Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

sekretoriaujant J. Š.

dalyvaujant ieškovei A. S.

atsakovui R. S.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. S. ir atsakovo R. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 28 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui R. S. dėl išlaikymo dydžio pakeitimo nepilnamečių vaikų išlaikymui, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Išvadą teikianti institucija - Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas, jo pageidavimu, suderinęs laiką su ieškove, susitinka su vaikais atsakovo gyvenamojoje vietoje, arba kitoje tinkamoje vietoje. Susitikimų su vaikais trukmė ir laikas yra derinami su ieškove.

Atsakovas turi teisę paimti vaikus atostogų ar švenčių metu, į turistines keliones. Trukmė ir laikas derinami su ieškove, tačiau bet kokiu atveju atsakovas turi teisę pasiimti vaikus kasmetinių atostogų metu iki 14 kalendorinių dienų, apie tai prieš 7 dienas įspėdamas ieškovę.

Atsakovas įsipareigoja derinti su ieškove susitikimų su vaikais laiką, gyvenimo atostogų ar švenčių metu laiką pas vieną iš tėvų taip, kad abu vaikai galėtų bendrauti tarpusavyje. Vieną savaitgalį per mėnesį abu vaikai praleidžia su tėvu, kitą, dalį atostogų vaikai praleidžia kartu su motina.

Ieškovės reikalavimą taikyti atsakovo turto priverstinę hipoteką teismas atmetė.

Teismas taip pat priteisė iš ieškovės atsakovui dalį 600 Lt išlaidų už advokato paslaugas.

Dėl išlaikymo dydžio pakeitimo ir išlaikymo sūnui P. priteisimo teismas pažymėjo, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, taikant teisės analogiją, atsižvelgiama į CK 6.461 str. 2 d. nuostatas, kad vieno mėnesio trukmės išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą. Nepilnametį vaiką privalo išlaikyti abu tėvai, todėl 800 Lt suma dalinama per pusę. Teismo teigimu, duomenų, kad atsakovas yra ribotai darbingas, nėra. Teismas pabrėžė, kad pagal atsakovo pateiktus įrodymus apie jo ir jo šeimos padėtį ir gaunamas pajamas, dabartiniu metu jis nėra pajėgus mokėti vaikų išlaikymui ieškovės reikalaujamą 1500 Lt sumą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Teismo nuomone, priteisus tokio dydžio išlaikymą, atsakovui neužtektų lėšų sumokėti už buto nuomą, sveikatos draudimą, neskaitant tai, kad jam pačiam būtinos lėšos pragyvenimui. Todėl iš atsakovo teismas priteisė mažesnę, nei prašė ieškovė, išlaikymo jo vaikams sumą.

Dėl priverstinės hipotekos teismas pabrėžė, kad pagrindo taikyti ją atsakovui priklausančiai buto daliai nėra. Teismas pažymėjo, kad atsakovas rūpinasi savo vaikų auklėjimu, nevengia jų išlaikyti, jis dirba, taigi turi pastovų pajamų šaltinį, todėl yra visos galimybės išieškoti lėšas vaikų išlaikymui iš atsakovo darbo užmokesčio.

