Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

reikalavimus, todėl turi būti panaikintas. Pareiškėjai, savo reikalavimus, ginčijant šį sprendimą, grindžia šiais argumentais. Jų teigimu, detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams, pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo (toliau –TPĮ) 26 str. 3 d. nuostatas. Pagal bendrąjį planą skundžiamu detaliuoju planu suplanuota teritorija yra prioritetinėje gyvenamųjų namų statybos teritorijoje. Rengiant detalųjį planą nebuvo tinkamai įvertintas planuojamos vykdyti ūkinės veiklos poveikis gyvenamajai vietovei. Poveikio visuomenės sveikatos vertinimas buvo atliktas tik dėl vienintelio planuojamo taršos šaltinio – polipropileno vamzdžių gamyklos, tuo tarpu detaliuoju planu planuojamuose kituose sklypuose, kuriuose UAB „Silva vivida“ taip pat vykdys ūkinę veiklą ( medienos pjaustymo, obliavimo ir medienos įmirkymo veikla), taršos šaltinių galimos taršos nebuvo vertinamos. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad detaliuoju planu suplanuota teritorija patenka į gamtinio karkaso teritoriją. Tuo tarpu, nepaisant to, kad pagal Gamtinio karkaso nuostatus tokiose teritorijose prioritetu turėtų būti laikoma veikla, kuria užtikrinama kraštovaizdžio ekologinė pusiausvyra, taip pat rekreacinė veikla, skundžiamu detaliuoju planu suplanuoti trys sklypai, kurie skirti pramonės ir sandėliavimo objektams statyti bei eksploatuoti. Be to, suplanuota teritorija patenka į vieną iš penkių Kauno rajone esančių rekreacinių zonų, kurioje pagal bendrąjį planą numatyta nacionalinė dviračių trasa. Turizmo trasų vizualinės apsaugos zonose taikomi tie patys naudojimo apsaugos ir tvarkymo reglamentai kaip ir rekreacinėse teritorijose, taigi planuoti ir statyti pramonės objektus draudžiama.

Pareiškėjų įsitikimu, rengiant detalųjį planą buvo žinoma ir privalėjo būti įvertinta tai, kad prie planuojamų sklypų esantis vietinės reikšmės kelias (kategorija D1) nėra pritaikytas sunkiasvoriam transportui. Pagal STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ tokios kategorijos keliuose yra galimas tik lengvųjų (iki 5t bendrosios masės) krovininių automobilių ir aptarnaujančio transporto eismas. Be to, dėl tokio transporto eismo kils pavojus pėstiesiems, jų saugumui, pablogės jų gyvenimo sąlygos.

Pareiškėjų nuomone, skundžiamas detalusis planas pradėtas rengti pažeidžiant TPĮ 24 str. 1 d. reikalavimus, nes detaliojo plano organizatoriaus teisės ir pareigos perduotos, nesant patvirtinto teritorijos bendrojo plano ir negavus Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimo, kuriuo būtų leista rengti tokį detalųjį planą, taip pat negavus Kauno apskrities viršininko administracijos pritarimo. Detaliojo plano procedūros buvo pažeistos ir dėl to, kad dalis paraiškų dėl sąlygų išdavimo buvo pateikta ir kai kurios sąlygos buvo išduotos dar nesant sudarytos sutarties su savivaldybės administracijos direktoriumi dėl planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo.

3

svarstymo ir derinimo procedūras nepasibaigus planavimo sąlygų galiojimo terminui. Tuo tarpu vėlesniu 2010 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo aktu Nr. TP1-1869(15.4), vadovaujantis tik abejotina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. liepos 20 d. Specialistės išvada Nr. 4D-864, kurioje pirminiame patikrinimo akte nustatyti trūkumai buvo įvertinti kaip neesminiai, neatlikus privalomų viešojo svarstymo bei derinimo procedūrų, išvada pakeista teigiama, taip pažeidžiant Aprašo 8.5, 14 ir 20 punktų reikalavimus. Pažymi, jog teigiama patikrinimo išvada dėl teritorijos planavimo dokumento jį tvirtinančiai institucijai yra patariamojo pobūdžio, todėl savivaldybės tarybos tokia išvada nesaisto, sprendžiant, ar tvirtinti detalųjį planą, ar ne ir ji privalo įvertinti visas aplinkybes, jas objektyviai ir išsamiai išnagrinėti. Šios pareigos atsakovas neįvykdė, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas administracinis aktas. Prašo skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą aktą, kuris priimtas teisės aktuose nustatytas procedūras, prieštarauja teisės aktų reikalavimams ir pažeidžia pareiškėjų teisėtus interesus.

4

darbotvarkės sudarymo ir papildymo nebuvo pažeistos ir remiasi LVAT praktika, nurodydami, kad ne kiekvienas formalus procedūrinis pažeidimas yra pagrindas naikinti administracinį aktą, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės, tuo labiau, kad pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeistos nebuvo.

