- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-05
- Bylos Nr.
- 1A-177-350/2024
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Danutė Švitinienė, Daina Vaidachavičienė
- Nukentėjusysis
- J. Ž.
- Advokatai
- Audrius Leonavičius
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės,
J. Ž. (J. Ž.) ir nukentėjusiajai J. Ž. (nuotoliniu būdu per Zoom programą iš Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų)
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė J. Ž. gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutarties, kuria J. Ž., padariusiam įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalyje, remiantis BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuspręsta taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specialioje psichiatrijos ligoninėje ( VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. J. Ž., smurtaudamas artimoje aplinkoje, sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: 2023-02-17, apie 18 valandą, buto esančio, (duomenys neskelbtini) virtuvėje, be jokios priežasties, rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajai, savo motinai J. Ž. į veidą, tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą.
2. Be to, J. Ž., smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: 2023-02-20 apie 11.37 val. buto, esančio (duomenys neskelbtini) virtuvėje, žodinio konflikto metu, sugriebęs dviem rankom savo motiną J. Ž. iš priekio už drabužių, ją pastūmė į sieną, dėl ko pastaroji nugara atsitrenkė į sieną, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.
3. Be to, J. Ž., smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent 2023-11-15 apie 11 valandą, buto, esančio (duomenys neskelbtini) hole, konflikto metu, pagriebė savo motiną J. Ž. už plaukų ir tempė, po to dešine ranka sudavė vieną smūgį pastarajai į kaktą, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
4. Apeliaciniu skundu J. Ž. gynėjas advokatas A. Leonavičius prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartį.
4.1. Skunde nurodoma, kad byloje nepakanka įrodymų pagrįsti faktui, jog J. Ž. nutartyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis fiziškai smurtavo prieš savo šeimos narį - motiną J. Ž. sukeldamas jai fizinį skausmą. Nukentėjusiąja pripažinta J. Ž. motina J. Ž., pasinaudojusi įstatymo suteikta teise, teisme jokių parodymų nedavė. Ikiteisminio tyrimo metu J. Ž. nurodė aplinkybes apie neva patirtą iš J. Ž. fizinį smurtą jos atžvilgiu, tačiau, atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2023 m. vasario 23 d. ji tik pateikė paaiškinimą neva J. Ž. smurtavo jos atžvilgiu 2023 m. vasario 17 ir 20 dienomis, o 2023 m. lapkričio 16 d. apklausos metu, išaiškinus teisę neduoti parodymus prieš sūnų, ji paaiškino, kad sūnus ją paėmė už plaukų ir tempė, o po to sudavė jai vieną smūgį į galvą, tačiau po šio įvykio policijos nekvietė – policiją iškvietė kitą dieną, t. y. 2023 m. vasario 16 d., nes grįžęs sūnus pradėjo jos bute mėtyti ir laužyti daiktus, numetė audio grotuvą. Pažymima, kad šių nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų iš esmės nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga, kadangi ne iš karto po aprašomų įvykių nukentėjusioji kreipėsi į policiją. Atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai jokio smurto žymių ant nukentėjusiosios kūno nematė, pati nukentėjusioji į medikus nesikreipė. Taigi, šioje byloje J. Ž. smurtą motinos atžvilgiu patvirtina vienintelis įrodymų šaltinis - pačios nukentėjusiosios J. Ž. pasakojimas policijos pareigūnams, kad J. Ž. prieš ją tris kartus fiziškai smurtavo, nors policiją ji kvietė ne dėl smurtavimo, o dėl to, kad sūnus konflikto metu daužo indus ir yra agresyvus. Akivaizdu, kad vien nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepakanka daryti kategorišką išvadą, kad J. Ž. iš tiesų įvykdė įstatymų uždraustą veiką, kuri sveikam asmeniui užtrauktų atsakomybę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
4.2. Skundžiame nutartyje aprašyta policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą video kameromis fiksuotas vaizdas ir garsas, apžiūrėta įvykio vieta. Iš tiesų, viename iš įrašų policijos pareigūnai klausia J. Ž. ar jai buvo suduota į galvą, ir tą faktą moteris patvirtino, nurodydama, kad sūnus prieš ją smurtauja taip, kad neliktų žymių, t. y. suduoda smūgius į galvą, tempia už plaukų. Galima teigti, kad vaizdo ir garso įrašuose fiksuojamas nukentėjusiosios J. Ž. pasakojimas policijos pareigūnams, kad J. Ž. prieš ją fiziškai smurtauja. Tačiau išanalizavus skundžiamos nutarties turinį, bylos medžiagą, darytina priešinga išvada, nei padarė pirmos instancijos teismas – šioje byloje nepakanka duomenų ir neginčijamų įrodymų, kad J. Ž. įtarimuose nurodytomis aplinkybėmis 2023 m. vasario mėn. 17 ir 20 dienomis bei 2023 m. lapkričio 15 d. fiziškai smurtavo prieš savo motiną, ir lieka neaišku, kodėl ji iš karto po patirto smurto nesikreipė į policiją ir medikus. Tikėtina, kad jos patirtas skausmas po sūnaus veiksmų nebuvo toks, kad užtrauktų tai padariusiam sveikam asmeniui baudžiamąją atsakomybę, o gal tokie veiksmai nurodytomis dienomis prieš nukentėjusiąją apskritai nebuvo atlikti.
