- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-12
- Bylos Nr.
- A-444-1068-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas, Arūnas Sutkevičius, Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- A. K., S. K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Jurgita Karvelė
- Kategorijos
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Arūno Sutkevičiaus ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K. ir S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. ir S. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2006 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. S‑332(7-312/2006); panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2006 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (04)-K3-144; panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2006 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 68-97 dalį, kuria S. K. nurodoma sumokėti į biudžetą 57 555 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau ir – GPM) ir 8 630 Lt GPM delspinigių, 5 801 Lt GPM baudą, 47 914 Lt pridėtinės vertės mokesčių (toliau ir – PVM), 9 980 Lt PVM delspinigių ir 4 791 Lt PVM baudą – viso 134 371 Lt; panaikinti MGK 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. S-331(7-315/2006); panaikinti Kauno AVMI 2006 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (04)-K3-143; panaikinti VMI 2006 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 68-96 dalį, kuria A. K. nurodoma sumokėti į biudžetą 57 981 Lt GPM ir 8716 Lt GPM delspinigių, 5885 Lt GPM baudą, 47 914 Lt PVM, 9 680 Lt PVM delspinigių ir 4 791 Lt PVM baudą – viso 134 967 Lt.
Kauno AVMI 2006 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (04)-K3-144 pareiškėjui S. K. buvo nurodyta sumokėti 65 203 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 9 607 Lt GPM delspinigių, 47 914 PVM, 9 680 Lt PVM delspinigių ir 19 561 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudos. Kauno AVMI 2006 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (04)-K3-143 pareiškėjai A. K. buvo nurodyta sumokėti 66 045 Lt GPM sumą, 9 693 Lt GPM delspinigių, 47 914 PVM, 9 680 Lt PVM delspinigių ir 19 813 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudos. Mokesčiai pareiškėjams buvo apskaičiuoti konstatavus, kad pareiškėjų 2003-2004 metais iš nekilnojamojo turto pardavimo gautos pajamos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau ir - GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalimi, priskiriamos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos. Vadovaujantis GPMĮ 27 straipsnio 1 ir 7 dalių nuostatomis, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas, PVMĮ) 71 straipsnio 1-2 dalimis, 32 straipsniu, 85 straipsnio 1 ir 2 dalimis buvo priskaičiuoti mokesčiai, o vadovaujantis šiais įstatymais ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau ir – MAĮ) 96 straipsnio 2 dalimi priskaičiuoti delspinigiai.
Šalies argumentai
Pareiškėjai bendrame skunde teismui nurodė, kad jiems tomis pačiomis datomis buvo surašyti sprendimai už tai, kad jie būdami sutuoktiniais vykdė individualią veiklą, prekiavo nekilnojamuoju turtu ir todėl nesumokėjo reikiamų gyventojų pajamų mokesčių, PVM. Pareiškėjai su sprendimais nesutiko ir prašė juos panaikinti dalyse dėl mokesčių priskaičiavimo.
Paaiškino, kad sprendimuose pasisakoma, jog nekilnojamojo turto pirkimas-pardavimas priskirtinas komercinei veiklai, atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytą veiklos rūšį. Pareiškėjai nurodė, kad turtas Kauno rajone buvo įsigytas norint perstatyti įsigytus namus ir suteikti galimybę juose gyventi pareiškėjų vaikams, tačiau per 4 metus (1999-2003 metais) pasikeitus šeimos gyvenimo aplinkybėms, buvo nuspręsta namus parduoti. Paaiškino, kad dėl šių aplinkybių ir buvo sudaryti atskiro turto – namo ir po juo esančio žemės sklypo du pirkimo pardavimo sandoriai, kurie VMI sprendimuose nepagrįstai išskaidyti į 4 atskirus sandorius. Namai su žemės sklypais parduoti praėjus dideliam laiko tarpui – trims ir daugiau metų, o tai, anot pareiškėjų, leidžia teigti, kad jie ekonominės naudos nesiekė. Paaiškino, kad trečio nekilnojamojo turto pardavimas – žemės sklypo ir ant jo pastatyto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), yra susijęs su šeimoje susiklosčiusiomis aplinkybėmis. S. K. vykdė verslą tiek Kaune, tiek Vilniuje ir patys sutuoktiniai 1999–2000 metais norėjo persikelti gyventi į Vilnių, nes čia palankiau klostėsi verslas. Po to, 2003-2004 metais pajamos iš verslo padidėjo Kaune ir tai lėmė šeimos apsisprendimą nevykti gyventi į Vilnių.
