- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2012-05-23
- Bylos Nr.
- ATP-234-116/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-47-3-00055-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vaclovas Iždonas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Z. T. skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarties, kuria Administracinės komisijos prie Telšių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 6 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas 2011 m. rugpjūčio 12 d. surašė Z. T. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad pastarasis 2011 m. liepos 20 d. 13.30 val. ant bendro naudojimosi kelio laikė pririštą savo šunį, kuris įkando keliu einančiai V. J., tuo sukeldamas grėsmę jos sveikatai. Šiais veiksmais Z. T. pažeidė Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T1-362 „Dėl gyvūnų auginimo ir laikymo Telšių rajone taisyklių“ 33 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
Administracinė komisija prie Telšių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Z. T. pagal ATPK 110 straipsnio 5 dalį nubaudė 500 Lt dydžio bauda.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Z. T. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį, Administracinės komisijos prie Telšių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 6 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino apeliacinės instancijos teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartyje nurodytų trūkumų: nenustatė ar buvo padaryti kokie nors sužalojimai V. J.; nenustatė, kada ir dėl ko V. J. kreipėsi į gydymo įstaigą ir policijos pareigūnus; kokiu pagrindu (prašymo, skundo, pranešimo) buvo pradėta administracinio tesies pažeidimo bylos teisena; dėl ko 2011-08-12 Telšių apskrities VPK Viešosios tvarkos skyriaus prevencijos poskyrio apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjas S. D. surašė administracinio teises pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio nėra administracinio teisės pažeidimo byloje; netinkamai buvo kvalifikuotas pažeidimas, bet pirmosios instancijos teismas paliko galioti Administracinės komisijos prie Telšių rajono savivaldybės tarybos 2011-09-06 nutarimu netinkamai kvalifikuotą pažeidimą; nesiėmė visų priemonių nustatyti objektyvią tiesą byloje; nenustatė kada ir dėl kokių priežasčių V. J. kreipėsi į medicinos įstaigas ir policiją, neapklausė policijos pareigūno, surašiusio administracinio teisės pažeidimo protokolą bei prie bylos pridėti administracinio teisės pažeidimo protokolą; nesurinko kitų reikalingų įrodymų, reikšmingų objektyviai tiesai nustatyti.
Anot Z. T., pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota ir nepagrįsta, nutarties motyvuojamoje dalyje yra perrašoma tai, kas yra nurodyta Administracinės komisijos prie Telšių rajono savivaldybės tarybos 2011-09-06 nutarime, o teisinė argumentacija yra grindžiama samprotavimais, nuomone ir tikėtino pobūdžio išvadomis, kad galėjo būti būtent taip, kaip nurodo nukentėjusioji V. J.. Teigia, jog byloje neįrodyta, kad būtent jo šuo įkando nukentėjusiajai V. J..
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) esančiu žemės sklypu ir pastatais jis naudojasi jau 45 metus. Jam gavus sklypą, jokio kelio ir taip vadinamos (duomenys neskelbtini) gatvės nebuvo, jo sklypas buvo paskutinis, jis savo lėšomis įsirengė privažiavimą prie sklypo. Vieta, kur yra pririštas šuo ir stovi šuns būda, priklauso jam ir toliau einant šiuo keliu, galima patekti tik į jo sodą, kelias nėra praeinamas ar pravažiuojamas, jokio praėjimo ar pravažiavimo per jo sklypą nėra. Kadangi kelias yra jo teritorijoje, mano, kad V. J. neturėjo teisės savavališkai, neinformavusi jo, vaikštinėti po jo teritoriją.
