- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-9-555/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Dalė Burdulienė, Leonas Jachimavičius
- Atsakovas
- E. S.
- Ieškovas
- „BTA Insurance Company“ SE
- Kategorijos
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Leono Jachimavičiaus ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės E. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. A2-754-374/2013 pagal ieškovės „BTA Insurance Company“ SE filialas ieškinį atsakovei E. S. dėl draudimo išmokos grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartimi civilinės bylos Nr. 2-125-570/2013 ir Nr. A2-754-374/2013 (prijungta c/b Nr. 2-2624-570/2012) sujungtos į vieną civilinę bylą Nr. A2-754-374/2013. Patenkinus atsakovės E. S. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2624-570/2012, panaikintas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 25 d. sprendimas už akių, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-2624-570/2012.
Byloje kilęs ginčas dėl draudimo išmokos mokėjimo kai draudžiamasis įvykis įvyko užsienio šalyje. Byloje ieškovas „BTA Insurance Company“ SE filialas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu sudarė draudimo sutartį Nr. 12 3122470, pagal kurią buvo apdrausta automobilio VW GOLF valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė, už autoavarijos metu padarytą žalą. 2011 m. vasario 1 d. įvyko autoįvykis, kurio kaltininku nurodyta atsakovė E. S.. „BTA Insurance Company“ SE filialas, vadovaujantis draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, už padarytą žalą atlygino 63 316,24 Lt ir 22 162,79 Lt, dėl automobilio VW GOLF valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimo.
Šalies argumentai
Ieškovas „BTA Insurance Company“ SE filialas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės E. S. 11 081,40 Lt ir 332,00 Lt žyminį mokestį, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (c/b Nr. 2-125-570/2013) ir priteisti iš atsakovės E. S. 31 658,12 Lt ir 950 Lt žyminį mokestį, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (c/b Nr. 2-2624-570/2012).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 9 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino.
Teismas nustatė, kad ieškovas išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo pagrindu, kadangi ši sutartis suteikė draudimo apsaugą ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje ir užtikrino per eismo įvykį Jungtinėje Karalystėje – Anglijoje nukentėjusio asmens teisę į patirtos žalos atlyginimą. Taip pat teismas nustatė, kad ginčo atveju, ginčijamą sutartį pasirašė ne atsakovė, o jos patikėtinis, ilgą laiką naudojąsis draudžiamuoju automobiliu M. D.. Teismas sprendė, kad atsakovė, perimdama automobilį iš jo valdytojo – M. D. turėjo galimybę ir netgi pareigą, išsamiai savarankiškai susipažinti su draudimo sutartimi, kilus neaiškumams – pasikonsultuoti su draudiku. 2011 m. sausio 8 dieną pasirašant Draudimo sutartį atsakovei (ją atstovaujančiam asmeniui) buvo išduotas ir Tarptautinis transporto priemonės draudimo liudijimas (vadinama Žalioji kortelė) NR. JB 0403559, kuris patvirtina draudiminę apsaugą visose Europos Sąjungos valstybėse. Teismas vertino, kad esant ieškovo išduotuose net keliuose draudimo liudijimuose duomenų apie draudimo apsaugos galiojimą visose Europos Sąjungos valstybėse, įskaitant ir Didžiąją Britaniją, nesupažindinus atsakovės su draudimo sutarties išlyga dėl rizikos padidėjimo Didžiojoje Britanijoje, ji negalėjo protingai tikėtis būsiant draudimo sutartyje kokių tai specialių sąlygų ar išlygų, susijusių su draudimine apsauga kitose užsienio valstybėse, todėl teismas sprendė, kad atsakovė buvo susipažinusi su draudimo dokumentais, tačiau nematė draudimo sutartyje įrašytos 12 punkte sąlygos. Teismas pažymėjo, kad Žalioji kortelė išduodama Draudimo sutarties pagrindu (TPVCAPDĮ 10 str. 4 p.), kurioje yra įrašyta sąlyga, įpareigojanti apdraustojo automobilio savininką apie išvykimą į Didžiąją Britaniją pranešti draudikui ir sumokėti papildomą draudimo įmoką. Sutartis surašyta ant vieno puslapio, t. y. nėra didelės apimties, o atsakovė draudimo sutartį sudaro ne pirmi metai, todėl teismas sprendė, kad atsakovė turėjo visas galimybes išsamiai susipažinti su visais jai pateiktais draudimo dokumentais. Teismas byloje nenustatė neginčijamų įrodymų, kad sutartyje nustatyta tvarka ieškovui buvo pranešta apie draudimo rizikos padidėjimą, kitaip tariant, neginčijamai yra