Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2024 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 24S61347 dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) Departamento 2024 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 24S67155 dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) Departamento 2024 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 24S68522 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. kovo 1 d. iki 2026 m. rugpjūčio 31 d. (toliau – ir Sprendimas Nr. 3); 4) Departamento 2024 m. kovo 8 d. (pagal bylos metaduomenis 2024 m. kovo 7 d. sprendimas) sprendimą Nr. 24S73762 dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos (toliau – ir Sprendimas Nr. 4). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo nusprendė atsisakyti pareiškėjui, Rusijos Federacijos piliečiui, išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai). Migracijos departamentas 2024 m. kovo 1 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu (asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai). 2024 m. kovo 4 d. per MIGRIS sistemą pareiškėjas gavo pranešimą apie tai, kad Migracijos departamentas 2024 m. kovo 1 d. priėmė Sprendimą Nr. 3, kuriuo nusprendė uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. kovo 1 d. iki 2026 m. rugpjūčio 31 d. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nurodytu pagrindu (užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui). 2024 m. kovo 8 d. atsakovas ankstesnių sprendimų pagrindu priėmė Sprendimą Nr. 4 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos, remdamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai).

2.2. Pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, gimęs ir užaugęs Lietuvoje. 1999 m. birželio 25 d. pareiškėjui buvo išduotas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantis pažymėjimas. Taigi, pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas Lietuvoje įgijo vidurinį ir profesinį išsilavinimą. Pagal įgytą specialybę pradėjo dirbti Klaipėdos laivų gamykloje. 1981 m. gegužės mėnesį pareiškėjas buvo pašauktas atlikti privalomą karinę tarnybą. Vietoje privalomos tarnybos pareiškėjas įstojo ir nuo 1981 m. gegužės mėnesio iki 1983 m. birželio mėnesio mokėsi kariniame technikume „Karinio jūrų laivyno aviacijos technikų mokykla“, po technikumo baigimo, pagal tuomet galiojusius įstatymus, privalėjo atitarnauti 5 metus, todėl buvo paskirtas į karinį dalinį Rygoje. Praėjus 2 metams, pareiškėjas įstojo į karinių vertėjų institutą Maskvoje, kuri baigė 1992 m. birželio 22 d., įgijęs anglų ir persų kalbų specialybes. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vedė, (duomenys neskelbtini) jam gimė dukra E. S., (duomenys neskelbtini) gimė antra dukra V. S. Po instituto baigimo pareiškėjui buvo pasiūlytas dėstytojo darbas tame pačiame karinių vertėjų institute, taip pat buvo pasiūlyta galimybė ateityje gauti būstą. 1993 m. pareiškėjui buvo suteiktas laikinas vieno kambario būstas, šis būstas pakeistas iš laikinojo į pastovų (nuosavą) tik 2000 metais, o žadėtas dviejų kambarių butas jam taip ir nebuvo suteiktas. Kadangi pareiškėjas tuo metu turėjo dvi mažametes dukras ir neturėjo nuosavo gyvenamojo būsto, jis sutiko likti dirbti dėstytoju, su sąlyga, kad ateityje jam bus suteiktas butas, kadangi siekė pagerinti savo šeimos gyvenimo sąlygas.

2.3. Pareiškėjui dėstytojo darbas kariniame institute nebuvo vienintelis ir pagrindinis. Paskaitų dėstymui jis skirdavo nuo 8 iki 12 val. per savaitę, visą kitą laiką jis dirbo vertėju ir dėstytoju kitose, su karine tarnyba nesusijusiose vietose. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo pirmoji santuoka buvo nutraukta, (duomenys neskelbtini) jis vedė dar kartą. Vėliau pareiškėjas buvo išsiųstas į tarptautinę misiją Afrikoje, nuo 2002 m. rugpjūčio iki 2003 m. rugpjūčio jis buvo Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijoje UNAMSIL Sierra Leonėje, už ką buvo apdovanotas Jungtinių Tautų medaliais. 2005 m. birželio 15 d. pareiškėjas buvo išleistas į pensiją. Po to jis iki 2016 metų dirbo vertėju privačioje tarptautinėje įmonėje „Ove Arup“. Nuo 2014 m. iki 2016 m. dirbo šios įmonės filiale nuotoliniu būdu, didesnę dalį laiko gyvendamas Lietuvoje. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas išsiskyrė su savo antrąja sutuoktine. Jo dukros tuo metu jau buvo pilnametės, gyveno atskirai (viena Rusijoje, kita Jungtinėse Amerikos Valstijose). Pareiškėjas, iš esmės nutraukęs visus ryšius su Rusija, nutarė visam laikui grįžti gyventi į Lietuvą.