4.3. Nesant pakankamai duomenų išvadai, jog J. Ž. padarė įstatymu uždraustą baudžiamąją veiką, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl priverčiamųjų medicininių priemonių taikymo jam. Jeigu aukštesnės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuotų, jog J. Ž. vis dėl to padarė baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką, turėtų būti svarstomas klausimas dėl šio asmens priverstinio stebėjimo sąlygų. Iš tiesų teismo psichiatrijos ekspertai, pateikę savo išvadą šioje byloje, teigia, jog J. Ž. būtinas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas bendro stebėjimo sąlygomis specialioje psichiatrijos ligoninėje. Tačiau skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji J. Ž. pirmos instancijos teisme baigiamosiose kalbose nurodė, kad sūnus supranta, jog jam reikalinga medikų pagalba ir sutinka pats savanoriškai gydytis ambulatoriškai. J. Ž. ambulatorinio gydymosi pakanka, kadangi ligos paūmėjimas įvyksta tik tada, kada jis pavartoja alkoholio, o tai galima pasiekti ir netalpinant jo į psichiatrijos ligoninę. Duomenų, kad J. Ž. būtų pavojingas sau ar kitiems aplinkiniams, išskyrus kylančius konfliktus su savo motina, nėra nustatyta. Esant šioms aplinkybėms, šiuo metu taikyti J. Ž. priverčiamą medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specialioje psichiatrijos ligoninėje nėra nei procesinio nei pakankamo medicininio pagrindo. Jeigu asmuo teismo įpareigojimo gydytis ambulatoriškai nesilaikytų, visada būtų galimybė priverčiamą medicinos priemonę griežtinti.
5. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas ir J. Ž. prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti. Nukentėjusioji J. Ž. nurodė, kad jos sūnus gali būti gydomas ambulatoriškai.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6.Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – patikrinti pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų (nuosprendžių ar nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą.
7. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad J. Ž. iš tikrųjų smurtavo motinos J. Ž. atžvilgiu ir sukėlė jai fizinį skausmą. Dėl to, nesant pagrindo konstatuoti, kad J. Ž. atliko BK 140 straipsnio 2 dalyje uždraustas veikas, nėra teisinio pagrindo skirti jam priverčiamąją medicinos priemonę.
8. Su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Patikrinęs pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus ir atlikęs papildomą įrodymų tyrimą – apeliacinės instancijos teismo posėdyje išklausęs J. Ž. bei apklausęs nukentėjusiąją J. Ž., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje surinktų įrodymų visumos pakako daryti pagrįstą išvadą, kad J. Ž. padarė visas tris jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
9. BK 140 straipsnyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal to paties straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą), taip pat į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant).
10. Įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, joje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.
11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. Ž. sukėlė fizinį skausmą savo motinai J. Ž. tris kartus: 2023-02-17, 2023-02-20 bei 2023-11-15. J. Ž. pirmos instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, o apeliacinės instancijos teisme kategoriškai neigė smurtavęs motinos atžvilgiu. Tačiau tai, kad J. Ž. padarė jam inkriminuotus veiksmus yra visiškai įrodyta byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiosios J. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos nukentėjusioji visiškai patvirtino apklausos apeliacinės instancijos teisme metu dalyvaujant J. Ž. (pirmos instancijos teisme nukentėjusioji duoti parodymus atsisakė), o šiuos J. Ž. parodymus patvirtina liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai, jų daryti vaizdo - garso įrašai, tarnybiniai pranešimai, įvykio vietos apžiūros protokolai, kita rašytine bylos medžiaga.
12. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu 2023-02-20 ir 2023-02-22, parodė, kad jos sūnus kai pradeda vartoti alkoholinius gėrimus, pasidaro labai agresyvus, neprognozuojamas. Agresija jam gali kilti staiga pokalbio metu, tuomet jis gali mėtyti daiktus, daužyti indus. 2023-02-17, apie 18.00 val. ji su sūnumi J. Ž. vakarieniavo virtuvėje, tuo metu jis, kaip įprasta, buvo išgėręs. Vakarieniaujant ir bendraujant, J. Ž. be jokios priežasties tapo labai agresyvus, pradėjo ją koneveikti ir priėjęs kumščiu vieną kartą sudavė jai į veidą. Nuo smūgio pajuto didelį skausmą. Tą vakarą ji apie įvykį policijos pareigūnams nepranešė. Sūnus toliau visą savaitgalį vartojo alkoholinius gėrimus ir kėlė konfliktus. 2023-02-20 kai jis grįžo namo išgėręs, ji tuo metu virtuvėje ruošė pusryčius ir ketino pusryčiauti su Jaroslavu. Pastebėjo, kad sūnus vėl tapo labai agresyvus, nuo stalo numetė lėkštes su maistu, išdaužė virtuvės durų stiklą. Apie 11.37 val. virtuvėje priėjo prie jos, sugriebė abejomis rankomis už drabužių iš priekio ir pastūmė į sieną. Nugara atsitrenkusi į sieną, J. Ž. pajuto fizinį skausmą, o Jaroslavas, neišsilaikęs ant kojų, nugriuvo. Nukentėjusioji iškvietė policiją (1 t., b.l. 47-50, 51-54). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje J. Ž. nurodė nepamenanti jos atžvilgiu sūnaus naudoto smurto aplinkybių, tačiau patikino, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Negalima sutikti su skundo argumentu, kad ikiteisminio tyrimo metu J. Ž. pateikė tik paaiškinimą neva J. Ž. smurtavo jos atžvilgiu 2023 m. vasario 17 ir 20 dienomis. Iš 2023-02-20 ir 2023-02-22 liudytojo apklausos protokolų matyti, kad apklausa atlikta vadovaujantis BPK 78-83,178-179, 183 straipsniais, prieš tai išaiškinus liudytojo teises ir pareigas. Baudžiamojo proceso taisyklių pažeidimų apklausiant J. Ž. nenustatyta, todėl šiuose liudytojos apklausos protokoluose esantys duomenys yra leistini įrodymai ir vertinami kartu su kitais įrodymais.
13. Aptartus nukentėjusiosios J. Ž. parodymus patvirtina liudytoju apklausto policijos pareigūno V. M. (V. M.) parodymai, kuris 2022-02-20 pagal J. Ž. iškvietimą buvo atvykęs į įvykio vietą kartu su patrule S. Č.. Jis teigė, kad J. Ž. rankos buvo kruvinos, su pareigūnas jis bendravo nenoriai, sakė, kad motinos nemušė. Kolegė S. Č. kitame kambaryje bendravo su J. Ž., kuri nurodė, kad sūnus jau kurį laiką yra agresyvus, namuose daužo viską kas dūžta, grasina ir muša ją, prieš kelias dienas sudavė jai į veidą ir parodė kairį skruostą, o šiandien buto virtuvėje sugriebė ją už drabužių ir stūmė į sieną, į kurią ji atsitrenkė, tokiu būdu jai buvo sukeltas fizinis skausmas.