nustatytas draudimo sutarties pažeidimo (netinkamo vykdymo) faktas. Teismas nurodė, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Teismas sprendė, kad atsakovė pažeidė pirmiau nurodytas įstatymo nuostatas, todėl yra pagrindas tokį atsakovės elgesį pripažinti neteisėtu. Įvertinęs byloje esančią medžiagą teismas nenustatė jokių pagrindų mažinti regreso tvarka prašomą priteisti sumą. Dėl ieškinio senaties taikymo teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės yra tik atsakovės prielaidos, konkrečių rašytinų įrodymų, patvirtinančių atsakovės teiginius, ji nepateikė, todėl prašymas taikyti ieškinio senatį yra nepagrįstas ir neįrodytas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują – ieškovės ieškinį atmesti arba Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą pakeisti iš esmės sumažinant reikalaujamas draudimo išmokas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas tinkamais ir nekeliančiais abejonių dokumentais neįrodė savo reikalavimo teisės dėl 2012 m. balandžio 13 d. išmokėtos 6 039,63 eurų dydžio draudimo išmokos, o teismas pažeidė ne tik įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, bet ir šalių lygiateisiškumo principą. Tokiu būdu reikalavimas dėl 11 081,40 Lt sumos turėjo būti atmestas kaip neįrodytas. Ieškovas įvykdęs pagrindinę prievolę, t. y. sumokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam ar savo korespondentui Didžiojoje Britanijoje, įgijo reikalavimo teisę iš atsakovės prisiteisti tam tikrą dalį draudimo išmokos. Šią teisę ieškovas ir privalėjo įrodyti nekeliančiais abejonių dokumentais. Teismas netinkamai sprendė, jog kol nenuginčyti byloje pateikti rašytiniai įrodymai: pažyma 121011/01, SEPA mokėjimo nurodymas, tarptautinio mokėjimo nurodymas, nėra pagrindo jais nesivadovauti. Tokiu būdu teismas reikalavimo teisės įrodymo naštą nepagrįstai perkėlė atsakovei, visiškai nevertindamas to, jog pateikti 2012 m. balandžio 13 d. Tarptautinio mokėjimo nurodymo bei SEPA mokėjimo nurodymas NR. TZ00331 neįrodo, kada ieškovas įvykdė pagrindinę prievolę, ar iš viso ją įvykdė ir kad turi reikalavimo teisę į atsakovę. Ieškovas neįrodė, jog jo įvardijamu 2012 m. balandžio 13 d. tarptautiniu pavedimu Nr. TZ00331 buvo išmokėta likusi draudimo išmokos dalis, ir kad ieškovas iš viso yra įvykdęs pagrindinę prievolę, ir kad turi reikalavimo teisę regreso būdu išsireikalauti dalį išmokos iš atsakovės, o teismas, spręsdamas, kad nėra pagrindo pateiktais dokumentais nesivadovauti, netinkamai vertino įrodymus, visiškai nepagrindžiančius ieškovo reikalavimo teisės turėjimo. Be to, ieškovo pateikta pažyma Nr. 121011/01, kurioje nurodyta mokėjimo data 2012 m. balandžio 13 d., yra paties ieškovo surašyta ir neįrodo, jog būtent tą dieną ieškovas ir įvykdė savo prievolę sumokėti draudimo išmoką ir būtent nuo tos dienos įgijo regreso teisę.
2. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas prieštarauja vieningai formuojamai praktikai, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo praktikai Nr. 34. Aplinkybė, kad atsakovė perskaitė draudimo dokumentus, ir net jeigu matė draudimo sutartyje esantį 12 punktą, nereiškia jos tinkamo supažindinimo su šia draudimo sutarties sąlygą. Pagal teismų praktiką supažindinimas su individualia sutarties sąlyga apima individualių sąlygos aptarimą, paaiškinimą, derėjimąsi dėl jos, o ne tiesiog įtraukimą, kad ir į nedidelės apimties draudimo sutarties tekstą. Draudimo sutarties 12 punktas yra suformuluotas dviprasmiškai ir neaiškiai. Jame yra išdėstyta ne viena sąlyga, susijusi su draudimo rizika, o būtent nurodyta ir rizika susijusi su amžiumi, su krovinių pervežimu ir pan. Atsakovei tinkamai neatskleidus visų išvardintų sąlygų esmės, jai pačiai šios sąlygos tikrai negalėjo būti aiškios, priešingai – kaip tik sukeliančios painiavą ir neaiškumą, dėl dviejų sąlygų prieštaravimo viena kitai ar jų konkuravimo. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, sudarant sutartį prisijungimo būdu, taip pat ją aiškinant, būtina atsižvelgti ir į tai, kad standartines sutarties sąlygas parengusi šalis privalo ne tik tinkamai atskleisti šias sąlygas kitai sutarties šaliai, tačiau taip pat yra atsakinga už tai, kad jos parengtos standartinės sutarties sąlygos būtų aiškios ir nedviprasmiškos. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepaisė, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui. Ieškovas šių aplinkybių, apart pateiktos atsakovės pasirašytos draudimo sutarties, neįrodė.
