Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-27-337/2010

Teisėja Nida Solovjevienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. sausio 19 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Algirdo Gapučio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo B. Š. ir nuteistosios A. G. apeliacinius skundus dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2009-10-26 nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažinta kalta pagal BK 154 str. 1 d. (dėl B. Š. šmeižimo) ir jai paskirta 4 MGL (520 Lt) dydžio bauda. Be to, iš A. G. priteista 500 Lt B. Š. neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat šiuo nuosprendžiu A. G. išteisinta pagal BK 154 str. 1 d. dėl E. Š. šmeižimo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.), o E. Š. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteista už tai, kad ji, 2009-02-20 apie 11 val. (duomenys neskelbtini) pašte paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie B. Š., kad jis prieš keletą metų savo uošvį A. K. privedė prie savižudybės, taip pažemindama jį ir pakirsdama pasitikėjimą juo.

Be to, A. G. buvo kaltinama tuo, kad ji, 2008-08-15 13 val. (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. , šmeiždama E. Š., paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekindama ir pažemindama ją kaimynų akyse, pakirsdama pasitikėjimą ja, pasakė, kad ji yra vagis, rėkaudama šmeižė ją, kad ji landžioja į jos kiemą ir ten išdraskė jos šiltnamį – tai ji garsiai rėkė gatvėje girdint kaimynams G. U. bei V. V..

Teismo posėdyje nuteistoji A. G. bei jos gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo B. Š. ir nuteistosios A. G. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistosios A. G. apeliacinio skundo

Išnagrinėjusi nuteistosios apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apeliantės A. G. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistosios nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino ją kalta pagal BK 154 str. 1 d. ir paskyrė teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

BK 154 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kad kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ išaiškinta, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Būtinas veikos objektyvusis požymis yra tas, kad paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą ir kt. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais. Tiek nuomonės, tiek informacijos atsiradimo prigimtis yra panaši – individuali mąstymo veikla, tačiau savo pobūdžiu tai yra skirtingi dalykai. Nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. EŽTT praktikoje taip pat yra daromas aiškus faktinių pranešimų ir vertinimų atribojimas. 2001 m. liepos 12 d. sprendime, priimtame byloje Feldek prieš Slovakiją, teismas išaiškino, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas.

Byloje nustatyta, kad nuteistoji A. G. 2009-02-20 apie 11 val. (duomenys neskelbtini) pašte paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie B. Š., kad jis prieš keletą metų savo uošvį A. K. privedė prie savižudybės, taip pažemindama jį ir pakirsdama pasitikėjimą juo. Nors nuteistoji neigia paskleidusi tikrovės neatitinkančią informaciją apie B. Š., tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo B. Š., liudytojų A. M., V. L. ir J. L. parodymais, kurių pagrindu konstatavo A. G. padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Liudytoja A. M. parodė, kad A. G. jai sakiusi, kad B. Š. savo neigiamu elgesiu privedė savo uošvį prie savižudybės. Liudytojai V. L. ir J. L. iš A. G. kalbų taip pat supratę, kad, nuteistosios teigimu, B. Š. prisidėjo prie savo uošvio mirties. Nuteistoji neigia tokias kalbas, tačiau teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti aukščiau nurodytų asmenų parodymais. Taigi, šiais parodymais nustatyta, kad A. G. paskelbė tretiesiems asmenims informaciją apie tariamą B. Š. prisidėjimą prie savo uošvio A. K. mirties. Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. G. minimas A. K. mirė 2003-08-31 dėl mechaninės asfiksijos kilpoje (savižudybės). Duomenų, patvirtinančių B. Š. prisidėjimą prie A. K. mirties, byloje nėra. Šios aplinkybės bei tai, kad A. G. tretiesiems asmenims paskleisti iki tol neišsakyti duomenys, buvo pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys, darytina išvada, kad apie nukentėjusįjį B. Š. buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus – vienas svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų, tačiau įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Tai reiškia, kad asmuo, įgyvendindamas savo teises bei laisves, tame tarpe ir teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, turi neperžengti jų įgyvendinimo ribų, antraip bus pažeistos kito asmens teisės ir laisvės, ginamos įstatymo, ir kils atsakomybės klausimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, A. G. įgyvendindama saviraiškos laisvę peržengė jos realizavimo ribas ir pažeidė kito asmens teisę į garbę ir orumą – tretiesiems asmenims paskleisdama tikrovės neatitinkančią informaciją apie B. Š., kad jis prieš keletą metų savo uošvį A. K. privedė prie savižudybės, taip jį pažemino ir pakirto pasitikėjimą juo. Pateikdama klaidingus faktus apie nukentėjusįjį, nuteistoji A. G. priskyrė jam bruožus ir poelgius, diskredituojančius jį kaip asmenį. Tokiais jos veiksmais buvo pažeista pusiausvyrą tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises. Šią žeminančio pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją A. G. paskleidė tyčia, neturėdama jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. G. veika yra nusikalstama ir kvalifikuota pagal BK 154 str. 1 d. teisingai.