(duomenys neskelbtini), namą sutuoktiniai statė patys ir jo pardavimo sandoris buvo atsitiktinis. Pareiškėjai nurodė, kad namai su žemės sklypais buvo parduoti pigiau nei tuo metu buvo nustatyta jų rinkos vertė, o tai aiškiai parodo, kad nekilnojamas turtas buvo parduotas „iš reikalo“, o ne siekiant ekonominės naudos. Pareiškėjų teigimu, nepagrįstai pripažinta, kad buvo 6 turto pirkimo-pardavimo sandoriai. Pareiškėjai nurodė, kad galimai pareiškėjų pateiktos turto ir pajamų deklaracijos turi būti pakeistos (nes jie nurodė tik po pusę gautų pajamų iš turto pardavimo), bet tai neduoda pagrindo priskaičiuoti pajamų mokestį. Jų teigimu, mokesčių administratorius neįrodė, jog yra visi individualios veiklos požymiai, todėl apmokestinimas yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodė, kad vertinti, ar veikla turi versliškumo požymį, galima tik veiklai po 2003 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo GPMĮ, o šiuo atveju vertinti iki 2003 m. sausio 1 d. sudaryti sandoriai, t.y. įstatymas taikytas atgal. Pareiškėjų teigimu, sandoriai buvo sudaryti nekomerciniais tikslais. Kadangi žemės sklypai turėjo būti parduodami, kai parduodamas namas (CK 6.394 straipsnio 1 ir 2 dalys), pasirinktas nuosavybės teisių perleidimo į žemės sklypus būdas neįrodė, kad sandoriai reiškia individualios veiklos kaip tęstinės ir savarankiškos veiklos vykdymą.
Paaiškino, kad skundžiamuose sprendimuose nepilnai pasisakoma dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su delspinigių ir baudų skaičiavimu. VMI 2003 m, sausio 15 d. rašte Nr. (06-06)-R-516 „Dėl kai kurių mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymo“ yra įpareigojimas užtikrinti, kad mokesčių mokėtojas būtų atleidžiamas nuo delspinigių ir baudų, jeigu jis neteisingai suprato naują mokesčių įstatymą pradiniu jo įsigaliojimo laikotarpiu ir dėl to jam skiriamos baudos ir skaičiuojami delspinigiai, o mokesčių administratorius įsigaliojus GPMĮ nebuvo išleidęs komentarų ar paaiškinimų dėl individualios veiklos nustatymo nuostatų taikymo, todėl pareiškėjai turi būti atleisti nuo baudų ir delspinigių. Paaiškino, kad nuo 2000 metų Kauno AVMI teikė deklaracijas, o baudos skirtos ir delspinigiai skaičiuojami kaip tik už tuos laikotarpius, kai pareiškėjų deklaracijos buvo pripažintos tinkamomis. Anot pareiškėjų, tai parodė, kad mokesčių administratorius pats nežinojo kaip 2003-2004 metais reikia kvalifikuoti individualią veiklą ir tik 2005 metais ėmė taikyti šios veiklos nustatymo kriterijus. Anot pareiškėjų, kadangi jų veikloje nėra individualios veiklos požymių, jie negali būti ir PVM mokėtojais.
S. K. skundo patikslinime teigė, kad MGK teiginiai, kad S. K. 2001‑2005 m. laikotarpiu pirkti bei parduoti nekilnojamojo turto objektai nebuvo naudojami nei sutuoktinių, nei jų šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti, kad šiais pirkimais-pardavimais buvo siekiama ekonominės naudos, yra nepagrįsti ir neįrodyti, dėl to neteisėtas ir šių pajamų apmokestinimas. S. K. nekilnojamojo turto objektus pardavė pigiau, nei įsigijo, arba pigiau, nei į juos investavo, t.y. patyrė nuostolį. Todėl MGK turėjo padaryti išvadą, kad parduodamas nekilnojamąjį turtą pareiškėjas nesiekė ekonominės naudos.
Atsiliepimas
VMI teismui pateiktame atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjų skundu nesutinka.
Paaiškino, kad pareiškėjai, neįregistravę prekybos nekilnojamuoju turtu individualios veiklos, per tęstinį 2001-2005 metų laikotarpį pagal pirkimo pardavimo sutartis pardavė nekilnojamojo turto objektų ir iš šių sandorių gavo ekonominę naudą. Nustačiusi, kad minėti objektai nebuvo naudojami nei sutuoktinių, nei jų šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti, inspekcija konstatavo, kad pareiškėjų 2003 – 2004 metais iš nekilnojamojo turto pardavimo gautos pajamos priskiriamos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, nes atitinka individualios veiklos požymius: savarankiškumą, tęstinumą ir ekonominės naudos siekimą. Atsakovė rėmėsi individualios veiklos sąvoka, nustatyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalyje.
Atsakovės teigimu, inspekcija surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjai vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklą, nes nuo 2002 metų iki patikrinimo datos nuolat pirko ir pardavė nekilnojamąjį turtą. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai 2004 metais įsigijo 100 vnt. 10 000 Lt vertės (duomenys neskelbtini) akcijų, o 2005 m. spalio 20 d. ši bendrovė perregistruota į (duomenys neskelbtini) suformuojant įstatinį kapitalą (turtiniu įnašu) iki 22 308 200 Lt. Pareiškėjai apmokėjo už įsigytas akcijas turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, t.y. žemės sklypais, prieš tai pakeičiant žemės sklypų paskirtį ir išdalinant į 59 sklypus. Atsakovas teigė, kad inspekcija nustatė, jog pareiškėjai gyvenamaisiais namais su žeme prekiavo jau nuo 2002 metų, 2003-2005 metais taip pat sudarė nemažai nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių, t.y. buvo vykdomas nevienkartinis, nuolatinis sandorių nekilnojamuoju turtu sudarymas, tęstinis tokių sandorių sudarymo laikotarpis (atsikartojamumas), sudarė pagrindą konstatuoti tokios veikos tęstinumo požymį.
