Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2015 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015, 2016 m. vasario 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 ir kt.).

Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 18 straipsnio 2 dalimi nustatyta, jog sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima Tarnyba, taigi atstovavimo perspektyvumo įvertinimą kiekvienu konkrečiu atveju ji turi atlikti savarankiškai, atsižvelgdama į konkrečiam atvejui reikšmingas faktines aplinkybes. Šiuo aspektu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų, taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1??-1162/2010; 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A???-3096/2011 ir kt.). Antrinė teisinė pagalba neteikiama, pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktą, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Sprendimas neteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos negavusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos neteikimo priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu neteikti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrįstumą.

Iš byloje pateiktų pareiškėjo prašymų Tarnybai matyti, kad pareiškėjas siekia atnaujinti procesą civilinėse bylose Nr. 2-1659/2004 ir Nr. 2S-1407-260/2005.

LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2004-12-23 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1659/2004 patenkino ieškovo UAB „Kauno šilas“ ieškinį M. B. ir pripažino 1992-03-12 pažymą dėl pareiškėjo paliktų medžiagų ir įrangos saugojimui UAB „Kauno šilas“ negaliojančia. Kauno miesto apylinkės teismas 2005-09-08 nutartimi atmetė M. B. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1659/2004. Kauno apygardos teismas 2005-12-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1407-260/2005 atmetė M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005-09-08 nutarties. Siekdamas atnaujinti procesą minėtose civilinėse bylose, pareiškėjas Tarnybai 2020-08-24 pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad dėl nepateikto UAB „Kauno šilas“ direktoriaus J. Ž. 1992-03-12 pažymos originalo buvo priimti teismų sprendimai vadovaujantis melagingais liudytojų parodymais, suklastotais dokumentais.

Tarnyba, priimdama sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1, 2, punktais ir 18 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, kad atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Tarnyba, priimdama sprendimą, vertino Lietuvos Respublikos civilinio proceso 386 straipsnio nuostatas dėl prašymo atnaujinti procesą pateikimo terminų, aplinkybes, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2004-12-23 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1659/2004 nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2- 1659/2004 teismui galėjo būti pateiktas iki 2009-12-23, taip pat aplinkybes, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2005-09-08 nutartimi atmetė M. B. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1659/2004, Kauno apygardos teismas 2005-12-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1407-260/2005 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko pirmosios instancijos teismo nutartį galioti, prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2S-1407-260/2005 teismui galėjo būti pateiktas iki 2010-12-01. Pareiškėjas nepateikė Tarnybos Kauno skyriui Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, kad Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas, nutartis ar Kauno apygardos teismo nutartis prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams, todėl Tarnyba padarė išvadą, kad pareiškėjas prašymo pateikimo Tarnybos Kauno skyriui momentu (pareiškėjo prašymas Tarnybos Kauno skyriuje gautas 2020-07-15) buvo praleidęs CPK numatytą terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėse bylose.

Pagal CPK įtvirtintas nuostatas, prašymas atnaujinti procesą paduodamas per nustatytus terminus ir esant tam tikriems pagrindams.

CPK 368 straipsnis nustato, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą (1 dalis), prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio Kodekso 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus.

Kaip nustatyta byloje, Kauno miesto apylinkės teismo 2004-12-23 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1659/2004 nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2- 1659/2004 teismui galėjo būti pateiktas iki 2009-12-23, Kauno miesto apylinkės teismas 2005-09-08 nutartimi atmetė M. B. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1659/2004, Kauno apygardos teismas 2005-12-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1407-260/2005 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko pirmosios instancijos teismo nutartį galioti, prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2S-1407-260/2005 teismui galėjo būti pateiktas iki 2010-12-01.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytas teisės normų nuostatas ir nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, jog pareiškėjo reikalavimui atnaujinti procesą civilinėse bylose Nr. 2-1659/2004 ir Nr. 2S-1407-260/2005 yra suėjęs naikinamasis terminas. Taip pat teismas pažymi, jog pareiškėjas nepateikė Tarnybos Kauno skyriui Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, kad Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas, nutartis ar Kauno apygardos teismo nutartis prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams.

Teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjas praleidęs CPK numatytą terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėse bylose ir jis iš esmės nepateikė ir byloje nėra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad egzistuoja CPK įtvirtinti proceso atnaujinimo pagrindai.

Įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pareiškėjui, kurio asmens (šeimos) turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal įstatymo 12 straipsnio 2-18 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies.

Administracinės bylos duomenimis, 2020-07-15 prašymo pateikimo metu Tarnybos Kauno skyriaus 2019-05-22 sprendimu Nr. 2.1.(NTP- 2)-l9-T-l 196-8523 pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo teikiama Kauno apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-22075-947/2019 (procesinis numeris 2-69-3-13597-2019-7) dėl dividendų priteisimo iš UAB „Kauno šilas“.

Priimdama byloje skundžiamą sprendimą, Tarnyba patikrinusi dokumentų valdymo sistemoje „Kontora“ esančius duomenis, nustatė, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama civilinėje byloje dėl dividendų priteisimo iš UAB „Kauno šilas“ (Tarnybos Kauno skyriaus 2019-05-22 sprendimas Nr. 2.1.(NTP- 2)-l9-T-l 196-8523, sprendimas galioja iki bylos išnagrinėjimo pirmos instancijos teisme).

Taigi konkrečiu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2020-07-15 prašymo pateikimo metu buvo suteikta antrinė teisinė pagalba Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-22075-947/2019 (procesinis numeris 2-69-3-13597-2019-7).

Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjo iniciatyva pirmiau nurodytoje byloje antrinės teisinės pagalbos teikimas būtų nutrauktas, kad ji pareiškėjui būtų nebeaktuali ir pan. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų sutikęs apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį dėl proceso atnaujinimo civilinėse bylose Nr. 2-1659/2004 ir Nr. 2S-1407-260/2005.

Tarnybos raštai (2020-07-22 Nr. (8.2)TPS-12845, 2020-08-31 Nr. (8.2)TPS-16150 (b. l. 100-102, 95-99) įrodo, jog pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jeigu jis pageidauja gauti antrinės teisinės pagalbos teikimą kitoje byloje, valstybė jam garantuotų ir apmokėtų 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, Tarnyba pateikė informaciją apie preliminarų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydį ir prašė raštu informuoti ar pareiškėjas sutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, taip pat išaiškintos nesumokėjimo pasekmės.

Byloje nustatytos aplinkybės ir pirmiau aptartos Įstatymo nuostatos bei suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose aiškiai nustato, kad valstybė, kai pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Nagrinėjamu atveju susiklostė būtent tokia faktinė situacija, o pareiškėjui nesutikus apmokėti dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų, Tarnyba skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

Atmestini pareiškėjo argumentai, kad Tarnyba sprendime nenurodė įstatymo, kuriuo vadovautasi priimant ginčijamą sprendimą, kadangi iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio, 11 straipsnio 7 dalies 1, 2, 9 punktais, 14 straipsnio 7 dalimi ir 18 straipsnio 2 dalimi.

Atmestini pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjas turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į jo (šeimos) turimą turtą ir gaunamas pajamas vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 6 punkto pagrindu, nes jis pripažintas neveiksniu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.10 straipsniu fizinis asmuo pripažįstamas neveiksniu tais atvejais, kai dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (protinė negalia). Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė Tarnybai teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjas yra pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje ir yra atstovaujamas atstovo.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 18 straipsnio 1, 2 dalimis, turi sprendimą priimti iš karto, kai asmuo kreipiasi, nes Įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje advokato išvada, ar kitokia informacija nenumatyta ir Tarnyba neturi teisės reikalauti, kad pareiškėjas ją pateiktų būdamas neveiksnus.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą pagal Įstatymą užtikrina Tarnyba (Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punkte nustatyta, kad Tarnyba, be kita ko, organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą bei priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Įstatymo 18 straipsnyje reglamentuota antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų ir šio įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 14 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos, išskyrus atvejus, kai, atsižvelgiant į pareiškėjo interesus, sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo turi būti priimtas skubiai. Šiuo atveju sprendimas priimamas nedelsiant, bet ne vėliau kaip iki proceso veiksmų atlikimo dienos. Apie priimtą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui ir advokatui. Jeigu pareiškėjas nepateikė visų šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, reikalingų sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti, tarnyba ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą gavimo dienos praneša pareiškėjui apie būtinybę per tarnybos nustatytą terminą, kuris turi būti ne trumpesnis kaip 5 darbo dienos, pateikti trūkstamus dokumentus. Jeigu sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsižvelgiant į pareiškėjo interesus, turi būti priimtas skubiai, tarnyba gali nustatyti trumpesnį kaip 5 darbo dienų terminą trūkstamiems dokumentams pateikti. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktą, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas per Tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus.

