Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. K. bei Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nutarties.

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val. bei tęsti mokslą. Iš M. M. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 3983,90 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyriui – 5627,02 Lt, nukentėjusiajam T. K. – 2611,18 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendis panaikintas ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, M. M. baudžiamoji byla nutraukta; Vilniaus teritorinės ligonių kasos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyriaus bei nukentėjusiojo T. K. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus patenkinti, asmens, kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismas nepakankamai tiksliai įvertino kiemo gyventojų agresyvumą, sumenkino jų keliamą pavojų ir neatsižvelgė į tai, kad būtent dėl jų agresyvių veiksmų (grasinimų pamokyti, kad daugiau į kiemą nevažiuotų, išdaužti automobilio stiklą) kilo konfliktas. Be to, byloje nenustatyta, kad tuo metu, kai jis stumdėsi su K. M., šiam kas nors būtų grasinęs ar jį mušęs. Tai, kad kažkur kieme gyventojai mušėsi su atvykusiais asmenimis, nėra pagrindas pripažinti, jog K. M. buvo kilęs realus pavojus ir todėl jo veiksmai buvo teisėti. Būtina vertinti konkrečius kiekvieno asmens veiksmus, o ne bendrą konfliktinę situaciją ir tuo teisinti neteisėtus bei neadekvačius M. M. veiksmus.

Kasatoriaus manymu, M. M. nenuoseklūs parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Teisiamojo posėdžio metu jis paneigė pirmiau duotus parodymus, kad galėjo jam (kasatoriui) suduoti turėtais strypais. Be to, M. M. parodymus patvirtino tik jo šeimos nariai ir giminaičiai (tėvai K. M. ir B. M., sesuo R. M., tetos vyras J. R.), kurių parodymai nenuoseklūs ir skirtingi.

Ištyręs visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai taikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį būtinąją gintį bei jos ribų peržengimą.

Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė liudytojus, tačiau nutartyje jų parodymų nuosekliai neišdėstė, dalies liudytojų V. S., D. S., R. D. ir N. L. parodymų neįvertino bei nepagrįstai svaresniais laikė M. M. ir liudytojo K. M. parodymus. Teismas neaptarė liudytojo V. S. parodymų, kad, išvaręs automobilį iš kiemo, jis sugrįžo atgal su metaliniu strypu apginti savo draugo T. K., kuris tuo metu buvo likęs vienas tarp vietinių gyventojų ir iš kiemo niekur nebuvo pasišalinęs (apygardos teismo nutartyje nurodoma priešingai). Šis liudytojas nurodė, kad kiti atvykėliai – D. S., K. V., A. V. – tuo metu stovėjo ant kelio ir kitų draugų prie T. K. nebuvo. Tai, kad T. K. draugai stovėjo atokiau, kai M. M. jam gulinčiam sudavė smūgius, patvirtino liudytoja N. L. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojo D. S. parodymų, kad atvykę asmenys pirmi vietinių gyventojų nepuolė ir muštynių nepradėjo, kad konfliktas kilo dėl to, jog V. S. automobiliu kėlė dulkes, todėl vietiniai gyventojai buvo nepatenkinti ir reiškė pretenzijas. Be to, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusiojo sužalojimo metu konfliktuojantys asmenys buvo keliose vietose ir kad liudytojas R. D., atėmęs iš V. S. strypą, nusivijo šį bei kitus jaunuolius Barčių kultūros centro lik. Taigi V. S. su strypu net nebuvo priartėjęs prie T. K. ir M. bei K. M., o nukentėjusysis buvo likęs vienas apsuptas vietinių gyventojų. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog atvykę jaunuoliai puolė, o namo gyventojai gynėsi nuo užpuolimo, nepagrįstos faktiniais bylos duomenimis.

Kasatoriaus nuomone, padaryti esminiai BPK pažeidimai nulėmė ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymą. Konstatuodamas, kad M. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 28 straipsnio 2 dalį, nes visiškai nevertino būtinosios ginties teisėtumo sąlygų: nenustatė pavojingo kėsinimo pradžios ir pabaigos; netiksliai įvertino konfliktinę situaciją; rėmėsi prieštaringais M. M. ir K. M. parodymais, kuriuos nemotyvuotai laikė svaresniais. Šie asmenys tvirtino, kad konflikto metu jie stovėjo nugaromis vienas į kitą, kad M. M. iš nugaros gynė K. M. nuo jaunuolių, mosikuodamas rankose turėtais strypais, tačiau K. M. patvirtino, jog tuo metu jautė smūgius į nugarą. Be to, teismas pripažino, kad M. M. sudavė metaliniu strypu smūgį T. K. tada, kai šis buvo susikibęs su K. M. ir dar stovėjo, bei tada, kai buvo nukritęs ant žemės. Prokuroro manymu, tokia situacija neatitinka būtinosios ginties sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina abipuses muštynes, kurioms esant teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejus, kai viena šalių muštynes nutraukia, o kita puola toliau, yra teisinga (kasacinė nutartis Nr. 2K-684/1999). Be to, kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino ir tai, jog M. M. veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. K. bei Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo ir įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. To paties įstatymo 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