Z. T. taip pat nurodo, kad V. J. gyvena (duomenys neskelbtini), bet dažnai atvyksta į svečius pas savo giminaitę, jo kaimynę K. M., taigi, V. J. gerai žinojo situaciją, žinojo apie iškilusį ginčą dėl teritorijos su K. M., žinojo, kur yra jo teritorija, kad jo namas yra paskutinis ir praėjimo bei pravažiavimo pro jo namą ir teritoriją nėra, taipogi žinojo, kad teritoriją saugo šuo. Mano, kad tuo atveju, jei V. J. ir teigtų, kad ji viso to nežinojo, šį teiginį būtų nesunku paneigti teismui pateiktomis nuotraukomis, kuriose aiškiai matyti užrašas „Piktas šuo“ . Tad, jei V. J. moka skaityti, o tai yra preziumuojama, kol neįrodyta priešingai, tai pastaroji, priėjusi prie jo (Z. T.) teritorijos, turėjo perskaityti kabantį užrašą „Piktas šuo“ ir pasukti atgal, o ne bandyti šuns kantrybę – puls ar nepuls. Apelianto manymu, labiau tikėtina, kad V. J. prie jo teritorijos nebuvo priėjusi, taigi, jo šuo negalėjo pastarajai įkąsti. Pastebi ir tai, jog užrašas „Piktas šuo“ matyti 20-30 metrų atstumu, o šuns grandinės ilgis yra apie 4 metrus. Be to, V. J. teigimu, šuo jai įkando dienos metu, apie 13.30 val., todėl ji negalėjo pasiklysti ir nematyti užrašo „Piktas šuo“, įspėjančio, jog artintis prie šios vietos yra pavojinga ir nesaugu. Ne pirmą kartą lankydamasi pas savo giminaitę K. M., V. J. gerai žinojo situaciją, todėl turėjo būti atsargi ir dėmesinga. Apelianto įsitikinimu, akivaizdu, kad V. J. aiškiai ir sąmoningai nepaisė įspėjimo, galimai tyčia erzino ir provokavo gyvūną. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, liudytojų parodymą, išskyrus pačios V. J. paaiškinimą, kad jai įkando būtent jo (Z. T.) šuo. Mano, kad šitaip vertinant situaciją, išeitų, jog kiekvienas gali pasakyti, kad jam įkando kažkieno šuo. Teigia, kad nei administracinį teisės protokolą surašęs policijos pareigūnas, nei baudą skyrusi administracinė komisija nerinko įrodymų, nebuvo nuvykę į įvykio vietą, nepaisė jo paaiškinimų.
Skunde Z. T. taip pat nurodo, kad šuns būda stovi jo naudojamoje žemėje, kolektyvinio sodo (duomenys neskelbtini) generalinis planas 1989 metais buvo pakoreguotas ir tariamai valstybinė žemė buvo priskirta jam, šiame plane „kelio“ nebėra, vietoje jo yra „įvažiavimas“ į jo (Z. T.) teritoriją. Teigia, kad tiek policijos pareigūnas, surašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą, tiek baudą skyrusi Administracinė komisija privalėjo vadovautis 1989 m., o ne 1981 m. nebegaliojančiu sodo planu. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jam bauda paskirta už tai, kad jis nesilaikė Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių, nors Administracinės komisijos prie Telšių rajono savivaldybės nutarimo motyvuojamoje dalyje nurodoma, kad šuns būda buvo laikoma valstybinėje žemėje, o tai ir yra pagrindas skirti administracinę nuobaudą už Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių pažeidimą ir kaip pažeidimas nurodomas Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 33 punktas. Esant tokioms aplinkybėms, anot apelianto, neaišku, kaip jis pažeidė minėtų taisyklių 330 punkto reikalavimą. Teigia, kad jis šunį laikė tinkamai: šuo buvo jo teritorijoje, jis buvo pririštas, kabojo įspėjamasis užrašas, taigi, nei V. J., nei K. M. nuosavybės teisės ir teisėti interesai negalėjo būti ir nebuvo pažeisti. Atkreipia dėmesį, kad ATPK 110 straipsnis gali būti taikomas tik už gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimą, o ne už šuns būdos pastatymą ne vietoje, nors ir šis faktas nėra įrodytas.
Anot apelianto, administracinė komisija nepagrįstai į posėdį nekvietė V. J., jos neapklausė, neįvertino jos elgesio, nesiaiškino, kodėl ji ėjo ten, kur yra šuo. Z. T. vertinimu, šuns šeimininkas neprivalo atsakyti už šuns padarytą žalą, jei ji atsirado dėl kito asmens provokuojančio ar neatsargaus elgesio. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad V. J. dirba (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijoje vyr. specialiste, ir mano, jog yra pagrindas teigti, kad V. J. galimai turi ryšių Telšių rajono savivaldybės administracijoje ir savo veiksmais siekia padėti giminaitei.