Iš pareiškėjo 2020-07-15 pateikto Tarnybai prašymo matyti, jog pareiškėjas aiškiai nesuformulavo savo reikalavimo, nepateikė proceso atnaujinimo pagrindžiančių dokumentų, todėl 2020-07-22 raštu Nr. (8.2)TPS-12845 Tarnyba informavo pareiškėją apie proceso atnaujinimo pagrindus ir prašė pateikti proceso atnaujinimo pagrindus pagrindžiančius dokumentus. Tarnybos Kauno skyrius 2020-08-31 raštu Nr. (8.2)TPS-16150 pakartotinai kreipėsi į pareiškėją su prašymu patikslinti savo reikalavimo esmę - kokios civilinės bylos procesą jis siekia atnaujinti (Nr. 2-53-516/2020 ar 3K-3-462/2003), ar pareiškėjas siekia paduoti kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020-06-11 nutarties bei pateikti proceso atnaujinimo pagrindus pagrindžiančius dokumentus. Tarnyba minėtu raštu pakartotinai informavo pareiškėją apie jam nustatytą pareigą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį bei paaiškino pareiškėjui apie Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies taikymo nuostatas ir prašė raštu informuoti ar pareiškėjas sutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (b. l. 95-99). Tarnybos Kauno skyriuje 2020-10-02 gautas pareiškėjo atsakymas ir papildomi dokumentai, kuriuo pareiškėjas patikslino, kad jis siekia kreiptis į teismą dėl procesų atnaujinimo civilinėse bylose Nr. 2-1659/2004 ir Nr. 2S-1407-260/2005. Pareiškėjas paaiškinime taip pat nurodė, kad atsisako duoti sutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.

Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad asmuo norintis gauti antrinę teisinę pagalba Tarnybai privalo pateikti ne tik prašymą bei metinę pajamų ir turto deklaraciją, bet ir savo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Tai reiškia, kad Tarnyba privalo vertinti ne tik asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, bet ir pačio reikalavimo pagrįstumą.

Pažymėtina, kad LVAT yra ne kartą konstatavęs, jog teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis - suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 str. įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (3 str. 2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (LVAT 2011-03-31 administracinė byla Nr. A822-1082/2011, LVAT 2010-12-02 administracinė byla Nr. A756-1390/2010).

Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, teismas daro išadą, kad Tarnybos Kauno skyrius, siekdamas įvertinti pareiškėjo prašymo pagrįstumą bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė proceso atnaujinimo pagrindžiančių dokumentų, 2020-07-22 ir 2020-08-31 raštais kreipėsi į pareiškėją pateikti procesą atnaujinimą pagrindžiančius dokumentus. Tarnybos Kauno skyrius, 2020-08-24 ir 2020-10-02 gavęs papildomus pareiškėjo dokumentus, laikydamasis įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatytų terminų, 2020-10-13 priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad Tarnybos 2020-10-13 sprendimas Nr. (8.2)TP-20-T-2391-11504 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas Įstatyme numatytais pagrindais, o Tarnyba pagrįstai ir teisėtai ginčijamu sprendimu nesuteikė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos. Sprendime aiškiai nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindai ir priežastys, išaiškinta jo apskundimo tvarka, sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo panaikinimui ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo Tarnybą skirti antrinę teisinę pagalbą tenkinimui nėra teisinio pagrindo. Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji bylos proceso šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.