- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-11
- Bylos Nr.
- 2A-314-485/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika (pran.), Birutė Bobrel, Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- D. Č., Kauno miesto savivaldybės
- Atsakovas
- AB „Lietuvos geležinkeliai“, Kauno miesto savivaldybės administracijai
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko bei pranešėjo Algirdo Remeikos, kolegijos teisėjų Birutės Bobrel ir Evaldo Burzdiko, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei, dalyvaujant ieškovo atstovei adv. Aušrai Kargaudienei, atsakovo atstovei Skaistei Knabikienei
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. Č. ir Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1186-773/2008 pagal ieškovo D. Č. ieškinį atsakovams AB „Lietuvos geležinkeliai“, Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė solidariai priteisti iš atsakovų 55 000 Lt žalą, žyminį mokestį ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Ieškovas nurodė, kad 2005 m. gruodžio mėn. 20 d. jis kartu su kitu turtu paveldėjo iš savo motinos N. Č. pastatą - prekybos kioską, esantį (duomenys neskelbtini) , ir tapo teisėtu šio turto savininku. 2006 m. gegužės mėnesį eilinį kartą nuvažiavo apžiūrėti prekybos kioską ir rado jį - nugriautą, nors jokių susitarimų dėl prekybos kiosko nugriovimo ar nukėlimo su trečiaisiais asmenimis nesudarė, todėl mano, kad prekybos kioskas buvo nugriautas neteisėtai, pažeidžiant ieškovo, kaip nekilnojamojo turto savininko teises. Ieškovo teigimu, dėl jam nuosavybės teise priklausančio kiosko neteisėto nugriovimo yra kalti abu atsakovai. 2005 m. liepos 14 d. dienraštyje „Kauno diena" buvo publikuotas skelbimas, kuriame AB „Lietuvos geležinkeliai" filialas „Kauno geležinkelių infrastruktūra" reikalavo prekybos kioskų, stovinčių Kauno geležinkelio stoties perone, į tunelio pusę, adresu (duomenys neskelbtini), savininkų, kioskus nusikelti iki 2005 m. liepos 20 d., kitaip kioskai bus nugriauti. Ieškovas nurodo, kad atsakovas šiuo skelbimu išreiškė tikruosius savo ketinimus - nugriauti ieškovo kioską. Prekybos kioskas buvo įregistruotas kaip nekilnojamas daiktas, turėjo savo unikalų numerį ir jo negalima kilnoti iš vienos vietos į kitą. 1998 m. sausio 27 d. kita su atsakovu susijusi įmonė SPAB „Lietuvos geležinkeliai" Vilniaus regiono keleivių vežimo centras kreipėsi į LR Ūkinį teismą su ieškininiu pareiškimu, kuriuo reikalavo iškeldinti minėtą prekybos kioską iš Kauno geležinkelio stoties, tačiau vėliau nuo ieškinio atsisakė, kas taip pat patvirtina atsakovo ketinimą pašalinti iš Kauno geležinkelio stoties perono prekybos kioską bei atsakovo žinojimą apie tai, kad kioskas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir turi teisėtą savininką, ir kad tai nėra bešeimininkis daiktas. Atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, Civilinio kodekso 4.93 straipsnį, Statybos įstatymo 13, 14 ir 35 straipsnių nuostatas. Ieškovo nuomone, sprendimą dėl statinio nugriovimo galėjo priimti tik teismas, todėl ieškovas daro išvadą, jog visi sprendimai, susiję su kiosko nugriovimu yra neteisėti ir nepagrįsti, nes priimti remiantis netinkamais teisės aktais. Kadangi ieškovo nuosavybė buvo nepataisomai sunaikinta, ieškovas nurodo, kad jis patyrė žalą, lygią atitinkamo turto vertei.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2008-10-07 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 30 000 Lt žalos atlyginimo ieškovo D. Č. naudai. Kitas ieškinio dalis atmetė. Priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 3688,54 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovo D. Č. naudai ir 29,91 Lt bylinėjimosi išlaidų - valstybės naudai. Iš ieškovo D. Č. valstybės naudai priteisė 24,94 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas nustatė, kad buvo neteisėtai ir nepagrįstai nugriautas ieškovui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas daiktas - prekybos kioskas, buvęs (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį ieškovas paveldėjo iš savo motinos, N. Č.. Teismas, vertindamas ieškovo žalos, patirtos nugriaunant jam nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį daiktą, dydį ir atsižvelgęs į byloje pateiktą turto vertinimo ataskaitą (tai, kad dar 1993 m. lapkričio 3 d. ieškovo motina, N. Č., išpirkdama kiosko dalis iš kitų bendratučių sumokėjo viso 26 734 Lt; byloje esančią VĮ „Registrų centras" 2005 m. spalio 25 d. fiksuotą ginčo kiosko vidutinę rinkos vertę 18 100 Lt), vertindamas laisvu įrodymų vertinimo principu, nusprendė, kad yra pagrindas mažinti turto vertinimo išvadoje nurodytą galutinę ginčo kiosko 2006 m. balandžio mėnesį buvusią rinkos vertę nuo 57 700 Lt iki 30 000 Lt vertės. Atsižvelgė į tai, kad laikant, jog žalos dydis yra 30 000 Lt, bus iš esmės kompensuotos visos išlaidos, kurias