- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-13
- Bylos Nr.
- P-525-9-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijai
- Trečiasis asmuo
- R. V.
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A22 – 138/2008 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Socialinės garantijos“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. V. dėl nutarimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UADBB „Socialinės garantijos“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2007 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos (toliau – ir Komisija) nutarimą Nr. N-20 (toliau – ir Nutarimas) bei įpareigoti Komisiją pakeisti pareiškėjui skirtą 15 000 Lt baudą į įspėjimą, apie nuobaudos pakeitimą viešai paskelbiant atsakovo interneto tinklapyje (www.dpk.lt); taip pat prašė panaikinti Komisijos 2007 m. vasario 6 d. nutarimą surengti pareiškėjo direktoriaus R. V. draudimo brokerių kvalifikacinį egzaminą.
Nurodė, kad sankcijos pareiškėjui buvo pritaikytos už tai, kad pažeistas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – ir Draudimo įstatymas) 149 straipsnio 6 dalies reikalavimas atidaryti atskirą banko sąskaitą, į kurią pervedamos tik draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų lėšos ir draudikų lėšos, skirtos išmokėti šiems asmenims, tačiau toks pažeidimas negali būti laikomas šiurkščiu. Pažymėjo, kad pažeidimas padarytas dėl to, jog dažnai keitėsi pareiškėjo darbuotojai, atsakingi už jo finansinę apskaitą, todėl lėšos iš ūkinės sąskaitos buvo pervedamos į atskirą sąskaitą, tačiau šios lėšos nebuvo pasisavintos, iššvaistytos ar panaudotos kokiu nors neteisėtu būdu, o dėl padaryto pažeidimo niekam nebuvo padaryta jokios žalos, įmokos draudikams buvo pervedamos laiku, jokių nusiskundimų nebuvo. Pabrėžė, kad Komisija nepagrįstai nustatė Draudimo įstatymo 149 straipsnio 4 dalies pažeidimą, t. y. nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas prieš sutarčių sudarymą neteikdavo klientams Draudimo įstatymo 78 ir 99 straipsniuose nurodytos informacijos, nes didžioji dalis tokios informacijos nurodyta draudimo taisyklėse, o šias taisykles ir kitą reikiamą informaciją draudimo brokeriai įteikdavo kiekvienam klientui, jokių nusiskundimų iš klientų niekada nebuvo gauta. Atsižvelgė į Draudimo įstatymo 151 straipsnio 8 dalį ir nurodė, kad Komisija turi teisę surengti draudimo brokerio peratestavimą, jei pasitvirtina skundai dėl brokerio veiklos ar patikrinimo duomenys kelia abejonių dėl jo kvalifikacijos, tačiau tokia poveikio priemonė gali būti skiriama draudimo brokeriui, o nagrinėjamu atveju ji buvo skirta direktoriui R. V. , kaip įmonės (pareiškėjo) administracijos vadovui, o ne kaip draudimo brokeriui. Pabrėžė, jog jam už nustatytus pažeidimus buvo skirtos net trys poveikio priemonės, t. y. bauda, įpareigojimas direktoriui perlaikyti kvalifikacinį egzaminą ir viešas paskelbimas apie įmonei skirtą baudą, tokios poveikio priemonės nėra suderinamos su administracinės atsakomybės principais, nes Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 33 straipsnyje numatyta, kad, esant keliems pažeidimams, sankcija parenkama pagal sunkesnį iš jų.
Atsiliepimas
Atsakovas Komisija atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.
Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2004 m. gruodžio 21 d., t. y. nuo tos dienos, kai jam buvo išduota licencija, nevykdė Draudimo įstatymo 149 straipsnio 6 dalies reikalavimų. Be to, siūlydamas sudaryti draudimo sutartis, pareiškėjas neteikė klientams visos Draudimo įstatymo 78 ir 99 straipsniuose numatytos informacijos. Pažymėjo, jog abu minėti pažeidimai susiję su draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusiųjų asmenų apsauga ir jie buvo vertinami kartu. Nurodė, kad nustatytų pažeidimų sudėtis yra formali, todėl nustatyti pasekmes nėra būtina. Pabrėžė, jog, skiriant pareiškėjui baudą, atsižvelgta į padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo kaltę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nes įstatyme numatyta maksimali 100 000 Lt bauda, o pareiškėjui buvo skirta tik 15 000 Lt bauda. Nurodė, kad paskelbta informacija apie pareiškėjui skirtą baudą nėra poveikio priemonė, tokia priemone taip pat nėra ir draudimo brokerio peratestavimas, nes ji nepatenka į Draudimo įstatyme numatytų poveikio priemonių sąrašą. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai suabejota draudimo brokerio, kuris vadovauja pareiškėjui, kvalifikacija ir patirtimi, todėl ir buvo nutarta jį peratestuoti. Pabrėžė, kad tuo atveju, jeigu draudimo brokeris R. V. nesutinka su nutarimu dėl peratestavimo, jis turi šį nutarimą skųsti pats, o pareiškėjas negali būti jo atstovu tokioje byloje.
Tretysis suinteresuotas asmuo R. V. atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu sutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl Nutarimo panaikinimo atmetė, o kitą skundo dalį paliko nenagrinėtą.
Teismas atsižvelgė į Draudimo įstatymo 149 straipsnio 4 bei 6 dalis ir pažymėjo, kad nurodytose teisės normose įtvirtinti reikalavimai skirti apsaugoti draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų, nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų ir draudikų teises, tačiau pareiškėjas tokių reikalavimų nesilaikė – nebuvo atidaręs atskiros sąskaitos draudimo lėšoms kaupti, klientams teikė ne visą informaciją. Nurodė, jog pareiškėjas yra profesionalus draudimo paslaugas teikiantis tarpininkas, todėl jis savo veikloje turi besąlygiškai laikytis imperatyvių teisės normų reikalavimų ir jo atsakomybės negali paneigti faktas, kad pažeidimai buvo padaryti dėl dažnos darbuotojų kaitos. Pabrėžė, kad Komisija pareiškėjo pažeidimus pagrįstai vertino kaip šiurkščius ir pagrįstai, vadovaudamasi Draudimo įstatymo 201 straipsniu, skyrė pareiškėjui baudą. Rėmėsi Draudimo įstatymo 201 straipsnio 3 dalimi ir padarė išvadą, jog paskirta bauda atitinka padarytus pažeidimus, skirta atsižvelgiant į tai, kad pažeidimai buvo trunkamojo pobūdžio, kėlė grėsmę trečiųjų asmenų interesams. Pažymėjo, kad pareiškėjas jau anksčiau buvo baustas 1 000 Lt bauda, tačiau išvadų nepadarė ir toliau nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad, viešai paskelbus apie pareiškėjui skirtą baudą, jis nebuvo pakartotinai nubaustas už tą patį pažeidimą, nes atsakovas šiais savo veiksmais tik įvykdė Draudimo įstatymo 192 straipsnio 11 punkte numatytą pareigą. Pabrėžė, jog Komisijos 2007 m. vasario 6 d. nutarimas surengti brokerio R. V. peratestavimą sukuria teises ir pareigas draudimo brokeriui R. V., o ne pareiškėjui, pareiškėjas neturi įgaliojimo atstovauti draudimo brokerį R. V., todėl pareiškėjo skundo dalis dėl šio nutarimo panaikinimo paliktina nenagrinėta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 3 punkto pagrindu.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas iš dalies buvo grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Taip pat pateikti tokie apeliacinio skundo argumentai:
1. Pažymėjo, kad Draudimo įstatymo 201 straipsnio 3 dalis numato galimybę skirti baudą draudimo įmonei ir draudimo tarpininkų įmonei. Pabrėžė, kad tokiems subjektams keliami skirtingi finansiniai veikos reikalavimai, todėl, sprendžiant, kokio dydžio baudą skirti, privalu įvertinti, kokiam subjektui ji skiriama (draudimo įmonei ar draudimo brokerių įmonei). Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įvertinta aplinkybė, jog draudimo įmonei 15 000 Lt bauda gali būti nedidelė, tačiau draudimo brokerių įmonei tai yra didelė bauda
2. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas, skirdamas pareiškėjui baudą, ankstesnių jo padarytų pažeidimų nevertino, padarė išvadą, jog į tokius pažeidimus neturėjo teisės atsižvelgti ir teismas. Be to, pareiškėjo anksčiau padarytas pažeidimas buvo visai kitokios rūšies ir į šį pažeidimą iš viso negalėjo būti atsižvelgiama (ATPK 32 str. 1 d. 5 p.).