5

Ginčijamu administraciniu aktu (detalaus plano medžiaga, t. I, b.l. 4-5) buvo patvirtintas 6.3045 ha kitos (komercinės paskirties objektų teritorijos) paskirties žemės sklypo Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) , nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, detalusis planas, padalinant žemės sklypą į tris sklypus.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Teritorijų planavimo įstatymas (toliau – TPĮ) ir šį su jo įgyvendinimu susiję poįstatyminiai teisės aktai. Nurodyto įstatymo nuostatos kito, todėl ginčo atveju svarbu nustatyti, kuri įstatymo redakcija taikytina nagrinėjamam ginčui. Lietuvos Respublikos teritorijų įstatymo 2, 4, 15, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 26, 31, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 13 str. 2 d. nustatyta, kad iki 2010 m. sausio 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių išduotos planavimo sąlygos, sudarytos planavimo darbų sutartys ir pradėtos viešojo svarstymo su visuomene procedūros, baigiami rengti ir tvirtinami pagal TPĮ nuostatas, galiojusias iki 2010 m. sausio 1 d., ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. Iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamo detaliojo plano rengimo procedūros buvo pradėtos 2008 m. rugsėjo 15 d. priimant Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriui įsakymą dėl Nr. ĮS-1962, kuriuo detaliojo plano organizatoriaus teisės ir pareigos dėl Kauno rajono sav. (duomenys neskelbtini) . sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ) žemės naudojimo būdo pobūdžio patikslinimu iš komercinės paskirties objektų teritorijos į pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos ir padalijimo, nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, buvo perduotos valstybinės žemės nuomininkėms UAB „ASPB“, UAB „Silva vivida“ ir UAB „Pilianiai“ (t.I, b.l. 19), 2008 m. spalio 10 d. pasirašant sutartį Nr. S-880 (t.I, b.l.21), o 2009 m. sausio 29 d. išduodant planavimo sąlygų sąvadą detaliojo plano dokumentui rengti Nr. PD-1-11 (t. I, b.l. 22), taigi iki 2010 m. sausio 1 d. Todėl ginčo teisiniams santykiams taikytina TPĮ redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 1 d.

Dėl teisės kreiptis teisminės gynybos.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka asmens manymo, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis detalųjį planą apibūdina kaip teritorijų planavimo dokumentą, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Pagal detaliojo plano teisinę paskirtį jis yra priskirtinas individualiems teisės aktams. Individualus teisės aktas – vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 str. 14 d.). Tai yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paskelbtame

6

plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendime (,,Administracinių teismų praktika“, 2003 m., Nr. 4). Individualų teisės aktą turi teisę ginčyti asmenys, kurie mano, kad šiuo aktu yra pažeistos jų teisės ar įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 22 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad visi pareiškėjai gyvena Margavos kaime, kuriame ginčijamu detaliuoju planu suplanuota teritorija pramonės ir sandėliavimo įmonių statybai. Akivaizdu, kad detaliojo plano sprendinių įgyvendinimas ir vykdoma ūkinė veikla (ypatingai poliprepileno vamzdžių gamyba ekstruzijos būdu) planuojamoje teritorijoje turės įtakos jų gyvenimo sąlygoms, todėl darytina išvada apie jų suinteresuotumą, jog detaliojo plano sprendiniai atitiktų teisės aktų reikalavimus, nepažeistų ir nepablogintų su sklypų valdymu susijusių sąlygų. TPĮ 32 str. 3 d. nustatyta, kad asmenys, kurie mano, kad patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai pažeidžia jų teises ar teisėtus interesus, Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo tvirtinti teritorijų planavimo dokumentą valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioms institucijoms pagal šio Įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatytą kompetenciją gali pateikti skundą arba kreiptis į teismą. Taigi, kolegijos nuomone, pareiškėjai, manydami, kad jų teises ir įstatymų saugomus interesus detaliųjų planų sprendiniai pažeidžia tuo aspektu, kad jais pabloginamos jų gyvenimo sąlygos, turi subjektinę teisę juos ginčyti.

