Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-225/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-02-03
Bylos Nr.: 2A-225/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-03792-2010-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė, Egidija Tamošiūnienė
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“

Kategorijos

31.1pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
116.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-225/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03792-2010-9Procesinio sprendimo kategorija: 31.1; 21.4.1.1; 116.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5988-340/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios viešosios įstaigos „Vilniaus butai“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas bankrutuojanti VšĮ „Vilniaus butai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus m. savivaldybės administracijai ir Savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“, prašydamas pripažinti Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2008-12-29 įsakymą Nr. 30-2596, kuriuo nuspręsta savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ perduoti VšĮ „Vilniaus butai“ nuosavybės teise priklausantį turtą, negaliojančiu; pripažinti 2008-12-18 aktą „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ ilgalaikio ir trumpalaikio turto perdavimo ir priėmimo“ negaliojančiu ab initio ir šalių atžvilgiu taikyti restituciją, t. y. bankrutuojančiai VšĮ „Vilniaus butai“ grąžinti 2008-12-18 aktu perduotą turtą. Nurodė, kad Vilniaus m. savivaldybės taryba, būdama VšĮ „Vilniaus butai“ dalininke (savininku), priėmė sprendimą Nr. I-7666 „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo“ ir 2008-12-29 Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2596 „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ įsipareigojimų ir turto perdavimo“ perdavė savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ valdyti patikėjimo teise VšĮ „Vilniaus butai“ ilgalaikį ir trumpalaikį turtą bei įsipareigojimus. 2009-01-15 įsakymu Nr. 30-60 likviduojamos VšĮ „Vilniaus butai“ likvidatoriumi buvo paskirtas E. J., kuris 2009-06-12 šios viešosios įstaigos likvidavimo akte nurodė, kad likvidavimo pabaigoje įstaiga turto ir piniginių lėšų neturėjo, taip pat neturėjo kreditorių ir debitorių. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartimi likviduojamai VšĮ „Vilniaus butai“ buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius UAB „Valnetas“ kreipėsi į Vilniaus m. savivaldybę su prašymu perduoti visus turimus VšĮ „Vilniaus butai“ dokumentų originalus bei turimą turtą. Vilniaus m. savivaldybė perdavė tik nedidelę dalį dokumentų. Nurodė, kad dėl sandorio, kuriuo savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ valdyti patikėjimo teise buvo perduotas VšĮ „Vilniaus butai“ nuosavybės teise priklausantis ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, bankrutuojanti VšĮ „Vilniaus butai“ neturi turto, iš kurio gali būti patenkinti kreditorių reikalavimai, todėl negali atsiskaityti su kreditoriais. Iš VšĮ „Vilniaus butai“ 2008-2010 m. balansų ir pelno (nuostolių) ataskaitų matyti, kad 2008 m. ieškovo turtiniai įsipareigojimai buvo 302 757 Lt, o turto tais metais turėjo viso 507 916 Lt. 2009-12-29 balanse matyti, kad ieškovas nebeturi jokio ilgalaikio ar trumpalaikio turto, o jo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 95 955 Lt. Tokie patys duomenys pateikti ir 2010 m. balanse. Nurodė, kad LR Viešųjų įstaigų įstatymo 10 str. 1 d. 8 p. nustato, kad visuotinis dalininkų susirinkimas priima sprendimą dėl viešajai įstaigai nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio turto perleidimo, nuomos, perdavimo pagal panaudos sutartį ar įkeitimo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad iki ginčijamo 2008-12-29 įsakymo Nr. 30-2596 priėmimo buvo nuspręsta likviduoti VšĮ „Vilniaus butai“, šiuo atveju turi būti taikomos specialiosios teisės normos, reglamentuojančios viešosios įstaigos likvidavimo procedūrą. Ieškovo manymu, Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-2596 1 p. prieštarauja LR Viešųjų įstaigų įstatymo 17 str. 9 d. įtvirtintam imperatyvui, nustatančiam, jog patenkinus visus kreditorių reikalavimus, iš likusio viešosios įstaigos turto dalininkams grąžinamas turtas, todėl toks sandoris, vadovaujantis LR CK 1.80 str. 1 d. yra niekinis ir negalioja. Nurodo, kad vadovaujantis Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-03-17 įsakymu Nr. 30-525 patvirtintų VšĮ „Vilniaus butai“ įstatų 14.2 p., įstaigai draudžiama neatlygintinai perduoti įstaigos turtą nuosavybėn, pagal patikėjimo ar panaudos sutartį įstaigos dalininkui ar su juo susijusiam asmeniui, išskyrus LR Viešųjų įstaigų įstatymo 17 str. 9 d. numatytą atvejį. Taigi VšĮ „Vilniaus butai“ įstatų 14.2 p. dar kartą patvirtina, kad VšĮ „Vilniaus butai“ nuosavybės teise valdomas turtas negalėjo būti grąžintas Vilniaus m. savivaldybei arba perduotas savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“. Nurodo, kad pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 1.80 str., taikoma restitucija, t. y. turtas grąžinamas ieškovui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad visi ieškovo reikalavimai nukreipti Vilniaus m. savivaldybės administracijai. Tuo tarpu savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ yra netinkamas atsakovas šioje byloje. Vilniaus m. savivaldybės taryba dar iki 2008-12-03 sprendimo Nr. 1-766 „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo“ priėmimo buvo nusprendusi perduoti savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas ir pavedusi Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriui atlikti visus reikalingus veiksmus, susijusius su visų savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų perdavimu savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ valdyti patikėjimo teise. Administracijos direktorius, vykdydamas pavedimus, 2008-12-18 aktu perdavė savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ turtą. Nurodė, kad buvęs VšĮ „Vilniaus butai“ direktorius V. G. 2008-12-29 bei 2008-12-18 (datos, kai buvo išleistas Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-2596 bei pasirašytas aktas) nebuvo kreditorius LR Viešųjų įstaigų įstatymo 17 str. 9 d. prasme. Be to, Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-2596 nėra sandoris, tai yra administracinis aktas. LR CK 1.136 str. numato, kad sandorio ir administracinio akto yra skirtingi teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai. Skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas jei jis yra neteisėtas iš esmės, t.y. kai jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros. Šiuo atveju naikinti administracinio akto nėra jokio pagrindo.

Atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, prašydamas atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Vilniaus m. savivaldybės administracija, kaip vienintelė įstaigos steigėja ir savininkė, turėjo teisę priimti sprendimą dėl viešajai įstaigai nuosavybės teise priklausančio turto perleidimo, taip pat sprendimus likviduoti viešąją įstaigą, skirti ir atleisti likvidatorių. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad sprendimą likviduoti VšĮ „Vilniaus butai“ ir perleisti jos turtą naujai įmonei savivaldybė priėmė prieš teisminių ginčų tarp V. G. ir VšĮ „Vilniaus butai“ pradžią, todėl savivaldybė negali būti laikoma nesąžininga ar siekiančia išvengti kreditorinių įsipareigojimų. Dėl UAB „Bendruvos“ finansinių sunkumų ir VšĮ „Vilniaus butai“ buvimo netinkamu asmeniu valdyti savivaldybės turtą, buvo nuspręstą UAB „Bendruva“ pertvarkyti į savivaldybės įmonę, o VšĮ „Vilniaus butai“ likviduoti, jos turtą ir funkcijas perduodant naujai savivaldybės įmonei. Tai buvo sąlygota 2007 m. spalio 17 d. pasitarimo pas Vilniaus miesto merą metu priimtų sprendimų. Atsakovas nurodo, kad savivaldybės turtas buvo perduotas VšĮ „Vilniaus butai“ patikėjimo, o ne nuosavybės teise, todėl savivaldybė turėjo šį turtą vėliau perduoti SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kadangi patikėjimo teise naudoti ir valdyti savivaldybės turtą gali tik savivaldybės įmonės bei biudžetinės įstaigos. Ieškovo argumentus dėl viešosios įstaigos likvidavimą reglamentuojančių specialiųjų teisės normų taikymo atsakovas laiko nepagrįstais, nes tik nuo 2009 m. sausio 19 dienos VšĮ „Vilniaus butai“ įgijo likviduojamos įstaigos teisinį statusą. Atsakovas nurodo, kad ginčijamų aktų priėmimo metu V. G. dar nebuvo VšĮ „Vilniaus butai“ kreditoriumi, todėl jokie Viešųjų įstaigų įstatyme numatyti imperatyvai nepažeisti. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas nėra sandoris, o administracinis aktas, todėl negali būti pripažintas negaliojančiu LR CK 1.80 numatytu pagrindu, o ieškovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys nesutampa faktinėmis aplinkybėmis su šia byla, todėl jomis vadovautis negalima. Atsakovo manymu, naikinti šį įsakymą nėra jokio teisinio pagrindo, nes jį priėmė kompetentingas subjektas, jis yra galiojantis, ieškovas neįrodė jo neteisėtumo, taigi juo turi būti vadovaujamasi. Todėl restitucijos taikymas taip pat yra negalimas. Minimų aktų panaikinimas ir grįžimas į buvusią padėtį reikštų galiojančių teisės normų pažeidimą, nes viešoji įstaiga negali valdyti savivaldybės turto patikėjimo teise, be to, nebūtų kam gražinti turto, nes VšĮ „Vilniaus butai“ iš esmės jau yra likviduota. Atsakovas mano, kad kreditoriniai reikalavimai galėtų būti tenkinami tik iš VšĮ „Vilniaus butai“ nuosavybės teise priklausančio turto, be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracija šioje byloje yra netinkamas atsakovas, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas minimus aktus, veikė kaip Vilniaus miesto savivaldybės tarybos įgaliotas asmuo. Atsakovas prašo teismo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškovo bankrutuojančios VšĮ „Vilniaus butai“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo netenkino.

Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino 2008-12-18 aktą „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ ilgalaikio ir trumpalaikio turto perdavimo ir priėmimo“ negaliojančiu ab initio ir šalių atžvilgiu taikė restituciją; įpareigojo atsakovą savivaldybės įmonę „Vilniaus miesto būstas“ grąžinti bankrutuojančiai VšĮ „Vilniaus butai“ 2008-12-18 aktu perduotą turtą, išskyrus atskiruose akto punktuose paminėtas lėšas: 1.5 gyventojų įsiskolinimas už buto nuomą – 276 049,26 Lt, 1.7 išankstiniai apmokėjimai tiekėjams – 6 275,58 Lt, 2.1 gauti išankstiniai apmokėjimai už nuomą – 18 180,1 Lt, 2.2 ilgalaikiai įsipareigojimai – kaupiamos lėšos butų remontui – 577 589,19 Lt; pripažino Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2008-12-29 įsakymą Nr. 30-2596, kuriuo nuspręsta savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ perduoti VšĮ „Vilniaus butai“ nuosavybės teise priklausantį turtą, negaliojančiu ab initio.

Nurodė, kad ieškovas, kuris yra skolininkas kreditorių atžvilgiu, ginčija VšĮ „Vilniaus butai“ savininkės (savivaldybės administracijos) administracinių aktų, sukėlusių jam civilines teisines pasekmes, teisėtumą ir pagrįstumą, todėl šalių teisiniam santykiams taikytinos CK 6.66 str. nuostatos, numatančios kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius. Teismas sutiko su ieškovo teiginiu, jog priimant ginčijamus aktus (įsakymą ir turto priėmimo-perdavimo aktą) buvo pažeistas Viešųjų įstaigų įstatymo 17 str. 9 d. įtvirtintas imperatyvas, nustatantis, kad iš likusio viešosios įstaigos turto dalininkams grąžinamas turtas tik patenkinus visus kreditorių reikalavimus. Konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. I-766 „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo“ priėmimo momento keturi VšĮ „Vilniaus butai“ kreditoriai turėjo galiojančius kreditorinius reikalavimus įmonei. Teismas sprendė, kad atsakovas netinkamai aiškino Viešųjų įstaigų įstatymo 17 str. nuostatas.

