Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, eA-672-442/2021

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-09-29
Bylos Nr.: eA-672-442/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02054-2017-4
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Romanas Klišauskas (pirm.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas: "Lifosa"
Atsakovas: Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Kauno teritorinė muitinė ir uždaroji akcinė bendrovė „Transchema“

Kategorijos

13.2Prekių deklaravimas

Administracinė byla Nr. eA-672-442/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02054-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 13.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lifosa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lifosa“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno teritorinė muitinė ir uždaroji akcinė bendrovė „Transchema“) dėl sprendimo ir ataskaitos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lifosa“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1A-126 „Dėl AB „Lifosa“ skundo“ (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM, vietos mokesčių administratorius) 2017 m. vasario 9 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 7KM320012M (toliau – ir Ataskaita).

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) iš Baltarusijos Respublikos importavo į Bendrijos teritoriją sieros rūgštį. Sieros rūgštis buvo įsigyta ir importuota pagal 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį Nr. 11/09-TRCH/73/967, sudarytą tarp pareiškėjo ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Transchema“. Pagal šią sutartį, UAB „Transchema“ pardavė, o pareiškėjas įsigijo OAO „Naftan“ gamybos 1-os rūšies techninę sieros rūgštį – DAF Baltarusija / Lietuva (perėjimas Gudogai) sąlygomis. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas pateikė 512 sieros rūgšties importo deklaracijų. Pareiškėjas, teikdamas deklaracijas, importuojamų prekių muitinę vertę nurodė tokią, kokia buvo nurodyta UAB „Transchema“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, pateiktose pareiškėjui įsigyjant importuojamą prekę.

1.2. Muitinė, atlikusi patikrinimą, patikslino pareiškėjo importo deklaracija prie deklaruotos prekių sandorio muitinės vertės pridedant SMGS važtaraščiuose nurodytas transportavimo išlaidas, kurios buvo faktiškai patirtos gabenant prekes ne Sąjungos (Bendrijos) muitų teritorijoje – iš gamyklos OAO „Naftan“, esančios Baltarusijos Respublikoje iki Baltarusijos Respublikos / Lietuvos Respublikos sienos perėjimo punkto Gudogai. Šias transportavimo išlaidas faktiškai apmokėjo OAO „Naftan“. Šių išlaidų pareiškėjas, atsižvelgiant į šalių sulygtas prekių pardavimo sąlygas, nepatyrė, nes jos buvo įskaičiuotos į šalių sulygtą kainą. Pareiškėjas pažymėjo, kad teritorinė muitinė, tikslindama pareiškėjo importo deklaracijas (nurodytas Ataskaitos 2 priede) iš esmės vadovavosi kartu su Baltarusijos Respublikos valstybinio muitinės komiteto 2016 m. birželio 16 d. raštu Nr. 11/062 pateiktomis sąskaitomis, kurios buvo išrašytos OAO „Naftan“ pirkėjui UAB „Transchema“. Šiomis sąskaitomis pareiškėjas, teikdamas importo deklaracijas, nesivadovavo, todėl, kad tokių sąskaitų negaudavo. Minėtose OAO „Naftan“ sąskaitose nurodyta, kad UAB „Transchema“ iš OAO „Naftan“ pirko techninę sieros rūgštį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip pareiškėjas pirko iš UAB „Transchema“, t. y. DAF Baltarusija / Lietuva sąlygomis (perėjimas Gudogai), tačiau neženkliai skyrėsi prekių pardavimo kaina. Šiose OAO „Naftan“ sąskaitose taip pat nurodyta, kad UAB „Transchema“ nemokėjo už prekių transportavimą iki Baltarusija / Lietuva sienos perėjimo Gudogai, todėl, kad pagal OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ sutarties sąlygas, transportavimo kaštai iki prekių perdavimo vietos buvo įskaičiuoti į prekių pardavimo kainą.

1.3. Pareiškėjo teigimu, Muitinės departamentas visiškai neanalizavo ir nevertino sandorio (sutarties) sąlygų, o būtent, kad pareiškėjas jokių išlaidų, susijusių su prekių transportavimu iki Baltarusijos Respublikos / Lietuvos Respublikos sienos perėjimo Gudogai, nemokėjo ir neturėjo pareigos mokėti, nes transportavimo išlaidos jau buvo įtrauktos į importuojamos prekės kainą. Pareiškėjas UAB „Transchema“ nėra sumokėjęs daugiau nei yra nurodyta UAB „Transchema“ pareiškėjui pateiktose PVM sąskaitose-faktūrose. Atkreipė dėmesį, kad OAO „Naftan“ išrašytose ir UAB „Transchema“ pateiktose sąskaitose taip pat yra nurodyta galutinė parduodamos prekės kaina. OAO „Naftan“ 2017 m. vasario 21 d. raštu Nr. 049/2-1654-2 pateiktuose paaiškinimuose nurodyta, kad UAB „Transchema“ nemokėjo už prekių pristatymą iki Baltarusijos / Lietuvos sienos, o šias išlaidas pagal sutarties sąlygas apmokėjo OAO „Naftan“ ir jos yra įskaičiuotos į prekės kainą. Šias esmines sandorių sąlygas atsakovas visiškai ignoravo, todėl nepagrįstai papildomai pridėjo prie pareiškėjo deklaruotos prekių kainos transportavimo išlaidas iki Sąjungos (Bendrijos) muitų teritorijos, kurios jau buvo įtrauktos į prekių kainą, kurią deklaravo pareiškėjas.

