- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-09
- Bylos Nr.
- 2S-479-601/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-08084-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Skolininkas
- E. P.
- Kategorijos
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės E. P. atstovo advokato K. J. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutarties panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kreditorius „Swedbank“, AB kreipėsi į teismą su pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininkės E. P..
Žemesnės instancijos teismas
2011 m. gruodžio 2 d. nutartimi teismas prašymą tenkino ir nutarė priverstinai išieškoti iš skolininkės 152 206,64 Lt Eur skolos, metinių palūkanų, priverstinai parduoti iš varžytynių skolininkei nuosavybės teise priklausantį kreditoriui įkeistą turtą.
Teismas nurodė, kad skolininkė E. P. tinkamai bei laiku nevykdė prievolės kreditoriui „Swedbank“, AB pagal pasirašytą kredito sutartį, tuo pažeidė esmines sutarties sąlygas, todėl kreditorius vienašališkai nutraukė kredito sutartį, laikydamasis sutartyje nustatytos tvarkos. Atsižvelgdamas į tai, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais, o vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus, yra draudžiama, teismas nutarė, kad kreditoriaus reikalavimai, šiuo atveju, turi būti patenkinti.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkės E. P. atstovas advokatas K. J. prašo panaikinti 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį. Motyvuose nurodo:
1) remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo ne tik atlikti formalius veiksmus, bet ir vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga. Kadangi, šiuo atveju, skolininkė sudarė kredito sutartį su kreditoriumi gyvenamajam namui su žemės sklypu įsigyti, kredito sutartis turėjo būti vertinama, kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, o tokiu atveju teismas privalo sutarties sąlygas ex officio vertinti pagal CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus ir patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis bei pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą;
2) sutinkamai su teisės normomis, nustatančiomis bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikiamas ir tenkinamas, jei skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo. Šiuo atveju, skolininkė su kreditoriumi sudarė kredito sutartį, kuria įsipareigojo kreditoriui pilna apimtimi grąžinti iš kreditoriaus gautą sumą 2030 m. spalio 14 d., taigi, darytina išvada, kad būtent šis terminas yra nurodytas ir konkrečiame hipotekos lakšte, kuriuo įkeistas skolininkei priklausantis nekilnojamasis turtas;
3) nors hipotekos teisėja priimdama skundžiamą nutartį iš dalies vertino ir kreditoriaus veiksmus nutraukiant kredito sutartį su skolininke, tačiau ji rėmėsi tik faktais bei argumentais, išdėstytais kreditoriaus pakartotiniame pareiškime;
4) skundžiama nutartis priimta anksčiau, nei skolininkei suėjo hipotekos lakšte nurodytas terminas skoliniams įsipareigojimams vykdyti. Be to, priimant nutartį, nebuvo vertinama, ar tinkamai kreditorius buvo nustatęs skolininkei papildomą laiką prievolėms įvykdyti, bei kokią dalį bendrų skolininkės įsipareigojimų sudaro neįvykdytos prievolės, todėl teismas priimdamas skundžiamą nutartį pažeidė imperatyviąsias įstatymo nuostatas, reglamentuojančias pareiškimo dėl priverstinės skolos išieškojimo tenkinimą, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius „Swedbank“, AB prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti 2011-12-02 nutartį nepakeistą. Motyvuose nurodo:
1) vienašališkas sutarties nutraukimas, kai sutarties šalis pažeidžia savo sutartinius įsipareigojimus, yra vienas iš būdų, kuriais savo interesus gali įgyvendinti sutartinių teisinių santykių dalyviai. Šiuo atveju, skolininkė laiku nevykdė prievolės grąžinti paskolos dalis ir mokėti palūkanas pagal kredito sutartį, neįvykdė raginimo, kuriuo buvo įspėta apie galimą kredito sutarties nutraukimą, sumokėti įsiskolinimą, todėl kredito sutartis buvo nutraukta, laikantis sutartyje numatytos tvarkos. Be to, tai, kad eilinės paskolos sumos dalies negrąžinimas, kai numatyti daliniai kredito grąžinimai, laiku yra esminis sutarties pažeidimas yra aiškiai konstatuota įstatyme. Taip pat pažymėtina, kad „Swedbank“, AB privalo tikrinti sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir, nustatęs pažeidimus, reaguoti į juos, kad nekiltų grėsmė sutarties vykdymui;
