Kauno apygardos teismo nutartis

2014-01-24 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-44-493-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-24
Bylos Nr.
1A-44-493-2014
Teisminio proceso Nr.
1-65-1-01530-2011-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arūnas Paštuolis (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Egidijus Jonas Grigaravičius
Nuteistasis
D. D.
Nukentėjusysis
G. B., S. J.
Kaltinamasis
D. D.
Advokatai
Giedrė Cimbolienė
Kategorijos

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-44-493-2014

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01530-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.; 2.4.6. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nuteistojo D. D. gynėjai advokatei Giedrei Cimbolienei, nukentėjusiesiems G. B. ir S. J. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal BK 182 straipsnio 3 dalį – 30 (trisdešimčiai) parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė 6 (šešių) mėnesių 30 (trisdešimties) dienų bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2013-06-03 nuosprendžiu paskirta 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių 10 (dešimties) dienų laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė 4 (ketverių) metų 20 (dvidešimties) dienų laisvės atėmimo bausmė.

Iš kaltinamojo D. D. priteista 346 Lt (trys šimtai keturiasdešimt šeši litai) turtinės žalos atlyginimo G. B. naudai ir 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) turtinės žalos atlyginimo S. J. naudai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2011 metų liepos 16 d. 17:38:33 val. iš kompiuterio, kurio IP (duomenys neskelbtini) internetiniame puslapyje www.autoplius.lt įdėjus skelbimą dėl automobilio VW Golf pardavimo ir 2011-07-18 telefonu (duomenys neskelbtini) melagingai įsipareigojus jį parduoti nukentėjusiajam S. J. ir pastarajam nurodžius pervesti 300 EUR avansą už automobilį į AB „Swedbankas“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , atidarytą R. B. vardu, po ko S. J. pervedė 1000 Lt į AB „Swedbankas“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , atidarytą R. B. vardu, tačiau automobilio S. J. nepardavė ir pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – S. J. 1000 litų ir padarė S. J. 1000 litų turtinę žalą. Šiais veiksmais D. D. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

D. D. taip pat nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2011 metų rugpjūčio 24 d. 18:50:33 val. (duomenys neskelbtini), iš kompiuterio, kurio IP (duomenys neskelbtini) internetiniame puslapyje www.autogidas.lt įdėjus skelbimą dėl automobilio VW Golf pardavimo ir 2011-08-26 telefonu (duomenys neskelbtini), melagingai įsipareigojus jį parduoti nukentėjusiajam G. B. ir pastarajam nurodžius pervesti 100 EUR avansą už automobilį į AB „Swedbankas“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , atidarytą R. B. vardu, po ko G. B. pervedė 346 Lt į AB „Swedbankas“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , atidarytą R. B. vardu, tačiau automobilio G. B. nepardavė ir pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – G. B. 346 litus ir padarė G. B. 346 litų turtinę žalą. Šiais veiksmais D. D. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje.