atsakovas šioje byloje priešieškinio dėl vaikų bendravimo tvarkos nustatymo iš naujo nebuvo pareiškęs, buvo pateikti tik atsiliepimas, papildomas atsiliepimas į ieškinį. Todėl apelianto nuomone, teismas, pagal CPK 376 str. 3 d., teismo posėdyje paaiškėjus bylos aplinkybėms turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus ir patenkinti daugiau reikalavimų, tačiau teismas nesiaiškino dėl vaikų bendravimo tvarkos, ypač sūnaus P. bendravimo su tėvu, prieš kurį tėvas vartojo fizinį skausmą. Teismas nesiaiškino, kokiomis sąlygomis, kokioje gyvenamojoje vietoje sūnus bendrautų su tėvu, net nebuvo apklaustos šalys, nepasisakė Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovas, teismas šiuo klausimu byloje netyrė įrodymų visumos, kaip to reikalauja CPK 185 str. Apeliantės teigimu, teismas nesiaiškino, ar iš viso galimas sūnaus Pauliaus bendravimas su tėvu;pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš apeliantės advokato atstovavimo išlaidas, formaliai vadovavosi CPK nuostatomis. Teigia, kad ieškovės ieškinys buvo pateiktas pagrįstai, ginant vaikų interesus, todėl daryti nuolaidų atsakovui apeliantė neturėjo, įvertinant, kad atsakovas turi turto, yra darbingas. Apeliantės nuomone, teismas turėjo teisę nepriteisti advokato atstovavimo išlaidų ir privalėjo tai daryti, įvertinęs, kad atsakovas neteikia vaikams išlaikymo;pirmosios instancijos teismas priteisė per mažą išlaikymo vaikams sumą, įvertinant, jog vaikų poreikiai buvo įrodyti rašytiniais įrodymais. Teismas turėjo vadovautis CK 3.3 str. norma, kur aiškiai nurodyta, kad vienas iš prioritetinių yra vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principas, kuris reiškia, kad spręsdami visus šeimos klausimus, susijusius su vaikais, tiek tėvai, tiek ir teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Apeliantės nuomone, teismas mažindamas išlaikymo dydį, nepagrįstai vadovavosi principu, kad atsakovas nuomojasi butą, turi išmokėti ieškovei priteistą piniginę kompensaciją. Teigia, kad tai neturi daryti įtakos vaikų išlaikymui skiriamai pinigų sumai. Atsakovas turi ieškoti galimybių, susirasti papildomą darbą, gauti papildomas lėšas. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad piniginė 60 000 Lt kompensacija jai buvo priteista už jai priklausantį turtą, įsigytą iki santuokos. Tai nebuvo atsakovo, kaip sutuoktinio, nuosavybės dalis. Be to, apeliantės pabrėžia, kad neaišku, kokiu pagrindu teismas nustatė, jog P. medikamentas „Concerta“ yra reikalingas tik mokslo metų pradžioje. Ieškovė pažymi, kad sūnui P. gydymas reikalingas nuolat, visus metus;pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas taikyti priverstinę hipoteką, numatytą CK 3.197 str., nes negalima laikyti išlaikymo vaikams teikimu 2009-08-03 abiejų sūnų išlaikymui gautų 350 Lt, nors teismo nutartis dėl laikino išlaikymo priteisimo buvo priimta 2009-05-22 ir pateikta vykdyti antstoliui. Apeliantė teigia, kad įmonė, kurioje atsakovas dirba, yra sunkioje finansinėje padėtyje. Todėl vaikams išlaikymo teikimo garantu yra tik atsakovui priklausantis turtas.

ieškovė nepateikė įrodymų, kad nuo Vilniaus miesto 2007-05-03 sprendimo iš esmės pasikeitė vaikų poreikiai, tėvų turtinė padėtis ar atsirado kitos esminės aplinkybės, kad būtų būtinybė keisti išlaikymo vaikams dydį, šalių nustatytą sutartyje. ieškovės nurodomos sumos vaikų išlaikymui yra akivaizdžiai per didelės ir nepagrįstos tinkamais įrodymais, o kai kuriais atvejais apelianto nuomone kyla abejonės dėl ieškovės sugebėjimo racionaliai įvertinti tikruosius vaikų poreikius bei tvarkyti savo pajamas. Teigia, kad nors ieškovė mini, kad sūnui P. reikalingi brangūs vaistai „Concerta“, tačiau visą tą laiką, kai P. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu, jokių papildomų išmokų vaistams ieškovė apeliantui nemokėjo. Dėl sūnaus A. ortodontinio gydymo išlaidų apeliantas pabrėžia, kad UAB „Baldentas“ pažyma buvo išduota 2006-05-12. Taigi iki šiol ieškovė nesiėmė jokių priemonių, kad šis gydymas būtų atliktas, todėl apelianto teigimu, kyla klausimas, kiek pagrįstas šis reikalavimas ir ar gauti pinigai būtų panaudoti ortodontiniam vaiko gydymui. Be to, ortodontinis gydymas netruktų iki pilnametystės, todėl įskaičiuoti jį į išlaikymą iki pilnametystės, nėra pagrindo. Teigia, kad apeliantas neprieštaravo, jog sūnaus P. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su motina, logiška, kad turėtų mokėti jam išlaikymą, kuris buvo nustatytas sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir kurį turėjo mokėti ieškovė (250 Lt). Be to, apelianto nuomone, skiriant išlaikymą vaikams periodinėmis piniginėmis išmokomis, turėjo būti atsižvelgta ne vien tik į vaikų poreikius, nors ir esančius prioritetu, bet ir į tėvų finansines galimybes;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovė, gaudama didesnį atlyginimą, gali skirti didesnes pinigų sumas vaikų išlaikymui, negu šiuo metu gali skirti apeliantas. Be to, nors teismo sprendimu santuokoje įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), apeliantui ir ieškovei buvo padalintas lygiomis dalimis, tačiau po skyrybų šiame bute liko gyventi tik ieškovė su sūnumi A., o atsakovas yra priverstas nuomoti butą, bei mokėti nuomos mokestį. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jis dar turi išmokėti 60 000 Lt kompensaciją ieškovei, kuri buvo numatyta sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Visos šios aplinkybės, apelianto nuomone, nebuvo įvertintos nustatant iš atsakovo priteisiamo išlaikymo dydį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo padidintas mokėtinas vaikams išlaikymas, yra neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl išlaikymo vaikams dydžio atsakovas nurodo, kad ieškovės reikalaujamos vaikų išlaikymo išlaidos yra dirbtinai padidintos bei nepagrįstos tinkamais įrodymais, taip pat paskaičiuotos neatsižvelgiant į tėvų galimybes materialiai išlaikyti savo vaikus, todėl teismas pagrįstai ieškovės reikalaujamas išlaikymo sumas sumažino. Atsakovo nuomone, teismas priteisė iš jo per didelį išlaikymą periodinėmis išmokomis, kuris neatitinka atsakovo turtinės padėties bei galimybių.

