išlaidas P. T. naudai.

Sprendime teismas nurodė, kad iš profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto, bei Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos Pažymos matyti, kad P. T. dėl nustatytos profesinės ligos prarado 30 procentų darbingumo. Iš teismo posėdžio metu pateiktų dokumentų matyti, kad VSDFV Telšių sk 2007 07 31 sprendimu Nr.SZA-15 nuo 2007 03 29 paskyrė P. T. 0,7 proc. netekto profesinio darbingumo, dirbant Klaipėdos prekybos uoste; UAB „ Telšių autobusų parkas“ moka P. T. 0,8 proc. netekto darbingumo dirbant Telšių valstybiniame autobusų parke nuo 2007 12 01. NDNT Plungės teritorinis skyrius nustatė, kad ieškovas P. T. darbingumo neteko sekančiai: Klaipėdos prekybos uoste – 0,7 procentus, Telšių autotransporto kontoroje (ATĮ, VATĮ) – 28,5 procentus, Telšių valstybiniame autobusų parke - 0,8 procentus (b.l.10). Abu atsakovai su NDNT Plungės teritorinio skyriaus išvadomis sutiko, jų neginčijo. Nurodė, kad ieškovas 1956 05 05 priimtas dirbti į Telšių autotransporto kontorą, jam dirbant, 1972 01 01 pakeistas įmonės pavadinimas į Telšių autotransporto įmonė, po to - 1991 01 01 pakeistas pavadinimas į Valstybinė autotransporto įmonė. 1992 02 20, vadovaujantis LR Vyriausybės 1991 10 31 nutarimu Nr.451, padalijus įmonę, P. T. perkeltas į Telšių Valstybinį autobusų parką, 1993 02 17 atleistas iš darbo ryšium su darbo vietų sumažinimu. Iš Įmonės įregistravimo pažymėjimo darė išvadą, kad Specialios paskirties Akcinė bendrovė „Telšių keleivinis transportas“ įregistruota 1992 03 02, įmonė reorganizuota 1995 05 02 (b.l.40). Šie rašytiniai įrodymai liudija, kad ieškovas iki 1992 02 20 dirbo Valstybinėje autotransporto įmonėje, kuri vadovaujantis LR Vyriausybės 1991 10 31 nutarimu Nr.451 „Dėl valstybinių autotransporto įmonių privatizavimo paspartinimo“ ir papildant Susisiekimo ministerijos 1991 11 08 įsakymą Nr.227, bei 1991 11 13 įsakymą Nr.230, buvo išskaidyta į Specialios paskirties AB „Telšių keleivinis transportas“ bei Telšių valstybinį autobusų parką. SPAB „Keleivinis transportas“ 1992 03 02 buvo įregistruota įmonių rejestre, todėl teismas laikė, kad Valstybinė autotransporto įmonė buvo privatizuota Žalos atlyginimo laikinojo įstatymo 18¹str. prasme. Atsakovas VSDF Telšių skyrius nesutiko su pareikštu ieškiniu tuo motyvu, kad Valstybinė autotransporto įmonė nebuvo privatizuota, nes visas valstybinis kapitalas buvo perduotas Valstybiniam autobusų parkui, o šiuo metu UAB „Telšių autobusų parkas“ vienintelis akcininkas yra savivaldybė. Teismas darė išvadą, kad atsakovas neteisingai komentuoja laikinojo įstatymo 18¹str.1d.3p., kadangi šis punktas nenustato, kad pagal šį įstatymą valstybinės įmonės privatizavimu laikomas tik jos privatizavimas pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą ar Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą. SPAB „Telšių keleivinis transportas“ po reorganizavimo įregistruotas įmonių rejestre 1992 03 02, todėl žalos atlyginimą 28,5 proc. dėl prarasto darbingumo Telšių autotransporto kontoroje ir Valstybinėje autotransporto kontoroje privalo mokėti atsakovas VSDFV Telšių skyrius nuo darbingumo lygio vertinimo akto išdavimo dienos, t.y. 2007 03 29 (LR CK 1.138str., 6.289str.).

1) Pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo normas. Neteisingai komentavo LR Vyriausybės 1991 m. spalio 31 d. nutarimą Nr.451 „Dėl valstybinių autotransporto įmonių privatizavimo paspartinimo“, nurodydamas, kad valstybinė autotransporto įmonė buvo reorganizuota į specialios paskirties AB „Telšių keleivinis transportas“ bei Telšių valstybinį autobusų parką“. Abi įmonės liko valstybinės, perėmusios valstybinės autotransporto įmonės turtą, teises ir pareigas, tuo metu galiojusio LR CK 38 str.pagrindais. Ieškovas P. T. dar 1962 m. gruodžio 2 d. pervestas dirbti autobuso vairuotoju ir juo dirbo iki atleidimo iš darbo valstybiniame autobusų parke dienos, t.y. iki 1993 m. vasario 17 d. Padalijus valstybinę įmonę, 1992 m. vasario 20 d. perkeltas į Telšių valstybinį autobusų parką, kuris įregistruotas įmonių registre 1992 m. kovo 2 d. ir 1995 m. gegužės 2 d. reorganizuotas į specialios paskirties akcinę bendrovę „Telšių keleivinis transportas“. Tuo metu galiojusio LR CK normomis, kurio 508 str. numatė, kad „reorganizavus juridinį asmens, įpareigotą atlyginti žalą, susijusį su fizinio asmens sveikatos sužalojimu ar jo gyvybės atėmimu, reikalavimai atlyginti žalą pareiškiami juridinio asmens teisių perėmėjui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apylinkės teismas priėmė teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Bylos dokumentais nustatyta, kad ieškovas 1956 05 05 priimtas dirbti į Telšių autotransporto kontorą, atleidus ir vėl priėmus 1958 05 04 dirbo toje įmonėje, kurios pavadinimas 1972 01 01 pakeistas į Telšių autotransporto įmonę, po to - 1990 11 20 pakeistas pavadinimas ir įregistruota Telšių valstybinė autotransporto įmonė (b.l.22, t.2). 1992 02 20, vadovaujantis LR Vyriausybės 1991 10 31 nutarimu Nr.451, padalijus įmonę, P. T. perkeltas į Telšių Valstybinį autobusų parką ir 1993 02 17 atleistas iš darbo ryšium su darbo vietų sumažinimu.

Iš byloje esančių rašytinių dokumentų konstatuotina, kad 1991 12 12 LR Susisiekimo Ministerijos įsakymu, vykdant minėtą Vyriausybės nutarimą Nr.451 „Dėl valstybinių autotransporto įmonių privatizavimo paspartinimo“ Telšių valstybinė autotransporto įmonė reorganizuota ir išskaidyta į dvi įmones – 1992 m. kovo 2 d. atskirtas ir įregistruotas Valstybinis autobusų parkas, kuris 1995-05-02 perregistruotas į specialios paskirties akcinę bendrovę „Telšių keleivinis transportas“. Buvusios Telšių valstybinės autotransporto įmonės įregistruotos 1990-11-20 dalis liko ir nuo 1994-03-29 perregistruota į AB „Telšių transportas“ (b.l.8 t.1,22 t.2).Vykstant privatizavimo bei reorganizavimo procesui (1991 12 11 reorganizavimo komisijos aktu) jau 1992 02 20 ieškovas perkeltas į Telšių valstybinį autobusų parką.

Kolegija vertina, kad įvykus valstybinės įmonės reorganizacijai ir išskaidžius įmonę, įregistruotos dvi savarankiškos įmonės. Juridinių asmenų registro išrašas (b.l.78) įrodo, kad 1992-03-02 įregistruota nauja reorganizuota įmonė Valstybinis autobusų parkas ir suteiktas naujas įmonės kodas 8019323 (vietoj buvusio 8010125), nuo 1995-05-02 ši įmonė perregistruota kaip SPAB „Telšių keleivinis transportas“, o nuo 2003-07-15 įregistruota UAB „Telšių autobusų parkas“ ir suteiktas naujas įmonės kodas – 180193231. Darytina išvada, kad taikant žalos atlyginimo prievolės perėjimo valstybei pagrindus, 1992-03-02 reorganizuotos įmonės įregistravimas juridinių asmenų registre atitinka privatizavimo sąvoką plačiąja prasme.

Taip pat bylos dokumentais įrodyta, kad 2007 12 01 NDNT Plungės teritorinis skyrius nustatė ieškovo P. T. darbingumo netekimo procentus: Klaipėdos prekybos uoste – 0,7 procentus, Telšių autotransporto kontoroje (ATĮ, VATĮ) – 28,5 procentus, Telšių valstybiniame autobusų parke - 0,8 procentus (b.l.10). Todėl konstatuotina, kad Žalos atlyginimo laikinojo Įstatymo (2003-04-29 redakcija) nuostatų taikymas apima ieškovo profesinio susirgimo laikotarpiui taikomą žalos mokėjimo tvarką.

