Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-12-08 · Administracinė byla Nr. A-2175-756/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-11-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-12-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2017-03-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-12-08
Bylos Nr.
A-2175-756/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05653-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Dirvonas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Pareiškėjas
R. M.
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai
Kategorijos
  • 6.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2175-756/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05653-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 6.4.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos ligos pašalpos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 14–17), prašydama:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 6-12N-10016;

2) panaikinti VSDFV 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-9902;

3) priteisti pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtą ligos pašalpą; taip pat patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro sumokėtas žyminis mokestis.

Pagrįsdama savo reikalavimus, pareiškėja nurodė, kad ginčijami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini. Galiojančiuose teisės aktuose nenustatyta, kad vaiko ligos pradžia turi sutapti su nedarbingumo pažymėjimo išdavimo pradžios data, taip pat nenustatyta, kad susirgus antram šeimos nariui (pirmojo jau slaugomo šeimos nario ligos metu), slaugos laikotarpis antram šeimos nariui sutrumpės tiek, kiek buvo slaugomas pirmas šeimos narys. Pagal byloje susiklosčiusią situaciją ir atsižvelgus į Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių 56–59 punktų nuostatas, slaugant du vaikus slaugos pažymėjimas neturi viršyti 28 dienų. Susirgus antram vaikui, jo ligos pradžia, negali būti laikoma ir slaugos pradžia, jei tuo metu buvo slaugomas pirmas vaikas.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 30–31) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 2 dalimi bei Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių 57.3 punkto nuostatomis, taip pat atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos sūnus nepertraukiamai sirgo daugiau nei 14 kalendorinių dienų, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d.. Nustatydamas pareiškėjos sūnaus ligos trukmę, atsakovas rėmėsi gydytojų įrašais pareiškėjos vaikų medicininiuose dokumentuose, esančiuose VšĮ Trakų pirminės sveikatos priežiūros centre, ir nustatė, kad pareiškėjos sutuoktiniui iki 2014 m. rugsėjo 12 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas dukrai A. M. slaugyti. Slaugos metu 2014 m. rugsėjo 8 d. susirgo pareiškėjos sūnus, tačiau nedarbingumo pažymėjimas nė vienam iš tėvų išduotas nebuvo. A. M. slaugai nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas pareiškėjos sutuoktiniui, o nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. – pareiškėjai. Bendra pareiškėjos sūnaus A. M. slaugos trukmė viršijo 14 dienų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 26–29, 38–41) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV pažymėjo, kad ginčijami sprendimai priimti objektyviai ir nuodugniai išnagrinėjus visas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis Įstatymo bei Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių 57.3 ir 59 punktų nuostatomis. Atsakovas tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir medicininiuose dokumentuose esančius duomenis, todėl pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos sūnus M. M. sirgo 18 kalendorinių dienų, o tai viršija nustatytą ribą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą spendimą neskirti pareiškėjai ligos pašalpos už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių 59 punkto nuostatos aiškiai apibrėžia atvejus, kaip turi būti išduodami ir tęsiami elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai, kai vieno šeimos nario ligos metu suserga kitas šeimos narys. Pagal Įstatymo 31 straipsnio 14 punktą ir 36 straipsnio 1 dalį, teritoriniai skyriai turi teisę tikrinti dokumentus, kurių pagrindu išduoti bei tęsti nedarbingumo pažymėjimai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu (b. l. 52–55) pareiškėjos skundą tenkino: panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 6-12N-10016 ir VSDFV 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-9902, įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai priklausančią ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d.; priteisė pareiškėjai iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 28,96 eurus bylinėjimosi išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas keliamas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais nuspręsta neišmokėti pareiškėjai ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėja 2014 m. rugsėjo 25 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 6-12N-10016 atsisakė skirti pareiškėjai ligos pašalpą už šeimos nario slaugos laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d, nes nurodytas laikotarpis viršijo keturiolika kalendorinių dienų, už kurias apdraustajam, slaugančiam sergantį iki keturiolikos metų vaiką, mokama pašalpa. Nesutikdama su tokiu VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, pareiškėja padavė skundą VSDFV, kuri 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. (11.1E)I-9902 jį tenkinti atsisakė, nurodydama, kad teritorinio skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėja prašo teismą panaikinti nurodytus sprendimus ir priteisti jai priklausančią ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai (toliau – ir Nuostatai), sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymais Nr. V-533/ A1-189 patvirtintos Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti asmenims sergantiems šeimos nariams slaugyti. Ši pašalpa skiriama, jeigu gydytojo nurodymu būtina slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį. Pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisykles (Įstatymo 8 str. 6 d.). Pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, turinčiam teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka šeimos nariui, globėjui, slaugančiam sergantį iki keturiolikos metų vaiką, pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo pirmos vaiko slaugymo ar priežiūros dienos ir mokama ne ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų. Iš esmės analogiškas reguliavimas yra nustatytas ir Nuostatuose.