įsigydama šį kioską patyrė ieškovo motina N. Č.. Teismas konstatavo, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ savarankiškai negriovė ieškovui nuosavybės teise priklausančio kiosko, o tik kreipėsi į kauno miesto savivaldybės administraciją, todėl nėra būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei atsirasti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybė teismo prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. sprendimą dalyje, kuria ieškovo D. Č. naudai iš Kauno miesto savivaldybės administracijos priteista 30 000 Lt žalos, 3688,54 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 29,91 Lt bylinėjimosi šlaidų valstybei panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Kauno miesto apylinkės teismas priteisdamas 30 000 Lt žalos atlyginimo iš Kauno miesto savivaldybės administracijos pažeidė nuostolių atlyginimo principą, nes kaip matyti iš byloje esančios medžiagos kioskas jo išardymo ir likvidavimo dieną buvo bevertis - sudaužytas stogas, sienos, išdaužyti langai, nebuvo pamatų, vidus paverstas tualetu, pilna šiukšlių, surenkamos konstrukcijos išpjaustytos. Teismas nepagrįstai vadovavosi 2005-07-19 UAB "Delfa" pastato - prekybos kiosko, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune įvertinimo ataskaita Nr. 2547 ir 2008-03-31 UAB "Delfa" raštu (2 t. b. 1. 84). Išvada yra pateikta prielaidos forma, vertintojas tik spėja, kad vertė galėjo būti 57 700 Lt, išvada vėl gi padaroma neapžiūrėjus kiosko ir neįvertinus jo būklės. Pirmos instancijos teismo priteista 30 000 Lt suma yra visiškai nepagrįsta, atliekanti baudimo, o ne kompensavimo funkciją, nes pats statinys jo nukėlimo dieną buvo bevertis. Teigti, kad Kauno miesto savivaldybės administracija buvo neapdairi ar nerūpestinga nėra jokio pagrindo. Priešingai, Kauno miesto savivaldybės administracija veikė sąžiningai, apdairiai ir padarė viską kas nuo jos priklausė. Nesutinkame su teismo argumentu, kad atsakovas AB "Lietuvos geležinkeliai" buvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, ir jo kaltės nėra. Kioskas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo apleistas, nenaudojamas, išardytas ir likviduotas AB "Lietuvos Geležinkeliai" filialo "Kauno geležinkelių infrastruktūra" prašymu dėl būtinojo reikalingumo, siekiant, kad aplinka ir visuomenė būtų kuo labiau apsaugoti nuo padidinto pavojaus statinio, šiuo atveju elektros pastotės, padarinių pvz. gaisro atveju, bei keliančio pavojų prekybos kiosko. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad būtų neteisinga įpareigoti atlyginti žalą asmenį, kuris pats neteisėtai negriovė nekilnojamojo daikto, o šiam klausimui spręsti kreipėsi į viešo administravimo subjektą. Aplinkybė, kad atsakovas AB "Lietuvos geležinkeliai" pats fiziškai neišardė ir nelikvidavo, išvežant statybines atliekas ir viduje esančias šiukšles į sąvartyną nepaneigia fakto, kad tai buvo atliekama jo interesais - tam, kad jis galėtų susitvarkyti savo teritorij. Pažymėtina, kad ginčijamame sprendime nurodoma, kad kiosko nukėlimas išardymas ir likvidavimas išvežant statybines medžiagas vertintini kaip statinio griovimas, nes buvo išardytos visos statinio konstrukcijos ir pašalintos statybinės medžiagos bei atliekos, susidariusios griovimo metu, bei išlygintas žemės paviršius, tačiau pažymėtina, kad "statinys yra nugriautas ir statybvietė sutvarkyta, kai išardytos visos konstrukcijos (tarp jų ir pamatai), pašalintos statybinės medžiagos bei atliekos, susidariusios griovimo metu, ir išlygintas žemės paviršius" (LR aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218 patvirtinto STR 1.07.01:2002 "Statybos leidimas" 38 punktas). Byloje nėra įrodymų, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos pasamdytas rangovas ardė pamatus ir lygino žemės paviršių, jis tik išardė ir išvežė kiosko dalis bei šiukšles. Todėl, nesąžininga ir neteisinga įpareigoti atlyginti žalą Kauno miesto savivaldybės administraciją. D. Č. ne tik, kad nesirūpino kiosku, bet ir žinodamas apie akcinės bendrovės "Lietuvos geležinkeliai" filialo "Kauno geležinkelių infrastruktūra" ketinimus ir norą susitvarkyti jai priklausančią teritoriją, žinodamas apie šios įmonės spaudoje paskelbtus raginimus nei su akcine bendrove "Lietuvos geležinkeliai", nei su jos filialu "Kauno geležinkelių infrastruktūra", nei su Kauno miesto savivaldybės administracija nesusisiekė. Iš tokių jo veiksmų matyti, kad jis pats sąmoningai siekė, jog avarinės būklės kioskas būtų nukeltas ir jis galėtų prisiteisti tariamą žalą t. y., žinodamas apie akcinės bendrovės "Lietuvos geležinkeliai" ketinimus nedarė nieko, kad būtų galima išvengti galimos žalos. Todėl civilinė atsakomybė, ginčijamu atveju, negali būti taikoma nes pats nukentėjusysis prisidėjo prie žalos atsiradimo, t. y. veikė nerūpestingai ir neapdairiai (LR CK 6.253 str. 5 d.).