2.4. Pareiškėjas ir tuo metu, kai gyveno Rusijoje, dažnai lankydavosi Lietuvoje, kadangi ten gyveno jo artimiausi giminaičiai: tėvas (mirė (duomenys neskelbtini)), motina, brolis ir sesuo, jis niekuomet nebuvo nutraukęs ryšių su Lietuva, laikė ją savo Tėvyne, o save – lietuviu. 2016 m. birželio 6 d. pareiškėjas įsidarbino Lietuvoje UAB “FPI Baltic” projektų vadovo asistentu (vėliau pareigos pakeistos į projektų vadovo). Šioje darbovietėje pareiškėjas nepertraukiamai dirbo iki skundžiamų sprendimų priėmimo. Pareiškėjas ne tik įsidarbino Lietuvoje veikiančioje įmonėje, bet ir perkėlė savo ekonominių ir socialinių interesų centrą į Lietuvos Respubliką, visiškai nutraukdamas ryšius su Rusija. Lietuvoje gyvena artimiausi pareiškėjo giminaičiai: mama, brolis ir sesuo, kurie visi yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Atvykęs į Lietuvą pareiškėjas deklaravo savo gyvenamąją vietą ir faktiškai apsigyveno pas savo brolį Kauno raj., (duomenys neskelbtini), kur gyveno tiek atvykdamas į Lietuvos Respubliką su Šengeno viza, tiek jau turėdamas leidimą laikinai gyventi nuo 2014 iki 2016 metų. Būdamas Lietuvoje, pareiškėjas susipažino su gyvenimo drauge R. A., su kuria nuo 2016 m. kartu apsigyveno jos gyvenamojoje vietoje Kauno raj., (duomenys neskelbtini). Būdamas Lietuvoje pareiškėjas nuolat rūpinasi ir prižiūri savo motiną, kuri yra senyvo amžiaus, pensininkė, jai yra reikalinga nuolatinė pagalba.

2.5. Atsiradus Įstatyme numatytiems pagrindams kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo, pareiškėjas tokį prašymą pateikė 2023 m. spalio 12 d. Sprendimu Nr. 1 buvo atsakyta išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos pareiškėjas beveik nesilankė Rusijoje. Paskutinį kartą buvo nuvykęs ten 2021 m. spalio mėnesį susitikti su iš JAV atvykusia dukra. Visos šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas visiškai nutraukė ryšius su Rusijos Federacija ir savo tolimesnį gyvenimą ir ateitį siejo būtent su Lietuva, į kurią perkėlė savo socialinių ir ekonominių interesų centrą. Visi trys sprendimai iš esmės motyvuoti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 18-13360 (toliau – ir VSD išvada), kuriame nurodoma, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimas nebuvo individualus, jame naudojamos šabloninės frazės, pasikartojančios dėl kiekvieno užsieniečio priimtose išvadose, kuomet užsieniečio grėsmė valstybės saugumui kildinama iš jo tarnybos/darbo Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos institucijose fakto. Taigi, VSD jokio individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo neatliko, tad tokį vertinimą privalėjo atlikti būtent Migracijos departamentas. Atsakovo pateiktas pareiškėjo situacijos vertinimas yra neišsamus ir paviršutiniškas, atsakovas vertino atskirus su pareiškėjo biografija susijusius faktus, tačiau neįvertino aplinkybių visumos, neatsižvelgė į politinį kontekstą, pareiškėjo veiksmų eiliškumą ir laikotarpį. Nei atsakovas, nei VSD neatsižvelgė ir neįvertino tos aplinkybės, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, turintis teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą. Lietuvoje pareiškėjas gyveno nuo 1962 m. iki 1981 m. ir nuo 2014 m. iki 2024 m., kas bendrai sudaro apie 30 metų (pusė pareiškėjo gyvenimo), tuo metu Rusijos Federacijos karinėje sistemoje pareiškėjas dirbo tik 13 metų, pastaruosius 10 metų gyvena ir dirba Lietuvoje, į kurią, kaip minėta, visiškai perkėlė savo ekonominių ir socialinių interesų centrą. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjo ryšys su Lietuva yra žymiai stipresnis. Pareiškėjas visuomet, net ir gyvendamas svetur, laikė Lietuvą savo Tėvyne, o save lietuviu. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina pareiškėjo deklaracija apie lietuvių kilmę, pareiškėjui išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas, taip pat faktas, kad net ir Rusijoje gimusioms ir gyvenusioms dukroms pareiškėjas suteikė lietuviškas pavardes, jo dukros taip pat nėra praradusios ryšių su Lietuva. Pareiškėjas taisyklingai kalba lietuviškai, tai yra jo gimtoji kalba, jis moka daug kitų kalbų, dėl to, kad yra vertėjas. Pareiškėjas artimiausiu metu ketina atsisakyti turimos Rusijos Federacijos pilietybės ir kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jam suteikimo. Nurodytos aplinkybės paneigia atsakovo ir VSD išvadas dėl galimo pareiškėjo lojalumo Rusijos valdžiai.

2.6. Pareiškėjas Lietuvoje 8 metus dirba jo sesers ir jos vyro įkurtoje įmonėje, moka mokesčius Lietuvos valstybei. Bet kokiais savo veiksmais kenkti Lietuvos valstybei ar savo giminėms pareiškėjui būtų visiškai nelogiška. Nei VSD išvadoje, nei skundžiamuose sprendimuose nėra nurodyta jokių faktų, galinčių patvirtinti bent menkiausią prielaidą, kad pareiškėjas gali būti Rusijos karinių struktūrų užverbuotas. Nei VSD, nei atsakovas neįvertino, ir neatsižvelgė į laikotarpį, kuris suėjo po pareiškėjo darbo Maskvos vertėjų kariniame institute pabaigos. Pareiškėjo tarnyba nutraukta nuo 2005 m., tai yra prieš 19 metų. Pareiškėjas po 2005 m. išėjimo į pensiją nieko bendro su Rusijos karinėmis ar kitomis struktūromis nebeturi. Po išėjimo į pensiją jis apie dešimtmetį dirbo vertėju Rusijoje privačioje tarptautinėje įmonėje „Ove Arup“. Nuo 2014 m. iki 2016 m. pareiškėjas didelę laiko dalį praleisdavo Lietuvoje, o nuo 2016 m. galutinai išvyko į Lietuvą ir nuo to laiko nepertraukiamai gyvena ir dirba Lietuvoje. Pareiškėjas nepalaiko jokių ryšių su buvusia tarnybos vieta, draugais, vadovybe ir pan., per tiek laiko santykiai natūraliai nutruko. Jokių duomenų, leidžiančių teigti priešingai, nepateikta nei VSD išvadoje, nei Migracijos departamento sprendimuose. Nei atsakovas, nei VSD, konstatuodami potencialią pareiškėjo grėsmę nacionaliniam saugumui, neatsižvelgė ir neįvertino tos aplinkybės, kad pareiškėjo tarnyba prasidėjo dar sovietmečiu. Tais laikais tarnyba kariuomenėje buvo visuotinai privaloma, kariai buvo skirstomi tarnauti visos Tarybų Sąjungos mastu ir negalėjo pasirinkti konkrečios tarnybos vietos. Atlikęs privalomąją karo tarnybą, pareiškėjas pasirinko vertėjo specialybę ir būtent dėl to įstojo į karinių vertėjų institutą. Tarybų Sąjungos laikais daugelis aukštojo mokslo institucijų buvo sukarintos, tad ši aplinkybė pareiškėjui