Taisyklių 2 punkte nustatyta, kad elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai, išduoti Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų tvarkymo sistemoje, pateisina neatvykimą į darbą (tarnybą) ir yra pagrindas skirti ligos socialinio draudimo išmoką arba motinystės socialinio draudimo išmoką, taip pat yra pagrindas pratęsti nedarbo socialinio draudimo išmokų mokėjimą. Elektroniniai pažymėjimai sergančiam šeimos nariui slaugyti išduodami, jeigu gydytojo nurodymu būtina slauga (Taisyklių 55 p.). Pagal Taisyklių 57.3 punkto nuostatas, elektroniniai pažymėjimai sergančiam vaikui slaugyti išduodami reikalingam slaugos laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų slaugant ambulatoriškai gydomus vaikus iki 14 metų. Jeigu vieno šeimos nario slaugos metu suserga kiti šeimos nariai, elektroninis pažymėjimas jiems slaugyti ambulatoriškai išduodamas tik vienam slaugančiam asmeniui. Nepertraukiamos slaugos laikotarpiu elektroninis pažymėjimas slaugyti gali būti išduotas ir kitam šeimos nariui, tačiau bendra slaugos trukmė negali viršyti slaugomų asmenų amžių atitinkančiai šių Taisyklių 56–57 punktuose nurodytai trukmei (59 p.).

Iš ginčijamų sprendimų matyti, kad pareiškėjos teisė į ligos pašalpą buvo paneigta, konstatavus, kad buvo pažeistos Taisyklių 57.3 punkto, 59, 60 ir 108 punktų nuostatos. Tokios išvados grindžiamos pareiškėjos vaikų A. M. ir M. M. medicininiais dokumentais, esančiais VšĮ Trakų pirminės sveikatos priežiūros centre. Patikrinęs medicininius dokumentus, atsakovas nustatė, kad pareiškėjos sutuoktiniui A. M. 2014 m. rugsėjo 1 d. – 2014 m. rugsėjo 12 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas dukros A. M. slaugai. Slaugos laikotarpiu 2014 m. rugsėjo 8 d. susirgo pareiškėjos sūnus M. M., tačiau jo slaugai nedarbingumo pažymėjimas išduotas nebuvo. Nedarbingumo pažymėjimas M. M. slaugai nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. buvo išduotas pareiškėjos sutuoktiniui, o nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. – pareiškėjai. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, VSDFV Vilniaus skyrius konstatavo, kad pareiškėjos sūnaus slaugos laikotarpis prasidėjo 2014 m. rugsėjo 8 d., kai buvo paskirtas reikiamas gydymas, todėl ligos pašalpa už šeimos nario slaugymą laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjai negali būti paskirta, nes slaugos trukmė viršijo maksimalų Taisyklių 57.3 punkte nustatytą keturiolikos kalendorinių dienų terminą sergančiam vaikui iki keturiolikos metų slaugyti.

Įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, teismas konstatuoja, kad VSDFV Vilniaus skyrius nepagrįstai atsisakė pareiškėjai skirti ligos pašalpą, mokėtiną už sūnaus M. M. slaugą laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. Sisteminis nurodytų teisės aktų nuostatų aiškinimas tvirtina, kad pagrindas ligos pašalpai už sergančio šeimos nario slaugą skirti yra gydytojo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Teisė nuspręsti, ar sergančiam asmeniui reikalinga slauga ir apdraustajam turi būti išduodamas nedarbingumo pažymėjimas, suteikta sergantįjį gydančiam gydytojui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad VšĮ Trakų pirminės sveikatos priežiūros centro gydytoja, apžiūrėjusi M. M., paskyrusi jam gydymą ir nusprendusi, kad reikalinga slauga, vadovaudamasi Taisyklių 55 ir 59 punktų nuostatomis, 2014 m. rugsėjo 8 d. privalėjo pareiškėjos sutuoktiniui A. M. išduoti nedarbingumo pažymėjimą, o laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d., vadovaudamasi Taisyklių 108 punktu, pareiškėjai – medicininę pažymą. Nagrinėjamu atveju tai padaryta nebuvo. Priešingai, nedarbingumo pažyma A. M. slaugai nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. buvo išduota pareiškėjos sutuoktiniui, o nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. – pareiškėjai. Kaip nustatyta teisės aktuose, būtent nedarbingumo pažyma yra pagrindas pašalpai skirti, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo viršytas 14 kalendorinių dienų slaugos laikotarpis, už kurį skiriama ligos pašalpa.

Atsakovo argumentai, kad slaugos laikotarpio pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmos M. M. ligos dienos, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 8 d., yra teisiškai nepagrįsti ir nelogiški, nes vaiko liga savaime nereiškia, kad jam reikalinga slauga, be to, sergantįjį gali slaugyti ir kiti asmenys, kuriems nedarbingumo pažymėjimas slaugai neišduodamas. Teisę išduoti nedarbingumo pažymėjimus turi gydantys gydytojai ir tai darydami jie privalo vadovautis Taisyklių nuostatomis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. M. gydanti gydytoja netinkamai taikė Taisyklių 55, 59 ir 108 punktų reikalavimus. Tai yra konstatuota ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. lapkričio 18 d. patikrinimo pažymoje Nr. 14N-5303.

Taisyklių 114 punkte nustatyta, kad ligos ir motinystės pašalpų sumas, išmokėtas pagal nepagrįstai išduotus ar išduotus pažeidžiant šias Taisykles elektroninius pažymėjimus ar medicinines pažymas, jei jos išduotos žvalgybos pareigūnams, VSDFV teritoriniai skyriai teisės aktų nustatyta tvarka išieško iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų. Nuostatų 70 punkte nustatyta, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės teritoriniai skyriai neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims pašalpas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Valstybinio socialinio draudimo fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus ir remiantis nurodytomis nuostatomis, konstatuotina, kad pareiškėja nėra atsakinga už netinkamą Taisyklių taikymą, todėl jai negali kilti neigiamos pasekmės. Atsakovas, konstatavęs, kad VšĮ Trakų pirminės sveikatos priežiūros centro gydytoja pažeidė Taisyklių reikalavimus, nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė neskirti pareiškėjai ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. Nedarbingumo pažymėjimai M. M. slaugai buvo išduoti nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d., todėl Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 57.3 punkte nustatytas keturiolikos kalendorinių dienų terminas nebuvo viršytas ir pareiškėjai turėjo būti skirta ligos pašalpa. Nustatęs, kad sveikatos priežiūros įstaiga pažeidė Taisyklių reikalavimus, VSDFV teritorinis skyrius turi teisę priimti sprendimą dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų išieškojimo.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir pateiktu teisės aktų nuostatų aiškinimu, teismas konstatuoja, kad VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes prieštarauja aukštesnės galios aktams, todėl naikintini, o atsakovas įpareigotinas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai R. M. priklausančią ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d.

Šalies argumentai

Pareiškėja prašo priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro sumokėtas žyminis mokestis. Nustatyta, kad už skundo teismui padavimą 2014 m. gruodžio 17 d. į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą buvo sumokėtas 28,96 eurų (100 Lt) žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas yra tenkinamas, ši suma jai priteistina kaip bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

