Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. U. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja M. U. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-143-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei M. U.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).Pareiškėja paaiškino, jog skundžiamu sprendimu atsakovas atkūrė nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,3876 ha žemės (vertė 700,47 Eur), atlyginant už tai pinigais (indeksuota vertė 1 120,75 Eur).Pareiškėjos teigimu, ji pageidavo, kad žemė būtų grąžinta turėtoje vietoje natūra, t. y. buvusiame (duomenys neskelbtini), ir dėl to buvo pateikusi atitinkamą prašymą. Valios atkurti jai nuosavybės teises pinigais arba natūra kitoje vietoje nebuvo išreiškusi. Be to, nurodyta suma pinigais yra itin maža, neatitinka rinkos kainų, galiojančių toje vietovėje. Ne kartą prašė atkurti nuosavybės teises prie jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nes šalia yra laisva valstybinė žemė, tačiau prašymas nebuvo tenkintas.Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Paaiškino, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2015 m. sausio 12 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-152 „Dėl žemės grąžinimo natūra“ informavo pareiškėją, jog kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą dėl galimybės suprojektuoti laisvą / laisvus žemės sklypą / sklypus grąžinimui natūra buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2014 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. A51-104630/(2.14.2.12-MP8) informavo, jog buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorija, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 ir 13 straipsnius priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 49SF-656-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko F. Č. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemę atlyginant pinigais“ informavo pareiškėją, kad už neatkurtą 0,3876 ha žemės dalį gali būti atlyginta tik pinigais ir parengė sprendimo projektą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais. Pareiškėja buvo pakviesta atvykti į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių susipažinti su minėtu projektu. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 49S-143-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei M. U.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises pareiškėjai už 0,3876 ha žemės atlyginant pinigais. Tarnyba 2016 m. gegužės 10 d. parengė pažymą Nr. 49PAŽ1-68 „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2016 m. birželio 3 d. raštu Nr. 49SF-1233-(14.49.104.) „Dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsiėmimo“ informavo pareiškėją, kad priėmė šiuo atveju skundžiamą sprendimą bei pakvietė jį atsiimti. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 49SF-1706-(14.49.104.) „Dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo išsiuntimo“ išsiuntė pareiškėjai priimtą šiuo atveju skundžiamą sprendimą bei Tarnybos 2016 m. gegužės 10 d. pažymos Nr. 49PAŽ1-68 „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“ kopiją.Nurodė, jog atsižvelgęs į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento 2014 m. gruodžio 2 d. raštu pateiktą informaciją apie tai, kad likusi iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama, priėmė skundžiamą sprendimą (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) 106, 106¹ p.). Todėl nesutiktina su pareiškėjos argumentais, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas. Pareiškėja nenurodė nei vieno teisės akto, kurį pažeidė Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, priimdamas skundžiamą sprendimą.Pabrėžė, kad kritiškai vertintinas pareiškėjos argumentas, susijęs su skundžiamame sprendime nurodyta suma, t. y. kad ji yra itin maža, neatitinka rinkos kainos, galiojančių toje vietovėje. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, apskaičiuodamas valstybės išperkamos žemės vertę, vadovavosi Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (toliau – ir Metodika). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra ne kartą pasisakęs dėl Metodikos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui ir nurodęs, kad atlyginimo už negrąžinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina (1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 3 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat ir šio turto kokybės ir vertės pokyčius. <...>. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.Teismas nustatė, kad pareiškėja iš tiesų niekada neprašė parengti išvadą nuosavybės teisių atkūrimui lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje ar kitaip keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pirmąjį prašymą atkurti nuosavybės teisę pareiškėja pateikė 1991 m. gruodžio 10 d. ir nurodė, kad žemės turi būti 3 ha, adresu (duomenys neskelbtini), pabraukė, kad siekia nuosavybės teisių atkūrimo natūra. To fakto, kad dalis nuosavybės teisių atkurta grąžinant pareiškėjai žemę, dalį prie jai nuosavybės teise priklausančio pastato (duomenys neskelbtini), dalį perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1099 ha sklypą Vilniuje, šalys neginčija. Pareiškėja parengus skundžiamo sprendimo projektą už likusį žemės plotą atlyginti pinigais ant projekto raštu nurodė, kad nesutinka dėl išmokos dydžio ir atsisako. Pareiškėjai Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 49SF-656-(14.49.104.) pateikė informaciją, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2014 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 51-104630/14(2.14.2.12-MP8) informavo, jog dalis buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo žemės yra valstybės išperkama ir natūra negrąžinama. Šiuo raštu pareiškėjai primenama, kad dar 2015 m. sausio 12 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-152 pareiškėja buvo informuota, jog likusi iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo dalis pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3-6, 9, 12-14 punktų ir 13 straipsnio 1 dalies nuostatas yra priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl už ją gali būti atlyginta pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatas. Toliau pareiškėjai paaiškinama, kad ji iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), todėl už neatkurtą 0,3876 ha žemės dalį gali būti atlyginta pinigais. Nurodyta, kad toks sprendimo projektas yra parengtas, nurodyta, kada ir kur tas klausimas bus svarstomas. Kadangi ant projekto pareiškėja parašė, jog nesutinka, atsisako tokio nuosavybės teisių atkūrimo, reiškia ji buvo supažindinta su projektu. Iš Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. sausio 12 d. rašto matyti, kad juo pareiškėja jau buvo informuota apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. A51-104630/14(2.14.2.12-MP8) ir apie tai, jog tame rašte nurodyta, kad kita žemė buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime yra priskirta valstybės išperkamai ir natūra nebus grąžinama. Toliau tame rašte nurodyta, kokiu būdu gali būti atkurtos nuosavybės teisės už valstybės išperkamą žemę. Prie šio rašto pareiškėjai buvo pridėta ir minėto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 2 d. rašto kopija. Pareiškėja iš šių raštų turėjo suprasti, kad natūra nuosavybės teisė į žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime negali būti atkurta, nes žemė priskirta valstybės išperkamai, jai buvo pateiktas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštas, kuris pagal Tvarkos 106¹ punkto nuostatas buvo kliūtimi atkurti nuosavybės teisę natūra, nes žemės sklypus mieste nuosavybės teisių atkūrimui formuoja tik savivaldybės administracija. Pareiškėja nurodytų sprendimų ikiteismine tvarka ir teisme nenuginčijo, t. y. nebuvo paneigtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimas, jog buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisė negalės būti atkurta, nes likusi to kaimo žemė yra valstybės išperkama. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjai negali būti suformuotas dar vienas sklypas šalia jos turimo sklypo (duomenys neskelbtini), į kurį būtų galima atkurti nuosavybės teisę natūra. Nors teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė aiškiai pasisakė, kad pareiškėja nepageidauja atkurti nuosavybės teisių gaunant kitą žemės sklypą kaimo vietovėje, tačiau netgi tokio prašymo pareiškėja nėra pateikusi iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, kas taip pat neleidžia pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdo į kitą, ne pinigais (valstybiniu mišku kaimo vietovėje). Tas faktas, kurį nurodo pareiškėjos atstovė, jog pareiškėja visada domėjosi nuosavybės teisių atkūrimu ir visada prašė atkurti nuosavybės teisę tik natūra, šiuo atveju nieko nekeičia. Priešingai, iš Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus susirašinėjimo su pareiškėja (2014 m. lapkričio mėnesio raštas Nr. 49SF-(14.49.104.), 2012 m. vasario mėnesio Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštas Nr. 49SF-(14.49.104.)) seka, kad pareiškėjai nuosekliai buvo aiškinama, jog tuo atveju, kai žemė priskirta valstybės išperkamai, yra nustatyti kiti nuosavybės teisių atkūrimo būdai ir paaiškinta, kokie tie galimi būdai. T. y. nurodytu laikotarpiu pareiškėja jau buvo informuojama, kad atkurti nuosavybės teisę natūra galimybės nebus. Pareiškėjai 2012 m. raštu pranešta, jog ji gali pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais, o 2014 m. raštu pranešta, kad Atkūrimo įstatymo pakeitimu pareiškėja iki 2015 m. kovo 1 d. dar gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti atlyginti suteikiant lygiavertį žemės sklypą iš laisvos žemės fonde esančių valstybinių miškų kaimo vietovėje. Pareiškėja ir jos atstovė patvirtino, kad šis atlyginimo būdas pareiškėjai taip pat netinka.Teismas konstatavo, jog priimdamas skundžiamą sprendimą atsakovas tinkamai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatomis bei kitomis šio įstatymo ir Tvarkos nuostatomis. Pasisakydamas dėl atlyginimo dydžio, teismas vadovavosi skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 3, 8 straipsnių, Metodikos 2.1., 4 punktų nuostatomis ir sprendė, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog būtina skaičiuoti dabartinę tos žemės rinkos vertę. Taip pat, vadovaudamasis Metodikos 6 punkto, 2 priedo nuostatomis, atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamu atveju nurodyta žemės vertė yra 700,47 Eur, o indeksuota vertė – 1 120,75 Eur, teismas pripažino, kad ji apskaičiuota laikantis minėtų teisės aktų reikalavimų ir yra teisinga. Pagal Metodikos ir Kompensavimo įstatymo nuostatas, nagrinėjamu atveju, t. y. atkuriant nuosavybės teisę pagal Atkūrimo įstatymą galimas vertės apskaičiavimas tik pagal minėtus teisės aktus, o ne pagal dabartinę vidutinę tos žemės rinkos vertę, apskaičiuojant ją pagal tam tikslui taikomą Turto vertės nustatymo įstatymą ir jo pagrindu priimtą Metodiką. Pareiškėjos noras, kad būtų skaičiuojama dabartinė vertė ir pagal jos nustatymui skirtas taisykles, yra nelogiškas ir dėl to, jog pareiškėjai ta likusi žemės dalis nuosavybės teise niekada nepriklausė ir iš jos valstybės paimta nebuvo. Valstybė, atkūrus nepriklausomybę, priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teisę į nacionalizuotą žemę, tačiau nustatė ir šiam atkūrimui taikytinas tvarkas, būdus ir kitas taisykles, kurių šiuo atveju ir buvo laikytasi. Pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių ar paskaičiavimų, kurie patvirtintų, kad 2016 m. kovo 23 d. Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės vertės apskaičiavimo aktas būtų klaidingas. Tokie aktai galėjo būti skundžiami Tarnybos vadovui Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka, o vadovo sprendimas galėjo būti skundžiamas administraciniam teismui (Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 2.5 p.), tačiau pareiškėja šio akto nustatyta tvarka nenuginčijo. Atsižvelgęs į nurodytą reglamentavimą, teismas pažymėjo, kad negali būti taikoma pareiškėjos pateikta Glaustos formos informacinė pažyma apie turto kainą, sudaryta 2016 m. lapkričio 23 d., kurioje nurodytai datai įvertinta, jog dabartinė to sklypo vertė yra 22 300 Eur.

III.