Z. T. įsitikinimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad V. J. sužalojimą padarė būtent jo šuo. Nurodo, kad jis anksčiau administracine tvarka nėra baustas, serga sunkia nepagydoma liga, yra pensininkas, daug lėšų išleidžia vaistams. Apelianto teigimu, Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių jis nepažeidė, todėl nebuvo teisinio pagrindo surašyti jam administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 110 straipsnio 5 dalį. Anot Z. T., administracinė komisija prie Telšių rajono savivaldybės tarybos administracinę nuobaudą jam skyrė vadovaudamasi ne įrodymais, kurių, beje, byloje ir nėra, o taikydama tikimybių pusiausvyros principą, kurį Šiaulių apygardos teismas 2012 m. sausio 13 d. nutartyje vertino kaip absoliučiai neteisingą ir nepagrįstą.
Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas vos ne svarbiausiu įrodymu laikė policijos komisaro P. U. parodymus, nors visiškai neaišku, kas pastarąjį siuntė prie jo namų pažiūrėti, ar prie būdos yra pririštas šuo, be to, neaišku, kada P. U. buvo nuvykęs į įvykio vietą. Pastebi, kad P. U. nematė ar jo (Z. T.) šuo įkando V. J., be to, fakto, kad yra šuns būda ir prie jos pririštas šuo, niekas ir neginčijo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į Z. T. apeliacinį skundą Telšių apskrities policijos komisariato viršininkas A. M. prašo Z. T. skundo netenkinti ir palikti jam už padarytą teisės pažeidimą paskirtą nuobaudą.
Atsiliepimu į Z. T. apeliacinį skundą administracinės komisijos prie Telšių rajono savivaldybės tarybos pirmininkė L. J.-Z. prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą, o Z. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Z. T. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 45 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje, Telšių mieste, sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) pastatydamas šuns būdą bei įrengdamas betoninę tvorelę ne savo sklypo ribose, savavališkai užėmė valstybei priklausantį žemės sklypą. Šio nutarimo Z. T. neskundė. Atkreipia dėmesį, kad po minėto teismo nutarimo priėmimo Z. T. toliau teigia, jog dalis (duomenys neskelbtini) gatvės, esančios Telšių mieste, yra jo privati teritorija, todėl akivaizdu, kad administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje, nebuvo pasiekti. Teigia, kad nuobauda Z. T. buvo paskirta ne už šuns būdos pastatymą ne vietoje, o už Taisyklių 33 punkto pažeidimą. V. J. apie visus tris administracinės komisijos posėdžius buvo tinkamai informuota, tačiau telefonu pranešdavo, jog nagrinėjant administracinę bylą nedalyvaus. Atkreipia dėmesį, kad pagal Taisyklių 41 punktą savininkas neatsako už asmenų apkandžiojimą tik tuo atveju, jei buvo įsibrauta į uždarą savininko valdą ir jei yra įspėjamieji ženklai. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) gatvė Telšių mieste nelaikytina uždara savininko Z. T. valda, nes tai yra bendro naudojimo kelias. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad apylinkės teismas atsižvelgė į Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartyje nurodytus trūkumus, o administracinės komisijos 2011 m. rugsėjo 6 d. nutarime nėra teiginio, kad šuns įkandimas sukėlė grėsmę V. J. sveikatai – buvo konstatuotas tik žalos padarymas V. J. sveikatai. Teigia, kad faktą, jog V. J. įkando būtent Z. T. šuo, patvirtina V. J. ir K. M. paaiškinimai bei įrašai asmens sveikatos istorijoje.
Motyvuojamoji dalis
Z. T. apeliacinis skundas tenkintinas.
ATPK 110 straipsnio 5 dalyje inter alia numatyta, kad gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių pažeidimas, kuriuo padaroma žala asmens sveikatai ar turtui, užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo.
Gyvūnų auginimo ir laikymo Telšių rajone taisyklių 33 punkte nustatyta, jog savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės ir nepakenks žmonių sveikatai, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų.
ATPK 257 straipsnyje įtvirtinta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes.
