Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-01-19 · Administracinė byla Nr. I-4542-244/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-01-19
Bylos Nr.
I-4542-244/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05177-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
R. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo
Advokatai
Aleksandras Vansevičius
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4542-244/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05177-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjui R. V., pareiškėjo atstovui advokatui Aleksandrui Vansevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. V. skunde (b. l. 1-10) prašo teismo priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), jo naudai 10 000 Eur neturtinės žalos kompensaciją už suėmimo metu praleistą laiką nežmoniškomis, žalingomis sveikatai, žeminančiomis garbę ir orumą sąlygomis.

Pareiškėjas R. V. skunde paaiškino, kad jis Lukiškių TI-K nuo 2014-04-30 buvo laikomas kamerose, kurių plotas apytiksliai yra nuo 6,43 kv. m. iki 8,1 kv. m. Iki 2015-04-08 kamerose buvo nuolat laikoma po tris - keturis asmenis (tik nuo 2015-04-08 ši situacija kiek pasikeitė). Pagal teisės aktų reikalavimus vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šis pažeidimas taip pat lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241) (toliau – HN 76:2010) 6 punkto pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Pareiškėjas, būdamas mažesnėje erdvėje, nei numato minimalūs reikalavimai, patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, sveikatos pablogėjimu ir kitais nepatogumais. Dėl šių priežasčių sutriko jo miegas, jaučia nuolatinę depresiją, neigiamus išgyvenimus. Be to, nepakankamo dydžio kamerose nuolat tarp suimtųjų kildavo konfliktai, retsykiais ir fizinio kontakto konfliktai. Tokios gyvenimo sąlygos yra visiškai nepriimtinos bei prilygintinos prie nežmoniškų kalinimo sąlygų. Kamerose būdavo tik dvi kėdės, stalai būdavo nedideli, skirti dviem asmenims, o suimtųjų būdavo trys arba keturi, todėl nuolat kildavo įvairiausių nepatogumų. Ilgametė Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija nustato, kad minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis už 4 kv. m., neįskaitant sanitarinio mazgo (tualetas, praustuvė) ir baldų užimamo ploto (kas dažniausiai sudaro apie 2 kv. m. kameros ploto). Šiuo atveju suėmimo vykdyto įstaigoje buvo (yra) užtikrinama vos apie 2,5 - 3 kv. m. gyvenamojo ploto kameroje vienam suimtajam/nuteistajam. Be to, visose kamerose yra pažeidžiamos higienos normos, pilna tarakonų, nevalomi langai (o kai kurios kameros visai be normalių, reikalavimus atitinkančio dydžio langų), dėl esamų grotų patys išvalyti langus kalinamieji/suimtieji neturi galimybės, tam nėra skiriama tinkamų priemonių. Be to, kamerose sanitariniai mazgai (tualetai) yra toje pačioje patalpoje (kameroje), jie atskirti tik maža (ne aukštesne nei 1,35 m., dažnai būna apie 1,20 m.) sienele (nėra įrengta kabina). Paprastai tualetas kameroje yra vos pusantro metro nuo kameroje esančio stalo. Taip pat tualetas kameroje yra įrengtas taip, kad nėra užtikrinamas joks asmens privatumas, kas taip pat sukėlė didelių nepatogumų, diskomfortą, išgyvenimų.

Higienos sąlygų užtikrinimo lygmuo EŽTT jurisprudencijoje vertinamas kaip svarbus kriterijus nustatant, ar buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnis. Ypač svarbus kriterijus - tai, ar asmuo turi pakankamų galimybių naudotis higienos įrenginiais - pakankamai dažnai praustis, naudotis tualetu, kurio įrengimas užtikrina asmens privatumą. Pelėsis, grybelis, drėgmė, tarakonai, graužikai, dulkės, oro trūkumas, sanitarinio mazgo įrengimas kameroje (neįrengiant kabinos, tinkamos ventiliacijos sistemos), tai nesaugi sveikatai, netinkama gyventi aplinka, tačiau Lukiškių TI-K tai įprastas reiškinys. Dauguma kamerų, kuriose pareiškėjas buvo ilgą laiką laikomas yra labai blogos būklės, kameros neremontuotos mažiausiai 20 metų, pvz., kameroje Nr. 154 virš tualeto yra grybelis, pelėsiai, kameroje atsilupę sienų dažai; kameroje Nr. 159 dažai atsilupę nuo sienų, nuo lubų krenta kalkės, dėl ko lovoje nuolat būdavo kalkių taip pat atšokusios grindų plytelės, vėdinimo kameroje apskritai nėra; kameroje Nr. 188 labai drėgna, viena siena nuolat drėgna, šlapia; kameroje Nr. 279 yra tarakonų, visiškai nėra normalaus vėdinimo, nepatenka šviežio oro.

