Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Apeliantas skunde taip pat įsitikinęs, kad byloje nėra jokių, išskyrus prieštaringus nukentėjusiosios G. M. parodymus ir jo atpažinimą pagal nuotraukas, kuris buvo atliktas pažeidžiant BPK reikalavimus, objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje (G. M. seksualinis prievartavimas). Pagrindiniai argumentai, kodėl apeliantas abejoja nukentėjusiosios G. M. parodymais ir jo atpažinimu, skunde yra nurodyti keli. Pirma, nukentėjusioji skirtingai apibūdino ją seksualiai prievartavusį asmenį parodymuose, duotuose nusikaltimo padarymo dieną (2006 m. gruodžio 22 d.), iš karto po nusikaltimo padarymo (2006 m. gruodžio 27 d.), ir praėjus beveik metams, prieš atpažinimą. Antra, asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokole nėra nurodyta, kiek buvo pateikta nukentėjusiajai nuotraukų, nuotraukos neužantspauduotos, ant jų yra likę seni antspaudai, dokumentas pasirašytas tik vienos tyrėjos, tuo pažeidžiant BPK 179, 192 straipsnių nuostatas. Apelianto teigimu, tai, kad nukentėjusioji pakeitė po metų savo pirminius parodymus, o atpažinimas atliktas nesilaikant BPK reikalavimų, taip pat leidžia daryti išvadą, jog jai buvo daromas poveikis duodant parodymus ir jis apkaltintas nepagrįstai. Tai, kad jį buvo bandoma apkaltinti tuo, ko jis nepadarė, apeliantas mano patvirtina ir tas faktas, jog jis dėl G. M. išžaginimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį buvo išteisintas tik teisme, nors jau ikiteisminio tyrimo metu, remiantis specialisto išvada, buvo nustatyta, kad požymių, jog su G. M. būtų lytiškai santykiauta, nėra.

Skunde apeliantas taip pat neigia savo kaltę ir dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 3 dalyje (dėl M. P. išžaginimo), BK 150 straipsnio 3 dalyje (dėl M. P. seksualinio prievartavimo), BK 162 straipsnyje (dėl M. P. išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti), BK 309 straipsnio 2 dalyje (dėl pornografinio turinio vaizdo įrašo pagaminimo su M. P.), padarymo. Teigia, kad jis šių nusikaltimų nepadarė, o jo kaltė grindžiama tik nukentėjusiosios M. P. parodymais, jo atpažinimu ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenis, kurių teisingumas kelia abejonių. Toliau apeliantas skunde cituoja įvairių liudytojų, nukentėjusiosios parodymus, dėsto savo samprotavimus, kurie, jo nuomone, leidžia daryti tokią išvadą.

Visų pirma, apelianto nuomone, tai būtų nukentėjusiosios motinos G. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose ji nurodė, kad jie į policiją nesikreipė, nes galvojo, jog nukentėjusioji meluoja, ginekologė sakė, kad išprievartavimo požymių nesimato (t. 2, b. l. 37). Be to, pripažino ir tai, jog dukra yra sunkaus charakterio, nenoriai mokosi, nelanko mokyklos. Šiuos parodymus teisme liudytoja pakeitė ir jau tvirtino, kad į policiją nesikreipė, nes M. P. nenorėjo, bijojo, be to, jog su dukra iki įvykio jokių problemų nebuvo, tačiau, apelianto teigimu, byloje esančių kitų liudytojų parodymai rodo, jog būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti G. S. parodymai yra teisingi. Byloje apklausus kaip liudytoją V. B., kuris pirmas sužinojo apie įvykį, šis apklausos metu (t. 2, b. l. 44) taip pat nurodė, jog M. P. yra mėgėja meluoti, prisigalvoti visokių istorijų (kad ją pagrobė), ir šis buvo tikras, jog nukentėjusioji meluoja ir šį kartą. Panašiai apibūdino nukentėjusiąją ir jos patėvis N. S. Pastarasis nurodė (t. 2, b. l. 49), kad M. P. nuolat prisigalvodavo visokių istorijų, jog tik pateisintų pamokų nelankymą, dėl ko šis nepatikėjo ir šia jos papasakota istorija. Liudytojui abejonių dėl šios istorijos tikrumo sukėlė ir tas faktas, jog nukentėjusioji apie įvykį pasakojo labai ramiai ir nekonkrečiai. Pati nukentėjusioji apklausta 2007 m. spalio 4 d. negalėjo pasakyti, kur įvyko įvykis. Tvirtino, jog tiksliai nežino tos vietos (t. 2, b. l. 4-9). Tai patvirtino ir liudytojai V. B., N. S. Pagal liudytojo V. B. parodymus, M. P. negalėjo prisiminti kelio. Liudytojui N. S. M. P. taip pat sakė, jog tos vietos neprisimena ir tikrai jos negali parodyti (t. 2, b. l. 49-51). Esant tokiems nukentėjusiosios parodymas, apeliantui atrodo nesuprantama, kaip ji galėjo 2007 m. gruodžio 5 d. parodyti įvykio vietą ir dar taip tiksliai (nurodė, jog pravažiavo stadioną, stulpelius). Įvykio apžiūros protokole nėra nurodyta, kaip buvo patekta į įvykio vietą, kaip ji buvo rasta, todėl tai, apelianto nuomone, leidžia manyti, jog pati nukentėjusioji nurodė kaip ir kur reikia važiuoti, nors anksčiau ir negalėjo to padaryti. Apeliantas skunde taip pat prašo vertinant nukentėjusiosios parodymus atsižvelgti ir į tai, jog ji melavo, kad iki įvykio neturėjo lytinių santykių, tik po įvykio. 2006 m. gruodžio 12 d. pažymoje, gautoje iš VRM poliklinikos, nurodyta, jog ji gyvena aktyvų lytinį gyvenimą. Taip pat, siekiant nustatyti tikrąsias aplinkybes, prašo išreikalauti nukentėjusiosios charakteristiką, pažymas iš policijos, vaikų inspekcijos, nes nukentėjusioji nekartą buvo pabėgusi iš namų, apklausti jos drauges.

Apeliantas taip pat tvirtina, kad byloje nėra ir jokių įrodymų (dokumentų, nuotraukų, video įrašų), jog jis būtų nukentėjusiąją M. P. filmavęs ir fotografavęs.

Apeliantas skunde taip pat tvirtina, jog jo kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 3 dalyje (dėl I. J. išžaginimo), BK 150 straipsnio 3 dalyje (dėl I. J. seksualinio prievartavimo), BK 162 straipsnyje (dėl I. J. išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti), BK 309 straipsnio 2 dalyje (dėl pornografinio turinio vaizdo įrašo pagaminimo su I. J.), taip pat neįrodyta. Teismo nurodyti duomenys – nukentėjusiosios I. J. parodymai ir DNR tyrimas negali būti laikomi jo kaltės įrodymais, nes neatininka liečiamumo ir leistinumo reikalavimų. Toliau apeliantas skunde dėsto argumentus, kurie, jo nuomone, leidžia abejoti ne tik nukentėjusiosios parodymais, įvykio vietos apžiūros metu surinktų duomenų tikrumu, bet ir DNR tyrimo išvadomis.

Pagrindinis apelianto argumentas būtų tas, kad dokumentai buvo klastojami. Tokią išvadą, apelianto teigimu, leidžia daryti visų pirma tai, kaip buvo nustatyta įvykio vieta ir surastos nuorūkos su jo DNR. Nukentėjusioji I. J. iš pradžių apklausta nurodė, kad ji nežino, kur buvo vežama. Tvirtino, jog pravažiavus 5 km buvo sustoję, paskui vėl važiavo ir labai ilgai, daug kur sukinėjo, o kai sustojo, buvo kažkokie laukai, tačiau tos vietos parodyti negalinti. Ji tik matė, kad grįždami pravažiavo pro Riešės kaimą. (t. 2, b. l. 85-88). Tačiau apklausta kitą dieną (t. 2, b. l. 95-96), jau iš karto nurodė įvykio vietą, ir ši buvo ne laukuose, o miške, taip pat nereikėjo iki tos vietos važiuoti 5 km, pro (duomenys neskelbtini) kaimą. Šioje įvykio vietoje buvo paimtos keturias nuorūkas, iš kurių trys įdėtos į vieną voką, viena – į kitą voką. Voke, kur buvo trys nuorūkos, buvo rasta jo DNR. Apeliantui atrodo nesuprantama, kad nukentėjusi iš pradžių negalėjusi nurodyti įvykio vietos, kitą dieną jau ją nurodė, o įvykio vietoje iš keturių nuorūkų iš karto jau buvo atskirtos trys nuorūkas su jo DNR, nors visos rastos buvo vienodos rūšies (,,Malboro“). Apeliantas mano, jog klastojimo faktą įrodo ir tai, kad įvykio apžiūra buvo atlikta per 34 min. Apeliantas yra įsitikinęs, kad per tokį laiko tarpą nuvykti į įvykio vietą, atlikti apžiūrą ir po to dar sugrįžti realiai neįmanoma.

Be to, apeliantas tvirtina, kad surašant patį įvykio vietos apžiūros protokolą buvo padaryta ir pažeidimų – protokolas pasirašytas vieno žmogaus, nenurodyta, kaip buvo nuvykta į įvykio vietą, kiek buvo paimta servetėlių, nuorūkų, apžiūrint įvykio vietą nenaudotas apšvietimas, nors kovo 7 d. 19.00-20.00 val. miške buvo pakankamai tamsu, taip pat tirti nepaimti kiti apžiūros metu rasti daiktai – tušti buteliai, prezervatyvai ir t. t.

Taip pat, apelianto nuomone, siekiant patikrinti, ar duomenys nebuvo klastojami, reikia įvertinti ir šias aplinkybes: ant rankų, pėdkelnių, palaidinės, striukės rado spermos, nors nukentėjusioji visuose parodymuose tvirtino, kad vyrui joks skystis neišsiliejo; ant apatinių kelnaičių nieko nerado, nors motina tvirtino, jog dukra kraujavo; nieko nerado ant įvykio vietoje paimtų šešių servetėlių, nors nukentėjusioji tvirtino, kad vyras nusivalė savo lytinį organą ir nuvalė jos, ir po to servetėles išmetė.

Apeliantas, skunde taip pat ginčydamas dėl jo šioje dalyje priimtą apygardos teismo nuosprendį, tvirtina, jog tarp gydytojų R. M. ir R. A., kurios apžiūrėjo nukentėjusiąją I. J., duotų išvadų yra esminių prieštaravimų. Po įvykio nukentėjusiąją apžiūrėjusi Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės gydytoja R. M. konstatavo, jog lytinės lūpos ir išeitinės angos sritis be matomų pokyčių, ties makšties įeiga paraudimas, o tuo tarpu tą pačią dieną apžiūrėjusi gydytoja R. A. jau nurodė, jog makšties prieangyje yra gleivinės paraudimas bei paviršiniai įplyšimai, mergystės plėvė karpytais kraštais, pabrinkusi, yra mergystės plėvės pažeidimas, išeitinės angos srityje yra paviršinių gleivinės pažeidimų. Apeliantas mano, jog vienos gydytojos išvada yra melaginga, ir prašo tai nustatyti, skunde atkreipdamas dėmesį į tai, jog nukentėjusioji nurodė, kad su ja nebuvo atliktas lytinis aktas natūraliu būdu ir į išeinamąją angą, tik vyras laikė savo lytinį organą prie jos priglaudęs (t. 2, b. l. 85-88, 95-96).

Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad byloje nėra ir jokių įrodymų (dokumentų, nuotraukų, video įrašų), jog jis būtų nukentėjusiąją I. J. filmavęs ir fotografavęs telefonu ,,Samsung. E730“. Be to, mano, jog nakties metu ar vakare telefonu ,,Samsung E730“ filmuoti ar fotografuoti net nėra įmanoma.

Apeliantas yra įsitikinęs, kad atliekant jo atpažinimą pagal nuotraukas, įvykio vietos apžiūrą, apklausiant nukentėjusiąsias, buvo padaryta visa eilė pažeidimų, kurie šiuos procesinius veiksmus ir kartu jų metu surinktus duomenis daro niekiniais. Tokią išvadą, apelianto teigimu, visų pirma, yra pagrindas daryti dėl to, jog nukentėjusiosioms R. V., J. S. nuotraukos buvo siunčiamos internetu ir jį, kaip jos nurodė, iš tų nuotraukų atpažino, ir tik po to jos dar buvo nuvykusios į komisariatą Vilniuje, joms rodomos nuotraukos ir nukentėjusiosios jį tarp kitų asmenų atpažino. Antra, nukentėjusiosioms buvo rodomos nuotraukos asmenų, kurie buvo be akinių, nors anksčiau nukentėjusiosios parodymuose nurodė, jog vyras buvo su tamsiais akiniais nuo saulės. Trečia, nukentėjusiosios jį atpažino pagal akis ir žvilgsnį, nors pačios tvirtino, jog vyras buvo su akiniais. Ketvirta, 2007 m. balandžio 30 d. įvykio vietos apžiūros protokole (t. 3, b. l. 1-3) nėra nurodyta, kaip buvo patekta į įvykio vietą (nukentėjusiosios tuo metu buvo ligoninėje, įvykio vietą jos parodė tik po vienuolikos dienų, 2007 m. gegužės 10 d.). Penkta, minėtos įvykio vietos apžiūros metu buvo paimtos keturios nuorūkos, penkios servetėlės, tačiau tyrimui buvo pateiktos 2007 m. balandžio 29 d. iš įvykio vietos paimtos keturios nuorūkos, penkios servetėlės (t. 3, b. l. 14-20). Šešta, byloje esantys įvykio vietos apžiūros protokolai yra vienodi, skiriasi tik kelios frazės, be to, tiek viename, tiek kitame protokole nurodyta, jog įvykio vietos apžiūra atlikta per 25 min., kas yra nerealu, nuvykti į įvykio vietą, ją apžiūrėti ir vėl grįžti tikrai tiek laiko neužtenka. Septinta, darant įvykio vietos apžiūrą (t. 3, b. l. 1-3) atliekami veiksmai nebuvo nei filmuojami, nei fotografuojami. Aštunta, nukentėjusiųjų apklausos vyko nedalyvaujat jų atstovams, nors abi yra nepilnametės (t. 3, b. l. 26-30, 34-36, 64-65). Be to, jų asmens parodymo pagal nuotraukas protokole nurodyti duomenys prieštarauja ankstesniems nukentėjusiųjų parodymams. Nukentėjusiosios protokole nurodė, jog pagal nuotraukas atpažįsta jį (apeliantą) kaip asmenį jas išžaginusį 2007 m. balandžio 19 d., nors pareiškime nurodė, kad išžagintos buvo 2007 m. balandžio 29 d.

Apeliantas taip pat yra įsitikinęs, kad tai, jog prieš jį byla buvo fabrikuojama, patvirtina ir tas faktas, kad apžiūrint įvykio vietą buvo užfiksuota, jog matosi ratų pėdsakai, kurių plotis 8 cm. Apelianto teigimu, tokie ratų pėdsakai negali būti automobilio ratų.

Apeliantas skunde taip pat abejoja ir specialisto išvados Nr. 11-3566 teisingumo. Jam atrodo keistas tas faktas, jog specialistas jo automobilyje ,,Nissan“ ant lubų ir užpakalinės sėdynės dešinio saugos diržo rado kraujo priklausančio nukentėjusiajai J. S., kai nukentėjusiosios tvirtino, jog tai buvo senos laidos ,,Audi“ su užtamsintais galiniais langais (jis tokio automobilio neturi), taip pat, kad buvo rastas tik vienas jo ir R. V. plaukas. Apeliantas yra įsitikinęs, kad specialisto išvada yra sufabrikuota. Tokią išvadą, jo teigimu, leidžia daryti esantys neatitikimai tarp to, kur specialistas rado kraujo (ant užpakalinės sėdynės dešinio saugos diržo), ir nukentėjusiosios J. S. buvimo vietos automobilyje (J. S. sėdėjo ant galinės sėdynės kairėje pusėje, kai buvo sulaužyta nosis ir pradėjo bėgti kraujas), tas faktas, jog jo automobilyje galiniai saugos diržai nenaudojami, yra už galinių sėdynių, bagažinėje, be to, tai, jog jis automobiliu važinėja kiekvieną dieną ir jo plaukų jame buvo tikrai ne vienas, kaip buvo rasta apžiūrint jo automobilį po įvykio praėjus net trims mėnesiams.

Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad byloje nėra ir jokių įrodymų (dokumentų, nuotraukų, video įrašų), jog jis būtų nukentėjusiąsias R. V., J. S. filmavęs ir fotografavęs telefonu ,,Samsung. E730“. Be to, mano, jog nakties metu ar vakare telefonu ,,Samsung. E730“ filmuoti ar fotografuoti net nėra įmanoma, ką būtų patvirtinęs atliktas eksperimentas, jeigu toks būtų byloje atliktas.

Taip pat apeliantas skunde tvirtina, kad asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokole nukentėjusiosios V. U. nurodyti vyro požymiai (apie 35 metų, atletiško kūno sudėjimo, trumpais plaukais, aukšta kakta, vyriško agresyvaus tipo, kaklas platus atletiškas) yra jam nebūdingi. Jis yra labai lieknas, neatletiškas, sveria 65 kg, jo ūgis 181 cm.

