Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis bei gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas. Skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria M. K. išteisintas pagal BK 233 str. 1 d., naikinama ir dėl šios dalies priimamas naujas - apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 str. 2 p.). Kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant, kad M. K. išteisinamas pagal BK 233 str. 1 d., o ne pagal BK 233 str. 3 d., nes 2012-08-28 apylinkės teismui buvo pateiktas ir teismas priėmė prašymą dėl kaltinimo dalies pakeitimo ir pagal naują kaltinimą M. K. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 str. 3 d. padarymu, ką teismas nurodė ir skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje.

Skundžiamu nuosprendžiu M. K. buvo išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 str. 2 d., 214 str. 1 d., 302 str. 1 d. ir 233 str. 1 d., padarymo BPK 303 str. 5 d. 2 p. numatytu pagrindu, t. y. neįrodžius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas. Apeliaciniu skundu prokurorė neginčija nuosprendžio dalies, kuria M. K. išteisintas pagal BK 178 str. 2 d., 214 str. 1 d., 302 str. 1 d., tačiau nesutinka su apylinkės teismo sprendimu dėl M. K. išteisinimo pagal BK 233 str. 1 d. ir prašo dėl šios dalies priimti naują - apkaltinamąjį nuosprendį, t. y. pripažinti M. K. kaltu pagal BK 233 str. 3 d. ir jam paskirti 25 paras arešto. Todėl aukštesnės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pasisako tik dėl tos skundžiamo nuosprendžio dalies, dėl kurios paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str. 3 d.).

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, nepagrįstai rėmėsi liudytojo D. P. aiškinimais, duotais teisminio bylos nagrinėjimo metu, ir nevertino jo duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu, neatliko išsamios visų bylos duomenų lyginamosios analizės, negretino bylos įrodymų tarpusavyje, nevertino jų viseto bei nepateikė motyvuotų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo, todėl padarė klaidingas, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad neįrodyta, jog M. K. dalyvavo padarant BK 233 str. 1 d. (BK 233 str. 3 d.) numatytą nusikalstamą veiką. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro priešingą nei apylinkės teismas išvadą.

Pagal BK 233 str. 3 d. atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją, pavartodamas smurtą ar kitokią prievartą.