Atmetė atsakovo reikalavimą taikyti senaties terminą. Nurodė, jog nagrinėjamoje byloje taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatytas vieno mėnesio terminas administraciniams aktams apskųsti, tačiau nesutiko, kad šio termino eiga prasidėjo nuo bankroto bylos iškėlimo momento (2010-03-05) ir yra praleistas. Bankrutuojančios įmonės turtas ir dokumentai nebuvo perduoti administratoriui Įmonių bankroto įstatymo numatyta tvarka ir terminais, dalis dokumentų buvo išreikalauti per antstolę 2010-09-24. Ieškinys pareikštas 2010-10-15, todėl sprendė, kad senaties terminas nėra praleistas.

Pripažinęs, kad ginčijami aktai prieštarauja Viešųjų įstaigų įstatymo 17 str. 9 d. įtvirtintam imperatyvui ir negalioja ab initio, taikė restituciją. Netenkino ieškovo reikalavimo priteisti turto vertę pinigais, konstatavęs, jog įrodymų, kad restitucija natūra neįmanoma, nepateikta, todėl taikė restituciją natūra. Nesutiko su atsakovo argumentais dėl restitucijos negalimumo, taip pat nesutiko su atsakovo teiginiu, kad VšĮ „Vilniaus butai“ iš esmės yra likviduota, buvo pasirašytas likvidavimo aktas. Nurodė, kad neišsprendus pareikštų kreditorinių reikalavimų, įmonės likvidavimo procedūra negali būti pabaigta ir įmonė negali būti laikoma iš esmės likviduota. Likvidavimo procedūra peraugo į bankroto procedūrą, bankrutuojančios įmonės valdymo organų funkcijas atlieka teismo paskirtas administratorius, kuris privalo perimti visą įmonės turtą Įmonių bankroto įstatymo numatyta tvarka.

Nurodė, kad ieškovas siekia 2008-12-1/8 aktu perduoto savivaldybės įmonei 228 340,75 Lt vertės kilnojamojo turto grąžinimo ir tokiai restitucija teismas kliūčių nenustatė. Byloje nėra pateikta duomenų, kad kilnojamasis turtas (programinė įranga, automobiliai ir kt.) ieškovui nepriklausė. Sutiko su atsakovo argumentais, kad perdavimo akte paminėtos per vienerius metus gautinos sumos (gyventojų įsiskolinimas už butų nuomą), išankstiniai apmokėjimai tiekėjams, išankstiniai apmokėjimai už nuomą bei gyventojų kaupiamos lėšos butų remontui yra tikslinės paskirties lėšos, kurias ieškovas tvarkė, vykdydamas savivaldybės turto administravimo funkcijas, todėl ieškovui nepriklausė ir neturi būti jam grąžintos.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys tenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ginčo faktines aplinkybes, todėl visiškai nepagrįstai nusprendė, kad šalių teisiniams santykiams taikytinos CK 6.66 str. nuostatos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas. Šiuo atveju tokių sąlygų nėra, be to, nuspręsdamas iš dalies tenkinti bankrutuojančios VšĮ „Vilniaus butai“ ieškinį, teismas neužtikrino visų šioje situacijoje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyros. Actio Pauliana pagrindu gali būti pripažįstami negaliojančiais tik sandoriai, tuo tarpu ginčijamas 2008 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-2596 yra administracinis aktas, nors ir sukeliantis teisines pasekmes. Administracinių aktų panaikinimo pagrindai yra įtvirtinti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 str.Teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius CK 6.66 str. pagrindu turi pas kreditorius, kurio teises pažeidžia ginčijamas sandoris. Administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Kadangi ginčijamas Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas nėra sandoris, o administracinis aktas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai pripažino ieškovui bankrutuojančiai įmonei reikalavimo teisę šioje byloje CK 6.66 str. pagrindu ir iš dalies ieškinį tenkino.Net jei būtų ginčijami ne administraciniai aktai, o sandoriai, tam, kad sandorį būtų galima pripažinti negaliojančių actio Pauliana pagrindu, turi būti konstatuotas skolininko nesąžiningumas. Šiuo atveju, priimant ginčijamą įsakymą bei sudarant ginčijamą aktą, nebuvo Vilniaus m. savivaldybės, kaip VšĮ „Vilniaus butai“ savininkės nesąžiningumo. Ginčijamas įsakymas bei aktas buvo 2007 m. spalio 17 d. pasitarimo pas Vilniaus miesto savivaldybės Merą miesto ūkio departamento klausimais pasekmė.Vilniaus apygardos teismas, nuspręsdamas iš dalies tenkinti ieškinį, pripažino ginčijamus aktus negaliojančiais ab initio ir taikė restituciją, įpareigodamas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ grąžinti bankrutuojančiai VšĮ „Vilniaus butai“ 2008-12-18 aktu perduotą turtą, išskyrus tam tikruose akto punktuose nurodytas pinigines lėšas. Bendra grąžintino turto vertė sudaro 478 340,75 Lt, tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi patvirtinti kreditoriniai reikalavimai siekia 174 968,10 Lt. Taigi pirmosios instancijos teismas kreditorių reikalavimams patenkinti įpareigojo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ grąžinti bankrutuojančiai įmonei vos ne tris kartus didesnės vertės turtą, nei bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma.Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė viešosios įstaigos likvidavimo procedūrą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, netinkamai aiškino šios procedūros pradžią nustatančias teisės normas bei nepagrįstai nusprendė, jog buvo pažeistas Viešųjų įstaigų įstatymo 17 str. 9 d. nuostatos. Viešųjų įstaigų įstatymo 17 str. 2 d. numatyta, kad visuotinis dalininkų susirinkimas (savininkas), priėmęs sprendimą likviduoti viešąją įstaigą, privalo paskirti likvidatorių. Tačiau termino, per kurį turi būti paskirtas likvidatorius, įstatymas nenumato. Viešųjų įstaigų įstatymo 17 str. 5 d. numato, kad viešosios įstaigos valdymo organai netenka įgaliojimų nuo likvidatoriaus paskyrimo dienos. Todėl neteisus pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad sprendimą dėl likvidavimo priėmęs subjektas privalo paskirti likvidatorių kartu su sprendimu dėl įmonės likvidavimo. Viešųjų įstaigų įstatymo 17 str. 3 d., kuria rėmėsi teismas, ginčijamu atveju netaikoma. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo bei Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl likvidatoriaus skyrimo Juridinių asmenų registre buvo įregistruoti 2009 m. sausio 19 d. Todėl tik nuo šios datos prasidėjo VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo procedūra ir nuo šio momento turi būti taikomos specialios teisės normos, reglamentuojančios viešosios įstaigos likvidavimą. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorius turėjo teisę, o kartu ir pareigą vadovautis Viešųjų įstaigų įstatymo 10 str. 1 d. 8 p., o ne 17 str. 5 d. ir atlikti visus reikiamus veiksmus, susijusius su visų VšĮ „Vilniaus butai“ valdytų gyvenamųjų patalpų bei kito turto perdavimu SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Konstatavus, kad ginčijamų Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo ir akto sudarymo metu viešųjų įstaigų likvidavimą reglamentuojančios teisės normos netaikytinos, negali būti konstatuotas ir jų pažeidimas.Nei ginčijamo įsakymo priėmimo metu, nei akto sudarymo metu nebuvo VšĮ „Vilniaus butai“ kreditorių Viešųjų įstaigų įstatymo 17 str. 9 d. prasme. Likvidavimo proceso metu V. G., L. J., J. S. neturėjo kreditorinių reikalavimų VšĮ „Vilniaus butai“ atžvilgiu.Nepagrįsti ir neteisėti pirmosios instancijos teismo argumentai dėl restitucijos taikymo. Ginčijamas Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas yra ne sandoris, o administracinis aktas, todėl jis negali būti pripažįstamas negaliojančių pagal CK 1.80 str. Tokiu atveju ir restitucijos taikymui nėra jokio teisinio pagrindo.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad šioje byloje taikytinas ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytas vieno mėnesio senaties terminas, tačiau nepagrįstai sprendė, jog jis nėra praleistas. Bankroto byla VšĮ „Vilniaus butai“ iškelta 2010 m. kovo 5 d. nutartimi. Bankroto administratorius, būdamas atidus ir rūpestingas bei siekdamas tinkamai vykdyti savo funkcijas, jau nuo 2010 m. kovo 5 d. turėjo galimybę sužinoti apie ginčijamo įsakymo priėmimą. Tuo labiau, kad įsakymas yra viešai prieinamas interneto puslapyje.Priimdamas 2008 m. gruodžio 28 d. įsakymą bei sudarydamas 2008 m. gruodžio 18 d. aktą, Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorius veikė ne administracijos vardu, o kaip Vilniaus miesto savivaldybės tarybos įgaliotas asmuo. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo atmesti ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu jau vien tuo pagrindu, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui.

