Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vaclovas Iždonas Baudžiamoji byla Nr. 1A-200-116/2009

Teisėja Vilija Pilitauskienė Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.; 1.2.5.4.

2009 m. birželio 18 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. rugsėjo 4 d. 9.30 val. Šiaulių miesto apylinkės teismo, esančio adresu Vilniaus g. 247, Šiauliai, posėdžių salėje Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas kaltinamuoju, grasino nužudyti toje pačioje byloje kaltinamąja esančią D. S., keikdamasis necenzūriniais žodžiais ir sakydamas žodžius „nudaušiu“, „tu, velnias, mirsi, prisiekiu savo gyvybe“, ir dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

M. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 145 str. 1 d. ir skirti jam laisvės atėmimą 10 mėnesių;

vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 3 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su 2008-01-31 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir galutinę subendrintą bausmę M. J. paskirti 7 metus 4 mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose;

vadovaujantis LR BK 63 str. 9 d., į bausmės laiką M. J. įskaityti iš dalies atliktą bausmės dalį pagal 2008-01-31 Šiaulių apygardos teismo nuosprendį.

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje analizuodamas bylos aplinkybes, susijusias su M. J. išsakytais grasinimais, teisingai konstatavo, kad 2007-09-04 Šiaulių miesto apylinkės teisme, teismo posėdžių salėje, bylos nagrinėjimo metu M. J., būdamas kaltinamuoju, grasinančiai, pakeltu tonu kreipėsi į kitą kaltinamąją toje pačioje byloje - D. S., sakydamas „nudaušiu“, o toliau sekė į D. S. nukreipti necenzūriniai žodžiai. Teismo posėdžio pirmininkui pareikalavus, kad M. J. laikytųsi tvarkos ir netrukdytų procesui, pastarasis kreipėsi į kaltinamąją D. S., sakydamas „negaliu klausytis tų nesąmonių, tu velnias mirsi, prisiekiu savo gyvybe, atsiminsi tu už viską“, po ko sekė necenzūriniai žodžiai. Tačiau teismas, analizuodamas įvykio kontekstą, neteisingai nustatė aplinkybes, kuriomis šis grasinimas buvo išsakytas ir į ką jis buvo nukreiptas.

Anot apelianto, teismas nuosprendyje be pagrindo atkreipė dėmesį į tai, kad M. J. dar iki kaltinamajai D. S. pradedant duoti parodymus, prašė atidėti bylos nagrinėjimą, motyvuodamas bloga savijauta, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Nuosprendyje nurodyta, kad 2007-09-04 teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, jog D. S. į teisiamojo posėdžio pirmininko klausimą atsakius, kad kaltę pripažįsta ir sutinka duoti parodymus, M. J. D. S. pasakė „nudaušiu“ ir vartojo keiksmažodžius, teisiamojo posėdžio pirmininkui pareikalavus laikytis posėdžio tvarkos, M. J. pasakė „negaliu klausytis tų nesąmonių, tu velnias mirsi, prisiekiu savo gyvybe, atsiminsi tu už viską“ ir vėl vartojo keiksmažodžius. Mano, kad teismo išvada, jog aplinkybės, kurioms esant buvo išsakyti grasinimai D. S. – kad M. J. buvo suimtas, tuo metu atlikinėjo jam paskirtą 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, teismo salėje buvo saugomas ir laikomas atskirai nuo D. S., ir tokiu būdu nei tuo metu, nei artimoje ateityje neturėjo jokios galimybes realiai panaudoti smurtą prieš D. S., nepagrįsta.