Spręsdami klausimus, ar buvo būtinosios ginties situacija, o jeigu ji buvo, tai ar nebuvo peržengtos jos ribos, teismai turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, palyginusi ją su kasacinių skundų argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šio teismo padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu, nes ne visi bylos įrodymai yra išanalizuoti ir įvertinti kitų bylos duomenų kontekste, kai kurių jų esmė nutylėta, taip iškreipiant jų prasmę, o teismo motyvai išdėstyti taip, kad pati įvykio situacija, atsižvelgiant į bylos medžiagą, lieka iki galo neatskleista, neaiški ir neatspindi visų reikšmingų faktų. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio galima spręsti, kad šis teismas rėmėsi tik tais byloje apklaustų asmenų parodymais arba tik ta jų dalimi, kuri buvo palanki apeliantui, t. y. M. M.. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad jie yra prieštaringi, teismas nutartyje mini visus įrodymų šaltinius, tačiau jų patikimumo vertinimo nepateikia, t. y. iš nutarties turinio neaišku, kuriais įrodymais teismas tiki, kuriais – ne, ir kodėl.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad T. K., kaip ir kitų kartu su juo atvykusių jaunuolių, elgesys atitiko pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi požymius, kad M. M. T. K. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė gindamas savo tėvą K. M. nuo pradėto ir tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (užpuolimo) bei neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Tai konstatuodamas apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad remiasi visais byloje surinktais įrodymais, tačiau tai neatitinka tikrovės. Byloje liko visiškai neįvertinti kitų bylos duomenų kontekste nukentėjusiojo T. K., liudytojų J. P., V. S., J. G., G. G., B. G., A. J. G. ir K. V. parodymai, kad T. K. bandė raminti įsiplieskusį konfliktą ir jokio įrankio su savimi neturėjo. Be to, pagal liudytojų J. P., B. G., K. V. parodymus, K. M. pats puolė T. K., kai šis traukėsi iš kiemo. Taip pat byloje kyla abejonių, ar, V. S. automobiliu išvažiavus iš kiemo, konfliktas iš tiesų buvo pasibaigęs, nes pagal liudytojų J. P., V. S., D. S., K. V., nukentėjusiojo T. K. parodymus jis (T. K.), skirtingai nei V. S., prasidėjus konfliktui iš kiemo kartu su V. S. nebuvo išvažiavęs. Beje, tai atitinka V. S. parodymus, kad jis grįžo atgal į kiemą, nes ten buvo likęs jo draugas T. K., kuriam grėsė pavojus. Pažymėtina ir tai, kad dauguma minėtų liudytojų buvo apklausti ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje bei davė reikšmingus bylai parodymus (kad T. K. bandė raminti konfliktą, neišvažiavo automobiliu, jam grėsė pavojus ir pan.), tačiau teismas neaptarė šių duomenų, taip iškreipdamas įrodymų apeliacinės instancijos teisme tyrimo prasmę. Teismas neįvertino K. M., M. M., R. M., J. R., I. G. parodymų dėl T. K. agresyvumo (kad jis turėjo lazdą, puolė kartu su kitais jaunuoliais ir pan.) jų patikimumo aspektu, besąlygiškai jais patikėjo nepalyginęs ir nesugretinęs jų su kitais bylos duomenimis. Teismas nepasisakė dėl vietinių kaimo gyventojų veiksmų vertinimo konflikto pradžioje bei jam plėtojantis, jų panaudotų pavojingų įrankių (revolverio, plytos, iš V. S. perimto strypo), interesų ir tikslų (gynybos ar puolimo) aiškinantis santykius, taigi iš esmės nepaneigė liudytojų J. P., V. S., D. S., K. V., O. K., G. S. ir nukentėjusiojo T. K. parodymų, kad vietiniai gyventojai buvo agresyvūs ir konfliktą sprendė pirmieji panaudodami smurtą. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl liudytojų V. S. ir nukentėjusiojo T. K. tarpusavyje sutampančių parodymų, kad E. G. ginklu grasino T. K. jį nušauti ir sudavė jam turėtu ginklu per galvą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog T. K. padarytas lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas. Byloje liko nepaneigti liudytojų D. S. ir K. V. parodymai, kad jie į kilusį konfliktą nesikišo, bei liudytojų O. K., G. S., K. V. ir D. S. parodymai, kad bėgdami kiemo link šie jaunuoliai rankose nieko neturėjo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl to priimta nutartis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl, esant BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytam pagrindui, naikintina. Teisėjų kolegija negali svarstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo klausimo, nes tokiu atveju reikėtų vertinti ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismų ištirtus bylos duomenis bei apeliacinio skundo argumentus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Šie klausimai yra apeliacinio bylos nagrinėjimo dalykas, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.