- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-22
- Bylos Nr.
- eI2-5133-541/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03173-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Jolanta Vėgelienė (pirm.), Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- S. I.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. I. (S. I.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje (toliau – ir Ambasada) 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-546 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo (duomenys neskelbiami) piliečiui S. I.“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.
Pareiškėjas paaiškina, kad jis Ambasadai 2019 m. spalio 24 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, tačiau ši 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu atsisakė ją išduoti. Sprendime buvo remiamasi Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 10 punktais. Nesutikdamas su aptariamu sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020 m. vasario 27 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – panaikino Ambasados 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam nacionalinę vizą.
Nepaisant to, Ambasada 2020 m. rugpjūčio 31 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo pakartotinai nusprendė atsisakyti suteikti pareiškėjui nacionalinę vizą. Šis Sprendimas grindžiamas Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2–3 punktais. Pareiškėjas su skundžiamu Sprendimu nesutinka, mano, jog jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Pareiškėjas skunde cituoja minėtą LVAT 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą ir pažymi, jog Ambasados atsisakymas išduoti nacionalinę vizą negalėjo būti grindžiamas Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, taip pat ir 19 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kadangi atsakovė siejo pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę su dokumentų nepatikimumu. Pareiškėjas pažymi, jog naujų aplinkybių nagrinėjamoje situacijoje neatsirado, todėl Ambasada nesilaiko LVAT sprendimo, turinčio res judicata galią.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Skundžiamas Sprendimas grindžiamas šiais motyvais: 1) pareiškėjas 2019 m. spalio 24 d. prašyme išduoti nacionalinę vizą deklaravo kelionės į Lietuvą tikslą – darbą tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju; 2) LVAT 2020 m. gegužės 13 d. sprendime konstatavo, kad profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo profesijai keliamas tik reikalavimas turėti C, CE kategorijas; tokiu būdu, siekiant nustatyti, ar užsienietis atitinka tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo kategorijai keliamus reikalavimus, reikia įvertinti užsieniečio pateiktus C, CE kategorijų turėjimą patvirtinančius dokumentus; 3) Pareiškėjas kartu su 2019 m. spalio 24 d. prašymu išduoti nacionalinę vizą kaip C, CE kategorijų turėjimą patvirtinančius dokumentus pateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo kopiją, kurios tikrumas nėra paliudytas dokumentų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos. Pareiškėjas taip pat pateikė Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą; 4) pareiškėjas nepateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka paliudyto jo nuorašo, o pateikta Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažyma apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą nėra patvirtinta pažyma Apostille, taigi pareiškėjo dokumentai neatitinka vizos išdavimo tvarkos aprašo reikalavimų, todėl pareiškėjas nepagrindė galiojančių C, CE kategorijų turėjimo fakto; 5) 2020 m. liepos 27 d. UAB „Hegelmann transporte“ (toliau – ir Bendrovė) viešame informaciniame pranešime nurodė, kad asmenų iš Uzbekistano Respublikos atvykimas į Bendrovę yra laikinai sustabdytas.
Atsakovė pažymi, jog pats pareiškėjas pripažįsta, kad „jokių naujų aplinkybių bei įrodymų nebuvo, kai Ambasada iš naujo nagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo“. Tad pareiškėjas nei pateikdamas 2019 m. spalio 24 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą, nei iki Sprendimo priėmimo, nepateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka paliudyto jo nuorašo, pateikė tik Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą, nepatvirtintą pažyma Apostille. Pagal galiojančius teisės aktus, užsienio valstybių išduoti pažymėjimai patvirtinami Apostille. URM internetinėje svetainėje yra patalpinta informacija, kad Uzbekistano Respublikos dokumentai turi būti patvirtinami Apostille. Pareiškėjas nurodytų reikalavimų nesilaikė, kadangi pateikė tik vairuotojo pažymėjimo kopiją ir pažymą iš buvusios darbovietės (be nustatyta tvarka atliktų vertimų į lietuvių kalbą).
Atsakovė papildomai atkreipia dėmesį, jog Migracijos departamentas prie užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir MD) 2020 m. rugpjūčio 25 d. raštu nurodė, kad Bendrovė ne visada informuoja MD apie neatvykusius įsidarbinti užsieniečius ar nutraukus sutartį su jais.