3. Teismas nevertino aplinkybės, jog pagal savo pobūdį šiurkštus pažeidimas yra toks pažeidimas, kuriuo ne tik formaliai pažeidžiami teisės aktai, bet ir dėl kurio atsiranda žala teisės saugomoms vertybėms bei kuris padaromas tyčia.
4. Pažymi, kad, vertinant, ar viešas paskelbimas apie paskirtą nuobaudą yra poveikio priemonė, nepakanka atsižvelgti tik į Draudimo įstatyme numatytą poveikio priemonių sąrašą, svarbu įvertinti ir ATPK 20 straipsnio nuostatas, nors šis straipsnis tiesiogiai nėra taikomas atsakovo skiriamoms poveikio priemonėms. Nurodė, jog tokia poveikio priemone nebuvo siekta informuoti visuomenę apie atsakovo funkcijų vykdymą, o siekta sukelti neigiamus padarinius pareiškėjo reputacijai, t. y. jį nubausti, o toks poveikio priemonės tikslas atitinka ATPK 20 straipsnyje numatytus nuobaudos požymius.
5. Pabrėžė, kad jis draudėjams teikė įstatymo numatytą informaciją, t. y. negalima teigti, jog jis visiškai nevykdė Draudimo įstatymo 149 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, tačiau atsakovas jam baudą paskyrė už visišką minėtos įstatymo nuostatos nesilaikymą. Pažymėjo, kad nuobauda nebent gali būti skiriama tik už dalinį įstatymo reikalavimų nesilaikymą ir ji turi būti mažesnė.
6. Nesutiko su tuo, kad teismas dalį pareiškėjo skundo paliko nenagrinėtą, nes, nustatęs, jog dalis skundo yra pareikšta ne to pareiškėjo, teismas turėjo ABTĮ 54 straipsnio nustatyta tvarka spręsti netinkamos šalies pakeitimo tinkama klausimą, tačiau to nepadarė. Taip pat pabrėžė, kad jis taip pat turi teisę ginčyti Nutarimą, kuriuo poveikio priemonė pritaikyta jo administracijos vadovui.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo pareiškimu prisidėjo prie pareiškėjo apeliacinio skundo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pateikti iš dalies tokie patys argumentai kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat pateikti tokie nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Pabrėžė, kad pareiškėjas pažeidė svarbias Draudimo įstatymo nuostatas, užtikrinančias draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų apsaugą, tokie pažeidimai pagal savo pobūdį yra šiurkštūs, todėl pareiškėjui pagrįstai už jų padarymą paskirta 15 000 Lt bauda.
2. Nurodė, kad visais atvejais poveikio priemones parenka atsižvelgdamas į draudimo brokerių įmonių finansinę padėtį, pažeidimų sunkumą, poveikio priemonės įtaką draudimo brokerių įmonei. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra maža draudimo brokerių įmonė, jo veikla yra pelninga, o jam paskirta bauda sudaro tik 2 procentus nuo jo gautų pajamų per pirmus devynis 2006 metų mėnesius.
3. Pažymėjo, kad pareiškėjui paskirta bauda yra ne administracinė nuobauda, o ekonominė sankcija, paskirta už specialaus teisės akto - Draudimo įstatymo – pažeidimą, todėl ATPK tokiu atveju negali būti taikomas.
4. Nurodė, jog, nors skiriant pareiškėjui baudą nebuvo atsižvelgta į jo ankstesnius pažeidimus, tačiau ankstesnio pareiškėjo pažeidimo padarymas atspindi jo požiūrį į vykdomą draudimo tarpininkavimo veiklą bei šios veiklos trūkumus.
5. Pabrėžė, kad viešas paskelbimas apie paskirtą baudą nėra poveikio priemonė, nes Draudimo įstatyme tokia poveikio priemonė nėra nurodyta, o paskelbimu apie pareiškėjui paskirtą baudą atsakovas siekė įvykdyti Draudimo įstatymo jam numatytą pareigą informuoti visuomenę apie jo vykdomas funkcijas, bet nesiekė sukelti neigiamų padarinių pareiškėjo reputacijai.
6. Pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai dalį pareiškėjo skundo paliko nenagrinėtą, o ABTĮ 54 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 1 d. nutartimi apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Teismas pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 20 d. sprendimą: sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Nutarimą bei įpareigoti atsakovą pakeisti pareiškėjui skirtą baudą į įspėjimą, apie nuobaudos pakeitimą viešai paskelbiant atsakovo interneto tinklapyje, panaikino ir tokį pareiškėjo reikalavimą tenkino iš dalies – pakeitė Nutarimo 1 punktą ir pareiškėjui paskirtą 15 000 Lt baudą sumažino iki 3 000 Lt bei panaikino Nutarimo dalį, kuria nutarta paskelbti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktą Komisijos tinklalapyje; panaikino sprendimo dalį, kuria reikalavimas panaikinti Komisijos 2007 m. vasario 6 d. nutarimą surengti draudimo brokerio R. V. peratestavimą paliktas nenagrinėtas ir bylą dėl šio reikalavimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teismas nustatė, jog pareiškėjas savo veiklą pradėjo (gavo licenciją) 2004 m. gruodžio 21 d., o Draudimo įstatymo 149 straipsnio 6 dalyje nurodytą sąskaitą atidarė tik 2005 m. balandžio 13 d., tačiau ir po sąskaitos atidarymo ji nebuvo naudojama teisės aktų nustatyta tvarka pagal paskirtį, pareiškėjas tokių faktų neginčijo, todėl pripažino, jog pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Draudimo įstatymo 149 straipsnio 6 dalį. Atsižvelgė į Draudimo įstatymo 149 straipsnio 4 dalį ir pažymėjo, jog nei nutarime, nei 2007 m. sausio 30 d. išvadoje dėl UADBB „Socialinės garantijos“ patikrinimo rezultatų, nei 2007 m. sausio 5 d. patikrinimo akte Nr.28-17 nenurodyta, kuo remiantis padaryta išvada, jog pareiškėjas neteikė Draudimo įstatymo 78 ir 99 straipsniuose nustatytos informacijos, kokie dokumentai buvo tirti, kokie kiti informacijos šaltiniai naudoti. Padarė išvadą, jog, atsakovui nemotyvavus išvados apie Draudimo įstatymo 149 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir nepateikus išvadą patvirtinančių įrodymų, pripažintina, kad toks pažeidimas neįrodytas. Atsižvelgdamas į Komisijos 2004 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. N-30 „Dėl informacijos, kurią privalo teikti draudimo tarpininkai klientams“ (toliau – ir Nutarimas Nr. N-30) 7 ir 9 punktus, faktą, jog pareiškėjas kaltinamas tuo, kad neišsaugojo informacijos, kurios pagrindu būtų galima spręsti, ar klientams buvo teikiama informacija, numatyta minėto nutarimo 7 punkte, pabrėžė, jog, nors nei šiame nutarime, nei kituose teisės aktuose nėra įvardinta draudimo tarpininko pareiga saugoti minėtą informaciją, tačiau draudimo tarpininkas privalo užtikrinti, kad priežiūros institucija turėtų realią galimybę ir sąlygas atlikti savo funkcijas ir draudimo tarpininko veiklą patikrinti visais priežiūros institucijos kompetencijai priskirtais klausimais, todėl konstatavo, jog pareiškėjas šios bendrosios savo pareigos tinkamai nevykdė. Remdamasis tuo, kad šiurkštaus įstatymo ar kitų draudimo bei draudimo tarpininkavimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo sąvoka Draudimo įstatyme nepateikta, pažymėjo, kad kiekvienu atveju vertinant, ar pažeidimas šiurkštus, būtina atsižvelgti į jo padarymo aplinkybes, pažeidimo pobūdį, įtaką draudimo sistemos patikimumui bei veiksmingumui, kitų asmenų teisėms bei interesams ir kitas reikšmingas aplinkybes. Nurodė, kad duomenų apie informacijos, numatytos Nutarimo Nr.N-30 7 punkte, pateikimą klientams neišsaugojimas pagal savo pobūdį vertintinas kaip veiklos trūkumas, tačiau nelaikytinas šiurkščiu teisės aktų pažeidimu. Pažymėjo, kad reikalavimas atidaryti atskirą banko sąskaitą, į kurią pervedamos tik draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų lėšos ir draudikų lėšos, skirtos išmokėti šiems asmenims, yra imperatyvus ir aiškus, todėl atmetė pareiškėjo argumentą, kad pažeidimas padarytas, įmonės finansininkams gerai nesupratus Draudimo įstatymo 149 