Dėl išankstinės bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „ViaCon Baltic Pipe“ atstovas nurodo, kad kreipiantis į teismą pareiškėjai nesilaikė TPĮ nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, todėl skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtu. Tokie trečiųjų suinteresuotų asmenų teiginiai nepagrįsti. Kaip pažymėjo Lietuvos Vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS858-896/2011, TPĮ nuostatų (tarp jų ir 32 str. 3 d.), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2010 m. gruodžio 23 d. redakcija) (toliau – ir VAĮ) 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių administracinės procedūros vykdymą, analizė leidžia teigti, kad Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas tam tikras elgesio modelis prieš kreipiantis į teismą – administracinė procedūra, kai iki to laiko, kol nėra išduotas statybą leidžiantis dokumentas, pats subjektas, priėmęs galimai neteisėtą sprendimą, gali jį panaikinti. Pagal ABTĮ 25, 26, 32 straipsnių prasmę skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (šiuo atveju neturi reikšmės tai, ar atitinkama išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka būtų privaloma ar neprivaloma) tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Įstatymai nagrinėjamoje situacijoje skundo (prašymo) pateikimo savivaldybei nenumato nei kaip privalomos, nei neprivalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, o VAĮ trečiajame skirsnyje reglamentuojama administracinė procedūra yra viešojo administravimo subjekto vykdoma viešojo administravimo procedūra, ir ji įstatyme nėra įvardijama kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra (VAĮ 2 str. 11 p., 19 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog administracinės procedūros inicijavimas negali būti laikomas kreipimusi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-609/2009). Taigi kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai į teismą kreipiamasi ginčijant sprendimą, kuriuo patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas, nereikia laikytis išankstinės ginčo sprendimo tvarkos reikalavimų (2006 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS7-241/2006).

Pareiškėjai tvirtina, kad detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams, pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo (toliau –TPĮ) 26 str. 3 d. nuostatas.

TPĮ 26 straipsnio 3 dalis nustato bendrąjį reikalavimą detaliesiems planams – detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams.

7

Byloje nėra ginčo, be to ir ištrauka iš Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano patvirtina, kad ginčijamu detaliuoju planu suplanuoto sklypo dalis patenka į prioritetinę teritoriją gyvenamųjų namų plėtrai ir tik mažoji dalis sklypo dalis patenka į teritoriją, skirtą pramonės, logistikos ir komercijos objektams. Pagal sutartinius ženklus prioritetinėse teritorijose gyvenamųjų namų plėtrai tarp numatytų galimų žemės naudojimo būdų pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos nėra, tačiau yra nustatytas konkretus žemės naudojimo apribojimas – „pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos galimos tik tuo atveju, jei neigiamai neįtakoja gyvenamųjų teritorijų“ (t. III, b.l. 91,92). Taigi sprendžiant, ar ginčo teritorijoje galima pramonės ir sandėliavimo ūkinė veikla, svarbu nustatyti, kokią įtaką tai daro gyvenamajai teritorijai.

Detaliuoju planu sklype Nr. 1 planuojama rekonstruoti esamą karvidę, pritaikant ją produkcijos sandėliavimo ir prekybos iš sandėlio reikmėms su nedidele dalimi patalpų gamybinei veiklai. Gamybinėse patalpose numatoma polipropileno vamzdžių gamyba, kitus pastatus numatoma rekonstruoti, įrengiant administracines bei buitines patalpas, numatyta įrengti produkcijos sandėliavimo aikšteles. Vadovaujantis Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586, 6.1 punktu, polipropileno vamzdžių gamybai buvo atliktas poveikio visuomenės sveikatai vertinimas. Šio vertinimo metu buvo nustatyta, kad sanitarinės apsaugos zonos dydis sutampa su detaliuoju planu planuojamo sklypo ribomis ir šis dydis įtvirtintas poveikio visuomenės sveikatai ataskaitoje, kuriai 2009 m. balandžio 16 d. protokolu Nr. 29-3(6) pritarė Kauno visuomenės sveikatos centras (Detaliojo plano brėžinio 14, 20 punktai).

Skundo teiginiai, kad poveikio visuomenės sveikatai vertinimas buvo atliktas netinkamai – nepagrįsta ir subjektyvi pareiškėjų nuomonė. Pažymėtina, kad įsiteisėjusia 2012 m. birželio 11 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1607/2012 tarp tų pačių šalių dėl ginčijamo Kauno visuomenės sveikatos centro 2009 m. balandžio 16 d. Normatyvinių dokumentų bei gaminių higieninės ekspertizės protokolo Nr. 29-3(6) (t. III, b.l. 50) nustatyta, kad šis protokolas teisėtas, taigi UAB „Viacon Baltic Pipes“ veikla nėra kenksminga aplinkinėse teritorijose gyvenančių asmenų sveikatai ar jų gyvenimo kokybei. Taigi protokolu ir teismo sprendimu paneigta pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijų neigiama įtaka gyvenamosioms teritorijoms.

