- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-23
- Bylos Nr.
- I-1301-362/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03691-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. K. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde ir patikslintuose skunduose pareiškėjas R. K. nurodė, kad nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2016 m. vasario 18 d. jis ne kartą buvo konvojuojamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, ir pareigūnai, kaskart įtraukdami jį į planinį konvojaus sąrašą ir ruošdami, atlikdami įvairias procedūras prie išvykstant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, nė karto nepamaitino pietų metu karštais patiekalais, kas numatyta Šiaulių tardymo izoliatoriaus dienotvarkėje., nors jis tuo metu dar buvo Šiaulių tardymo izoliatoriaus teritorijoje. Karštus patiekalus jis gaudavo tik pusryčių metu, o po to tik jau atvykęs į Lukiškių TI-K, vėlai vakare. Kelionei būdavo išduodamas sausa davinys, kuris yra mažas. Taipogi nurodo, kad atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, jam karštas maistas nebūdavo išduodamas. Dėl to jis patyrė diskomforto jausmą, nepatogumą, neapykantą, baimę, stresą, fizines, dvasines kančias, jis jautėsi pažemintas, sumenkintas, buvo marinamas badu, kas turėjo įtakos sveikatai. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, pareiškėjas nurodė, kad jis su tokio termino taikymu nesutinka, nes pažeidimai yra pasikartojantys ir tęstiniai, nurodo, jog jis yra užvedęs didelį skaičių administracinių bylų, tad yra nežmoniškai užimtas, paskui teismus negali suspėti, be to, yra kalinamas ir dažnai konvojuojamas, tad trūksta laiko, ir jis negali tinkamu laiku apginti savo teisių ir teisėtų interesų, norint pateikti kvalifikuotą medžiagą, reikalinga advokato pagalba, o jis ne visada gali laiku atvykti. Prašo ieškinio senaties terminą atnaujinti, arba jo visai netaikyti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.
Nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 str. 4 d. nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines normas. Maistu šie asmenys aprūpinami nemokomai, maisto normos nustatomos atitinkamais teisės aktais. Šiaulių tardymo izoliatoriuje suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas organizuojamas pagal 2006 m. gegužės 2 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintas taisykles (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Šių taisyklių 37 p. numato, jog asmeniu, atvykusiam į kalinimo įstaigą, ši užtikrina jo maitinimą pagal joje esančią dienotvarkę, o jei to negalima padaryti – tokiam asmeniui gali būti išduodamas sausas davinys. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymais Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių 98.5 punkte nustatyta, kad konvojuoti nepriimami konvojuojamieji, neaprūpinti maisto daviniu, jeigu konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas.
Laikotarpiu, kuriam netaikytina ieškinio senatis, pareiškėjas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus buvo konvojuojamas 26 kartus. Esant galimybei, jis kiekvieną kartą buvo pamaitinamas sutinkamai su dienotvarke, o į kelionę išduodamas sausas davinys. Atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, asmenys maitinami arba pagal dienotvarkę, arba pagal valgiaraštį paruoštu ir likusiu maistu, arba sausu daviniu. Teisės aktų reikalavimai, užtikrinant pareiškėjo maitinimą jį konvojuojant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pažeisti nebuvo.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo R. K. skundas atmestinas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo teisė į maitinimą karštais patiekalais.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Pažymėtina, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009). Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, jog asmens teisės yra pažeidžiamos ne nuo tada, kai teismas pripažįsta, jog jos buvo pažeidžiamos, o atlikus neteisėtus, teisės normoms prieštaraujančius veiksmus.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2016-02-18 periodiškai konvojuotas iš ir į Šiaulių tardymo izoliatorių, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl savo teisių, susijusių su konvojuojamų asmenų maitinimu.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, 2006 m. gegužės 2 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintas taisyklės, yra viešai paskelbti teisės aktai. Pats pareiškėjas jau 2013 02-18 yra kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl neišduoto sauso maisto davinio konvojavimo metu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2015 m. gruodžio 17 d. (spaudas ant voko, 9 b. l.), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2016 m. vasario 18 d.