Šalies argumentai

Atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys tenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai įvertino šalių ginčo faktines – teisines aplinkybes, ko pasekoje nepagrįstai sprendė, jog šalių teisiniams santykiams taikytinos CK 6.66 str. nuostatos dėl actio Pauliana taikymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas. Nagrinėjamu atveju tokių sąlygų nėra. Actio Pauliana pagrindu gali būti pripažįstami negaliojančiais tik sandoriai, tuo tarpu ginčijamas įsakymas yra administracinis aktas, nors ir sukeliantis civilines teisines pasekmes. Administracinių aktų panaikinimo pagrindai įtvirtinti ABTĮ 89 str. Teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, remiantis CK 6.66 str. turi kreditorius, kurio teises pažeidžia ginčijamas sandoris. Sprendimas (įsakymas) nėra sandoris, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai pripažino ieškovui reikalavimo teisę CK 6.66 str. pagrindu. Net ir pripažįstant, kad ieškovas ginčija ne administracinį aktą, o sandorį, tam, kad sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti konstatuotas skolininko nesąžiningumas. Priimant ginčijamą įsakymą bei sudarant ginčijamą aktą nebuvo nei Vilniaus miesto savivaldybės, VšĮ „Vilniaus butai“ savininkės, nei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nesąžiningumo. Ginčijamas įsakymas ir aktas buvo 2007-10-17 vykusio pasitarimo pas Vilniaus miesto savivaldybės merą pasekmė. Toks sprendimas ir paskesni veiksmai jį įgyvendinant buvo sąlygotas tuo, kad VšĮ „Vilniaus butai“ nebuvo tinkamas juridinis asmuo, kuris pagal Viešųjų įstaigų, Biudžetinių įstaigų bei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo įstatymų nustatytą tvarką galėjo patikėjimo teise naudoti ir valdyti Vilniaus m. savivaldybei priklausančias socialinio būsto bei bendrabučių patalpas.Bendra grąžintina turto vertė sudaro 478 340,75 Lt, tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi patvirtinti bankrutuojančios VšĮ „Vilniaus butai“ kreditoriniai reikalavimai siekia 174 968,10 Lt. Teismas kreditorių reikalavimus įpareigojo tenkinti grąžinant bankrutuojančiai įmonei didesnės vertės turtą, nei bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma.Teismas netinkamai pritaikė viešosios įstaigos likvidavimo procedūrą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, netinkamai aiškino šios procedūros pradžią nustatančias teisės normas bei nepagrįstai nusprendė, jog buvo pažeista Viešųjų įstaigų įstatymo 17 str. 9 d. nuostata. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009-01-15 įsakymu VšĮ „Vilniaus butai“ likvidatoriumi paskyrė E. J.. Sprendimas dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo bei įsakymas dėl likvidatoriaus skyrimo Juridinių asmenų registre buvo įregistruoti 2009 m. sausio 19 d. Taigi tik nuo šios datos prasidėjo VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo procedūra ir tik nuo šio momento turi būti taikomos specialiosios teisės normos, reglamentuojančios viešosios įstaigos likvidavimą. Vien faktas, kad 2008-12-03 buvo priimtas įsakymas dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo, nereiškia, kad nuo 2007-10-17 ar 2008-12-03, nesant paskirtam likvidatoriui, turėjo būti taikomos specialios teisės normos (VĮĮ 17 str. 9 d.), reglamentuojančios viešosios įstaigos likvidavimą. Konstatavus, kad ginčijamo įsakymo ir akto sudarymo metu viešųjų įstaigų likvidavimą reglamentuojančios teisės normos netaikytinos, negali būti konstatuotas ir jų pažeidimas.Nei ginčijamo įsakymo, nei akto sudarymo metu nebuvo VšĮ „Vilniaus butai“ kreditorių VĮĮ 17 str. 9 d. prasme. Likvidavimo proceso metu V. G., L. J., J. S. nebuvo kreditoriai, todėl nesudarė jokių teisinių kliūčių priimti ginčijamą įsakymą bei sudaryti aktą.Teismo argumentai dėl restitucijos taikymo nepagrįsti ir neteisėti. Teismas teisingai nusprendė, kad tam tikros 2008-12-18 akte nurodytos piniginės lėšos negali būti grąžintos ieškovui, nes jos tikslinės paskirties ir ieškovui nepriklausė, tačiau nepagrįstai nusprendė grąžinti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ perduotą 250 000 Lt sumą, esančią bankuose. Aktu VšĮ „Vilniaus butai“ perdavė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ilgalaikius įsipareigojimus – kaupiamas lėšas neprivatizuotų butų remontui 577 589,19 Lt sumai. Tam, kad pagrįsti šias tikslines lėšas realiais pinigais, 2008-12-18 akto 1.6 p. buvo perduota 250 000 Lt suma, esanti bankuose.Teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamoje byloje taikytinas ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytas vieno mėnesio senaties terminas, tačiau nepagrįstai sprendė, jog jis nėra praleistas. Bankroto byla VšĮ „Vilniaus butai“ iškelta 2010 m. kovo 5 d., todėl bankroto administratorius jau nuo šios datos turėjo galimybę sužinoti apie ginčijamo įsakymo priėmimą.Teismas ex officio turėjo atmesti ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu jau vien tuo pagrindu, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Argumentų dėl netinkamo atsakovo pirmosios instancijos teismas nevertino.