Duoti melagingus parodymus liudytojai ir nukentėjusieji gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127/2013). Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ir kitiems asmenims, kad šie pateiktų ar perduotų melagingą informaciją, elgiasi pavojingai, neteisėtai.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, išteisindamas M. K. pagal BK 233 str. 1 d., savo išvadas iš esmės grindė tuo, kad teisme liudytojas D. P. pakeitė savo parodymus, o pirminiai jo parodymai nėra patvirtinti jokiais kitais neginčytinais bylos įrodymais bei tuo, kad specialisto išvada apie įraše girdimą M. K. balsą yra tik tikėtina, dėl ko, ji negali būti laikoma neginčijamu įrodymų byloje, sprendžiant M. K. kaltės klausimą. Apylinkės teismas išteisino M. K. motyvuodamas tuo, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti M. K. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Tačiau kolegija pažymi, kad pagal BPK 20 str. 1 d. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Tai reiškia, kad įstatymas nesuteikia jokio prioriteto vienai įrodymų rūšiai prieš kitas. BPK 20 str. 3 d. nurodyta, kad įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Taigi ir netiesioginiais įrodymais gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (LAT nutartis byloje Nr. 2K-539/2011). Kolegija, įvertinusi surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, priešingai nei apylinkės teismas, mano, kad byloje yra pakankamai netiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog M. K. padarė BK 233 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad kaip liudytojas apklaustas D. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, jog pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną jis pirko iš M. K., po ko M. K. jam skambino ir prašė pakeisti parodymus, tačiau vėliau (teisminio bylos nagrinėjimo metu) parodymus pakeitė ir nurodė, kad jokio telefono iš M. K. nepirko, jam M. K. neskambino ir parodymų pakeisti neprašė, jam negrasino. Savo pirminius parodymus, kuriuose jis buvo nurodęs M. K., jis davė išsigandęs, spaudžiamas policijos darbuotojų ir teisme šių parodymų nepatvirtino. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, jog teismas neturi pagrindo kritiškai vertinti D. P. parodymų, kuriuose jis nurodo nepirkęs telefono iš M. K. ir kad M. K. jam neskambino ir negrasino, kadangi pirminiai D. P. parodymai nėra patvirtinti jokiais kitais neginčytinais bylos įrodymais. Tačiau teisėjų kolegija su tokia apylinkės teismo padaryta išvada nesutinka ir konstatuoja, kad ji padaryta neatlikus išsamios visų bylos įrodymų analizės bei negretinus šių įrodymų tarpusavyje. Apylinkės teismas visiškai neanalizavo, netyrė, negretino su kitais bylos įrodymais bei nepateikė jokių motyvuotų išvadų apie vieną šioje byloje svarbiausią įrodymą – telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos įrašą, kuris buvo gautas klausantis ne kieno nors kito, o būtent M. K. telefoninių pokalbių (T. 1, b. l. 89-91, 94). Apylinkės teismas besąlygiškai rėmėsi ir patikėjo liudytojo D. P. teismo posėdyje išsakyta versija, kad telefono iš M. K. jis nepirko (jį pirko iš vieno nepažįstamo asmens), o parodymus prieš jį (M. K.) jis davė spaudžiamas policijos darbuotojų. Tačiau apylinkės teismas visiškai nevertino to, kad telefoninio pokalbio metu D. P. pašnekovui pažadėjo pakeisti parodymus, kuriuos jis prieš kelias dienas iki šio pokalbio davė policijos pareigūnams, nurodydamas, jog mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ jis pirko iš M. K.. Apylinkės teismas taip pat nevertino ir to, jog ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių D. P. nurodė, jog mobiliojo ryšio telefoną jis pirko turguje iš jam nepažįstamo vyriškio, tačiau tik prispirtas tyrėjų surinktų duomenų, t. y. tyrėjams nustačius, kad šis telefonas turguje nebuvo pardavinėjamas (liudytojos A. S. parodymai), kitoje savo apklausoje jis (D. P.) nurodė telefoną pirkęs iš M. K. bei tvirtino, kad duodamas pirminius parodymus jis melavo, nes „nenorėjo į tai velti M.