Įstatymo 18¹ str. 1 dalies 3 punkto redakcija nustato, kai nukentėjusieji susirgo profesine liga arba buvo sužaloti dėl nelaimingo atsitikimo darbe, dirbdami buvusiose valstybinėse įmonėse ir buvusiose žemės ūkio įmonėse (kolūkiuose, valstybiniuose ūkiuose) iki jų privatizavimo (valstybinių, valstybinių akcinių įmonių ir buvusių žemės ūkio įmonių, reorganizuotų į akcines bendroves, uždarąsias akcines bendroves ar žemės ūkio bendroves, įregistravimo įmonių rejestre datos). Nustačius profesinę ligą po įmonės privatizavimo, nukentėjusiesiems, dirbantiems toje pačioje ar kitoje įmonėje, kurioje darbo aplinka dėl jos kenksmingo veiksnio (veiksnių) poveikio taip pat turėjo įtakos darbuotojo sveikatos sutrikimui, valstybė atlygina tą darbingumo netekimo dalį, kurios nukentėjusysis neteko dirbdamas buvusioje valstybinėje įmonėje iki jos privatizavimo, atsižvelgdama į darbo sąlygas ir toje įmonėje dirbtą laiką. Kitą darbingumo netekimo dalį atlygina įmonė, kurioje darbas po įmonės privatizavimo turėjo įtakos susirgimui profesine liga. Darbingumo netekimo dalį, kurios nukentėjusysis neteko dirbdamas buvusioje valstybinėje įmonėje iki jos privatizavimo, nustato VMSEK. Įstatymo 23 str. 7 d. 2 p. reglamentuoja kad šis įstatymas taikomas žalai atlyginti dėl susirgimų profesine liga, nustatyta tvarka pripažintų profesinėmis ligomis po 2000 m. sausio 1 d. tiems nukentėjusiesiems, kurie po 2000 m. sausio 1 d. nebuvo drausti pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatas.

Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga civilinius teisinius santykius šiuo metu reglamentuoja 2000 m. CK, 1999 m. gruodžio 23 d. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas bei 1997 m. liepos 1 d. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas. Derinant šių įstatymų teisės normas buvo siekiama ginti nukentėjusiųjų asmenų, patyrusių nelaimingą atsitikimą darbe ar susirgusių profesine liga, civilines teises. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra konstatavęs, kad atsižvelgus į pasikeitusius ekonominius santykius (ekonominę sistemą) buvo nustatyta, kad kai kuriais atvejais prievolę atlyginti nukentėjusiesiems žalą perima valstybė. Derinant šiuos įstatymus tarpusavyje buvo nustatytos įstatymų galiojimo nuostatos, viena iš jų - Laikinojo įstatymo 23 str. 7 d. 2 p. nuostata.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. birželio 18 d. nutartyje Nr.3K-3-732/2003 yra pasisakęs, kad laikinojo įstatymo 23 str. nuostatos dėl šio įstatymo taikymo nebuvo aiškios ir nuoseklios, bet teismų praktika Civilinio kodekso, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo ir Laikinojo įstatymo nuostatas aiškino ir taikė taip, kad fizinio asmens dėl sveikatos sužalojimo patirta žala dėl profesinio susirgimo valstybinėje įmonėje iki įmonės privatizavimo atlyginama pagal Laikinojo įstatymo 18¹ str. 1 d. 3 p. nuostatas valstybės, o mokėjimo prievolę vykdo įstatymu paskirti asmenys (savivaldybės, šiuo metu – SODRA). Tai išplaukė iš CK specialaus delikto dėl žalos, padarytos fizinio asmens sveikatos sužalojimu, atlyginimo taisyklių (CK 6.283 str. 4 d.), Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 str. 2 d., Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 36 str. 3 d. Todėl šiuo metu turi būti taikoma Laikinojo įstatymo 23 str. 7 d. 2003 m. gegužės 29 d. įstatymo Nr. IX-1591 redakcija. Įstatymų leidėjas pastarajame įstatyme įtvirtino atgalinį teisės normos galiojimo atvejį.

Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo motyvai dėl valstybinės įmonės žalos atlyginimo prievolės, teisių ir pareigų perėjimo reorganizuotai UAB „Telšių autobusų parkas“ yra nepagrįsti ir neįrodyti.

Apylinkės teismas išnagrinėjęs bylą teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą sprendimą. Todėl kolegija atsakovo VSDFV Telšių skyriaus apeliacinio skundo netenkina, o Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. sprendimą palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.