Atsiliepimas

2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su šiuo skundu nesutiko ir prašė teismo jo netenkinti.

2.1. Atsakovas, vadovaudamasis Sąjungos teisės aktų nuostatomis, pabrėžė, kad į prekių muitinę vertę, nustatomą taikant sandorio vertės metodą, turi būti įtraukiamos transportavimo išlaidos, kurios buvo patirtos prekes gabenant iki jų įvežimo į Sąjungos (Bendrijos) muitų teritoriją, jeigu šios išlaidos nebuvo įtrauktos į sandorio vertę.

2.2. Atsakovas sutiko su pareiškėjo skunde nurodytu teisniu reglamentavimu dėl DAF pristatymo sąlygų, tačiau nesutiko su pareiškėjo pateiktu šių nuostatų ir faktinių aplinkybių interpretavimu, t. y. vien tas faktas, kad pareiškėjas prekes įsigijo ir deklaravo prekių pristatymo sąlygas DAF, savaime neeliminuoja, kad į prekių kainą turi būti įtrauktos visos prekių pristatymo išlaidos, patirtos ne Bendrijos (Sąjungos) muitų teritorijoje. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju, tai, jog pareiškėjas įsigijo prekes už sąskaitose nurodytą kainą, prekių transportavimo išlaidų nepatyrė ir jų nemokėjo, o šias išlaidas prisiėmė prekių gamintojas OAO „Naftan“, nesuteikia teisės pareiškėjui deklaruojant prekių muitinę vertę, taikant sandorio vertės metodą, prie faktiškai sumokėtos pinigų sumos nepridėti prekių transportavimo išlaidų, kurios buvo patirtos prekes gabenant iki jų įvežimo į Sąjungos (Bendrijos) muitų teritoriją.

2.3. Ginčo atveju, sandorio vertės metodo taikymo pagrįstumo klausimas neginčijamas, t. y. muitinė sutinka, jog turi būti taikomas sandorio vertės metodas, tačiau teigia, kad taikant sandorio vertės metodą, į deklaruojamą prekių muitinę vertę turi būti įtrauktos ir transportavimo išlaidos.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė teismo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

3.1. Kauno TM nurodė, kad 2016 m. birželio 28 d. Muitinės departamentas raštu Nr. (16.5/6) 3B-6924 „Dėl eksporto šalies muitinės pateikto atsakymo ir dokumentų“ pateikė Baltarusijos Respublikos valstybinio muitinės komiteto 2016 m. birželio 16 d. raštą Nr. 11/8062 su pridedamais dokumentais. Šiame rašte užsienio šalies muitinės administratorius patvirtino, kad Baltarusijos Respublikos įmonė OAO „Naftan“ pardavė techninę sieros rūgštį eksportui į Sąjungos muitų teritoriją sutartine kaina DAF Gudogai prekių pristatymo sąlygomis Lietuvos Respublikos įmonei UAB „Transchema“ ir tiekiant prekes pareiškėjui techninės sieros rūgšties gamintojas OAO „Naftan“ taikė pačias žemiausias pardavimo kainas (nuo 0,15 Eur/MT), taip pat už eksportuotos techninės sieros rūgšties gabenimą iki Baltarusijos Respublikos / Lietuvos Respublikos pasienio Valstybiniam susivienijimui „Baltarusijos geležinkeliai“ apmokėjo prekių siuntėjas OAO „Naftan“. Informacijai pagrįsti Baltarusijos Respublikos valstybinis muitinės komitetas atsiuntė įmonės OAO „Naftan“ išrašytas prekių pardavimo UAB „Transchema“ sąskaitas faktūras, kuriose prekių gavėju nurodytas pareiškėjas. Pažymėjo, jog užsienio šalies muitinės administratoriaus atsiųstose sąskaitose faktūrose atskira eilute nurodytos prekių transportavimo išlaidos, kurios neįskaitytos į bendrą prekių pardavėjui OAO „Naftan“ mokėtiną kainą. Kauno TM atkreipė dėmesį, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo iš Baltarusijos Respublikos importuotų prekių (techninės sieros rūgšties) muitinio įforminimo metu buvo pateiktos kitos, nei atsiuntė Baltarusijos Respublikos valstybinis muitinės komitetas, importuotų prekių pirmojo pardavimo sandorio, įvykusio tarp OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“, sąskaitos, t. y. prekių muitinio įforminimo metu pateiktose sąskaitose nebuvo nurodytų prekių transportavimo išlaidų bei tą patį sandorį pagrindžiančios sąskaitos pažymėtos skirtingais numeriais, kas pagrįstai leido perskaičiuoti pareiškėjo deklaruotą prekių muitinę vertę, papildomai pridedant transportavimo išlaidas, patirtas prekes gabenant iki jų įvežimo į Europos Sąjungos muitų teritoriją vietos.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Lifosa“ skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, jog ginčui už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 1 d. taikytinos ne tik 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), tačiau ir 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, nustatančio Sąjungos muitinės kodeksą (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), teisės normos. Šiais apsektais teismas konstatavo, kad Bendrijos muitinės kodekso 29, 32 ir 33 straipsnių ir Sąjungos muitinės kodekso 70 ir 71 straipsnių teisinis reguliavimas leido padaryti išvadą, kad į prekių muitinę vertę, nustatomą taikant sandorio vertės metodą, turi būti įtraukiamos transportavimo išlaidos, kurios buvo patirtos prekes gabenant iki jų įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją, jeigu šios išlaidos nebuvo įtrauktos į sandorio vertę.

6. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, jog transportavimo išlaidos buvo įtrauktos į sandorio vertę, pažymėjo, jog Kauno TM nustatė, kad minėtos transportavimo išlaidos svyravo nuo 11,35 Eur/TM 2014 metais iki 8,56 Eur/MT 2015 metais ir 6,79 Eur/MT 2016 metais. Kartu su Baltarusijos Respublikos valstybinio muitinės komiteto 2016 m. birželio 16 d. raštu Nr. 11/8062 buvo pateiktos įmonės OAO „Naftan“ išrašytos prekių pardavimo UAB „Transchema“ sąskaitos faktūros, kuriose prekių gavėjas nurodyta pareiškėjas ir atskira eilute nurodytos prekių transportavimo išlaidos. Taigi, akivaizdu, jog prekių transportavimo išlaidos nebuvo įskaitytos į bendrą prekių pardavėjui OAO „Naftan“ mokėtiną kainą. Svarbu paminėti, kad deklaruoto sandorio vertė yra mažesnė už faktiškai patirtas prekių gabenimo iki Baltarusijos Respublikos / Lietuvos Respublikos pasienio išlaidas, kas taip pat leido daryti išvadą, kad transportavimo išlaidos nebuvo įskaitytos į bendrą ginčo prekių sandorio vertę.

7. Teismas pritarė atsakovo argumentui, jog vien tas faktas, kad pareiškėjas prekes įsigijo ir deklaravo prekių pristatymo sąlygas DAF, savaime neeliminavo, kad į prekių kainą turėjo būti įtrauktos visos pristatymo išlaidos, patirtos ne Bendrijos muitų teritorijoje.

8. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad buvo nagrinėtos iš esmės identiškos faktinės prekių importo aplinkybės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-709/2013, tačiau pažymėjo, kad Departamentas teisingai nurodė, jog minėtoje nutartyje teismas šias aplinkybes vertino atsižvelgdamas į Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo pagrįstumą – ar muitinė pagrįstai atsisakė taikyti sandorio vertės metodą. Teismas pažymėjo, jog atsakovas sandorio vertės metodo taikymo pagrįstumo nagrinėjamu atveju neginčija, t. y. Kauno TM sutinka, jog turi būti taikomas sandorio vertės metodas, tačiau teigia, kad taikant sandorio vertės metodą į deklaruojamą prekių muitinę vertę turi būti įtrauktos ir transportavimo išlaidos. Taigi, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai nurodė, jog minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis neturi esminės reikšmės.

III.

9. Pareiškėjas AB „Lifosa“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl Sprendimo ir Ataskaitos panaikinimo tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio ir 32 straipsnio, bei Sąjungos muitinės kodekso 70 ir 71 straipsnių aiškinimo.

9.1. Pareiškėjas nurodo, kad OAO „Naftan“ išrašytose ir UAB „Transchema“ pateiktose sąskaitose-faktūrose yra nurodyta galutinė parduodamos prekės kaina. OAO „Naftan“ 2017 m. vasario 21 d. raštu Nr. 049/2-1654-2 pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad UAB „Transchema“ nemokėjo už prekių pristatymą iki Baltarusijos / Lietuvos sienos perėjimo Gudogai punkto, o šias išlaidas pagal sutarties sąlygas apmokėjo OAO „Naftan“ ir jos yra įskaičiuotos į prekės kainą. Pareiškėjo nuomone, esmines sandorių, pagal kuriuos buvo importuotos prekės, sąlygas pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovas, visiškai ignoravo, todėl nepagrįstai papildomai prie pareiškėjo deklaruotos prekių kainos antrą kartą pridėjo transportavimo išlaidos iki Sąjungos (Bendrijos) muitų teritorijos, kurios jau yra įtrauktos į prekių kainą, kurią deklaravo pareiškėjas.

9.2. Pareiškėjo teigimu, šioje ginčo byloje susidarė dviprasmiška situacija. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovas, neginčijo, kad pareiškėjas tinkamai atliko prekių muitinės vertės įvertinimą taikant sandorio vertės metodą, t. y. importuojamų prekių vertė pareiškėjo buvo nustatyta 2000 m. Incoterms DAF Baltarusija / Lietuva (perėjimas Gudogai) sąlygomis, pagal kurias transportavimo išlaidos iki Baltarusijos Respublikos / Lietuvos Respublikos sienos jau buvo įtrauktos į importuojamų prekių kainą. Tačiau tuo pačiu atsakovas ir pirmosios instancijos teismas papildomai prie šios muitinės vertės pridėjo prekių transportavimo išlaidas iki Baltarusijos Respublikos / Lietuvos Respublikos sienos, kurios pagal sandorio sąlygas jau yra įtrauktos į prekių kainą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tik lingvistiškai aiškina Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio I dalies ir 32 straipsnio 1 dalies (e) punktą bei Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio I dalies ir 71 straipsnio 1 dalies (e) punktą. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šias nuostatas, visiškai nevertino, kad tikslinant prekių muitinės vertę pagal Bendrijos muitinės kodekso 32 straipsnį bei Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnį, prekių muitinė vertė tikslinama įvertinant, kad importuojamos prekės parduotos Incoterms CIF sąlygomis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Bendrijos muitinės kodekso 28 straipsnyje bei Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnyje nustatyti muitinės vertės nustatymo principai tiesiogiai perimti iš Pasaulio prekybos organizacijos Bendrojo susitarimo dėl muilų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo, kurį Lietuvos Respublika ratifikavo. Pareiškėjo nuomone, nėra faktinio ir teisinio pagrindo pakartotinai prie pareiškėjo deklaruotos importuotos prekės kainos pridėti jos transportavimo išlaidas iki Sąjungos (Bendrijos) muitų teritorijos.