Apeliantas toliau skunde ginčija teismo nuosprendžio dalį, dėl jo nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl G. K. išžaginimo), BK 150 straipsnio 3 dalį (dėl G. K. seksualinio prievartavimo), BK 162 straipsnį (dėl G. K. išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti), BK 309 straipsnio 2 dalį (dėl pornografinio turinio vaizdo įrašo pagaminimo su G. K.). Teigia, kad teismo nuosprendyje nurodyti nukentėjusios parodymai, automobilio, telefono ir jo atpažinimas pagal nuotraukas, negali būti laikomi jo kaltės įrodymais. Tokią išvadą, anot apelianto, galima daryti visų pirma dėl to, kad nukentėjusioji nurodė, jog vyras kalbėjo be akcento, be to, apie įvykį nukentėjusioji kalbėjo kaip apie kokią pasaką, juokėsi, šmaikštavo (patvirtina vaizdo įrašas iš ,,Vaiko namas“). Antra, byloje apklaustos kaip liudytojos A. V. ir A. S. nukentėjusiąją apibūdino kaip keistuolę. Pagal A. S. parodymus, G. K. yra keistuolė, pleputė, linkusi pagražinti savo pasakojimus. A. S. taip pat nepatikėjo, jog G. K. papasakota istorija tikra, manė, jog ši viską išsigalvojo, norėdama, jog jos nebartų mama (t. 4, b. l. 64-66, 7-71). Panašiai nukentėjusiąją apibūdino ir jos mama. Ši pripažino, jog G. K. dažnai pastarajai meluodavo (t. 4, b. l. 52-55). Trečia, nukentėjusiosios parodymai dėl tam tikrų aplinkybių yra prieštaringi. Nukentėjusioji po įvykio negalėjo konkrečiai įvardinti, koks asmuo ją išžagino, tik pasakė, jog buvo nesiskutęs, su džinsais, tačiau parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu jau nurodė konkrečius to vyro požymius, pagal ką ji pastarąjį atpažino. Be to, nukentėjusioji šį atpažino pagal veido išraišką, žvilgsnį, nors prieš tai apibūdindama vyrą nurodė, jog šis buvo su tamsiais akiniais nuo saulės (t. 4, b. l. 37-37). Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu taip pat negalėjo konkrečiai apibūdinti kaip atrodė automobilis, tik nurodė, jog automobilis buvo keturių durų, ant stiklo buvo užklijuotas žalias lipdukas, tačiau pateikus nukentėjusiajai automobilį (apeliantui neaišku, kodėl tik jo) atpažinimui, ši jau nurodė, kad automobilį atpažįsta pagal spalvą ir tai, jog turėjo keturias dureles, bet neminėjo lipduko (pastarojo jo automobilyje nėra ir negalėjo būti). Taip pat iš pradžių ji teigė, jog vyras turėjo mobilaus ryšio telefoną ,,Samsung“, o atpažinimo metu iš jai atpažinimui pateiktų telefonų (pateikti buvo tik Sony Erikson telefonai) jau nurodė, jog tai Nr. 1, tai yra Sony Erikson K750“ (t. 4, b. l. 39). Ketvirta, nukentėjusioji parodymo patikrinimo vietoje metu negalėjo nurodyti įvykio vietos (t. 4, b. l. 25-32).

Apeliantas skunde taip pat yra įsitikinęs, kad byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, jog jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 3 dalyje (dėl A. S. seksualinio prievartavimo), BK 150 straipsnio 3 dalyje (dėl G. P. seksualinio prievartavimo). Mano, kad teismo nurodyti nukentėjusiųjų parodymai ir jo atpažinimas pagal nuotraukas negali būti laikomi jo kaltės įrodymais, nes nukentėjusiųjų parodymai yra labai nekonkretūs, nenuoseklūs. Nukentėjusioji A. S. apklausta (t. 4, b. l. 79-82) negalėjo nieko konkretaus pasakyti nei kada įvyko įvykis, nei kaip atrodė automobilis. Be to, duodama parodymus, pažymėjo, jog ji mėgsta skaityti laikraštį LT, kuriame ji skaitė apie tą vyrą. Nukentėjusioji G. P. taip pat negalėjo nurodyti, kada konkrečiai įvyko įvykis, tik nurodė, jog vasarą, kas neatitinka ir A. S. parodymų, nes ši teigė, jog rudenį. Be to, apelianto teigimu, nukentėjusiųjų parodymų teisingumu taip pat verčia abejoti ir jų artimųjų elgesys po įvykio, bandymas kažką nuslėpti, bendravimas su policija. Pagal nukentėjusiosios G. P. parodymus matyti, jog jai paskambino jos močiutė ir liepė viską papasakoti tėvams, nes nusikaltėlį jau suėmė ir šis prisipažino. Be to, jos mamai, kai ši buvo policijoje, taip pat sakė, jog jis (nusikaltėlis) prisipažino.Tačiau iš pradžių, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu duotų Ž. G., O. P. parodymų, nukentėjusiosios G. P. močiutė buvo susitikusi su A. S. močiute ir įkalbėjo šią nesikreipti į policiją, apie įvykį G. P. dėl kažkokių priežasčių nepasakojo ir vyrui. Apeliantui atrodo keistas toks artimųjų elgesys, nesupranta, kodėl apie įvykį iš karto nebuvo pranešta policijai, kodėl policija nukentėjusiųjų artimiesiems pasakoja apie sulaikytą nusikaltėlį.

Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad teismas neteisingai nustatė įvykio vietą, nurodydamas, jog ji yra 1 km nuo gyvenamųjų namų. Iš parodymų patikrinimo vietoje metu darytų nuotraukų matyti, kad gyvenamieji namai nuo tariamos nusikaltimo padarymo vietos yra nutolę kokius 150 m, o (duomenys neskelbtini) rajono daugiabučiai – 250-300 m.

Taip pat apeliantas skunde abejoja ir tyrėjos, atlikusios tyrimą, kompetencija. Atkreipia dėmesį į tai, jog tyrėja nesugebėjo pirmą kartą apžiūrint įvykio vietą surasti visų įkalčių. 2007 m. rugpjūčio 9 d. apžiūrint įvykio vietą rado vieną nuorūką, o kitą nuorūką rado apžiūrint įvykio vietą 2007 m. rugpjūčio 13 d.

Toliau skunde apeliantas dar dėsto, jo nuomone, kitus ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme padarytus pažeidimus, dėl kurių dėl jo priimtas teismo nuosprendis taip pat negali būti laikomas pagrįstas ir teisėtas. Pirmas būtų tai, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš jį apklausiant pareigūnai neoficialiai (nedalyvaujant advokatui, nerašant protokolo) su juo bendravo, ką patvirtino ir teisme apklaustas liudytojas V. V., ir jis buvo verčiamas prisipažinti dėl to, ko nepadarė (jį mušė, gąsdino). Be to, areštinėje be jokios pateisinamos priežasties jis buvo laikomas net 45 paras. Antras, jo atpažinimas pagal nuotraukas ir jo parodymas atpažinti buvo daromi pažeidžiant BPK nuostatas, o jis ir jo gynėjas net neturėjo galimybės pareikšti dėl padarytų pažeidimų pastabų, nes apie atpažinimo pagal nuotraukas darymą nebuvo informuoti. Tai, kad teisėja nuosprendyje nurodė priešingai, tai yra, jog jis ir jo gynėjas jokių pastabų ir prašymų nepareiškė, rodo, jog ji yra šališka, suinteresuota jį nuteisti už tai, ko nepadarė, nuslepiant tikruosius kaltininkus. Trečias, teisme nebuvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, darytas apžiūrint jam priklausančius telefonus, joje esančią medžiagą, tai motyvuojant tuo, kad įrašo garsas yra blogas. Apeliantas yra įsitikinęs, kad tikroji priežastis iš tikrųjų buvo kita. Vaizdo įrašo teismas neperžiūrėjo, nes šiame yra užfiksuota, kaip prieš jį ant stalo guli lapas popieriaus, iš kurio jis mato, ką turi sakyti. Be to, įraše matosi kompiuterio ekranas, kuriame yra jo parodymuose minimos nuotraukos. Apelianto teigimu, šis faktas patvirtina, jog iš tikrųjų nuotraukos buvo žiūrimos per kompiuterį, o ne per jo mobilaus ryšio telefoną, kaip yra nurodyta byloje esančiame dokumente, ir kartu paneigia liudytojo G. V. teisme duotus parodymus (nuosprendžio 27 lapas) ir tai, jog nuotraukos ir vaizdo įrašai buvo jo mobilaus ryšio telefone. Apeliantas tvirtina, kad jis tikrai tokio turinio informacijos savo telefone nebūtų laikęs, nes kartu gyvena su žmona, motina, tėvu, broliu, pastarojo žmona ir trimis jų vaikais, kurie bet kada galėjo ją rasti, o juo labiau, po to, kai buvo 2007 m. birželio 5 d. apklaustas policijoje. Be to, apelianto teigimu, jis neprieštaravo vaizdo įrašų peržiūrai, kaip teigiama nuosprendyje (47 nuosprendžio lapas), priešingai, prašė tai padaryti ir tai turėtų būti užfiksuota posėdžio metu darytame garso įraše. Skunde taip pat prašo įvertinti ir tai, kad jo telefonas buvo apžiūrėtas tik praėjus mėnesiui po to, kai jis buvo sulaikytas. Ketvirta, teisėja neleido jam nuosekliai visko papasakoti, išsakyti savo nuomonės apie esančius prieštaravimus, dėl ko jis net buvo priverstas kai kuriuos savo prašymus, pareiškimus siųsti paštu, kurie nepagrįstai buvo atmesti (teismo protokolo 79-119 lapai), taip pat daryti teismo protokolo, kitų byloje esančių dokumentų kopijų, nenorėdama, jog jis susipažintų su byla. Teisėjos teiginys, jog jo apklausai teisme buvo skirta net 9 val. laiko, neatitinka tikrovės. Penkta, byloje nėra teismo posėdžio metu daryto garso įrašo stenogramos. Apeliantas yra įsitikinęs, jog šiame įraše užfiksuoti duomenys patvirtintų, kad teisme buvo pažeidinėjamos jo teisės, teisėja net nebandė posėdžio metu nustatyti tvarkos, kai jo advokatui kalbant, šį užsipuolė liudytojos O. P., Ž. G., be to, teisėja replikavo jam sakant paskutinį žodį. Penkta, teisėja nuosprendyje nurodė tik tuos nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, tas specialisto išvadas, kurios blogina jo padėtį, bet yra naudingi nukentėjusiesiems, ir tinkamai jų neįvertino. Be to, padarė išvadas, kurios neatitinka tikrovės, kaip pavyzdžiui dėl to, kad jis aktyviai gintis pradėjo po pasimatymų su giminaičiais, kurie jam darė įtaką ar, kad po to, kai kitas teisėjas leido gynėjui, kuris neturėjo įgaliojimų jį (apeliantą) atstovauti, daryti kopijas iš bylos, tokiu būdu suteikiant jam galimybę elgtis nesąžiningai, ir jo interesais pradėjo veikti asmenys, norintys nukreipti bylos eigą jam palankia linkme ir t. t. Šešta, teismo protokolas surašytas neišsamiai, neatskleidžiant teisėjos nusistatymo prieš jį, šališkumo, taip pat neužfiksuojant jo bandymų įstatymo nustatyta tvarka pareikšti prašymus, pareiškimus. Septinta, teisėja L. Gurevičienė buvo viena iš kolegijos narių 2004 m. lapkričio 25 d. sprendusi klausimą jo lygtinio paleidimo. Be to, minėta teisėja apklausė jį ir jo žmoną teisme apie dokumento dingimą byloje, teigdama, jog 2004 m. lapkričio 25 d. nagrinėjant bylą dėl lygtinio paleidimo, byloje buvo dokumentas apie tai, kad jo žmona tariamai nėščia, o po to šis dokumentas dingo.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2008 m. birželio 20 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas, kuris su byla kaltinant A. S. nepilnamečių, mažamečių ir pilnamečių mergaičių išžaginimu, seksualiniu prievartavimu, išnaudojimu pornografinei produkcijai gaminti, pornografinio turinio vaizdo įrašų pagaminimu, perduotas Vilniaus apygardos teismui. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio A. S. dėl dalies kaltinimų buvo išteisintas, o dėl kitos dalies dėl jo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl E. B. išžaginimo), BK 150 straipsnio 3 dalį (dėl E. B. seksualinio prievartavimo, BK 162 straipsnį (dėl E. B. išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti), BK 309 straipsnio 2 dalį (dėl pornografinio turinio vaizdo įrašo pagaminimo su E. B.), BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl G. M. seksualinio prievartavimo), BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl M. P. išžaginimo), BK 150 straipsnio 3 dalį (dėl M. P. seksualinio prievartavimo), BK 162 straipsnį (dėl M. P. išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti), BK 309 straipsnio 2 dalį (dėl pornografinio turinio vaizdo įrašo pagaminimo su M. P.), BK 149 straipsnio 4 dalį (dėl I. J. išžaginimo), BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl I. J. seksualinio prievartavimo), BK 162 straipsnį (dėl I. J. išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti), BK 309 straipsnio 2 dalį (dėl pornografinio turinio vaizdo įrašo pagaminimo su I. J.), BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl R. V. išžaginimo), BK 150 straipsnio 3 dalį (dėl R. V. seksualinio prievartavimo), BK 162 straipsnį (dėl R. V. išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti), BK 309 straipsnio 2 dalį (dėl pornografinio turinio vaizdo įrašo pagaminimo su R. V.), BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl J. S. išžaginimo), BK 150 straipsnio 3 dalį (dėl J. S. seksualinio prievartavimo), BK 162 straipsnį (dėl J. S. išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti), BK 309 straipsnio 2 dalį (dėl pornografinio turinio vaizdo įrašo pagaminimo su J. S.), BK 149 straipsnio 1 dalį (dėl V. U. išžaginimo), BK 150 straipsnio 1 dalį (dėl V. U. seksualinio prievartavimo), BK 309 straipsnio 1 dalį (dėl pornografinio turinio vaizdo įrašo pagaminimo su V. U.), BK 149 straipsnio 4 dalį (dėl G. K. išžaginimo), BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl G. K. seksualinio prievartavimo), BK 162 straipsnį (dėl G. K. išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti), BK 309 straipsnio 2 dalį (dėl pornografinio turinio vaizdo įrašo pagaminimo su G. K.), BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl A. S. seksualinio prievartavimo), BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl G. P. seksualinio prievartavimo), BK 149 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. išžaginimo), BK 150 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. seksualinio prievartavimo), BK 309 straipsnio 1 dalį (dėl pornografinio turinio vaizdo įrašo pagaminimo su K. Š.). Tokius sprendimus pirmosios instancijos teismas priėmė teisminio nagrinėjimo metu teisiamajame posėdyje betarpiškai išnagrinėjęs visus įrodymus, kurie buvo išvardinti kaltinamajame akte, taip pat papildomus duomenis, o po to juos nuosprendyje įvertinęs. Nuteistasis A. S., apskundęs dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį apeliacine tvarka, apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis nusikaltimų, už kuriuos jį nuteisė teismas, nepadarė ir prašo dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti. Nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde ginčijant teismo sprendimą jį nuteisti už anksčiau minėtų nusikalstamų veikų padarymą išdėstyta labai daug nesutikimo su tokiu teismo sprendimu argumentų. Jo skunde yra ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės, nurodoma apie visą eilę ikiteisminio tyrimo ir teismo padarytų BPK normų pažeidimų, teismų išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, smulkiai analizuojant byloje surinktus įrodymus, teismo padarytas išvadas, baudžiamosios teisės teoriją ir įvairią susiformavusią teismų praktika, kuri, jo nuomone, yra aktuali ir į kurią buvo būtina teismui atsižvelgti svarstant duomenų pripažinimo įrodymais, įrodymų vertinimo ir kitus klausimus. Tačiau vis dėlto, kai kurie iš tų argumentų, ginčijant konkrečias nusikalstamas veikas, už kurias A. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra nuteistas, skunde yra nurodomi tie patys ir jiems apeliantas skiria skunde didžiausią dėmesį. Apeliantas visų pirma nesutinka su tuo, kaip teismas įvertino išnagrinėtus šioje byloje įrodymus, didžiausią dėmesį skunde skirdamas nagrinėjamoje byloje apklaustų nukentėjusiųjų parodymų ir kitų ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų, kuriuos atliekant dalyvavo ir nukentėjusiosios (asmens parodymas atpažinti pagal nuotrauką ir kt.), analizei ir kritikai, pateikdamas savo versijas, kaip turėtų būti minėti įrodymai vertinami. Apeliantas, aptardamas skunde kiekvieną epizodą atskirai, vienodai nurodo, kad teismas nukentėjusiųjų parodymais, atpažinimais, parodymų patikrinimo vietoje metu gautais duomenimis kaip įrodymais negalėjo remtis, nes jie neatitinka leistinumo reikalavimo, išdėstydamas skunde visą eilę, jo nuomone, padarytų pažeidimų, kurie yra esminiai, darantys minėtus įrodymus niekiniais, ir kartu ginčija minėtuose įrodymų šaltiniuose užfiksuotos informacijos teisingumą. Jo įsitikinimu, kadangi kitokių neginčijamų jo dalyvavimą nusikaltimų padaryme patvirtinančių įrodymų byloje nesurinkta, teismas savo išvadų negalėjo grįsti vien tik abejotinais nukentėjusiųjų parodymais, atpažinimais, parodymų patikrinimo vietoje metu gautais duomenimis bei prielaidomis ir dėl jo priimti apkaltinamąjį nuosprendį toje dalyje, kur neįrodyta jo kaltė. Tačiau kolegija visus šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius byloje surinktiems įrodymams. Nors A. S. apeliaciniame skunde ir tvirtina, kad jis nusikaltimų, už kuriuos teismas jį pripažino kaltu, nepadarė, iš bylos matyti, jog ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu didžioji dalis nusikaltimų buvo išaiškinti ir nustatytos konkrečios nusikaltimų padarymo aplinkybės, pirmiausia paties nuteistojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kurių teisingumą A. S. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu atlikto parodymų patikrinimo vietoje metu, ir būtent šie jo parodymai, vertinant juos kartu su kitais byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, asmens parodymo atpažinti, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialistų išvadomis ir kt., kaip visumą, paneigia tiek įvairias nuteistojo versijas, tiek ir jo apeliacinio skundo argumentus, ir kartu patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl A. S. kaltės. Nuteistojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais apie nusikaltimų padarymo aplinkybes, A. S. duotais paaiškinimais atliekant parodymų patikrinimą vietoje, šioje byloje apklaustų nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialistų išvadomis ir kitais byloje surinktais įrodymais nusikaltimų, už kuriuos teismas A. S. pripažino kaltu ir nuteisė, aplinkybės buvo nustatytos tiksliai, konkrečiai ir jos jokių abejonių nekelia. Ikiteisminio tyrimo metu atliekant įvairius tyrimo veiksmus, surašant tų veiksmų protokolus bei fiksuojant jų eigą ir rezultatus, apklausiant A. S., nukentėjusiąsias pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tokių pažeidimų, kuriuos būtų pagrindas pripažinti esminiais BPK pažeidimais, padaryta nebuvo. Šioje byloje visi anksčiau minėti įrodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, gauti BPK nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus ištyrė, juos patikrino apklausdamas teisiamajame posėdyje nuteistąjį, kai kurias nukentėjusiąsias, liudytojus, paskelbdamas ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, ir teisingai konstatavo, jog byloje pakanka įrodymų, dėl kurių leistinumo ir liečiamumo abejonių nekyla, vertinant juos kaip visumą, daryti išvadą, kad A. S. padarė anksčiau minėtus jam kaltinimo inkriminuotus nusikaltimus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, teismo posėdyje patikrinusi visų byloje surinktų įrodymų, taip pat ir tų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas dėl A. S. kaltės, liečiamumą ir leistinumą, atlikto įrodymo tyrimo metu, siekiant patikrinti nuteistojo A. S. keliamas abejones dėl kai kurių įrodymų patikimumo, leistinumo, papildomai apklaususi nukentėjusiąją E. B., liudytojus, specialistes, tenkinant nuteistojo prašymus peržiūrėjusi atliktos ,,Vaiko namas“ nukentėjusiosios I. J. apklausos vaizdo įrašą, paskyrusi byloje teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę ir atlikusi kitus veiksmus, neturi pagrindo pripažinti byloje surinktų įrodymų, kuriais grindžiamas dėl A. S. priimtas apkaltinamasis nuosprendis, niekiniais, kaip prašoma apeliaciniuose skunduose, ir nesutinka su tuo, kad juose nėra pakankamai informacijos, kurios pagrindu būtų galima daryti neginčijamą išvadą dėl A. S. kaltės. Pažymėtina, kad dalį tų pačių nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomų argumentų dėl padarytų pažeidimų atliekant ikiteisminio tyrimo metu tam tikrus tyrimo veiksmus, surašant tų veiksmų protokolus bei fiksuojant jų eigą ir rezultatus, nukentėjusiųjų, paties nuteistojo parodymų vertinimo, juos patikrinęs, nuosprendyje jau aptarė bei atmetė kaip nepagrįstus ir pats pirmosios instancijos teismas.