2) „Swedbank“, AB niekada nenutraukia sutarties automatiškai, t.y. tik nustatęs pažeidimo faktą „Swedbank“, AB kiekvienu atveju vertina pažeidimą, jo keliamas pasekmes ir grėsmę sutarties tolimesniam vykdymui, skolininko bendradarbiavimą su kreditoriumi ir kitas aplinkybes. „Swedbank“, AB visada informuoja kredito gavėją apie netinkamą sutarties vykdymą, nustato terminą trūkumams pašalinti ir tik kraštutiniais atvejais, kai kredito gavėjas piktybiškai nevykdo savo pareigų, ir kai toks pareigų nevykdymas kelia grėsmę paskolos grąžinimui, „Swedbank“, AB inicijuoja sutarties nutraukimą. Šiuo atveju, skolininkė buvo informuota apie įsipareigojimo nevykdymą, jai nustatytas terminas prievolės vykdymo trūkumams pašalinti, tačiau skolininkė per nustatytą terminą trūkumų nepašalino;
3) tarp kreditoriaus „Swedbank“, AB ir skolininkės susidarę kreditavimo santykiai yra grindžiami kreditoriaus pasitikėjimu skolininku, kas sukelia natūralų šalių teisių ir pareigų disbalansą. Kadangi, bankui skolinant indėlininkų ir kitų asmenų patikėtas lėšas, atsiranda atvira kredito rizika, susijusi su skolininko negalėjimu tinkamai įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, bankas siekdamas elgtis profesionaliai, atsakingai ir užtikrinti savo veiklos stabilumą, privalo skirti ypatingą dėmesį bei imtis priemonių minėtos rizikos valdymui. Viena iš įstatymų numatytų priemonių atvirai kredito rizikai valdyti yra banko teisė, klientui nevykdant sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdant, prieš terminą nutraukti sutartį. Atsižvelgiant į pateiktus argumentus, laikytina, kad kredito sutarties nutraukimo nuostatos turi būti vertinamos įvertinant abiejų sutarties šalių elgesį ir visas konkrečias sandorio sudarymo bei vykdymo aplinkybes;
4) sutinkamai su įstatymais, bankas, savo veiklos rizikai sumažinti, privalo sudaryti atidėjinius (atidėjimus), kurių suma „Swedbank“, AB negali naudotis, t.y. papildomai patiria nuostolių, nes negauna pajamų, o tai papildomai įrodo, kad „Swedbank“, AB nuostoliai yra ne tik skolininko tiesiogiai nesumokėtos periodinės įmokos, bet ir suformuoti atidėjimai. Remiantis įstatymais, bankas privalo būti visada pasirengęs vykdyti savo įsipareigojimus, jo sistema turi būti stabili, patikima, efektyvi ir saugi. Todėl „Swedbank“, AB turi ne tik teisę, bet ir pareigą nutraukti kredito sutartis su savo įsipareigojimų laiku nevykdančiais kredito gavėjais bei imtis priemonių skolai išieškoti įstatymų nustatyta tvarka. Dėl išdėstytų aplinkybių manytina, kad kredito sutarties sąlygos bei kreditoriaus veiksmai santykiuose su skolininke atitinka sąžiningumo kriterijus, o kredito sutartis nutraukta teisėtai.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skolininkei tinkamai bei laiku nevykdant prievolės kreditoriui pagal 2005-10-14 kredito sutartį Nr. 05-068374-FA ir kreditoriui 2011-05-23 kreipusis dėl priverstinio skolos išieškojimo, 2011-05-31 nutartimi hipotekos teisėja nutarė areštuoti įkeistą turtą, įspėjant skolininkę ir įkeisto turto savininkę, kad negrąžinus skolos per 1 mėn. nuo nutarties apie įkeisto turto areštą įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių. Skolininkei per teismo nustatytą terminą neįvykdžius prievolės, kreditorius „Swedbank“, AB, 2011-11-23 su pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi į Hipotekos skyrių prie Kauno miesto apylinkės teismo prašydamas priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą turtą ir išieškoti 152 206,64 Eur skolą. 2011 m. gruodžio 2 d. skundžiama nutartimi teismas prašymą tenkino ir nutarė priverstinai išieškoti iš skolininkės 152 206,64 Lt Eur skolos, metinių palūkanų, priverstinai parduoti iš varžytynių skolininkei nuosavybės teise priklausantį kreditoriui įkeistą turtą.
Atskiruoju skundu apeliantė ginčija skundžiamą nutartį, motyvuodama tuo, jog nagrinėjamu atveju be pagrindo buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas ne ginčo tvarka, kadangi kredito sutartis turėjo būti vertinama, kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, o tokiu atveju teismas privalo sutarties sąlygas ex officio vertinti pagal CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus ir patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis bei pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą, t. y. teismas turėjo įvertinti ar kreditorius skolininkei nustatė tinkamus terminus prievolei įvykdyti, bei kokią dalį bendrų skolininkės įsipareigojimų sudaro neįvykdytos prievolės dalis.
Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad atlikdamas kreditoriaus pareiškime nurodytų reikšmingų teisės taikymui aplinkybių ir pateiktų dokumentų tyrimą hipotekos teisėjas nusprendžia dėl teisinio pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Kai kreditorius prašo pradėti išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto (CK 4.192 str., CPK 558 str.) prieš terminą nutraukus kreditavimo sutartį, jis turi pateikti įrodymus, o hipotekos teisėjas – patikrinti, ar sutartis nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, skolininkė tinkamai bei laiku nevykdė prievolės kreditoriui „Swedbank“, AB, pagal 2005-10-14 kredito sutartį Nr. 05-068374-FA (ko iš esmės neginčija ir pati skolininkė), pagal kurią skolininkė privalėjo kiekvieno mėnesio 15 dieną mokėti paskolą ir palūkanas. Nuo 2010 m. lapkričio 15 d. skolininkė nevykdo savo įsipareigojimų grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus pagal sutartį bei kiekvienų metų balandžio 1 d. specialiojoje dalyje nurodytą turto draudimo administravimo mokestį. Kreditorius 2011-02-23 asmeniškai įspėjo skolininkę, kad negrąžinus skolos iki 2011-03-17 sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2011-03-18 ir kreditorius kreipsis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Pagal tarp šalių sudarytos Kredito sutarties Nr. 05-068374-FA bendrosios dalies 11.2.1 p. ir 11.2.1.1 p. bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų (Sutarties 11.2.1.9 ir/ar 11.2.1.11 punkte nustatytais atvejais – prieš 45 kalendorines dienas) raštu įspėjęs Kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti Sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad Kredito gavėjai iki Sutarties nutraukimo dienos grąžintų Bankui visą negrąžintą Kreditą, jeigu Kredito gavėjai kartu ar bet kuris iš jų padaro bent vieną iš šių esminių Sutarties pažeidimų ar paaiškėja bent viena iš šių aplinkybių: kredito gavėjai ilgiau nei 30 kalendorinių dienų negrąžina Sutartyje numatytais terminais nustatytos Kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju, kreditorius su įspėjimu dėl sutarties nutraukimo kreipėsi į skolininką laikydamasis sutarties reikalavimų, kadangi skolininkė, iki kreditoriaus įspėjimo, jau daugiau kaip 3 mėnesius nevykdė savo įsipareigojimų bankui, be to, ir vėliau, per banko įspėjime nustatytą papildomą terminą (kuris buvo nustatytas ilgesnis negu sutartyje numatytas), nepadengė įsiskolinimo, todėl kreditorius, laikantis Kredito sutartyje nustatytos tvarkos, pagrįstai ir teisėtai vienašališkai nutraukė tarp šalių sudarytą Kredito sutartį (Kredito sutarties Nr. 05-068374-FA 11.2.1 p., 11.2.1.1 p.). Remiantis nurodytu, pirmosios instancijos teismas ex officio įvertinęs ar nagrinėjamos kredito sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančias sąlygas, pagrįstai konstatavo, kad Sutartis nutraukta teisėtai, kas sudarė pagrindą pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Pažymėtina, kad apeliantė nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas turėjo kredito sutartį vertinti atsižvelgiant į sąžiningumo kriterijus, taip ir nenurodė, kurios gi sutarties sąlygos yra nesąžiningos vartotojo atžvilgiu, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kreditavimo sutarties sąlygas, nenustatė jų nesąžiningumo skolininkės kaip vartotojos atžvilgiu.
Apeliantės nurodyti argumentai, kad teismas nevertino kokią dalį bendrų skolininkės įsipareigojimų sudaro neįvykdytos prievolės, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą, nes kaip jau nustatyta šalys tarpusavyje sudarytoje Kredito sutartyje buvo numatę, kad bankas turi teisę vienašališkai, įspėjęs skolininkę, kuri ilgiau nei 30 kalendorinių dienų negrąžino sutartyje nustatytais terminais kredito, nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti visą skolą, ką bankas ir padarė, skolininkei beveik 4 mėn. nevykdant įsipareigojimų. Be to, apeliantė nebendradarbiavo su kreditoriumi, nebandė ieškoti abiems pusėms priimtino sprendimo, net per įspėjimo laikotarpį nesikreipė į kreditorių, o ėmė prieštarauti vykdomam išieškojimui (kelti galimai kredito sutarties sąlygų nesąžiningumo klausimą), tik kreditoriui pradėjus priverstinio išieškojimo procedūras. Pažymėtina, kad kreditorius yra pelno siekianti bendrovė, kurios vienas iš pagrindinių veiklos būdų yra paskolų teikimas, ko pasekoje ir gaunamas pelnas, todėl kai skolininkas jau 4 mėnesius nemoka kredito grąžinimo įmokų (negaunamas pelnas), nebendradarbiauja su kreditoriumi (yra pagrįsta tikimybė, jog kreditas nebus grąžintas), yra pakankamas pagrindas nutraukti kredito sutartį.
Įvertinęs aukščiau nustatytas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priimdamas ginčijamą 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį, pirmosios instancijos teismas atliko pateikto kreditoriaus pareiškimo tyrimą, pagrįstai nustatė, jog kredito sutartis buvo nutraukta skolininkei pažeidus sutarties sąlygas, laikantis Kreditavimo sutartyje nustatytos tvarkos.
Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Esant aukščiau išdėstytiems motyvams, atskirasis skundas atmestinas, o Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.