9.3. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartyje Nr. A442-709/2013 pateikti išaiškinimai neturi būti taikomi. Šioje nutartyje nurodytos faktinės techninės sieros rūgšties importo į Sąjungos muitų teritoriją aplinkybės (pardavimo kaina, pardavimo sąlygos) yra iš esmės identiškos šiam ginčui. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pareiškėjai (importuotojui) tikėtinai pagrindus prekių importo aplinkybes, pareiškėjos deklaruota muitinės vertė gali būti mažesnė nei importuojamų prekių transportavimo išlaidos iki Sąjungos muitų teritorijos ir tai nėra pagrindas atmesti sandorio vertės kainos, kuri (kaip ir šioje byloje) buvo nustatyta 2000 m. Incoterms DAF Baltarusija / Lietuva (perėjimas Gudogai) sąlygomis.

Atsiliepimas

10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

10.1. Departamentas nurodo, kad sutinka, jog prekių transportavimo išlaidas apmokėjo Baltarusijos įmonė „Naftan“, tačiau pareiškėjas klaidingai teigia, jog prekių transportavimo išlaidos yra įtrauktos į importuojamos prekės kainą, nes tai akivaizdžiai prieštarauja nustatytiems faktams, t. y. visais importo atvejais importuojamos prekės kaina buvo mažesnė už patirtas prekių transportavimo išlaidos, kurias apmokėjo OAO „Naftan“.

10.2. Departamento nuomone, apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat nepagrįstai teigia kad prekės yra įsigytos „DAF Baltarusija/Lietuva (perėjimas Gudogai)“ sąlygomis ir pagal galiojantį teisinį reglamentavimą (Incoterms 2000 ir Departamento 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 1B-1199) tai reiškia, kad į prekės kainą jau yra įskaitytos prekių pristatymo išlaidos. Departamentas sutinka su pareiškėjo skunde nurodytu teisniu reglamentavimu dėl DAF pristatymo sąlygų, tačiau nesutinka su pareiškėjo pateiktu šių nuostatų ir faktinių aplinkybių interpretavimu, t. y. vien tas faktas, kad pareiškėjas prekes įsigijo ir deklaravo prekių pristatymo sąlygas DAF, savaime nereiškia, kad į prekių kainą yra įtrauktos visos prekių pristatymo išlaidos.

10.3. Departamentas nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktu Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies (e) punkto bei Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalies ir 71 straipsnio 1 dalies (e) punkto nuostatų interpretavimu. Departamento nuomone, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies (e) punkto bei Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalies ir 71 straipsnio 1 dalies e punkto nuostatomis, taikant sandorio vertės muitinio įvertinimo metodą į deklaruojamą prekių muitinę vertę, nuo kurios skaičiuojami importo mokesčiai, turi būti įtraukiamos ir transporto išlaidos, patirtos ne Sąjungos (Bendrijos) muitų teritorijoje, jeigu jos nebuvo įtrauktos į prekių sandorio vertę.

10.4. Departamentas sutinka su pareiškėjo skundo teiginiu, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartyje buvo nagrinėtos iš esmės identiškos faktinės prekių importo aplinkybės, tačiau minėtoje nutartyje šios aplinkybės buvo vertintos, atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies (b) punkto taikymo pagrįstumą (ar muitinė pagrįstai atsisakė taikyti sandorio vertės metodą). Nagrinėjamu ginčo atveju, sandorio vertės metodo taikymo pagrįstumo klausimas neginčijamas ir šiuo aspektu teismas minėtoje nutartyje nėra pasisakęs, todėl, Departamento nuomone, ši nutartis neturi esminės įtakos sprendžiat šį ginčą.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir prašo jį atmesti.

11.1. Kauno TM nurodo, kad į muitinei deklaruojamą pardavimo kainą DAF sąlygomis, prekių pristatymo išlaidos įskaitytos nebuvo, nors pagal teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes jos privalėjo būti įtrauktos ir pažymi, kad pareiškėjas naujų argumentų (aplinkybių), kurios nebuvo nagrinėjamos ar aptartos nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme nepateikė.

11.2. Kauno TM nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu motyvu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Instrukcijos nuostatas ir mano, jog teismas teisėtai ir pagrįstai ginčijamame sprendime patvirtino, kad vien faktas, jog pareiškėjas prekes įsigijo ir deklaravo prekių pristatymo sąlygas DAF, savaime neeliminuoja, kad į prekių kainą turi būti įtrauktos visos prekių pristatymo išlaidos, patirtos ne pareiškėjo muitų teritorijoje.

IV.

