- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-12
- Bylos Nr.
- eI2-8510-931/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05139-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Agnė Stankevičienė (pirm.), Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė
- Pareiškėjas
- S. V. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Ilona Šaltė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjo S. V. S. (S. V. S.) atstovams A. S. ir atstovei advokatei Ilonai Šaltei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. S., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą A. S., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 23S41837 (toliau – ir Sprendimas); ir 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl užsieniečio paso išdavimo.
Skunde nurodo, kad pareiškėjo tėvas A. S. 2023 m. kovo 2 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti S. V. S. užsieniečio pasą.
Migracijos departamento Sprendimas atsisakyti išduoti pasą pažeidė pabėgėlio šeimos nario teises. A. S. Lietuvoje yra suteiktas pabėgėlio statusas, su juo kartu gyvena jo nepilnametis vaikas S. V. S. (S. V. S.), kadangi vaiko motina yra įkalinta (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas remiasi Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES 2011 m. gruodžio 13 d. dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (nauja redakcija) (toliau – Direktyva 2011/95/ES) 23 straipsnio 2 dalimi, kad valstybės narės užtikrina, jog tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariai, kuriems patiems tokia apsauga negali būti suteikta, turėtų teisę į 24–35 straipsniuose nurodytas lengvatas nacionalinių procedūrų nustatyta tvarka, kiek tai suderinama su šeimos nario asmeniniu teisiniu statusu.
Motyvuojamoji dalis
Pažymi, kad Direktyvos 2011/95/ES 25 straipsnyje įtvirtinta teisė gauti kelionės dokumentą prieglobstį gavusiems asmenims, todėl pareiškėjui turi būti garantuojama teisė nacionalinių procedūrų nustatyta tvarka gauti kelionės dokumentą.
Migracijos departamento Sprendimas neišduoti pareiškėjui užsieniečio paso neproporcingai ir nepagrįstai apsunkina galimybę tinkamai naudotis šeimos susijungimo teise, kadangi užkerta jam galimybę gauti visus reikiamus dokumentus ir naudotis su tuo susijusiomis teisėmis. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė pagalba, kad jeigu kokiai nors pabėgėlio teisei įgyvendinti reikia užsienio valstybės valdžios institucijų, į kurias jis negali kreiptis, pagalbos, Susitariančiosios valstybės, kurių teritorijoje pabėgėlis gyvena, imasi priemonių, kad tokią pagalbą suteiktų jų pačių valdžios institucijos arba tarptautinė institucija.
Pareiškėjo nuomone, jeigu opozicionierių nepilnametis vaikas kreipsis į (duomenys neskelbtini) institucijas, jis padidins pavojų tiek pareiškėjui, tiek kalinčiai (duomenys neskelbtini) motinai.
Institucijos pabėgėlio atžvilgiu turi laikytis principo nedidinti jam pavojaus ir esant poreikiui padėti, tačiau atsakovas jo vaikui iš esmės siūlo surizikuoti ir tiesiogiai fiziškai kreiptis į institucijas, kurios persekioja tiek jį, tiek nuteistą motiną. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento vertinimas neatitinka geriausių vaikų interesų principo.
Atsakovas ignoruoja (duomenys neskelbtini) praktiką persekioti opozicionierių vaikus.
Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika, kad, vertinant persekiojimo pavojų užsieniečiui ir jo vaikui, persekiojimas vertinamas visų šeimos narių atžvilgiu neatsižvelgiant į tai, ar tik vienas iš šeimos narių pateikęs prieglobsčio prašymą. Pareiškėjas skunde taip pat remiasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, pagal kurią valstybių institucijų galimas Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimas yra vertinamas per būtinumo demokratinėje visuomenėje principą. Teigia, kad byloje L. B. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 38121/20, Teismas konstatavo, kad atsisakymas išduoti pareiškėjui užsieniečio pasą buvo priimtas neatlikus pusiausvyros vertinimo ir neužtikrinus, kad tokia priemonė būtų pagrįsta ir proporcinga jo konkrečioje situacijoje (žr., mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais), Pfeifer, minėta pirmiau, § 57). Nurodo, kad, remiantis L. B. prieš Lietuvą byla, Departamentas apsiribojo tik formaliu pareiškėjo ir jo sūnaus nurodytų aplinkybių įvertinimu, t. y. atsakovas tik nurodė formalias nuostatas, kodėl jo sūnus gali kreiptis dėl naujo paso išdavimo.
Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo teismo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnį, užsieniečio pasas gali būti išduodamas užsienio valstybės piliečiui, kuris turi teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento arba jis yra pamestas ar sunaikintas, ir dėl objektyvių priežasčių negali jo gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų. Siekdamas? nustatyti, ar pareiškėjas turi galimybę gauti savo kilmės valstybės piliečio pasą, surinko ir išnagrinėjo viešai prieinamą informaciją apie (duomenys neskelbtini) piliečio paso išdavimą (duomenys neskelbtini) ambasadoje Lietuvos Respublikoje tvarką. Lietuvoje yra įsikūrusi (duomenys neskelbtini) ambasada, į kurią (duomenys neskelbtini) piliečiai gali kreiptis dėl nacionalinio paso išdavimo neišvykdami iš Lietuvos. (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai, gyvenantys užsienyje, sulaukę 14 metų, pasibaigus (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio paso galiojimo terminui, pakeitus vardą, pavardę ar tėvavardį, esant netikslių įrašų ar spaudų piliečio pase, išnaudojus spaudams skirtus puslapius piliečio pase, pasui tapus nenaudojamam, pakeitus lytį, gali pateikti prašymą pakeisti piliečio pasą.
Atsakovas pabrėžia, kad Sprendime buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo tėvui Lietuvoje yra suteiktas prieglobstis, o jo motina (duomenys neskelbtini) yra įkalinta. Paaiškina, kad tyrimo metu nustatė, kad (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio paso išdavimas kaip paslauga yra teikiama visiems (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiams, įskaitant (duomenys neskelbtini) Respublikos opoziciją ar su ja asocijuojamus asmenis, jos metu Lietuvoje gyvenantys (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai nėra įpareigojami grįžti į (duomenys neskelbtini) Respubliką. Taip pat nenustatė??, kad (duomenys neskelbtini) Respublikos diplomatinėje atstovybėje prašymą išduoti piliečio pasą pateikusiems asmenims kiltų tiesioginė susidorojimo grėsmė atstovybės teritorijoje, nebuvo rasta.
Pažymi, kad pats pareiškėjo atstovas nurodė, kad į ambasadą dėl paso nesikreipė todėl, kad nepripažįsta (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų, todėl Departamentas pagrįstai surinktų duomenų kontekste tokį atsisakymą kreiptis į kilmės valstybės kompetentingas institucijas nelaikė bjektyvia priežastimi Įstatymo 37 straipsnio 1 dalies prasme.
Skunde pareiškėjas įvardija visai kitas negalėjimo kreiptis į ambasadą priežastis ir jas jau sieja su tuo, kad pareiškėjo tėvas ir motina buvo persekiojami (duomenys neskelbtini).
Atsakovas taip pat nesutinka su skunde pateiktų LVAT ir ESTT nutarčių interpretavimu, nes šiose nutartyse nagrinėtos situacijos nėra analogiškos pareiškėjo situacijai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai prašė skundą patenkinti. Advokatė I. Šaltė akcentavo, kad pareiškėjui kreipiantis į (duomenys neskelbtini) ambasadą Lietuvoje bus atskleista asmens, kuriam Lietuvoje suteiktas pabėgėlio statusas, gyvenamoji vieta ir taip bus pažeisti prieglobsčio teisės principai, vienas iš jų – konfidencialumo. Šio principo esmė, kad nebūtų sukuriamas pavojus asmeniui, kuriam yra suteikta apsauga. Vien pabėgėlio statuso suteikimas nėra pakankama valstybės suteikta apsauga. Tai, kad pareiškėjo tėvas negali kreiptis į (duomenys neskelbtini) ambasadą, nes taip jam gali būti sukeltas pavojus, patvirtina Migracijos departamento sprendimas suteikti užsieniečio pasą pareiškėjo broliui, t. y. jaunesniam A. S. sūnui. Jei A. S. negali kreiptis, akivaizdu, kad ir nė vienas iš jo artimų šeimos narių negali keiptis į (duomenys neskelbtini) Respublikos institucijas, nes gali būti atskleista A. S. gyvenamoji vieta. Konfidencialumo principas atsispindi ir Įstatymo 68 straipsnyje, ir tarptautiniuose teisės aktuose.