“. Nors, kaip jau minėta, liudytojas D. P. teisme pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tvirtindamas, kad mobiliojo ryšio telefoną jis pirko iš vieno nepažįstamo asmens, o prieš M. K. davė parodymus tik spaudžiamas policijos darbuotojų, tačiau nesugebėjo logiškai ir įtikinamai paaiškinti, kodėl jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė telefoną pirkęs iš savo pažįstamo M. K., jeigu tai nebuvo tiesa, išskyrus tai, kad „buvo išsigandęs“, „per klaidą“, „buvo durnas ir paminėjo tokį žmogų, iš kurio telefono nepirko“. Taip pat liudytojas D. P. teisme įtikinamai nesugebėjo paaiškinti, kokį poveikį jam darė policijos pareigūnai, išskyrus tai, jog dalyvaujant ir jo tėvui A. P., jo buvo paklausta, ar telefoną jis pirko iš konkretaus asmens, t. y. M. K., į ką jis atsakė teigiamai. Šias aplinkybes teisme patvirtino ir liudytojas A. P.. Teisme D. P. taip pat nurodė, kad jis pažįsta daug K., nežinojo, apie kurį eina kalba, jam niekas M. nuotraukos neparodė, todėl jis policijos pareigūnams ir pasakė, kad telefoną pirko iš M. K.. Tačiau apylinkės teismas nevertino to, kad D. P. ikiteisminio tyrimo metu aiškiai nurodė M. K. amžių (16 m.), kiek laiko jis jį pažįsta, kur jis gyvena (netoli (duomenys neskelbtini) gatvių, Panevėžyje), kad buvo jam iš anksčiau nurodęs, jog ieško pirkti telefono. Iš M. K. anketinių duomenų matyti, kad jis yra gimęs (duomenys neskelbtini). Taigi kaltinime nurodytu laiku (2012-01-19) M. K. buvo 16 metų, o pagal byloje esančius duomenis, jo gyvenamoji vieta - (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Tai rodo, kad liudytojas D. P. pažinojo asmenį, apie kurį davė parodymus, ir suprato, apie kurį jis asmenį kalba. Byloje nėra duomenų, kad tuo metu D. P. būtų susipykęs su M. K. ir būtų turėjęs motyvą jį apkalbėti. Pats M. K. taip pat neneigia, kad pažįsta D. P.. Duomenų, dėl ko D. P. būtų turėjęs pagrindą jį apkalbėti, M. K. nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat nenurodė. Be to, teisme kaip liudytoja apklausta D. P. motina E. P. parodė, kad sūnus, prašydamas pinigų telefonui, sakė, kad telefoną pirks iš draugo. Šie E. P. parodymai neprieštarauja D. P. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kad jis telefoną pirko iš savo pažįstamo M. K.. Liudytoja E. P. teisme taip pat teigė, kad turi blogą atminti, dėl ko nelabai pamena savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tačiau juos pagarsinus, ji patvirtino, jog jie yra teisingi. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų E. P. parodymų matyti, kad sūnui D. P. jai pasakius, kad jo draugas parduoda mobiliojo ryšio telefoną ir sūnui padavus 50 Lt, jis greitai grįžo su mobiliojo ryšio telefonu. Iš kokio draugo pirko telefoną E. P. tvirtino, jog jai sūnus neįvardijęs, tačiau, pasak minėtos liudytojos, pirmą kartą apklausiamas policijoje sūnus nurodė, kad telefoną jis pirko iš turgaus, nes nenorėjo įtraukti draugo į policijos reikalus, o antrą kartą pasakė, kad pirko iš pažįstamo M.. Tuomet jai sūnus pasakė, kad M. turi brolį, kuris sėdėjo kalėjime ir jis bijo, kad M. jam ko nors nepadarytų dėl to, kad jis davė apie jį parodymus. Šios liudytojos E. P. nurodytos aplinkybės sutampa su M. K. gyvenimo aprašymu, t. y. kad jis turi vyresnį brolį E. K., kuris buvo teistas (T. 2, b. l. 120-122 ). Taigi išanalizavus pirmiau aptartus duomenis ir byloje esančių telefoninių pokalbio turinį, iš kurių matyti, kad D. P. skambinęs asmuo nurodo „D., ar tu žinai, kas tavęs laukia kai tu grįši?“, „Tu žinai ką pridirbai?“, „Tu api.... mane kaip gaidį paskutinį. Tu pats žinai apie ką aš šneku“, „Tai tu durnas, turėjai pakeisti visus tuos su...... parodymus“, taip pat žinutės turinį, kad „Neištaisysi klaidos nzn ką padarysiu, prisiekiu k.... . Jej ne aš tj bratke.“, akivaizdu, dėl ko D. P. viso proceso metu keitė parodymus, t. y. jis išsigando M. K. grasinimų bei įspėjimų, kad jo laukia nemalonumai, jei jis nepakeis parodymų, o jo parodymų pakeitimas teisminio bylos nagrinėjimo metu rodo, kad poveikis šiam liudytojui iš tikrųjų buvo padarytas bei kad D. P. įvykdė pažadą pakeisti savo parodymus - „penktadienį pakeisiu na..., bandysiu pričiesinti“, „ ...stengsiuos ryt padėt kiek galėsiu ja“ (T. 1, b. l. 89-91). Šios aplinkybės patvirtina ir tai, kad D. P., teisme duodamas parodymus, buvo nenuoširdus, todėl, kolegijos nuomone, apylinkės teismas minėto liudytojo teisme duotus parodymus turėjo vertinti kritiškai. Be to, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, teismo posėdžio metu