III.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 57–60) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu, teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, taip pat nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos. Teismas netinkamai aiškino Taisyklių, patvirtintų socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2010 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. V-653/A1-356, 59 punktą, nes, priešingai nei nurodė teismas, šis punktas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad jeigu vieno šeimos nario slaugos metu suserga kiti šeimos nariai, elektroninis pažymėjimas jiems slaugyti ambulatoriškai išduodamas tik vienam slaugančiam asmeniui. Taigi sergant keliems vaikams vienu metu, nedarbingumo pažymėjimas dėl kiekvieno vaiko slaugos atskirai neišduodamas, o tęsiamas, jeigu vėliaus susirgęs veikas serga ilgiau, tačiau bendra slaugos trukmė negali viršyti slaugomų asmenų amžių atitinkančiai Taisyklėse nurodytai trukmei (14 kalendorinių dienų). Pareiškėjos sutuoktiniui A. M. dėl dukros A. M. ligos, laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. buvo išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai dukters A. M. slaugymui. Pagal gydytojos įrašus M. M. medicininiuose dokumentuose, pareiškėjos sūnus dėl ūmaus susirgimo 2014 m. rugsėjo 8 d. buvo apžiūrėtas VšĮ Trakų pirminės sveikatos priežiūros centre, kur jam skubos tvarka buvo atlikti tyrimai ir paskirtas gydymas. Vadovaujantis Taisyklių 59 punktu, elektroninis nedarbingumo pažymėjimas M. M. slaugymui nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. nebuvo ir negalėjo būti išduotas, kadangi tuo pačiu metu sirgo kitas šeimos narys, t. y. A. M., kurios slaugai A. M. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Tik užbaigus elektroninį nedarbingumo pažymėjimą A. M. slaugai, o M. M. toliau sergant ta pačia liga, gydytoja 2015 m. rugsėjo 15 d. turėjo teisę ir išdavė A. M. nedarbingumo pažymėjimą sūnaus M. M. slaugymui. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nusprendė, kad 2014 m. rugsėjo 8 d. susirgus sūnui M. M., A. M. turėjo būti išduoti atskiri nedarbingumo pažymėjimai skirtingiems vaikams slaugyti. Pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus niekas negali turėti naudos iš neteisėtų veiksmų, o iš ne teisės negali atsirasti teisė, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad M. M. gydanti gydytoja pareiškėjai sūnaus slaugymo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. išduodama elektroninį nedarbingumo pažymėjimą pažeidė Taisyklių 55, 59 ir 108 punktų reikalavimus, nepaisant to, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 6 dalį pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, o ne medicininė pažyma (kuri jos gavėjams teisės gauti ligos pašalpos nesuteikia), nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjai sūnaus slaugymo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. turėjo būti paskirta ligos pašalpa.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad M. M. slaugymo pradžia turėjo būti skaičiuojama ne nuo 2014 m. rugsėjo 8 d., kai pareiškėjos sūnui dėl ūmaus susirgimo buvo atlikti tyrimai ir paskirtas gydymas, o nuo 2014 m. rugsėjo 15 d., kai A. M. sūnaus slaugymui buvo išduotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Įstatymas, tiek Taisyklės, reglamentuojančios nedarbingumo pažymėjimų išdavimą bei tęsimą kelių šeimos narių (vaikų) slaugos atveju, priešingai nei nurodo teismas, kaip tik akcentuoja ne elektroninio pažymėjimo išdavimo, o kito vaiko susirgimo pradžią. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, būtent įrašai asmens sveikatos istorijoje patvirtina, jog slaugos poreikis M. M. atsirado dar 2014 m. rugsėjo 8 d., kai buvo kreiptasi į gydymo įstaigą dėl M. M. ligos, o ne nuo 2014 m. rugsėjo 15 d., kai vadovaujantis Taisyklių 59 punkto nuostatomis, tuo pačiu metu sergant keliems vaikams, vėliau susirgusio M. M. slaugos laikotarpiu paciento tėvui buvo pratęstas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas.

Atmestinas teismo teiginys, kad nagrinėjamu atveju nebuvo viršytas pareiškėjos sūnaus M. M. 14 kalendorinių dienų slaugymo laikotarpis. Nustatęs, kad pareiškėjos dukra A. M. buvo slaugoma laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. – 12 kalendorinių dienų, o sūnus M. M. susirgo 2014 m. rugsėjo 8 d. bei buvo nepertraukiamai slaugomas laikotarpiu 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. – 18 kalendorinių dienų, VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 6-12N-10016 pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjai R. M. ligos pašalpos už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d.