12. Šioje byloje priimta 2020 m. sausio 29 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu, ar Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalis ir 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis bei Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis ir 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad sandorio (muitinės) vertė turi būti patikslinta, į ją įtraukiant visas pardavėjo (gamintojo) faktiškai patirtas prekių vežimo iki jų įvežimo į Sąjungos (Bendrijos) muitų teritoriją vietos išlaidas, kai, kaip yra byloje nagrinėjamu atveju, (1) pagal tiekimo sąlygas („Incoterms 2000“ DAF) pareiga padengti šias išlaidas teko pardavėjui (gamintojui) ir (2) šios vežimo išlaidos viršijo sulygtą ir pirkėjo (importuotojo) faktiškai sumokėtą (mokėtiną) kainą, tačiau (3) pirkėjo (importuotojo) faktiškai sumokėta (mokėtina) kaina atitiko realią prekių vertę, net jei ši kaina nebuvo pakankama padengti visas pardavėjo (gamintojo) patirtas vežimo išlaidas.

13. Atsakydamas į šį prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo Teisingumo Teismas 2021 m. balandžio 22 d. sprendimu byloje Lifosa, C-75/20, EU:C:2021:320 (toliau – ir Sprendimas Lifosa) išaiškino, kad Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalis bei 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis bei 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad, siekiant nustatyti importuojamų prekių muitinę vertę, prie jų sandorio vertės nereikia pridėti gamintojo faktiškai patirtų šių prekių vežimo iki jų įvežimo į Europos Sąjungos muitų teritoriją vietos išlaidų, kai pagal sutartas tiekimo sąlygas pareiga padengti šias išlaidas tenka gamintojui, net jei šios išlaidos viršija importuotojo faktiškai sumokėtą kainą, jeigu ši kaina atitinka realią šių prekių vertę, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

14. Nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl Ataskaitos, kuria, patikslinus pareiškėjo deklaruotą importuotų prekių muitinę vertę, papildomai apskaičiuota 25 876 Eur muito, 412 Eur muito delspinigių, 187 152 Eur importo PVM ir 42 492 Eur šio mokesčio delspinigių bei skirta 42 598 Eur dydžio (20 proc.) bauda. Mokestinį ginčą dėl Ataskaitos nagrinėję Departamentas ir pirmosios instancijos teismas šį Kauno TM sprendimą paliko nepakeistą.

15. Nors skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Ataskaitą bei Departamento sprendimą visa apimtimi, tačiau nepateikia jokių argumentų dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimo (Ataskaitos) dalies, susijusios su muitinės deklaracijoje Nr. 14LTLT1001M006E0 nurodytų prekių vežimo Sąjungos muitų teritorijoje išlaidomis (Ataskaitos 4.1.1 punkto 2 papunktis). Todėl konstatuotina, kad ši Ataskaitos dalis nėra šioje administracinėje byloje nagrinėjamo mokestinio ginčo dalykas.

Dėl mokestinio ginčo esmės

16. Byloje nustatytos šios reikšmingos aplinkybės, dėl kurių ginčo tarp proceso šalių nėra ir (ar) kurias objektyviai patvirtina bylos medžiaga:

16.1. Nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. pareiškėjas (importuotojas) pagal 2011 m. rugsėjo 23 d. sudarytą sutartį iš UAB „Transchema“ įsigijo ir į Sąjungos muitų teritoriją importavo įvairius kiekius Baltarusijos Respublikos įmonės OAO „Naftan“ (toliau – ir Gamintojas) pagamintos techninės sieros rūgšties (toliau – ir ginčo prekės).

16.2. Dėl kiekvieno įsigijimo buvo sudaroma papildoma sutartis, kurioje, be kita ko, buvo sulygta dėl konkrečios kainos, kartu nustatant, kad tiekimas / įsigijimas vykdomas pagal vieną iš Tarptautinių prekybos rūmų nustatytų tarptautinės prekybos sąlygų „Incoterms 2000“ – DAF Baltarusija / Lietuva (sienos perėjimo punktas Gudogai), be kita ko, reiškiančią, kad tiekėjas (pardavėjas) apmoka visas prekių gabenimo iki paskirties vietos išlaidas.

16.3. UAB „Transchema“ ginčo prekes įsigydavo iš Gamintojo, kuris jas DAF Baltarusija/Lietuva („Incoterms 2000“) sąlygomis nuo gamyklos, esančios Baltarusijos teritorijoje, pristatydavo iki minėto sienos perėjimo punkto Gudogai.

16.4. Taikydamas sandorio vertės metodą (Bendrijos muitinės kodekso 29 str. ir Sąjungos muitinės kodekso 70 str.), teiktose deklaracijose pareiškėjas importuotų ginčo prekių muitinę vertę nurodė jo faktiškai už šias prekes sumokėtas ar mokėtinas sumas, atitinkančias UAB „Transchema“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas.

16.5. Atlikusi patikrinimą, Kauno TM 2017 m. vasario 9 d. priėmė Ataskaitą, kuria patikslino pareiškėjo deklaruotą ginčo prekių muitinę vertę – įtraukė ginčo prekių vežimo ne Sąjungos (Bendrijos) muitų teritorijoje išlaidas. Tokį sprendimą vietos mokesčių administratorius priėmė nustatęs, kad pareiškėjo deklaruota ginčo prekių muitinė vertė buvo mažesnė už jų gabenimo Baltarusijos teritorijoje išlaidas, kurias faktiškai patyrė Gamintojas, geležinkeliu gabendamas šias prekes nuo jam priklausančios gamyklos iki Baltarusijos ir Lietuvos sienos perėjimo punkto.