Teismui pateiktas pareiškėjo R. K. prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminą, kaip praleidus jį dėl svarbių priežasčių. Kaipo tokias jis nurodo tai, kad pažeidimai yra pasikartojantys ir tęstiniai, nurodo, jog jis yra užvedęs didelį skaičių administracinių bylų, tad yra nežmoniškai užimtas, paskui teismus negali suspėti, be to, yra kalinamas ir dažnai konvojuojamas, tad trūksta laiko, ir jis negali tinkamu laiku apginti savo teisių ir teisėtų interesų, norint pateikti kvalifikuotą medžiagą, reikalinga advokato pagalba, o jis ne visada gali laiku atvykti.
Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas yra užimtas kitose bylose, neturi laiko, yra nuteistas ir konvojuojamas, esmės nekeičia, tai yra laikytina jo paties pasirinkta elgesio forma ir negali būti laikoma objektyviomis priežastimis, trukdančiomis laiku pateikti skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nors pareiškėjas nurodo, kad skundo negalėjo laiku pateikti dėl advokato veiksmų, tačiau šis argumentas atmestinas, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jis būtų sudaręs sutartį su advokatu ar jam būtų paskirta valstybinė teisinė pagalba, priešingai, visi dokumentai yra pasirašyti paties pareiškėjo. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė nepatogumus, stresą, todėl jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminą yra atmestinas.
Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015-12-30 pažymos Nr. 69/06-6920 „Dėl R. K. konvojavimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus“ ir 2016-04-04 pažymos Nr. 69/06- „Dėl R. K.“ pareiškėjas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pirmą kartą buvo konvojuotas 2012-01-10, paskutinį kartą 2016-02-08. Teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties terminą bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį bei reikalavimą, aptars pareiškėjo konvojavimą laikotarpyje nuo 2013-01-10 iki 2016-02-18. Konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2012-01-10 iki 2012-11-27 yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir ta skundo dalis atmestina.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis nustato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje, 173 straipsnio 4 dalyje. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijose šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kaliniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai).
Galiojusios Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės asmenų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių nebuvo ir nėra įtvirtinusios. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Šios taisyklės numato, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. (31 punktas), įpareigoja kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas iš vakaro informuoti kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių bei, išvykus konvojui, nedelsiant informuoti apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių (32 punktas), o kalinimo įstaigų, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, įskaitos tarnybas – informuoti ūkio tarnybas apie atvykstančių asmenų skaičių (34 punktas). Maitinimo organizavimo taisyklių 4 punktas įpareigoja kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų administracijas nuolat turėti kaupiamų maisto produktų (negreitai gendančių) atsargų ne mažiau kaip 7 dienų suimtųjų ir nuteistųjų maitinimui. Maitinimo organizavimo taisyklių 34 punktas (2007 05 23 įsakymo Nr. V-141 redakcija) nustatė, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę, o asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1/01-54 ir jį keitusiu 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1/01-117 patvirtintos Suimtųjų dienotvarkės analogiškai nustatė, kad suimtieji pusryčiauja nuo 6.00 iki 7.00 val., pietauja nuo 11 val. 30 min. iki 12 val. 30 min., o vakarieniauja nuo 17 val. iki 18 val. 30 min.
Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime nurodė, kad atvykusiųjų maitinimas organizuojamas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos – atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtasis (nuteistasis) yra nuvedamas į priėmimo-paskirstymo skyriuje esančias patalpas, kur jam atliekama visa asmens krata ir sutvarkomi dokumentai. Po kratos atlikimo konvojuoti suimtieji (nuteistieji) nuvedami ir uždaromi režiminio korpuso gyvenamojo pastato pusrūsyje esančiose kamerose, kuriose būna, kol Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai juos išskirsto į kameras. Atsakovas teigė, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) kamerose būdavo siūlomas šiltas maistas, likęs nuo pietų, ir tik neužtekus tokio maisto buvo duodamas sausas davinys. Teismas, įvertinęs Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktas pažymas apie pamaitintus atvykusius suimtuosius ir nuteistuosius, kurie dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti maitinami pagal dienotvarkę, sprendžia, kad šių rašytinių įrodymų duomenys leidžia teigti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu paruoštos nuo pietų likusios porcijos būdavo patiekiamos, o nesant jų – būdavo išduodamas sauso maisto davinys. Teismas aplinkybių, leidžiančių abejoti įgaliotų pareigūnų parengtais dokumentais, nenustatė.