Dėl priverstinės hipotekos pažymi, kad teismas pagrįstai atmetė ieškovės prašymą taikyti hipoteką. Teigia, kad bendrovė nėra bankrutuojanti, normaliai vykdo savo veiklą, turi nemažai statybos objektų.

Dėl atstovavimo išlaidų atsakovas pabrėžia, kad byloje buvo rašoma daug procesinių dokumentų. Tai reiškia, kad atstovavimo išlaidos yra protingos ir pagrįstos, o kadangi ieškovės reikalavimai nebuvo pilnai patenkinti, iš jos priteistinos bylinėjimosi išlaidos, taip pat ir išlaidos advokato pagalbai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl tėvo (atsakovo) bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo.

Civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalyje apibrėžtas tėvų valdžios turinys: tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, nepriklausomai nuo to, ar tėvai gyvena kartu su vaikais, ar skyrium (Civilinio kodekso 3.156 str.). Civilinio kodekso 3.170 str. 1 d. nustato, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaikais ir dalyvauti juos auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena, o tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant.

Taigi, remiantis paminėtomis įstatymo nuostatomis, akivaizdu, kad vaikai turi teisę bendrauti su tėvu, o šis- bendrauti su vaikais, dalyvauti jų auklėjime. Šalių sudaryta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių, patvirtinta teismo sprendimu, vieno sūnaus gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu, kito- su motina, skundžiamu teismo sprendimu sūnaus P. gyvenamąją vietą nustačius su ieškove, abu sūnūs gyvens su motina, todėl iškyla jų bendravimo su tėvu tvarkos klausimas. Tačiau sprendžiant, at šiuo atveju buvo pagrindas nustatyti vaikų bendravimo su tėvu tvarką, pažymėtina, kad skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką (-us) ir bendravimo su juo (jais) tvarką teismas nustato tik tuo atveju, kai tėvai nesusitaria dėl šių klausimų (Civilinio kodekso 3.170 str. 4 d.).

Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pareikštas savarankiškas ieškinio ar priešieškinio reikalavimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, tokį prašymą atsakovas išdėstė tik atsiliepime į ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant šeimos santykių bylas, Civilinio proceso kodeksas numato aktyvų teismo vaidmenį, tame tarpe, CPK 376 str. 3 d. teismui leidžiama viršyti byloje pareikštus reikalavimus, t.y. patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikšta arba priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, jeigu jie tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Kai keičiama vaiko gyvenamoji vieta, skyrium gyvenančio tėvo prašymas nustatyti jo bendravimo su vaikais tvarką iš principo laikytinas susijusiu su reikalavimu nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su motina, todėl teismas, remdamasis minėta procesine norma, turi galimybę nustatyti tėvo bendravimo su vaiku tvarką, net ir nepareiškus tokio reikalavimo ieškinyje ar priešieškinyje. Tačiau, bet kokiu atveju, sprendžiant tokius klausimus teismo sprendimu, turi būti konstatuota, kad tarp tėvų egzistuoja ginčas dėl bendravimo su vaikais tvarkos, be to, aptariama procesinio įstatymo norma pareikštų reikalavimų ribų peržengimą sieja dar ir su ieškinio pagrindą sudarančiomis bei teismo posėdyje paaiškėjusiomis aplinkybėmis, o tai reiškia, jog ir tuo atveju, kai teismas sprendimą priima peržengdamas byloje pareikštus ieškinio reikalavimus, su šiuo peržengimu susijusios faktinės aplinkybės teismo turi būti ištirtos, įvertintos ir teismo sprendime aptartos (motyvuotos).

Šioje byloje teismas, nustatydamas tėvo bendravimo su vaikais tvarką, išsprendė ne tarp šalių kilusį ginčą dėl atsakovo bendravimo su vaikais tvarkos (sprendime pats teismas nurodė, kad ieškovė neprieštarauja atsakovo prašomai nustatyti tvarkai), o iš esmės perkėlė į sprendimą sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nuostatas dėl tėvų bendravimo su vaikais tvarkos. Be to, ieškovės apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad aplinkybės dėl tėvo bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo teismo posėdžio metu iš esmės nebuvo nagrinėjamos, šalys dėl jų nepasisakė, taip pat, nebuvo aiškinamasi ir vaikų pozicija šiuo klausimu, nors, atsižvelgiant į vaikų amžių, jie turėtų išreikšti savo poziciją tiek šiuo, tiek kitais susijusiais su jais, klausimais (Civilinio kodekso 3.164 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimas toje dalyje, kur nustatyta R. S. bendravimo su sūnumis tvarka, negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu (Civilinio proceso kodekso 263 str. 1 d.), todėl naikintinas dėl paminėtų materialinės teisės normų pažeidimo (Civilinio proceso kodekso 330 str.), o, kadangi byloje joks savarankiškas reikalavimas dėl bendravimo tvarkos pareikštas nebuvo, tai, panaikinus šią teismo sprendimo dalį, šį klausimą kaip nors išspręsti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kilus ginčui dėl skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais ar vienu iš jų, teismas šį klausimą galės spręsti pareiškus atitinkamą ieškinį (Civilinio kodekso 3.170 str. 4 d.).

Dėl išlaikymo dydžio.

Teismo sprendimo dalį dėl vaikams priteisto išlaikymo dydžio skundžia abi šalys- atsakovas skundą grindžia tuo, kad nebuvo teisinio pagrindo pakeisti šalių sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių nustatytą vaikų išlaikymo dydį ir kad priteistas pernelyg didelis išlaikymas, neatsižvelgiant į atsakovo galimybę teikti tokio dydžio išlaikymą; ieškovė skundą grindžia tuo, kad teismas priteisė pernelyg mažą išlaikymą vaikams, neatsižvelgė į jų specialius poreikius, todėl priteistas išlaikymas neužtikrina būtinų sąlygų vaikams vystytis.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (LR CK 3.192 str. 1 d.). Jeigu tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo šios pareigos, teismas priteisia išlaikymą pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (LR CK 3.194 str.1 d.). Byloje nustatyta, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2007-05-03 sprendimu patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria A. S. įsipareigojo teikti išlaikymą sūnui P. po 250 Lt kas mėnesį, o R. S. įsipareigojo teikti tokio pat dydžio išlaikymą sūnui A..

CK 3.201 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė teismui pakeisti priteisto išlaikymo dydį pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Šią nuostatą sistemiškai aiškinant su CK 3.201 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad išlaikymo dydis taip pat gali būti keičiamas, išaugus (pasikeitus) vaiko poreikiams. Tokią nuostatą patvirtina ir suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; kt.).