Ieškovas D. Č. apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 8-11) prašė pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2008-10-07 sprendimą ir ieškinį tenkinti pilnai. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė žalos atlyginimo institutą reglamentuojančias materialinės teisės normas, pažeidė visiško žalos atlyginimo principą, kylantį iš būtinumo atlyginti asmeniui padarytą žalą konstitucinio principo ir reiškiantį, kad turi būti atlyginta asmeniui jo turto netekimu ar sugadinimu padaryta žala ar su tuo susiję visų rūšių nuostoliai. Nepagrįstai sumažino žalos dydį nuo nurodyto 2005-07-13 turto įvertinimo atsakaitoje. Be to, pirmos instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos turto vertės nustatymo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/1999 m. bei 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1037/2001).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti, o apelianto D. Č. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apelianto D. Č. prašoma priteisti 55 000 Lt suma ginčijamu atveju akivaizdžiai pažeistų visišką nuostolių atlyginimo principą, nes kioskas jo išardymo ir likvidavimo dieną buvo bevertis. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas turėjo vadovautis tik 2005-07-13 turto įvertinimo ataskaita ir ją lydinčia 2008-03-31 pažyma. Su šiuo argumentu atsakovas nesutinka, nes įvertinimo ataskaita negalima remtis nustatant žalos dydį 2006 metų balandžio mėnesiui. Išvada yra pateikta prielaidos forma, vertintojas tik spėja, kad vertė galėjo būti 57 700 Lt, išvada vėl gi padaroma neapžiūrėjus kiosko ir neįvertinus jo būklės. Nesutinkama su apelianto D. Č. argumentu, kad reali nugriauto turto vertė jo nugriovimo metu galėjo tik kilti, o ne mažėti ir tai patvirtina visiems žinoma aplinkybė apie visuotinį visų rūšių nekilnojamojo turto kainų kilimą. Pažymėtina, kad kioskas, kaip jau buvo minėta, buvo neprižiūrimas, sudaužytu stogu, sienomis, išdaužytais langais, vidus paverstas tualetu, pilna šiukšlių, išpjaustytomis surenkamomis konstrukcijomis, jame rinkosi asocialūs asmenys ir benamiai, todėl jo vertė ne tik, kad nekilo, bet jis tapo beverčiu ir keliančiu grėsmę aplinkiniams.
Atsiliepimu į atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ieškovas D. Č. prašo atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas priteisė ne per daug, o kaip tik, per mažai turtinės žalos atlyginimo, nes reali nugriauto minėto nekilnojamojo daikto rinkos vertė jo nugriovimo metu viršijo 50 000 Lt. Byloje yra pateikti oficialūs įrodymai, patvirtinantys, jog kioskas buvo tinkamai įregistruotas kaip nekilnojamas statinys, turėjo savininką, buvo su pamatais, jam buvo taikomi visi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nekilnojamojo turto paveldo statiniams keliami reikalavimai, todėl pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą, teisingai rėmėsi byloje pateiktais dokumentais, o ne subjektyviomis šališkų liudytojų nuomonėmis ir paaiškinimais, kurių nepatvirtino rašytiniai įrodymai. Nei vienas iš asmenų, apžiūrėjusių kioską ir teigusių, kad jis buvo avarinės būklės, tam tinkamų įgalinimų ir reikiamų žinių neturėjo, todėl atitinkamai negalėjo pagrįstai ir objektyviai spręsti, apie realią kiosko būklę ir/arba vertę (LR Statybos įstatymas 35, 13, 14 str.). Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi 2005-07-19 UAB „Delfa" pastato-prekybos kiosko įvertinimo ataskaita ir 2008-03-31 raštu, apie turto vertę jo nugriovimo metu. Pažymėtina, kad byloje pateikta turto vertinimo ataskaita buvo parengta teisingai, faktiškai apžiūrėjus kioską ir įvertinus realią jo būklę. Kiosko vertinimą atliko tinkamas ir atitinkamą kvalifikaciją turintis asmuo, turintis reikalinga kvalifikacijos atestatą. Be to, kiekviena turto vertinimo ataskaita yra laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Nepagrįstas yra ir atsakovo teiginys, kad minėto prekybos kiosko vertė neišaugo, bet priešingai - statinys buvo bevertis ir keliantis grėsmę aplinkiniams. Prekybos kiosko vertė, šiuo atveju, priklauso ne tik nuo jo fizinės būklės, kuri visada buvo gera, bet ir nuo kitų svarbių aplinkybių, pvz. jo buvimo vietos. Minėtas prekybos kioskas buvo Kauno m. centre, strategiškai geroje vietoje - Kauno geležinkelio stoties perone - kur paprastai lankosi daugybė žmonių. Prekybos kioską nugriovus, Ieškovas neteko galimybės ne tik fiziškai naudotis šiuo turtu, bet ir gauti iš jo realią naudą, pavyzdžiui naudojant prekybai. Kioskas kaip nekilnojamas turtas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir atsakovas neturėjo teisės jo pašalinti remdamasis vien nepatvirtinta aplinkybe, kad jis buvo nenaudojamas ar blogino įspūdį apie teritoriją aplink geležinkelio