Atsiliepimas
Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 20 d. pateikė atsikirtimą į atsiliepimą. Atsikirtime nurodo, jog Apostille pažyma neatlieka patvirtinimo funkcijos, jog pareiškėjas turi galiojantį C, CE kategoriją, kadangi ji tik patvirtina dokumento kilmę, asmens parašo ar įstaigos antspaudo arba ženklo tapatumą, taip pat pasirašiusio asmens pareigas. Akcentuoja, jog atsakovė jau anksčiau, kai pirmą kartą atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, irgi rėmėsi tuo pačiu argumentu dėl Apostille pažymos. Kai administracinė byla dėl tapataus pareiškėjo skundo buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, atsakovė nurodė, jog „<...> tame tarpe dėl turimos kvalifikacijos nepatvirtinti privaloma žyma Apostille) <..>“. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nelaikė pagrįstais tokius atsakovės argumentus ir juos atmetė. Pareiškėjo įsitikinimu, jis pateikė informaciją, kurios patikimumas buvo patvirtintas svarbiais ir patikimais dokumentais, jog pareiškėjas turi galiojančią C, CE kategoriją. Tai buvo patvirtinta LVAT 2020 m. gegužės 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3997-552/2020. Pažymi, jog Vizų išdavimo tvarkos aprašo 78.14 punkte yra įtvirtinta tik vizų tarnybos teisė, bet ne pareiga pareikalauti pateikti dokumentą, patvirtinantį užsieniečio kvalifikaciją, patvirtintą pažyma (Apostille) arba legalizuotą, t. y. tai nėra imperatyvus nurodymas. Atkreipia dėmesį, jog iš pradžių Ambasada pati pripažino ir nekilo abejonių, jog pareiškėjas kategoriją CE gavo 2019 m. gegužės 18 d., tačiau vėliau Ambasada pakeitė savo nuomonę ir šioje byloje pateikė Užsieniečių registro vizų modulį, kuriame jau teigia, jog pareiškėjas neturi reikiamos C, CE kategorijos. Atsakovė taip pat nepagrįstai remiasi aplinkybe, jog 2020 m. rugpjūčio 25 d. MD nurodė, kad Bendrovė ne visada informuoja apie neatvykusius įsidarbinti užsieniečius ar nutraukus darbo sutartį su užsieniečiu, kadangi tarp Ambasados motyvų dėl Sprendimo neišduoti pareiškėjui nacionalinės vizos nėra nurodyta, jog buvo remiamasi šia informacija. Be to, 2020 m. liepos 27 d. Bendrovės pranešimas dėl laikino neįdarbinimo yra tik laikinas sprendimas ir tik dėl naujai įdarbinamų darbuotojų. Dėl pareiškėjo jau yra seniai pradėtas įdarbinimo procesas, yra pateikti visi reikalingi dokumentai įdarbinimui ir trūksta tik nacionalinės vizos. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovės nurodoma teismų praktika skiriasi faktinėmis aplinkybėmis nuo šios nagrinėjamos bylos, todėl šiuo atveju tokia teismų praktika negalima remtis.
2020 m. lapkričio 25 d. teisme gautas atsakovės atsiliepimas į atsikirtimą, kuriame atsakovė nurodo, jog nesutinka su atsikirtime pateiktais argumentais. URM pažymėjo, jog pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus ir LVAT sprendimą. LVAT sprendimu įpareigojo ne suteikti pareiškėjui vizą, o iš naujo išnagrinėti jo prašymą. Dokumentų legalizavimo ar tvirtinimo pažyma (Apostille) nereikalaujama, kai pagal Lietuvos Respublikos ar tarptautines sutartis ar ES teisės aktus dokumentas yra atleistas nuo legalizavimo ar tvirtinimo minėta pažyma.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje keliamas ginčas dėl Ambasados Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. spalio 24 d. kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2019 m. gruodžio 3 d. iki 2020 m. gruodžio 2 d. Prašyme nurodė, kad pagrindinis kelionės tikslas – darbas, kviečiantis asmuo – Bendrovė. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė kelionės draudimo liudijimą, banko pažymą, darbovietės pažymą, vairuotojo pažymėjimo kopiją, autoinspekcijos raštą, darbo sutartį, įmonės tarpininkavimo raštą, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, registravimo pažymėjimą, sutikimą, lėktuvo bilietų rezervaciją, pasų kopijas. Ambasada, vadovaudamasi Įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (58.4.3.2)NV58-1079 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo (duomenys neskelbiami) piliečiui S. I.“ atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą remdamasi trimis pagrindais: kad jis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (2 punktas); kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (3 punktas) ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (10 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-1567-811/2020 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. LVAT 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3997-552/2020 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – LVAT panaikino Ambasados 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.