neturėjo lemiamo pasirinkimo. Visos VSD ir atsakovo išvados, susijusios su pareiškėjo lojalumo vertinimu, apskritai netaikytinos pareiškėjo situacijai, kadangi jo karo tarnyba prasidėjo dar esant kitam režimui, kuris tuo metu jau buvo ant žlugimo ribos. Dirbdamas Rusijoje, pareiškėjas dažnai lankydavosi Lietuvoje, kur gyveno jo tėvai, brolis ir sesuo. Pareiškėjui ir jo dukrai taip pat buvo išduoti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantys pažymėjimai. Rusija savo agresyvią užsienio politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu pirmą kartą pademonstravo užpuldama Gruziją 2008 m., kai pareiškėjas nieko bendro su karine Rusijos sistema nebeturėjo. Kai pareiškėjas dirbo Maskvos kariniame vertėjų institute, politinė situacija tiek šalyje, tiek visame regione buvo visai kitokia, pareiškėjas, kaip ir visi kiti asmenys, negalėjo numatyti ar nuspėti posūkių Rusijos vidaus ir užsienio politikoje. Atsakovas visiškai nepagrįstai visą atsakomybę už dabartinį politinį kontekstą perkelia pareiškėjui vien todėl, kad pastarasis dalį savo gyvenimo gyveno ir dirbo Rusijoje, kai tarp valstybių buvo geri santykiai ir niekas negalėjo numanyti, kaip pasikeis geopolitinė padėtis, bei, kad laikinas gyvenimas šioje šalyje turės jam neigiamas pasekmes ateityje. Iš esmės vienintelė pareiškėjo motyvacija tęsti darbą Maskvos kariniame vertėjų institute buvo jo siekis gauti būstą, t. y. asmeninę naudą. Nuo 2001 m. rugpjūčio mėnesio iki 2002 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjas buvo išsiųstas į Jungtinių Tautų taikos palaikymo misiją UNAMSIL Sierra Leonėje. Pagal galiojusią tvarką į tokias misijas negalėjo būti siunčiami asmenys, turintys leidimus dirbti su specialia informacija, tad, prieš pareiškėjui išvykstant, jam buvo išduota pažyma, jog jis neturi teisės dirbti su slapta informacija. Tad ši aplinkybė kaip tik patvirtina, kad jokios teisės dėl susipažinimo su specialia informacija pareiškėjui išduotos nebuvo, priešingu atveju jam nebūtų leista tarnybos metu palikti Rusijos Federacijos teritorijos.

2.7. Vertinant skundžiamų sprendimų argumentus, jog „R. S. nuosekliai <...> kilo karjeros laiptais ir įgijo pulkininko laipsnį“, akcentuotina, jog kariniai laipsniai Rusijos mokymosi įstaigose suteikiami ne už nuopelnus, o praėjus tam tikram laiko tarpui, jei žmogus užima atitinkamas pareigas. Nepaisant to, jog pareiškėjas dirbo kariniame institute, jo kaip dėstytojo pareigos nebuvo susijusios su strateginių sprendimų priėmimu, tiesioginiu dalyvavimu kariniuose veiksmuose ar jų koordinavimu ir apsiribojo darbo funkcijų atlikimu (dėstymu) pagal turimą išsilavinimą. Per 2024 m. sausio 26 d. nuotoliniu būdu suorganizuotą apklausą pareiškėjui nebuvo išaiškinta, kiek laiko yra skirta atsakymams pateikti bei kokio tipo atsakymai turėtų būti, analizuojamojo tipo ar konkretūs. Pareiškėjui susidarė įspūdis, kad klausimai skirti ne tam, jog išsiaiškinti tiesą, o tam, kad spėti užduoti visus turimus klausimus per pokalbiui skirtą pusvalandį. Migracijos departamento darbuotoja skubėdama užduodavo vis naują klausimą, nesuteikus pareiškėjui galimybės išsamiai