Pareiškėja M. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Skundžiamu sprendimu buvo pažeista pareiškėjos teisė į nuosavybės atkūrimą. Pareiškėja norėjo ir visada siekė, kad žemė būtų grąžinta turėtoje vietoje natūra, t. y. buvusiame (duomenys neskelbtini), ir buvo pateikusi atitinkamą prašymą. Niekada nebuvo išreiškusi valios atkurti jai nuosavybės teises pinigais arba natūra kitoje vietoje, todėl skundžiamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.Nurodyta atlyginimo suma pinigais yra itin maža, neatitinka rinkos kainų, galiojančių toje vietovėje. Teismui buvo pateiktas nekilnojamojo turto vertinimas.Ne kartą prašė atkurti nuosavybės teises prie nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nes šalia yra laisva valstybinė žemė, tačiau prašymas nebuvo tenkintas.Teismas nepakankamai atsižvelgė į nurodytas aplinkybes, nepakankamai jas vertino ir nepagrįstai jomis nesirėmė, todėl teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisingas.Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Pareiškėja savo teiginių, kad teismo sprendimas neteisingas ir nepagrįstas, teismas nepakankamai atsižvelgė į jos nurodytas aplinkybes, nepakankamai jas vertino ir nepagrįstai jomis nesirėmė, todėl teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisingas, visiškai neargumentavo, nenurodė nei kokias teisės normas pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė, nei kitų argumentų, dėl ko priimtas teismo sprendimas yra neteisėtas ar neteisingas. Priešingai, teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus, nuodugniai ir objektyviai įvertino visas reikšmingas byloje aplinkybes bei priėmė pagrįstą faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais sprendimą.Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais bei teiginiais, kad Tarnyba, priimdama skundžiamą sprendimą, tinkamai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatomis bei kitomis šio įstatymo ir Tvarkos nuostatomis.Sutiktina su teismo nurodytu motyvu, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog būtina skaičiuoti dabartinę žemės rinkos vertę, kadangi institucija, apskaičiuodama valstybės išperkamos žemės vertę, privalo vadovautis Metodikos, kurioje yra išdėstyta tvarka, kuria reikia remtis apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės atlyginimo už iki 1940 m. okupacijos turėtos žemės išpirkimą, nuostatomis. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad atlyginimo už negrąžinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina (1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 3 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Taigi atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo nesivadovauti Metodika.Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pirmosios instancijos teismas nuodugniai ir objektyviai įvertino visas reikšmingas byloje aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus, todėl sprendimas paliktinas galioti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos – priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškėjai bei atlyginimo pinigais dydžio už neatkurtą nuosavybės teisę į jai tenkančios žemės dalį. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, jį atmetė, konstatavęs, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, kuriuo pareiškėjai atkurta nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės dalį – atlyginant pinigais, tinkamai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatomis bei kitomis šio įstatymo ir Tvarkos nuostatomis, taip pat Kompensacijų įstatymo, Metodikos nuostatomis ir teisingai nustatė atlygintiną vertę, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui, nurodydama tik tai, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į nurodytas aplinkybes, susijusius su skundžiamo sprendimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, nepakankamai jas vertino ir nepagrįstai jomis nesirėmė.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundų ribų.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).Analizuojamu atveju pareiškėja apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į pareiškėjos nurodytas aplinkybes, nepakankamai jas vertino ir nepagrįstai jomis nesirėmė, tačiau toliau dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui, niekaip jų nesiejant su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis šiais klausimais, padarytomis išvadomis bei motyvais. Taigi pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis bei byloje nustatytais faktais išvada, kad nuosavybės teisės pareiškėjai pagrįstai buvo neatkurtos į jos prašomą atkurti žemę Vilniaus mieste, Panerių seniūnijoje, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, nes likusi to kaimo žemė yra valstybės išperkama. Pareiškėja nepageidavo atkurti nuosavybės teisių gaunant kitą žemės sklypą kaimo vietovėje ir tokio prašymo nėra pateikusi iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, nors ne kartą buvo informuojama apie galimybę pasinaudoti tokia teise. Taip pat pasisakydamas dėl atlyginimo dydžio, teismas pagrįstai vadovavosi skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Kompensacijų įstatymo 3, 8 straipsnių, Metodikos 2.1., 4, 6 punktų, 2 priedo nuostatomis ir sprendė, kad pareiškėjai kompensacija pinigais apskaičiuota teisingai. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje inicijuoto ginčo faktinius ir teisinius aspektus, byloje pateiktus įrodymus, iš jų ir bylos šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, jog nustatant ir konstatuojant skundžiamame sprendime padarytas išvadas atsakovo buvo padaryta faktų vertinimo ar teisės normų aiškinimo klaida. Priešingai, nei tvirtina pareiškėja, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjos nurodytų argumentų, susijusių su skundžiamo sprendimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija šių motyvų nekartoja.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos M. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.