Nagrinėjamoje byloje, nors nuteistasis A. S. ir neigia atlikęs anksčiau minėtus nusikalstamus veiksmus, tvirtindamas, jog jis su E. B. draugavo ir turėjo su ja lytinius santykius, nes jie abu to norėjo, jokios prievartos dėl to nebuvo, šiuos jo aiškinimus visų pirma paneigia nepilnametės nukentėjusiosios E. B. parodymai, kurie yra tiesioginiai pirminiai įrodymai, turintys išskirtinę reikšmę byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji E. B. buvo ikiteisminio tyrimo metu apklausta nevyriausybinėje organizacijoje ,,Vaiko namas“ ikiteisminio tyrimo teisėjo. E. B. šios apklausos metu nurodė, kad 2006 m. rugsėjo mėnesį ji klausėsi radijo stoties „A2“. Per „A2“ pasiskelbė vaikinas, kuris nori susipažinti su mergina draugystei. Ji užsirašė paskelbto telefono numerį ir po kurio laiko parašė šiam abonentui trumpąją žinutę. Po žinutės išsiuntimo, vaikinas (kaip vėliau ji sužinojo A. S.), jai perskambino, jie pasikalbėjo. A. S. paklausė kaip ji atrodo, paklausė kada ji bus laisva. Pirmo pokalbio metu ji pasakė A. S., kad jai yra 15 metų. A. S. pasakė, kad jam yra 20 metų, prisistatė vardu O. Pirmą kartą jie susitiko 2006 m. rugsėjo 23 d. A. S. apie 19 val. atvažiavo automobiliu prie jos namo, kaip jie ir buvo susitarę. Pamačiusi A. S., ji jam iškarto pasakė, kad jis jai sumelavo savo amžių, nes jam ne 20, o 30 metų. A. S. pradėjo klausinėti ar ji geria alkoholinius gėrimus. Ji pasakė, kad labai retai ir tik labai silpnus. Ji pasiūlė užeiti A. S. pas ją į svečius, bet šis atsisakė, visaip išsisukinėjo, sakė, kad neturi nupirkęs gėlių, kad yra nesiskutęs ir kitus dalykus. A. S. įkalbėjo ją pasėdėti ir pabendrauti kur nors lauke. A. S. nuvežė ją prie ežero, kur pasiūlė išgerti alaus. A. S. pradėjo prie jos kabinėtis, apkabindavo ją, pradėjo ją nurenginėti. Ji bandė atstumti nuo savęs A. S., bet jis toliau darė savo. A. S. pradėjo ją smaugti, ji prašė, kad jos nesmaugtų, sakė, kad skauda, o jis pasakė, kad jam tai daryti patinka. Viskas vyko automobilyje. A. S. išsitraukė prezervatyvą ir šį užsidėjęs užgulė ją kūnu ir išprievartavo. Tuo metu ji gulėjo ant nugaros, ant priekinės automobilio sėdynės. Po to A. S. pradėjo ją mušti, sudavė vieną smūgį kumščiu į duobutę, esančią po krūtine. Jis grasino, kad ją nužudys. Vėliau A. S. liepė tenkinti jį oraliniu būdu. Jai atsisakius paklusti, A. S. išsitraukė ginklą ir pagrasino, kad nužudys. Jis liepė stotis keturiom automobilyje ant priekinės sėdynės, kur užgulęs ją iš nugaros išprievartavo analiniu būdu, o vėliau vėl pareikalavo tenkinti jį oraliniu būdu. Ji pakluso ir tenkino A. S. oraliniu būdu. Tada A. S. išsitraukė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ ir viską fotografavo ar filmavo. Po kurio laiko jis išlipo iš automobilio ir toliau tenkino save ranka. Po visko A. S. pasakė, kad ji jam patiko ir, kad jis nupirks jai naują telefoną, mokys vairuoti, duos pinigų. Ji labai išsigando to kas atsitiko, todėl niekam nepasakojo. Ji pasikeitė mobiliojo ryšio telefono numerį, kad A. S. jai neskambintų. Po kurio laiko A. S. atvažiavo pas ją į namus ir pradėjo klausinėti, kodėl ji neatsakinėja į skambučius ir žinutes. Sužinojęs, kad ji pasikeitė telefono numerį, jis išsireikalavo jos naują numerį ir po kurio laiko vėl paskambino sakydamas, kad nupirko jai dovanų mobiliojo ryšio telefoną. Su A. S. ji buvo susitikusi dar 2-3 kartus, tačiau daugiau su juo lytinių santykių neturėjo (t. 1, b. l. 69-91). Pirmosios instancijos teismas šiuos nukentėjusiosios E. B. parodymus pagarsinęs ir ištyręs teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 2 dalyje tvarka (t. 8, b. l. 120) pagrįstai padarė išvadą, kad netikėti jų teisingumu bei nesiremti kaip įrodymais nėra pagrindo. Nukentėjusiosios E. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų apie A. S. atliktus nusikalstamus veiksmus patikimumas kolegijai nekelia abejonių. Nuteistasis A. S. be jokio pagrindo apeliaciniame skunde bando sumenkinti tokių nukentėjusiosios E. B. parodymų įrodomąją reikšmę ir neteisingai nurodo, kad jais negalima remtis, nes jos elgesys (pati rašė jam SMS žinutes), parodymų dėl įvykio datos ir kitų aplinkybių nenuoseklumas, jo įsitikinimu, rodo, kad nukentėjusioji meluoja ir jį dėl kažkokių priežasčių apkalbėjo, viską išsigalvojusi. Iš tiesų, nukentėjusioji E. B. pripažino, kad ji rašė SMS žinutes A. S. po įvykio, taip pat jos parodymuose yra tam tikrų nesutapimų dėl įvykio datos, tačiau vien dėl to dar daryti tokią kategorišką išvadą, jog nukentėjusiosios E. B. parodymai yra neteisingi, ji apkaltino A. S. nebūtų nusikaltimų padarymu, kokią daro apeliantas skunde, negalima. Nukentėjusiojo (liudytojo) parodymai yra įrodymų šaltinis, numatytas baudžiamojo proceso įstatymo, ir faktiniai duomenys, esantys šiuose parodymuose turi būti vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Nukentėjusiojo parodymai (kaip ir kiti įrodymų šaltiniai) gali būti atmetami, kaip ir priimami, remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, bet ne abstrakčiomis formuluotėmis ar nuorodomis į apklausiamo asmens polinkius, asmenybės bruožus, elgesį ir pan., kurie patys savaime, be platesnio jų aptarimo bei sąsajos su bylos aplinkybėmis įvertinimo negali būti laikomi duomenų pripažinimo (ar nepripažinimo) įrodymais kriterijais. Kolegija, byloje atlikusi išsamią nukentėjusiosios parodymų analizę, palyginusi jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, papildomos apklausos metu apeliacinės instancijos teisme, juos gretindama su kita bylos medžiaga, įvertinusi specialistų išvadas, tokių duomenų, kurie būtų pagrindas nukentėjusiosios E. B. parodymais apie A. S. atliktus prievartinius seksualinio prievartavimo veiksmus, jos išžaginimą netikėti, nenustatė. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklausiama nepažeidžiant BPK 184 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 186 straipsnio nuostatų, jos parodymai užfiksuoti tinkamai. Be to, nukentėjusiosios parodymai dėl esminių aplinkybių nėra prieštaringi jos ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams duotiems parodymams, kaip teigia apeliantas. Šiems nukentėjusiosios E. B. parodymams patikrinti pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti ir nukentėjusiosios E. B. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams duoti parodymai. Iš byloje esančių E. B. apklausų protokolų matyti, kad ji ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų buvo apklausta keletą kartų ir kiekvienos vykusios apklausos metu taip pat nurodė, kad A. S. atliko anksčiau minėtus veiksmus prieš jos valią. Tokiu būdu E. B. dėl tų pačių faktų (dėl A. S. atliktų veiksmų) nuosekliai paaiškino ikiteisminio tyrimo metu tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų keletą kartų – laisvai pasakodama apie įvykį ir atsakydama į jai užduodamus klausimus. Nukentėjusioji E. B. apklausiama pakankamai detaliai ir nuosekliai nurodė visas išžaginimo, seksualinio prievartavimo aplinkybes, papasakojo, kaip A. S. prieš jo valią lytiškai su ja santykiavo, taip pat tenkino su ja savo lytinę aistrą oraliniu, analiniu būdu, darė vaizdo įrašus ir filmavo ar fotografavo jos lytinius organus, nuogą krūtinę bei seksualinį prievartavimą oraliniu būdu. Apeliacinės instancijos teisme pagarsinus jos anksčiau minėtus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams, apie A. S. atliktus nusikalstamus veiksmus, nukentėjusioji E. B. dar kartą patvirtino jų teisingumą, pažymėdama, kad jie yra teisingi ir jos niekas nevertė tokių parodymų duoti, ji juos davė laisva valia. Nukentėjusioji E. B. kažkokių kitokių aplinkybių, kurios iš esmės skirtųsi nuo jos jau ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams papasakotų apie prieš ją A. S. atliktus nusikalstamus veiksmus, papildomai apklausta apeliacinės instancijos teisme, dalyvaujant specialistei, nenurodė. Priešingai, ji šios apklausos metu dar kartą patvirtino, kad A. S. savo lytinį organą jai kišo į burną, užpakalį ir liepė čiupti ir tai darė prieš jos valią, jai grasino pistoletu. Ji nenorėjo su A. S. lytiškai santykiauti, tačiau A. S. nekreipė dėmesio į tai. Ji jam taip pat sakė, kad jai yra 15 metų. A. S. įvykio metu taip pat rankose laikė mobilaus ryšio telefoną ir ją filmavo ar fotografavo. Kolegijos nuomone, vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji negalėjo tiksliai nurodyti įvykio datos, į ką bando apeliuoti nuteistasis A. S. skunde ginčydamas nukentėjusiosios parodymų patikimumą, dar nėra pagrindas laikyti nukentėjusiosios E. B. parodymus iš esmės skirtingais ir abejoti jų teisingumu. Nukentėjusiosios parodymuose esantys nesutapimai nėra esminiai ir jų negalima absoliutizuoti sprendžiant dėl jos parodymų patikimumo. Be to, tai, kad nukentėjusioji, duodama parodymus, negalėjo nurodyti tikslios datos yra suprantama ir natūraliai paaiškinama. Nukentėjusioji E. B. buvo nepilnametė, apie įvykį buvo apklausiama praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui ir ne vieną kartą, kiekvienos apklausos metu patyrė šoką ir kartu jautė baimę. Todėl visiškai natūralu, kad po tokio įvykio, patirtų išgyvenimų, praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo įvykio, nukentėjusioji E. B., duodama parodymus, ir dar ne vieną kartą, galėjo tiksliai ir neprisiminti kai kurių detalių, kaip ir tikslios įvykio datos (mėnesio, dienos), arba jas painioti, ką beje nurodė ir specialistė V. Skučaitė, apklausta apeliacinės instancijos teisme. Pagal apeliacinės instancijos teisme apklaustos specialistės V. Skučaitės paaiškinimus, prisiminimo klaidos yra būdingos kiekvienam žmogui. Pirmiausia pradingsta laiko atsiminimas, tai yra tikslios datos, įvykių eiliškumas. Ilgiausiai žmogaus atmintyje išlieka įvykio turinys, tai yra tai, kas su juo atsitiko. Be to, pagal specialistės paaiškinimus, kuo daugiau laiko praeina, kuo daugiau apie įvykį yra klausiama, tuo sunkiau tampa apie jį kalbėti, žmogus blokuojasi. Nukentėjusioji E. B. patyrė didelę traumą ir jai sunku buvo kalbėti, reikėjo daug pastangų, kad atsiskleistų. Tačiau, specialistės teigimu, E. B. pasakojime esminių prieštaravimų nėra. Nukentėjusioji pati įvardijo, kad lytinis organas jai buvo kišamas į burną ir į analinę angą. Vėliau tikslinant parodymus, išaiškėjo, kad lytinis organas buvo kišamas ir į makštį, ir į analinę angą. E. B. pasakojimas buvo spontaniškas, tačiau kartu ir pakankamai nuoseklus, logiškas, Nukentėjusioji sugebėjo atkurti įvykio veiksmus, pokalbius ir tai sukėlė įspūdį apie realiai išgyventus įvykius, ką ji ir nurodė duotoje išvadoje dėl E. B. parodymų patikimumo vertinimo (t. 9, b. l. 143). Nagrinėjamoje byloje, nuteistajam A. S. abejojant E. B. parodymų patikimumu dėl jos elgesio po įvykio (pati jam rašė SMS žinutes) ir teigiant, jog toks nukentėjusiosios elgesys rodo, kad nukentėjusioji jį apkalbėjo, taip pat buvo atlikta E. B. teismo psichiatrijos- psichologijos ekspertizė. Tačiau tokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti E. B. parodymų patikimumu, tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta. Kaip matyti iš byloje esančio ekspertizės akto, ekspertai davė išvadą, jog E. B. galėjo teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. Dėl įvairių aplinkybių ilgainiui E. B. galėjo pamiršti ar supainioti tik atskiras chronologines įvykio detales, tačiau esmines patirtos prievartos aplinkybes gali prisiminti ir atgaminti. E. B. amžiaus tarpsnio asmenys sugeba atskirti realius įvykius nuo įsivaizduojamų ir jų nepainioja. Jokių duomenų apie E. B. polinkį fantazuoti nėra (t. 10, b. l. 35-37). Pažymėtina, kad ir pati nukentėjusioji E. B., apklausta apeliacinės instancijos teisme, pripažino, kad jos parodymuose apie konkrečią įvykio dieną gali būti nesutapimų, nes ji po įvykio ir galvos traumų blogai atsimena datas. Pagal nukentėjusiosios parodymus, tai buvo 2006 metais, tačiau tikslaus mėnesio ir dienos ji neatsimena (t. 9, b. l. 141-143). Kolegijos nuomone, toks nukentėjusios elgesys kaip tik ir parodo jos nuoširdumą ir nesuinteresuotumą, tačiau, kita vertus, būtent tai kaip tik ir sudarė sąlygas dažniausiai visiškai nepagrįstai jos parodymų kritikai. Iš paduoto A. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad didžioji dalis argumentų, ginčijant jo nuteisimą šiame epizode, kaip tik ir yra susijusi dažniausiai su tariamais prieštaravimais nukentėjusiosios parodymuose. Kita vertus, tokius nukentėjusiosios E. B. parodymus, priešingai negu tvirtina A. S. skunde, be anksčiau minėtų įrodymų – specialistės išvados, teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto, specialisčių duotų paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai - asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole užfiksuoti duomenys, liudytojos J. B. parodymai, kurie sudarė savarankišką įrodomąjį pagrindą, leidžiantį spręsti tiek dėl nukentėjusiosios E. B. duotų parodymų patikimumo, tiek ir dėl A. S. kaltės padarius anksčiau minėtus nusikaltimus. Kaip matyti iš byloje esančio asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo (t. 1, b. l. 99-100), nukentėjusioji E. B., 2007 m. rugsėjo 26 d. parodžius jai A. S. nuotrauką kartu dar su trijų asmenų nuotraukomis, šį atpažino, nurodydama nuotrauką Nr. 3, kuri ir buvo A. S. Parodymo atpažinti metu nukentėjusioji pažymėjo, jog nuotraukoje Nr. 3 pagal veido bruožus atpažįsta vaikiną, su kuriuo ji susipažino per radijo stotį ,,A2 ir, kuris ją nuvežęs prie ežero (duomenys neskelbtini), mušė, smaugė, grasino ginklu ir ją išprievartavo natūraliu ir analiniu būdu, o vėliau liepė čiulpti jo lytinį organą. Pirmosios instancijos teisme apklausus kaip liudytoją E. B. motiną J. B., nors ji negalėjo nieko pasakyti apie dukros išprievartavimą, jai dukra apie tai nepapasakojo, tačiau patvirtino, kad jos dukros elgesys po to, kai ši pradėjo bendrauti su A. S., labai pasikeitė. E. B. pasidarė labai nervinga, grubi, užsidariusi, mažai bendraujanti. Šie liudytojos J. B. parodymai neprieštarauja jos ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kaip tvirtina A. S. skunde. Liudytoja J. B., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nurodė, kad dukros elgesys po to, kai ši pradėjo susitikinėti su A. S., labai pasikeitė. Nukentėjusioji E. B. savo senelei V. K., kuri ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta kaip liudytoja, nepasakojo apie A. S. atliktus veiksmus. Kaip nurodė nukentėjusioji E. B., apklausiama pirmosios instancijos teisme, ji išsigando to kas atsitiko, todėl niekam nepasakojo. Todėl A. S. apeliacinio skundo teiginys, kad tikrąsias įvykio aplinkybes gali atkleisti ir kartu paneigti nukentėjusiosios E. B. duotus parodymus ir patvirtinti jo parodymus, liudytoja V. K., atmestinas kaip neatitinkantis tikrovės. Liudytojai V. K. aplinkybės apie anūkės E. B. išprievartavimą, seksualinį prievartavimą nebuvo žinomos ir ji davė parodymus tik apie tas aplinkybes, kurios jai buvo žinomos, ir šie jos parodymai nei paneigia, nei patvirtina nukentėjusiosios E. B. parodymų dėl A. S. prieš ją atliktus nusikalstamus veiksmus.