Tėvų turtinės padėties pasikeitimas negali būti suprantamas tik tiesiogiai kaip jų gaunamų pajamų padidėjimas ar sumažėjimas. Situacija, kai šalys sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių susitarė, kad su kiekvienu iš tėvų lieka gyventi vienas iš sūnų, iš esmės reiškė, kad tėvai atitinkamai prisiėmė sau su juo gyvenančio vaiko išlaikymo prievolę. Šalys apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad susitarimas dėl 250 Lt išlaikymo teikimo tam vaikui, kuris negyvena su atitinkamu iš tėvų, nebuvo vykdomas, t.y. A. S. nemokėjo sutartų 250 Lt P. išlaikymui, o R. S. jų nemokėjo A. išlaikymui. Taigi, tokioje situacijoje šalys, sudarydamos sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, vaikų išlaikymo klausimus aptarė formaliai, nebuvo vertinami vaikų tikrieji poreikiai, tokio išlaikymo pakankamumas. Tačiau situacija pasikeitė ir su atsakovu gyvenęs sūnus P. apsigyveno pas motiną, taigi tai ir pakeitė iš esmės situaciją, nes kai abu vaikai gyvena su vienu iš tėvų, jam tenka abiejų vaikų išlaikymo našta ir tai iš esmės keičia to iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikai (šiuo atveju- ieškovės), turtinę padėtį. Tai ir vertintina kaip Civilinio kodekso 3.201 str. įtvirtintas pagrindas pakeisti išlaikymo dydį.

Sprendžiant dėl vaikams teikiamo išlaikymo dydžio pakeitimo turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikams teikiamo išlaikymo dydžio pakeitimo, turi derinti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus, su bendruoju civilinių santykių teisinio reglamentavimo proporcingumo principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).

Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008). Teismų praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.). Pažymėtina, kad tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, tėvų turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).

Tėvų turtinė padėtis vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikų išlaikymui. Kai vienas iš tėvų privalo rūpintis keliais vaikais, tai išlaikymo dydis turi būti pakankamas bent minimaliems visų vaikų poreikiams tenkinti, o gautos vaikų išlaikymui sumos turi būti panaudotos lygiomis dalimis, jeigu nėra svarbių priežasčių nukrypti nuo lygybės principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2002; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2009). Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, o juolab - išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą, nurodydama, kad šalių sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių sulygtas išlaikymas- po 250 Lt kiekvienam vaikui, neatitinka vaikų poreikių, kadangi sūnūs turi sveikatos problemų, išaugo poreikiai maistui bei jo kainos, padidėjo būsto išlaikymo išlaidos. Kaip minėta, teismų praktikoje vadovaujamasi prezumpcija, kad minimalių vaiko poreikių patenkinimui reikalinga suma, atitinkanti vienos minimalios mėnesio algos dydį (1 MMA), t.y. laikomasi nuostatos, jog 800 Lt suma yra pakankama vieno vaiko minimaliems poreikiams patenkinti, jeigu jis neturi specialių poreikių. Teismas, remdamasis ieškovės paaiškinimais, jos pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad abu šalių sūnūs turi sveikatos sutrikimų, t.y. kad jie abu turi specialių poreikių, kurių patenkinimas susijęs su papildomomis išlaidomis. Todėl nustatydamas atsakovo pareigą teikti sūnui A. išlaikymą 400 Lt, o sūnui P. - 450 Lt, teismas realiai iš atsakovo priteisė mažesnę dalį išlaidų, būtinų sūnų poreikiams patenkinti, kadangi praktiškai visos su specialiais vaikų poreikiais susijusios išlaidos tenka ieškovei, o atsakovo teikiamo išlaikymo suma dengiama pusė išlaidų, skirtų jų būtinųjų poreikių patenkinimui. Todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad teismo priteistos iš jo išlaikymo sumos yra nepagrįstai didelės, neatitinka jo gaunamų pajamų. Šioje situacijoje teismas, įvertindamas ieškovės gaunamą didesnį darbo užmokestį, A. S. nustatė didesnę išlaidų dalį vaikų išlaikymo prievolėje ir nepažeidė Civilinio kodekso 3.192 str. 2 ir 3 dalyse numatytų vaikų poreikių bei jo tėvų turtinės padėties proporcingumo principų, o dar didesnis atsakovui tenkančios išlaikymo dalies mažinimas pažeistų vaikų teises gauti išlaikymą, užtikrinantį jų būtinųjų poreikių patenkinimą arba neproporcingai padidintų ieškovės išlaidų dalį vaikų išlaikymo prievolėje. Vertinant atsakovo argumentus dėl kai kurių ieškovės nurodomų išlaidų nepagrįstumo arba jų dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog iš atsakovo praktiškai yra priteista tik pusė sumos, kuri reikalinga vaikų būtinųjų poreikių patenkinimui, o visos papildomos išlaidos, kaip minėta, tenka ieškovei, paminėti skundo argumentai neįtakoja iš jo priteistinos išlaikymo sumos, be to, teisėjų kolegija į tokius argumentus kaip išlaidų vaikų atostogoms nepagrįstas dydis, atsižvelgia netenkindama ir ieškovės apeliacinio skundo dalyje dėl išlaikymo, sutikdama, jog tokios išlaidos, kokias nurodo ieškovė, galėtų būti pripažįstamos pagrįstomis tik tėvų turtinei padėčiai esant geresnei negu vidutinė, tuo tarpu šiuo atveju, įvertinant abiejų tėvų gaunamas pajamas, tokio dydžio išlaidos vertintinos kaip nepagrįstai didelės.