17. Šių aplinkybių kontekste akcentuotina, pirma, jog tarp proceso šalių nėra ginčo, kad aptariamų prekių muitinė vertė apskaičiuotina Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnyje ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. taikant sandorio vertę. Pagal šias kodeksų nuostatas pripažįstama, kad prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos (Bendrijos) muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama.

18. Antra, byloje esantys (patikrinimo metu bendradarbiaujant su Baltarusijos kompetentingomis institucijomis surinkti) duomenys iš tiesų objektyviai patvirtina, kad realios Gamintojo patirtos prekių vežimo iki minėto pasienio perėjimo punkto išlaidos viršijo už ginčo prekes jam UAB „Transchema“ faktiškai sumokėtą ar mokėtiną kainą, kaip ji suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 3 dalies a punktą ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 2 dalį („faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – visa pirkėjo pardavėjui arba pirkėjo trečiajai šaliai arba pardavėjo naudai sumokėta arba mokėtina pinigų suma už importuojamas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba vykdytinus mokėjimus, kurie yra importuojamų prekių pardavimo sąlyga“).

19. Tačiau taip pat svarbu paminėti, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo deklaruota ginčo prekių vertė atitiko jo (taip pat UAB „Transchema“ Gamintojui) faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą, kaip tai suprantama pagal minėtas nuostatas. Be to, atsakovas nenurodo ir byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pripažinti, kad pareiškėjo ir (ar) UAB „Transchema“ faktiškai už ginčo prekes Gamintojui sumokėta kaina buvo fiktyvi, nustatyta sukčiaujant ar piktnaudžiaujant teise. Kitaip tariant, nagrinėjamu atveju ginčas nėra susijęs su savavališkai nustatyta arba fiktyvia muitinės verte, kaip tai, be kita ko, suprantama Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (pvz., žr. 2019 m. birželio 20 d. sprendimo byloje Oribalt Rīga, C?1/18, EU:C:2019:519, 22 ir 23 p.).

20. Trečia, byloje nėra duomenų, kad Gamintojas būtų įsipareigojęs ginčo prekes iki jų įvežimo į Sąjungos (Bendrijos) muitų teritoriją vietos nugabenti nemokamai, t. y. nėra paneigta, kad į pareiškėjo sulygtą pardavimo kainą (faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą) buvo įtrauktos ir vežimo išlaidas (pareiškėjo mokėta kaina yra su pristatymu iki pasienio). Kad pagal sutarčių sąlygas vežimo išlaidos buvo įtrauktos (įskaičiuotos) į galutinę ginčo prekių kainą, patvirtino tiek pats Gamintojas (2017 m. vasario 21 d. raštas Nr. 049/2-1654-2), tiek kompetentingos Baltarusijos institucijos (Baltarusijos Respublikos Valstybinio muitinės komiteto 2016 m. birželio 16 d. raštas Nr. 11/8062)). Be to, pagal sutarties sąlygas prievolė padengti aptariamas ginčo prekių vežimo išlaidas teko Gamintojui, todėl pareiškėjui ir (ar) UAB „Transchema“ nekilo jokia pareiga papildomai atlyginti tas vežimo išlaidas, kurių nepadengė Gamintojui faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina.

21. Taigi, šiomis aplinkybėmis ir įvertinus pareiškėjo apeliaciniu skundu ginčijamų vietos mokesčių administratoriaus bei mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų turinį, taip pat proceso šalių dėstomus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kyla dėl pareiškėjo, kaip importuotojo, pareigos patikslinti ginčo prekių muitinę vertę prie sandorio vertės pridedant vežimo išlaidas, Gamintojo patirtas vadovaujantis sutartinėmis sąlygomis ir įtrauktas į pardavimo kainą, kai ši kaina nepadengia visų šių vežimo išlaidų.

Dėl ginčo prekių muitinės vertės

22. Ataskaitoje, be Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalies nuostatų, pareiškėjo pareiga į ginčo prekių sandorių vertę įtraukti minėtas Gamintojo patirtas vežimo išlaidas grindžiama:

22.1. Bendrijos muitinės kodekso 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunkčiu – „nustatant muitinę vertę pagal 29 straipsnį, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos importuojamų prekių kainos pridedama: <...> e) i) importuojamų prekių vežimo <...> išlaidos <...> iki jų įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją vietos <...>“;

22.2. Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunkčiu – „nustatant muitinę vertę pagal 70 straipsnį, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos už importuojamas prekes kainos pridedama: <...> e) toliau nurodytos išlaidos, patirtos prekes gabenant iki jų įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją vietos: i) importuojamų prekių vežimo <...> išlaidos <...>.“

22.3. 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Reglamento Nr. 2913/92 įgyvendinimo nuostatas, 164 straipsnio c punktu – „taikant [Bendrijos muitinės] kodekso 32 straipsnio 1 dalies e punktą: <...> jeigu prekės vežamos nemokamai arba pirkėjo transportu, gabenimo iki įvežimo vietos išlaidos, kurios įskaitomos į prekių muitinę vertę, apskaičiuojamos remiantis transporto tarifais <...>.“