Pareiškėjai mano, kad rengiant ginčijamą detalųjį planą nepagrįstai buvo vertinamas tik vienintelio planuojamo taršos šaltinio - polipropileno vamzdžių gamyklos – poveikis visuomenės sveikatai, taip nesilaikant Bendrojo plano sprendinių. Tokie pareiškėjo argumentai nepagrįsti. Poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaita (t. II, b.l. 109-113) patvirtina, kad atliekant prekių sandėliavimo poveikio visuomenės sveikatai vertinimą buvo analizuojama, kokios gretimos įmonės vykdo veiklą planuojamoje teritorijoje ir šalia jos, buvo atsižvelgta į UAB „Silva vivida“ ir UAB „Grynmedžio dirbiniai“ vykdomą ūkinę veiklą bei sąlygojamą taršą. Taigi gretimi galimi taršos šaltiniai taip pat buvo aptariami. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog UAB „Silva vivida“ planuojamoje teritorijoje nenumato vykdyti ūkinės veiklos, įtakojančios aplinką ir kuriai pagal galiojančius teisės aktus būtų privaloma atlikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimą, nustatyti sanitarinės apsaugos zonas (tokia aplinkybė byloje surinktais duomenimis nepaneigta). Detaliajame plane numatyta, kad sklype Nr. 2 „statiniuose šiuo metu vykdoma ir ateityje numatoma vykdyti medienos gaminių ir medienos apdirbimo įrangos sandėliavimo veikla“. Poveikio visuomenės sveikatai vertinimas tokiu atveju teisės aktai nenumato. Darytina išvada, kad detaliojo plano sprendiniai toje apimtyje, kurioje numatyta, kad sklype Nr.2 esančiuose statiniuose vykdoma ir ateityje numatoma vykdyti medienos gaminių ir medienos apdirbimo įrangos sandėliavimo veikla, neprieštarauja bendrojo plano sprendiniams.

Dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktų.

Pareiškėjai vienu iš pagrindinių argumentų, kuriuo grindžia savo skundą, nurodo tai, kad 2010 m. birželio 21 d. VTPSI Kauno skyriui priėmus patikrinimo aktą Nr. TP1-1538(15.4) (t. I, b.l. 75,76), konstatavus pažeidimus bei nurodžius, kad patikrinimo išvada yra neigiama, pagal Teritorijų

8

planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo 20 punktą, pakartotinai tikrinti teritorijų planavimo dokumentas galėjo būti teikiamas tik ištaisius jo patikrinimo akte nurodytus esminius trūkumus bei naujai atlikus privalomas viešo svarstymo ir derinimo procedūras nepasibaigus planavimo sąlygų galiojimo terminui. Tuo tarpu, pareiškėjų nuomone, vėlesniu 2010 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo aktu Nr. TP1-1869(15.4) (t. I, b.l. 34), vadovaujantis tik abejotina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. liepos 20 d. išvada Nr. 4D-864 (t. I, b.l. 170-172), kurioje pirminiame patikrinimo akte nustatyti trūkumai buvo įvertinti kaip neesminiai, neatlikus viešojo svarstymo bei derinimo procedūrų, išvadą pakeitus teigiama, buvo pažeisti Aprašo 8.5, 14 ir 20 punkto reikalavimai.

TPĮ (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 1 d.) 72 straipsnio 1 dalis nustatė, kad prieš teikiant tvirtinti bendrojo, specialiojo ir detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti: nustatyta tvarka apsvarstyti; suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų registre, ir per šio įstatymo nustatytus terminus gautos planavimo sąlygas išdavusių institucijų motyvuotos išvados dėl parengtų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių derinimo; patikrinti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje.

Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas - tai aukščiausios teisinės galios aktu – įstatymu numatytas detaliojo teritorijų planavimo proceso baigiamojo etapo privalomasis procedūrinis dokumentas. Teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato, kad teritorijų planavimo dokumentas teikiamas tikrinti valstybinę teritorijų priežiūrą atliekančiai institucijai pasibaigus šiuo įstatymo numatytam teritorijų planavimo dokumento sprendinių apskundimo terminui. Valstybinę teritorijų priežiūrą atliekanti institucija teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą turi pateikti per 20 dienų nuo teritorijos planavimo dokumento pateikimo dienos. Teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalis valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą apibrėžia kaip tikrinimą, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, bendrųjų, specialiųjų ir detaliųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo procedūrų kontrolę, taip pat tikrinimą, ar sprendiniai atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnį, valstybinę teritorijų priežiūrą atliekančioms institucijoms, be kita ko, pavestos šios funkcijos: 1) tikrinti, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, ar teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai atitinka planavimo sąlygas, ar atliktos visos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo procedūros ir sprendiniai atitinka šio Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus; 2) nustačius šio straipsnio 1 punkte nurodytų reikalavimų pažeidimus, reikalauti juos ištaisyti šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, nesilaikantiesiems reikalavimų taikyti administracinio poveikio priemones; 3) teikti motyvuotas išvadas teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančiai institucijai dėl dokumento tvirtinimo tikslingumo. Pažymėtina, kad Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 3 punkte numatytos funkcijos yra tiesiogiai susiję. Tuo atveju, jei teritorijų planavimo dokumentą tikrinanti Priežiūros institucija nustato Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 1 punkte nurodytų reikalavimų pažeidimus, ji vykdo kitas dvi jos kompetencijai priskirtas funkcijas, numatytas šio straipsnio 2 ir 3 punktuose – teikia motyvuotą (neigiamą) išvadą ir reikalauja, kad detaliojo planavimo organizatorius ištaisytų pažeidimus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 3 punkte nurodytą išvadą Priežiūros institucija turi įforminti šio įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje nurodytu teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu. Šios Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos perkeltos į Teritorijų planavimo įstatymą įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus ir juose detalizuotos. Detaliųjų planų rengimo taisyklių (bylai aktuali Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. D1-58 redakcija) 48 punkte, be kita ko, nurodyta, kad tikrinti Inspekcijai teikiami planavimo sąlygų sąvadas, detaliojo plano sprendiniai (aiškinamasis raštas ir brėžiniai) bei detaliojo planavimo procedūrų dokumentai. Tikrinimo rezultatas yra patikrinimo aktas. Teritorijų planavimo įstatyme numatytą teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos

9

aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200 patvirtintas Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašas (bylai aktuali 2007 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. D1-677 redakcija).

Tikrinimo tvarkos aprašo 14 punkte imperatyviai apibrėžti reikalavimai teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto turiniui. Aprašo 14.2 punkte nurodyta, kad patikrinimo akte įrašoma išvada gali būti neigiama – kai teritorijų planavimo procedūros ir Dokumento sprendiniai neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų (neatlikti privalomi planavimo proceso etapai, stadijos ar procedūros, lemiančios Dokumento sprendinius, Dokumento sprendiniai neatitinka teisės aktų reikalavimų, suklastoti ar teisės aktų reikalavimų neatitinka planavimo procedūrų dokumentai). Šiuo atveju patikrinimo akte surašomos motyvuotos pastabos Dokumentui ir pasiūlymas planavimo organizatoriui, ištaisius Dokumentą bei atlikus privalomas svarstymo ir derinimo procedūras, pateikti tikrinti pakartotinai.

Detalusis planas turi būti rengiamas pagal kompetentingų institucijų išduotas planavimo sąlygas, kuriose taip pat yra nuoroda kokių teisės aktų reikalavimai turi būti įvykdyti. Parengus detaliojo planavimo dokumentą, jis turi būti suderintas su visomis planavimo sąlygas išdavusiomis institucijomis. Planavimo sąlygas išdavusi institucija derinimo metu turi patikrinti, ar detalusis planas parengtas laikantis nustatytų sąlygų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iki skundžiamo Patikrinimo akto priėmimo, dėl parengto detaliojo plano teigiamas išvadas pateikė visos planavimo sąlygas išdavusios institucijos. Tai reiškia, kad planavimo sąlygas išdavusios kompetentingos institucijos pripažino jas įvykdytomis pagal teisės aktų reikalavimus.

Bylai aktualios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalis nustatė, kad detalusis planas tvirtinti neteikiamas, jeigu valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos išvada dėl detaliojo plano tvirtinimo yra neigiama. Tais atvejais, kai siūloma tvirtinti detalųjį planą, o savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu atsisako jį tvirtinti, privaloma planavimo organizatoriui raštu pateikti motyvuotą atsakymą per 20 darbo dienų nuo detaliojo plano pateikimo dienos. Jei savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina ir nepateikiamas motyvuotas atsakymas dėl plano netvirtinimo, detalusis planas tvirtinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Nors Priežiūros institucijos teigiama patikrinimo išvada dėl teritorijos planavimo dokumento detalųjį planą tvirtinančiai institucijai yra patariamojo (rekomendacinio) pobūdžio, tačiau Priežiūros institucijos išvados statusas teritorijų planavimo procese yra itin reikšmingas, kadangi, kaip minėta, Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog detalusis planas tvirtinti neteikiamas, jeigu valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos išvada dėl detaliojo plano tvirtinimo yra neigiama. Taigi, nuo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo išvados priklauso, ar galima kita procedūros stadija – detaliojo plano tvirtinimas. Kaip jau minėta, Tvirtinimo tvarkos aprašas nustato, kad neigiamos patikrinimo išvados atveju, pakartotinai tikrinti teritorijų planavimo dokumentas gali būti pateiktas tik ištaisius jo patikrinimo akte nurodytus esminius trūkumus bei atlikus privalomas viešo svarstymo ir derinimo procedūras, nepasibaigus planavimo sąlygų galiojimo terminui. Pakartotinis tikrinimas atliekamas ta pačia šios tvarkos aprašo nustatyta tvarka (Tikrinimo tvarkos aprašo 20, 21 punktai). Patikrinimo aktas galioja vienerius metus nuo jo patvirtinimo dienos. Jei per šį terminą teritorijos planavimo dokumentas nepatvirtinamas, patikrinimo aktas netenka galios ir teritorijos planavimo dokumentas turi būti teikiamas tikrinti iš naujo (Tikrinimo tvarkos aprašo 19 punktas). Pagal minėtas Teritorijų planavimo įstatymą ir jį įgyvendinančias poįstatyminių teisės aktų nuostatas Priežiūros institucijos neigiama išvadai dėl teritorijos planavimo dokumento nereiškia, kad detalusis planas apskritai negali būti pateiktas tvirtinti, o tik stabdo procedūrą reikalaujant, kad detaliojo planavimo organizatorius ištaisytų Priežiūros institucijos nustatytus ir patikrinimo akte nurodytus teritorijos planavimo dokumento trūkumus teisės aktų nustatyta tvarka.