Kaip matyti iš Z. T. parodymų, jis ilgą laiką dėl žemės ir kelio nesutaria su savo sodo kaimyne V. J. teta K. M.. Jis sodų bendrijoje esantį jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą turi apie penkiasdešimt metų, pro jo sklypą einantį keliuką, kuris įvardijamas kaip įvažiavimas į jo sodybą, pasidarė pats už savo lėšas, jo sklypas sodų bendrijoje yra paskutinis, už jo nieko nebėra, tik prieš daugelį metų padaryti vartai, kurie būna pastoviai uždaryti ir ten niekas nevaikšto, taip pat yra valdiška prieš daugelį metų užtverta tvora. Z. T. teigimu, V. J. pas K. M. atvažiuodavo po keletą kartų per metus. Kadangi jo šuns būda toje pačioje vietoje stovi jau apie 30 metų, vartai taip pat yra labai seni, jis pats jų nedėjo, mano, kad V. J. tai turėjo žinoti. Jo šuo niekam niekada nebuvo įkandęs, nes pro jį niekas nevaikščiodavo, vartai būdavo uždaryti, šuo pririštas tinkama 4-5 metrų ilgio grandine, yra užrašas „Piktas šuo“. Šuo jam reikalingas dėl saugumo, nes jis sode gyvena vienas. Z. T. parodė matęs, kad tąkart pas K. M. atvažiavusi V. J. vaikščiojo po pastarosios sodą, o po to, priėjusi prie jo šuns būdos, nufotografavo jo kiemą, o jam nuėjus į verandą, užėjo už jo namo kampo, nufotografavo jo sodybą ir grįžo atgal. Teigia matęs, kad jo šuo V. J. neįkando (143-145 b. l.). Z. T. parodymus patvirtina liudytojų V. V., E. L., B. Z. parodymai. Minėti asmenys taip pat nurodė, kad tvora ir vartai Z. T. sklype yra jau daug – apie 40 metų, niekas kitas išskyrus Z. T. prie sklypo esančiu keliuku nesinaudoja, niekam jo nereikia, nes keliukas veda tik į Z. T. sodybą, ten baigiasi sodų bendrijos ribos. Tarp K. M. ir Z. T. dėl šio keliuko kyla konfliktai (146-147 b. l.).
V. J., apklausiama 2011 m. spalio 24 d. apylinkės teismo posėdyje (parodymai ištirti teisme), patvirtino, kad ji atvažiuodavo į Telšius pas savo tetą, žinojo, kad tarp jos tetos K. M. ir jos kaimyno vyksta ginčai. Kur yra pastatyta Z. T. šuns būda ji nežinojo ir šuns nematė. Tą dieną ji fotografavo savo artimuosius, Z. T. sodybos nefotografavo. Kadangi ji yra skautė ir buvo įsipareigojusi nufotografuoti vaistažoles, todėl ėjo į pamiškę jų ieškoti. Pro vartus ji nėjo, nes vartai buvo uždaryti, ėjo aplink. Pradėjus lyti, ji ėjo atgal. Tuo metu vartai buvo atidaryti, nors užrašas apie piktą šunį ir buvo, tačiau ji, pagalvojusi, kad šuo yra Z. T. sklype, drąsiai ėjo. Jai einant arti būdos, iš jos staiga išpuolė šuo. Paėjusi tolėliau, pamatė kraują. Žaizda buvo gili, todėl jai teko važiuoti į ligoninę, kur važiuodama paskambino policijai. Kad kelias yra bendro naudojimo, nurodė žinanti nuo vaikystės, nes tuo keliu yra tekę vežti šieną (59-60 b. l.). Tai, kad jai įkando Z. T. šuo, V. J. nurodė ir Telšių apskrities VPK pateiktame informaciniame pranešime bei savo paaiškinime (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 11/2011).
Teismo posėdyje Telšių apskrities VPK pareigūnas S. D. paaiškino, kad V. J. jam konkrečiai nurodė, kieno šuo jai įkando (144 b. l.).
Iš asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, kad 2011 m. liepos 20 d. V. J. buvo diagnozuotos šuns kąstinės žaizdos (16 b. l.).
Išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad V. J. 2011 m. liepos 20 d. apie 13.30 val. (duomenys neskelbtini) soduose įkando šuo (127 b. l.).
Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad Z. T. šuns būda buvo pastatyta už spyna rakinamų vartų, netoli nuo Z. T. priklausančio pastato, iki šuns būdos yra užtverta vielinė tvora, ant stulpo priešais įėjimą į Z. T. sklypą yra pakabintas didelėmis raidėmis užrašytas aiškiai matomas įspėjimas „Piktas šuo“, Z. T. ir šalia esantį sklypus skiria tvorelė (4, 5, 106 b. l.).
Aukštesnio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas kaltinimą Z. T., netinkamai įvertino byloje surinktą medžiagą ir neteisingai pritaikė teisės normas.
Pažymėtina, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N261-798/2012).