straipsnio 6 dalies esmės. Pabrėžė, kad užtikrinti įmonės finansinę drausmę yra ir įmonės vadovo pareiga, o minėtų reikalavimų nesilaikymas silpnina trečiųjų asmenų pasitikėjimą draudimo sistema, jos veiksmingumu. Nurodė, kad nepasinaudojimas specialia sąskaita buvo ne vienkartinis, o nuolatinio pobūdžio, tęsėsi nuo pareiškėjo veiklos pradžios iki atlikto tikrinimo (beveik 2 metus) todėl pripažino, kad Draudimo įstatymo 149 straipsnio 4 dalies reikalavimų nesilaikymas vertintinas kaip šiurkštus šio įstatymo pažeidimas, o atsakovas galėjo skirti pareiškėjui baudą Draudimo įstatymo 201 straipsnio 3 dalies pagrindu. Rėmėsi Draudimo priežiūros įstatymo 198 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju parenkant baudos dydį būtina atsižvelgti į tai, kad visi pažeidimai buvo ištaisyti dar tikrinimo metu, bei į tai, kad neigiamos pasekmės tretiesiems asmenims neatsirado. Atsižvelgdamas į tai, jog įstatymas numato, kad būtina įvertinti ir taikomos poveikio priemonės pasekmes asmeniui, kuriam ji taikoma, į pareiškėjo 2006 metų balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitą, faktą, kad pareiškėjo pelnas 2006 metais buvo tik 2973 Lt, tai yra kelis kartus mažesnis, nei paskirtoji 15 000 Lt bauda, vienas iš pažeidimų pripažintas neįrodytu, padarė išvadą, kad paskirta bauda yra per didelė, neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl mažintina iki 3 000 Lt. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A15 - 626/2005), ABTĮ 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis, faktu, jog Draudimo įstatymo 197 straipsnyje pateiktas išsamus poveikio priemonių sąrašas, kuriame nenumatyta, jog Komisijos spendimas gali būti skelbiamas viešai, Draudimo įstatymo 192 straipsnio 11 punktu, Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktu, pabrėžė, kad rezoliucinės dalies paskelbimas Komisijos tinklalapyje negali būti prilygintas visuomenės informavimui apie Komisijos veiklą ir funkcijų atlikimą, todėl nutarė Nutarimo Nr. N-20 dalį, kuria nutarta paskelbti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktą Komisijos tinklalapyje, panaikinti. Atsižvelgdamas į Draudimo įstatymo 194 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 5 ir 6 dalis, nesutiko su nurodyta aplinkybe, jog bauda pareiškėjui paskirta tiek atsakovo 2007 m. vasario 6 d. protokolu Nr.1KP-6, tiek Nutarimu, todėl neaišku, kuris aktas vykdytinas ir kokio dydžio bauda skirta pareiškėjui, kadangi tokia sprendimų įforminimo tvarka nereiškia dvigubo baudimo, nes priimamas vienas sprendimas, vadinasi, skiriama ir viena bauda, o vykdymui pateikiamas administracinis aktas (nutarimas), kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia (sprendimas). Teismas, vertindamas sprendimo dalį, kuria paliktas nenagrinėtu pareiškėjo reikalavimas panaikinti atsakovo 2007 m. vasario 6 d. nutarimą surengti pareiškėjo direktoriaus R. V. draudimo brokerių kvalifikacinį egzaminą, pažymėjo, kad skundas paduotas UADBB „Socialinės garantijos“ vardu, būtent ši įmonė nurodyta pareiškėju skunde, o R. V. kaip pareiškėjas nenurodytas. Pabrėžė, jog kadangi skundas R. V. vardu nepaduotas, nėra pagrindo išvadai, kad skundą jo vardu padavė tokių įgalinimų neturintis asmuo, todėl panaikino teismo sprendimo dalį, kuria reikalavimas panaikinti atsakovo 2007 m. vasario 6 d. nutarimą surengti draudimo brokerio R. V. peratestavimą paliktas nenagrinėtas. Nurodė, kad R. V. savo vardu ir turėtų kreiptis į teismą dėl galimai pažeistos savo teisės gynimo, o kadangi pareiškėjo UADBB „Socialinės garantijos“ teisių aptariamas Nutarimas nepažeidė, jam nepriklauso reikalavimo teisė ir šio pareiškėjo reikalavimas dėl minėto nutarimo panaikinimo turėtų būti atmestas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į ABTĮ 54 straipsnį, o teismas nepasiūlė pareiškėjui dėl dalies reikalavimų pareiškėją pakeisti tinkamu, tuo neįvykdydamas ir ABTĮ 10 straipsnio reikalavimų, todėl nutarė bylą dėl aptariamo reikalavimo perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
V.