Šalies argumentai

D. D. skundžia Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – nuteistąjį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Skunde nuteistasis nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, neįvertino ir nesusistemino visų byloje surinktų įrodymų, nesutikrino ir nesuderino jų tarpusavyje, teisminio nagrinėjimo metu nepašalino ikiteisminio tyrimo trūkumų, perkėlė kaltinamajam pareigą įrodinėti savo nekaltumą, nukrypo nuo lygybės prieš įstatymą principo, dėl dalies surinktų įrodymų savo nuosprendyje nepasisakė, nenurodė jokių motyvų dėl kurių šie įrodymai gali būti atmestini. Apelianto teigimu, sprendžiant apie kaltinamojo D. D. kaltumą, būtina nustatyti, ar jis prekiavo automobiliais ir turėjo galimybę juos pristatyti, ar jis kontaktavo su nukentėjusiais ir jiems žadėjo pristatyti skelbime nurodytus automobilius, ar kaltinamasis pats ar kitų prašymu internetiniame puslapyje patalpino skelbimus apie parduodamus automobilius, ar jis gavo pinigus už neva parduodamus automobilius, ar nėra kitų asmenų, kurie galėjo užvaldyti nukentėjusiųjų pinigus. Nesant įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti faktinių aplinkybių visumą, nėra pagrindo daryti išvadą apie asmens kaltumą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog įrodymų, kad nukentėję asmenys bendravo būtent su D. D. , nėra. Ir S. J. , ir G. B. , duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, parodė, kad pagal balsą atpažinti, su kuo jie bendravo, negali. Apelianto teigimu, būtina vertinti ir aplinkybę, kad telefoninis ryšys bendrai keičia asmens baisą, o ir kontaktų tarp nukentėjusiųjų telefoninių numerių ir kaltinamojo D. D. telefono numerio nenustatyta. Skunde apeliantas išreiškia nuomonę, jog įtartinai atrodo S. J. elgesys duodant teismui parodymus – po kaltinamojo D. D. apklausos, jis pareiškė, kad neatpažįsta D. D. balso, tačiau vėliau, po įrodymų tyrimo užbaigimo, prokuroro prašymu, jis teismo salėje pareiškė, kad atpažįsta D. D. balsą kaip negauto automobilio pardavėjo. Apelianto manymu, toks teiginys ne tik negali būti patikrintas BPK nustatyta tvarka ir priimtas kaip įrodymas, bet derinant su anksčiau duotais parodymais bendrai kelią abejonių dėl jo tikrumo ir gali būti tik nukentėjusiojo materialinio suinteresuotumo atgauti savo prarastas lėšas pasekmė. Tačiau teismas, surašydamas nuosprendį minėtu teiginiu vadovavosi kaip įrodymu, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus. Apeliantas, nurodo, kad iki 2011-07-21 dėl žandikaulio lūžio D. D. negalėjo normaliai ir laisvai kalbėti, kadangi jo žandikaulis buvo surakintas metalinėmis vielomis – tai yra nenuginčijama ir svarbi aplinkybė vertinant nukentėjusiojo S. J. pareiškimą dėl balso atpažinimo ir jo liudytojo parodymus.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojo R. B. parodymai teismui, kad kaltinamasis D. D. naudojosi jo banko sąskaita, kad jis pats niekada nepardavinėjo automobilių ir kad avansai, kurie buvo sumokami į jo sąskaitą, buvo atiduodami kaltinamajam, yra parodymai, kurių nustatyta tvarka patikrinti negalima, be to, tokie parodymai gali būti vertinami kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytojo R. B. teiginys, kad jis greituosius kreditus ėmė D. D. prašymu, nėra niekuo paremtas ir negali būti patikrintas. Vienintelis įrodymas, kad D. D. susijęs su byla, yra duotas skelbimas apie parduodamą automobilį iš IP (duomenys neskelbtini) kuris priklauso R. D. , gyv. (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, teismo salėje liudytojas R. B. pripažino, kad laikotarpiu nuo 2011 liepos mėn., jis nakvojo adresu (duomenys neskelbtini) g. kur gyveno D. D. . Visiškai atmesti galimybę, kad skelbimą galėjo patalpinti pats R. B. negalima, kadangi IP (duomenys neskelbtini) priklauso būtent šiam adresui, o R. B. lankėsi pas D. D. ir minėtu adresu tuo laikotarpiu gyveno vienas (D. D. buvo išvykęs), turėjo nuosavą nešiojamąjį kompiuterį. Apelianto teigimu, minėta aplinkybė byloje nėra patikrinta.