Atsiliepimas

Atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė atsiliepimą į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, prašydamas jį tenkinti visiškai.

Ieškovas bankrutuojanti VšĮ „Vilniaus butai“ pateikė atsiliepimą, prašydamas atsakovų apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

Iš Viešųjų įstaigų įstatymo 17 str. 9 d. normos turinio matyti, kad likviduojant viešąją įstaigą jos dalininkai turi teisę tik į tą viešosios įstaigos turto dalį, kuri lieka patenkinus visus kreditorių reikalavimus. VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo procedūra buvo pradėta 2008-12-03 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu, todėl nuo 2008-12-03 turėjo būti taikomos Viešųjų įstaigų įstatymo 17 str. 9 d. nuostatos. Tačiau skundžiamais 2008-12-29 įsakymu ir 2008-12-18 aktu, t. y. jau prasidėjus VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo procedūrai buvo neteisėtai perleistas visas VšĮ „Vilniaus butai“ turtas, prieš tai neatsiskaičius su tuo metu jau buvusiais kreditoriais. Nors atsakovai ginčija faktą, kad turto perdavimo metu VšĮ „Vilniaus butai“ kreditorių neturėjo, tačiau šiems argumentams pagrįsti nepateikė įrodymų. Akto pasirašymo metu VšĮ „Vilniaus butai“ kreditoriumi buvo UAB „Vox juris“, kurio kreditorinis reikalavimas patvirtintas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi. Reikalavimas buvo atsiradęs pagal 2007-08-27 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už suteiktas paslaugas, kuri turėjo būti apmokėta iki 2007-09-26. Be to, tuo metu teisme jau vyko turtinis ginčas pagal ieškovo V. G. ieškinį. Ginčijamo akto bei įsakymo priėmimo metu įstaigoje dirbo L. J. bei J. S., kurios buvo įstaigos kreditorės.Nesutinka su atsakovų teiginiais, kad ginčijamas įsakymas yra administracinis aktas ir negali būti ginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais. Remiantis ABTĮ 2 str. 15 d. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, administraciniais aktais laikomi tik tokie viešojo administravimo subjekto išleisti aktai, kurie skirti viešojo administravimo funkcijoms vykdyti. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius priimdamas skundžiamą 2008-12-29 įsakymą vykdė ne viešojo administravimo funkcijas, o atliko civilinio teisinio pobūdžio veiksmus dėl viešosios įstaigos turto perdavimo, todėl šis įsakymas nelaikytinais administraciniu aktu. Net ir laikant, kad ginčijamas įsakymas yra administracinis aktas, jis gali būti pripažintas negaliojančiu remiantis sandorių negaliojimo pagrindais.Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad šalių santykiams taikytinos ne tik CK 1.80 str. nuostatos, bet ir actio Pauliana institutas. Nustačius ir pripažinus ginčijamų aktų prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms, teismui nebuvo pagrindo ir prasmės nagrinėti, ar yra pagrindas taikyti actio Pauliana institutą bei spręsti dėl actio Pauliana ieškinio sąlygų buvimo. Kita vertus, jei sprendimas pripažinti ginčijamus aktus negaliojančiais dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo būtų nepagrįstas, aktai gali būti pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, nes egzistuoja visos sąlygos, reikalingos šio instituto taikymui.Ginčijamus aktus pripažinus negaliojančiais CK 1.80 str. pagrindu turi būti taikoma restitucija. Atsiskaičius su VšĮ „Vilniaus butai“ kreditoriais, likęs turtas bus grąžintas viešosios įstaigos savininkei – Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, kuri šiuo turtu galės disponuoti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jos interesai nebus pažeisti. Atsižvelgiant į tai, atsakovų teiginiai dėl netinkamo restitucijos taikymo atmestini kaip nepagrįsti. Nepagrįsti atsakovų argumentai, kad teismas nepagrįstai grąžino ieškovui 250 000 Lt sumą, kuri yra tikslinės paskirties, nes skirta neprivatizuotų butų remontui. Atsakovai nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų nepateikė.Nesutinka, kad buvo praleistas vieno mėnesio terminas priimtų aktų teisėtumui ginčyti. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 5 d. iškėlė bankroto bylą VšĮ „Vilniaus butai“, administratoriumi paskyrė UAB „Valnetas“. Nutartis įsiteisėjo 2010-05-06. Administratorius tik nuo nutarties įsiteisėjimo pradėjo vykdyti savo funkcijas. Ieškovas kreipėsi į buvusį viešosios įstaigos likvidatorių dėl dokumentų ir turto perdavimo, tačiau buvo perduota tik nežymi dalis įstaigos dokumentų, nurodant, kad likę perduoti Vilniaus miesto savivaldybei. Savivaldybė administratoriui tik po 3 mėn. perdavė nedidelę dalį dokumentų ir tik po to, kai antstolė pateikė raginimą. Nei tarp likvidatoriaus E. J., nei tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos perduotų dokumentų nebuvo ginčijamo įsakymo ir akto. Sandoriams pripažinti negaliojančiais CK 1.80 str. pagrindu taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str.). Jei teismas laikytų, kad ginčijamų aktų negalima panaikinti kaip prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, jie gali būti pripažinti negaliojančiais CK 6.66 str. pagrindu ir tokiu atveju taikytinas 1 metų ieškinio senaties terminas. Nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovas ginčija administracinius aktus, kuriems apskųsti taikomas ABTĮ 32 str. 1 d. numatytas vieno mėnesio terminas. Įsakymas ir aktas yra ne administraciniai aktai, o civiliniai teisiniai aktai, kurie gali būti ginčijami remiantis sandorių negaliojimo pagrindais.Nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra netinkamas atsakovas. Perduodant VšĮ „Vilniaus butai“ priklausantį ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, administracijos direktorius veikė būtent savivaldybės administracijos vardu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, būdama VšĮ „Vilniaus butai“ dalininke (savininku), 2008 m. gruodžio 3 d. priėmė sprendimą Nr. I-7666 Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo (t. 1, b.l. 86). Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 30-2596 „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ įsipareigojimų ir turto perdavimo“ perdavė savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ valdyti patikėjimo teise VšĮ „Vilniaus butai“ ilgalaikį ir trumpalaikį turtą bei įsipareigojimus (t. 1, b.l. 16). Turtas buvo perduotas 2008 m. gruodžio 18 d. aktu (t. 1, b.l. 17-18). Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartimi likviduojamai VšĮ „Vilniaus butai“ iškelta bankroto byla.