Suėmimo vykdymo įstaigoje pareiškėjui per dieną suteikiama teisė tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, pagal kurį suimtasis arba nuteistasis turi teisę nemažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. EŽTT pripažino, kad to paties reikalauja ir EŽTK 3 straipsnis. Negalėdamas pakankamai laiko praleisti gryname ore, pasivaikščioti, pareiškėjas patiria didelių išgyvenimų, tai turi neigiamos įtakos ir jo sveikatai. Nors pareiškėjas ilgą laiką buvo laikomas kamerose, neužtikrinant minimalaus ploto, tačiau suėmimo vykdymo įstaigos administracija jam nesudarė papildomų sąlygų ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, ilgiau pasivaikščioti, sportuoti. Taigi suėmimo vykdymo įstaiga niekaip nekompensavo praradimų, neigiamų išgyvenimų. Be to, pasivaikščiojimai vykdavo iš esmės avarinės būklės kiemeliuose, kuriuose byra sienos, viršuje sutrupėję šiferio lakštai, grindys ir prieigos yra duobėtos. Smarkiai palijus, čia susidaro didžiulės balos, dėl ko nėra galimybės čia ne tik pabėgioti, bet ir normaliai pasivaikščioti.

Dažnai Lukiškių tardymo izoliatoriuje nėra šilto (karšto) vandens ir nėra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas nė karto neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu 2014 m. rugsėjo mėnesį, dėl ko patyrė didelių nepatogumų, išgyvenimų, didelį diskomfortą. Tuo buvo pažeistas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas. Įkalinimo/suėmimo vietos administracijai tenka pareiga kontroliuoti įstaigoje vykdomus remonto darbus, kad nebūtų pažeistos suimtų kalinamų asmenų teisės. Nurodymas, kad suimtieji ar nuteistieji gali pasinaudoti dušu (šiltu vandeniu plauti visą kūną) tik kartą per savaitę (yra nustatytas 15 minučių terminas), pareiškėjo manymu, šiurkščiai pažeidžia EŽTK 3 straipsnio nuostatas. Kamerose ventiliacija neveikia, yra drėgna ir tamsu. Čiužiniai pūva, užsiveisia parazitai, nuo drėgmės rūdija metalinės lovos, kiti metaliniai daiktai. Kamerose, kurios yra pusrūsyje, vidutinis drėgnumas viršija 70 proc., šiomis sąlygomis suimtiesiems/nuteistiesiems tenka praleisti didžiąją paros dalį. Vėdinimo, oro kondicionavimo ir šildymo oru būdas, taip pat sistemų konstrukcijos turi būti parinktos pagal pastato paskirtį ir eksploatacijos ypatumus, taip, kad garantuotų norminį patalpų mikroklimatą ir oro švarumą normaliomis eksploatacijos ir lauko oro sąlygomis. Šiuo metu sulaikytiesiems/kalinamiems asmenims yra ribojamas minimalus švaraus oro kiekis, oro judėjimo greitis neatitinka higienos normų reikalavimų (pavyzdžiui, kamerose Nr. 154, 159, 188, 279 nėra jokios normalios ventiliacijos, vėdinimo sistemos).

Natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia (kai kuriose kamerose apskritai nėra normalaus lango). Kamerose pagrinde yra elektrinis apšvietimas, praktiškai visose kamerose yra įrengtos dvi po trisdešimt - keturiasdešimt vatų šviesą skleidžiančios kaitrinės lempos, šviesa labai silpna, todėl nėra galimybės normaliai skaityti, rašyti, dėl ko dažnai skauda akis ir galvą. Be to, patys įjungti/išjungti šviesos jie neturi galimybės, kamerose nėra jungiklių. Kamerose nėra tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas, tokiu būdu yra pažeidžiamos HN 76:2010 22 punkto nuostatos.