Skunde taip pat nurodoma, kad liudytojų M. G. ir J. B. parodymai bylos išsprendimui neturi visiškai jokios įtakos, bet charakterizavo santykius tarp R. B. ir D. D. kaip įtemptus, o ikiteisminio tyrimo metu versija, kad R. B. galėjo apkalbėti D. D. siekdamas jo vardu prisidengti savo nusikalstamus veiksmus, nėra patikrinta. Apelianto teigimu, visos bylos abejonės buvo traktuojamos kaltinamojo nenaudai, teismo nuosprendis grindžiamas BPK 20 straipsnio tvarka nepatikrintų faktų visuma ir esant tik prielaidai, kad niekas, išskyrus kaltinamąjį D. D. , nusikalstamų veiksmų atlikti negalėjo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja nuteistojo apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Prokurorė nuteistojo skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamų veikų neįrodyta.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnį atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto ar turtinės teisės įgijimą nusikalstamu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis suvaržymas arba panaikinimas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-642/2012 ir kt.).

Patikrinusi skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei pati atlikusi įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismas nustatė visus būtinus Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, tarp jų ir apgaulės požymį, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Šioje byloje yra nustatyta, kad D. D. , turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, internetiniame skelbimų puslapyje įdėjo skelbimus apie parduodamus automobilius, o nukentėjusiesiems susidomėjus galimybe pirkti automobilius, įsipareigojo juos jiems parduoti, nurodydamas nukentėjusiajam S. J. pervesti 1000 litų, o nukentėjusiajam G. B. – 346 litus į D. D. nurodytą R. B. vardu atidarytą banko sąskaitą. Nukentėjusiesiems pervedus pinigus, D. D. automobilių jiems nepardavė ir pinigų jiems negrąžino. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia D. D. veika atitinka sukčiavimo požymius, kadangi D. D. svetimą turtą – nukentėjusiųjų kaip avansą už perkamus automobilius pervestus pinigus, įgijo naudodamasis nukentėjusiųjų pasitikėjimu, kad automobiliai jiems bus parduoti. Tuo tarpu automobilių nukentėjusiesiems D. D. parduoti neketino, taigi veikė tiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde yra ginčijamos kelios pirmosios instancijos teismo nustatytomis pripažintos bylos aplinkybes, tai yra: pirma, kad nukentėjusieji, susidomėję parduodamais automobiliais ir paskambinę skelbime nurodytu telefono numeriu, bendravo būtent su D. D. ; antra, kad byloje nėra įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, jog būtent D. D. patalpino skelbimus internete; trečia, kad R. B. parodymai yra nepatikimi, nes jis galėjo apkalbėti D. D. , pats siekdamas išvengti atsakomybės. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis S. J. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog puslapyje www.autoplius.lt rado skelbimą apie parduodamą automobilį, kuriuo susidomėjo, todėl paskambino nurodytu telefono numeriu. Su atsiliepusiu vyriškiu sutarė, jog automobilis per savaitę bus parvarytas į Lietuvą, o S. J. jam perves 1000 litų į nurodytą banko sąskaitą. Gavęs žinutę su banko sąskaitos numeriu, kurioje taip pat buvo nurodyta, jog sąskaita priklauso R. B. , S. J. pervedė 1000 litų. Po pinigų pervedimo S. J. dar keletą kartų kalbėjo su automobilio pardavėju telefonu, kuris vis atidėliojo automobilio perdavimo datą, tačiau vėliau visai nebeatsiliepė (t. 1, b. l. 24-25; t. 3, b. l. 12). Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis S. J. po kaltinamojo D. D. apklausos, dar nebaigus įrodymų tyrimo, nurodė, jog atpažįsta D. D. balsą kaip asmens, su kuriuo bendravo telefonu dėl automobilio pardavimo (t. 3, b. l. 15, 35). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodytas aplinkybes S. J. patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 3, b. l. 96-97).