1997 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 370 „Dėl teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų patvirtinimo“ 20 punkte nustatyta, kad Valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija pagal šių Nuostatų 3 punkte nurodytą kompetenciją Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr. 77-2975) nustatyta tvarka nagrinėja

10

fizinių ir juridinių asmenų (toliau – pareiškėjai) prašymus, skundus ir pranešimus teritorijų planavimo klausimais. Nustačiusi visuomenės ar valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimus, inicijuoja atitinkamų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių panaikinimą administracine tvarka, o nesant galimybės teritorijų planavimo dokumentų sprendinius panaikinti administracine tvarka, – kreipiasi į teismą (20.4p.).

Skųsti patikrinimo aktą administracine tvarka nėra privalu, įstatyme nenustatyta tokio akto išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. (LVAT 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822 – 126/2010). Kolegijos nuomone, plano organizatoriai turi teisę pasirinkti, ar jų netenkinanti išvada skundžiama administravimo subjektui, ar tiesiogiai teismui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad tretieji suinteresuoti asmenys pasinaudojo teise skųsti patikrinimo aktą su neigiama išvada ne tiesiogiai teismui, bet pateikiant skundą aukštesniam administravimo subjektui – Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (t. I, b.l.173-176). Specialisto, nagrinėjusio planavimo organizatorių skundą dėl skundžiamo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. TPI-1538(15.4) išvados pagrįstumo, išvadoje (t.I, b.l. 170-172) buvo konstatuota, kad pagal 2009 m. vasario 2 d. planavimo užduotį, kiek joje nurodyta, jog UAB „Silva vivida“ visus jos valdomus pastatus naudoja ir planuoja naudoti ateityje pagal tiesioginę įregistruotą paskirtį, turėtų būti atlikta poveikio aplinkai vertinimo procedūra, todėl nurodė, jog keistina planavimo užduotis. Kiti tikrinamame patikrinimo akte nurodyti pažeidimai buvo pripažinti neesminiais ir nelemiančiais Detaliojo plano sprendinių ir planavimo procedūrų rezultatų. Taigi iš esmės buvo padarytos priešingos išvados ir konstatuota, jog teritorijų planavimo procedūros ir dokumento sprendiniai neprieštarauja Bendrojo plano sprendiniams bei atitinka Teritorijų planavimo įstatymą ir kitus teisės aktų reikalavimus. Kolegija sutinka su tokia išvada. Pažymėtina ir tai, kad pagal 2009 m. gruodžio 24 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos įsakymu Nr. IV-475 patvirtintų „Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriaus nuostatų“ (t. III, b.l. 96-98) 6.1, 7.9 punktus Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriams suteikta teisė kontroliuoti ir analizuoti Inspekcijos teritorinių padalinių vykdomą savivaldybės lygmens teritorijų planavimo valstybinės priežiūros veiklą, teikti metodinę pagalbą, nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų prašymus, skundus, pranešimus, kuriais skundžiami ITP veiksmai (neveikimas). Taigi pareiškėjų atstovas nepagrįstai teigia, kad skyriaus specialistė neturėjo teisės atlikti skundo tyrimo ir patikrinimo akto su neigiama išvada pagrįstumo vertinimo.

Minėtos išvados pagrindu, nekeičiant užduoties aspektų dėl esminių ir privalomųjų detaliojo plano sprendinių ir reglamentų, buvo patikslinta planavimo užduotis (t.2, b.l. 21,22), pakoreguojant du užduoties punktus: Nr. 1 - nurodant, jog Kauno rajono bendrasis planas yra patvirtintas (pirminėje planavimo užduotyje buvo nurodyta, jog planas rengiamas) ir Nr. 14 - apibrėžiant procedūras, nusakančias pastatų naudojimo paskirties klausimus bei priskiriant teiginius apie esamo artezinio vandens gręžinio naudojimą prie įmonės, kurios nuosavybėje yra gręžinys. Kolegija pažymi, kad teritorijos plano sprendinių keitimas, darantis įtaką (ar galintis turėti) asmenų teisėms bei pareigoms, po viešojo svarstymo procedūros, negalimas, todėl naginėjamu aspektu nustatytina esminė aplinkybė - ar dėl analizuojamos procedūros, kurią pareiškėjai traktuoja kaip esminį pažeidimą, keitėsi detaliojo plano sprendiniai. Iš bylos medžiagos matyti, jog ginčo atveju jokie detaliojo plano sprendiniai keičiami nebuvo. Be to, atlikti pakartotines viešojo svarstymo ir derinimo procedūras, kaip nustatyta Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo 20 punkte būtų privalu tik tuo atveju, kai patikrinimo akte nustatyti ir nurodyti esminiai trūkumai yra taisomi. Kadangi po pakartotino patikrinimo tokių esminių taisytinų trūkumų nustatyta nebuvo, todėl, esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai, priešingai nei teigia pareiškėjai, nei organizuoti naujo viešojo svarstymo, nei vykdyti naujų derinimo procedūrų nebereikėjo.