14. Analogiškos aplinkybės užfiksuotos V. M. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 29-32), vaizdo - garso įrašuose, padarytuose į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų kūno kameromis "Bodycam". Viename iš jų užfiksuotas policijos pareigūno ir J. Ž. pokalbis, išdaužtas virtuvės durų stiklas, išmėtyti indai, kitame užfiksuotas policijos pareigūnės pokalbis su J. Ž., kurio metu nukentėjusioji papasakojo 2023-02-17 ir 2023-02-20 įvykių aplinkybes (1 t., b. l. 81-84, 85). 2023-02-20 įvykio vietos ir patalpų apžiūros protokole ir fotolentelėje užfiksuota, kad virtuvės durų lango stiklas yra išdaužtas, stiklo šukės mėtosi ant grindų (1 t., b. l. 33-42).
15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai jokio smurto žymių ant nukentėjusiosios kūno nematė, pati nukentėjusioji į medikus nesikreipė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos smurto žymės ant kūno, o taip pat nėra būtinos specialios medicinos žinios - fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020).??? Šiuo atveju, įvertinus smurto mechanizmą (girto vyro smūgis kumščiu garbaus amžiaus moteriai į veidą, pastūmimas į sieną), teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusioji patyrė skausmą.
16. Aptartų įrodymų visuma leidžia daryti jokių abejonių nekeliančią išvadą, kad J. Ž. vartojo smurtą motinos J. Ž. atžvilgiu 2023-02-17 ir 2023-02-20, ir dėl šių smurtinių veiksmų jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Taigi šioje dalyje J. Ž. atlikti veiksmai abejais atvejais turi visus nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje požymius.
17. J. Ž. parodymus, kad J. Ž. smurtavo prieš ją ir 2023-11-15 taip pat kitų įrodymų visetas. Apie šį smurto atvejį J. Ž. policijai pranešė 2023-11-16 pareiškimu apie padarytą nusikalstamą veiką (1 t., b. l. 90-98). Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas M. T. (M. T.) parodė, kad 2023-11-16 14.06 val. buvo gautas pranešimas, jog adresu (duomenys neskelbtini), pranešėjos sūnus agresyvus, daužo daiktus. Nuvykus nurodytu adresu, J. Ž. paaiškino, kad jos sūnus viską kas yra namuose, mėto, daužo, sudaužė radio imtuvą, vakar sugadino televizorių. Nurodė, kad 2023-11-15 sūnus priėjo prie jos, griebė už plaukų ir tempė į viršų, vieną kartą trenkė į kaktą virš kairės akies (1 t., b. l. 131-134).
18. Nukentėjusiosios parodymus taip pat patvirtina vaizdo - garso įrašai. Vienas iš jų darytas į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno kūno kamera "Bodycam", kuriame užfiksuota, kad 2023-11-16 14:18:07 policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, apklausia nukentėjusiąją, kuri sako, kad sūnus nuolat plūsta ją, „kelia” prieš ją rankas, pakėlusi rankas klausia policijos pareigūno ar šis mato kraujosruvą, pasakoja kaip sūnus mėto daiktus, sudaužė televizorių, radijo imtuvą. Kitame vaizdo įraše, darytame policijos komisariato kabinete, užfiksuota kaip nukentėjusioji policijos pareigūnui pasakoja įvykio aplinkybes, t. y. kaip J. Ž. atėjęs į virtuvę, pagriebė televizoriaus pultą ir metė jį į televizorių, po to tempė už ją plaukų, sudavė į galvą, taip sukėlė fizinį skausmą. Moteris teigė, kad jai skaudėjo taip, jog ji šaukė, tai išgirdęs, atėjo kaimynas (1 t., b.l.135-138, 139).
19. Taigi, priešingai, nei nurodyta J. Ž. gynėjo apeliaciniame skunde, aptartų įrodymų visuma yra pakankama daryti kategorišką išvadą, kad jis iš tiesų 2023-11-15, apie 11 val., buto hole, motiną J. Ž. pagriebęs už plaukų, tempė, po to dešine ranka sudavęs vieną smūgį pastarajai į kaktą, sukėlė jai fizinį skausmą ir tokie jo veiksmai sveikam asmeniui užtrauktų atsakomybę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
20. Teismo psichiatrijos ekspertizėmis Nr. 75U-A-157/2023 ir Nr. 75U-A-162/2023 (2 t., b.l. 135 – 137, 3 t., b.l. 1-3) nustatyta, kad visų trijų inkriminuotų veikų padarymo metu J. Ž. sirgo psichikos sutrikimu – šizoafektiniu sutrikimu, mišraus tipo, dėl ko negalėjo suprasti veiksmų esmės ir jų valdyti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė priverčiamosios medicinos priemonės taikymo klausimą.