Netenkindama ieškovės apeliacinio skundo dalyje dėl išlaikymo, teisėjų kolegija pažymi taip pat ir tai, kad po santuokos nutraukimo ieškovė liko gyventi bute, kurio ½ dalis priklauso atsakovui. Su ja apsigyvenus ir sūnui P., vaikų poreikius atitinka galimybė naudotis ir jų tėvui priklausančia buto dalimi ir tai vertintina kaip tam tikra išlaikymo forma- išlaikymas, teikiant būstą.

Nustatant atsakovo dalį vaikų išlaikymo prievolėje, taip pat negali būti pripažįstamas teisiškai reikšmingu ir atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog nebuvo atsižvelgta į jo pareigą išmokėti ieškovei 60 000 Lt piniginę kompensaciją. Visų pirma, šios kompensacijos mokėjimas sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių niekaip nėra siejamas su išlaikymo prievole- sutartyje aiškiai nurodyta, jog tai yra piniginė kompensacija už A. S. asmenines lėšas, panaudotas sutuoktiniams įsigyjant butą bendrosios jungtinės nuosavybės teise (b.l. 11). Antra, ši kompensacija turėjo būti išmokėta per pusantrų metų nuo sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių įsigaliojimo dienos, t.y. jos išmokėjimo terminas suėjo 2008 m. gruodžio 4 d., todėl jos neišmokėjimas sutartyje nustatytu terminu niekaip negali įtakoti atsakovo pareigos išlaikyti vaikus ar jiems teiktino išlaikymo dydžio.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija teismo sprendimą dalyje dėl išlaikymo dydžio palieka nepakeistą.

Dėl priverstinės hipotekos nustatymo.