Ginčas byloje iš esmės kilo dėl to, ar Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymas ir 2008 m. gruodžio 18 d. aktas, kuriais ieškovo žinioje buvęs turtas perduotas valdyti patikėjimo teise atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“, nepažeidė viešosios įstaigos bei jos kreditorių interesų, nes nebelikus turto ieškovas nebegali padengti kreditorinių reikalavimų.

Apeliantų teigimu, VšĮ „Vilniaus butai“ nebuvo tinkamas juridinis asmuo, kuriam Viešųjų įstaigų, Biudžetinių įstaigų bei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo įstatymų nustatyta tvarka galėjo būti suteikiama patikėjimo teisė valdyti Vilniaus miesto savivaldybei priklausantį turtą, nes patikėjimo teise valdyti ir naudoti turtą, remiantis šiais teisės aktais, gali tik savivaldybės įmonės ir biudžetinės įstaigos. Nustatyta, kad ginčo turtą ieškovas VšĮ „Vilniaus butai“ valdė patikėjimo teise pagal galiojančius, nenuginčytus ir nepanaikintus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimus (t. 1, b.l. 91). Faktą, kad VšĮ „Vilniaus butai“ Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą valdė, naudojo bei juo disponavo patikėjimo teise, patvirtina ir šios įstaigos 2006 m. kovo 17 d. įstatų 1 punktas (t. 2, b. l. 26). Atsižvelgiant į tai, ieškovui negali tekti pačios Vilniaus miesto savivaldybės priimtų sprendimų neigiamos pasekmės, todėl likviduojant viešąjį juridinį asmenį jo valdomas turtas turi būti perduodamas dalininkams laikantis teisės aktais nustatytų sąlygų.

CK 2.50 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės teise ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Taigi viešoji įstaiga už savo prievoles atsako turtu, kuris jai priklauso patikėjimo teise. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo (toliau – VĮĮ) 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad viešajai įstaigai neleidžiama neatlygintinai perduoti viešosios įstaigos turtą nuosavybėn, pagal patikėjimo ar panaudos sutartį viešosios įstaigos dalininkui ar su juo susijusiam asmeniui, išskyrus VĮĮ 17 straipsnio 9 dalyje numatytą atvejį. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir VšĮ „Vilniaus butai“ įstatų 14.2 punkte (t. 2, b.l. 27). Šios nuostatos patvirtina, kad ieškovo žinioje buvęs turtas negalėjo būti neatlygintinai perduotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (dalininkei) arba perduotas SĮ „Vilniaus miesto būstas“, pažeidžiant VĮĮ 17 straipsnio 9 dalį.

VĮĮ 17 straipsnio 9 dalis numato, kad likviduojamos viešosios įstaigos kreditorių reikalavimai tenkinami įstatymų nustatyta tvarka. Patenkinus visus kreditorių reikalavimus, iš likusio viešosios įstaigos turto dalininkams grąžinamas turtas, kurio bendra vertė negali būti didesnė nei dalininkų kapitalas. Nagrinėjamu atveju, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, perleisdama ieškovo žinioje buvusį turtą naujai įsteigtai savivaldybės įmonei, nesilaikė VĮĮ 17 straipsnio 9 dalies.