Tokiu būdu iš bylos matyti, kad teismas motyvuotai atmetė kaltu neprisipažinusio A. S. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, o apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė kitais tuos parodymus paneigusiais įrodymais.

A. S. taip pat teismo nuosprendžiu yra nuteistas ir dėl mažametės G. M. seksualinio prievartavimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. A. S., apklaustas pirmosios instancijos teisme, savo kaltės dėl šio nusikaltimo padarymo nepripažino. Apeliaciniame skunde A. S. taip pat nurodo, kad jis šio nusikaltimo nepadarė. A. S., neigdamas savo kaltę, kaip anksčiau iš esmės tvirtina, kad jis yra pripažintas kaltu remiantis vien tik nukentėjusiosios G. M. parodymais ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole užfiksuotais duomenimis, kuriuos, kaip galima suprasti iš skunde dėstomų argumentų, apeliantas laiko niekiniais ir neturinčiais įrodomosios vertės dėl, jo nuomone, padarytų pažeidimų ir dėl to, kad juos paneigia kiti byloje surinkti įrodymai. Kolegija šiuos nuteistojo A. S. skunde dėstomus argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pagrįstai nesuabejojo nukentėjusiosios G. M. parodymais, o nuosprendį pagrindė ne tik šios nukentėjusiosios parodymais, kaip yra tvirtinama skunde, bet ir kitais išnagrinėtais įrodymais, ir būtent pirmiausia paties nuteistojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, pagrįstai pripažįstant, kad nukentėjusiosios G. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, paties A. S. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, kiti bylos rašytiniai įrodymai, vertinant juos kaip visumą, yra pakankami tam, kad A. S. būtų pripažintas kaltu. Byloje apklausus mažametę nukentėjusiąją G. M., atlikus chronologinę nukentėjusiosios parodymų analizę pradedant jos pirminiais parodymais, ir chronologine tvarka lyginant jos parodymus su vėlesniais, ir kitais byloje surinktais įrodymais, taip pat ir paties nuteistojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, buvo nustatytos visos esminės nusikaltimų padarymo aplinkybės, kurios leido šioje dalyje dėl A. S. priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Kaip jau buvo minėta, A. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, savo kaltės dėl mažametės G. M. seksualinio prievartavimo nepripažino. Tvirtino, kad jis jokio nusikaltimo nepadarė. Tokius parodymus A. S. davė teisminio nagrinėjimo metu, todėl tuos parodymus teismas pripažino įrodymais. Tačiau juos įvertinęs kitų byloje suriktų įrodymų kontekste atmetė kaip neatitinkančius tikrovės. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu teismo nuteistojo A. S. parodymų įvertinimu. Pirmiausia tai, kad A. S., aiškindamas, jog jis jokio nusikaltimo nepadarė, meluoja, rodo paties nuteistojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, kurie byloje nėra paneigti, priešingai jų teisingumą patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Kaip matyti, A. S. šios apklausos metu pats prisipažino atlikęs seksualinio prievartavimo veiksmus prieš G. M., už kuriuos teismas, pasitvirtinus šiems nuteistojo A. S. parodymams, šį pripažino kaltu. Pagal A. S. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus nustatyta, kad 2007 m. maždaug sausio – vasario mėnesį, (duomenys neskelbtini), prie miško, A. S., važiuodamas savo automobiliu Nissan Primera, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apie 23.30 val., pamatė, kad netoli (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos eina mergina apie 17-19 metų amžiaus (kaip byloje nustatyta G. M.). A. S., pastatęs automobilį toliau, pasiėmęs dujinį pistoletą, pėsčiomis pasivijo G. M. ir pagrasinęs jai pistoletu, liepė eiti su juo į mišką. Jis paėmė G. M. už parankės ar už liemens, stumdamas, ją nuvežė apie 20 metrų į miško gilumą. Pistoletą įsidėjo į kišenę. Miške paprašė, kad G. M. pritūptų ir jį patenkintų oraliniu būdu. G. M. buvo labai išsigandusi, ji nieko nešnekėjo ir nesipriešino. A. S. šių savo duotų parodymų nepatvirtino pirmosios instancijos teisme. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad šie parodymai yra niekiniai ir neturintys įrodomosios vertės. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų įrodomoji reikšmė išlieka net ir tada, kai asmuo teisminio nagrinėjimo metu jų nepatvirtina, jeigu teismo išvados dėl šių įrodymų rėmimosi yra tinkamai motyvuotos. Kolegijos nuomone, teismas turėjo įstatyminį pagrindą remtis minėtais A. S. parodymais (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir, skirtingai nei nurodoma skunde, pateikė motyvus, kodėl jais tiki ir atmeta A. S. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus ir jo keliamas versijas apie jam daromą psichologinį spaudimą ir privertimą duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, su kuriais kolegija visiškai sutinka. Nuteistojo A. S. teiginiai, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, gauti neleistinais metodais, dėl ko turėtų būti pripažinti niekiniais, yra ne tik prieštaraujantys bylos duomenims, bet ir nelogiški. Iš apklausos protokolo matyti, kad A. S., prieš duodamas parodymus, pareiškė, kad jis duoda parodymus laisva valia, o šios apklausos protokolo turinys visiškai paneigia galimybę, jog A. S. nesuvokė, ką kalba, ar davė parodymus apie aplinkybes, kurios jam nebuvo žinomos. Šiuose parodymuose A. S. aiškiai ir konkrečiai nurodė, kokius nusikalstamus veiksmus atliko prieš G. M., nuosekliai papasakodamas apie visas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Be to, jis iš esmės tokias pačias, šiuose savo parodymuose nurodytas aplinkybes, buvo nurodęs ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų ir ne vienos apklausos metu. A. S., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūno, 2007 m. rugsėjo 4 d. jo vykusios apklausos, kuri buvo filmuojama, metu taip pat nurodė, kad 2007 metais, maždaug sausio-vasario mėnesį, (duomenys neskelbtini), prie miško, užpuolė merginą (G. M.), parodydamas šautuvą. Po to paėmė merginą už rankos ar liemens, nuėjo į mišką apie 20 metrų ir paprašė, kad mergina pritūptų ir jį patenkintų oraliniu būdu. Mergina nieko nesakė, buvo išsigandusi ir jam nesipriešino (t. 5, b. l. 104-113). 2007 m. rugsėjo 28 d. jo vykusios apklausos metu A. S. taip pat pripažino savo kaltę dėl minėto nusikaltimo padarymo ir patvirtino savo anksčiau duotus parodymus (t. 5, b. l. 130-135). 2007 m. spalio 15 d. A. S., pasiūlius duoti jam parodymus apie įtarimo esmę, savo kaltę dėl jam pareikštų nusikaltimų padarymo, tarp jų ir dėl G. M. seksualinio prievartavimo, taip pat pripažino pilnai, nekeisdamas savo anksčiau duotų parodymų (t. 5, b. l. 141). Tokiu būdu A. S. dėl tų pačių faktų nuosekliai paaiškino ikiteisminio tyrimo metu tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų keletą kartų – laisvai pasakodamas apie įvykį ir atsakydamas į jam užduodamus klausimus. Be to, ikiteisminio tyrimo metu A. S. savo 2007 m. rugsėjo 3 d. rašytame nuoširdžiame prisipažinime taip pat nurodė, kad jis 2007 m., maždaug sausio mėnesį, (duomenys neskelbtini), netoli miško užpuolė merginą ir nuėjęs į mišką tenkino su ja savo lytinę aistrą oraliniu būdu (t. 5, b. l. 97-98). Kaip matyti iš byloje esančio parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 5, b. l. 174-183), šio tyrimo veiksmo metu A. S. visas šias parodymuose nurodytas aplinkybes taip pat patvirtino ir parodė vietą, kurioje buvo padarytas nusikaltimas. Kolegijos nuomone, tokius detalius ir išsamius parodymus, nurodant tikslią nusikaltimo padarymo vietą, galėjo duoti tik asmuo, kuriam tos aplinkybės buvo iš tikrųjų žinomos. Nežinodamas tikrųjų įvykių aplinkybių ir pats tuose įvykiuose nedalyvavęs, A. S. tikrai nebūtų galėjęs parodyti vietos, kurioje atliko anksčiau parodymuose nurodytus veiksmus. Dar didesnių abejonių dėl šios versijos kyla dėl to, kad A. S. dėl tariamo jam poveikio darymo duodant parodymus niekur nesikreipė, apie kokius nors neteisėtus procesinius veiksmus, baigus jo apklausas, parodymų patikrinimą vietoje bei supažindinus jį su parodymais ir parodymų patikrinimo vietoje užfiksuotais duomenimis, taip pat nenurodė, apklausų ir parodymų patikrinimo vietoje protokoluose savo ranka patvirtindamas, kad jo parodymai ir parodymų patikrinimo vietoje protokolas surašyti teisingai ir pasirašė, o prisipažinime ir vėliau duodamas parodymus apklausų, parodymų patikrinimo vietoje metu papasakojo ir apie nusikaltimus, dėl kurių padarymo net nebuvo įtariamas ir apie kuriuos pareigūnai nežinojo. Kaip matyti iš byloje kaip liudytojų apklaustų pareigūnų parodymų, kurie išsamiai aptarti teismo nuosprendyje, ir A. S. ranka surašyto prisipažinimo, jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinio, A. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir jo prisipažinime nurodytos nusikalstamo veikos, kurias jis prisipažino padaręs, tikrai padėjo pareigūnams išaiškinti ir kitas nusikalstamas veikas, apie kurias iki tol nebuvo žinoma, ir išsiaiškinti nukentėjusiąsias, kurios pareigūnams nebuvo žinomos. Todėl, esant tokios aplinkybėms, galimybė, kad A. S. pareigūnų buvo verčiamas duoti save kaltinančius parodymus, atmetama. Kita vertus, vertinant A. S. dėstomus argumentus, kuriais yra bandoma sumenkinti ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų rezultatus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad galimybių apklausti įtariamąjį, kaltinamąjį pas ikiteisminio tyrimo teisėją įtvirtinimas BPK būtent ir nukreiptas parodymų patikimumui užtikrinti, taigi apsaugo įtariamąjį ir kaltinamąjį nuo galimų teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimų ikiteisminio tyrimo metu. Todėl faktas, kad A. S. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir jis šios apklausos metu nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tik sustiprina, bet ne sumažina jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą. Pažymėtina, kad A. S. bando paneigti savo ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio teisėjui duotus parodymus ir apie kitas nusikalstamas veikas tais pačiais motyvais, dėl to dar kartą, kodėl tikima tokiais nuteistojo parodymais ir atmetamos jo keliamas versijas, nebus pasisakoma. Be to, tokių nuteistojo A. S. parodymų teisingumą patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Visų pirma, nukentėjusiosios G. M., apklaustos ikiteisminio tyrimo metu nevyriausybinėje organizacijoje ,,Vaiko namas“ ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodymai, kuriuose G. M. papasakotos aplinkybės apie tai, kaip ji buvo seksualiai prievartaujama, kurioje vietoje, iš esmės sutapo su nuteistojo A. S. parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, ir kartu jas papildė. Šios apklausos metu nukentėjusioji G. M. nurodė, kad 2006 m. gruodžio 22 d., apie 20.30 val., netoli (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, ją išprievartavo vyras, kurį ji vėliau atpažino kaip A. S. Pagal nukentėjusios G. M. parodymus, 2006 m. gruodžio 22 d. nuo 14 val. mokykloje vyko Kalėdinis vakarėlis, kuris baigėsi apie 20.30 val. Iš mokyklos ji išėjo kartu su kitais klasiokais, tačiau link namų Sietyno g. ėjo viena. Nuo mokyklos iki namų yra apie 200 metrų. Ji ėjo (duomenys neskelbtini) gatve. Praėjusi apie 50 metrų perėjo į kitą gatvės pusę ir ėjo šaligatviu. Staiga ji išgirdo link jos artėjančius žingsnius, bet nieko blogo neįtarusi atgal neatsigręžė, nes toje vietoje žmonės dažnai vedžioja šunis. Pasukusi į kairę ji pajuto, kaip kažkas sugriebė ją už kasos. Tuo metu ji pastebėjo vyriškio siluetą, kuris kaire ranka laikė ją už kasos, o dešinėje rankoje turėjo daiktą, panašų į pistoletą. Vyriškis, kaip ji vėliau atpažino – A. S.. A. S., rodydamas jai pistoletą, pasakė: „nerėk, nes užmušiu“. Laikydamas ją už kasos A. S. pervedė per kelią ir vedė miško link, esančio prie jos namų, (duomenys neskelbtini). Vedant A. S. ją į mišką, ji pasiūlė jam visus savo vertingus daiktus: pinigus, mobiliojo ryšio telefoną, kad tik šis ją paleistų. Tačiau A. S. nieko nesakė. Nuvedęs į mišką A. S. paleido kasą ir pastatė nugara į save. Pradžioje jis pradėjo kišti savo rankas jai už apatinių kelnaičių ir liesti jos lytinius organus. Po to A. S. nusivedė ją gilyn į mišką, kur pastatė prie kito medžio. A. S. atsegė jos džinsines kelnes, nuleido jas, vėliau pėdkelnes bei apatines kelnaites. A. S. liepė rankomis atsiremti į medį ir pasilenkti, taip pat liepė praskėsti kojas, nes, pasak jo, tada neskaudės. Jai paklusus A. S. vėl pradėjo liesti jos lytinius organus, krūtis. Jis su savimi turėjo prožektorių, su kuriuo švietė į jos kūną. Visą laiką ji stovėjo nugara į A. S. Kadangi ji buvo labai išsigandusi ir jai labai skaudėjo, kai kurių momentų ji neprisimena. Po kurio laiko iš sagties ar užtrauktuko garso ji suprato, kad A. S. atsisegė savo kelnes. Po to A. S. liepė atsisukti veidu į jį. Jai paklusus A. S. liepė atsitūpti ir nieko nesakęs, įkišo savo lytinį organą jai į burną. Kiek laiko tai truko, ji pasakyti negali. Po kurio laiko A. S. liepė jai „susitvarkyti“. Ji apsimovė kelnaites, pėdkelnes ir kelnes. Besisekdama paltą ji paklausė ar gali eiti. A. S. leido eiti. Po to jis paklausė kiek jai metų, ir ji pasakė, kad 10, o vėliau pasitaisė, kad jai 12 metų. Po to ji ramiai nuėjo garažų link. Ir tik užėjusi už garažų, ji pradėjo bėgti namo (t. 1, b. l. 142-152). Nuteistasis A. S. be jokio pagrindo bando sumenkinti tokių nukentėjusiosios G. M. parodymų ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo įrodomąją reikšmę, apeliuodamas į tai, kad nukentėjusioji, prieš atpažinimą apklausta apie ją seksualiai išprievartavusio vyro ypatybes ir žymes, tą vyrą apibūdino skirtingai, negu duodama parodymus iš karto po įvykio apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūno, tai laikydamas esminiais prieštaravimas darančiais minėtus įrodymus niekiniais. Iš tiesų, nukentėjusiosios G. M. ikiteisminio tyrimo metu 2006 m. gruodžio 27 d. ir 2007 m. spalio 15 d. duotuose parodymuose yra tam tikrų nesutapimų dėl asmens, kuris ją seksualiai prievartavo, ypatybių ir žymių. Tačiau dėl jų nukentėjusios G. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolą laikyti niekiniais, kaip ir prašoma apeliaciniame skunde, kolegija nemato pagrindo. Šie nedideli nesutapimai G. M. parodymuose apie ją seksualiai išprievartavusio asmens ypatybes ir žymes esminės reikšmės neturi. Ši nukentėjusioji jos vykusiuos apklausos metu parodė apie visas esmines seksualinio prievartavimo aplinkybes. Tokius parodymus G. M. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydama tikslią vietą, kurioje A. S. atliko seksualinius prievartavimo veiksmus. Ši vieta ir jos, kaip jau minėta, papasakotos aplinkybės apie įvykį, A. S. atliktus veiksmus atitiko paties nuteistojo G. S. parodymuose ir parodymų patikrinimo vietoje nurodytoms. Todėl, esant tokiems nukentėjusiosios G. M. ir A. S. parodymams, laikyti, kad G. M. apkaltino A. S. nebūto nusikaltimo padarymu, vien dėl to, kad ji negalėjo tiksliai pastarojo apibūdinti, būtų nelogiška. Be to, nukentėjusiosios minėtų aplinkybių apie ją prievartavusio vyro ypatybes ir žymes nekonkretumas, kolegijos nuomone, yra ir paaiškinamas. Įvykis vyko tamsiu paros metu. Nukentėjusioji G. M. buvo šoko būsenos, išsigandusi. Byloje apklausus kaip liudytoją G. M. mamą V. M., ši nurodė, kad 2006 m. gruodžio 22 d., apie 20.55 val., parbėgusi dukra (G. M.) buvo palaidais plaukais, ją buvo apėmusi isterija, ji šaukė, sakė, jog ją nuskriaudė. Todėl natūralu, kad G. M., apklausiama neužilgo po įvykio (2006 m. gruodžio 27 d.), kai kurių ją seksualiai prievartavusio vyro ypatybių ir žymių, kurį matė tamsiu paros metu, galėjo tiksliai tuo metu ir neįsidėmėti ar dėl jų suklysti (ilgų plaukų ir kt.). Tačiau, kaip matyti iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo, nukentėjusiajai G. M. pateikus keturių asmenų nuotraukas, ji vis dėl to sugebėjo atpažinti ją seksuliai prievartavusį vyrą ir kategoriškai nurodė, kad nuotraukoje Nr. 2, kuri buvo A. S., yra būtent tas vyras, kuris jai 2006 m. gruodžio 12 d., apie 20.30 val., liepė čiulpti jo lytinį organą ir atliko kitus jos parodymuose nurodytus veiksmus. Nukentėjusiajai G. M. abejonių, kad tai yra tas pats vyras, apie kurį ji davė parodymus, atpažinimo metu nekilo. Ji, kaip nurodė atpažinimo metu, A. S. atpažino pagal veido formą, iš žvilgsnio, plačios nosies ir to, kad vyras buvo nesiskutęs (t. 1, b. l. 153-157). Šis ikiteisminio tyrimo veiksmas vyko nepažeidžiant BPK 192 straipsnyje jam keliamų reikalavimų, nes nukentėjusiajai buvo jo nuotrauka buvo parodyta kartu su ne mažiau kaip trijų panašaus amžiaus, sudėjimo ir veido bruožų vyriškos lyties asmenų nuotraukomis, o pats tyrimo veiksmas tinkamai užfiksuotas asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole. Nuteistojo A. S. teiginys, kad atpažinimo protokole pasirašė tik tyrėja, nėra kitų atpažinimo metu dalyvavusių asmenų parašų, neaišku kiek buvo pateikta atpažinimui nuotraukų, nėra antspaudo, neatitinka tikrovės, dėl to plaučiau aptariami nebus. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo pareigūnų būtų verčiama atpažinti A. S. iš nuotraukų ir duoti A. S. kaltinančius parodymus, kaip tvirtina A. S. apeliaciniame skunde. Iš jos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo turinio matyti, kad nukentėjusioji nurodė, jog ji parodymus duoda laisva valia ir pati nurodė asmenį, kuris ją seksualiai prievartavo, ir protokoluose savo ranka pasirašė, patvirtindama, jog jie surašyti teisingai. Apklausiant nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip pat dalyvavo jos atstovė pagal įstatymą V. M., nuteistojo A. S. gynėjas V. Burneikis, psichologė ir nei vienas iš jų nenurodė, kad nukentėjusioji kokiu nors būdu būtų verčiama duoti A. S. kaltinančius parodymus, ir jokių papildymų, pakeitimų, pataisymų pagarsinus protokolą neturėjo (t. 1, b. l. 150). Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji negalėjo labai tiksliai apibūdinti nuteistojo A. S., dar neleidžia daryti tokios išvados, jog nukentėjusioji G. M. A. S. kaltinančius parodymus davė ne savo valia, paveikta pareigūnų, kurie buvo suinteresuoti tuo, kad jis būtų nuteistas ir fabrikavo byloje įrodymus, kokią daro A. S. apeliaciniame skunde. Tai yra tik A. S. subjektyvus, sau naudinga prasme, tam tikrų aplinkybių interpretavimas, ir paremtas ne esminių faktinių duomenų apie nusikaltimo padarymą analize, o detalių vertinimu, fragmentiškų nesutapimų pripažinimu esminiais prieštaravimais, neįvertinant minėtų parodymų santykio su kitais įrodymais loginio integralumo aspektu. Be to, be minėtų nukentėjusiosios G. M. parodymų ir atpažinimo tai, kad A. S. padarė anksčiau minėtą nusikaltimą, patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai: liudytojos V. M. parodymai, pagal kuriuos ji iš dukros pasakojimo supratusi, kad ši buvo išprievartauta; MRU TMI specialisto išvados Nr. G7748/06 (01) dėl G. M. kūne padarytų sužalojimų (dešinės plaštakos nubrozdinimai, makšties prieangio gleivinės kraujosruvos); Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2007 m. gegužės 17 d. specialisto išvada Nr. 140-(309)-IS1-3536 ir 2007 m. spalio 19 d. specialisto išvada Nr. 140-(6707)-IS1-7529, pagal kurias nustatyta, kad ant tirti pateiktų G. M. kelnaičių yra sumaišyta spermos ir moters biologinių pėdsakų, moters biologinių pėdsakų genotipas sutampa su G. M. genotipu, o ant tirti pateiktų G. M. apatinių kelnaičių rastos spermos Y chromosomos haplotipas sutampa su A. S. lyginamojo pavyzdžio Y chromosomos haplotipu (t. 1, b. l. 126-129, 137-137). Visi šie įrodymai yra išdėstyti nuosprendyje ir išsamiai aptarti.