2020 m. rugpjūčio 31 d. priimtas nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, remiantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2–3 punktais. Ginčijamame Sprendime jo priėmimo faktinis pagrindas nenurodytas, tačiau jo priėmimo motyvai išdėstyti Ambasados rašte („Motyvai“) „2020-08-31 sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą Nr. (58.4.3.2)NV58-546“. Šiame rašte nurodyta, jog Ambasados patarėjas, vykdydamas LVAT sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo prašymą suteikti jam nacionalinę vizą. Pareiškėjo papildomai teismui kartu su skundu teikti dokumentai vertinti nebuvo, kadangi jie nebuvo pateikti Ambasadai kartu su prašymu išduoti nacionalinę vizą. Motyvuose nurodyta, jog nagrinėjant pareiškėjų Uzbekistano Respublikoje pateiktus prašymus išduoti vizą, yra nustatoma nemažai galimai padirbtų ar suklastotų dokumentų, todėl visi pateikiami dokumentai yra tikrinami dėl jų tikrumo ar juose pateiktos informacijos autentiškumo, įvertinant visą Ambasadoje turimą ir (ar) pasiekiamą informaciją. Uzbekistano Respublikoje išduodamų dokumentų tvirtinimas pažyma Apostille konsuliniam pareigūnui leidžia įsitikinti pateiktų dokumentų autentiškumu, tačiau pareiškėjas nepateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka paliudyto jo nuorašo, o pateikta Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų Ministerijos Ferganos srities institucijos pažyma apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą nėra patvirtinta pažyma Apostille. Be to, pateiktoje Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo kopijoje nurodytas vairuotojo pažymėjimo numeris nesutampa su Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ferganos srities institucijos pažymoje apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą nurodytu pareiškėjo vairuotojo pažymėjimo numeriu. Tokiu būdu nurodyti dokumentai neatitinka Vizos išdavimo tvarkos apraše nurodytų reikalavimų, todėl konstatuota, jog pareiškėjas nepagrindė galiojančių C, CE kategorijų turėjimo fakto, o pateikti dokumentai kelia abejonių dėl jų autentiškumo arba jų turinio teisingumo. Be to, motyvuose taip pat nurodyta, jog 2020 m. liepos 27 d. Bendrovės paskelbtame informaciniame pranešime nurodyta, kad asmenų iš Uzbekistano Respublikos atvykimas į Bendrovę yra laikinai sustabdytas.
Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką reglamentuoja ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus nustato Įstatymas (ginčui aktuali redakcija) (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje apibrėžta, kad viza – į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką; šis laikas gali trukti iki 12 mėnesių. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje; o 7 dalyje – jog nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, turinčiam sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą. Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, šios vizos panaikinimo ir atšaukimo pagrindai reglamentuoti Įstatymo 19 straipsnyje. Nagrinėjamoje ginčo kontekste paminėtina, jog nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu: jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas); kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (Įstatymo 1 dalies 3 punktas). Sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos panaikinimo ir atšaukimo priima Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos – dėl visų rūšių vizų išdavimo ar atsisakymo jas išduoti, dėl visų rūšių vizų panaikinimo ir atšaukimo (Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto kolegialių institucijų 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, (toliau – ir Vizų tvarkos išdavimo aprašas) 5 punkte nurodyta, jog Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos panaikinimo ir atšaukimo priima konsuliniai pareigūnai. Sprendimą dėl Šengeno vizos išdavimo gali priimti ir Lietuvos vizų tarnybos užsienyje vadovas, veikiantis kaip konsulinis pareigūnas. Duomenis apie išduotą Šengeno vizą į Užsieniečių registrą gali įrašyti tiek pats Lietuvos vizų tarnybos užsienyje vadovas, tiek ir kitas konsulinis pareigūnas.
Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), nuostatos. Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – kad nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. pvz. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12)).
Teismas pirmiausiai pažymi, jog LVAT įpareigojimas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl vizos jam išdavimo, nesuponuoja besąlygiškos Ambasados pareigos išduoti jam nacionalinę vizą. Minėtas teismas gali panaikinti pirmosios instancijos sprendimą dėl įvairių, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 145 straipsnyje įtvirtintų, pagrindų. Šiuo gi atveju, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog LVAT 2020 m. gegužės 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3997-552/2020 konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė materialinės teisės normas. Nepaisant to, ši aplinkybė negali būti vertinama taip, kaip ją skunde supranta pareiškėjas – Ambasada nebuvo įpareigota suteikti jam nacionalinę vizą, o tik išnagrinėti jo 2019 m. spalio 24 d. prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo iš naujo (be abejo, atsižvelgiant į LVAT sprendime nurodytą teisinį vertinimą).
Paminėtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas byloje Nr. eI2-1567-811/2020 išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Ambasados 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą, kuriame buvo atsisakyta suteikti jam nacionalinę vizą. Aptariamoje byloje vertinta, jog skundžiamas sprendimas buvo grindžiamas Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2–3 ir 10 punktais, Teismas nustatė, jog Bendrovės pateikti dokumentai (Centrinio duomenų banko išrašas) nepatvirtino, jog nekilnojamasis turtas prašymo nagrinėjimo metu priklausė Bendrovei; teismas taip pat vertino, jog pareiškėjas neturi reikiamos profesijos įgūdžių. Tokia išvada buvo padaryta internetiniame puslapyje https://stat.uz/ru/uslugi-l/svedeniva-iz-egrpo (Uzbekistano valstybinis statistikos komitetas) patikrinus informaciją apie įmonę „Regional Equipment Engineering“, kuri išdavė pažymą apie pareiškėjo darbą, ir nustačius, kad jos veikla yra pramonės technikos ir įrenginių montavimas; teismas taip pat pažymėjo, jog pažyma patvirtinta, kad pareiškėjas vairuotoju dirbo nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 6 d., tačiau sunkiasvorius automobilius su priekaba leidžiančią vairuoti kategoriją CE įgijo tik 2019 m. gegužės 18 d. Matytina, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek LVAT minėtoje byloje skundžiamą sprendimą vertino būtent šių aplinkybių kontekste, o nagrinėjamoje byloje šios aplinkybės negali būti pakartotinai vertinamos (atitinkamai pareiškėjo skundas ir negali būti patenkintas remiantis šiais argumentais).
Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodo, jog teismai jau vertino aplinkybę dėl jo vairuotojo pažymėjimo. Tačiau ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Duomenys, gauti mediacijos metu, negali būti įrodymais administracinėje byloje. Informacija, kuriai netaikomas konfidencialumo reikalavimas, nustatoma mutatis mutandis taikant Mediacijos įstatymo nuostatas. To paties straipsnio 6 dalyje reglamentuota, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, jog teismas aptariamus įrodymus (dėl pareiškėjo vairavimo pažymėjimo) vertino būtent šių nuostatų, t. y. ABTĮ tvarka, o ne konsulinio pareigūno darbinių įsipareigojimų (be kita ko, Vizų kodekso 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrinant, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas taip pat privalo patikrinti, ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas) kontekste, kadangi dėl to ginčo minėtose bylose nebuvo. Šiuo gi atveju, Ambasadai įvykdžius LVAT sprendimą ir iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, nustatyta, jog pareiškėjo vairuotojo pažymėjimas kelia abejonių, todėl ir buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą kitais pagrindais, nei LVAT panaikintame Ambasados 2019 m. lapkričio 19 d. sprendime.