Atsiliepimas

Pareiškėja R. M. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 66–68) prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja pažymi, kad apelianto minimuose teisės aktuose (Įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatuose bei Taisyklėse) niekur nėra apibrėžta, kad vaiko susirgimo pradžia turi būtinai sutapti su elektroninio nedarbingumo pažymėjimo vaiko slaugai išdavimo pradžios data. Taip pat nėra apibrėžta, kad susirgus antram šeimos nariui (pirmojo jau slaugomo šeimos nario ligos metu), slaugos laikotarpis antram šeimos nariui slaugyti sutrumpės tiek, kiek buvo slaugomas pirmasis šeimos narys. Pareiškėjos manymu, atsakovo dėstoma poziciją dėl Taisyklių 59 punkto taikymo interpretuojama ne žmogaus naudai, nes iš esmės atsakovas teigia tai, kad susirgus antram vaikui (pirmo vaiko slaugymo metu), jis irgi laikomas slaugomu. Pasveikus pirmam vaikui, antro vaiko slaugai liks ne 14 dienų, o mažiau tiek, kiek jis sirgo kartu su pirmu slaugomu vaiku. Apie nepertraukiamą slaugą Taisyklių 59 punkte parašyta tik tiek, kad slaugant vaiką 14 dienų nedarbingumo pažymėjimą gali imti vienas ir kitas tėvas pakaitomis. Atsakovas akcentuoja terminą „nepertraukiama slauga“, teikdamas, kad, slaugant vieną vaiką (šiuo atveju dukrą, A. M.), ir tuo pat metu susirgus antram vaikui slauga apima ir antrą susirgusį vaiką. Tačiau toks interpretavimas, pareiškėjos manymu, turėtų būti aiškiai ir be interpretacijų apibrėžtas Įstatyme. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad nedarbingumo pažymėjimą išduoda gydytojas, kai mato, kad slauga reikalinga. Tačiau tėvai gali ir neimti nedarbingumo pažymėjimo nuo pirmos vaiko susirgimo dienos. Jeigu vaiką gali slaugyti senelis, senele ar kitas asmuo, vienas iš tėvų neprivalo imti pažymėjimo slaugai nuo pirmos vaiko susirgimo dienos. Jis gali paimti pažymėjimą vėliau tada, kai vaiko negalės slaugyti kiti artimieji.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 63–65) prašo atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą tenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos apeliaciniame skunde nurodė atsakovas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 6-12N-10016, kuriuo atsakovas nusprendė neskirti pareiškėjai R. M. ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laiką nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d., teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamą sprendimą atsakovas grindė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo nuostatų 23, 58 punktais. Sprendime nurodyta, kad patikrinus M. M. ir A. M. medicininę dokumentaciją nustatyta, jog M. M. sirgo ir buvo nepertraukiamai slaugomas nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. Vaikų tėvui A. M. išduoti nedarbingumo pažymėjimai: A. M. slaugai už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. ir M. M. slaugai nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. Pareiškėjai R. M. nedarbingumo pažymėjimas sūnaus Mato slaugymui išduotas už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. Ligos pašalpa dėl sūnaus Mato slaugos turi būti mokama 14 kalendorinių dienų, t. y. skaičiuojant jo slaugos laiką nuo 2014 m. rugsėjo 8 d.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino ir įpareigojo atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai R. M. priklausančią pašalpą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. Teismas konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius nepagrįstai atsisakė pareiškėjai skirti ligos pašalpą, mokėtiną už sūnaus slaugą minėtu laikotarpiu. Sisteminis Įstatymo bei Taisyklių nuostatų aiškinimas, teismo vertinimu, patvirtina, kad pagrindas ligos pašalpai už sergančio šeimos nario slaugą skirti yra gydytojo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Atsakovo argumentai, kad slaugos laikotarpio pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmos M. M. ligos dienos, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 8 d., yra teisiškai nepagrįsti ir nelogiški, nes vaiko liga savaime nereiškia, kad jam reikalinga slauga.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, nurodydamas, kad teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės aktų nuostatas bei nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė teisingai, ginčui aktualias teisės normas iš esmės taikė tinkamai. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, atsakovas skirtingai nei pirmosios instancijos teismas vertina faktinę aplinkybę nuo kada turi būti skaičiuojama pareiškėjos sūnaus slaugos laikotarpio pradžia: nuo 2014 m. rugsėjo 8 d., kai susirgus M. M., buvo kreiptasi į gydytoją, ar nuo 2014 m. rugsėjo 15 d., kuomet berniukui slaugyti pareiškėjos sutuoktiniui A. M. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas.

Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1338 redakcija) nurodyta, kad turinčiam teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka šeimos nariui, globėjui, slaugančiam sergantį iki keturiolikos metų vaiką <...> pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo pirmos vaiko slaugymo dienos ir mokama ne ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 23 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 759 redakcija).