Iš to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismo nustatytų bylos aplinkybių visuma tikrai patvirtina A. S. padarius šį nusikaltimą. Vertinant nukentėjusiosios G. M. parodymus, kurių teisingumu apeliantas abejoja, kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, tarp jų ir paties nuteistojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kaip visumą, o ne atskirai, kaip yra daroma nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jie pagrįstai laikyti kaip paneigiantys nuteistojo A. S. iškeltas pirmosios instancijos teisme versijas. Apeliacinio proceso metu papildomai išnagrinėti įrodymai nepatvirtino apelianto versijų ir kartu neduoda jokio pagrindo suabejoti teismo padarytomis išvadomis, o tik dar kartą patvirtina teismo jau padarytų išvadų pagrįstumą. Ta aplinkybė, kad teismas A. S. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį (dėl G. M. išžaginimo) išteisino, dar nereiškia, kad vienais atvejais teismas jo ir nukentėjusiosios parodymais patikėjo, o kitus jo ir nukentėjusios parodymus pripažino melagingais. Tokiais atvejais teismo išvadose nėra ir jokių prieštaravimų, apie kuriuos savo apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis A. S.. O tai paaiškinama būtent tuo, kad apkaltinamąjį nuosprendį dėl A. S. teismas priėmė tik toje dalyje, kai išnagrinėtų įrodymų visuma teismui nekėlė jokių abejonių. Kitais atvejais pats teismas konstatavo, kad vien tik nuteistojo, nukentėjusiosios parodymų, kadangi jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai (šiuos atveju specialisto išvada, kad nesama požymių, jog su nukentėjusiąja buvo lytiškai santykiauta) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui nepakanka, visos abejonės turi būti vertinamos A. S. naudai ir toje dalyje dėl to buvo priimamas išteisinamasis nuosprendis. Visa tai kartu dar kartą patvirtina, kad jokių su įrodymų vertinimu susijusių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio nuostatų, pažeidimų, apie kuriuos kalba A. S. skunde ginčydamas dėl jo nuteisimo už mažametės G. M. seksualinį prievartavimą, nebuvo padaryta, ir šioje dalyje dėl A. S. priimto apkaltinamojo nuosprendžio nėra pagrindo naikinti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad A. S. išžagino, seksualiai prievartavo, išnaudojo pornografijai nepilnametę M. P. ir gamino pornografinio turinio produkciją ir jį už šių nusikaltimų padarymą pripažino pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, BK 150 straipsnio 3 dalį, BK 162 straipsnį, BK 309 straipsnio 2 dalį. A. S. savo kaltės dėl šių nusikaltimų padarymo taip pat nepripažino. Tvirtino, kad jis šių nusikaltimų nepadarė. Apeliaciniame skunde A. S. taip pat nepripažįsta padaręs šių nusikaltimų ir, kaip anksčiau, iš esmės ginčija nukentėjusiosios M. P. parodymus ir kitus byloje su nukentėjusiąja atliktus tyrimo veiksmus, kuriais teismas rėmėsi, prašydamas juos pripažinti niekiniais, ir tvirtindamas, jog byloje nėra jokių jo kaltės įrodymų. Visus apelianto argumentus dėl jo nesutikimo ir su šia nuosprendžio dalimi, kolegija taip pat atmeta. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pagrįstai nesuabejojo nukentėjusiosios M. P. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais ir kitų su ja atliktų tyrimo veiksmų metu gautai duomenimis (parodymų patikrinimas vietoje), nes M. P. papasakotos aplinkybės iš esmės atitiko paties nuteistojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotuose parodymuose nurodytoms aplinkybėms, kurias A. S. pakartojo net keletą kartą (apklaustas pareigūnų), ir jų teisingumą patvirtino atlikto jo parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat kartu ir kitus byloje surinktus įrodymus. Pažymėtina, kad nuteistasis A. S. tvirtina, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, gauti neteisėtais metodais ir, jo įsitikinimu, dėl to nėra jo kaltės įrodymai. Tačiau šie nuteistojo A. S. nurodyti argumentai jau yra aptarti ir įvertinti, todėl dar kartą dėl to nebus pasisakyta, dėl ko teismas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais remiasi kaip A. S. kaltės įrodymais. Kolegijai abejonių dėl nuteistojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. vasario 12 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų apie prieš M. P. atliktus nusikalstamus veiksmus teisingumo taip pat nekyla. Nuteistasis A. S., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo, prisipažino, kad jis seksualiai prievartavo nukentėjusiąją M. P., ir po to fotografavo, išsamiai papasakodamas visas nusikaltimo padarymo aplinkybes ir atsakydamas į jam užduodamus klausimus. Pagal A. S. parodymus nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie mokyklos, miškelyje, jis, pamatęs einančią merginą nuo mokyklos pusės, kuri buvo maždaug 15-17 metų (kaip vėliau nustatyta tai buvo M. P.), savo automobiliu Nissan Primera, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į miško taką ir sustojo. Tada palaukė, kol M. P. prieis prie automobilio ir išlipęs iš automobilio, pagrasinęs dujiniu pistoletu liepė jai lipti į automobilį. M. P. išsigando ir įsėdo į automobilį. Ji nesipriešino, į automobilį įsėdo per vairuotojo pusę ir atsisėdo ant priekinės keleivio durelių sėdynės. Per vairuotojo dureles merginai liepė lipti todėl, kad ji negalėtų nuo jo pabėgti. M. P. nuvežė į (duomenys neskelbtini) mišką, netoli (duomenys neskelbtini) namo. Miške pagrasino M. P., kad paliks ją miške, po to paprašė patenkinti jį oraliniu būdu. M. P. patenkino jį oraliniu būdu, sperma išsiliejo ant servetėlės, kurią jis išmetė pro langą. Tuo metu, kai M. P. tenkino jį oraliniu būdu, jis fotografavo mobiliojo ryšio telefonu Samsung E730. Po visko parvežė M. P. į tą pačią vietą, kur ją paėmė (t.5, b. l. 148-155). Tokius savo parodymus A. S. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, pats nurodydamas vietą, kurioje jis atliko anksčiau minėtus veiksmus. Šiems įrodymams patikrinti teisme buvo perskaityti ir A. S. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui 2007 m. rugsėjo 4 d., 2007 m. spalio 13 d. (t. 5, b. l. 104-113, 141) duoti parodymai ir jo ranka surašytas prisipažinimas (t. 5, b. l. 97-98), kuriuose, kaip matyti iš jų turinio, A. S. taip pat pripažino, kad jis 2006 metų pabaigoje jėga įsodinęs mergaitę į automobilį nuvežė ją į (duomenys neskelbtini) mišką ir ten seksualiniai išprievartavo oraliniu būdu (kaip nustatyta A. P.) ir nufotografavo jos lytinius organus. Galimybė, kad A. S. tokius parodymus davė ne savo valia, kad jie yra suklastoti, kaip jau buvo minėta, atmestina. Pirmiausia, iš viso neįtikėtina, kad melagingai apkaltinti asmenį ir suklastoti įrodymus galima ne dėl vieno, o keleto nusikaltimų padarymo, įvertinus tai, kad pareigūnams kai kurie, tarp jų ir prieš M. P., A. S. padaryti nusikaltimai net nebuvo žinomi. A. S. pats laisva valia prisipažino, kad jis 2006 metų pabaigoje (duomenys neskelbtini) miške oraliniu būdu išprievartavo merginą, kuri buvo po to pareigūnų surasta ir apklausta, nes iki tol, iki A. S. prisipažinimo, apie šį įvykį pareigūnams nebuvo žinoma. Nukentėjusioji pati apie įvykį policijai nepranešė ir ikiteisminis tyrimas dėl to nebuvo pradėtas. Esminių prieštaravimų tarp nuteistojo A. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų ir nukentėjusiosios M. P. ikiteisminio tyrimo metu nevyriausybinėje organizacijoje ,,Vaiko namas“ ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų dėl šių aplinkybių (apie seksualinio prievartavimo veiksmus) nėra, priešingai iš esmės sutampa ir kartu vieni kitus papildo. Nukentėjusioji M. P. šios apklausos metu taip pat pripažino, kad ji, nors dėl šio įvykio į policiją nesikreipė, buvo seksualiniai prievartaujama (duomenys neskelbtini) miške. Pagal nukentėjusiosios M. P. parodymus, ji po trijų pamokų ėjo į polikliniką iš mokyklos pro miškelį, link (duomenys neskelbtini) tilto stotelės. Prie jos sustojo automobilis, iš jo išlipo vyras, kaip vėliau ji atpažino A. S. A. S. priėjęs prie jos su pistoletu, sugriebė už rankos ir įtempė ją į automobilį ant galinės sėdynės, o pats atsisėdo ant priekinės sėdynės. Ginklą pasidėjo po vairu. Jis pradėjo ją vežti automobiliu į (duomenys neskelbtini) mišką. Miške A. S. sustabdė automobilį. Ji bandė išlipti iš automobilio, tačiau durys buvo užrakintos. Netrukus jis liepė sėstis jai ant priekinės keleivio sėdynės, jai paklusus, jis pradėjo atseginėti jos striukę. Ji bandė priešintis, sakė nenori. A. S. atsegė jos striukę, užkišo rankas už marškinėlių ir pradėjo glamonėti jos krūtis. Ištraukęs iš po marškinėlių ranką liepė pasikelti sijoną. Jai nepaklusus, A. S. pats pakėlė sijoną, numovė pėdkelnes, apatines kelnaites, atsisegė kelnes ir išsitraukęs savo lytinį organą, pradėjo jį masturbuoti. Vėliau paėmęs jos ranką uždėjo ant savo lytinio organo ir toliau masturbavo. Be to, nukentėjusioji šios apklausos metu nurodė ir tai, kad ją A. S. ne tik ją seksualiai prievartavo, bet ir išžagino. Pagal M. P. parodymus, A. S. liepė gultis ant šono. Ji pakluso, nes buvo labai išsigandusi. Po to A. S. pats atsigulęs ir prigludęs jai iš nugaros, išžagino ją natūraliu būdu. Tuo pat metu, A. S. savo mobiliojo ryšio telefonu „Samsung“ viską dar filmavo. Po kurio laiko A. S., paėmęs jos ranką ir uždėjęs ją ant savo lytinio organo vėl pradėjo jį masturbuoti, viską filmuodamas. Vėliau A. S. parodė jai nufilmuotus vaizdo įrašus ir pasakė, kad jei ji kam nors papasakos kas atsitiko, jis įrašus išplatins mokykloje. Po to A. S. ją nuvežė ir paleido prie Antakalnio žiedo. (t. 2, b. l. 4-9). Tokius savo duotus parodymus nukentėjusioji M. P. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydama vietą, kur jos atžvilgiu buvo padaryti minėti nusikaltimai. Kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad nuteistasis A. S., skirtingai negu nukentėjusioji M. P., apklausiamas nenurodė, kad jis būtų nukentėjusiąją išžaginęs natūraliu būdu, o šis faktas paaiškėjo apklausus nukentėjusiąją M. P., dar nereiškia, kad nukentėjusioji meluoja ar tai išsigalvoja, o teismo išvados dėl šių aplinkybių grindžiamos nepatikimais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas yra įpareigotas įrodymus vertinti ne atskirai vienus nuo kitų, kaip tai daro apeliantas skunde, bet atsižvelgdamas į įrodymų visetą, t. y. palygindamas iš įvairių šaltinių gaunamus duomenis. Išanalizavus byloje surinktus įrodymus kaip visumą, nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiosios M. P. parodymai dėl jos išžaginimo neatininka tikrovės. Byloje, siekiant patikrinti tokių nukentėjusiosios parodymų teisingumą, buvo apklausta jos motina G. S. apie jai žinomas aplinkybes. Kaip matyti iš G. S. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, ji patvirtino tą faktą, kad jos dukra buvo išprievartauta. Pagal G. S. parodymus, ji buvo išvažiavusi į užsienį. Jos dukra gyveno pas seserį E. G. ir šios draugą V. B. Jos vyrui N. S. paskambino V. B. ir pasakė, kad jos dukra jam sakė, kad ją, einančią iš mokyklos, kažkoks vyras, pagrasinęs ginklu ir liepęs sėsti į automobilį, nuvežė į (duomenys neskelbtini), kur automobilyje išprievartavo, taip pat viską dar ir filmavo mobiliojo ryšio telefonu Samsung. Kitą dieną po įvykio V. B. pastarąją nuvežė į (duomenys neskelbtini) polikliniką, kur šią apžiūrėjo ginekologė. Po to, kai dukra buvo išžaginta, ši pradėjo nelankyti mokyklos, mažai bendrauja, tapo užsidariusi, pradėjo konfliktuoti su patėviu. Tą faktą, jog nukentėjusioji M. P. jam sakė, kad buvo išprievartauta (duomenys neskelbtini) miške, aikštelėje nepažįstamo vyro, kur jai pagrasinus ginklu, ten nuvežė automobiliu, apie ką jis vėliau papasakojo ir N. S., o šis jos motinai G. S., pripažino ir liudytojas V. B. apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Pagal liudytojo V. B. parodymus, jam M. P. pasakojo, kad tas vyras nuvežė ją į (duomenys neskelbtini), į kažkokią aikštelę ir ją išprievartavo ir visą tai filmavo mobiliuoju telefonu. M. P. sakė jam taip pat, kad jai yra šokas. Grįžusi namo visus rūbus sudėjo į skalbimo mašiną, sakė, kad jaučiasi labai purvina, išniekinta, jai buvo šlykštu (t. 9, b. l. 164-165). Ta aplinkybė, kad dėl šio įvykio jos artimieji į policiją nusprendė nesikreipti manydami, jog M. P. meluoja, nepaneigia to fakto, kad jiems buvo žinoma apie tai, kad M. P. buvo išprievartauta (M. P. apie tai pati papasakojo), kaip mano apeliantas. Nukentėjusioji apie šį įvykį papasakojo liudytojui V. B., V. B. – N. S., o šis jau G. S. Šį faktą pripažino tiek nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą G. S., tiek ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas V. B. Šie minėtų asmenų parodymai atitinka ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojo N. S. duotus parodymus. Šis taip pat nurodė, kad M. P. jam ir pati taip pat sakė, jog ją kažkoks vyras, pagrasinęs pistoletu, įsodino į automobilį, nuvežė į mišką ir ten ją išprievartavo. O dėl kokių priežasčių buvo nuspręsta nesikreipti į policiją, kolegijos nuomone, yra tik jų asmeninė išsakyta nuomonė, kuri iš esmės pagrįsta tik jų pastebėjimais. Jie tokią išvadą iš esmės padarė vien dėl to, kad M. P. yra melavusi apie buitinius dalykus (sakė, kad eina į mokyklą, bet mokykloje nebuvo ir pan.). Nei G. S., nei V. B., nei N. S. nėra specialistai, galintys tvirtinti, kad M. P. galėjo melagingai apkaltinti kažkokį vyrą tokių nusikaltimų kaip išžaginimas, seksualinis prievartavimas padarymu. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymai (kaip ir kiti įrodymų šaltiniai) gali būti atmetami, kaip ir priimami, remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, bet ne abstrakčiomis formuluotėmis ar nuorodomis į apklausiamo asmens polinkius, asmenybės bruožus, elgesį ir pan., kurie patys savaime, be platesnio jų aptarimo bei sąsajos su bylos aplinkybėmis įvertinimo negali būti laikomi duomenų pripažinimo (ar nepripažinimo) įrodymais kriterijais. Kolegija, byloje atlikusi išsamią nukentėjusiosios parodymų analizę, palyginusi jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, su kitais byloje surinktais įrodymais, papildomai apklaususi apeliacinės instancijos teisme liudytoją V. B., specialistes, įvertinusi byloje esančioje pažymoje psichologės psichoterapeutės išvadas ir duotas rekomendacijas apie M. P. psichologinę būseną, tokių duomenų, kurie būtų pagrindas nukentėjusiosios M. P. parodymais apie A. S. atliktus prievartinius seksualinio prievartavimo veiksmus, jos išžaginimą, fotografiją netikėti, nenustatė. Todėl ši aplinkybė (nurodė, kad nukentėjusioji yra melavusi, sunkaus būdo), kaip tvirtina apeliantas, dar neįrodo, kad M. P. galėjo A. S. apkaltinti ir nebūtų sunkių nusikaltimų padarymu. Pažymėtina, kad M. P., prieš ją apklausiant, buvo išaiškintos procesinės teisės ir pareigos numatytos BPK 28, 81, 83 straipsniuose, pilietinė priedermė ir pareiga teisingai pasakoti visą, kas jai žinoma byloje, ji savo parašu patvirtino, kad savo teises ir pareigas supratusi, o perskaičius jos duotus parodymus, patvirtino, jog jie yra teisingi ir pasirašė. Byloje nėra jokių duomenų, kad M. P. būtų savo priesaiką sulaužiusi. Nuteistasis A. S. bando apeliaciniame skunde įtikinti kolegiją, kad tokiais nukentėjusiosios M. P. parodymais negalima vadovautis, remdamasis ir tuo, kad nukentėjusioji neparodė įvykio vietos liudytojui V. B., kas, jo įsitikinimu, taip pat rodo, jog nukentėjusioji viską išsigalvojo. Tačiau šis apelianto argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje jokių sąlygų, kuriomis nepilnametis vaikas ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodytų tikrovės neatitinkančias aplinkybes ir apkalbėtų A. S., kaip jau buvo minėta, nėra nustatyta. Kita vertus, toks nukentėjusiosios M. P. elgesys po įvykio (negalėjo nurodyti, kaip nuvykti iki įvykio vietos), yra ir paaiškinamas. Nukentėjusioji M. P. nepilnametė, jai įvykio metu buvo 14 metų, A. S. jai grasino niekam apie įvykį nepranešti, kitokiu atveju jis įrašus išplatins mokykloje. Dėl įvykio ji patyrė didelį šoką. Jai ta vieta (aikštelė), kaip pati nurodė apklausos metu, nebuvo tiksliai žinoma. Ja artimieji netikėjo. Todėl natūralu, kad ji iš karto po įvykio, būdama tokios būsenos, galėjo ir nesurasti tos vietos, pagal tuos požymius, kuriuos įsidėmėjo, kai ją A. S. vežė automobiliu, ką beje patvirtino ir specialistė N. Grigutytė. Pagal specialistės N. Grigutytės paaiškinimus, duotus apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusioji V. B. po įvykio negalėjo įvykio vietos nurodyti dėl patirto šoko ir tuometinės būsenos. Jai galėjo būti sunku tai atsiminti, o V. B. nėra specialistas, žinantis, kaip tokiu atveju reikia elgtis. Kai yra šokas, stresas, atmintis, dėmesys ir visi kognityviniai gebėjimai gali blokuotis. Be to, V. B. ja netikėjo ir tai ją taip pat galėjo blokuoti ir trukdyti prisiminti. Tačiau, kai bylą tyrė tyrėjai, mergaitė jau jautėsi saugiau, ja buvo tikima ir tai jai padėjo atsiminti (t. 9, b. l. 169). Kaip matyti iš nukentėjusiosios M. P. apklausos protokolo, ji pakankamai detaliai papasakojo apie maršrutą, kuriuo A. S. važiavo iki tos vietos – aikštelės (duomenys neskelbtini) miške, ją apibūdindama (važiavo palei (duomenys neskelbtini), paskui per (duomenys neskelbtini) tiltą, pravažiavo pro žiedą ir įvažiavo į (duomenys neskelbtini) mišką ir nuvežė į aikštelę, į kurią, kaip nurodė nukentėjusioji, buvo dažnai važinėjama), ir ji iš tikrųjų vis dėl to po kurio laiko, šiek tiek apsiraminusi, lydima pareigūnų, jau sugebėjo pagal tuos požymius, kuriuos įsidėmėjo, parodyti tą vietą (aikštelę (duomenys neskelbtini) miške), kurią ji visada įvardijo kaip vietą, kur A. S. ją nuvežė ir atliko prieš ją anksčiau minėtus nusikalstamus veiksmus, ir ši vieta, kaip jau buvo minėta, sutapo su paties A. S. nurodyta vieta. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo A. S. bandymas apeliuojant į tai, kad nukentėjusioji M. P. nesugebėjo po įvykio liudytojui V. B. parodyti kelio iki tos vietos, kur buvo išžaginta, seksualiai prievartaujama, teigti, jog ji dėl šių nusikaltimų meluoja, kai jis pats nurodė tą pačią vietą, išsamiai pasakodamas apie savo atliktus nusikalstamus veiksmus, yra ir nesuprantamas, ir tik rodo, kad nuteistasis visokiais būdais, subjektyviai, sau naudinga prasme, interpretuodamas tam tikras aplinkybes, bando išvengti atsakomybės už padarytus nusikaltimus. Nuteistasis A. S. taip pat bando sukelti abejones dėl teismo nustatytų aplinkybių remdamasis ir tuo, kad nukentėjusiosios M. P., liudytojų V. B., N. S., atstovės pagal įstatymą G. S. parodymuose yra nesutapimų dėl įvykio datos ir jie niekada nenurodė tikslios įvykio datos. Jo nuomone, dėl to lieka neaišku, iš kur teismas nustatė, kad įvykis įvyko 2006 m. gruodžio 12 d. Iš tiesų minėtų asmenų parodymuose nėra nurodyta tiksli nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta įvykio. Jų parodymuose yra dėl įvykio datos ir tam tikrų nesutapimų. Tačiau tai esminės reikšmės neturi, nes tiksliai įvykio datą teismui leido nustatyti kiti byloje surinkti įrodymai, dėl kurių teisingumo kolegijai nekyla abejonių. Pagal liudytojo V. B. parodymus jis kitą dieną po įvykio nuvežė nukentėjusiąją į (duomenys neskelbtini) polikliniką pas ginekologę. Iš byloje esančios M. P. asmens sveikatos istorijos matyti, kad M. P. ginekologė apžiūrėjo 2006 m. gruodžio 12 d. Šis įrašas padarytas gydytojos L. Č. ir patvirtintas jos parašu (t. 2, b. l. 31). Todėl teismo išvada, kad įvykis įvyko 2006 m. gruodžio 11 d., yra pagrįsta.