21. Apeliaciniame skunde pateikiamas alternatyvus prašymas svarstyti dėl J. Ž. priverstinio stebėjimo sąlygų, keičiant pirmosios instancijos teismo nustatytą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specialioje psichiatrijos ligoninėje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Skunde nurodoma, kad J. Ž. ligos paūmėjimas įvyksta tik tada, kada jis pavartoja alkoholio, o tą galima užkardyti ir netalpinant jo į psichiatrijos ligoninę.
22. Apeliacinio skunde išdėstytas prašymas švelninti J. Ž. priverčiamųjų medicinos priemonių režimą taip pat netenkinamas. Minėtose Teismo psichiatrijos ekspertizės aktų išvadose nurodyta, kad J. Ž. praeityje ir inkriminuojamos nusikalstamos veikos metu, o taip pat ir šiuo metu serga psichikos sutrikimu – šizoafektiniu sutrikimu, mišraus tipo; jis nusikalstamos veikos padarymo metu ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; dabartiniu metu būdamas laisvėje yra pavojingas visuomenei ir jam yra būtinas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas bendro stebėjimo sąlygomis specialioje psichiatrijos ligoninėje. Nors nukentėjusioji J. Ž. apeliacinės instancijos teisme sutiko, kad sūnus būtų gydomas ambulatorinėmis sąlygomis, teigdama, kad paskutiniu metu agresijos priepuolių nebūna, tačiau, reikia pažymėti, kad tokia nukentėjusiosios pozicija sūnaus atžvilgiu yra galimai sąlygota gailesčio ir net agresijos baimės prieš smurtaujantį sūnų. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro įvertinęs J. Ž. elgesį viso proceso metu. Ikiteisminio tyrimo metu J. Ž. ne vieną kartą teikė prašymus prokurorui nutraukti ikiteisminį tyrimą J. Ž. atžvilgiu, motyvuodama, kad jiedu susitaikė (2 t., b.l. 58- 60, 70-72), taip pat prašė sūnui neskirti psichiatrinės ekspertizės (2 t. b.l. 105), tačiau neužilgo po šių prašymų teikimo, t. y. 2023-11-15 J. Ž. vėl smurtavo prieš motiną, kas yra ir šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tai, kad J. Ž. psichinės ligos sąlygoto elgesio nepakeitė ir, matomai, negali pakeisti, rodo nukentėjusiosios 2024-06-18 prašymas paskirti teismo posėdį kaip galima greičiau dėl sūnaus suaktyvėjusios agresijos, nes sekančio posėdžio, paskirto 2024-08-13, gali nesulaukti (3 t., b.l. 102). Reikia pažymėti ir tai, kad pati nukentėjusioji apklausiama ikiteisminio tyrimo metu minėjo, kad jos sūnus kai pradeda vartoti alkoholinius gėrimus, pasidaro labai agresyvus, neprognozuojamas, o bylos duomenimis J. Ž. piktnaudžiauja alkoholiu – tai matyti ne tik iš nukentėjusiosios parodymų, bet ir iš administracinių nusižengimų registro išrašo, pagal kurį J. Ž. sistemingai daro administracinius nusižengimus būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1 t., 160-166), taip pat šio fakto jis pats neneigė ir pasisakydamas apeliacinės instancijos teisme. Taigi, manyti, kad J. Ž. pats savarankiškai, būdamas nestruktūrizuotoje aplinkoje yra pajėgus atsisakyti alkoholio ir vartoti gydytojo paskirtus vaistus, nėra jokio pagrindo, o tuo pačiu nėra pagrindo svarstyti, kad jis gali būti gydomas ambulatorinėmis sąlygomis. Vertinant J. Ž. pavojingumą, atkreipiamas dėmesys į tai, kad jis ne kartą teistas už smurtinius nusikaltimus (1 t., b.l. 167-173), o abiejuose ekspertizės aktuose konstatuota, kad jis yra pavojingas visuomenei. Įvertinus minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui taikyti J. Ž. ekspertų pasiūlytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specialioje psichiatrijos ligoninėje.
23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, ją naikinti ar keisti apeliacinio skundo ribose nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė J. Ž. gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus apeliacinį skundą atmesti.