Nuteistoji apeliaciniu skundu prašo jos atžvilgiu taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, tačiau šis jos prašymas nepagrįstas. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal BK 37 straipsnį veika mažareikšme laikoma tada, kai padarytos veikos požymiai sutampa su baudžiamajame įstatyme nurodytais atitinkamais nusikaltimo požymiais ir ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat, kai ji net nesudaro galimybės kilti žalai. T. y. jeigu yra nustatoma, kad kaltininko veikimas ar neveikimas formaliai, kad ir turi baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymių, tačiau dėl kai kurių jų konkretaus turinio veikla yra nepavojinga ir dėl to tokia veikla nėra nusikaltimas. Sprendžiant klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius požymius – objektą, dalyką, būdą, padarinius, laiką, vietą, tiek į subjektyviuosius požymius – kaltę, tikslus, motyvus. Veikos mažareikšmiškumas bei pavojingumas yra vertinamieji požymiai. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgus į visus A. G. padarytos veikos objektyvius ir subjektyvius požymius, nusikalstamos veikos objektą, kuriuo nagrinėjamojoje byloje yra nukentėjusiojo garbė ir orumas, nuteistosios A. G. nusikalstama veika negali būti pripažinta mažareikšme. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurioms esant A. G. veika, dėl kurios beje nuteistoji kalta neprisipažįsta, būtų nepavojinga. Dėl nuteistosios veiksmų, pasireiškusių nukentėjusįjį žeminančios tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu, atsirado padariniai, tokiais veiksmais padaryta žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms – nukentėjusiojo asmens garbei ir orumui. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje, kurioje A. G. kaltinama padariusi veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje, BK 37 straipsnis netaikytinas.

Teisingai kvalifikavęs nuteistosios A. G. veiką, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis paskyrė jai bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkės asmenybę, kitas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, teismas A. G. parinko ir paskyrė lengviausią iš BK 154 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių – baudą, nustatydamas minimaliam baudos dydžiui artimą dydį. Tokią teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę pripažinti aiškiai per griežtą ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo B. Š. apeliacinio skundo

Nukentėjusysis B. Š. apeliaciniu skundu ginčija Biržų rajono apylinkės teismo 2009-10-26 nuosprendžio dalį, kuria netenkintas jo prašymas dėl išlaidų, sumokėtų jo atstovui V. I., atlyginimo priteisiant jas iš nuteistosios. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos pagrįstai netenkino pastarojo nukentėjusiojo prašymo ir tokį savo sprendimą tinkamai motyvavo skundžiamame nuosprendyje.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis B. Š. savo iniciatyva pakvietė dalyvauti pastarajame procese V. I., turintį aukštąjį teisinį išsilavinimą bei užsiimantį individualia teisine veikla. Pagal BK 104 straipsnio 2 dalį proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų, tačiau proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Nukentėjusysis savo prašymą dėl išlaidų V. I. atlyginimo pagrindė 2009-08-11 sudaryta atstovavimo sutartimi (5 b.l.) ir 2009-08-03 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito serija A Nr. 3803076 kopija (4 b.l.). Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, kad minėtame prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvite nesant dokumentui būtino rekvizito – prekių (paslaugų) pardavėjo (šiuo atveju – V. I.) parašo, šis kvitas nelaikytinas išlaidas pagrindžiančiu dokumentu. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtasis prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitas serija A Nr. 3803076 yra išrašytas 2009-08-03, t. y. žymiai anksčiau nei tarp nukentėjusiojo ir V. I. sudaryta atstovavimo sutartis. Ši aplinkybė teisėjų kolegijai kelia abejonių, ar nukentėjusiojo prašoma priteisti atstovavimo suma yra susijusi su būtent šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesu. Be to, BPK 105 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, nėra imperatyvi, teismui yra palikta diskrecijos teisė. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo B. Š. nurodyta jo atstovui V. I. sumokėta suma pagrįstai pirmosios instancijos teismo nepripažinta proceso išlaidomis, tenkinti nukentėjusiojo pastarąjį prašymą nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Biržų rajono apylinkės teismo 2009-10-26 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiojo B. Š. ir nuteistosios A. G. apeliacinius skundus atmesti.