Pagal Įstatymo 8 straipsnio 6 dalį (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcija) pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisykles. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcija) 2 punkte nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti asmenims sergantiems šeimos nariams slaugyti. Ši pašalpa skiriama, jeigu gydytojo nurodymu būtina slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį.

Taigi, apelianto tvirtinimas, kad pareiškėjos sūnaus Mato slaugos laikotarpio pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2014 m. rugsėjo 8 d., kai buvo kreiptasi į gydytoją, nepagrįstas teisės normomis. Pagal byloje surinktus įrodymus konstatuotina, kad tai yra tik asmens apsilankymo pas gydytoją faktas. Aplinkybės, kad M. M. 2014 m. rugsėjo 8 d. buvo atliekami tyrimai ir (ar) jis buvo siunčiamas pas tam tikros srities specialistus, esminės reikšmės vaiko slaugos skaičiavimo pradžiai neturi. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad elektroniniai pažymėjimai sergančiam šeimos nariui slaugyti išduodami, jeigu vaiko slauga yra būtina gydytojo nurodymu (Taisyklių 55 p.). Byloje nėra duomenų, kad gydytoja M. M. ligos istorijoje 2014 m. rugsėjo 8 d. įrašė, jog vaikui reikalinga slauga.

Neginčytina, jog Taisyklių 59 punkte yra nustatyta, kad jeigu vieno šeimos nario slaugos metu suserga kiti šeimos nariai, elektroninis pažymėjimas jiems slaugyti ambulatoriškai išduodamas tik vienam slaugančiam asmeniui. Nepertraukiamos slaugos laikotarpiu elektroninis pažymėjimas slaugyti gali būti išduotas ir kitam šeimos nariui, tačiau bendra slaugos trukmė negali viršyti asmenų amžių atitinkančiai šių Taisyklių 56-57 punktuose nurodytai trukmei (nagrinėjamu atveju – 14 kalendorinių dienų). Pagal Taisyklių 58 punktą slaugant vaiką ambulatoriškai, pažymėjimas gali būti kiekvieną kartą išduodamas ne ilgiau kaip 5 kalendorinėms dienoms.

Byloje nėra M. M. medicininių dokumentų, tačiau VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. lapkričio 18 d. R. M. (M. M. slaugos medicininių dokumentų) patikrinimo pažymoje Nr. 14N-5303 nurodyta, kad A. M. slaugai nedarbingumo pažymėjimai buvo išduoti jos tėvui A. M. nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. Nedarbingumo pažymėjimas užbaigtas 2014 m. rugsėjo 12 d. Po 2 dienų pertraukos, 2014 m. rugsėjo 15 d. A. M. išduotas nedarbingumo pažymėjimas sūnaus M. M. slaugai ir tęstas iki 2014 m. rugsėjo 19 d. Pareiškėjai R. M. nedarbingumo pažymėjimas sūnaus Mato slaugai buvo išduotas tik 2014 m. rugsėjo 22 d. (t. y. dar po 2 dienų pertraukos) ir buvo tęsiamas iki 2014 m. rugsėjo 25 d., t. y. 4 dienas nepertraukiamai.

Įstatyme, Nuostatuose ir Taisyklėse terminai, susiję su nedarbingumo pažymėjimo ambulatoriškai gydomiems vaikams iki 14 metų slaugyti išdavimu, apibrėžiami kalendorinėmis dienomis skaičiuojamais nepertraukiamais terminais.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir materialinės teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 57.3 punkte nustatytas keturiolikos dienų terminas M. M. slaugyti nebuvo viršytas ir atsakovas pareiškėjai R. M. pagal jos prašymą turėjo skirti ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. Esant išdėstytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose (2005 m. sausio 19 d. administracinėje byloje Nr. A10-79/2005 ir 2009 m. spalio 19 d. administracinėje byloje Nr. A146-1198/2009) suformuotos praktikos, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtose bylose buvo vertinamos visiškai kitokios faktinės aplinkybės, todėl jose priimti sprendimai negali būti vertinami kaip precedentai, ir nagrinėjamai bylai jokios reikšmės neturi.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasRamūnas GadliauskasVaida Urmonaitė-Maculevičienė