Komisija 2008 m. balandžio 30 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A248 – 138/2008 pagal UADBB „Socialinės garantijos“ apeliacinį skundą, prie kurios prisidėjo tretysis suinteresuotas asmuo R. V. , dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal UADBB „Socialinės garantijos“ skundą Komisijai, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais; bylą priimti iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nesutinka su teismo išvada, jog Komisija neįrodė, kad pareiškėjas pažeidė Draudimo įstatymo 149 straipsnio 4 dalies ir Nutarimo Nr. N-30 4 punkto reikalavimus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių jo teiginį, kad jis teikė klientams visą teisės aktuose nustatytą informaciją, pagrindžiančių įrodymų, o Komisijos posėdžio metu pats pripažino, kad klientams teikė ne visą informaciją. Remdamasis Draudimo įstatymo nuostatomis (192 str. 4 p., 193 str. 1 d. 1 p., 147 str. 5 d., 149 str. 4 d.), Nutarimo Nr. N-30 4 ir 9.1 punktais, nurodo, kad patikinimo metu reikalavo, jog pareiškėjas pateiktų dokumentus, patvirtinančius, kad klientams buvo teikiama Draudimo įstatymo 78 ir 99 straipsniuose nustatyta informacija, tačiau tokie dokumentai Komisijai nepateikti, nurodant, kad jie įmonėje nebuvo saugomi. Pabrėžia, kad toks argumentas vertintinas kaip bandymas išvengti atsakomybės už teisės aktų reikalavimų pažeidimus, o, nesant tinkamą minėtų pareigų vykdymą patvirtinančių dokumentų, Komisija turėjo pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjas tokių pareigų nevykdė ir konstatuoti teisės normų reikalavimų pažeidimą.
2. Nesutinka su teismo išvadomis, dėl kurių sumažinta pareiškėjui paskirta bauda. Nurodo, kad, priimant sprendimą dėl baudos skyrimo pareiškėjui, Komisija žinojo, kad nustatyti pažeidimai buvo ištaisyti dar tikrinimo metu, ir į tai atsižvelgė nustatydama baudos dydį, todėl teismas šiuo pagrindu baudą sumažino nepagrįstai. Pažymi, kad padaryti pažeidimai formalūs, todėl pasekmės neturi būti įrodinėjamos, atitinkamai negali būti mažinamas paskirtos baudos dydis dėl to, kad formalaus pažeidimo atveju nenustatytos pažeidimo pasekmės. Pabrėžia, kad teismas neįvertino pareiškėjo 2005 metų pelno dydžio, be to, bet kuriuo atveju Draudimo įstatymas nenumato, jog, vertinant taikomos poveikio priemonės pasekmes asmeniui, kuriam ji taikoma, turi būti atsižvelgiama į jo pelną. Nurodo, kad nustatytas įpareigojimas įvertinti taikomos poveikio priemonės pasekmes asmeniui, kuriam ji taikoma, reiškia, jog turi būti įvertinamos įmonės pajamos, o nagrinėjamu atveju pareiškėjui skirtos baudos dydis sudarė vos 1,5 procento nuo jos 2006 metais gautų pajamų. Pabrėžia, kad UADBB „Socialinės garantijos“ nėra maža draudimo brokerių įmonė, ji yra ekonomiškai stipri, o sukelti pažeidėjui neigiamas pasekmes ir atgrasyti jį nuo naujų pažeidimų yra vienas esminių baudos tikslų. Pabrėžia, kad net ir tuo atveju, jeigu vienas Komisijos nustatytų pažeidimų laikytinas neįrodytu, paskirta 15 000 Lt bauda vis tiek nevertintina kaip per didelė. Pažymi, kad teismas pripažino šiurkštų Draudimo įstatymo 149 straipsnio 6 dalies pažeidimą, o pareiškėjas, nevykdydamas minėtos nuostatos reikalavimų, sukėlė realią grėsmę draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų interesams. Remiasi Draudimo įstatymo 201 straipsnio 3 dalimi ir pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu vienas iš nustatytų pažeidimų pripažintinas neįrodytu, tai nesuponuoja būtinybės mažinti skirtos baudos dydį. Pabrėžia, kad, spręsdamas, ar pareiškėjui skirtinos baudos dydis mažintinas, apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į ankstesnį pareiškėjo elgesį.