D. P. neparodė, kad jam skambino, rašė žinutes ir grasino ne M. K.. Liudytojas D. P. parodė, jog negali nei pavirtinti, nei paneigti, jog tai buvo M. K.. Tačiau, kolegijai, priešingai nei apylinkės teismui, nekyla jokių abejonių, kad D. P. skambino, rašė žinutes ir jam grasino ne kas kitas, o kaip tik M. K.. Kaip jau minėta, pokalbiai bei žinutės buvo gauti vadovaujantis ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi leisti klausytis M. K., kuris naudojasi SIM kortele, kurios abonento Nr. (duomenys neskelbtini), telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti. D. P. pašnekovas skambino bei siuntė žinutes būtent iš šio telefono numerio. Iš žinučių bei pokalbių turinio akivaizdu, jog D. P. verčiamas keisti parodymus M. K. naudai, t.y. verčiamas paneigti, kad telefoną pirko iš M. K.. Tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas nei šio, nei užfiksuotų telefoninių pokalbių bei siųstų žinučių turinio visiškai nevertino ir jų nelygino su kitais bylos įrodymais. Apylinkės teismas taip pat nevertino to, kad D. P. pašnekovas kalba pirmuoju asmeniu, t. y. kalba apie save, nurodo, jog būtent jam bus blogai dėl D. P. duotų parodymų, o ne kažkokiam kitam asmeniui, kad būtent jį, o ne kažką kitą „išmes“ iš mokyklos. Be to, pašnekovas D. P. siųstoje žinutėje nurodo, kad jam yra svarbu ne tik pabaigti mokyklą, bet ir gauti automobilį „BMW“, kurį jam yra pažadėjęs atiduoti brolis. D. P. nurodė pašnekovui, kad pakalbės su juo grįžęs į Panevėžį, kad galės kartu su juo nueiti į policiją, taip pat priekaištavo pašnekovui, kad šis pats jam iš pradžių sakė, jog „nepagaus“, kad supranta jo išgyvenimus dėl galimo pašalinimo iš mokyklos, o pašnekovas žinutėmis priekaištavo D. P., nurodydamas, kad laikė jį draugu, gėrė prie to paties stalo ir pan. Taigi iš šių pokalbių įrašų bei žinučių turinio akivaizdžiai matyti, jog D. P. suprato, su kuo bendrauja. Be to, analizuojant žinučių turinį, matyti, kad jose išdėstyti faktai sutampa su M. K. gyvenimo aplinkybėmis, t. y. jis yra moksleivis, o jo brolis vairuoja „BMW“ markės automobilį, registruotą kartu gyvenančios močiutės S. D. vardu (T. 2, b. l. 108-119). Taigi sugretinus visas aptartas aplinkybes, telefoninių pokalbių ir žinučių laiką (2012-01-19, 2012-01-22) su tuo, kad D. P. prieš kelias dienas buvo davęs parodymus ne prieš kokį kitą asmenį, o būtent prieš M. K. (2012-01-13), darytina tik viena logiška išvada, jog D. P. skambinęs ir prašęs pakeisti prieš M. K. duotus parodymus ir yra M. K.. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad byloje gauta tik tikėtina specialisto išvada apie įraše girdimą M. K. balsą, visai nevertino to, kad jis, neigdamas, kad įraše yra jo balsas, dėl neaiškių ir nesuprantamų priežasčių atsisakė duoti lyginamuosius balso pavyzdžius, todėl specialistams teko vertinti posėdžio metu fiksuotą M. K. kalbą. Iš penkių galimų išvadų (kategoriškai neigiamos, kategoriškai teigiamos, tikėtinos teigiamos, tikėtinos neigiamos arba nustatyti neįmanoma), specialistė davė tikėtiną teigiamą išvadą, t. y. tikėtina, jog tyrimui pateiktame garso įraše yra užfiksuotas M. K. balsas, o šio asmens pasakytos frazės tyrimui pateiktame 2012-03-22 telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole yra pažymėtos „V1“ ir nurodė, jog kategoriškos išvados negali duoti tik dėl to, jog nebuvo paimti M. K. lyginamieji balso pavyzdžiai (T. 2, b. l. 170-174). Kolegijos nuomone, ši specialisto išvada sugretinus ją su kitais jau pirmiau aptartais įrodymais, priešingai nei mano apylinkės teismas, tik sustiprina išvadą, jog D. P. skambino ne kas kitas, o pats M. K.. Kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą: fonoskopinio tyrimo išvadą, tyrimo metu užfiksuotos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, tai, kad ši informacija buvo gauta klausantis M. K. pokalbių, sugretinus šių pokalbių bei žinučių turinį su liudytojų D. P., E. P. ir A. P. ikiteisminio tyrimo ir teisme duotais parodymais ir duomenimis apie M. K. gyvenimą, priešingai nei apylinkės teismas, daro išvadą, jog byloje pakanka įrodymų, pagrindžiančių M. K. kaltę dėl BK 233 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Taigi konstatuotina, jog byloje neginčytinai įrodyta, jog poveikį liudytojui D. P. darė būtent M. K..