Kolegija laiko, kad visos reikšmingos bylai šioje dalyje išspręsti aplinkybės proceso metu taip pat buvo nustatytos, todėl apelianto prašymai dėl naujų įrodymų tyrimo (dokumentų išreikalavimo, ekspertizių skyrimo, naujų liudytojų apklausos ir kt.) netenkintini. Pažymėtina, kad BPK nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, gauti kelias viena kitą dubliuojančias specialisto išvadas, būtinai skirti ekspertizę ar net kelias ekspertizes, tirti visus proceso dalyvių nurodomus dokumentus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis.

Nuteistasis A. S. teismo nuosprendžiu yra nuteistas ir už nepilnamečių R. V. ir J. S. išžaginimą, seksualinį prievartavimą, išnaudojimą pornografijai ir pornografinio turinio produkcijos gaminimą. Šių nusikaltimų nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde taip pat neprisipažįsta padaręs. Tokios pat pozicijos A. S. laikėsi ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio, teismas, šioje dalyje priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl A. S., minėtus nuteistojo parodymus ir juose keliamas versijas atmetė, motyvuodamas tai tuo, kad šie jo parodymai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio, A. S. kaltės įrodymais teismas laikė, paties nuteistojo A. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, kuriuose jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus dėl R. V. ir J. S., ir kuriuos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, filmuojant, nurodydamas konkrečias vietas bei aplinkybes, nukentėjusiųjų R. V., J. S. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, J. S. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, R. V., J. S. parodymų patikrinimo vietoje metu duotus paaiškinimus, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolus, liudytojos A. V. parodymus, Teismo medicinos instituto specialisto išvadas Nr. G2329/07(01), Nr. G2328/07(01), Nr. G3679/07(01), Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvadas Nr. 140-(4802)-IS1-3107). Visi šie teismo nuosprendyje nurodyti duomenys kaip A. S. kaltės įrodymai išdėstyti nuosprendyje ir atskleistas jų turinys, todėl kolegija iš naujo išsamiai nedėstys jų, o tik aptars tuos, kurie yra susiję su konkrečiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, ir įvertins jų teisėtumą ir patikimumą, ar nebuvo padaryta tokių pažeidimų, kurie daro juos niekiniais, kaip tvirtina apeliantas skunde, ir, ar jų pakanka apkaltinamajai nuosprendžiui priimti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad A. S. išžagino, seksualiai prievartavo V. U. ir gamino pornografinio turinio produkciją ir A. S. pripažino kaltu pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, BK 150 straipsnio 1 dalį, BK 309 straipsnio 1 dalį. Iš nuteistojo A. S. apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad jis neprisipažįsta padaręs ir šių nusikaltimų ir prašo jį išteisinti. Nuteistasis, nesutinkamas su dėl jo šioje dalyje priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, apeliaciniame skunde tvirtina, kad jo kaltė yra grindžiama tik nukentėjusiosios V. U. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais ir parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu, kurių teisingumas abejotinas, o kitų įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltę, byloje nėra. Iš tiesų galima sutikti, kad nukentėjusiosios V. U. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai ir parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole užfiksuoti duomenys yra itin reikšmingi įrodinėjant A. S. kaltę. Nukentėjusioji V. U., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, papasakojo apie visas jos seksualinio prievartavimo, išžaginimo aplinkybes, papasakojo, kaip A. S. prieš jos valią tenkino su ja savo lytinę aistrą oraliniu, analiniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdais, ją išžagino, kokius smurtinius veiksmus A. S. prieš ją atliko. Pagal nukentėjusiosios V. U. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus buvo nustatyta, kad 2007 m. gegužės 17, laikotarpiu nuo 24 val., kai ji išėjo pabėgioti krosą (duomenys neskelbtini) prospektu nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki parduotuvės (duomenys neskelbtini), jai užsukus už parduotuvės (duomenys neskelbtini) ir bėgant link (duomenys neskelbtini) parduotuvės, privačioje automobilių stovėjimo aikštelėje iš stovėjusio automobilio išlipo vyras (kaip vėliau paaiškėjo A. S.) su ginklu rankoje. Automobilis buvo tamsios spalvos. A. S. prišoko prie jos, sugriebė rankomis jai už drabužių. Tuo metu jis stovėjo tiesiai prieš ją, jis nutaikė į ją savo ginklą ir liepė sėstis į jo automobilį. Ji labai išsigando. A. S., laikydamas ją už drabužių, nutempė prie automobilio, iš kurio jis išlipo. Ji neturėjo galimybės priešintis, nes A. S. ją tempė ir ji ėjo ten, kur A. S. ją veda, buvo labai išsigandusi. A. S., laikydamas ją už drabužių, jėga įstūmė į automobilį, pro priekinę vairuotojo pusę, liepė persėsti į keleivio vietą. Jai tik persėdus į priekinę keleivio vietą, A. S. tuoj pat įsėdo į automobilį, užsegė jai saugos diržą, kad ji negalėtų nuo jo pabėgti bei užvedęs automobilį nuvažiavo. Kur A. S. padėjo ginklą, ji tiksliai pasakyti negali, nes nematė. Ji buvo labai išsigandusi, klausė jo: „ko tu iš manęs nori?“. A. S. jai atsakė: „nusiramink, padročinsi man ir paleisiu“. Jis kažkur ją vežė. Ji iš tos baimės nematė, kur jis ją veža. Bandė su juo kalbėtis, kad tik jį įkalbėtų, ir kad jis ją paleistų. Bet A. S. į jos žodžius nekreipė jokio dėmesio. Jis važiavo Justiniškių link, ją nuvežė prie metalinių garažų. Šią vietą vėliau ikiteisminio tyrimo metu ji parodė parodymų patikrinimo vietoje metu. A. S. sustabdė automobilį. Jis atsisegė džinsines kelnes, nuleido jas sau iki kelių ir liepė masturbuoti. Ji apsimetė, kad nesuprato, ko jis iš jos nori, pasakė, kad neturi patirties. Dėl to A. S. paėmė jos ranką, uždėjo ją ant savo lytinio organo ir masturbavo savo lytinį organą, vedžiodamas jos ranką. A. S. liepė jai tęsti taip toliau, o pats bandė atsipalaiduoti. Po kelių minučių matė, kad važiuoja automobiliai. Tai pamatęs A. S., greitai užsidėjo kelnes ir užvedęs automobilį nuvažiavo į kitą vietą, kurią vėliau ji taip pat parodė parodymų patikrinimo vietoje metu. Jiems sustojus, vėl pamatė, kad važiuoja automobilis. A. S. labai susinervavo ir nuvažiavo daug toliau nuo garažų. Jis nuvažiavo į laukymę, kur buvo visiškai tamsu, vienoje pusėje ji matė, kad buvo garažų tvora, aplinkui daugiau nieko nesimatė, nes buvo labai tamsu. Tą vietą ji taip pat parodė parodymų patikrinimo vietoje metu. A. S. sustabdęs automobilį pasakė: „va, čia mums niekas netrukdys“. A. S. vėl nusileido kelnes iki kelių ir liepė vėl tenkinti jį ranka. Ji vėl masturbavo ranka jo lytinį organą. A. S. buvo sunku susijaudinti, todėl po kurio laiko jis pradėjo prašyti palaižyti, tenkinti jį burna. A. S. liepė paimti jo lytinį organą į burną. Ji griežtu tonu pasakė, kad šito jis tikrai neprašytų, nes jokiais būdais nieko nedarys. Tuo metu ji sėdėjo keleivio vietoje, o A. S. vairuotojo vietoje. Po šių jos žodžių A. S. iškart dešine ranka užsimojo ir atbula ranka iš alkūnės ar dilbio smogė jai smūgį į galvą. Tai buvo stiprus smūgis. Nuo A. S. smūgio ji trenkėsi į šoninį automobilio langą. Pajuto didelį fizinį skausmą, atrodė, kad suskils galva. Labai išsigando tokių jo veiksmų, bijojo, kad A. S. jos neužmuštų, todėl daugiau jam nesipriešino. Jis liepė tenkinti jį čiulpiant jo lytinį organą. Po to jis liepė glamonėti nurodytas jo kūno vietas, kandžioti jo spenelius. A. S. lytinio akto nebaigė. Jis pradėjo ją nurenginėti. Numovė jai kelnes, pakėlė jos marškinėlius, pradėjo ją tenkinti oraliniu būdu (laižė jos lytinius organus), ją glamonėjo ir liepdavo daryti jam tą patį. Ji pakluso jo reikalavimams. A. S. pasisodino ją ant savęs, nugara į jį. Jis pradėjo su ją lytiškai santykiauti natūraliu būdu. Aktą jis užbaigė ištraukęs lytinį organą ir jį nusivalė servetėle. Jis pasakė, kad jis joje nepaliks jokių įkalčių, kad niekas negalėtų įrodyti jo nusikaltimo. Po to, kai A. S. baigė lytinį aktą, jis atsidarė alaus butelį, kurį pasiėmė iš automobilio salono galo ar iš po sėdynės, gėrė alų, užsirūkė. Jis klausėsi radijo stoties „Baltija“. Ji pradėjo prašyti, kad jis ją paleistų ir parvežtų namo. A. S. liepė nusiraminti, sakydavo, kad namo parveš, kai jam reikės. Maždaug po 10-15 minučių A. S. vėl pradėjo prie jos lįsti. Pradėjo ją glamonėti, liepė daryti jam tą patį, ką jis jai daro. Tai yra, jo reikalavimu savo burna čiulpė jo lytinį organą. Po kurio laiko A. S. perlipo į keleivio pusę, ant priekinės sėdynės. Jis užgulė ją savo kūnu ir ėmė santykiauti su ja natūraliu būdu. A. S. baigė lytinį aktą ištraukęs iš jos savo lytinį organą, vėliau spermą nusišluostė servetėle. Lytiniai aktai vyko labai ilgai, nes jam buvo labai sunku susijaudinti ir užbaigti lytinį aktą. Baigęs antrą kartą A. S. persėdo į vairuotojo sėdynę. Jis pasiėmė savo mobiliojo ryšio telefoną ir pradėjo ją fotografuoti. Viena nuotrauka A. S. nufotografavo ją iki pusės, kita – praskėtė jos kojas ir nufotografavo. Telefonas atrodo buvo atlenkiamas, juodas. Nufotografavęs A. S. parodė jai jos nuotraukas, o po to pasakė, „žinai kas yra internetas?