Atstovė pabrėžė, kad pareiškėjo nenorą kreiptis į (duomenys neskelbtini) Respublikos ambasadą lemia baimė būti persekiojamam.
Pareiškėjo tėvas A. S. teismo posėdyje pabrėžė, kad grėsmė tikrai kyla. Toks sūnaus kreipimasis sukels ne tiks stresą, psichologinę traumą visai šeimai, bet ir gali būti panaudotas prieš įkalintą sūnaus motiną.
Atsakovo atstovė teismo posėdyje su skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atstovė pabrėžė, kad Įstatymas neįpareigoja visiems išduoti pasus. Nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių, kodėl pareiškėjas paso negali gauti savo kilmės valstybės institucijose. Migracijos departamentas vertino ir tai, kad pareiškėjo tėvui suteiktas pabėgėlio statusas, ir tai, kad motina įkalinta ir atlieka laisvės atėmimo bausmę, tačiau pagrindinis kriterijus, į kurį atsižvelgė, buvo tai, kad pareiškėjui yra (duomenys neskelbtini) metų ir jis savarankiškai, nelydimas tėvo gali kreiptis į (duomenys neskelbtini) ambasadą. Surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina, kad Lietuvoje pareiškėjui ar jo tėvui kiltų persekiojimo grėsmė. Nei Migracijos departamentas, nei valstybė nepažeidė konfidencialumo pareigos.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento 2023 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 23S41837 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl užsieniečio paso išdavimo.
Nagrinėjant bylą nustatyta, kad 2023 m. kovo 2 d. A. S. kreipėsi į Migracijos departamentą savo sūnaus S. V. S. vardu su prašymu išduoti S. V. S. užsieniečio pasą.
2023 m. kovo 21 d. A. S. paaiškinime nurodė, kad sūnaus (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio pasas pasibaigė galioti, o pasidaryti naują nėra galimybės, nes A. S. yra pabėgėlis Lietuvoje, o žmona (duomenys neskelbtini) turi (duomenys neskelbtini) kalinio statusą.
2023 m. kovo 27 d. A. S. papildomai nurodė, kad jis nesikreipė į (duomenys neskelbtini) ambasadą. Jis yra buvęs politinis kalinys, tik per stebuklą pavyko ištrūkti iš (duomenys neskelbtini) režimo ir iš (duomenys neskelbtini) išsivežti vaikus, nes juos bandė paimti į vaikų namus. Žmona P. S. P. jau pustrečių metų yra kalėjime sunkiomis sąlygomis. Ji yra (duomenys neskelbtini) kalinė ir (duomenys neskelbtini) įkaitė vien todėl, kad visiškai nepripažįsta jo teisėtumo. Pareiškėjas taip pat nepripažįsta (duomenys neskelbtini) ir laiko visas jo valdžios institucijas neteisėtomis. Dėl šių priežasčių neketina kreiptis į (duomenys neskelbtini) ambasadą.
Migracijos departamentas išnagrinėjęs prašymą 2023 m. balandžio 4 d. sprendimu atsisakė išduoti užsieniečio pasą, nes pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių negalima gauti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio paso, nelaikytinos „objektyviomis“ ir dėl to jis neatitinka Įstatymo nurodytų kumuliatyvių sąlygų užsieniečio pasui gauti.
Pareiškėjas su ginčijamu sprendimu nesutinka ir teigia, kad buvo pažeistos jo, kaip pabėgėlio statusą turinčio asmens, šeimos nario teisės. Anot jo, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (nauja redakcija) 23 straipsnio 2 dalyje nurodytos lengvatinės nacionalinės procedūros, kuriomis realizuojamos šios direktyvos 24–35 straipsniuose nurodytos teisės, taip pat ir 25 straipsnyje įtvirtinta teisė gauti kelionės dokumentą. Ginčijamas sprendimas pareiškėjui neproporcingai ir nepagrįstai apsunkina galimybę tinkamai naudotis šeimos susijungimo teise, laisvai judėti, įskaitant teisę išvykti iš šalies, kurios įgyvendinti neįmanoma neturint kelionės dokumento.
Pagal Įstatymo 37 straipsnį, užsieniečio pasas gali būti išduodamas užsienio valstybės piliečiui, kuris turi teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento arba jis yra pamestas ar sunaikintas, ir dėl objektyvių priežasčių negali jo gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų.