LVAT praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.). Taigi, Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte ir Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, t. y. ar kyla pagrįstų abejonių dėl jo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis.
Pažymėtina, kad ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje Nr. C-84/12 konstatavo, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Iš kartu su sprendimu pateiktų motyvų matyti, jog nagrinėjant pareiškėjų Uzbekistane pateiktus prašymus išduoti vizą, yra nustatoma nemažai galimai padirbtų ar suklastotų patvirtinamųjų dokumentų, todėl visi pateikiami dokumentai yra tikrinami dėl jų tikrumo ar juose pateiktos informacijos autentiškumo, įvertinant visą Ambasadoje turimą ir (ar) pateiktą medžiagą. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas kartu su prašymu išduoti nacionalinę vizą, be kita ko, pateikė vairuotojo pažymėjimo kopiją, kuri nebuvo patvirtinta pažyma Apostille, be to, skyrėsi Uzbekistano Respublikos institucijos pažymoje, kuria patvirtinta, jog pareiškėjas turi vairuoto pažymėjimą, ir pareiškėjo pateiktoje vairuotojo pažymėjimo kopijoje nurodyti pažymėjimo numeriai. Minėta, jog nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas); kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Minėto reglamentavimo kontekste vertinant, ar užsienietis, siekiantis gauti nacionalinę vizą tikslu, kaip antai nurodytam pareiškėjo prašyme, t. y. darbas Lietuvos Respublikos įmonėje, kuri teikia tarpininkavimo pareiškimą, nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo, yra svarbios aplinkybės, susijusios tiek su pareiškėjo pareiškimų patikimumu, tiek su įmonės, kuri tarpininkauja dėl vizos išdavimo, o ginčo atveju – įdarbino pareiškėją, vykdoma veikla bei užsieniečių įdarbinimo joje praktika (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3733-624/2020), taip pat pagrįstų abejonių dėl dokumentų, kuriais inter alia grindžiami jo pareiškimai, autentiškumo arba jų turinio teisingume buvimas (nebuvimas).
Teismo įsitikinimu, šiuo atveju pagrindinis atsakovės argumentas – jog pareiškėjo pateiktoje Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo kopijoje nurodytas vairuotojo pažymėjimo numeris (Nr. AF0764618) nesutapo su Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos institucijos pažymoje apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą nurodytų pareiškėjui išduotu vairuotojo pažymėjimu numeriu (Nr. 0001505950). Tačiau teismui įvertinus šiuos duomenis (duomenys buvo pateikti ir administracinėje byloje Nr. eI2-1567-811/2020), matyti, jog šis atsakovės argumentas yra klaidingas. Pareiškėjo vairuotojo pažymėjime 5 skiltyje pateiktas pažymėjimo numeris (AF0764618) sutampa su Uzbekistano Respublikos pažymoje nurodytu numeriu (pažymos 5 skiltis, Nr. AF0764618). Atsakovės minimas numeris DL0001505950 yra pateiktas kitoje kategorijoje ir yra neaktualus nagrinėjamam ginčui. Atitinkamai esminis atsakovės Sprendimo argumentas yra nepagrįstas.
Be to, LVAT 2020 m. gegužės 13 d. sprendime nurodė, jog pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 78.14 punktą, vizų tarnyba turi teisę pareikalauti pateikti dokumentą, patvirtinantį užsieniečio kvalifikaciją, patvirtintą pažyma (Apostille) arba legalizuotą. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio pažymos pateikimas nėra privalomas. Teismas papildomai pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad Ambasada būtų reikalavusi pareiškėjo pateikti atitinkamai patvirtintą pažymą, o šis atsisakė tai padaryti. Ambasada taip pat neprašė pareiškėjo patikslinti duomenų dėl, jos įsitikinimu, nesutapusiu pažymėjimo numerių. Pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 79 punktą vizų tarnybos valstybės tarnautojas, pagrįstais atvejais (pavyzdžiui, siekdamas įsitikinti įmonės, kurios vadovu ar dalyviu užsienietis yra, įsteigimo ir (arba) įsigijimo aplinkybėmis; siekdamas išsiaiškinti užsieniečio atvykimo į Šengeno erdvę aplinkybes; kilus pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo; siekdamas nustatyti, ar nėra atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, nurodytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje) gali pakviesti prašymą išduoti nacionalinę vizą pateikusį užsienietį pokalbio ir (arba) paprašyti pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius prašyme išduoti nacionalinę vizą ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis. Taigi, remiantis prieš tai nurodytu teisiniu reglamentavimu, Ambasadai iškilus klausimų dėl pareiškėjo turimų profesinių įgūdžių ir (ar) jo pateiktų dokumentų, yra galimybė iškilusius neaiškumus išsiaiškinti ir priimti pagrįstą galutinį individualų administracinį aktą. Akcentuotina, jog atsakovė turėjo reikiamus dokumentus (pažymėjimą ir Uzbekistano įstaigos pažymą dėl pažymėjimo turėjimo), tačiau netinkamai juos vertino, neprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimus ar dokumentus, todėl ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.