3. Nurodo, kad teismo nutarties dalis, kuria byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, yra nepagrįsta. Vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. AS16 - 420/2007), pažymi, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis imperatyvia ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata ir atsisakyti priimti nagrinėti tokį reikalavimą, tačiau to nepagrįstai nepadarė. Atsižvelgdamas į ABTĮ 136 straipsnį, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje bylą privalėjo nutraukti pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą. Pabrėžia, kad, perduodamas tokį reikalavimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos (bylos Nr. A11 - 1672/2006; AS5 - 534/2007). Remiasi ABTĮ 54 straipsniu ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nesinaudojimas savo teisėmis negali būti pripažįstamas pagrindu bylą perduoti iš naujo nagrinėti. Nurodo, kad teismas neturi pareigos pasiūlyti pareiškėjui dėl dalies reikalavimų pareiškėją pakeisti kitu asmeniu, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo pažeisti ABTĮ 10 straipsnio reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju prašymą dėl proceso atnaujinimo Komisija grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.
Pažymėtina, kad procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).
Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Savo prašymą atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą Komisija grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog neįrodytas UADBB „Socialinės garantijos“ padarytas nuostatų, susijusių su informacijos teikimu, pažeidimas, be to, teismas nepagrįstai sumažino įmonei skirtą baudą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjus bylos medžiagą, pateiktą prašymą dėl proceso atnaujinimo, daro išvada, kad Komisija nenurodė jokių konkrečių materialinės teisės normų pažeidimų, nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė esminį normos pažeidimą, nesivadovavo materialinės teisės taikymo tikslais. Komisija nepateikė įrodymų, leidžiančių abejoti teismo padarytos išvados, kad Draudimo įstatymo 149 straipsnio 4 dalies pažeidimas neįrodytas, pagrįstumu. Be to, teismas, atsižvelgdamas į visas bylai reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais, sumažino baudos dydį. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrindė proceso atnaujinimo šioje administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
ABTĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Išnagrinėjus, pateiktą prašymą, konstatuotina, kad Komisija nepagrindė teiginio, jog teismas, nagrinėdamas bylą, nesivadovavo suformuota praktika, nepateikė tokio teiginio įrodymų, nenurodė konkrečios praktikos, kurioje bylos aplinkybės būtų analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms, todėl nėra pagrindo procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartimi byla dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Komisijos 2007 m. vasario 6 d. nutarimą surengti draudimo brokerio R. V. peratestavimą grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Dėl tokio reikalavimo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 21 d. yra priėmęs sprendimą, tačiau jis dar neįsiteisėjęs. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme dėl minėto Vilniaus apygardos administracinis teismo sprendimo yra priimtas nagrinėjimui Komisijos apeliacinis skundas. Todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. P3-27/2004), konstatuotina, kad šioje dalyje administracinės bylos procesas nėra pasibaigęs ir jis negali būti atnaujinamas (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Komisijos pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A248 – 138/2008 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą atsisakytina atnaujinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A248 – 138/2008 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Socialinės garantijos“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. V. dėl nutarimų panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.