Užsieniečio paso išdavimo, keitimo, paskelbimo negaliojančiu ir naikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-357 „Dėl Užsieniečio paso išdavimo, keitimo, paskelbimo negaliojančiu ir naikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 29 punkte nurodyta, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti pasą ir kartu pateiktus dokumentus, įvertinęs priežastis, dėl kurių užsienietis negali galiojančio kelionės dokumento gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, nustato, ar gali būti užsieniečiui pasas išduotas ar pakeistas.
Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) A. S. suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje (atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus pabėgėlio statuso nustatytus kriterijus, t. y. prieglobsčio prašytojas yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės būti ten persekiojamas dėl savo politinių įsitikinimų). Pareiškėjo motina P. S. P. (duomenys neskelbtini) yra nuteista kalėti (duomenys neskelbtini), bausmę pataisos kolonijoje bendro režimo sąlygomis atlieka nuo (duomenys neskelbtini).
Teismas atkreipia dėmesį, kad, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso 1 straipsnį, užsienio valstybės diplomatinė atstovybė yra Lietuvos Respublikoje veikiantis užsienio valstybės užsienio reikalų tarnybos padalinys, atstovaujantis tai užsienio valstybei, ginantis jos ir jos piliečių teises bei interesus Lietuvoje, palaikantis oficialius tarpvalstybinius santykius. Bet kurios užsienio valstybės ambasada yra neatskiriama nuo valstybės. Tarptautinė teisė reglamentuoja, kad viena valstybė negali primesti kitai valstybei savo teises, nes atstovaujamoji valstybė ir jos ambasada turi imunitetą nuo valstybės, kurioje ji reziduoja, jurisdikcijos.
Teismo įsitikinimu, pripažinus, kad A. S. negali ar bijo naudotis savo kilmės valstybės apsauga, pripažintina, kad jis taip pat negali naudotis (duomenys neskelbtini) Respublikos ambasados Lietuvoje apsauga, kadangi tai yra viena iš (duomenys neskelbtini) Respublikos institucijų. Su tokia išvada sutinka ir Migracijos departamentas.
Pareiškėjas į bylą pateikė Migracijos departamento 2023 m. gegužės 16 d. gautą Sprendimą, kuriuo patenkino A. S. prašymą išduoti nepilnamečiam sūnui S. S. (S. S. (pareiškėjo broliui)) užsieniečio pasą. Sprendime Migracijos departamentas, įvertinęs jau minėtas aplinkybes, t. y. kad A. S. Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, padarė išvadą, kad pabėgėlio statuso gavėjas yra persekiojamas valstybinio subjekto, todėl pagrįstai negali kreiptis ar būti įpareigotas kreiptis į kilmės valstybės institucijas, taip sukeldamas sau pavojų.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, kad Sprendimu atsisakyta išduoti pareiškėjui pasą iš esmės dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini) metų (o S. S. yra jaunesnis nei 14 metų) ir pats gali kreiptis į (duomenys neskelbtini) Respublikos ambasadą.
Pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – Aprašas), 109 punktą, kuris nustato, kad, priėmus sprendimą suteikti prieglobsčio prašytojui prieglobstį, jo šeimos nariams, kaip jie apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, kurių prašymai suteikti prieglobstį taip pat nagrinėjami iš esmės, suteikiamas tos pačios formos prieglobstis, išskyrus atvejus, kai prieglobsčio prašytojo šeimos nariui nebūtų suteikiamas prieglobstis Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 3–5 punktus arba 3 dalį. Užsieniečio, kuriam suteiktas prieglobstis, prašymu jo vaikui, gimusiam tokio užsieniečio naudojimosi prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, suteikiamas tos pačios formos prieglobstis, kaip ir užsieniečiui, neatliekant dėl vaiko Aprašo 97 punkte nurodyto tyrimo. Teismo įsitikinimu, remiantis šia nuostata, preziumuojama, kad nustačius, jog vienas iš šeimos narių negali ar bijo naudotis savo kilmės valstybės apsauga, pripažintina, kad ir kiti šeimos nariai negali naudotis savo kilmės valstybės apsauga.
Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad nepilnamečio pareiškėjo tėvui A. S. suteiktas pabėgėlio statusas. Nepilnametis pareiškėjas į Lietuvą atvyko po to, kai pareiškėjui jau buvo suteiktas pabėgėlio statusas, dėl prieglobsčio atskirai nesikreipė, jam buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvoje.
Konvencijos dėl pabėgėlių statuso, priimtos 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Organizacijos įgaliotųjų atstovų konferencijos dėl pabėgėlių ir pilietybės neturinčių asmenų statuso, sušauktos pagal 1950 m. gruodžio 14 d. Generalinės Asamblėjos 429 (V) rezoliuciją (toliau – ir Pabėgėlių konvencija) 25 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu kokiai nors pabėgėlio teisei įgyvendinti reikia užsienio valstybės valdžios institucijų, į kurias jis negali kreiptis, pagalbos, Susitariančiosios valstybės, kurių teritorijoje pabėgėlis gyvena, imasi priemonių, kad tokią pagalbą suteiktų jų pačių valdžios institucijos arba tarptautinė institucija. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta institucija ar institucijos išduoda pabėgėliams arba pasirūpina, kad joms prižiūrint pabėgėliams būtų išduodami dokumentai ar pažymėjimai, kuriuos paprastai išduoda užsieniečiams jos pačios arba joms tarpininkaujant.
Nagrinėjamam ginčui aktuali Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. Direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų.
Direktyvos 2011/95/ES 23 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybės narės užtikrina, kad tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariai, kuriems patiems tokia apsauga negali būti suteikta, turėtų teisę į 24–35 straipsniuose nurodytas lengvatas nacionalinių procedūrų nustatyta tvarka, kiek tai suderinama su šeimos nario asmeniniu teisiniu statusu. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 24 straipsnio 1 dalį, iškart po tarptautinės apsaugos suteikimo valstybės narės pabėgėlio statuso gavėjams išduoda leidimą gyventi šalyje, kuris turi galioti ne trumpiau kaip trejus metus ir gali būti pratęsiamas, nebent dėl privalomų nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos priežasčių būtų reikalaujama kitaip, ir nedarant poveikio 21 straipsnio 3 daliai. Nedarant poveikio 23 straipsnio 1 daliai, pabėgėlio statuso gavėjo šeimos nariams išduodamas leidimas gyventi šalyje gali galioti trumpiau kaip trejus metus ir būti pratęsiamas.
Pagal Direktyvos 2011/95/ES 25 straipsnio 1 dalį, valstybės narės pabėgėlio statuso gavėjams išduoda kelionės dokumentus, kurių forma nustatyta Ženevos konvencijos papildomame dokumente, kad jie galėtų keliauti už jų teritorijos ribų, nebent dėl privalomų nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos priežasčių būtų reikalaujama kitaip.
Nurodytas reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad pabėgėlio statusą turinčio A. S. šeimos nariai turi teisę į Direktyvos 2011/95/ES 24–35 straipsniuose nurodytas lengvatas nacionalinių procedūrų nustatyta tvarka, kiek tai suderinama su šeimos nario asmeniniu teisiniu statusu, taip pat ir gauti kelionės dokumentą.
Kaip matyti iš byloje pateikto Migracijos departamento 2023 m. gegužės 16 d. sprendimo, tik vienam iš pabėgėlio statusą Lietuvoje turinčio A. S. šeimos nariui, t. y. sūnui S. S., Migracijos departamentas išdavė užsieniečio pasą, kitam sūnui – pareiškėjui S. V. S. – pasą atsisakė išduoti argumentuodamas tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini) metų ir pats gali nuvykti į (duomenys neskelbtini) Respublikos ambasadą.
Teismas pažymi, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. Direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva Nr. 2013/32/ES) 48 straipsnyje įtvirtintas konfidencialumo principas. Šis straipsnis nustato, kad valstybės narės užtikrina, kad šią direktyvą įgyvendinančios institucijos laikytųsi konfidencialumo principo, kaip apibrėžta nacionalinės teisės aktuose, dėl bet kokios vykstant darbui gautos informacijos.