stoties pastatą. Nepagrįstas yra atsakovo teiginys, kad D. Č., žinodamas apie akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai" filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra" ketinimus ir norą susitvarkyti jai priklausančią teritoriją, žinodamas apie šios bendrovės spaudoje paskelbtus raginimus prekybos kioską nusikelti, nei su akcine bendrove „Lietuvis geležinkeliai", nei su Kauno miesto savivaldybės administracija nesusisekė. Pažymėtina, kad D. Č. po pasirodžiusių raginimų su AB „Lietuvos geležinkeliai" Kauno filialo atstovu buvo susitikęs ir aiškiai išdėstė poziciją, jog minėtas prekybos kioskas yra nekilnojamas daiktas, valdomas teisėtai, ir, kad savininkas ketina jį ateityje naudoti pagal paskirtį. Atsakovas pats pripažino, kad D. Č. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą - prekybos kioską - nugriovė, nes siekė tokiu būdu pašalinti šį daiktą iš Kauno geležinkelio stoties perono. D. Č. taip pat nesutinka su atsakovo nuomone, kad minėtą nekilnojamąjį daiktą reikėjo nugriauti dėl būtinojo reikalingumo. Pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad nukentėjusiojo veiksmai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kas galėtų būti pagrindas visiškai atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad „atsakovas neįrodė būtinojo reikalingumo, kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindo, nes byloje nenurodė ir nepateikė įrodymų, koks realus pavojus grėsė kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams, kad ginčo kioską buvo būtina nedelsiant nugriauti nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, t.y. nesikeičiant į teismą dėl jo nugriovimo".
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Dėl ieškovo D. Č. apeliacinio skundo nurodo, kad nesutinka su ieškovo teiginiu, kad teimas nepagrįstai sumažino ginčo kiosko vertę ir nesivadovavo 2005-07-13 turto įvertinimo ataskaita bei 2008-03-31 pažyma apie tikėtiną turto vertę. Minimoje 2005-17-13 ataskaitoje aiškiai nurodyta, kad „vertintojo nuomonė dėl vertinimo galioja tik vertinimo dienai", o 2008-03-31 UAB „Delfa" pažymoje nurodyta vertė atsižvelgiant į „2006 m. Kauno mieste užfiksuotą komercinių patalpų kainos augimą 5-8 proc." Tačiau neįvertinta reali situcija, kurią patvirtina pateikta „Bešeimininkio, nereikalingo, netinkamo (negalimo) naudoti laikino statinio, esančio (duomenys neskelbtini) apžiūros pažyma" bei liudininkų parodymai, jog išardymo dieną ginčo kioskas buvo bevertis. Pažymėtina, kad ši pažyma bei liudininkų parodymai nebuvo užginčyti. Pritaria ieškovo pozicijai, jog „masinis nekilnojamojo turto vertinimas nėra pakankamai tikslus nustatant vidutinę rinkos kainą. <...> Objektyvi ir nešališka išvada apie realią turto būklę - tai būtent specialistų (nekilnojamojo turto vertintojų) atliekamas nekilnojamojo turto vertinimas". Būtent specialistai pateiktoje pažymoje ir pabrėžė, kad nustatyta vertė galioja tik vertinimo dienai. Pritaria ir ieškovo nuomonei, kad privalu vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika „pagal kurią turi būti užtikrinamas realios prarasto turto vertės atstatymas" ir dar kartą pabrėžia, jog ginčo kioskas buvo bevertis jo išardymo dieną. Dėl atsakovo Kauno m. savivaldybės administracijos skundo nurodo, kad sutinka su Kauno m. savivaldybės administracijos pasisakymu dėl ginčo kiosko vertės nustatymo. Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad ginčo kioskas negalėjo būti naudojamas komerciniais tikslais, taip pat vertinamas kaip komercinės paskirties statinys. Vadovaujantis 1999-03-09 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 260 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintomis „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės" bei atsižvelgiant į tai, jog valstybinės žemės nuomos sutartis nebuvo sudaryta, ieškovo pareiga buvo nukelti ginčo kioską savo lėšomis, todėl teismo priteista 30 000,- Lt suma yra nepagrįsta. Kadangi Kauno m. savivaldybės administracija yra viešojo administravimo funkcijas atliekanti institucija, tad kreipimasis į tokią instituciją dėl vienokių ar kitokių priežasčių pats savaime nesudaro pagrindo žalai atsirasti. Todėl atsakomybė už tai, kad viešojo administravimo subjektas nepakankamai išanalizavo ir netinkamai įvertino konkrečią situaciją, ko pasekoje atliko neteisėtus veiksmus, negali būti perkeliama interesantui. Teismas teisingai traktavo, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ savarankiškai negriovė ieškovui nuosavybės teise priklausančio kiosko, o tik kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, todėl nėra būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei atsirasti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas ( CPK 320 str. ).
Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2008-10-07 Kauno m. apylinkės teisme buvo išnagrinėta sivilinė byla pagal ieškovo D. Č. ieškinį atsakovams AB „ Lietuvos geležinkeliai „ , Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo. Minėtos dienos teismo sprendimu ieškovo ieškinys buvo patenkintas iš dalies, t. y. iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos priteista 30000 Lt. žalos atlyginimo ieškovo D. Č. naudai. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.
Iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos taip pat priteista 3688,54 Lt. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovo D. Č. naudai. Iš D. Č. valstybės naudai priteista 24,94 Lt. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos valstybės naudai priteista 29,91 Lt. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ( t. 2, b. l. 154-165).
Apeliantai ,t. y. tiek ieškovas , tiek ir atsakovas savo apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išspręsdamas šią civilinę bylą neteisingai nustatė padarytos žalos dydį. Kaip matyti, buvo nustatyta, kad ieškovui D. Č. priklausė 54,20 kv. m.pastatas – prekybos kioskas, buvęs(duomenys neskelbtini), kurį ieškovas nuosavybėn įgijo 2005-12-20 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu ( t. 1, b. l. 8 ), šį nekilnojamąjį turtą paveldėjus po motinos N. Č. mirties 2000-12-04 ( priede esančios namų techninės apskaitos bylos 50, 87-89 lapai ). Minėtas kioskas atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos pasamdytų darbuotojų buvo nugriautas 2006 m. balandžio mėnesį.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo D. Č. patirtos žalos nugriaunant jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą atsižvelgė į turto vertintojo dr. Juozo Markevičiaus ir vertintojo asistentės Kristinos Viliūnaitės padarytą turto vertinimo išvadą, kad atsižvelgiant į rinkos pokyčius pastato – prekybos kiosko , buvusio(duomenys neskelbtini), jo nugriovimo metu 2006 m. balandžio men. rinkos vertė galėjo būti 57700 Lt. Kartu teismas įvertino ir pagrindinį trūkumą šioje analizuojamoje turto vertinimo ataskaitoje, t. y. tai, kad joje nėra realiai įvertinta ir aprašyta kiosko, kaip statinio fizinė būklė, nes kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir liudytojų paaiškinimų, kioskas jo nugriovimo metu 2006 m. balandžio mėn. 12 d. buvo neprižiūrėtas ir labai apleistas, jo pagrindinės medinės dalys buvo išpuvusios, kioskas buvo avarinės būklės ( sudaužytas stogas, sienos, išdaužyti langai, vidus paverstas tualetu, pilna šiukšlių, surenkamos konstrukcijos išpjaustytos ( ( t. 1 , b. l. 100, t. 2, b. l. 122-123 ). Teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad kioskas stovėjo Kaune , Geležinkelio stoties teritorijoje, kurioje lankosi daug žmonių, jo plotas 54,38 kv. m. nebuvo mažas, jame buvo įvesti miesto vandentiekis ir kanalizacija.
Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentas, jog vertinant kiosko vertę negalima vertinti jo buvimo vietos, nesžemė po juo nebuvo išnuomota, yra nepagrįstas. Šis kioskas kaip savarankiškas statinys – nekilnojamasis daiktas buvo pastatytas dar 1970 m. Jo savininkas pagal LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintas Naudojamų kitos paskirtiesvalstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles turėjo teisę išsinuomoti atitinkamą žemės dalį, mokant žemės savininkui žemės nuomos mokestį , o tai, kad tai nebuvo padaryta, neturi teisinės reikšmės nustatant šio kiosko vertę po nugriovimo. Taip pat , pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad kioskas ir buvo blogos fizinės būklės, tačiau tai nepaneigia jo, kaip nekilnojamojo daikto esminės vertės, nes jis galėjo būti remontuojamas ir jo savininkas turėjo teisę naudotis šiuo daiktu komerciniais tikslais. Gi šį statinį nugriovus, jis šios teisės visiškai neteko, t. y. nuosavybės teisė ne tik kad buvo pažeista , bet ir visiškai panaikinta.
Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovo motina J. Č. dar 1993 m. lapkričio 3 d. išpirkdama kiosko dalis iš kitų bendraturčių jiems sumokėjo iš viso 26734 Lt. ( techninės apskaitos byla, 32 lapas ), kai tuo tarpu nuo 1993 m . iki 2006 m . balandžio mėn., kada kioskas buvo nugriautas, nekilnojamojo turto vertė ženkliai išaugo.Ši aplinkybė apie visuotinį visų nekilnojamojo turto kainų kilimą yra visiems žinoma ir jos įrodinėti nėra būtina. Pirkjmosios instancijos teismas , vertindamas ieškovo pateiktą turto vertinimo ataskaitą, atsižvelgė į byloje esančią VĮ „ Registrų centras „ 2005-10-25 fiksuotą ginčo kiosko vidutinę rinkos vertę 18100 Lt. ( t. 1 , b. l. 8 ) , ir 2001-06-14 fiksuotą ginčo kiosko vidutinę rinkos vertę 19493 Lt. ( namų techninės apskaitos bylos 54 lapas ). Be to, pirmosios instancijos teismas , spręsdamas ieškovui priteistinos žalos dydžio atlyginimo klausimą , papildomai atsižvelgė ir į tai , kad ieškovas D. Č. ilgą laiką visiškai nesirūpino nesirūpino kiosku. Pirmosios instancijos teismas visus surinktus įrodymus vertino laisvu įrodymu vertinimo principu, juos įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviuaplinkybių, kurios buvoįrodinėjamos proceso metu, ištyrimu ( CPK 185 str. ). Tokiu būdu , teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovui priteistinos žalos dydį sumažino iki 30000 LT. , o apeliantų argumentai dėl neteisingai nustatytos žalos dydžio yra nepagrįsti.
Be to, apeliantas Kauno miesto savivaldybės administracija savo apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Kauno miesto savivaldybės administracija nebuvo rūpestinga, nes prieš griaunant statinį nesielgė atidžiai ir nesiėmė veiksmų, siekiant išsiaiškinti siekiamo nugriauti kiosko teisinį statinį ir jo savininkus. Apeliantas – atsakovas nurodo, kad ėmėsi visų priemonių išsiaiškinti šio statinio būklę bei jo savininką, tačiau iš surinktų duomenų nebuvo nustatyta jo būklė bei jo savininkas.
Teisėjų kolegija šį apelianto argumentą pripžįsta nepagrįstu. Tai, kad šis ieškovui D. Č. nuosavybės teise priklauęs prekybos kioskas yra tas pats kioskas, kuris nurodytas prie ieškinio pridėtose nuotraukose ir kadastriniuose duomenyse ( t.1. b. l. 9, 25-29 ), matyti iš civilinėje byloje išsireikalauto pastato – prekybos kiosko, esančio(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), namų techninės apskaitos bylos duomenų ( techninės apskaitos bylos 1-10, 35-41, 62-71 lapai ), kurių analizė leidžia konstatuoti, kad ginčo pastatas – prekybos kioskas, pažymėtas plane indeksu 1E1ž buvo savarankiškas nekilnojamas daiktas, stovėjęs(duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šie duomenys paneigia atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos aiškinuimus, jog tikrinant nekilnojamojo turto objektus, esančius(duomenys neskelbtini), kioskas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pažymėtas Geležinkelio stoties pastate, bet ne šalia pastato.Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, t. y. Kauno miesto savivaldybės administracija objektyviai galėjo ir turėjo žinoti , kad ginčo kioskas yra savarankiškas nekilnojamas daiktas, priklausęs ieškovui, nes kioskas nugriovimo metu buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kurio duomenys yra vieši ( LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 str. 1 dalis ). Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė pripažino, kad dėl konkretaus statinio, kurį buvo rengiamasi nugriauti, oficialiai į VĮ “ Regiūstrų centras” nesikreipė, o pasitenkino vien pažiūrint į VĮ “ Registrų centras” informaciją, kuri buvo rasta interneto svetainėje ( t.2, b.l. 86-88 ). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas nugriaudamas minėtą pastatą parodė didelį nerūpestingumą , tuo atsakovui pažeuidžiant CK 1.5 str. 1 dalyje įtvirtintus teisės nuostatus elgtis pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Be to, apeliantas Kauno miesto savivaldybės administracija savo skund nurodo, kad nesutinka su teismo argumentu, jog atsakovas AB “ Kauno geležinkeliai” buvo pakankamai rūpestingas ir apdairus ir jo kaltės nėra. Kaip nustatyta, atsakovas AB “ Kauno geležinkeliai” kreipėsi su pareiškimu į atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl kiosko, priklausančio ieškovui D. Č. nugriovimo.
Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atliko minėto nekilnojamojo daikto – pastato – prekybos kiosko nugriovimą, tai pripažino pats atsakovas savo atsiliepime į ieškinį (T. 2, b. l. 134), o taip pat atsakovės atstovė teismo posėdžio metu (T. 2, b. l. 117-119), kuri nors ir nurodė, kad tai buvo kiosko nukėlimas, išardymas ir likvidavimas išvežant statybines medžiagas, tačiau teisiškai šie veiksmai vertintini kaip statinio griovimas, nes buvo išardytos visos šio statinio konstrukcijos ir pašalintos statybinės medžiagos bei atliekos, susidariusios griovimo metu, bei išlygintas žemės paviršius (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 "Statybos leidimas" 38 punktas). Atsakovas šio savo veiksmo teisinį pagrindą nurodo Kauno miesto savivaldybės administracijos Komisijos problemoms, susijusioms su kioskais, paviljonais ir prekybai (paslaugoms teikti) pritaikytais automobiliais (jų priekabomis) nagrinėti 2006 m. kovo 8 d. nutarimą (T. 1, b. l. 90), nurodo, kad ši komisija, apsivarsčiusi AB „Lietuvos geležinkeliai" filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ raštą dėl kiosko, esančio (duomenys neskelbtini), traukinių stoties teritorijoje, nutarė įpareigoti Komunalinio ūkio skyrių organizuoti kiosko, esančio (duomenys neskelbtini) nukėlimą artimiausiu laiku. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tiek pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 35 straipsnio 2 dalį, tiek pagal CK 4.103 straipsnį statinį nugriauti prieš savininko valią galima tik teismo sprendimu, todėl atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija be teismo sprendimo nugriaudama atskirą nekilnojamąjį daiktą – pastatą – prekybos kioską, buvusį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, nes nesilaikė imperatyvių įstatymų reikalavimų dėl statinių nugriovimo tvarkos, ir tuo taip pat pažeidė ultra vires (lot.“virš jėgų”) doktriną, reiškiančią, kad viešojo administravimo subjektas negali veikti viršydamas savo įgaliojimų.
Be to, apeliantas Kauno miesto savivaldybės administracija nurodė, kad civilinė atsakomybė negali būti taikoma, nes pats nukentėjusysis prisidėjo prie žalos atsiradimo, t. y. veikė nerūpestingai ir neapdairiai (CK 6.253 straipsnio 5 dalis), be to, kioską reikėjo nukelti dėl būtinojo reikalingumo (CK 6.253 straipsnio 6 dalis), nes jis ribojosi su elektros transformatorine ir dėl savo avarinės būklės kėlė grėsmę praeiviams. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pagal CK 6.253 straipsnio 6 dalį būtinasis reikalingumas – tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos. Teismas teisingai pažymėjo,kad nors byloje esantys rašytiniai įrodymai ir apklausti liudytojai patvirtino (T. 2, b. l. 122-124), kad kioskas buvo apleistas ir jame rinkosi benamiai, tačiau tai nesudarė įstatyminio pagrindo atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai be teismo sprendimo šį pastatą nugriauti, nes, kaip minėta, teismo sprendimas dėl statinio nugriovimo yra imperatyvus įstatymuose įtvirtintas reikalavimas, tačiau tokio teismo sprendimo nebuvo priimta. Tasip pat nustatyta, kad atsakovas neįrodė būtinojo reikalingumo, kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindo, nes byloje nenurodė ir nepateikė įrodymų, koks realus pavojus grėsė kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams, kad ginčo kioską buvo būtina nedelsiant nugriauti nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, t. y. nesikreipiant į teismą dėl jo nugriovimo. Teismas pažymi, kad tai, jog šalia kiosko buvo elektros transformatorinė, kuri liudytojo parodymais (T. 2, b. l. 121) buvo pastatyta tik 2004 metais, nepatvirtina būtinojo reikalingumo nedelsiant nugriauti greta esantį statinį nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad ginčo kiosko statybos metai siekia dar 1970 metus (techninės apskaitos bylos 3 lapas), o elektros transformatorinė pastatyta tik 2004 metais, todėl kiosko teisinis ir fizinis likimas turėjo būti sprendžiamas prieš statant šią transformatorinę, o ne atvirkščiai. Kita vertus, atsakovas nepateikė įrodymų, kad būtent 2006 metais atsirado kažkokios neatidėliotinos aplinkybės, dėl kurių reikėjo kioską nedelsiant nugriauti nesilaikant įstatymo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai laikė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog nukentėjusiojo veiksmai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kas galėtų būti pagrindas visiškai atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad aplinkybės dėl kiosko fizinės būklės ir ieškovo rūpestingumas nugriautu statiniu turi reikšmės sprendžiant tokio statinio vertės, kaip atlygintinos žalos dydžio apskaičiavimo klausimą pagal CK 6.249 ir 6.282 straipsnius.
Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo civiliniame procese principą, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), tuo tarpu, kaip minėta, atsakovas neįrodė atleidimo nuo civilinės atsakomybės ir jos netaikymo pagrindų. Priešingai, iš visų byloje esančių teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atliko neteisėtus veiksmus – nugriovė ieškovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą, atsakovo veiksmai priimant nutarimą nugriauti kioską ir jį įvykdant yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su ieškovo patirta žala, atsakovas yra kaltas dėl žalos atsiradimo, nes nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis), todėl yra visos deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos (CK 6.246-6.249 straipsniai).
Be to, teisėjų kolegija pripažįsta teisingu pirmosios instancijos teismo išvadą, kad teismas, spręsdamas atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ deliktinės civilinės atsakomybės klausimą, visų pirma įvertino tai, kad šis atsakovas neatliko kiosko griovimo veiksmų, o jo atsakomybę ieškovas grindžia šio atsakovo veiksmais 2005 m. liepos mėn. 14 d. dienraštyje „Kauno diena“ publikuojant skelbimą, kuriame AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialas „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ reikalavo „prekybos kioskų, stovinčių Kauno geležinkelio stoties perone, į tunelio pusę, adresu (duomenys neskelbtini), savininkų, kioskus nusikelti iki 2005 m. liepos 20 d., nes kitaip kioskai bus nugriauti (T. 1, b. l. 36). Teismas pažymėjo, kad dėl šio atsakovo veiksmo jam negali atsirasti civilinė deliktinė atsakomybė, nes juo niekam nebuvo padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), o tai, kad šio atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ atstovė vyresnioji teisininkė G. Nekrašaitė pasirašė 2006 m. balandžio 12 d. pažymoje (T. 1, b. l. 100), kuria buvo konstatuotos aplinkybės dėl kiosko būklės, nepatvirtino, kad šis atsakovas nugriovė kioską, t. y. atliko neteisėtą veiksmą, kurio pasėkoje kilo žala. Priešingai, iš visų byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ savavališkai negriovė ieškovui nuosavybės teise priklausančio kiosko, t. y. neatliko neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), apie poreikį nugriauti kioskus informavo viešai spaudoje (T. 1, b. l. 95, 96), ir vėliau 2006 m. vasario 6 d. kreipėsi į viešojo administravimo subjektą – Kauno miesto savivaldybės administraciją (b. l. 93), kuris ir atliko neteisėtus veiksmus, Kauno miesto savivaldybės administracijos atitinkamai komisijai 2006 m. kovo 8 d. priimant nutarimą įpareigoti Komunalinio ūkio skyrių organizuoti kiosko, esančio (duomenys neskelbtini), nukėlimą artimiausiu laiku, o vėliau ginčo kioską ir fiziškai nugriaunant. Esant tokiomis sąlygomis pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ buvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, ir jo kaltės nėra (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nors atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymas Kauno miesto savivaldybės administracijai nebuvo visiškai pagrįstas, tačiau jis savaime negalėjo nulemti šio atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės pagrindo, nes šie atsakovo veiksmai yra pernelyg nutolę nuo atsiradusių pasekmių ir negalėjo būti laikoma, kad jų rezultatu ieškovui atsirado žala (CK 6.247 straipsnis). Teismas sprendė, kad atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atžvilgiu negali būti taikomos ir CK 6.253 straipsnio 6 dalies nuostatos, numatančios, kad teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, gali įpareigoti atlyginti žalą asmenį, kurio interesais veikė žalą padaręs asmuo. Tasip pat pritartina pirmosios instancijos nuomonei, kad po kiosko nugriovimo buvo atlaisvinta ne AB „Lietuvos geležinkeliai“ priklausanti, o valstybei priklausanti žemė, kurią šis atsakovas turi teisę nuomotis iš valstybės, šiai mokant nuomos mokestį, be to, šios civilinės bylos aplinkybėmis būtų neteisinga įpareigoti atlyginti žalą asmenį, kuris pats neteisėtai negriovė nekilnojamojo daikto, o šiam klausimui spręsti kreipėsi į viešo administravimo subjektą, kuris ir privalėjo užtikrinti teisėtumą sprendžiant kiosko nugriovimo klausimą. Tokiu būdu , pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį atsakovo atžvilgiu kaip nepagrįstą.
Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes laikytina, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas šią bylą materialinių ir procesinių teisės normų nepažeidė, teisingai įvertino surinktus įrodymus, priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl jo naikinti ar pakeisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Tokiu būdu ,apeliantų apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinius skundus atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.