Panevėžio apygardos teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs pareiškėjos UAB „B. A.“ atstovės A. K. skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos skundas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras N. G. 2011-02-24 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 66-1-0794-09 D. B. atžvilgiu dalyje dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 182 str. 2 d. padarymo, M. B. atžvilgiu dėl nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. padarymo, I. B. atžvilgiu dėl nusikaltimo, numatyto BK 222 str. 1 d. padarymo, nesant padarytų tokių nusikalstamų veikų; nusprendė tęsti ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimų, numatytų LR BK 223 str. 1 d., 302 str. 1 d.

Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2011-03-25 nutarimu atmetė UAB „B. A.“ atstovės advokatės A. K. skundą dėl 2011-02-24 Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimo panaikinimo.

Skundžiama Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-05-02 nutartimi atmestas UAB „B. A.“ atstovės A. K. skundas dėl Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2011-03-25 nutarimo atmesti skundą ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą panaikinimo.

Dėl pinigų išėmimo iš UAB „D“ kasos ir tai pateisinančių dokumentų nebuvimo pareiškėja nurodo, kad skundžiamojoje teismo nutartyje teismas visiškai nepasisakė dėl esminio argumento, jog prokuroro N. G. 2011 vasario 24 d. nutarime nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2008 gruodžio 31 d. iš bendrovės kasos pagal kasos išlaidu orderį Nr. 148, M. B. nurašyta 313 000 Lt suma, mokėjimo paskirtis - gamybinių pastatų įsigijimui ir nutarime dėstoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kur M. B. panaudojo šiuos pinigus, konstatuota, jog jokių gamybinių pastatų UAB „D“ vardu M. B. nepirko. Teigia, kad tinkamai atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus bei siekiant išsiaiškinti visas galimai įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes, yra būtina išsiaiškinti, kur tuometinis UAB „D“ direktorius M. B. panaudojo gautus 313 000 Lt, kadangi akivaizdu, kad pagal nurodytą paskirtį minėta pinigų suma panaudota nebuvo, gamybinių pastatų nepirko. Dėl to, nurodo, ikiteisminis tyrimas atnaujintinas.

Be to, nurodo, kad M. B. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad iš bendrovės kasos, būdamas direktoriumi, paėmė 99 035,48 Lt be jokių buhalterinių dokumentų, tačiau jo teigimu, šios lėšos galėjo būti išleistos darbo užmokesčiui mokėti, einamiesiems reikalams, darbo medžiagų įsigijimui ir pan., tačiau šių teiginių dokumentais nepagrindė, o ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo išsiaiškinta, kur buvo panaudota minėta suma.

Teigia, kad minėtų pinigų sumų galimas pasisavinimas iš UAB „D“ yra tiesiogiai susijęs ir su UAB „B. A.“ interesais, nes įsiskolinimo nepadengimas vengiant atlikti prievolę ir reikalavimo palikimas be ekonominio padengimo, užkertant kelią jį įgyvendinti civiline tvarka, yra apgaulės požymio buvimas ir tai sudaro prielaidas taikyti baudžiamąją atsakomybę, o tokie kreditoriaus veiksmai turi būti vertinami kaip nusikalstami. M. B. veiksmai, kuriais jis galimai pasisavino ar iššvaistė 412.035,48 Lt veikdamas tiesiogine tyčia, turi būti laikomi kaip siekis išvengti atsiskaitymo su UAB „B. A.“, t.y. palikti UAB „B. A.“ reikalavimą be ekonominio padengimo. Nurodo, kad UAB „D“ jau kuris laikas jokios veiklos nevykdo, šiai įmonei yra iškelta bankroto byla, turto įmonė neturi, yra nemoki, kas pagrindžia UAB „B. A.“ poziciją, jog M. B. veiksmai, užkirto kelią UAB „B. A.“ reikalavimą dėl prievolės įvykdymo įgyvendinti civiline tvarka, todėl šie M. B. veiksmai peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir yra vertintini kaip nusikalstami.

Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjų skundo argumentai iš esmės yra tapatūs skundui, kurį nagrinėjo Kėdainių rajono apylinkės teismas. Iš esmės į visus skundo argumentus skundžiama nutartimi buvo atsakyta ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su nutartyje išdėstytais motyvais.

