Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį ir jo patikslinimą atsakovui Daugiabučio namo Vilniaus g. 213 savininkų bendrijai dėl žalos atlyginimo priteisimo, tretiesiems asmenims A. B., F. T., L. S., R. P. ir S. S., dalyvaujant Institucijai, duodančiai išvadą byloje Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti faktai ir teisiniai argumentai, kuriais apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija primena, kad apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir bylų nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, tai yra tiriant arba vertinant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija ištirtų ir teisiškai įvertintų duomenų pagrindu konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta.

Apeliacinio skundo teisiniai argumentai dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo sąlyginai suskirstytini į penkias argumentų grupes:

argumentai susiję su teismo motyvais dėl stogo remonto darbų ir sudarytų rangos sutarčių, dėl gyvenamojo namo savininkų bendrijos bei atskirų jos narių teisės priimti sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų remonto ir dėl ieškovės reikalavimo atlyginti jai patirtą žalą apliejus jos butą lietaus vandeniu.argumentai susiję su šalių teisinių santykių teisiniu kvalifikavimu ir netinkamos procesine prasme šalies šalių ginčo procese. argumentai susiję su viešosios teisės normų įtaka deliktinės ar kitokios rūšies teisinės atsakomybės nustatymui.argumentai, susiję su vieno iš ieškovės pareikštų reikalavimų neišsprendimo.argumentai, susiję bylinėjimosi išlaidomis ir dalies žyminio mokesčio grąžinimo klausimo neišsprendimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Dėl apeliantės argumentų susijusių su teismo motyvais dėl stogo remonto darbų ir sudarytų rangos sutarčių, dėl gyvenamojo namo savininkų bendrijos bei atskirų jos narių teisės priimti sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų remonto ir dėl ieškovės reikalavimo atlyginti jai patirtą žalą apliejus jos butą lietaus vandeniu.

Minėta, kad apeliantė, projektuodama savo apeliacinio skundo argumentus nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei padaryta žala kilo ne iš deliktinės civilinės atsakomybės, o iš sutartinės atsakomybės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą bylos duomenų ir argumentų sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai nurodė, kad ieškovė vienašališkai priimdama sprendimus bendrijai vykdant gyvenamojo namo stogo remonto darbus ir sudarydama atskiras sutartis su rangovais dėl stogo remonto darbų virš jos buto, veikė neatsakingai, neteisėtai ir neatsižvelgdama į visų gyvenamojo namo bendraturčių interesus, todėl turi prisiimti ir iš to kylančias teisines pasekmes (t. l, b. l. 8-9, t. 2 b. l. 17-18, 20, 65).

Nors apeliantė teigia, kad atsakovas yra atsakingas už jos patirtą žalą užliejant jai priklausančias patalpas lietaus vandeniu dėl to, kad vykdydamas stogo remonto darbus, t. y. rangovams nuėmus seną stogo dangą nesiėmė priemonių kad būtų apsaugotos po ja esančios patalpos nuo galimo lietaus, todėl tai, anot ieškovės, ir buvo viena esminių priežasčių žalai kilti, šį jos teiginį apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nepakankamai motyvuotą ir pagrįstą. Štai, kita namo dalis nuo lietaus nenukentėjo, nes savalaikiai buvo įrengta (uždėta) plėvelė) ir virš jos stogas. Gi naujo stogo danga virš ieškovei priklausančių patalpų nebuvo įrengta dėl kitokių ieškovės reikalavimų ir dėl jos sudarytų savarankiškų rangos sutarčių su trečiaisiais asmenimis. Bylos duomenys leidžia teigti, kad iki nurodytos liūties, t. y. iki liepos 23 d., ši stogo dalis virš ieškovei priklausančių gyvenamųjų patalpų nebuvo paruošta stogo dangai uždėti, už kurios uždėjimą pagal rangos sutartis būtų atsakingas atsakovas (sudarytų sutarčių 1.3; 1.6; 1.7 (t. 1, b. l. 86-96) ir sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 1.3; 1.4 (t. 2, b. l. 17) punktai. Šiomis sutartimis, akivaizdu, šalys iš esmės susitarė dėl to paties objekto, tačiau ne visa apimtimi, taigi sutartys viena su kita iš dalies persidengė, tačiau jomis nustatyti įsipareigojimai išliko, taip pat ir atsakovui – šiferio danga uždengti visą pastato plotą – 520 m², t. y. tame tarpe ir plotą virš ieškovės gyvenamųjų patalpų, tačiau su tam tikra išlyga, kad ši stogo dalis iš dalies paruošiama šiferio dangos paklojimui pačios ieškovės. Tokia faktinė situacija eliminuoja atsakingo asmens kaltę ir atsakomybę dėl ieškovės patirtos žalos sugadinant jos turtą.