22.4. 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės, 138 straipsnio 3 dalimi – „jeigu prekės vežamos nemokamai arba pirkėjo transportu, į prekių muitinę vertę įskaitytinos vežimo išlaidos apskaičiuojamos vadovaujantis <...> įprastais tarifais.“

23. Šio Sprendimo 20 punkte nurodytose ribose (Sprendimo Lifosa 26 p.) atsakydamas į šioje administracinėje byloje pateiktą prejudicinį klausimą, Teisingumo Teismas Sprendimo Lifosa 36 punkte išaiškino, kad Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalis bei 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis bei 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad, siekiant nustatyti importuojamų prekių muitinę vertę, prie jų sandorio vertės nereikia pridėti Gamintojo faktiškai patirtų šių prekių vežimo iki jų įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją vietos išlaidų, kai pagal sutartas tiekimo sąlygas pareiga padengti šias išlaidas tenka Gamintojui, net jei šios išlaidos viršija importuotojo faktiškai sumokėtą kainą, jeigu ši kaina atitinka realią šių prekių vertę.

24. Iš tiesų, kaip akcentavo ši Sąjungos teisminė institucija Sprendimo Lifosa 27 punkte, pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalį importuotų prekių sandorio vertė yra šių prekių muitinės vertės „pagrindas“. Tik papildomai prie šio pagrindo galima pridėti tam tikrus kitus elementus, kaip nurodyta Bendrijos muitinės kodekso 32 straipsnyje ir Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnyje, kad būtų atspindėta reali šių prekių ekonominė vertė. Taigi, nors pagal Bendrijos muitinės kodekso 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktį ir Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktį leidžiama prie faktiškai sumokėtos kainos pridėti vežimo išlaidas, pagal šias nuostatas reikalaujama, kad šios išlaidos nebūtų iš karto įtrauktos į šią kainą, o taip yra tuo atveju, kai pardavimo sąlygose nurodyta kaina „su pristatymu iki sienos“ (Sprendimo Lifosa 28 p.).

25. Šiame baigiamajame teismo akte jau konstatuota, kad ši sąlyga (t. y. kad Gamintojui faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina apėmė ginčo prekių pristatymą iki minėto sienos punkto) nagrinėjamu atveju yra tenkinama (šio Sprendimo punktai).

26. Sprendimo Lifosa 33 punkte Teisingumo Teismas taip pat nurodė, jog nėra svarbi aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju Gamintojo patirtos importuojamų prekių vežimo išlaidos viršija importuotojo faktiškai sumokėtą kainą, jei ši kaina atspindi realią šių prekių vertę.

27. Nustatant šią vertę atsižvelgiama į pardavimo sąlygas (Sprendimo Lifosa 34 p.); ši vertė nustatoma remiantis sąlygomis, kurioms esant įvykdytas atitinkamas pardavimas, net jei šios sąlygos skiriasi nuo komercinės praktikos arba gali būti laikomos netipiškomis atitinkamos rūšies sutartims; vertinant, ar importuotų prekių muitinė vertė atspindi jų realią ekonominę vertę, reikia atsižvelgti į konkrečią pirkimo–pardavimo sutarties šalių teisinę padėtį; tai, kad nustatant šių prekių muitinę vertę neatsižvelgiama į pardavimo sąlygas, ne tik prieštarautų Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalies nuostatoms, bet ir lemtų rezultatą, neatspindintį šių prekių realios ekonominės vertės (Sprendimo Lifosa 35 p.).

28. Tačiau šiais aspektais nei vietos, nei centrinis mokesčių administratoriai iš esmės nekvestionuoja ginčui aktualių sutarčių sąlygų ir jose nustatytos kainos. Be to, tai, jog vežimo išlaidos, susidariusios ginčo prekes gabenant iki Sąjungos (Bendrijos) muitų teritorijos, yra didesnės nei pareiškėjo deklaruota muitinė vertė, nagrinėjamu atveju nėra pagrindas vertinti, kad faktiškai sumokėta ar mokėtina kaina neatitiko realios šių prekių ekonominės vertės.

29. Iš tiesų, vertindama identiškus sandorius dėl tokių pačių prekių ir tarp tų pačių šalių, tik dėl skirtingų laikotarpių, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-709/2013 jau konstatavo, kad iš principo minėtas faktas (didesnės vežimo išlaidos už faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą) gali būti pagrįstas individualaus techninės sieros rūgšties pardavimo į Bendrijos muitų teritoriją aplinkybėmis. Parduodamos eksportui į Bendrijos muitų teritoriją prekės – techninės sieros rūgšties – pobūdis nagrinėjamu atveju yra aktualus. Jis gali pagrįsti analizuojamo pardavimo aplinkybes bei sąlygas, kartu ir deklaruotą importuotos prekės pardavimo sumą. Kaip aptariamoje nutartyje pažymėjo išplėstinė teisėjų kolegija, byloje buvę duomenys patvirtino, kad: techninė sieros rūgštis yra šalutinis produktas; Gamintojo technologinės galimybės saugoti sieros rūgštį yra ribotos; importuota sieros rūgštis priskirtina II-ai pavojingumo klasei, o ekologinis mokestis Baltarusijoje už II pavojingumo klasės sieros rūgšties realizavimą galėjo viršyti net bendrą – deklaruotos muitinės vertės ir transporto išlaidų – sumą. Šias aplinkybes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija vertino kaip pagrindžiančias techninės sieros rūgšties pardavimo dokumentuose nurodytą kainą.