Teismo obiter dictum (lot. pasisakytina tarp kitko). Pareiškėjas tikino, jog Ambasada Sprendime negalėjo remtis Įstatymo 19 straipsnio 2–3 ir 10 punktu, kadangi taip nurodė LVAT. Tačiau teismas pažymi, jog LVAT 2020 m. gegužės 13 d. sprendime vertino aplinkybes, susijusias su atsakovės Ambasados 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu. Teismas, konstatuodamas minėtą aplinkybę, t. y. jog atsakovė rėmėsi įstatymo nuostatomis, kuriomis remtis negalėjo, vertino, jog byloje susiklosčiusių aplinkybių kontekste negalima buvo remtis paminėtomis nuostatomis. Tačiau tai nereiškia, jog teisės normomis apskritai negalima buvo remtis pakartotinai nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti vizą (nors ir nagrinėjamoje byloje pripažintina, jog minėtos normos buvo pritaikytos netinkamai, kadangi nepagrįstai konstatuota, jog skiriasi vairuotojo pažymėjime ir institucijos pažymoje nurodyti numeriai).
Priimdama procesinį sprendimą, teisėjų kolegija susipažino su LVAT procesiniais sprendimais panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis ir taikoma teise bylose (pavyzdžiui, 2020 m. balandžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3864-575/2020, 2020 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3733-624/2020, 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-3997-552/2020), kurioje užsieniečiai, įsidarbinę Bendrovėje, taip pat ginčijo Ambasados sprendimus atsisakyti išduoti nacionalinę vizą ir prašė įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, ir pažymi, kad šiose byloje priimtų sprendimų rezultatus apsprendžia ne skirtingas procesinės ar materialinės teisės normų aiškinimas ar taikymas, o jose pateiktų įrodymų visumos, kuri nėra visiškai tapati, vertinimas.
Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad Ambasada tinkamai nepagrindė abejonės dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų, nereikalavo iš jo papildomų paaiškinimų ir (ar) dokumentų bei nepagrįstai nurodė, jog nesutampa pareiškėjo vairuotojo pažymėjime ir Uzbekistano Respublikos institucijos pažymoje nurodyti vairuotojo pažymėjimo numeriai (šis argumentas laikytinas esminiu nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi Sprendimo motyvuose svaresnių argumentų nepateikta. Aplinkybė, jog Bendrovė yra sustabdžiusi naujų užsieniečių priėmimą į darbą, yra teisiškai nesusijusi su nagrinėjama pareiškėjo situacija; o dėl Apostilles buvo pasisakyta tiek šiame, tiek LVAT 2020 m. gegužės 13 d. sprendime). Atitinkamai pareiškėjo skundas tenkintinas, skundžiamas atsakovės Ambasados 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. (58.4.3.2)NV58-546 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Uzbekistano Respublikos piliečiui S. I.“ naikintinas, o atsakovė įpareigotina išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. spalio 24 d. prašymą išduoti jam nacionalinę vizą iš naujo.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 ir 133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. I. (S. I.) skundą tenkinti.
Panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-546 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Uzbekistano Respublikos piliečiui S. I.“.
Įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje iš naujo išnagrinėti pareiškėjo S. I. (S. I.) prašymą išduoti nacionalinę vizą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.