3. Teismo išvada, kad nėra jokių pagrindų sumažinti prašomos regreso tvarka priteisti sumos, vienareikšmiškai pažeidžia įstatymo nuostatas, o būtent Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio nuostatas, kur antroje dalyje yra nurodyta, jog Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės nutarimu patvirtintų „Žalos nustatymo ir išmokų niokojimo tvarkos taisyklių“ 62,1 ir 62,2 punktuose nurodoma, jog galima reikalauti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, taigi konkretus grąžintinos išmokos dydis nenurodomas, ribos gali būti nuo 1 procento iki 50 procentų, ir nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju. Ginčo atveju, pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino, kad tarp šios atsakovės pareigos pažeidimo ir 2011 m. vasario 1 d. eismo įvykio nėra jokio priežastinio ryšio, tai visiškai nelėmė eismo įvykio atsiradimo, o tuo labiau neturėjo jokios įtakos dėl įvykio atsiradusios žalos dydžiui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima suabejoti skundžiamu sprendimu. Apeliantė neginčija pirmosios draudimo išmokos sumokėtos 2011 m. rugsėjo 29 d. – 63 316,24 Lt ir reikalavimo dėl 50 proc. šios sumos grąžinimo, tačiau nurodo, jog ieškovas neįrodė, kad buvo sumokėtos antroji ir trečioji išmokos dalis – 22 162,79 Lt, todėl ginčija 11 081,40 Lt reikalavimo teisę. Ieškovas pažymi, kad jis yra draudikas, vykdantis privalomąjį transporto priemonių valdytojų draudimą, t. y. dalyvauja žaliosios kortelės sistemoje, o situacija, kad draudikas nesumokėtų draudimo išmokos korespondentui yra neįmanoma. Dėl ginčijamos draudimo sutarties sąlygos ieškovas pažymi, kad ši sąlyga yra išskirta iš kitų ir siekiant pabrėžti jos svarbą yra paryškinta, o apeliantės argumentai dėl neaiškumo yra neteisingi, nes aiškiau ir tiksliau apibrėžti draudimo rizikos padidėjimą dėl išvykimo į Didžiąją Britaniją sunkiai įsivaizduojama. Sąlyga dėl transporto priemonės naudojimo užsienyje ne ilgiau nei 28 dienas, ieškovo teigimu, apima visas išvykas už Lietuvos ribų, į visas valstybes, t. y. vykstant ilgiau kaip 28 dienom į Latviją, ar Vokietiją, reikia pranešti draudikui ir sumokėti papildomą įmoką.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje atsakovė apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo, anot jos, nepagrįstai buvo patenkintas ieškovo (draudiko) reikalavimas priteisti draudimo išmokos dalį, kadangi, apeliantės įsitikinimu, draudiminė apsauga galiojo ir šalyje, kurioje įvyko draudžiamasis įvykis.
CK 6.987 straipsnyje nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad apdrausta transporto priemone išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų, atsakovė Didžiojoje Britanijoje sukėlė eismo įvykį. Ieškovas (draudikas) atlygino šių eismo įvykių metu nukentėjusiems asmenims padarytą žalą ir kreipėsi į teismą, reikalaudamas priteisti iš atsakovės 50 proc. išmokėtų draudimo išmokų, remdamasis tuo, kad atsakovė pažeidė draudimo sutarčių sąlygas, įtvirtinančias draudėjo pareigą pranešti apie ketinimą transporto priemonę naudoti kitoje ES valstybėje narėje ir už tai sumokėti papildomą draudimo įmoką. Ieškovas ieškinio reikalavimą grindė nacionalinės teisės nuostatomis, t. y. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią tais atvejais, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, o draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte nurodyta: jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą ir neprieštaringumą), 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas analogiškoje byloje ,,BTA Insurance Company“ SE v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-402/2013. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. kovo 26 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-556/13 dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikto prašymo. ESTT 2015 m. kovo 26 d. sprendime Litaksa (C-556/13) (toliau – prejudicinis sprendimas) nurodė, kad 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Europos Sąjungos teritorijoje.
Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Bendrąja prasme precedentas – tai konkrečioje byloje teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kurios viena taikymo sąlygų yra aplinkybė, kad ši taisyklė buvo sukurta sprendžiant tapatų ginčą, t. y. precedentas kaip teisės aiškinimo taisyklė taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos UAB „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa, t. y. abiejose bylose atsakovai buvo sudarę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pagal kurias draudikas ir draudėjas susitarė, kad apdraustoji transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvoje. Eismo įvykis dėl atsakovės, draudėjos, kaltės įvyko užsienio valstybėje (nagrinėjamoje byloje – Didžiojoje Britanijoje, analogiškoje byloje – Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje). Abiejose bylose draudikas išmokėjo draudimo išmoką, tačiau pareikalavo išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo dėl to, kad padidėjus nurodytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms (transporto priemonės buvo naudojamos kitose ES valstybėse), turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyse nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015 draudimo sutartys buvo sudarytos 2008 m. lapkričio 24 d., o nagrinėjamoje byloje ginčo draudimo sutartis sudaryta 2011 m. sausio 8 d., todėl šioms sutartims taikomos skirtingos ES direktyvos dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių. Nepaisant to, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje taikytina 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, galiojanti ES nuo 2009 m. spalio 27 d., kuri iš esmės kodifikavo ankstesnėse direktyvose įtvirtintas taisykles, todėl ESTT išaiškinimai, pateikti 2015 m. kovo 26 d. sprendime Litaksa (C-556/13), pritaikius 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvą 72/166/EEB ir 1990 m. gegužės 14 d. Trečiąją Tarybos direktyvą 90/232/EEB, iš dalies pakeistą Direktyva 2005/14/EB, nagrinėjamoje byloje yra vienodai svarbūs. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje, siekiant užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą, yra taikytinos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015, suformuotos šios teisės taikymo taisyklės:
1) tiek nacionalinė teisė, tiek ES teisė (nagrinėjamoje byloje Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnis) nustato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi vienos draudimo įmokos pagrindu draudimo apsauga transporto priemonę vairuojantiems asmenims suteikiama kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, todėl draudimo įmoka negali būti išskaidoma, t. y. draudikas neturi teisės nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą, tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama Lietuvoje, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama už Lietuvos ribų. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje;
2) draudimo apsauga skirta ne tik nukentėjusiam asmeniui, bet ir draudėjui (apdraustajam);
3) papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo neatitinka draudimo apsaugos visoje ES teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatų, o draudimo sutartyje nustatyta sąlyga, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai ir yra niekinė.
4) draudimo įmoka visais atvejais turi būti apskaičiuojama įvertinus draudimo rizikos galimus pasikeitimus dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos laikytinas nepagrįstu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, sprendęs, jog šalių draudimo sutartimis nebuvo pažeisti imperatyvieji ES teisės normų ir TPVCAPDĮ reikalavimai suteikti draudimo apsaugą visoje ES teritorijoje vienkartinės įmokos pagrindu, netinkamai aiškino šias nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės „BTA Insurance Company“ SE filialas ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Patenkinus apeliacinį skundą ir sprendimu ieškinį atmetus visiškai, atitinkamai paskirstytinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 str. 1, 3 d.). Bylos duomenimis nustatyta, kad valstybė pirmosios instancijos teisme patyrė 35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atsakovė E. S., apeliacinėje instancijoje, patyrė 1 282 Lt žyminio mokesčio išlaidų (b. l. 66), todėl patenkinus apeliacinį skundą, priėmus naują sprendimą ir atmetus ieškinį, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 80 str., 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1, 3 d.). Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės „BTA Insurance Company“ SE filialias ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės „BTA Insurance Company“ SE filialais (j. a. k. 300665654) 371,29 Eur (1 282 Lt) žyminio mokesčio išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš ieškovės „BTA Insurance Company“ SE filialais (j. a. k. 300665654) 10,14 Eur (35 Lt) susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).