atsakyti į užduotus klausimus, dėl ko, pareiškėjo manymu, jo atsakymai galėjo būti netikslūs ir vėliau galbūt neteisingai interpretuojami. Vis tik pokalbio metu pareiškėjas buvo aiškiai nurodęs apie Ukrainos teisę prisijungti prie NATO ir apie tai, jog šalies noras įstoti į šią organizaciją negali būti priežastimi ją užpulti. Pareiškėjas smerkia Rusijos įvykdytą karinę agresiją prieš Ukrainą ir jai nepritaria. Pareiškėjo grėsmė nacionaliniam saugumui jau turėjo būti ne kartą įvertinta prieš išduodant jam ankstesnius leidimus gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas, teikdamas Migracijos departamentui prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, aiškiai nurodė ir nesiekė nuslėpti jokių aplinkybių, įskaitant ir jo karinės tarnybos faktą. Kadangi prieš tai pareiškėjui leidimai laikinai gyventi buvo išduoti net tris kartus, darytina išvada, kad jo grėsmė nacionaliniam saugumui nustatyta nebuvo.

2.8. Atsakovas Sprendime Nr. 1 ir Sprendime Nr. 2 netinkamai įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, dėl ko priimti sprendimai yra ne tik neproporcingi, bet ir sukelia pareiškėjui itin skaudžias pasekmes. Priešingai nei nurodo atsakovas, vienintelė šalis, su kuria pareiškėjas šiuo metu turi ryšių, yra Lietuva. Pareiškėjas ne tik nutraukė visus ryšius su Rusija, išvykdamas iš šalies, bet ir dėl Rusijos valdžios institucijų bei jų agresyvios užsienio politikos nepalaikymo nebegali grįžti į šią šalį. Pareiškėjas paskutinį kartą Rusijoje lankėsi 2021 m. spalio mėnesį, t. y. prieš 2,5 metų. Pareiškėjas iš karto po jo antros santuokos faktinio nutraukimo atvyko į Lietuvą ir Lietuvoje praleisdavo didesnę laiko dalį, bet ne visą laiką, nes dar turėjo įsipareigojimų darbdaviui, o butą Maskvoje paliko dukrai, kuri jame iki šiol gyvena su savo šeima, toks buvo sutuoktinių susitarimas skyrybų metu. Tad, skirtingai nei vertino atsakovas, pareiškėjas neturi kur grįžti gyventi į Rusiją. Dėl atsakovo priimto Sprendimo Nr. 3 – pareiškėjas šiuo metu negali išvykti iš Lietuvos be teisės į ją sugrįžti ir dėl objektyvių priežasčių. Šiuo metu pareiškėjo draugė sunkiai serga, dėl šios priežasties pareiškėjo draugei reikalingas nuolatinis tiek fizinis, tiek emocinis palaikymas, artimo žmogaus buvimas šalia. Uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra akivaizdžiai neproporcinga ir kraštutinė priemonė. Dėl Sprendimo Nr. 4 – šiuometinėje politinėje situacijoje pareiškėjui yra nesaugu grįžti į Rusiją. Pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, turintis teisę į Lietuvos pilietybės išsaugojimą, kuris beveik dešimtmetį pragyveno Lietuvoje. Akivaizdu, kad tokį asmenį, nepaisant jo turimos pilietybės, Rusijos valdžios institucijos gali vertinti kaip priešą. Rusija dalyvauja plataus masto invazijoje prieš Ukrainą. Dėl to yra grėsmė, kad pareiškėjas gali būti priverstinai mobilizuotas arba kitaip išnaudotas režimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad išsiuntus pareiškėją į Rusiją jam gresia realus pavojus: jis gali būti persekiojamas dėl jo politinių įsitikinimų, gali būti suimtas, priverstinai mobilizuotas ar net kankinamas.