Nors Z. T. teigia, kad jo šuo negalėjo įkąsti V. J., šį jo teiginį paneigia ne tik V. J. paaiškinimai, medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys, bet ir paties apelianto parodymai, kad V. J. buvo priėjusi prie jo šuns būdos. Be to, Z. T. nurodė, kad jis buvo nuėjęs į savo namo verandą, taigi, akivaizdu, jog pastarasis šuns įkandimo galėjo ir nematyti. Tai, kad V. J. apie šuns įkandimą Z. T. nepranešė, nėra esminė aplinkybė.
Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog šuns savininkas Z. T. yra kaltas dėl V. J. sužalojimo ir ATPK 110 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymo.
Nors byloje nustatyta, kad V. J. įkando būtent Z. T. šuo, negalima daryti išvados dėl tyčios šeimininko šuns Z. T. veikoje buvimo. Byloje taip pat nustatyta, kad Z. T. šuns būda, nors ir buvo pastatyta ne ant jam priklausančios žemės (36, 136-137 b. l.), ji buvo pastatyta už šalia Z. T. priklausančio pastato esančių rakinamų vartų, šuo prie būdos buvo pririštas, dar iki vartų ir šuns būdos kabojo aiškiai įskaitomas įspėjimas „Piktas šuo“, iki šuns būdos buvo užtverta tvora. Byloje surinkti įrodymai nepaneigia Z. T. teiginio, kad šuns būda toje pačioje vietoje stovėjo daugelį metų, o keliuku, einančiu pro pat jam priklausančius pastatus niekas nesinaudojo, juolab, kad jo sodo sklypas sodų bendrijoje yra paskutinis. V. J. parodymus, kad ji nežinojo, kur yra Z. T. šuns būda ir šuo ją užpuolė netikėtai, apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai. Atkreipiamas dėmesys, kad V. J. pirmosios instancijos teisme parodė, jog pas savo tetą K. M. ji atvažiuodavo keletą kartų per metus, apie keliuką, vedantį pro Z. T. sklypą ji žinojo nuo pat vaikystės, o eidama į pamiškę matė vartus, kurie tuomet buvo užrakinti, matė užrašą apie piktą šunį, tačiau galvojo, kad šuo yra Z. T. sklype, todėl drąsiai ėjo. Taigi, akivaizdu, kad V. J. matė įspėjantį užrašą, matė šuns būdą, todėl visiškai nesuprantamas jos paaiškinimas „užrašas apie piktą šunį buvo, bet aš pagalvojau, kad jis yra T. sklype, todėl drąsiai ėjau“. Kiekvienas suaugęs pakankamai gyvenimiškos patirties turintis žmogus turi tinkamai įvertinti elementarias aplinkybes, būti atsargus ir numatyti galimas savo nepakankamo rūpestingumo pasekmes. Nelogiška manyti, kad nors šuns būda yra pastatyta vienoje vietoje, tačiau pats šuo yra kažkur kitur. Juolab, kad prie būdos, o ne kur kitur buvo pakabintas užrašas „Piktas šuo“. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuojama, kad šuo V. J. įkando dėl jos pačios neatsargumo – ji, matydama įspėjimą „Piktas šuo“, drąsiai ėjo pro jo būdą. Vien tai, kad šuns būda buvo pastatyta ne ant Z. T. nuosavybės teise priklausančio pro pat jo pastatus einančio keliuko, kuris, beje, buvo užtvertas didžiuliais senais rakinamais vartais, nėra pagrindas pripažinti, kad Z. T. neužtikrino tinkamo šuns laikymo ir dėl jo kaltės šuo įkando nukentėjusiajai. Priešingai, bylos duomenys liudija, kad Z. T. ėmėsi visų atsargumo priemonių, kad jo šuo neįkąstų kitiems asmenims – šunį pririšo prie būdos, kuri buvo pastatyta už vartų, tarpas iki būdos buvo užtvertas tvora, ir protingu bei saugiu atstumu iki šuns būdos buvo pakabintas aiškiai įskaitomas įspėjimas „Piktas šuo“. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad V. J. neturėjo galimybės eiti į pamiškę ar grįžti iš jos kitu keliu, o ne pro Z. T. šuns būdą. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuojama, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamai objektyvių ir neabejotinų duomenų, kad Z. T. būtų padaręs kokį nors administracinės teisės pažeidimą. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
Panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.