Nors nukentėjusysis G. B. pirmosios instancijos teisme apklaustas nebuvo, šis procesinis trūkumas buvo ištaisytas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad G. B. atžvilgiu D. D. veikė pagal tą pačią nusikalstamos veikos schemą kaip ir S. J. atveju – G. B. susidomėjus www.autoplius.lt patalpintame skelbime nurodyto automobilio pirkimu, telefonu atsiliepęs vyriškis pasakė sąskaitos numerį ir paprašė pervesti 346 litus kaip užstatą už automobilio pirkimą. Vėliau dar vieną kartą bendravo su automobilį jam parduoti žadėjusiu vyriškiu, o po to šis telefonu nebeatsiliepė (t. 1, b. l. 18; t. 3, b. l. 104). Iš byloje esančio R. B. banko sąskaitos išrašo matyti, kad G. B. į šią sąskaitą 2011-08-26 pervedė 346 litus (t. 1, b. l. 53).

Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose apklaustas liudytojas R. B. nuosekliai laikėsi savo parodymų, jog D. D. , pasiskolinęs iš liudytojo pinigų, paprašė šio nurodyti savo banko sąskaitą. Liudytojui D. D. nurodžius savo vardu atidarytos sąskaitos numerį, jam nepažįstami asmenys pradėjo pervedinėti į jo sąskaitą pinigus, kuriuos jis D. D. prašymu išgrynindavo ir jam atiduodavo. Liudytojas teigė, kad naudos už tai negavo, nes visus pinigus nieko neįtardamas atiduodavo D. D. (t. 3, b. l. 13-14, 95-96). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad R. B. 2011 m. liepos mėnesį pas jį gyveno, pats R. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje šią aplinkybę paneigė, nurodydamas, kad pas D. D. nakvojo tik vieną naktį, tai atitinka ir pirmosios instancijos teisme jo duotus parodymus.

Taigi aplinkybes, jog būtent D. D. patalpino skelbimą apie parduodamus automobilius ir telefonu bendravo su nukentėjusiaisiais, patvirtina nuoseklūs nukentėjusiųjų ir liudytojo R. B. parodymai, kurių jie laikėsi viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo proceso metu. Juose nėra prieštaravimų ir tiek, kiek jie vieni su kitais susiję, sutampa tarpusavyje, todėl nėra pagrindo jais netikėti. Nukentėjusysis S. J. pirmosios instancijos teismo posėdyje atpažino D. D. balsą, kaip asmens, su kuriuo bendravo telefonu, apeliacinės instancijos teismo posėdyje šią aplinkybę jis patvirtino, teigdamas, jog yra visiškai tikras, kad kalbėjo su D. D. ir neturi jokio pagrindo jį neteisingai apkaltinti. Byloje esantis Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo tarnybinis pranešimas patvirtina, jog, remiantis mobiliojo ryšio telefono abonentų išklotinėmis nustatyta, kad telefono abonentai, kuriais naudojosi D. D. , bendravo tiek su nukentėjusiaisiais, tiek su liudytoju R. B. (t. 1, b. l. 86-87). Iš byloje esančių duomenų apie www.autogidas.lt patalpintus skelbimus matyti, kad skelbimai dėl automobilių pardavimo buvo patalpinti iš IP adresų (duomenys neskelbtini), kurio naudotojas – R. D. , gyv. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 59) bei (duomenys neskelbtini), nurodant telefono numerius, kuriais naudojosi D. D. (t. 1, b. l. 65-79). Apelianto nurodytą aplinkybę, jog iki 2011-07-21 dėl žandikaulio lūžio jis negalėjo normaliai kalbėti, paneigė liudytojas R. B. , nurodydamas, kad D. D. nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu, t. y. 2011 metų liepos mėnesį, galėjo išsiimti kabes, kuriomis buvo sutvirtintas žandikaulis, ir normaliai kalbėti, taip pat ir nukentėjusysis S. J. , kuris visiškai nėra suinteresuotas bylos baigtimi, atpažindamas nuteistojo balsą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgdamas į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. D. kaltė yra įrodyta, o savo parodymais jis siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, kaltę perkeldamas liudytojui R. B. , kurį pats įtraukė į nusikalstamas veikas, šiam apie tai nežinant. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos primininkas Arūnas PaštuolisTeisėjai Algirdas JaliniauskasEgidijus Jonas Grigaravičius