Kaip matyti iš byloje pateiktos medžiagos, pats pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog kiekvieną kartą, išvykstant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, jam būdavo suteikiamas sauso maisto davinys. Iš pateiktų pažymų matyti, jog pareiškėjas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kaip taisyklė, buvo išvežamas nuo 9 val. 10 min. iki 11 val. 37 min., ir šešis kartus nuo 11 val. 57 min. iki 13 val. 20 min. Skunde pareiškėjas nurodo, jog išvykimo dienomis jis būdavo pamaitinamas pusryčiais, pagal dienotvarkę pietūs Šiaulių tardymo izoliatoriuje numatyti nuo 11 val. 30 min. iki 12 val. 30 min., be to, reikia įvertinti, jog asmenys turi būti pristatomi kratai, jie turi atitinkamai pasiruošti išvykimui, tad tais atvejais, kai asmuo yra konvojuojamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus iki dienotvarkės metu numatytų pietų, pietų metu ir nedaug laiko po pietų, teismas laiko, jog užtikrinti galimybės pateikti karštus patiekalus nėra, ir būtina imtis priemonių užtikrinti asmens maitinimą, suteikiant jam sausą davinį. Kad sausas davinys būdavo suteikiamas, ginčo byloje nėra. Įvertinus šias aplinkybes, teismas laiko, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, suteikdami konvojavimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus dienomis pareiškėjui sausą davinį, kai konvojuojamasis iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus išvyksta iki, per ar tuoj po pietų, tinkamai įgyvendino jo teisę būti pamaitintam.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016-01-08 pažymoje Nr. 62/04-58 nurodyta, kad nuo 2012 m. iki 2015 m. pareiškėjas R. K. kreipėsi su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl laikymo sąlygų, maitinimo ir kt. patikrinus šiuos skundus, nustatyta, kad pareiškėjas yra 2013-02-18 kreipęsis dėl neišduoto sauso davinio atvykus, 2015-05-14 kreipėsi dėl nepamaitinimo išvykstant. Skundai išspręsti, atsakymai skundžiami nebuvo.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016-01-08 pažymoje Nr. 62/08-14 nurodyta, kad išvykstant suimtiesiems išduodamas sauso maisto davinys – duona, 300g, sviestas ar margarinas, 30 g, fermentinis sūris, 30 g, dešrelės 120 g ar kiaušiniai 100 g, gėrimas 500 g. Asmenims, atvykusiems į Šiaulių tardymo izoliatorių, pateikiamas likęs nuo pietų maistas, o jo nesant – sausas davinys, yra pildoma pažyma, kam toks maistas buvo pasiūlytas, kas valgė ir kas atsisakė.
Tokiu būdu, darytina išvada, ką nurodo pareiškėjas, jog pagrindinė ir vienintelė priežastis šioje byloje neturtinei žalai atsirasti buvo jo teisės į karštus patiekalus pažeidimas.
Pažymėtina, jog teisės aktuose nėra nustatyta būtinybė dienos metu pagal nustatyta dienotvarkę suimtiems asmenims pateikti karštus patiekalus, yra nustatyta būtinybė juos per dieną pamaitinti pagal nustatytas normas. Nors pirmenybė, maitinant asmenis, tenka karštų patiekalų pateikimui, kas matyti iš teisės normų numatymo, jog pirmiausia atsakovas turi stengtis, jog asmenys būtų pamaitinami karštu maistu, o tik nesant galimybės – suteikiamas sausas davinys, tačiau ši diskrecija yra paliekama patiems maitinimą užtikrinantiems pareigūnams. Pats pareiškėjas patvirtina, jog jam sausas davinys visada būdavo išduodamas, įrodymų, jog šis sausas davinys neatitiko teisės aktais nustatytų normų, teismui nepateikta, tad laikytina, jog pareiškėjo teisė į tinkamą, teisės aktais nustatytą maitinimą pagal nustatytas maitinimo normas, atvykstant į Šiaulių tardymo izoliatorių ar išvykstant iš jo pažeista nebuvo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87str., 88 str. 1 d. 5 p.,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo R. K. prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenustačius svarbių jo praleidimo priežasčių.
Pareiškėjo R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012-01-10 iki 2012-11-27, suėjus senaties terminui, atmesti.
Likusioje dalyje pareiškėjo R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo, pažeidus jo teisę į tinkamą maitinimą, atmesti, nenustačius atsakovo veiksmuose neteisėtų veiksmų.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.