“. Ji atsakė, kad žino. Jis pasakė „jei nueisi į policiją, visa tai pateks į internetą“. Po to A. S. išlipo iš automobilio, matė, kaip jis nusišlapino. Grįžęs ir atsisėdęs į vairuotojo sėdynę, A. S. vėl pradėjo prie jos lįsti, glamonėti ją. A. S. apsuko ją ir paguldė ant pilvo. Jis pradėjo su ja santykiauti analiniu būdu, ji pradėjo rėkti, nes nėra patyrusi tokio skausmo, pradėjo jo labai maldauti, kad jis liautųsi. Jai nuo rėkimo ir baimės perdžiūvo burna, kad ji net negalėjo įkvėpti oro. Po kurio laiko A. S. nustojo ją prievartauti analiniu būdu ir toliau tęsė lytinius santykius natūraliu būdu. Prieš baigdamas lytinį aktą A. S. persėdo į savo vairuotojo pusę ir liepė jai užbaigti jo pasitenkinimą oraliniu būdu, ir, išsiliejus spermai, viską nuryti. A. S. įsakmiu tonu pareikalavo, kad nė vienas spermos lašas nenukristų į automobilio saloną. Jai čiulpiant jo lytinį organą, jam išsiliejo sperma, tačiau ji nieko nuryti nepajėgė, nes buvo labai šlykštu. Spermą išspjovė. A. S. buvo nepatenkintas, ji iš baimės pradėjo jo atsiprašinėti, kad neįvykdė nurodymo nuryti spermą. Vėl pradėjo jo maldauti paleisti ją, taip pat, kiek pamena, maldavo nors gurkšnelio ko nors atsigerti, nes burna buvo perdžiūvusi nuo rėkimo, burnoje juto didelį šlykštumą nuo oralinių santykių. A. S. pasiūlė atsigerti alaus. Kadangi jokio kito skysčio nebuvo, ji alumi tik praskalavo burną, alų išspjovė. Išspjovė, atrodo, pro langą, bet gali būti, kad tuo metu A. S. jau buvo ir pravėręs dureles. A. S. pasakė, kad dabar jaučiasi jau ramesnis, nebe toks piktas, jis bandė paaiškinti savo elgesio priežastis – atseit, buvo susipykęs su žmona. A. S. leido jai apsirengti ir jos prašymu parvežė ją į Šeškinės rajoną. Jiems važiuojant namo A. S. pasakė, kad jei ji nueis į policiją, jis pasakys, kad jis naktį pamatė ją bėgiojančią, ji sustabdė jo automobilį, paprašė pavežti, o po to su juo mylėjosi savo noru. Įkalčių jis joje nepaliko ir policija nesugebės nieko įrodyti. O jeigu įrodys, nu pasodins 2, 3 metams, o paskui, bus teismo dokumentai, kuriuose bus jos vardas pavardė, visi jos duomenys ir paskui ją susirasti bus labai nesunku ir po to jie „atsiskaitys“. Tokius A. S. žodžius suprato, kaip tiesioginį grasinimą su ja susidoroti. Nuvežęs ją į Laisvės prospektą, už Rygos sustojimo, jis užsuko rusų mokyklos link ir ten ją paleido. Prieš ją paleisdamas A. S. pasakė, kad jam labai su ja patiko ir paklausė ar ji norėtų dar kartą su juo susitikti, jei tai būtų ne per prievartą. Jis paprašė jos telefono numerio, ji išsisuko, pasakydama, kad gyvena Airijoje. Tada A. S. paprašė jos, kad duotų jam savo emailą. Ji keletą minučių tylėjo. Tada jis pasakė, kad geriau jai pasakys savo emailą, o jei ji norės, pati jam parašys. Jis jai padiktavo adresą, tiksliai prisimena, kad tai buvo: (duomenys neskelbtini). A. S. paklausė jos vardo, bet ji jam nesakė, jis jai savo vardo taip pat nesakė. Tuo metu kai vyko jų paskutinis pokalbis, ji bandė kaip įmanoma daugiau įsiminti detalių. Pamatė, kad ant automobilio vairo yra užrašas „Nissan“, visą laiką grojo radijo stotis „Baltija“. Jai išlipus iš automobilio ji buvo tokia išsigandusi, todėl net neatsisuko pasižiūrėti automobilio valstybinių numerių. A. S. ją paleido apie 03:30 val. ryto (grįžusi namo pasižiūrėjo į laikrodį). Namuose nusiprausė, nuėjo miegoti. Kitą dieną jai buvo labai didelis šokas, visą dieną verkė, nežinojo ką jai daryti. Ji tiksliai pamena, kad lytiškai santykiavo natūraliu būdu tris kartus, analiniu būdu vieną kartą, o oraliniu būdu mažiausiai tris kartus. Visi prievartiniai santykiai truko apie tris su puse valandos. Taip pat A. S. mažiausia tris kartus laižė jos lytinius organus (t. 3, b. l. 125-135). Nukentėjusioji V. U. nebuvo apklausta pirmosios instancijos teisme ir neturėjo galimybės patvirtinti šių savo duotų parodymų. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji V. U. nedalyvavo teismo posėdyje dėl svarbių priežasčių – gyvena užsienyje. Teismas juos, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, perskaitė teisiamajame posėdyje, ir, patikrinęs jų teisingumą, rėmėsi kaip A. S. kaltės įrodymu, pateikdamas išsamius motyvus, kodėl tiki šiais nukentėjusiosios V. U. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymai. Nuteistojo A. S. apeliacinio skundo teiginys, kad dėl to teismas negalėjo remtis nukentėjusiosios V. U. šiais parodymais, atmestinas. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų įrodomoji reikšmė išlieka net ir tada, kai asmuo teisminio nagrinėjimo metu jų neturėjo galimybės patvirtinti, jeigu teismo išvados dėl šių įrodymų rėmimosi yra tinkamai motyvuotos. Vien ta aplinkybė, jog nukentėjusioji nebuvo apklausta teisme, nereiškia, kaip mano apeliantas skunde, kad šie parodymai yra niekiniai ir neturintys įrodomosios vertės. Pažymėtina, kad kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, ėmėsi papildomų priemonių nukentėjusiąją V. U. apklausti teisme. Nukentėjusioji V. U. buvo pakartotinai šaukiama atvykti į teismą ir duoti parodymus. Tačiau buvo gauta duomenų, kad ji išvykti iš (duomenys neskelbtini), kur gyvena ir dirba, negali, nes yra rizika prarasti darbą, kuris yra vienintelis jos pragyvenimo šaltis, ir tai jai galėtų sukelti didelių finansinių ir kitokių problemų, prašo vadovauti jos anksčiau duotais parodymais (t. 9, b. l. 151). Visa tai dar kartą patvirtina, kad BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas įstatyminis pagrindas perskaityti nukentėjusiosios V. U. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus buvo. Nuteistojo A. S. apeliacinio skundo teiginiai, kad nukentėjusiosios parodymuose papasakotos aplinkybės yra nerealios, fiziškai joks vyras, būdamas girtas, negalėtų per dvi valandas baigti lytinį aktą penkis kartus, ir dar tai, kaip nurodė nukentėjusioji (paguldė ant pilvo priekinėje automobilio sėdynėje) yra deklaratyvūs ir nesuteikia pagrindo pripažinti nukentėjusiosios V. U. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų nereikšmingais. Kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios V. U. sąžiningumu ar gebėjimu atsiminti aplinkybes, juolab, kad jos visi parodymai, kuriuos ji davė proceso metu dėl esminių faktų iš esmės buvo vienodi, nuoseklūs, logiški ir neprieštaringi. Kaip matyti, nukentėjusioji buvo apklausta ne tik ikiteisminio tyrimo teisėjo, ikiteisminio tyrimo metu ją apie nusikaltimų padarymo aplinkybes yra apklausęs ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Šie parodymai buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotiems parodymams patikrinti. Nukentėjusiosios V. U. šios apklausos metu papasakotos aplinkybės apie esmines nusikaltimų padarymo aplinkybes, prieš ją A. S. atliktus nusikalstamus veiksmus, iš esmės sutapo su jos ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotuose parodymuose papasakotomis nusikaltimų padarymo aplinkybėmis. Tarp šių parodymų kažkokių tai esminių prieštaravimų nėra, tik apklausiant nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji kai kurias aplinkybes papasakojo dar detaliau, jas patikslindama, kartu patvirtindama ir savo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, nurodydama, kad jie yra teisingi (t. 3, b. l. 152-128, 132-135). Tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek ir apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūno, nukentėjusioji V. U. nurodė, kad ji parodymus duoda laisva valia ir pasirašė, savo parašu patvirtindama jų teisingumą. Byloje nėra jokių sąlygų laikyti, kad tokius parodymus nukentėjusioji buvo priversta duoti, ar, kad jie yra suklastoti pareigūnų. Apelianto skundo teiginys, kad liudytojos L. B. parodymai rodo, jog nukentėjusioji V. U. jį apkaltino nebūtų nusikaltimų padarymu, yra ne tik nepagrįstas, bet ir nelogiškas, nes šios liudytojos parodymai būtent tik patvirtina nukentėjusiosios V. U. parodymų teisingumą. Pagal liudytojos L. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nustatyta, kad jai 2007 m. gegužės 17 d. paskambinusi V. U. pasakė, jog nori pasikalbėti, nes kažkas atsitiko svarbaus. Kai V. U. atvažiavo pas ją, ši buvo šoke, verkė, pastarajai buvo isterija. Jai pasakė, kad ši apie 23.30 val. išėjo netoli namų pabėgioti ir prie šios pribėgo vyras su pistoletu. Ši bandė priešintis, bet vyras jėga tempė į savo Nissan markės automobilį ir nuvežė prie (duomenys neskelbtini) garažų, kur prievartavo visais įmanomais būdais (ir analiniu, ir oraliniu, ir natūraliu) ilgą laiką, nes, kaip ji suprato, V. U. pastarasis paleido tik paryčiais apie 4-5 val. V. U. labiausiai bijojo, kad nenužudytų, todėl stengėsi nesipriešinti, nes kai tik bandė priešintis, vyras sudavė stiprų smūgį į galvą. Po to vyras pastarąją nuogą fotografavo telefonu. Kiek ji suprato iš V. U. pasakojimo, vyrui buvo apie 35 metus (t. 3, b. l. 152-154). Ta aplinkybė, kad V. U. pagal liudytojos L. B. nenorėjo kreiptis į policiją ir nenuėjo pas ginekologą pasitikrinti, dar nereiškia, kad V. U. meluoja ir A. S. apkalbėjo. Byloje nenustatyta tam jokių pagrindų. V. U. A. S. anksčiau nepažinojo, su juo nekonfliktavo. O tai, kodėl V. U. iš karto po įvykio nesikreipė į policiją (tik praėjus kuriam laikui) ir nepasitikrino pas ginekologą, matyti iš tų pačių liudytojos L. B. ir anksčiau aptartų nukentėjusiosios V. U. parodymų. Nukentėjusioji buvo šoko būsenoje, bijojo A. S., nes šis sakė, kad jeigu ši kreipsis į policiją, tai nuotraukas patalpins internete, taip pat grasino su ja susidorosiąs. Todėl natūralu ir savaime suprantama, kad po tokio įvykio V. U. ne tik bijojo A. S., kad jis neįvykdytų savo grasinimų, jeigu ji kreipsis į policija, bet buvo sugniuždyta ir psichologiškai palūžusi. Iš tų pačių liudytojos L. B. parodymų matyti, kad V. U. bijojo likti viena. Kai tik ji nuo pastarosios pasitraukdavo, ši iš karto pradėdavo verkti. Jai sakė, kad negali naktimis miegoti, pastarąją kamuoja baimės (t. 3, b. l. 154). Aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad nukentėjusiosios V. U. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti, jie yra tinkami įrodymai BPK 20 straipsnio prasme, juolab, kad jų teisingumų, skirtingai negu tvirtina A. S. apeliaciniame skunde, patvirtina ir byloje surinkti įrodymai. Tarp tokių įrodymų paminėtini: parodymų patikrinimo vietoje protokolas, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji V. U. savo duotus parodymus patvirtino vietoje, nurodydama tikslią nusikaltimo padarymo vietą ir iš esmės pasakodama tas pačias nusikaltimų padarymo aplinkybes (t. 3, b. l. 137-143); parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolas, pagal kurį nustatyta, jog atpažinimo metu V. U. atpažino A. S. būtent kaip tą asmenį, kuris 2007 m. gegužės 17 d. ją išžagino ir seksualiai prievartavo, kurio nuotrauka su dar kartu trijų asmenų, pagal išvaizdą panašių nuotraukomis, buvo pateiktos atpažinimui. Atpažinimo metu jai, kad tai yra tas pats vyras, kuris ją išžagino ir seksualiai prievartavo, neiškilo. Nurodė, kad šį atpažįsta pagal trumpus pilkus plaukus, aukštą kaklą, nekonkrečios antakių linijos, vyriško agresyvaus tipo veido, žvilgsnio (t. 3, b. l. 144-147); paties nuteistojo A. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, kuriuos duodamas A. S. prisipažino netoli (duomenys neskelbtini) parduotuvės pamatęs bėgiojančią merginą apie 12 val. nakties ir pagrasinęs jai ginklu įsodino į automobilį, kur ją išprievartavo natūraliu, oraliniu būdu (t. 35, b. l. 148-155), ir tokius parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydamas tikslią nusikaltimo padarymo vietą, filmuojant (t. 5, b. l. 174-183).