Kamerose žiemą neužtikrinamas tinkamas šilumos kiekis (gyvenamosiose patalpose temperatūra būna nuo 10°C iki 14°C), o vasarą gyvenamosiose patalpose dažnai būna per karšta (net iki 35°C karščio), tvanku. Tuo neužtikrinimas HN 76:2010 26 punkto reikalavimų laikymasis, kamerose būna labai drėgna (pavyzdžiui, kamerose Nr. 154, 159, 188, 279).

Suėmimo metu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo tarakonų (pavyzdžiui, kameroje Nr. 279), kas neatitinka HN 76:2010 60 punkto reikalavimams. Nors suėmimo vykdymo vietos administracija yra sudariusi susitarimą su atitinkamais juridiniais asmenimis dėl tarakonų, žiurkių, kitų kenkėjų naikinimo, tačiau realiai pastovus, reguliarus kenkėjų naikinimas nėra vykdomas, todėl kamerose pilna tarakonų.

Visi šie pažeidimai nėra smulkmeniški ar mažaverčiai, tai jau tęsiasi beveik pusantrų metų, neigiamai veikia pareiškėjo psichiką ir sveikatą, pripažintini asmens kankinimu EŽTK prasme. Pareiškėjas nuolat patiria emocinius ir dvasinius išgyvenimus, psichologinius sukrėtimus, nepatogumus, jam sutriko sveikata, jis tapo labiau nervingas, pastoviai įsitempęs, jaučia orumo pažeminimą kančią, dažnai kenčia galvos skausmus, jam sutriko miegas. Didelė dalis reikalavimų, įtvirtintų tarptautinės teisės aktuose, susijusių su suimtų/kalinamų asmenų gyvenimo sąlygomis kamerose, nėra tiesiogiai įtvirtinti Lietuvos teisės aktuose.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (b. l. 17-25) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimas, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t.y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda) visą laiką yra išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013-12-30 su UAB „Dezinfa“, nuo 2015 metų - su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Sanitarinis mazgas įrengiamas pagal HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis teisės aktų reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Žymėtina, kad pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė bet ne pareiga. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo", 3.1. punktu, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.

Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė tiesioginę įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtine žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinė atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas buvo tiesioginė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimo sąlyga. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas skundo padavimo metu buvo laikomas Lukiškių TI-K, todėl nagrinėjant šią bylą turi būti vadovaujamasi aukščiau išdėstytomis taisyklėmis. Taigi pareiškėjas turi pareigą detaliai apibūdinti teisės aktų neatitinkančias kalinimo sąlygas, o kalinimo įstaiga privalo pateikti įrodymus paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinami teisės aktuose įtvirtinti minimalaus ploto reikalavimai vienam asmeniui. Minimalų kameros plotą vienam asmeniui nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Prie atsiliepimo į pareiškėjo skundą, atsakovas pridėjo duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Lukiškių TI-K metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014-04-30 iki 2015-10-27. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,31 kv. m iki 7,94 kv. m. Pareiškėjui tekdavo nuo 1,985 kv. m iki 7,94 kv. m ploto. Iš viso 302 dienas pareiškėjas buvo laikomas minėto ploto kamerose su trimis arba keturiais asmenimis, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad stalas buvo skirtas dviem asmenim, o kameroje dažnai būdavo laikoma po tris ar keturis asmenis. Todėl dažnai tekdavę valgyti atšalusį maistą.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176) 14.6. papunktyje nustatyta, kad kiekvienoje kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Iš šio reglamentavimo, matyti, kad teisės aktai nustato reikalavimą, kad kameroje būtų įrengtas vienas stalas. Pareiškėjas neneigė, kad kameroje buvo stalas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Taip pat LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Šiuo atveju skunde buvo rašoma apie patirtus nepatogumus, kuomet kartais pareiškėjui tekdavo valgyti sėdint lovoje arba stovint. Pareiškėjo argumentai, susiję su vietos prie stalo nebuvimu, negali būti laikomi pakankamai intensyviais, esančiais pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Skunde taip pat paaiškinama, kad paskutinius 3 – 4 mėnesius, pareiškėjas buvo nuolat keliamas iš vienos kameros į kitą. Taip jam nebūdavo leidžiama prisitaikyti prie naujos aplinkos, dėl ko pareiškėjas patirdavo neigiamus išgyvenimus. Įvertinus minėtus atsakovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą Lukiškių TI-K, matyti, kad pareiškėjas kamerose Nr. 119 ir Nr. 126 buvo laikomas po dvi dienas (atitinkamai nuo 2014-04-30 iki 2014-05-01 ir nuo 2015-08-01 iki 2015-08-02), kamerose Nr. 130 ir Nr. 179 buvo laikomas po vieną dieną (2015-08-12 ir 2015-04-08). Be šių laikotarpių, trumpiausias vienoje kameroje pareiškėjo praleistas laikas buvo devynios dienos (kameroje Nr. 190, laikotarpiu nuo 2015-06-16 iki 2015-06-24). Įvertinus šias aplinkybes nėra pagrindo sutikti, kad pareiškėjas būdavo labai dažnai keliamas iš vienos kameros į kitą, kad tokia Lukiškių TI-K veiksmai galėjo padaryti pakankamą emocinį poveikį, galintį būti pagrindu neturtinei žalai priteisti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad dalyje kamerų, kuriose jis buvo laikomas būdavo tarakonų. Paaiškino, kad realus kenkėjų naikinimas nebūdavo vykdomas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K nuo 2013-12-30 buvo sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ (b. l. 52-55), o nuo 2015-01-02 su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ dėl kenkėjų ir graužikų naikinimo paslaugų (b. l. 56-58). Minėtos sutartys galiojo visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad šios aplinkybės įrodo kad Lukiškių TI-K imamasi priemonių apsaugoti patalpas nuo kenkėjų (LVAT 2014-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-547/2014). Taigi šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės atstovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų. teisės normų pažeidimo.