Įvertinusi minėtas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad statybos valstybinę priežiūrą vykdanti institucija, po pakartotinio patikrinimo, papildomo planavimo dokumentų, sprendinių įvertinimo ir vadovaudamasi aukščiau minėta centrinio valstybinio administravimo subjekto išvada 2010 m. rugpjūčio 5 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. TP1-1869(15.4) nenustačiusi esminių pažeidimų (tokiais suprantami neatlikti privalomi planavimo proceso etapai, stadijos ar procedūros, lemiančios Dokumento sprendinius, taip pat Dokumento sprendinių

11

neatitikimas teisės aktų reikalavimams, jų klastojimas ar planavimo procedūrų dokumentų neatitikimas teisės aktų reikalavimams) ir duodama teigiamą išvadą, teisės aktuose nustatytų reikalavimų nepažeidė.

Minėta, kad pareiškėjai per visuomenės dalyvavimo teritorijų planavime procedūrą gina savo subjektinę teisę (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas) į turimų gyvenimo sąlygų nepabloginimą. Tokia teisė, jų manymu, būtų pažeista, jei parengtas detalusis planas būtų patvirtintas ir jo sprendiniai įgyvendinti, nes pagal detalųjį planą projektuojamo sklypo visumos poveikis, palyginus su sąlygomis, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, būtų negatyvus. Taigi šiuo konkrečiu atveju pareiškėjai, siekdami apginti savo subjektines teises, kurios, jų manymu, akivaizdžiai pažeidžiamos, turėjo teisę apskųsti juos netenkinantį patikrinimo aktą su teigiama išvada (LVAT 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1846/2008), tačiau šia teise, kaip matyti iš bylos medžiagos, nepasinaudojo.

Pagal Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką teigiama patikrinimo išvada dėl teritorijos planavimo dokumento detalųjį planą tvirtinančiai institucijai yra patariamojo (rekomendacinio) pobūdžio ir ši institucija nepriklausomai nuo patikrinimo akte esančios išvados sprendžia dėl detalaus plano tvirtinimo. Pabrėžtina, kad Kauno rajono savivaldybė, kaip kompetentinga tvirtinančioji institucija, įvertinusi visas nurodytas aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjų argumentas, kad atsakovas detaliojo plano tikrinimą minėtu aspektu atliko neišsamiai, paviršutiniškai, neobjektyviai yra nekonkretus, nepagrįstas įrodymais ir vertintinas kaip objektyviais įrodymais nepagrįsta pareiškėjų nuomonė.

Dėl detaliuoju planu suplanuotos teritorijos patekimo į gamtinio karkaso teritoriją.

Byloje tarp proceso šalių nėra ginčo, kad ginčo detaliuoju planu suplanuota teritorija patenka į gamtinio karkaso teritoriją (t. III, b.l. 87,88).

Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX–628 redakcija) 2 straipsnio 16 dalį, gamtinis karkasas – vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užtikrinantis ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių, taip pat augalų ir gyvūnų migraciją tarp jų. To paties įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad gamtinis karkasas ir į jo sudėtį įeinantys ekologiniai tinklai nustatomi tvirtinant bendrojo arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentus. Patvirtintomis gamtinio karkaso bei ekologinių tinklų ribomis ir teisės aktų nustatytais veiklos apribojimais privaloma vadovautis rengiant miškotvarkos ir žemėtvarkos projektus, kitus specialiuosius ir detaliuosius planus, o 6 dalyje – gamtiniame karkase (įskaitant Europos ekologinio tinklo "Natura 2000" teritorijas) esančiuose rezervatuose, draustiniuose, valstybiniuose parkuose, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose, ekologinės apsaugos zonose, atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose veiklos apribojimus nustato šis Įstatymas, gamtinio karkaso nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai. Gamtinio karkaso rekreacinės, miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, ir gyvenamuosius kvartalus. Leidžiama tokia veikla, kuri užtikrina kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą ir ekosistemų stabilumą, atkuria pažeistas ekosistemas, yra vykdoma pagal teritorijų planavimo dokumentus. Taigi Saugomų teritorijų įstatymas iš esmės nedraudžia gamtinio karkaso teritorijose vykdyti pramoninę veiklą.