Nukentėjusioji D. K. buvo apklausta 2007 m. birželio 5 d. ikiteisminio tyrimo metu nevyriausybinėje organizacijoje ,,Vaiko namas“ ikiteisminio tyrimo teisėjo. Nukentėjusioji D. K. šios apklausos metu nurodė, kad 2007 m. gegužės 31 d., apie 20.15 val., ji po vakarėlio mokykloje išsiskyrė su drauge ir nuėjo namo (duomenys neskelbtini) gatve. Prie automobilių serviso privažiavo automobilis ir vyras (kaip vėliau paaiškėjo A. S.) paklausė, kur yra (duomenys neskelbtini) gatvė. Po to A. S., išlipęs iš automobilio, išsitraukė ginklą ir liepė sėstis į automobilį pro vairuotojo dureles ant priekinės keleivio sėdynės. Iš baimės ji įlipusi į automobilį apsišlapino. A. S. nuvežė ją į miškelį, esantį netoli (duomenys neskelbtini) ežero, ir nedidelėje proskynoje sustojo. A. S. paėmė jos maišelį ir padėjo ant galinės automobilio sėdynės. Jis nuėmė jai sijoną, nusileido savo kelnes ir liepė glostyti jo kūną, lytinį organą, kandžioti spenelius, vėliau tenkinti jį oraliniu būdu. Vėliau A. S. pilnai nusimovė savo kelnes. Jis atlenkė automobilio sėdynę, liepė gultis ir kišo pirštus jai į lytinius organus. Po to liepė užkelti kojas ant daiktadėžės ir užgulė savo kūnu. A. S. į jos lytinius organus kišo savo lytinį organą. Visą tai A. S. filmavo mobiliojo ryšio telefonu, kurį ji vėliau atpažino kaip „Sony Ericsson K800i“. Jis klausinėjo, kur ji mokosi. A. S. liepė jai žiūrėti filmuotą medžiagą iš telefono. Jis automobilyje rūkė cigaretes, gėrė alų. Po kurio laiko A. S. liepė jai apsirengti ir parvežė į (duomenys neskelbtini) mikrorajoną. Važiuojant pakeliui iki namų A. S. jai grasino, kad jei ji pasakys policijai apie tai kas atsitiko, jis mokykloje parodys vaizdajuostę, kur ją nufilmavo nuogą. Namo ji parėjo apie 21.30 val., kur viską papasakojo tėvams ir tėvai iškvietė policiją (t. 4, b. l. 2-16). Vėliau ikiteisminio tyrimo metu 2007 m. birželio 4 d. nukentėjusioji D. K., pasiūlius jai parodyti įvykio vietą ir papasakoti visas su įvykiu susijusias aplinkybes, nurodė kryptį, kuria ją 2007 m. gegužės 31 d., apie 20.15 val. A. S. nuvežė link miškelio, patvirtindama, kad tame miškelyje ji buvo seksualiai prievartaujama. Nukentėjusioji D. K. taip pat ikiteisminio tyrimo metu apibūdino A. S. ypatybes ir žymes bei jį, kaip asmenį, apie kurį davė parodymus, atpažino asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu. Nukentėjusioj D. K. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino A. S., kaip vyrą Nr. 2, kuris 2007 m. gegužės 31 d. vakare po žiburėlio liepė jai sėstis pas jį automobilį, vėliau nuvežė į miškelį ir nurengė ją, liepė glostyti jo penį, šį čiulpti, taip pat mėgino įkišti jai savo penį (t. 4, b. l. 44-46). Taip pat D. K. atpažino automobilį – Nissan Primera, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį A. S. ją įsodino, ir vėliau nuvežęs į miškelį atliko prieš ją jos parodymuose nurodytus nusikalstamus veiksmus, ir mobilaus ryšio telefoną Nr. 1, kuriuo ją A. S. filmavo, kurie, kaip nustatyta, priklauso A. S. Nukentėjusioji D. K. nurodė, kad automobilį, kuris priklauso A. S., atpažįsta pagal tamsiai pilką spalvą, jis yra keturių durelių, automobilio galinis stiklas yra dengtas dviem medžiaginėmis užuolaidomis, ant galinės sėdynės guli tas pats žalios spalvos segtuvas, automobilio salonas yra pilkas, o telefoną Nr. 1, kuris yra Sony Ericsson K800i ir buvo paimtas iš A. S. kratos metu, iš jai pateiktų atpažinimui trijų mobilaus ryšio telefonų, pagal kvadratinę formą, juodą spalvą ir yra su foto kamera (t. 4, b. l. 39-40,41-43). Ikiteisminio tyrimo metu teismo medicinos eksperto, atliko tyrimo metu, buvo nustatyta, kad G. K. iš tiesų galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2007 m. gegužės 31 d.) buvo padaryti mergystės plėvės plyšiai su makšties prieangio gleivinės įplyšimais, paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu. Sužalojimai vertintini nežymiu sveikatos sutrikdymu. Jie galėjo būti padaryti vienu metu ir nebūdingi savęs žalojimui ar griuvimui. Nurodyti sužalojimai lytinių organų srityje galėjo gautis lytinių santykių metu (t. 4, b. l. 34-35). Nuteistasis A. S. be jokio pagrindo bando sumenkinti šių įrodymų įrodomąją reikšmę ir neteisingai nurodo, kad šie įrodymai turėjo būti pripažinti niekiniais, nes juos atliekant nebuvo laikytasi BPK nustatytų jiems aplinkti reikalavimų ir jų patikimumas yra abejotinas. Atliekant baudžiamojo proceso įstatyme numatytus procesinius veiksmus, gauti duomenys dėl leistinumo reikalavimo pažeidimo negali būti laikomi įrodymu, jei atliekant šiuos veiksmus, jie atlikti nepakankamai tiksliai laikantis tam veiksmui atlikti nustatytų pagrindinių taisyklių, buvo naudotas smurtas, grasinimai ir pan. Kolegija tokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti anksčiau aptartų įrodymų teisėtumu, nenustatė. Kaip ir neturi pagrindo abejoti jų patikimumu. Nukentėjusioji G. K., kaip jau buvo minėta, buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu nevyriausybinėje organizacijoje ,,Vaiko namas“ ikiteisminio tyrimo teisėjo. Nukentėjusiąją apklausiant BPK 184 straipsnio 3, 4, 5 dalyse, 186 straipsnyje nustatyta tvarka pažeista nebuvo Prokuroro iniciatyva į jos apklausą buvo pakviesta taip pat D. K. atstovas pagal įstatymą D. K. ir psichologė V. Skučaitė, kuri padėjo apklausti G. K. Nei apklausoje dalyvavusi psichologė, nei D. K. atstovas pagal įstatymą D. K. apie kokį nors G. K. daromą poveikį duodant parodymus apklausos protokole nenurodė. Priešingai, pagarsinus nukentėjusios G. K. apklausos protokolą, savo parašais patvirtino duotų parodymų teisingumą (t. 4, b. l. 15). Kaip matyti iš byloje esančios psichologės J. Valiukevičiūtė išvados, psichologei, atlikusiai mažametės nukentėjusios G. K. parodymų patikimumo vertinimą, dėl jų patikimumo taip pat nekilo abejonių. Kaip nurodyta psichologės išvadoje, G. K. pasakojimo loginis nuoseklumas ir aiškumas, seksualiniams nusikaltimams būdingos informacijos pateikimas, įvykio vietos ir laiko detalus nupasakojimas, tiesiogiai su prievarta nesusijusių detalių pateikimas ir pan. Didina tikimybę, kad mergaitės pateikiamas pasakojimas yra apie realiai išgyventą įvykį. Be to, mergaitės parodymų patikimumą didina ir tas faktas, kad mergaitė pripažįsta prisiminimo spragas (t. 4, b. l. 22-24). Apklausos metu buvo taip pat daromi vaizdo ir garso įrašai, su kuriais A. S. turėjo galimybę susipažinti, ir kažkokių tai pastabų dėl jų turinio nenurodė. A. S. bando skunde sukelti abejones dėl nukentėjusiosios G. K. duotų patikimumo, remdamasis liudytojų A. V., A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. A. S. teigimu, pagal minėtų liudytojų parodymus nustatyta, kad nukentėjusioji yra laikoma keistuole, pleputė ir linkusi pagražinti savo pasakojimą, o tai rodo, jog nukentėjusioji G. K. jį apkaltino nebūtų nusikaltimų padarymu. Iš tiesų, minėtų liudytojų parodymuose yra užfiksuoti tokie duomenys apie G. K. būdo savybes, tačiau vien dėl to dar daryti tokią kategorišką išvadą, jog nukentėjusioji G. K. parodymai yra neteisingi, kokią daro apeliantas skunde, negalima. Nukentėjusiojo (liudytojo) parodymai yra įrodymų šaltinis, numatytas baudžiamojo proceso įstatymo, ir faktiniai duomenys, esantys šiuose parodymuose turi būti vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Nukentėjusiojo parodymai (kaip ir kiti įrodymų šaltiniai) gali būti atmetami, kaip ir priimami, remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, bet ne abstrakčiomis formuluotėmis ar nuorodomis į apklausiamo asmens polinkius, asmenybės bruožus ir pan., kurie patys savaime, be platesnio jų aptarimo bei sąsajos su bylos aplinkybėmis įvertinimo negali būti laikomi duomenų pripažinimo (ar nepripažinimo) įrodymais kriterijais. Kolegija, tokių duomenų, kaip jau buvo minėta, kurie būtų pagrindas nukentėjusiosios G. K. parodymais netikėti, nenustatė. Kaip žinoma iš psichologijos mokslo ir teismų praktikos, tokių asmenų (mažamečių) mąstymas yra primityvesnis vertinimo apibendrinimų prasme, tačiau, įsimenant įvykių eigą ir fiksuojant detales, yra pakankamai tikslus ir nuoseklus, ką iš esmės patvirtina ir nukentėjusiosios apklausos protokolo turinys. Kai matyti, šiuose parodymuose nukentėjusioji G. K. pakankamai aiškiai ir konkrečiai nurodė, kokius nusikalstamus veiksmus atliko A. S. prieš ją. Byloje nėra jokių duomenų ir nekyla abejonių, jog G. K. turi fizinių ar psichinių trūkumų ir nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. Be to, nukentėjusioji G. K. šiuose savo parodymuose nurodytas aplinkybes iš esmės pakartojo ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką bei parodymo patikrinimo vietoje metu. Kaip jau buvo minėta, šių tyrimo veiksmų metu G. K. taip pat nurodė, kad ji buvo seksualiai prievartaujama, žaginama, kartu A. S. atpažindama iš jai pateiktų nuotraukų kaip būtent tą asmenį, apie kurį ji davė parodymus. Kolegijos nuomone, priešingai negu tvirtina A. S. apeliaciniame skunde, šiais tyrimo veiksmais gauta informacija buvo reikšminga vertinant byloje surinktus įrodymus. Įrodymu pripažintinas duomenų šaltinis turi suteikti su įvykiu susijusios konkrečios informacijos - nagrinėjamu atveju asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką ir parodymų patikrinimo vietoje protokolais buvo užfiksuoti svarbūs duomenys (A. S. buvo atpažintas kaip asmuo padaręs G. K. atžvilgiu nusikalstamus veiksmus, o atlikus parodymų patikrinimą vietoje, nukentėjusiajai parodžius vietą, kur A. S. jai pagrasinęs ginklu liepė sėsti į jo automobilį, ir kurią kryptimi ji buvo nuvežta, pasitvirtino nukentėjusiosios papasakotų aplinkybių realumas ir tikroviškumas), kurie patvirtino nukentėjusiosios G. K. parodymų teisingumą, ir kartu paneigė nuteistojo A. S. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, jog jis jokių nusikaltimų nepadarė. Tos aplinkybės, kad nukentėjusioji negalėjo nurodyti tikslios nusikaltimų padarymo vietos ir, jog apklausiama apie A. S. ypatybes ir žymes, pagal kurias jį galėtų šį atpažinti, nurodė, jog šis buvo užsidėjęs akinius nuo saulės, ar, kad atpažinimo metu nurodė daugiau A. S. ypatybių ir žymių, pagal kuriuos šį atpažino, negu apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, nemenkina minėtų įrodymų įrodomosios vertės. Tokie įrašai protokoluose neduoda pagrindo abejoti šių procesinių veiksmų rezultatais. Be to, tai yra ir paaiškinama. Nukentėjusiosios G. K. apklausa ikiteisminio tyrimo metu nevyriausybinėje organizacijoje ,,Vaiko namas“ buvo jos pirmoji apklausa, kuri įvyko praėjus po įvykio vos keletui dienų. Įvykio vieta yra miško masyve, kuriame yra daug šalutinių keliukų. Nukentėjusioji yra mažametis vaikas, ji buvo išsigandusi ir šoko būsenos (pagal nukentėjusiosios parodymus, ji iš baimės įlipusi į automobilį apsišlapino). Todėl natūralu, kad kaip mažametis vaikas po patirto šoko, būdama tokios būsenos, galėjo ir nenurodyti tuo metu visų ypatybių ir žymių, kurias ji įsidėmėjo ir pagal kurias, kaip ji nurodė, atpažino A. S., ar jas nurodyti ne taip tiksliai kaip vėlesnių apklausų metų, kaip ir nesurasti tikslios įvykio vietos. Kita vertus, ji apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, A. S. apibūdino pakankamai detaliai ir tarp šių jos parodymų ir vėliau ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų apie ypatybes ir žymes, pagal kurias ji galėtų šį atpažinti, kažkokių tai esminių prieštaravimų, kaip tvirtina apeliantas skunde, nėra. Nukentėjusioji G. K., apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, nurodė, kad vyro plaukai buvo trumpi, juodi ir šis buvo apžėlęs, su neskusta barzda, jam buvo gal apie 40 metų. Šias ypatybes dėl barzdos, plaukų spalvos, ilgio nukentėjusioji G. K. nurodė ir apklausiama papildomai dėl šių aplinkybių ikiteisminio tyrimo pareigūno, tik patikslino amžių, nurodydama, kad jam buvo apie 30-35 metų, kuris yra artimas anksčiau nukentėjusiosios nurodytam. Be to, be šių aplinkybių nurodė ir tai, kad vyras buvo užsidėjęs akinius nuo saulės. Vėliau, kaip jau buvo minėta, A. S. atpažino, nurodydama iš esmės tokias pačias ypatybes ir žymes, pagal kurias ji šį atpažino. Jai atpažinimo metu jokių abejonių, kad A. S. ir yra būtent tas pats vyras, kuris prieš jos valią ją seksualiai prievartavo, žagino ir po to ją filmavo, nekilo. Nuteistojo bandymas, apeliuojant į tą aplinkybę, kad nukentėjusioji G. K. nurodė, jog vyras buvo užsidėjęs akinius nuo saulės, o ji be kitų ypatybių ir žymių, šį atpažino dar ir iš žvilgsnio, paneigti nukentėjusiosios G. K. parodymus, yra nesuprantamas. Nukentėjusioji G. K. iš tiesų nurodė, kad vyras buvo užsidėjęs akinius nuo saulės. Tačiau nukentėjusioji G. K. taip pat yra parodžiusi, kad vyras pradžioje buvo be akinių ir šį ji galinti atpažinti, o vėliau ir pati atpažino iš jai pateiktų nuotraukų. Todėl, esant tokiems duomenims, skirtingai negu teigia A. S. skunde, teismas neturėjo pagrindo abejoti asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką ir parodymų patikrinimo vietoje metu gautais duomenimis ir pagrįstai jais rėmėsi. Patikrinus nuteistojo A. S. aplinkybes, dėl kurių, jo nuomone, turėtų būti nepripažįstami kaip jo kaltės įrodymai kiti tyrimo veiksmais, kurių metu nukentėjusioji G. K. atpažino automobilį – Nissan Primera, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį A. S. ją įsodino, ir vėliau nuvežęs į miškelį atliko prieš ją jos parodymuose nurodytus nusikalstamus veiksmus, ir mobilaus ryšio telefoną Nr. 1, kuriuo ją A. S. filmavo, kurie, kaip nustatyta, priklauso A. S., taip pat nekonstatuota, jog buvo padaryti kokie nors pažeidimai atliekant šiuos tyrimo veiksmus, kurie būtų esminiai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šių veiksmų metu duomenys gauti neteisėtais būdais. Taip pat kolegija nesutinka ir su apelianto argumentais, kad anksčiau minėti įrodymai ir teismo medicinos eksperto specialisto išvada turėtų būti pripažinti kaip neturintys įrodomosios vertės, nes juos paneigia nukentėjusiosios G. K. motinos V. K. parodymai. Šis apelianto teiginys yra nelogiškas, nes šios liudytojos parodymai būtent tik patvirtina nukentėjusiosios G. K. ir kitais tyrimo veiksmais nustatytas aplinkybes apie prieš G. K. atliktus A. S. nusikalstamus veiksmus. O ta aplinkybė, kad liudytoja V. K. nurodė, kad atvykusi medikė apžiūrėjo G. K. ir pasakė, jog ant lytinių organų jokio kraujo ir jokių išorinių kūno sužalojimų nėra, ji pati taip pat matė tik tai, kad lytiniai organai yra paraudę, bet negalėjo pasakyti, ar yra kokių nors pažeidimų, dar nereiškia, jog specialisto išvada, pagal kurią nustatyta, kad G. K. galimai 2007 m. gegužės 31 d. buvo padaryti mergystės plėvės plyšiai su makšties prieangio įplyšimais, paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, kurie galėjo gauti lytinių santykių metu, yra melaginga. Liudytoja V. K. nėra kompetentinga specialistė, galinti duoti išvadą dėl padarytų ar nepadarytų sužalojimų. Tai yra teismo medicinos eksperto kompetencijos klausimas. Liudytoja tik papasakojo apie tai, ką vizualiai pati matė, ar tai, ką matė apžiūrėjusi gydytoja, neatlikusi, siekiant patikrinti, ar nukentėjusioji nebuvo žaginta, kažkokių dėl to išsamesnių tyrimų, tik apsiribodama paviršine vizualine nukentėjusiosios apžiūra, kuri, kaip vėliau paaiškėjo teismo medicinos ekspertui atlikus išsamius tyrimus, buvo netiksli. Šias išvadas davė Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertas V. Kolomiecas, turintis aukštąjį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę ir kvalifikaciją atliktų gyvų ir mirusiųjų asmenų tyrimus, prieš tai atlikęs išsamų tyrimą, ir savo išvadą patvirtindamas parašu. Todėl dėl teismo medicinos eksperto duotos išvados teisingumo kolegijai abejonių nekyla, juolab, kad ji byloje pasitvirtino. Nukentėjusioji G. K., kaip jau buvo minėta, be kitų aplinkybių, nurodė ir tai, kad A. S. į jos lytinius organus kišo savo lytinį organą.