Kaip vieną iš pažeidimų, pareiškėjas įvardijo nevalomus kamerų langus. Anot pareiškėjo, tokios galimybės nėra dėl įmontuotų grotų. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82) 16.9. papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Taigi teisės aktai reikalauja, kad ant langų būtų įrengiamos grotos, tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Šiuo atveju, Lukiškių TI-K laikėsi šios teisės normos reikalavimų. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

Pareiškėjas bendrą Lukiškių TI-K būklę įvardijo kaip vieną iš veiksnių, prisidėjusių prie neturtinės žalos atsiradimo. Paaiškino, kad kameros itin ilgą laiką nėra remontuojamos, ant sienų bei lubų matyti pelėsis, visur pilna dulkių. HN 76:2010 56 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172) 109 punkte nustatyta, kad suimtieji privalo kamerose palaikyti tvarką ir švarą. Atsiliepime į skundą, atsakovas paaiškino, kad iš nuteistųjų yra reikalaujama palaikyti švarą kamerose, taip pat į kameras yra išduodamos tam skirtos priemonės. Pareiškėjas šios aplinkybės neginčijo, todėl negalima pripažinti, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus, susijusius su švara kamerose.

HN 76:2010 62 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Atsakovės atstovas paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius resursus. Tačiau, atsakovas nepateikė įrodymų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas būklę, apie anksčiau atliktus remonto darbus. LVAT laikosi pozicijos, kad minėtų higienos normų nesilaikymas administracinių teismų praktikoje paprastai vertinamas kaip teisės į sveiką aplinką pažeidimas (LVAT 2013-11-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1546/2013; 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-608/2013). Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Pareiškėjas teigia, kad ventiliacija Lukiškių TI-K kamerose neveikia. Dėl to kamerose tvyro drėgmė. HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui. Pareiškėjas skunde neginčijo, kad langai pritaikyti vėdinimui, nenurodė, kad kitokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą, todėl teismas daro išvadą, kad teisės aktų reikalavimai, susiję su kamerų vėdinimu nebuvo pažeisti. Pareiškėjo argumentai, susiję su ventiliacijos nebuvimu ir drėgme, atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitariniai mazgai neužtikrina pakankamo asmenų privatumo. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pareiškėjas skunde neginčijo, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas, o tik nurodė, kad toks atitvėrimas neužtikrina pakankamo privatumo. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai atitinką šį reikalavimą - yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Pažymėtina ir tai, kad LVAT laikosi pozicijos, kad tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2590-492/2015). Dėl to pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinančio sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatoms argumentuoja, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinta teisė vieną valandą per dieną pasivaikščioti kiemelyje neatitinka šio pranešimo reikalavimams. Pareiškėjas teigia, kad šiame pranešime yra įtvirtintas reikalavimas suteikti suimtajam ar nuteistajam galimybę ne mažiau nei aštuonias valandas praleisti lauke. Teismas su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka. Minėto pranešino 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Tuo tarpu pareiškėjo minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta 47 punkte ir yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Pažymėtina, kad toks pat, vienos valandos pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.