Iš tikrųjų tarp UAB „D“ ir UAB „B. A.“ buvo susiklostę glaudūs komerciniai ir verslo santykiai ir šiuo atveju kiekviena šalis galėjo ir privalėjo įvertinti bei prisiimti tam tikrą verslo riziką. Kaip matyti trąšos UAB „D“ buvo išduodamos be išankstinio apmokėjimo, taip pat išduodamos neatsiskaičius už anksčiau gautas prekes. Todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog tai, kad UAB „D“ vadovai gautas lėšas už parduotas trąšas panaudojo kitiems verslo projektams, o ne atsiskaitymui su UAB „B. A.“ įrodo jų kaltę, turėjus tikslą įgyti svetimą turtą panaudojus apgaulę. Tokia išvada yra tik prielaida.

Skunde labiausiai akcentuojama tai, kad pagal kasos išlaidų orderį M. B. iš kasos paėmė 313 000 Lt gamybinių pastatų įsigijimui, tačiau jokie pastatai nebuvo nupirkti, bei tai, kad jis iš bendrovės kasos paėmė 99 035,48 Lt be dokumentų. Reikia pastebėti, kad ne kiekvienas lėšų paėmimas iš sąskaitos turi būti vertinamas kaip sukčiavimas. Nusikaltimas, kai turtinė žala padaroma apgaule galimas tik veikiant tiesiogine tyčia. Šiuo atveju nėra pakankamai įrodymų, kad kas nors turėjo tikslą išvengti atsiskaitymų su UAB „B. A.“ ir to siekė. 313 000 Lt išdavimas M. B. atsispindi bendrovės dokumentuose, yra tai patvirtinantis kasos išlaidų orderis. Tai rodo, kad tai buvo daroma oficialiai, nebandoma nuslėpti ar ką nors suklastoti. Net jei šie pinigai ir buvo neracionaliai panaudoti (iššvaistyti), tai dar neįrodo, kad tai buvo padaryta siekiant išvengti prievolės atsiskaityti už trąšas. Dėl 99 035,48 Lt M. B. paaiškino, kad šiuos pinigus panaudojo mokant atlyginimus, įrenginėjant lentpjūvę. Šie jo parodymai nėra paneigti. Jei šie pinigai ir buvo panaudoti nesilaikant buhalterinės apskaitos reikalavimų tai taip pat dar nereiškia, jog tokiu būdu buvo siekiama apgaule išvengti atsiskaityti su tiekėjais.

Atsižvelgiant į išvardintas aplinkybes nėra byloje objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad kuris nors iš UAB „D“ vadovų ar savininkas veikdami tiesiogine tyčia vengė atsiskaityti su UAB „B. A.“ ir taip apgaule siekė turtinės naudos. Pareiškėjų skundo argumentai grindžiami prielaidomis. O kaip teisingai pastebėjo ikiteisminio tyrimo teisėjas skundžiamoje nutartyje, nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kiekviena abejonė turi būti vertinama kaltinamojo (įtariamojo) naudai. Todėl visai pagrįstai ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo nutrauktas būtent pagal LR BPK 212 str. 1 d. 2 p., t.y. kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai pareikšti asmenims, susijusiems su UAB „D“ yra perduota teismui. Jei nagrinėjant šią bylą ar kitais būdai paaiškės duomenys, duodantys pakankamą pagrindą manyti, kad D. B., M. B. ar I. B. veika atitinka kokio nors nusikaltimo sudėtį, ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas, kaip tai numatyta BPK 217 str. Kartu teismas pažymi, jog sutinkamai su BPK 212 str. 1 d. 1 ir 2 p., 217 str. nutraukti ikiteisminį tyrimą bei tokį tyrimą atnaujinti yra išimtinė prokuroro teisė ir pareiga. BPK 257 str. taip pat nurodyta, kad kai teisme paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, ar nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tik praneša apie tai prokurorui. Tai rodo, kad teismui nesuteikta teisė nurodyti prokurorui pagal kokį straipsnį atlikti ikiteisminį tyrimą. Todėl pareiškėjų reikalavimas įpareigoti prokurorą atnaujinti ikiteisminį tyrimą ir atlikti jį dėl galimai nusikalstamos veikos, numatytos būtent LR BK 186 str. prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymams ir vien todėl negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

UAB „B. A.“ atstovės A. K. skundą atmesti ir palikti galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.