Apeliantai nesutinka, kad buvo pažeistos VĮĮ 17 straipsnio 9 dalies nuostatos, tokį savo argumentą grįsdami tuo, kad turto perdavimo metu VšĮ „Vilniaus butai“ neturėjo kreditorių VĮĮ 17 straipsnio 9 dalies prasme bei tuo, kad sprendimas dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo bei įsakymas dėl likvidatoriaus skyrimo Juridinių asmenų registre buvo įregistruoti 2009 m. sausio 19 d., todėl tik nuo šios datos prasidėjo viešosios įstaigos likvidavimo procedūra ir nuo šio momento turi būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios viešosios įstaigos likvidavimą (tuo tarpu ginčijamas įsakymas bei aktas priimti atitinkamai 2008-12-29 ir 2008-12-18). Apeliantų teigimu, atsižvelgiant į tai, administracijos direktorius turėjo teisę atlikti visus reikiamus veiksmus, susijusius su visų VšĮ „Vilniaus butai“ valdytų gyvenamųjų patalpų bei kito turto perdavimu SĮ „Vilniaus miesto būstas“.

Kaip minėta, sprendimas dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo buvo priimtas 2008 m. gruodžio 3 d., tuo pačiu pavedant savivaldybės administracijos direktoriui spręsti visus su VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimu susijusius klausimus (t. 1, b.l. 86). Nors ieškovo žinioje buvęs turtas buvo perduotas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ valdyti patikėjimo teise dar iki likvidatoriaus paskyrimo, tačiau situacija, kai esant priimtam sprendimui likviduoti viešąją įstaigą visas turtas yra perduodamas kitai savivaldybės įmonei, neatsiskaičius su tuo metu buvusiais viešosios įstaigos kreditoriais, prieštarauja ne tik VĮĮ 17 straipsnio 9 daliai, bet ir pažeidžia kreditorių teises, kadangi buvo apribotos jų galimybės patenkinti savo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apeliantais, jog tik nuo 2009 m. sausio 19 d. (sprendimo dėl įstaigos likvidavimo ir įsakymo dėl likvidatoriaus skyrimo įregistravimo Juridinių asmenų registre) turėjo būti taikomos viešosios įstaigos likvidavimą reglamentuojančios teisės normos, o iki tol administracijos direktorius turėjo teisę atlikti visus reikiamus veiksmus, susijusius su VšĮ „Vilniaus butai“ valdytų gyvenamųjų patalpų bei kito turto perdavimu SĮ „Vilniaus miesto būstas“.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovu, kad nagrinėjamu atveju likvidavimo pradžios momentas nėra esminis. Neatlygintinis turto perdavimas įstaigos dalininkams ar kitai savivaldybės įmonei, esant priimtam sprendimui likviduoti viešąją įstaigą ir neatsiskaitant su kreditoriais, prieštarauja tiek Viešųjų įstaigų įstatymo nuostatoms, tiek ir pačios viešosios įstaigos bei jos kreditorių interesams.

Apeliantų teigimu, turto perdavimo metu VšĮ „Vilniaus butai“ neturėjo kreditorių. Bylos medžiaga patvirtina, kad likvidavimo procedūros metu VšĮ „Vilniaus butai“ buvo skolinga UAB „Vox juris“ pagal 2007 m. rugpjūčio 27 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 142, kuri turėjo būti apmokėta iki 2007 m. rugsėjo 26 d. (t. 3, b.l. 11-17). Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi buvo patvirtintas UAB „Vox juris“ finansinis reikalavimas VšĮ „Vilniaus butai“ bankroto byloje (t. 2, b.l. 13-14). Taip pat bylos medžiaga patvirtina, kad nuo 2007 m. teisme vyko ginčas pagal ieškovo V. G. ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo (atleistas nuo 2007-12-05) ir išmokų priteisimo. Apeliantų teigimu, tam, kad atsirastų reikalavimo teisė, V. G. atleidimas turėjo būti teismine tvarka pripažintas neteisėtu bei priteista reikalaujama suma už priverstinės pravaikštos laiką, o tai buvo padaryta tik Vilniaus apygardos teismui 2009 m. spalio 1 d. priėmus nutartį. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog teismo sprendimas pripažinti atleidimą neteisėtu ir priteisti įstatymo numatytas išmokas yra kreditorių teisių gynimo aktas, bet ne reikalavimo teisės atsiradimo momentas. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas apeliantų skundo argumentas, jog turto perdavimo metu ieškovas VšĮ „Vilniaus butai“ neturėjo kreditorių.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, po sprendimo likviduoti VšĮ „Vilniaus butai“ priėmimo perleisdama ieškovo žinioje buvusį turtą naujai įsteigtai savivaldybės įmonei, ne tik elgėsi nesąžiningai, bet ir pažeidė VĮĮ 17 straipsnio 9 dalies nuostatas, nes, iškėlus bankroto bylą VšĮ „Vilniaus butai“ ir nebelikus turto, ieškovas nebegali padengti kreditorinių reikalavimų. Todėl pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčijamą įsakymą bei aktą negaliojančiais kaip prieštaraujančius imperatyvioms VĮĮ 17 straipsnio 9 dalies nuostatoms, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialioji teisėjų kolegija 2012 m. liepos 16 d. nutartyje pažymėjo, kad Vilniaus m. savivaldybės taryba ginčijamus aktus priėmė būdama VšĮ „Vilniaus butai“ dalininke (savininku), todėl darytina išvada, kad Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorius veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, vykdantis viešojo administravimo funkcijas, o atliko civilinio pobūdžio veiksmus dėl disponavimo viešosios įstaigos turtu, sukuriančius civilines teisines pasekmes. Specialioji teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad ieškovo reiškiami reikalavimai yra civilinio teisinio pobūdžio (t. 3, b.l. 82-84). Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė civilinio kodekso nuostatas ir kad šiuo atveju aktai negaliojančiais galėjo būti pripažinti pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas.

Nesutiktina su apeliantais, kad ieškinys buvo pateiktas praleidus senaties terminą.