Bendruosius gamtinio karkaso teritorijų formavimo principus, apsaugos, tvarkymo, naudojimo ir planavimo reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. D1–96 patvirtinti Gamtinio karkaso nuostatai. Šių Nuostatų 9 punkte reglamentuota, kad saugomose gamtinio karkaso teritorijose draudžiama keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, išskyrus atvejus, kai tai daroma visuomenės poreikiams užtikrinti arba siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes), jeigu tai neprieštarauja patvirtintiems saugomų teritorijų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniams ir reglamentams, o 10 punkte – gamtinio karkaso konservacinės, miškų, žemės ūkio ir kitos – rekreacinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, ir gyvenamuosius kvartalus.

Pareiškėjų teigia, jog suplanuota teritorija patenka į vieną iš penkių Kauno rajone esančių rekreacinių zonų, kurioje pagal bendrąjį planą numatyta nacionalinė dviračių trasa Punia- Birštonas-Prienai-Kaunas-Rumšiškės-Čiobiškis, todėl šiuo aspektu ginčijamas sprendimas taip pat neteisėtas (t. III, b.l. 89, 90). Bendrajame plane nustatyta, kad turizmo trasų vizualinės apsaugos zonose (autoturizmo ir dviračių turizmo trasų apsaugos zona – iki 1km. į abi puses (...) taikomi tie patys naudojimo apsaugos ir tvarkymo reglamentai kaip ir rekreacinėse teritorijose. Pabrėžtina, kad minima dviračių trasa yra tik planuojama, be to, bendrajame plane numatytas apsaugos dydis sąlyginis (iki 1km.), todėl nagrinėjamu atveju nesant objektyvaus pagrindo pripažinti, kad netgi ateityje ir įrengus šią trasą, bus pažeisti nustatyti atstumai, nurodyta aplinkybė nelaikytina pažeidimu, lemiančiu ginčijamo sprendimo neteisėtumą. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina ir tai, kad sprendžiant rekreacinio objekto – dviračių tako įrengimą privalės būti paisoma nustatytų Kauno aerouosto sanitarinės apsaugos zonų.

Dėl kitų pareiškėjų nurodytų pažeidimų.

Pareiškėjai nurodo, kad ginčijamas detalusis planas pradėtas rengti pažeidžiant TPĮ (redakcija, galiojusi iki 210 m. sausio 1 d.) 24 str. 1 d. reikalavimus detaliajam planui rengti.

TPĮ 24 str. 1 d. nustatyta, kad rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai galima tik tais atvejais, kai statyba numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose saugomų teritorijų ar jų zonų, saugomų paveldo objektų, taip pat gyvenamųjų ar kitų teritorijų išdėstymo planuose. Jei bendrieji planai neparengti iki 2007 m. gruodžio 31 d., kai turi būti parengti savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų ir miestelių) bendrieji planai, rengti detaliuosius planus svarbių savivaldybės infrastruktūros objektų (išskyrus gyvenamųjų namų) statybai gali būti leidžiama savivaldybės tarybos sprendimu, gavus apskrities viršininko pritarimą.

Detaliojo plano procedūros, pareiškėjų nuomone, buvo pažeistos ir dėl to, kad dalis paraiškų dėl sąlygų išdavimo buvo pateikta 2008 m. spalio 2 d., o taip pat ir kai kurios sąlygos buvo išduotos dar nesant sudarytos sutarties su savivaldybės administracijos direktoriumi dėl planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo (sutartis sudaryta 2008 m. spalio 10 d. ). Kolegijos nuomone, tai iš esmės neįtakojo ginčijamo sprendimo teisėtumo. Nors paraiškos sąlygoms gauti buvo išsiųstos dar iki sutarties sudarymo, tačiau jau priėmus 2008 m. rugsėjo 15 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. ĮS-1962 „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo“. Minėta, kad planavimo sąlygų sąvadas detaliojo planavimo dokumentui rengti išduotas 2009 m. sausio 29 d. , t. y. jau po sutarties pasirašymo. Darytina išvada, jog pareiškėjų nurodytas Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 26 punktas, numatantis aplinkybes, kurioms esant išduodamas sąvadas (bet ne atskiros sąlygos), pažeistas nebuvo.

Pareiškėjai ginčą dėl sprendimo teisėtumo kelia ir dėl Vietos savivaldos įstatymo atitinkamų nuostatų pažeidimo, grįsdami procedūriniais aspektais, t. y. kad ginčijamo teisės akto projektas bei aiškinamoji medžiaga nebuvo pateikta Vyriausybės atstovui Kauno apskrityje, nebuvo siūlymo įtraukti į Kauno rajono savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę klausimo dėl detaliojo plano patvirtinimo, vietoj to posėdžio pabaigoje papildant darbotvarkę minėtu klausimu mero teikimu. Tokiu būdu pažeistos Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p. ir 13 str. nuostatos.

Byloje nėra ginčo, kad į tarybos posėdžio darbotvarkę klausimas dėl detaliojo plano tvirtinimo buvo įtrauktas posėdžio dieną. Taigi darytina išvada, kad posėdžio metu, įtraukiant į posėdžio darbotvarkę šį klausimą, formaliai buvo pažeistos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 13 str. nuostatos.

15