Priėjus tokios išvados svarbu pažymėti ir tai, kad Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d. aiškiai apibrėžta, kad bendro naudojimo objektai yra bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė, t.y. tokioms priskiriama bendrosios konstrukcijos - pagrindinės daugiabučio namo laikančiosios (pamatai, sienos, perdenginiai, stogas) ir kitos konstrukcijos (balkonų bei laiptinių konstrukcijos, fasadų apdailos elementai, įėjimo į namą laiptai ir durys.). O CK 4.85 str. 1 d. numatyta, kad sprendimai dėl bendro naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip. Kartu pažymėtina, kad ir pinigais, kurie sukaupiami bendro naudojimo objektų remontui, disponuoja taip pat ne bendrija, bet savininkai.

II. Argumentai, susiję su šalių teisinių santykių teisiniu kvalifikavimu, ir netinkamos procesine prasme šalies šalių ginčo procese, kaltės ir priežastinio ryšio.

Teisėjų kolegija, vertindama šį apeliantės apeliacinio skundo argumentą, primena, kad teismas visais atvejais, priimdamas galutinį procesinį sprendimą turi pareigą kvalifikuoti šalių teisinius santykius. Ieškovė, teikdama teismui ieškinį dėl žalos atlyginimo ir reikalavimo priteisti jai išlaidas, susijusias su bendro naudojimo objekto remontu, sprendė, kad esant jos tokiam reikalavimui, atsakinga už žalą šalis yra atsakovas, t. y. Vilniaus g. 213 Daugiabučio namo savininkų bendrija, kuri administruoja daugiabučio gyvenamojo namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Sprendimą dėl stogo dangos remonto, anot ieškovės, taip pat priėmė atsakovas -Vilniaus g. 213 Daugiabučio namo savininkų bendrija. Darbų atlikimą organizavo atsakovas, kuris dėl jų apimties pasirašė sutartis su trečiaisiais asmenimis – rangovais kurie pagal rangos sutartis su atsakovu ir šiam prižiūrint bei nurodant nuėmė stogo dangą ir virš ieškovės gyvenamosios patalpos, tačiau nepasirūpino, kad būtų užtikrinta, jog darbų atlikimo metu, lietaus atveju, nebūtų padaryta žalos po keičiama stogo danga esančiam turtui, t. y. nepasirūpino, kad nuėmus dangą būtų apsaugoti po juo esantieji gyventojų butai. Ieškovės teigimu, ji nebuvo šių rangos sutarčių šalimi, todėl reiškia reikalavimą dėl žalos asmeniui, kuris, jos manymu, atsakingas už sutarčių tinkamą vykdymą ir darbų priežiūrą. Taigi mano, kad atsakovas šioje byloje yra tinkamas, nes jis yra kaltas dėl atsiradusios žalos, todėl ir reiškiant ieškinio reikalavimą atsakovui ji pagrįstai rėmėsi teisės normomis, reglamentuojančiomis deliktinės atsakomybės teisinius santykius.

Su tokiais apeliantės teiginiais iš dalies galima būtų sutikti, jeigu nagrinėjamas ginčo teisinis santykis būtų išorinis, t. y. teisinis ginčas su trečiaisiais asmenimis, bet ne vidinis – dėl žalos atsiradusios bendrijos nariams įgyvendinant namo bendrojo naudojimo objektų disponavimo teisę. Šiuo aspektu būtina pažymėti, kad pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 str. 1 d. daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – bendrija) yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Nors pagal šią normą bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tačiau ji, kaip civilinės atsakomybės subjektas, turi ypatumų, kuriuos sąlygoja tai, kad namo bendrojo naudojimo objektų savininkas yra ne bendrija, o butų savininkai, kurie turi disponavimo šiais objektais teisę. Šie asmenys, o ne bendrija, proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje turi teisę į bendrojo naudojimo objektų duodamas pajamas (CK 4.83 str. 6 d.), privalo apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti (CK 4.82 str. 3 d.) ir disponuoti šiomis lėšomis. Įgyvendinant šias teises ir vykdant pareigas, tarp butų savininkų, kaip bendraturčių, susiklosto vidiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, o tarp bendrijos, kuri įgyvendina šių bendraturčių bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu ir naudojimu ir trečiųjų asmenų susiklosto išoriniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai. Taigi susiklostę vidiniai arba išoriniai teisiniai santykiai lemia, kas gali būti atsakovu byloje esant tam tikram teisiniam ginčui, nes už bendraturčius, tarp kurių susiklosto vidiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, išoriniuose šios nuosavybės teisiniuose santykiuose veikia atitinkamai administratorius ar bendraturtis, kuriam tokie įgalinimai gali būti nustatyti jungtinės veiklos sutartimi. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės vidinių ir išorinių teisinių santykių esminis skirtumas yra tas, kad tik vidinių bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektai, t. y. butų ir kitų patalpų savininkai, kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai, turi disponavimo šiais objektais teisę. Be to, skirtingai nei kitas savininko teisių turinį sudarančias teises (valdymo, naudojimo), kurios įgyvendinamos šių bendraturčių balsų dauguma (CK 4.85 str. 1 d.), disponavimo teisę bendraturčiai gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 str. 1 d.). Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą ir teisę kvalifikuoti ginčo teisinį santykį, bei atsižvelgusi į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad atsakomybės subjektu pagal daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų, kaip bendraturčių, tarpusavio prievoles atlyginti žalą, atsiradusią, jiems įgyvendinant namo bendrojo naudojimo objektų disponavimo teisę, taigi šiuo atveju ir ieškovei reikalaujant žalos susijusios su bendrojo naudojimo objekto remontu ir dėl jo kilusiomis pasekmėmis, taip dėl reikalavimo atlyginti lėšas įdėtas pagerinant bendrojo naudojimo objektus, gali būti tik bendraturčiai, bet ne bendrija. Situacijos šiuo atveju nekeičia ir ta aplinkybė, kad atsakovas sudarė sutartis dėl bendrijos nariams bendrąja daline nuosavybe priklausančio stogo remonto, nes bendrija veikė savo narių vardu ir interesais ir jų įgaliota visuotiniame susirinkime. Nors pirmosios instancijos teismas šį teisinį klausimą sprendė kitaip, susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikuodamas kaip prievolinius, tačiau pagrįstai sprendė, kad bendrija šiuo atveju, esant tokiam teisiniam ginčui ir teisiniam reglamentavimui, nėra tinkamas atsakovas.

Pažymėtina ir tai, jog byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovės butas buvo užlietas liūties metu 2010-07-23 ne dėl to, kad atsakovas užsakė stogo keitimo darbus, sudarė sutartis su rangovais ir juos vykdė, tačiau dėl to, kad pati ieškovė sudarė sutartis su trečiaisiais asmenimis rangovais dėl bendro naudojimo objekto, t. y. stogo dalies virš jos buto kitokio dengimo, taigi pati sudarė kliūtis vykdyti darbus bei sąlygas žalai atsirasti, neleisdama rangovams atlikinėti stogo remonto darbus taip, kaip tai buvo numatyta bendrijos sutartyse su trečiaisiais asmenimis - rangovais. Šiuo atveju, vertinant ieškovės poziciją dėl jos teiginių dėl atsakovo kaltės, būtina įvertinti abiejų šalių sudarytų rangos sutarčių su rangovais turinį. Minėta, kad teisėjų kolegijos vertinimu šios sutartys viena su kita savotiškai persidengė ir iš dalies ieškovės sudaryta rangos sutartis su tais pačiais rangovais dėl to paties objekto remonto, apribojo atsakovo galimybę kontroliuoti atliekamų rangovų darbų eigą po to, kai buvo nuimta stogo danga ir stogas ruošiamas naujos dangos uždėjimui. Šiuo atveju, nuėmus dangą įsijungė ieškovės ir rangovų numatyti rangos sutartimi vykdytini darbai, tame tarpe difuzinės plėvelės uždėjimas, todėl pati ieškovė turėjo pareigą imtis priemonių, kad kol jie nebus atlikti, t. y. kol nebus paruoštas stogas naujos dangos uždėjimui, apsaugoti po ja esančias patalpas nuo galimo sugadinimo lyjant. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuėmus senąją dangą, po ja buvo likęs patalpas iš dalies nuo lietaus apsaugantis ruberoidas, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju ieškovė pasitikėjo – žala nekils, taigi akivaizdu - buvo nepakankamai rūpestinga, nes, savavališkai, neturėdama kitų bendraturčių sutikimo, ėmusis dalies stogo remonto darbų iniciatyvos, neužtikrino, kad dėl to neatsirastų žalos ir jai pačiai ir kitiems bendrijos nariams. Vertinant kilusius padarinius šiuo aspektu, taip pat primintina, kad byloje yra pateiktas F. T., R. P., L. S., S. S. rašytas paaiškinimas dėl sustabdytų stogo dengimo darbų Vilniaus g. 213 (virš I ir II laiptinių), kuriame aiškiai nurodyta, kad darbai sustabdomi dengiamajame plote virš (duomenys neskelbtini) buto, nes savininkė R. P. kategoriškai uždraudė dengti stogą virš jos apšiltintos palėpės, kol nebus įrengta (uždėta) difuzinė plėvelė, vertikalūs brūseliai (25 mm x 50 mm), horizontalūs brūseliai (50 mm x 50 mm). T. y. visi jos su trečiaisiais asmenimis rangos sutartimi sulygti darbai. Taigi iš to akivaizdu, jei tretieji asmenys rangovai būtų vykdę stogo keitimo darbus taip, kaip tai buvo numatyta sutartyse su atsakovu - daugiabučio namo Vilniaus g. 213, Šiauliuose, savininkų bendrija, o ne paklusę ieškovės nurodymams, jokia žala ieškovei nebūtų buvusi padaryta. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes taip pat nustatė, nors dėl jų pateikė pernelyg plačius teorinius argumentus, kurių iš esmės nesusiejo su faktinėmis aplinkybėmis, tačiau iš esmės padarė pagrįstas išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka.

III. Argumentai, susiję su viešosios teisės normų įtaka deliktinės ar kitokios rūšies teisinės atsakomybės nustatymui.

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad būtina atriboti viešosios ir privatinės teisės reguliavimo dalykus, vertinant sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymą, mano, jog aplinkybė, kad atsakovas vykdė statybos darbus, neturėdamas projekto ir statybos leidimo, nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų ir yra priežastis dėl kurios ieškovei atsirado nuostoliai. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl šio apeliantės skundo motyvo pagrįstumo iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog sprendžiant galimus civilinės atsakomybės klausimus, esant civiliniam teisiniam ginčui, bei nustatant šalių teises ir pareigas, būtina vadovautis bendrosiomis civilinės atsakomybės teisės normomis. Todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo išvadai, kad esant viešosios teisės pažeidimams atsakovui neabejotinai kyla ir civilinė atsakomybė, kad viešosios teisės normų galimas pažeidimas visada sukelia ją pažeidusiajam civilinę atsakomybę, juolab, kad šiuo atveju galutiniu sprendimu tokia atsakomybė buvo panaikinta.

Tiesa, apeliantė savo skunde nurodo, kad konfliktinės situacijos būtų buvę išvengta, jeigu darbai būtų vykdomi pagal nustatyta tvarka parengtą projektą bei laikantis statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau kaip matyti iš faktinės situacijos, tokio projekto atsakovas neturėjo, rangovui, t.y. tretiesiems asmenims nustatyta tvarka perduotas nebuvo, stogo dangos keitimo darbai buvo atliekami savavališkai.

Minėta, kad tokius apeliantės teiginius teisėjų kolegija negali pripažinti besąlygiškai pagrįstais dėl keleto aplinkybių. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo teisiniame santykyje ir susijusioje administracinėje byloje 2012-02-13 Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutarimą kuriuo A. B. apeliacinį skundą tenkino - Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010-11-22 nutartį ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010-09-24 nutarimą A. B. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikino ir bylą nutraukė, nurodydamas, kad ATPK 8 str. 2 d. numatyta, jog bylos nagrinėjimo metu galiojančio Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12.4 punkte (2010-07-02 įstatymo Nr. XI-992 redakcija, galiojanti nuo 2010-10-01) numatyta, kad statinio paprastojo remonto tikslas - atnaujinti esamą statinį, jo nerekonstruojant ir kapitališkai neremontuojant. Į šią statybos rūšį patenka visi statybos darbai, nenurodyti VI ir VII skyriuose, tarp jų fasadų ar stogo dangos ar apdailos keitimas. T. y. iš šiuo metu galiojančio teisinio reglamentavimo matyti, jog Vilniaus g. 213 daugiabučio namo savininkų organizuoti stogo dangos keitimo darbai priskiriami statinio paprastajam remontui. Tokiems darbams sutinkamai su galiojančiomis Statybos įstatymo 23 straipsnio, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatomis, statybos leidimas nebėra privalomas. Iš savavališkos statybos akto matyti, jog ginčo statinys nėra kultūros paveldo statinys, taip pat jam netaikomi kitokie papildomi apribojimai, todėl jam nereikalingas ir paprastojo remonto aprašas (Įstatymo 20 str. 1 d. 9 p.).

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pasikeitusios teisės aktų nuostatos ir atliktiems darbams nei statybos leidimas, nei atliekamų darbų projektinė dokumentacija nebuvo reikalingi, kartu buvo pakeistas ir ATPK 159 str., kuriame nebeliko atsakomybės už pareiškėjo atliktus veiksmus.

Vertinant apeliantės skundo argumentus, dėl aprašytų aplinkybių, kurios formaliai egzistavo faktų atsiradimo metu reikėtų žiūrėti ne formalaus teisės aktų nuostatų reglamentavimo, bet spręsti kokią įtaką jų buvimas galėjo turėti tiems padariniams, kuriuos jie sukėlė ar galėjo sukelti. Šiuo atveju jau įstatymo leidėjas, pakeisdamas aukščiau nurodytus teisės aktus, aiškiai nurodė kryptį, kad dalis ankstesnių Statybos techninio reglamento reikalavimų buvo formalūs, neturintys įtakos nei statinio fasadui, nei jį esmingai keičiantys, dėl ko būtų būtina atvejais papildoma techninė ir kitokia dokumentacija. Todėl ankstesnis reikalavimas buvo formalus, taigi ir panaikintas, kaip neturintis jokios įtakos statinio galimiems esminiams pokyčiams. Todėl galima teigti, kad šioje byloje ieškovės keliama problema neturėjo jokios įtakos žalai atsirasti, todėl šis argumentas pripažintinas nepagrįstu.

IV. Argumentai, susiję su vieno iš ieškovės pareikštų reikalavimų neišsprendimu.

Apeliantė R. P. savo skunde be kita ko nurodo, jog yra absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos dėl jų negalima išskirti CPK 237 str. 2 d. nustatyta tvarka (CPK 329 str. 2 d. 7 p.) Teigia, kad ieškinys buvo pareikštas nurodant bendrą reikalavimo dydį, nedetalizuojant, kokią jo dalį sudaro žala ir kokią – atsakovo nepagrįstas praturtėjimas. Apeliantės manymu, teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir įrodymus, turėjo pareigą nuspręsti kurias sumas prisikirti prie nuostolių, o kurias prie neteisėto praturtėjimo ir tada spręsti dėl jų pagrįstumo. Tačiau teismas sprendime dėl antrojo ieškovės reikalavimo – priteisti jos turėtas išlaidas stogo dangai, t. y. bendrosios dalinės nuosavybės, priklausančios visiems bendrijos nariams objektui remontuoti, apskritai nepareiškė jokios savo pozicijos, o atmesdamas reikalavimą šios ieškinio dalies neargumentavo.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutikdamas su šiuo apeliantės skundo argumentu, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį visa apimtimi, t. y. rezoliucinėje galutinio procesinio sprendimo dalyje išsprendęs bendrą ieškinio reikalavimą ir jo netenkindamas, savo motyvų dėl vieno reikalavimo atskirai nenurodė. Iš tiesų, pirmosios instancijos teismo sprendime nėra atskiro skirsnio, kuriame būtų išsamiai aptartas ieškinio reikalavimas dėl nuostolių priteisimo už visiems bendrijos nariams priklausančio daline nuosavybe dalies stogo dangos remonto (pakeitimo) savo lėšomis, t. y. neargumentavo reikalavimo dėl ieškinio už nepagrįstą atsakovo praturtėjimą. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas, apskritai, spręsdamas ieškinio reikalavimus visą apimtimi, jo netenkino, keletu argumentų. Vienu iš argumentų nurodęs, kad, teismo vertinimu, šiuo atveju turėjo būti taikomos sutartinės civilinės atsakomybės teisės normos ir reikalavimas reiškiamas kitam atsakovui. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje situacijoje vienai iš šalių pažeidus sudarytą sutartį ir dėl to kitai šaliai patyrus žalą „sutarčių grandinės“ neleidžia reikšti savarankiško reikalavimo kitai sutarties šaliai, t. y. atsakovui, nes būtų pažeistas vienas iš svarbiausių sutarčių teisės principų, teigiančių, kad sutartis teises ir pareigas sukelia tik sutarties šalims. Dėl šio teisės (sutarčių aiškinimo) principo teismas padarė išvadą, kad ieškovė reikšdama ieškinį pasirinko netinkamą atsakovą. Todėl teismas deliktinės atsakomybės rūšies taikymo atsakovo atžvilgiu neanalizavo ir nepasisakė, nurodęs, kad tam nėra teisinių prielaidų. Teismo vertinimu, šiuo atveju kilus ne atsakovo, o rangos darbus atlikusių asmenų civilinei atsakomybei ieškovė turėjo pasirinkti kitą atsakovą. Pažymėjęs, kad ieškovė atsisakė šioje byloje reikšti savarankišką reikalavimą ir rangovams, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nėra pagrindo išvadai apie atsakovo civilinę atsakomybę ieškovei. Kitu gi nurodė, kad ieškovė darbus vykdė savarankiškai, neturėdama bendrijos narių – kitų savininkų pritarimo, taigi dėl padarinių atsakinga pati. Taigi pirmosios instancijos teismas savo motyvuose visgi nurodė, kad ieškinio reikalavimas priteisti ieškovės nurodomą sumą atmetamas ir dėl kokių priežasčių: kad jis reiškiamas netinkamam atsakovui ir kad tam nėra būtinų sąlygų. Kolegijos manymu, toks motyvas iš esmės būtų pakankamas, jeigu teismas įvykdo pareigą išaiškinti šalims teisę pakeisti esamą atsakovą tinkamu. Kita vertus vertinant pirmosios instancijos teismo argumentus visumoje, kolegija pripažįsta, kad jais labai plačiai ir išsamiai analizuojami teisiniai aspektai, paliečiant deliktinės atsakomybės taikymo pagrindus ir sąlygas, sutartinės atsakomybės esmę, tačiau iš esmės nėra susieti su bylos esme. Tai yra trūkumas, kurį apeliacinės instancijos teismas turi ištaisyti, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka. Todėl atsižvelgdama į šiuos reikalavimus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš naujo įvertino visus reikšmingus byloje faktus ir aplinkybes, susijusias su nagrinėjama byla ir reiškiamais ieškinio reikalavimais ir juos aptarė, padarydamas dėl jų išvadas, taigi ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas.

Grįžtant prie teismo pareigos išaiškinti šalims (ieškovui) teisę pakeisti nurodytą ieškinyje atsakovą tinkamu, kolegija atsižvelgia į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 7 str. įtvirtintais proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, CPK 45 str., 230 str. 1 d., 243 str., šioje byloje privalėjo išaiškinti šalims (ieškovei) teisę pakeisti Vilniaus g. 213 Daugiabučio namo savininkų bendriją tinkamu atsakovu, t. y. daugiabučio namo Vilniaus g. 213 butų savininkais, kurių sprendimu šis namas (jo stogas) buvo remontuojamas, tačiau to nepadarė. Šią aplinkybę būtų galima laikyti esminiu teisės normų pažeidimu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu jo neeliminuotu kitos faktinės aplinkybės. Byloje vis gi yra duomenų, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (teismo posėdžių protokolai – t. 3, b. l. 50, 73) ieškovo atstovui byloje dalyvaujančių asmenų – trečiojo asmens atstovės ir atsakovo atstovo buvo siūloma pakeisti šioje byloje atsakovą tinkamu, tačiau ieškovės atstovas nesutiko to padaryti, nurodęs, kad jie lieka prie esamos šalių procesinės padėties. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiga, nustatyta CPK 7 str., CPK 45 str., 230 str. 1 d. ir 243 str., išaiškinti šaliai teisę pakeisti atsakovą, iš esmės teismo buvo įvykdyta, tačiau ieškovo atstovui atsisakius pakeisti atsakovą, byla buvo nagrinėjama toliau, nesikeičiant šalių procesinei padėčiai. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegija sprendžia, jog byla buvo išnagrinėta esmingai nepažeidžiant CPK normų, taip pat ir teismo pareigos išspręsti visus pareikštus ieškinio reikalavimus.

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų ir dalies sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo.

Apeliantė R. P. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo ir neturėjo priteisti trečiojo asmens F. T. bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas labai išsamiai ir teisingai išaiškino trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Todėl šis apeliantės argumentas atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.

Nustatyta, kad ieškovės pradinio ieškinio suma buvo 48112,48 Lt (t. 1, b. l. 1-3). Žyminis mokestis (1443,37 Lt) buvo sumokėtas nuo šios sumos. Vėliau pateikus pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, ieškinio suma buvo sumažinta iki 20761,56 Lt (t. 2, b. l. 145-147). Žyminis mokestis nuo 20761,56 Lt sumos sudarytų 622,85 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Taigi, nagrinėjamu atveju vadovaujantis CPK 87 str. 1 d. 1 p. nuostatomis ieškovei grąžintina 820,52 Lt dydžio žyminio mokesčio permoka.

Kiti apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai esminės įtakos priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui įtakos neturi, todėl jie nenagrinėtini.

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, remiantis CPK 93 str. 1 d., iš ieškovės atsakovui priteisiama 700 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (t. 4, b. l. 108).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti ieškovei R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 820,52 Lt (aštuonis šimtus dvidešimt litų 52 centus) žyminio mokesčio, sumokėto 2010-09-01 mokėjimo nurodymu.

Priteisti atsakovui Daugiabučio namo Vilniaus g. 213 savininkų bendrijai (į. k. 145555413) iš ieškovės R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 700 Lt (septynis šimtus litų) advokato išlaidoms apeliacinėje instancijoje atlyginti.

Nutartį žyminio mokesčio grąžinimo dalyje pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.