Visų pirma pažymėtina tai, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl senaties termino taikymo. Apeliantų teigimu, turėtų būti taikytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vieno mėnesio terminas, tuo tarpu ieškovo teigimu – CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas arba CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bylose, kuriose reiškiami savarankiški civilinio teisinio ir administracinio teisinio pobūdžio reikalavimai, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino, pagrįstai taikė ir ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad bankrutuojančios VšĮ „Vilniaus butai“ turtas ir dokumentai bankroto administratoriui nebuvo perduoti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Dalis dokumentų išreikalauti per antstolį tik 2010 m. rugsėjo 24 d. (t. 1, b.l. 39), tuo tarpu ieškinys dėl ginčijamo įsakymo ir akto pripažinimo negaliojančiais pateiktas 2010 m. spalio 15 d. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nei ieškinio senaties, nei administracinių bylų teisenos terminai nebuvo praleisti.

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė grąžinti BVšĮ „Vilniaus butai“ 228 340,75 Lt vertės programinę įrangą, transporto priemones, kitą įrangą bei biuro baldus, reikalingus SĮ „Vilniaus miesto būstas“ veiklai bei 250 000 Lt sumą, esančią bankuose, kuri yra tikslinės paskirties, nes skirta neprivatizuotų butų remontui. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą SĮ „Vilniaus miesto būstas“ grąžinti bankrutuojančiai VšĮ „Vilniaus butai“ 2008 m. gruodžio 18 d. aktu perduotą turtą, pagrįstai sprendė, jog tam tikros akte nurodytos lėšos (išankstiniai apmokėjimai už nuomą, gyventojų kaupiamos lėšos butų remontui ir pan.) yra tikslinės paskirties, ieškovui nepriklausė, todėl negali būti grąžinamos. Tačiau apeliantai, išskyrus savo teiginius, nei pirmos instancijos teismui, nei kartu su skundais nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog bankuose esantys 250 000 Lt taip pat yra tikslinės paskirties, t. y. skirti neprivatizuotų butų remontui (CPK 178 str.). Šių aplinkybių nepatvirtina ir apelianto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nurodomas 2010 m. sausio 18 d. raštas (t. 2, b.l. 31). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti, kad ši suma ieškovui grąžinta nepagrįstai

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas įpareigojo grąžinti VšĮ „Vilniaus butai“ vos ne tris kartus didesnės vertės turtą, nei kreditorių pareikštų reikalavimų suma. Nurodė, kad bendra ieškovui grąžinto turto vertė siekia 478 340,75 Lt, kai teismo nutartimi patvirtinti kreditoriniai reikalavimai sudaro tik 174 968,10 Lt. Tuo tarpu ieškovas, remdamasis VĮĮ 17 straipsnio 9 dalimi teigia, kad atsiskaičius su VšĮ „Vilniaus butai“ kreditoriais, likęs turtas bus grąžintas viešosios įstaigos savininkei (dalininkei) Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, todėl apeliantų teiginiai dėl netinkamo restitucijos taikymo nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog pagal VĮĮ 17 straipsnio 9 dalį, patenkinus visus kreditorių reikalavimus, iš likusio viešosios įstaigos turto dalininkams grąžinamas turtas, kurio bendra vertė negali būti didesnė nei dalininkų kapitalas. Tačiau nagrinėjamu atveju siekiant nepažeisti viešojo intereso bei protingumo principo, 2008 m. gruodžio 18 d. aktu neturėtų būti grąžinamas ir 1.1 - 1.4 punktuose nurodytas turtas (programinė įranga, biuro baldai ir t. t.), reikalingas naujai įsteigtos savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ kasdienei veiklai, vykdant socialinės paramos funkcijas. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi patvirtinti kreditorių 174 471,36 Lt finansiniai reikalavimai VšĮ „Vilniaus butai“ bankroto byloje nuo to laiko nesikeitė. Ieškovo bankroto administratorius nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad 250 000 Lt nepakaks padengti tiek kreditorinių reikalavimų, tiek ir administravimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir 2008 m. gruodžio 18 d. akto 1.1 - 1.4 punktuose nurodytas turtas, reikalingas atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ veiklai, negrąžintinas. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog tuo atveju, jei juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningumo, tai, remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalį, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.

Apeliantų teigimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra netinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad priimdamas ginčijamą 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymą bei 2008 m. gruodžio 18 d. aktą, kuriais ieškovo žinioje buvęs turtas perduotas savivaldybės įmonei, administracijos direktorius veikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vardu, todėl nepagrįstas skundo argumentas dėl netinkamo atsakovo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismui bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų nei viena iš šalių nepateikė, todėl šios išlaidos nėra priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį, kuria atsakovas savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ įpareigotas grąžinti bankrutuojančiai viešajai įstaigai „Vilniaus butai“ 2008 m. gruodžio 18 d. aktu perduotą turtą, išskyrus atskiruose akto punktuose paminėtas lėšas, papildyti ir šią dalį išdėstyti taip:

įpareigoti atsakovą savivaldybės įmonę „Vilniaus miesto būstas“ grąžinti bankrutuojančiai viešajai įstaigai „Vilniaus butai“ 2008 m. gruodžio 18 d. aktu perduotą turtą, išskyrus atskiruose akto punktuose paminėtas lėšas: 1.1 programinė įranga (2 vnt.) – 9 540,71 Lt, 2.2 transporto priemonės (4 vnt.) – 117 560,60 Lt, 1.3 kita įranga, prietaisai, įrankiai ir įranga (51 vnt.) – 47 197,66 Lt, 1.4 biuro baldai (146 vnt.) – 54 041,78 Lt, 1.5 gyventojų įsiskolinimas už buto nuomą – 276 049,26 Lt, 1.7 išankstiniai apmokėjimai tiekėjams – 6 275,58 Lt, 2.1 gauti išankstiniai apmokėjimai už nuomą – 18 180,10 Lt, 2.2 ilgalaikiai įsipareigojimai - kaupiamos lėšos butų remontui – 577 589,19 Lt.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Konstantinas GurinasDanutė MilašienėEgidija Tamošiūnienė