CK 3.197 straipsnyje reglamentuojamas priverstinio įkeitimo (hipotekos) nustatymas teismo sprendimu. Priverstinį įkeitimą (hipoteką) teismas nustato išlaikymą pagal įstatymą gaunančios šalies naudai savo iniciatyva ar tos šalies prašymu. Toje pačioje normoje nustatyta, kad tuo atveju, kai teismo sprendimas dėl išlaikymo išieškojimo nevykdomas, tai išieškoma iš įkeisto turto.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog, priimant sprendimą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, nebuvo faktinio bei teisinio pagrindo, vadovaujantis CK 3.197 straipsniu atsakovo turtui taikyti priverstinę hipoteką. Visų pirma, teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo vengimą teikti vaikams išlaikymą: kol vienas iš sūnų gyveno su tėvu, o kitas- su motina, ginčų dėl jų išlaikymo apskritai nebuvo. Aplinkybę, kad atsakovas vaikams teikė išlaikymą ir kilus ginčui dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, patvirtina ir ieškovės pateikti jos banko sąskaitos išrašai.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl priverstinės hipotekos taikymo, yra pažymima, kad hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti varžytynėse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2005). Šioje nutartyje konstatuota, kad įstatyme nurodytas reikalavimas, jog hipotekos objektu turi būti atskiras daiktas, reiškia ne tik reikalavimą, kad daiktui būtų suteiktas registro individualus identifikavimo kodas, bet ir kad objekto atskyrimas turi būti toks, kuris sudaro sąlygas šiuo objektu naudotis kaip savarankišku, t. y. suformuotas pagrindinis daiktas, galintis būti savarankišku teisinių santykių objektu (CK 4.12 straipsnis). Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normą, apibrėžiančią hipotekos objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2007), yra pažymėjęs, kad butą padalijus nustatant tik idealiąsias dalis (nenustačius realiųjų dalių) atskiri nekilnojamojo turto objektai nesuformuojami. Remiantis CK 4.171 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apibrėžiančiomis hipotekos objektą, tam, kad įregistruotas viešame registre nekilnojamasis daiktas galėtų būti hipotekos objektu, būtinos dar dvi sąlygos: daiktas turi būti neišimtas iš civilinės apyvartos; jis gali būti pateiktas parduoti viešose varžytynėse. Taigi vien nekilnojamojo daikto įregistravimo viešajame registre, kad jis galėtų būti hipotekos objektu, nepakanka. Įkeičiamoji dalis turi būti tiksliai nustatyta bendraturčių sudaryta ir notaro patvirtinta naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-05-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2008). Nagrinėjamu atveju bendraturčių sutartis dėl naudojimosi butu tvarkos nėra sudaryta, atskiri nekilnojamieji daiktai nesuformuoti, realiosios dalys nenustatytos.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įkeitus daikto dalį, kurios negalima parduoti varžytynėse, nebūtų galima realiai užtikrinti įsipareigojimo įvykdymo (patenkinti įkeitimu apsaugoto reikalavimo iš įkeisto daikto vertės (CK 3.197 straipsnis). Remiantis aptartais motyvais, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra teisinio pagrindo priverstinės hipotekos taikymui, todėl šis ieškovės apeliacinio skundo reikalavimas netenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Teismo sprendimu priteista ieškovei iš atsakovo 250 Lt atstovavimo išlaidų, o atsakovui iš ieškovės- 600 Lt. Kuo remiantis nustatyti tikie dydžiai, sprendime nenurodoma. Vienintelis argumentas- kiekvienos iš šalių patirtas bylinėjimosi išlaidų dydis- ieškovė advokatei sumokėjo 500 Lt, atsakovas- 1400 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai viena iš ginčo šalių toje pačioje byloje patiria ženkliai didesnes išlaidas už advokato paslaugas, vien ši aplinkybė negali būti pagrindas priešingai ginčo šaliai perkelti didesnę išlaidų dalį. Šioje byloje ieškovės reikalavimai didžiąja dalimi buvo patenkinti- pakeista vieno iš vaikų gyvenamoji vieta, priteistas išlaikymas jam, padidintos išlaikymo sumos abiems vaikams. Patenkintų ieškinio reikalavimų proporcija tokiu atveju neturi būti skaičiuojama matematiškai- kokias išlaikymo sumas buvo prašoma priteisti ir kokios buvo priteistos. Būtina įvertinti, ar iš principo ieškovo reikalavimai buvo pagrįsti, kiek ir kokių darbo laiko sąnaudų reikėjo šalių reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti. Esant situacijai, kai esminiai reikalavimai teismo sprendimu patenkinami, atsakovo advokatui sumokėta didesnė suma, negu sumokėjo ieškovė ją atstovavusiai advokatei, negali lemti ieškovės pareigos atlyginti atsakovui brangiau apmokamo advokato atstovavimo išlaidas. Dėl šios priežasties iš ieškovės atsakovui priteista išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma mažinama iki 250 Lt (Civilinio proceso kodekso 93, 98 str.).

Kadangi atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, jo išlaidos už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme, nepriteisiamos. Tuo tarpu ieškovė įrodymų apie bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas nepateikė.

Kadangi apeliacinis procesas buvo inicijuotas abiejų ginčo šalių, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str., iš abiejų apeliantų lygiomis dalimis valstybei priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, kurios apeliacinės instancijos teisme sudarė 11,50 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 28 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta R. S. bendravimo su vaikais tvarka, panaikinti.

Pakeisti teismo sprendimą bylinėjimosi išlaidų dalyje ir iš ieškovės A. S. atsakovui R. S. priteistą išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumą sumažinti iki 250 Lt (dviejų šimtų penkiasdešimties litų).

Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš apeliantų- ieškovės A. S. ir atsakovo R. S. valstybei po 5,75 Lt (penkis litus ir septyniasdešimt penkis centus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų, mokamų į surenkamąją sąskaitą įmokos kodas 5660.