Apelianto manymu, teismas neteisingai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad grasinimai buvo abstraktūs, nukreipti ne tik į D. S., bet ir į visą teismo procesą. Nurodo, jog išsamiai susipažinus su 2007-09-04 teisiamojo posėdžio protokolu ir išanalizavus posėdžio eigą matyti, kad posėdžio pradžioje teisėjui pasiteiravus M. J. nuomonės dėl galimybės bylą pradėti nagrinėti iš esmės, jis nurodė, kad sutinka, jog byla būtų pradėta nagrinėti. Ir tik vėliau, prokurorui skelbiant kaltinamąjį aktą, jis paprašė bylos nagrinėjimą atidėti. Paskelbus kaltinamąjį aktą kaltinamasis nurodė, kad neprisipažįsta kaltu ir parodymų neduos, be to, motyvuodamas savo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą (šiuos motyvus teismas 2009-04-02 priimdamas išteisinamąjį nuosprendį įvardino kaip gana motyvuotus) nurodė, kad neturi jokių sveikatos sutrikimų, tačiau nenori, kad procesas būtų tęsiamas, nes tam netinkama diena, yra susinervinęs ir negali matyti kaltinamosios D. S.. Prokuroras prašo atkreipti dėmesį į tai, kad jau pirmojo savo pasisakymo metu kaltinamasis parodė savo agresyvų, neigiamą nusistatymą prieš D. S. ir jokių priešiškų replikų, nukreiptų į patį teismą, neišsakė net po to, kai jo toks prašymas teismo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Iš karto po šio M. J. išsakyto prašymo, kaltinamoji D. S., pasisakydama dėl jai pareikšto kaltinimo toje byloje, nurodė, kad kalta prisipažįsta visiškai ir sutinka duoti parodymus. Tai išgirdęs kaltinamasis, kaip nurodyta 2007-09-04 teisiamojo posėdžio protokole, grasinančiai, pakeltu tonu kreipėsi į D. S. sakydamas „nudaušiu“, po ko sekė į D. S. nukreipti necenzūriniai žodžiai, o teisėjui pareikalavus, kad jis laikytųsi tvarkos, M. J. dar kartą kreipėsi į D. S. sakydamas „negaliu klausytis tų nesąmonių tu velnias mirsi, prisiekiu savo gyvybe, atsiminsi tu už viską“. Prokuroras taip pat prašo atkreipti dėmesį į tai, kad net posėdžio protokole užfiksuota, jog M. J. grasindamas kreipėsi tiesiogiai į D. S. ir necenzūriniai keiksmai lydėję ir sustiprinę grasinimus taip pat buvo skirti būtent jai. Teismo posėdžio metu kaltinamasis D. J. nereplikavo teismo atžvilgiu, jokiu kitokiu būdu neišreiškė nepasitenkinimo teismo procesu, todėl mano, jog yra visiškai nesuprantamas išteisinamojo nuosprendžio motyvas, kad jo išsakyti grasinimai buvo nukreipti ne tik į D. S., bet ir į visą teismo procesą. Be to, mano, kad 2007-09-04 posėdžio metu bylą nagrinėjęs teisėjas, betarpiškai stebėjęs įvykį, tokių M. J. veiksmų neįvertino kaip tiesiogiai nukreiptų į teismą, nes, priešingu atveju, teismas kaltinamojo atžvilgiu būtų taikęs Lietuvos Respublikos BPK 259 str. 1 d. numatytas priemones. Teisėjas A. P., priešingai, nei išteisinamąjį 2009-04-02 teismo nuosprendį priėmusi teisėja, tokius M. J. veiksmus traktavo kaip nukreiptus tik į D. S. ir, vadovaudamasis LR BPK 257 str., dėl galimai padarytos nusikalstamus veikos priėmė nutartį bei apie tai informavo prokuratūrą.

Anot apelianto, taip pat visiškai neaiškus ir nemotyvuotas teismo sprendimas M. J. išsakytus konkrečius grasinimus „nudaušiu“, „tu, velnias, mirsi, prisiekiu savo gyvybe“ įvardinti abstrakčiais. Prokuroro manymu, šiuo atveju grasinimų turinys yra akivaizdus, nedviprasmiškas, aiškiai apibrėžtas. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad toks ne kartą teisto ir bausmę atliekančio kaltinamojo pasakymas esant šalia policijos pareigūnams, viešoje vietoje, teismo posėdžio metu, ignoruojant bet kokias moralės normas, parodo M. J. tyčią išsakyti grasinimus taip, jog jie nekeltų abejonių, kad bus realiai įvykdyti. Apelianto manymu, kreipdamasis į asmenį, prieš kurį yra akivaizdžiai priešiškai nusiteikęs ir savo priešiškumą jau aiškiai išreiškęs pasakydamas, kad D. S. negali matyti, M. J. žodžiais „nudaušiu“ bei po to tiesiogiai pagrasindamas mirtimi, ką jis, t. y. grasinantysis suprato, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų keldamas jam baimę ar ją palaikydamas, ir norėjo taip elgtis, rodo, jog kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, kas yra būtinas šios nusikalstamos veikos sudėties elementas.

Prokuroro manymu, teismo motyvas, kad M. J. buvo suimtas, tuo metu atlikinėjo jam paskirtą 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, teismo salėje buvo saugomas ir laikomas atskirai nuo D. S., t. y. nei tuo metu, nei artimoje ateityje neturėjo jokios galimybes realiai panaudoti smurtą prieš D. S., nedavė pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti realiai įvykdytas, taip pat yra nepagrįstas. Prašo atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 spalio 11d. nutartyje byloje Nr. 2K-496/2005 nurodė, kad asmens, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę į ateitį nukreipti grasinimai išsakyti nukentėjusiajam, duoda pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti realiai įvykdyti vėliau, t. y. grasinančiajam atlikus laisvės atėmimo bausmę ir išėjus į laisvę. Mano, kad aplinkybė, jog kaltinamajam apribota laisvė, automatiškai neeliminuoja atsakomybės pagal BK 145 str. 1 d. Pasak prokuroro, kaltinamasis turėjo motyvą grasinti nukentėjusiajai D. S. ir siekti ją įbauginti, nes 2007-09-04 nagrinėtoje byloje jos visiškas savo kaltės pripažinimas ir išsamūs parodymai apie savo bei M. J. padarytas nusikalstamas veikas, buvo svarbūs priimant apkaltinamąjį nuosprendį pastarojo atžvilgiu, nes jis savo kaltę visiškai neigė. Be to, D. S. 2007-09-04 posėdžio metu paminėjo, kad ji telefonu iš M. J. sulaukė grasinimų, jog bus nužudyta net ir pastarajam būnant laisvės atėmimo vietoje. Apeliantas taip pat prašo atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu labai aiškiai ir kategoriškai nurodė, kad M. J. grasinimai ją labai įbaugino, ji pajuto realų pavojų savo gyvybei ir mano, kad M. J. išsakytus ketinimus jam laikinai trukdo realizuoti tik tai, kad jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, kas užfiksuota teismo pagarsintuose ir ištirtuose dokumentuose - pareiškime-protokole, D. S. apklausos protokoluose. Nukentėjusioji nurodė, kad net ikiteisminio tyrimo metu bijo susitikti su kaltinamuoju, nes numato neigiamas pasekmes kaltinamajam išėjus iš laisvės atėmimo vietos. Prokuroro manymu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji pažinojo M. J., žinojo jo biografiją - kad jis yra teistas 7 kartus, žinojo jo būdo bruožus ir tai dar labiau sustiprino jos baimės jausmą dėl M. J. išsakytų jai grasinimų mirtimi. Nors teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji nebuvo apklausta, nes nebuvo nustatyta jos buvimo vieta, tačiau jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus visiškai patvirtino teisme apklausti liudytojai L. V., R. U., E. G.. Minėti liudytojai nurodė, kad po M. J. išsakytų grasinimų D. S. nutilo, buvo sutrikusi, šokiruota, ją buvo sunku apklausti. Liudytojas L. V. pabrėžė, kad kaltinamojo žodžiai buvo pasakyti piktai, griežtai. Be to, kaltinamojo žmona A. J. apklausiama teisme nurodė, kad jos vyras, išsakydamas grasinimus, buvo įsitempęs, susinervinęs, nurodė, jog jis yra ūmaus būdo, neprognozuojamas. Anot apelianto, visos šios aplinkybės patvirtina nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei jos suvokimą, kad M. J. grasinimai yra realūs ir gali būti realiai įvykdyti.

Prokuroro manymu, kadangi išvada, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, gali būti daroma tik nustačius visas esmines aplinkybes, susijusias su veika, dėl kurios buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, šioje byloje teismo išteisinamasis nuosprendis yra priimtas iš esmės neišnagrinėjus M. J. veiksmų, dėl kurių jam buvo pareikštas kaltinimas. Teismas paviršutiniškai aptarė tik M. J. gynybai palankius duomenis, dalies kaltinančių įrodymų nevertino ir nepripažino, o kitą dalį įvertino netinkamai. Teigia, jog toks įrodymų vertinimas, prieštarauja baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą bei vertinimą prasmei.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuratūros skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. J. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatyta atsakomybė už grasinimą nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d., objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403/2006). Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad grasinimą nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą išsako taip, jog nukentėjusysis tiki, kad tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. J. Šiaulių miesto apylinkės teisme 2007 m. rugsėjo 4 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu pakeltu tonu kreipėsi į kaltinamąją D. S., sakydamas „nudaušiu“ bei „negaliu klausytis tų nesąmonių, tu, velnias, mirsi, prisiekiu savo gyvybe, atsiminsi tu už viską“, po ko sekė necenzūriniai žodžiai. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad prokurorui skaitant kaltinamąjį aktą, M. J., pertraukdamas prokurorą, reikalavo atidėti bylos nagrinėjimą. Baigus skaityti kaltinamąjį aktą, M. J. paprašė atidėti bylos nagrinėjimą, motyvuodamas tuo, kad jis nėra nusiteikęs tą dieną duoti parodymus, kad tam yra netinkama diena, paaiškino, jog nežinojo, kad yra etapuojamas į teismo posėdį, todėl yra susinervinęs ir nežino ką dėl to gali prišnekėti, ką gali negero teisme padaryti (t.1, b.l. 30). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, žodžius „nudaušiu“ bei „negaliu klausytis tų nesąmonių, tu, velnias, mirsi“, M. J. pasakė po to, kai teismas, konstatavęs, kad kaltinamojo prašymas daryti bylos nagrinėjime pertrauką, pateiktas nenurodant svarbių priežasčių (t.1, b.l. 30). Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad M. J. pripažino D. S. pasakęs „nudaušiu“ ir paaiškino, jog 2007 m. rugsėjo mėnesį vykusio posėdžio metu jis buvo pavargęs po etapavimo, nemiegojęs, sudirgęs ir jo pyktis buvo nukreiptas „į visą tą procesą, o ne konkrečiai į S.“ (t. 1, b. l. 173-174). Kad M. J. yra ūmaus būdo, greitai susinervina, tačiau jo ūmumas pasireiškia tik žodžiais, o ne veiksmais, teismo posėdžio metu patvirtino pastarojo žmona A. J. (t. 1, b.l. 161). Specialisto išvadoje nurodyta, jog M. J. yra emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas – išreikštas dirglumas, disforiškumas, manieringumas (t.1, b. l. 86). Esant tokioms aplinkybėms, apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tik atmetus gana motyvuotą, atsižvelgiant į teismo psichiatrijos specialisto išvadoje nurodytas M. J. asmenybės sutrikimus, kaltinamojo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, pastarasis neadekvačiai sureagavo į kaltinamosios D. S. prašymą tęsti procesą, o M. J. prašymą atmesti. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad emocinį stabilumą M. J. prarado teismui nusprendus netenkinti jo prašymo, po to, kai pastarasis buvo nurodęs teismui, kad jis nežinojo esąs vežamas į teisiamąjį posėdį ir dėl to galįs nežinia ką prišnekėti ir padaryti teisme, ir pagrįstai konstatavo, kad M. J. žodžiai „nudaušiu“, „negaliu klausytis tų nesąmonių, tu, velnias, mirsi“ buvo abstraktūs, jais pastarasis išreiškė savo nepasitenkinimą vykstančiu teismo procesu.

Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad apylinkės teismo teisėjas A. P. priešingai, nei išteisinamąjį teismo nuosprendį priėmusi teisėja, M. J. veiksmus traktavo kaip nukreiptus tik į D. S., o ne į visą teismo procesą, pažymima, jog spręsdamas bylas ir priimdamas sprendimus, teisėjas vadovaujasi tik Konstitucija, įstatymais ir teise, joks teisėjas nėra pavaldus jokiam kitam teisėjui ir neprivalo vadovautis jo nuomone. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad teisėjas A. P. 2007 m. spalio 19 d. nutartimi pranešė prokuratūrai apie M. J. galimai (o ne neginčijamai) padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. (t. 1, b. l. 4).

Kaip jau buvo minėta, baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. atsiranda tuomet, kai grasinimas nužudyti yra ne tik išsakomas konkrečiam asmeniui, bet ir yra realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas. Iš 2007 m. rugsėjo 4 d. vykusio posėdžio protokolo matyti, kad M. J. į teisiamąjį posėdį buvo pristatytas suimtas, kadangi tuo metu atlikinėjo ankstesniu teismo nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl teismo salėje buvo saugomas policijos pareigūnų ir laikomas atskirai nuo D. S.. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. S. ir M. J. buvo pažįstami ne vienerius metus, kartu darė nusikalstamas veikas, M. J. dalyvavo D. S. vestuvėse, artimai bendravo su pastarosios sutuoktiniu. Nors D. S. 2007 m. rugsėjo 4 d. teisiamojo posėdžio metu buvo nurodžiusi, kad M. J. jai skambindavo iš įkalinimo įstaigos ir grasindavo, tačiau vėlesnių apklausų metu ji nurodė teismo posėdžių metu niekada nesakiusi, kad M. J. jai skambindavo iš įkalinimo įstaigos ir grasindavo ją nužudyti, aiškino, kad M. J. žodžiai nebuvo konkretūs, apibrėžti grasinimai, tai būdavo tik nuogirdos. Kolegijos nuomone, minėtos aplinkybės neleidžia pagrįstai manyti, kad D. S. turėjo pagrindo galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja apklausta 2007 m. rugsėjo 4 d. vykusio posėdžio metu sekretoriavusi apylinkės teismo posėdžių sekretorė R. U. parodė, kad M. J. pasakius „nudaušiu“, D. S. „gal šiek tiek išsigando“, bei patvirtino, kad tuo metu M. J. buvo suimtas, o D. S. – ne, ir jie teismo posėdžių salėje sėdėjo atskirai (t. 1, b. l. 173). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. S. kviečiama į teismo posėdžius, kurių metu buvo nagrinėjama M. J. baudžiamoji byla, nevyko, todėl, teismui išnaudojus visas galimybes iškviesti D. S. į teisiamąjį posėdį, byla buvo išnagrinėta pastarajai nedalyvaujant. D. S. pateikė teismui pareiškimą, prašydama panaikinti jos „ieškinį M. J. baudžiamojoje byloje <...> dėl grasinimo nužudyti“ (t.1, b.l. 151). Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. J. grasinimas nebuvo realus ir nedavė pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti realiai įvykdytas, yra pagrįsta.

Kolegija mano, kad apeliantas savo skunde be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 spalio 11d. nutartimi byloje Nr. 2K-496/2005, nes, kaip matyti iš šios nutarties, išvada dėl grasinimo realumo, t. y. kad grasinimai nukentėjusiajam buvo nukreipti į ateitį, buvo padaryta esant kitokioms, o ne analogiškoms M. J. baudžiamojoje byloje aplinkybėms. Iš minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties matyti, kad nuteistasis grasino nukentėjusiajam išsakydamas žodžius „<...> jeigu aš nepagausiu tavęs po metų Alytuje, kai išeisiu į laisvę“, „aš išėjęs į laisvę tavęs neužmiršiu,<...> pasaulyje yra daug kaulų, kurie nekalba“, t. y. nuteistojo grasinimai buvo nukreipti į ateitį, nuteistajam išėjus į laisvę atlikus laisvės atėmimo bausmę.

Kadangi aptartos aplinkybės ir jas pagrindžiantys duomenys patvirtina apylinkės teismo išvadą, kad M. J. neturėjo tyčios įbauginti D. S., kad ji bus realiai nužudyta ir pastarajai, esant nustatytoms aplinkybėms, nebuvo realaus pagrindo tuo tikėti ir dėl to bijoti, kolegija konstatuoja, jog M. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. pagrįstai išteisintas Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu – jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad spręsdamas M. J. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes ir įrodymus įvertino jų visumoje, todėl apelianto skundo argumentai, jog teismo išteisinamasis nuosprendis yra priimtas iš esmės neišnagrinėjus M. J. veiksmų, teismas paviršutiniškai aptarė tik M. J. gynybai palankius duomenis, dalies kaltinančių įrodymų nevertino ir nepripažino, o kitą dalį įvertino netinkamai, atmetami kaip nepagrįsti.

Remiantis išdėstytais argumentais, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas M. J. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį bei baudžiamojo proceso įstatymus, todėl tenkinti prokuroro apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir naikinti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.