Pagal Įstatymo 68 straipsnio 2 dalį, užsieniečio prašyme sutekti prieglobstį pateikta informacija užsieniečio kilmės valstybei neteikiama. Nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį, nesikreipiama dėl informacijos į užsieniečio kilmės valstybę, jeigu toks kreipimasis galėtų atskleisti, kad užsienietis pateikė prašymą sutiekti prieglobstį, ir dėl to galėtų kilti grėsmė jo ar jo šeimos narių gyvybei sveikatai, saugumui ar laisvei. Pagal šio straipsnio 4 dalį, kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojams ir darbuotojams, kurių veikla susijusi su prašymu suteikti prieglobstį nagrinėjimu ir (ar) priėmimo sąlygų užtikrinimu, draudžiama atskleisti informaciją, gautą atliekant savo funkcijas. Taigi darytina išvada, kad valstybės institucijos imasi visų priemonių, kad nebūtų atskleista užsieniečio kilmės valstybei informacija apie prieglobsčio prašytoją, siekiant jį ir jo šeimos narius apsaugoti nuo bet kokios galimos grėsmės jam ar jo šeimos narių gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.
Teismas nagrinėjamu atveju kritiškai vertina teismo posėdyje išdėstytus atsakovo atstovės argumentus, kad nei Migracijos departamentas, nei Lietuvos valstybė tarptautinėje teisėje įtvirtinto konfidencialumo principo nepažeidžia ir nepažeis, nes jokių duomenų kilmės valstybei apie užsienietį pati institucija neatskleis ir neperduos. Teismo įsitikinimu, nors tiesiogiai Migracijos departamentas ar jo įgalioti asmenys jokių duomenų asmeniškai apie A. S. ir neatskleis, tačiau A. S. sūnui nepalieka jokios kitos galimybės kaip tik pačiam asmeniškai nuvykti į (duomenys neskelbtini) Respublikos ambasadą. Sutiktina su pareiškėjo atstovės argumentais, kad kreipdamasis į (duomenys neskelbtini) Respublikos ambasadą pareiškėjas turės nurodyti visus savo asmens duomenis, nurodyti gyvenamosios vietos adresą, galimai ir pagrindą, kuriuo jam yra išduotas leidimas gyventi Lietuvoje. Taip pareiškėjas (duomenys neskelbtini) Respublikos institucijai bus atskleisti duomenys apie pabėgėlio statusą Lietuvoje turinčio asmens šeimos narius, kartu ir apie patį A. S., kuriam Lietuvos Respublikoje suteiktas pabėgėlio statusas dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam (duomenys neskelbtini) Respublikos ir jos institucijų. Teismo įsitikinimu, tokia situacija prieštarauja konfidencialumo principo įgyvendinimui.
Teismas pažymi, jog gero administravimo principas reiškia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 6 punkte įtvirtinta pareiga administraciniame sprendime pateikti jo motyvus reiškia, jog sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį sprendimą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2022 m. liepos 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3023-821/2022). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, skundžiamas sprendimas neatitinka nurodytų reikalavimų, nes nepakankamai išsamiai buvo išanalizuotos visos pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, netinkamai buvo įvertintos faktinės aplinkybės ir netinkamai pritaikytos Įstatymo 37 straipsnio 1 dalies nuostatos, jas aiškinant nebuvo atsižvelgta į Direktyvos 2011/95/ES nuostatas.
Nustatyta, kad nors sprendime atsakovas ir nurodė, kad pareiškėjo tėvui A. S. buvo suteiktas pabėgėlio statusas, tačiau iš esmės šios aplinkybės nevertinto, nevertino, kokios teisės turi būti užtikrinamos pabėgėlio statusą turinčiam asmeniui ir jo šeimos nariams.
Teismo įsitikinimu, minėtos aplinkybės yra pakankamai svarbios, jas būtina įvertinti, kad būtų tinkamai išnagrinėtas pareiškėjo (pabėgėlio statusą turinčio A. S. sūnaus) prašymas išduoti kelionės dokumentą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimas pripažintinas išimtinai formaliu, nepakankamai motyvuotu individualia pareiškėjo situacija, todėl neatitinkantis Įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 5 punkte (išsamumo) ir 9 punkte (objektyvumo) įtvirtintų viešojo administravimo principų reikalavimų.
Bylą nagrinėjantis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų, nes tai reikštų naujos administracinės procedūros atlikimą, todėl Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. V. S. (S. V. S.), atstovaujamo A. S., skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 22S41837.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo S. V. S. (S. V. S.), atstovaujamo A. S., prašymą išduoti S. V. S. (S. V. S.) užsieniečio pasą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.