Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Inga Staknienė, sekretoriaujant Jolitai Aleksejūnaitei,

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo H. V. Gloso pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir termino atnaujinimo, suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškime nurodyta, kad iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautos nekilnojamojo turto anketos, kuri parengta vėliausiai 1932 m. rugpjūčio 8 d., matyti, jog sklypo (duomenys neskelbtini) savininkas buvo A. G. (pareiškėjo senelis). Archyve taip pat žemės sklypo Elnių g. 27 planas, kuriame įrašyta, kad žemės sklypo savininkė yra K. G.. Pareiškėjas, remdamasis nurodytais dokumentais, teigia, kad iki mirties A. G. buvo nurodyto sklypo savininkas. Jam mirus, pagal įstatymą turtą turėjo teisę paveldėti sutuoktinė K. G., sūnus M. G. ir dukterys Justina bei Janina. M. G. nuo 1939 metų rudens iki 1942 metų gyveno tėvo A. G. name Vilniuje, Elnių g. 27. Pareiškėjo tėvas palaidojo savo tėvą, kai šis mirė, po tėvo mirties tvarkė formalumus, dar du metus liko gyventi tėvo name. Tuo metu M. G. buvo 39 metai. K. G. 1943 metais mokėjo Vilniaus miesto savivaldybei nekilnojamojo turto mokestį už žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Kai mirė A. G., jo dukterys Justina ir Janina turėjo savo šeimas ir negyveno tėvo name. Dėl to, nebuvus testamento, namų valdą paveldėjo A. G. sutuoktinė Kazimiera (1/4 dalį) ir sūnus Mikolas (3/4 dalis), pradėję faktiškai valdyti. Pareiškėjo tėvas M. G. nespėjo įforminti paveldėjimo dokumentų, nes 1940 m. liepos 22 d. žemė buvo nacionalizuota.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002-03-08 pažymėjime Nr. T-3828-G (b. l. 43) nurodyta, kad Vilniaus magistrato archyviniame fonde yra Jelenia gatvės nekilnojamojo turto (namų) ir žemės sklypų savininkų sąrašas (be datos, bet ne anksčiau kaip 1925 metų), kuriame įrašyta K. G., turėjusi 910 ploto žemės sklypą Vilniuje, Jelenia g. 27. Nekilnojamojo turto 1932-08-08 anketoje įrašyta, kad sklypo Jelenia g. 27 savininkas yra A. G., skiltyje „bendras plotas“ įrašyta „200“ (b. l. 43). Vilniaus miesto centrinio statistikos biuro 1932 m. rugpjūčio 8 d. nekilnojamojo turto ir pastatų lape įrašyta, kad žemės sklypo Jelenia g. 27 savininkas A. G. (pareiškėjo senelis) (b. l. 16-19). Vilniaus miesto atskirų žemės sklypų planų byloje (be datos, bet ne vėlesniame negu 1930 m. balandžio mėn.) įrašyta, kad sklypo savininkė yra K. G.. A. G. mirė 1940-05-02 (b. l. 45), M. G. (pareiškėjo tėvas) mirė 1982-07-19 (b. l. 47). 1992-03-03 pareiškėjas tuometinei Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo (b. l. 49).

Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pareiškėjas prašo nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininku 1940 m. gegužės 20 d. mirties momentu buvo A. G. bei kad M. G. po tėvo A. G. mirties 1940 m. gegužės 2 d. paveldėjo turtą (žemės sklypą (duomenys neskelbtini)), priėmęs palikimą ir pradėjęs jį faktiškai valdyti ir jį valdė nuosavybės teise iki 1940 m. liepos 22 d.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs dėl nuosavybės ir paveldėjimo santykius reguliuojančių įstatymų taikymo laiko ir vietos atžvilgiu. Aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999-03-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999). Vadovaujantis aukščiau minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, būtina nustatyti, kokie teisės aktai galiojo tiriamu laikotarpiu Vilniaus teritorijoje, kurioje yra juridinio fakto nustatymo objektas.

Po Žečpospolitos padalijimo, Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Pagrindiniu civilinės teisės šaltiniu (kodeksu) tapo ir juo iki pat 1940 m. buvo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadas, X tomas, 1 dalis – Svod zakonov, T. X, Zakony Graždanskyje (toliau – Sąvadas). „Rusijos imperijoje jis įsigaliojo 1835 m. sausio 1 d. Pagrindinėje Lietuvos dalyje, kaip ir kitose Vakarų gubernijose, panaikinus Trečiojo Lietuvos statuto galiojimą, 1840 m. Sąvadas tapo galiojančios teisės šaltiniu“ (V. A., M. M., V. P. ir kt. „Lietuvos teisės istorija, „Justitia“ 2002). Taigi, šis Sąvadas su Lietuvoje nepriklausomybės laikotarpiu padarytais pakeitimais ir reglamentavo paveldėjimo bei kitus civilinius teisinius santykius iki turto nacionalizacijos 1940 m.

Sąvadas galiojo Vilniaus mieste ir Vilniaus krašte. 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus kraštą prijungus prie Lietuvos, Vilniaus mieste taip pat įsigaliojo nepriklausomos Lietuvos padaryti Sąvado normų pakeitimai. Pagal pakeistą Sąvado 1222 straipsnį, „palikimas iškyla turėtojui mirus savaime“. Straipsnio komentaro 1 p. (Rusų Senato sprendimai) nurodoma, kad „įpėdiniui iš įstatymo (1222 straipsnis, 1254 straipsnis) palikimas priklauso vien dėl palikėjo mirties fakto ir be jokio atskiro teismo patvirtinimo“. Sąvado 1254 straipsnyje nustatyta, kad teisė iškilusiam palikimui priklauso įpėdiniams nuo pat turėtojo mirties. Vadovaujantis Sąvado 1127 straipsniu, 1128 straipsniu (1933 m. redakcija), palikėjo vaikai, tiek vyriškosios, tiek moteriškosios lyties (...), dalija palikimą tarp savęs po lygią dalį. Kaip nurodyta aukščiau, pareiškėjo senelis A. G. turėjo tris vaikus: dukteris J. ir J. bei sūnų M. (b. l. 45), kuris yra pareiškėjo tėvas M. G.

Juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininku 1940 m. gegužės 20 d. mirties momentu buvo A. G. patvirtina archyvinė medžiaga, pateikta į bylą, t. y. duomenys iš Vilniaus miesto centrinio statistikos biuro 1932 m. rugpjūčio 8 d. nekilnojamojo turto ir pastatų lapo bei duomenys iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002-03-08 pažymėjimo Nr. T-3828-G. Kada ir kokiu pagrindu pareiškėjo senelis A. G. įgijo nuosavybę, nustatyti nėra įmanoma. Todėl teismas konstatuoja, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininku 1940 m. gegužės 20 d. mirties momentu buvo A. G..

Vadovaujantis Sąvado 1127 straipsniu, 1128 straipsniu, 1222 straipsniu visi trys senolio vaikai turėjo teisę paveldėti ir paveldėjo atitinkamą dalį po A. G. mirties likusio turto, nes palikimas atsirado palikimo turėtojui mirus, savaime.

Pareiškėjas ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad nustatyti A. G. dukrų J. ir J. duomenis bei buvimo vietas, kad įtraukti jas į bylą suinteresuotais asmenimis.

Iš archyvo duomenų nustatyta, kad Justina (A. G. ir K. G. duktė) gimė 1903-10-07 (2 t., b. l. 3), J. gimė 1908-01-30 (b. l. 4). Pareiškėjas savo rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 145-146) nurodė, jog K. G. su dukrų Janinos ir Justinos šeimomis po Antrojo pasaulinio karo išvyko gyventi į Lenkiją. Nuo to laiko su jomis nutrūko visi ryšiai ir nėra žinoma, kur jos gyveno. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. G. turto paveldėtojoms, jeigu šios būtų gyvos, jau būtų daugiau nei 110 metų, todėl akivaizdu, jog maža tikimybė, kad jos dar gyvos. Be to, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnį, galimybė atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą suteikta tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Remiantis pareiškėjo prisiminimais, K. G. su dukterimis išvyko gyventi į užsienį – Lenkiją. Minimas įstatymas nustatė galutinę datą, iki kada pretendentai gali teikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo – 2003-12-31. Duomenų byloje apie tai, kad iki nurodytos K. G. su dukterimis ar jų įpėdiniai būtų kreipęsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, byloje nėra. Byloje yra duomenys, patvirtinantys, jog tik pareiškėjas pasinaudojo nurodyta galimybe.

Pareiškėjas savo rašytiniuose paaiškinimuose paaiškino, jog 1939 m. jo tėvas M. G. gavo darbą Vilniuje ir jis išsikėlė į Vilnių, kur gyveno su savo tėvo, pareiškėjo senelio A. G. šeima. A. G. mirus 1940 m., laidotuvėmis rūpinosi pareiškėjo tėvas, po laidotuvių pareiškėjas su savo motina taip pat gyveno senelio namuose (duomenys neskelbtini) kartu su senelio žmona K. G.. Paaiškino, jog pareiškėjo tėvas tik 1942 metais grįžo gyventi į Kauną. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes bei remiantis Sąvado 1127 straipsniu, 1128 straipsniu, 1222 straipsniu, konstatuotina, jog pareiškėjo tėvas M. G. po tėvo A. G. mirties paveldėjo turtą (žemės sklypą Vilniuje, Elnių g. 27), priėmęs palikimą ir pradėjęs jį faktiškai valdyti ir jį valdė nuosavybės teise iki 1940 m. liepos 22 d.

Dėl praleisto termino atnaujinimo

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnis nustato, kad visus nuosavybės teisių į turtą, giminystės su buvusiu turto savininku įrodančius dokumentus nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms buvo būtina pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas nurodyta įstatymo galimybe pasinaudojo, tačiau 2016-10-10 nacionalinės žemės tarnybos sprendimu Nr. 49SF-3093-(14.49.104) buvo išbrauktas iš pretendentų eilės. Pareiškėjas prašo atnaujinti terminą pateikti suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai dokumentą (teismo sprendimą), įrodantį pareiškėjo tėvo M. G. turėtą nuosavybės teisę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, jog teismas nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininku 1940 m. gegužės 20 d. mirties momentu buvo A. G. bei kad M. G. po tėvo A. G. mirties paveldėjo turtą, priėmęs palikimą ir valdė jį nuosavybės teise iki 1940 m. liepos 22 d., todėl yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui terminą pateikti suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai dokumentą, įrodantį pareiškėjo tėvo M. G. turėtą nuosavybės teisę į žemės sklypą Vilniuje, Elnių g. 27.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 260 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu, 448 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininku 1940 m. gegužės 20 d. mirties momentu buvo A. G. ir kad M. G. po tėvo A. G. mirties 1940 m. gegužės 2 d. paveldėjo turtą - žemės sklypą (duomenys neskelbtini), priėmęs palikimą ir pradėjęs jį faktiškai valdyti bei jį valdė nuosavybės teise iki 1940 m. liepos 22 d.

Atnaujinti pareiškėjui terminą pateikti suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai dokumentą, įrodantį pareiškėjo tėvo M. G. turėtą nuosavybės teisę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.