Anot pareiškėjo, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo, būtina įvertinti ir pasivaikščiojimo kiemelių būklę. Skunde buvo nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra avarinės būklės, duobėti, po lietaus lieka balos. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Taip pat Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė kalinimo įstaigos pareigos užtikrinti pasivaikščiojimo kiemelio valymą po kiekvienos nuteistųjų grupės pasivaikščiojimo. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus. Taip pat pareiškėjas nepaaiškino, kaip tokia pasivaikščiojimo kiemelio būklė jį paveikė.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K dažnai nėra užtikrinama galimybė kalinamiems asmenims nusiprausti po šiltu dušu, kuomet nebūna karšto vandens. Paaiškino, kad 2014 metų rugsėjo mėnesį nė karto neturėjo tokios galimybės. Iki 2015-11-01 galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad nuteistieji yra bent kartą į savaitę vedami praustis po dušu. Neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, kad nesant karšto vandens, tenka maudytis po šaltu vandeniu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas negalėjo maudytis po šiltu dušu vieną mėnesį, į tai, kad šie pažeidimai nebuvo padaryti šaltuoju metų laiku ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl to pareiškėjas būtų susirgęs, darytina išvada, kad šis nepatogumas negali būti laikomas pasiekiančiu neturtinei žalai konstatuoti būtiną kankinimo ir nepriimtinumo laipsnį. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Dėl apšvietimo, pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nėra užtikrinamas tinkamas natūralios šviesos patekimas į patalpas, o dirbtinis apšvietimas yra labai silpnas. HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Dėl natūralios šviesos pareiškėjas paaiškino tik, kad kai kuriose kamerose nėra normalaus dydžio langų, leidžiančių patekti reikiamam kiekiui natūralios šviesos. Kaip jau buvo minėta, bylose dėl kalinimo sąlygų, pareiškėjai turi pareigą detaliai apibūdinti kalinimo sąlygas. Pareiškėjas skunde nepateikė jokio detalesnio paaiškinimo apie langų dydžius, nenurodė apytikslio jų aukščio bei pločio, nepaaiškino neatitikimo teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjo teiginys, kad kai kurios kameros visai be normalaus dydžio langų yra abstraktus. Vien juo vadovaujantis negalima konstatuoti teisės aktų pažeidimo.

Dėl dirbtinės apšvietos, pareiškėjas paaiškino, kad kamerose dažniausiai yra po dvi lempas, kurios neužtikrina pakankamo dirbtinio apšvietimo. Atsakovo pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (b. l. 29-46) nėra duomenų apie pareiškėjo buvimo kamerose metu atliktus dirbtinio apšvietimo matavimus. Taip pat nėra kitų duomenų, galinčių paneigti šiuos teiginius. Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant neturtinę žalą pareiškėjui.

Pareiškėjas įvardijo temperatūros neatitikimus teisės aktuose įtvirtintiems standartams. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose vasaros metu būdavo per karšta, o žiemos – per šaltą. Byloje nėra jokių duomenų, apie pareiškėjo buvimo konkrečioje kameroje metu atliktus oro temperatūros matavimus, ar pareiškėjo prašymus tokius matavimus atlikti. LVAT laikosi pozicijos, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovas negali pateikti pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.). Tokiu atveju, teismas įvertino visumą pateiktų patikrinimo aktų, dėl kamerų, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Šiuo atveju, Vilniaus visuomenės sveikatos centras Lukiškių TI-K kamerose nenustatė jokių pažeidimų dėl oro temperatūros (b. l. 29- 46). Negalima teigti, kad oro temperatūra skirtingose kamerose tuo pačiu metu gali kardinaliai skirtis. Todėl teismas laiko, kad pareiškėjo minimas pažeidimas nėra nustatytas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje neginčijamai nustatyta, kad ne visą laiko, praleisto Lukiškių TI-K dalį, pareiškėjui buvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto ir higienos reikalavimus. Todėl pripažintina, kad jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į tai, kad kalinimo laikotarpiu pareiškėjas buvo išlaikomas valstybės lėšomis, ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 700 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu.

nusprendžia:

Pareiškėjo R. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 700 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska