- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-03
- Bylos Nr.
- I-3643-394/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00127-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-5 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2018-12-04 iki 2018-12-17 buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis kalinimo sąlygomis, dėl kurių patyrė neturtinę žalą. Atvykęs ir išvykstant į / iš Šiaulių TI būdavo patalpinamas į laikino sulaikymo kameras, kuriose laikėsi nemalonus kvapas, prirūkyta, nebuvo ventiliacijos, šiose patalpose buvo laikomas nuo 2 iki 5-6 val., jautė pažeminimą, kitų asmenų akivaizdoje atlikinėdamas gamtinius reikalus, nes prie sanitarinio mazgo nebuvo jokių sienelių ar užuolaidų. Kratos metu liepiama nusirengti ir daiktus sudėti į plastmasines voneles, o kol pareigūnas tikrina daiktus, tenka stovėti vienomis glaudėmis šaltyje ir kitų asmenų akivaizdoje. Kol paskirs į gyvenamąsias kameras, vėl laiko karantino kamerose, kuriose nešvaru, netvarkinga, ant grindų išsiliejusios fekalijos, smarvė, drėgna, šalta. Ten nebuvo jokio maitinimo, pareigūnai sakydavo, kad paskirs į kamerą ir ten pavalgysi. Po karantino buvo paskirtas į kamerą Nr. 46, kurioje nėra ventiliacijos, per mažas plotas laisvam judėjimui, šalta, drėgna, lakstė blakės. Kreipėsi į gydytojus, kad išrašytų tepalo, blakes sugaudė ir parodė direktoriui, tačiau kameroje jokia dezinfekcija nebuvo atlikta. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą – pažeminimą, išgyvenimus.
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (5, 55, 57 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (55 b. l.), pateikė teismui atsiliepimus (19-23, 59-63 b. l.), kuriuose prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepimuose taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2018-12-03 iki 2018-12-12 kameroje Nr. 46 su dar 2-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,66 iki 6,11 kv. m.. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, pareiškėjui tenkantis plotas visas dienas buvo didesnis nei 3,6 kv. m, kas leidžia daryti išvadą, jog kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.
Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui. Iš pridedamų Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnalo kopijų matyti, kad aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 46 atlikta dezinsekcija, taigi atsakovas nuolat operatyviai reaguoja į pastebėtus kenkėjus ir juos naikina. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus dėl sukandžiojimo, nėra, todėl jo argumentai nepagrįsti.
Papildomame atsiliepime (59-63 b. l.) atsakovas nurodė, kad į Šiaulių TI atvykę nuteistieji ir suimtieji, kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras – TLK, esančias administraciniame pastate. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus daiktus, naujai atvykę asmenys laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras. Suimtojo arba nuteistojo krata skirstoma į į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne daugiau kaip dviem valandoms gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Į dviejų valandų laiko tarpą neturi būti įskaitomas laikas, skirtas pačiai medicininei apžiūrai bei sanitariniam švarinimui, tačiau siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskyrimo į kameras, minėtų asmenų naudai medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami tų dviejų valandų laikotarpiu. Rėžiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1-9 asmenys laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas, po to paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Įstatymų leidėjas neįpareigoja registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į trumpalaikio laikymo kameras, tačiau stengiamasi asmenis paskirstyti taip, kad jiems tenkantis plotas būtų ne mažesnis, nei teisės normose įtvirtintas minimalus plotas. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, o LSP nėra gyvenamosios patalpos. Šiose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, jie iš trijų pusių atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, tačiau asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą, o tai visiškai užtikrina asmenų privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Šiose kamerose taip pat įrengta šalto vandens tiekimo / nubėgimo sistema bei čiaupai, yra suolai. Pareiškėjo laikymas laikino sulaikymo patalpose buvo trumpalaikis ir negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ir negrįžtamų sveikatos sutrikimų. Asmens krata taip pat nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala.
Atsakovas pažymėjo, kad skundų dėl TLK-3 patalpų nebuvo gauta, todėl jos nebuvo tikrintos, tačiau pateikia teismui patikrinimo aktus Nr. PA.6-145, PA.6-378, iš kurių matyti, kad tikrinant kitas TLK (LSP) patalpas bei kratos patalpas pažeidimų nenustatyta. Kadangi patalpos tvarkomos bei prižiūrimos vienodai, galima konstatuoti, jog ir TLK-3 pažeidimų nebuvo.
Atsakovas nurodo, kad pagal Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. 1/01-356, asmenims, atvykusiems į įstaigą praėjus maitinimo metui, išduodamas atitinkamas sausas davinys.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas E. S. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta pakankama gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2018-12-04 iki 2018-12-17, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kameros plotui, higienos normos reikalavimų, krata atliekama netinkamomis sąlygomis, netinkamos sąlygos laikino sulaikymo patalpose, neužtikrintas privatumas šiose patalpose naudojantis sanitariniu mazgu, kameroje buvo blakių, o administracija nesiėmė priemonių joms naikinti.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2019-02-22 pažymos Nr. 60/09-6986 (25 b. l.) matyti, kad pareiškėjas E. S. nagrinėjamu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2018-12-03 iki 2018-12-12, viso 10 dienų, gyvenamojoje kameroje Nr. 46, su dar 2-4 asmenimis, ir jam teko nuo 3,66 iki 6,11 kv. m., taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs duomenis apie kameros Nr. 46 dydį (25 b. l.), sanitarinio mazgo užimamą plotą (27-28 b. l.) ir kameroje buvusių asmenų skaičių (3-5), nustatė, kad kai šioje kameroje buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto (18,33 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,632 kv. m.) pareiškėjui teko 3,33 kv. m, t. y. mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šioje kameroje buvo laikoma mažiau asmenų (3-4), net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus pateiktos pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (29-32 b. l.) matosi, kad perteklinių gultų šioje kameroje nėra, taigi nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 46 nėra ventiliacijos, šalta, drėgna.
Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (44-49, 70-75 b. l.), iš kurių matosi, kad tik 2018 m. gegužės 10 d. operatyviosios valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu, siekiant įvertinti pareiškėjų skunduose minimus faktus dėl galimų higienos normos reikalavimų pažeidimų Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose, buvo įvertinta ir kameros Nr. 46 būklė dėl patalpų ir įrenginių priežiūros, nustatyta, kad kameroje dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų, suraišiotos raiščiais, vizualiai matomų pelėsių nėra; mikroklimato parametrai (oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, galimybė išvėdinti patalpas) šioje kameroje nebuvo tikrinami (44-46 b. l.). Taigi atsakovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes (šalta, drėgna, nėra ventiliacijos) jo laikymo kameroje, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Įvertinęs šias aplinkybes teismas laiko, kad pareiškėjas kameroje Nr. 46 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ normos 16 punkto, reglamentuojančio patalpų oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę ir oro judėjimo greitį, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas nurodo, kad kratos metu buvo liepiama nusirengti ir daiktus sudėti į plastmasines voneles, o kol pareigūnas tikrina daiktus tenka stovėti vienomis glaudėmis šaltyje ir kitų asmenų akivaizdoje.
Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros (tame tarpe ir atliekamų kratų) vykdymo tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta „Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija“ (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 151-157 punktuose nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata - tai jo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų matosi, kad bendro naudojimo vietos, kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai buvo tikrinami 2018 m. vasario 13 d., patikrinimo akte (73-74 b. l.) užfiksuota, kad kratos patalpose naudojamas inventorius (vonelės) yra švarus. Taigi pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI jo krata liepiant išsirengti buvo atliekama vykdant teisės aktų reikalavimus, kokius teisės aktus Šiaulių TI pareigūnai pažeidė, liepdami daiktus sudėti į plastmasinę vonelę, pareiškėjas nenurodė, jo teiginys dėl kratos atlikimo abstraktus, be to, pareiškėjas į Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu atvyko tik vieną kartą ir tik vieną kartą išvyko iš jo, taigi kratų patalpose galėjo būti du kartus, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ar higienos normos reikalavimus, ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad atvykęs į Šiaulių TI būdavo talpinamas į laikino sulaikymo ir karantino kameras, kuriose nemalonus kvapas, prirūkyta, nėra ventiliacijos, drėgna, šalta, šiose patalpose buvo laikomas nuo 2 iki 5-6 val., sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas, šiose kamerose jis nebuvo maitinamas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktas numato, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, pagal 19 punktą, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 11.2 punkte apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma.
Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad į Šiaulių TI atvykę nuteistieji ir suimtieji, kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, esančias administraciniame pastate, o įforminus dokumentus ir atlikus kratas, naujai atvykę asmenys laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras, siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskyrimo į kameras, medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami dviejų valandų laikotarpiu, stengiamasi asmenis paskirstyti taip, kad jiems tenkantis plotas būtų ne mažesnis, nei teisės normose įtvirtintas minimalus plotas vienam asmeniui, šiose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, jie atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, tačiau asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą. Iš Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos apie 2018 metais atliktus remonto darbus (33-43 b. l.) matosi, kad 2018 m. liepos 27 d. – rugpjūčio 10 d. buvo remontuojamos kameros Nr. PK-8 ir PK-9, remonto metu sienos ir lubos nuvalytos nuo pelėsių, perdažytos, užtaisyti įtrūkimai, sumontuoti nauji baldai, atlikti kiti darbai. Pažymoje apie pareiškėjo laikymą Šiaulių TI kamerose (25 b. l.) nurodyta, kad pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI 2018-12-03, buvo patalpintas į trumpalaikio laikymo kamerą (TLK) Nr. 3. Atsakovas nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad šiose patalpose šalta, drėgna, nemalonus kvapas, nėra ventiliacijos, nurodė, kad sanitariniai mazgai šiose patalpose atitverti tik iš trijų pusių ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, kas patvirtina pareiškėjo teiginius dėl atviro sanitarinio mazgo, todėl laikytina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus. Tačiau į laikino sulaikymo patalpą (TLK-3) jis buvo patalpintas tik vieną kartą (2018-12-03 – 25 b. l.), atsakovas nurodė, kad tiek dokumentų įforminimas, tiek medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami dviejų valandų laikotarpiu, todėl toks trumpalaikis poveikis negali būti traktuojamas kaip neturtinė žala. Atsakovas nurodo, kad asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą, todėl nėra pagrindo laikyti, kad laikino sulaikymo patalpose naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistas pareiškėjo privatumas. Atsakovas taip pat nurodo, kad pagal Šiaulių TI direktoriaus 2011-12-21 įsakymą Nr. 1/01-356 „Dėl sauso davinio išdavimo suimtiesiems ir nuteistiesiems, atvykusiems į Šiaulių TI, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę“ asmenims, atvykusiems į įstaigą praėjus maitinimo metui, išduodamas atitinkamas sausas davinys, todėl nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl pareiškėjo maitinimo.
Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 46 buvo blakių, skundėsi direktoriui, tačiau jokių priemonių nebuvo imtasi, kreipėsi į gydytojus, kad išrašytų tepalo.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją) įstaiga organizuoja esant poreikiui. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu konstatavo, kad Šiaulių TI nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas ir naikinimas vykdomas, kenkėjų kontrolės darbus pagal sutartį vieną kartą į ketvirtį atlieka UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, atlikti darbai registruojami žurnale; nariuotakojai naikinami ir pastebėjus jų buvimo pėdsakus ar gavus nusiskundimų iš Šiaulių TI laikomų asmenų (44-46, 47-49, 70-72 b. l.). 2018 m. gegužės 14 d. patikrinimo akte Nr. PA-2772 pažymėta, jog registruotų nusiskundimų dėl blakių laikotarpiu nuo 2018-04-05 iki 2018-04-13 iš kameroje Nr. 46 laikomų asmenų registruota nebuvo (44-46 b. l.). Iš įrašo Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnale matosi, kad 2018 m. gruodžio 12 d. kameroje Nr. 46 atlikta dezinsekcija dėl blakių (50 b. l.). Taigi pateikti duomenys paneigia pareiškėjo teiginį, kad jam pranešus apie kameroje pastebėtas blakes, nebuvo imtasi jokių priemonių. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra jokio įrašo apie jo kreipimąsi dėl sukandžiojimo (11 b. l.). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.
LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).
Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., LVAT 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2087-602/2018).
Atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu Šiaulių TI kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų, buvo laikomas tik 10 dienų, kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, nesiskundė (26 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, laiko, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo E. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.