Apeliacinės instancijos teismas nustato, kad M. K., 2012 m. sausio 19 d. laikotarpiu nuo 19,18 val. iki 21.58 val. skambindamas bei rašydamas trumpuosius pranešimus iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į liudytojo D. P. mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), pavartodamas psichinę prievartą – užuominomis grasindamas pavartoti fizinį smurtą pats ar pasitelkdamas savo brolį, reikalaudamas, kad D. P., 2012-01-13 apklausos metu davęs parodymus apie tai, jog mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ nusipirko iš jo (M. K.), pakeistų savo parodymus ir tokiu būdu siekė paveikti liudytoją D. P., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

Kadangi M. K. liudytoją D. P. siekė paveikti, kad jis pakeistų savo parodymus, pavartodamas prieš jį psichinę prievartą, kuri pasireiškė grasinimais bei įspėjimais, jog liudytojo laukia nemalonumai, jei nepakeis parodymų, todėl jo veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 str. 3 d., požymius. Esant pirmiau išdėstytoms ir aptartoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria M. K. išteisintas pagal BK 233 str. 1 d., naikinama ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant M. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 233 str. 3 d. (BPK 329 str. 2 p.).

Kolegija M. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė.

Skirdama M. K. bausmę už šio nusikaltimo padarymą kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str., taip pat į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, numatytus XI skyriuje, bei vadovaujasi BK 55 str. nuostatomis.

M. K. padarė apysunkį, baigtą nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia. M. K. nusikalto būdamas nepilnametis (16 metų). Iki aptariamo įvykio M. K. nebuvo teistas, tačiau 2013 m. gegužės 9 d. jo atžvilgiu buvo priimtas baudžiamasis įsakymas, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal BK 302 str. ir nubaustas 7 MGL bauda (LITEKO duomenimis, 2013-09-10 baudą sumokėjo). Nors M. K. administracine tvarka nebaustas, tačiau dėl jo pažeidimų būnant nepilnamečiu keletą kartų administracine tvarka buvo bausta jo motina (T. 2, b. l. 123-129). Šios aplinkybės rodo, kad M. K. yra linkęs pažeidinėti įstatymus. Iš medicininio pažymėjimo matyti, kad M. K. konstatuotas mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas (T. 2, b. l. 35). 2012-03-15 specialisto išvadoje nurodoma, kad M. K. dėl savo psichikos būsenos – dėl minėtų jam konstatuotų elgesio, emocijų sutrikimų, gali dalyvauti procese, atsakyti už savo nusikalstamus veiksmus. Jam netikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę (T. 2, b. l. 37). Į policiją dominančių vaikų apskaitos kartoteką M. K. neįrašytas, skundų dėl jo elgesio iš gyventojų negauta, tačiau ankstesnėse mokyklose dėl jo elgesio nuolat kildavo problemų (T. 2, b. l. 47). Iš Panevėžio J. M. gimnazijos pateiktos charakteristikos matyti, kad M. K. mokosi patenkinamai, pamokų lankomumas taip pat tik patenkinamas. M. K. stinga pareigingumo, atsakomybės. Jis kartais būna įžūlus, mokytojai jam kartais reiškia pastabas dėl jo elgesio pamokose, namų darbų neatlikimo, mokymuisi reikiamų priemonių neturėjimo (T. 2, b. l. 51). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad M. K. gyvena su motina, tėvas su šeima negyvena (gyvena ir dirba užsienyje). Motina palaiko ryšius su klasės auklėtoja, domisi sūnaus mokslu ir elgesiu. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktoje informacijoje apie vaiko gyvenimo ir auklėjimo sąlygas nurodyta, kad motina rūpinasi nepilnamečiu. Nepilnametis lankėsi pas kelis psichologus, tačiau esminių pokyčių sūnaus elgesyje nepastebėjo. Motina pripažįsta, kad jos sūnui trūksta pastangų mokytis geriau (T. 2, b. l. 54-55). Kolegija, įvertinusi visas pirmiau paminėtas aplinkybes, taip pat vadovaudamasi BK 55 str. nuostata, konstatuoja, kad BK 41 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti M. K. paskyrus švelniausią BK 233 str. 3 d. numatytą bausmę - areštą, o atsižvelgus į tai, kad M. K. savo kaltės dėl aptariamo nusikaltimo nepripažįsta, kad nėra pripažinta ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, daro išvadą, kad jam skirtina arešto bausmė, nežymiai mažesnė nei šios rūšies vidurkis, galimas nepilnamečiui (BK 90 str. 4 d.). Į M. K. paskirtos bausmės laiką įskaitomas jo sulaikyme nuo 2012-02-09 iki 2012-02-10 išbūtas laikas (BK 66 str.).