30. Nagrinėjamu atveju savo poziciją, kad deklaruota ginčo prekių muitinė vertė atspindi realią šių prekių vertę, pareiškėjas grindžia analogiškais argumentais. Tačiau nei Kauno TM, nei atsakovas nesurinko ir nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų minėtus pareiškėjo paaiškinimus, bet priešingai – pritaria ir neginčija minėtų aplinkybių reikšmės ginčo prekių vertei.

31. Savo ruožtu teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti aptartų aplinkybių reikšmės ir turinio, nei nurodyta minėtoje 2013 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442‑709/2013 (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 2 d.; Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Atitinkamai konstatuotina, kad deklaruota ginčo prekių muitinė vertė atitinka realia jų (prekių) vertę, be kita ko, minimą Sprendimo Lifosa rezoliucinėje dalyje, o tai reiškia, kad yra netenkinamos nei Bendrijos muitinės kodekso 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktyje ir Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktyje, nei šio Sprendimo 21.3 ir 21.4 punktuose nurodytose nuostatose numatytos sąlygos (taip pat žr. Sprendimo Lifosa 29 ir 31 p.).

32. Visa tai, kas išdėstyta, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, savaime lemia, kad mokestinio ginčo dalyką sudaranti Ataskaitos dalis bei šį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais, todėl yra naikintini (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p., 147 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 8 349 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme: 2 178 Eur – už apeliacinio skundo parengimą; 4 356 Eur – už 2021 m. birželio 12 d. rašytinių pastabų parengimą Teisingumo Teismui; 1 815 Eur – už 2020 m. spalio 21 d. prašymo parengimą Teisingumo Teismui dėl teismo posėdžio surengimo. Patirtų išlaidų priteisimo iš atsakovo pagrįstumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia bylos sudėtingumu, labai didele ginčo suma, byloje anksčiau nespręstais ir sudėtingais teisės taikymo ir aiškinimo klausimais. Pareiškėjo teigimu, šios su bylos nagrinėjimu susijusios aplinkybės reikalavo ne tik specialių žinių iš teisinę pagalbą teikiančių advokatų, bet ir didelių laiko sąnaudų.

34. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

35. Pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas už suteiktas teisines paslaugas, kurias sudaro apeliacinio skundo parengimas, sumokėjo 2 178 Eur. Vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 ir 8.9 punktais, pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija pagal Rekomendacijas galimą priteisti sumą – 3 396,5 Eur (1 358,6 Eur (2019 m. IV ketvirčio bruto darbo užmokestis x 2,5 (maksimalaus dydžio koeficientas)), todėl 2 178 Eur suma priteistina pareiškėjui iš atsakovo.

36. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Teisingumo Teisme, atlyginimą.

37. Nustatant išlaidų už rašytinių pastabų Teisingumo Teismui parengimą dydį, įstatymo analogijos pagrindu gali būti taikomas Rekomendacijos 8.2 punkte nustatytas koeficientas už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą, kadangi specialaus reglamentavimo dėl tokių išlaidų nėra, abi santykių grupės artimos, vienodų koeficientų taikymas atitiktų protingumo ir teisingumo principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-378/2019, 2019 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-150-611/2019). Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytu 2,5 koeficientu, pareiškėjui iš atsakovo priteistina maksimali Rekomendacijose nustatyta suma, t. y. 3 396,5 Eur (1 358,6 Eur (2019 m. IV ketvirčio bruto darbo užmokestis x 2,5 (maksimalaus dydžio koeficientas)).

38. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz. 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-375-556/2018) už prašymo parengimą Teisingumo Teismui dėl teismo posėdžio pagal analogiją taikytinas Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytas 0,4 koeficientas, todėl už prašymo Teisingumo Teismui dėl teismo posėdžio parengimą pareiškėjui priteistina iš atsakovo 552,4 Eur (1 381 Eur (2020 m. I ketvirčio bruto darbo užmokestis x 0,4 (maksimalaus dydžio koeficientas)) suma.

39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, tenkintinas iš dalies ir iš atsakovo pareiškėjui priteistinas iš viso 6 126,90 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lifosa“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lifosa“ skundą tenkinti.

Panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1A-126 „Dėl AB „Lifosa“ skundo“ ir Kauno teritorinės muitinės 2017 m. vasario 9 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 7KM320012M dalį, kuria nuspręsta: (1) perskaičiuoti pareiškėjo akcinės bendrovės „Lifosa“ importuotų prekių, deklaruotų 2 patikrinimo ataskaitos priede nurodytomis muitinės deklaracijomis, muitinę vertę, papildomai įskaitant prekių gabenimo iki Sąjungos muitų teritorijos išlaidas, apmokestinamąją vertę, nuo kurios skaičiuojamas importo pridėtinės vertės mokestis, ir importo mokesčius, kaip nurodyta 2 patikrinimo ataskaitos priede; (2) perskaičiavus šias sumas apskaičiuoti mokestinę nepriemoką (muitą, muito delspinigius, importo pridėtinės vertės mokestį ir šio mokesčio delspinigius); (3) skirti baudą už šią nepriemoką.

Priteisti pareiškėjui akcinei bendrovei „Lifosa“ iš atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 6 126,90 Eur (šešis tūkstančius vieną šimtą dvidešimt šešis eurus, 90 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas KlišauskasDainius RaižysVirginija Volskienė