Pagal patikrinimo metu surinktus įrodymus atsakovas pripažino, kad pareiškėjų vykdoma veikla buvo savarankiška, nes buvo atliekama nepriklausomai nuo kokių nors kitų asmenų, parduotas nekilnojamas turtas nuosavybės teise priklausė pareiškėjams, kurie savarankiškai sprendė visus su šiais sandoriais susijusius klausimus (išlaidų dengimas, pajamų deklaravimas).
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad 2003 metais parduotus du gyvenamuosius namus jie statė vaikams, o pasikeitus vaikų šeimyninėms aplinkybėms, nusprendė juos parduoti. Paaiškino, kad tokie pareiškėjų teiginiai prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Taip pat nesutiko su pareiškėjų teiginiais dėl jų siekio persikelti gyventi į Vilnių, paaiškino, kad pareiškėjo S. K. verslas sėkmingai buvo vykdomas ir plečiamas tiek Vilniuje, tiek Kaune, be to, nekilnojamas turtas niekada nebuvo naudojamas šeimos poreikiams tenkinti.
Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo S. K. patikslintu skundu.
Atsiliepime paaiškino, kad tai, jog pareiškėjai nekilnojamojo turto objektus pardavė pigiau, nei įsigijo arba pigiau, nei į juos investavo, šio ginčo esmei įtakos neturi. Paaiškino, kad GPMĮ apibrėžia dvi skirtingas pagal prigimtį gyventojo vykdomas veiklas – tai darbo veikla ir individuali veikla. Individualios veiklos nustatymui nesvarbu, ar ši veikla buvo pelninga. Pagal GPMĮ svarbu yra siekis gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Nustatyta, jog iš veiklos pareiškėjai gavo pajamų, todėl siekis gauti pajamų net neįrodinėtinas.
Paaiškino, kad pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles kiekviena ginčo šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar poziciją. Pareiškėjai turi įrodyti aplinkybes, jog namai buvo statomi ne vykdant ekonominę veiklą, o šeimos poreikiams. Atsakovas teigė, kad ji pateikė įrodymus, kuriais nuginčijami pareiškėjų teiginiai. Paaiškino, kad pareiškėjams leidimas statybai, adresu (duomenys neskelbtini), buvo išduotas 2000 m. gruodžio 15 d., tuo tarpu jų dukra J. išsituokė 1999 m. birželio 17 d. ir jau 1999 m. gruodžio 10 d. iš būsimojo sutuoktinio pati nupirko žemę su gyvenamuoju namu, kuriame gyvena iki šiol. Pareiškėjų dukra J. nuo 1999 m. gruodžio 10 d. nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), o 2003 m. sausio 21 d. J. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teises įsigijo poilsio patalpų (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų sūnaus R. šeimyninė padėtis statybų laikotarpiu nebuvo pasikeitusi. Jis nesinaudojo nei vienu tėvų pastatytu namu. Be to, atsakovas nurodė, kad pareiškėjui S. K. buvo taikytas palankesnis GPM tarifas, ir tai aprašyta patikrinimo akte.
Šalies argumentai
Pareiškėjų skundą atsakovas prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Kauno AVMI atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka bei prašė skundą atmesti.
Paaiškino, kad pareiškėjų veikla pagrįstai pripažinta individualia, nes pažeidimų padarymo metu galiojusios PVM įstatymo redakcijos 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad ekonominė veikla laikoma veikla įskaitant gamybą, prekybą ir kita, kuria siekiama gauti bet kokių pajamų neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno. Pagal to paties įstatymo 71 straipsnyje nustatyta prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti PVM į biudžetą, kai paslaugų suma per metus viršija 100 000 Lt. Teigė, kad pareiškėjams mokesčiai, delspinigiai ir baudos apskaičiuotos pagrįstai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjų A. K. ir S. K. skundus atmetė.
Teismas nurodė, kad ginčas kilo Kauno AVMI 2006 m. vasario 24. Patikrinimo aktu Nr. 21 08-05-41-9 ir 2006 m. vasario 24 d. Patikrinimo aktu Nr. 21-08-05-41-10 nustačius faktines aplinkybes, kad 2003 metais buvo sudaryti nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai: 1) gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), kurio plotas 246,83 kv.m., statyto pagal A. K. 2000 m. gruodžio 15 d. išduotą leidimą vykdyti statybos darbus Nr. (duomenys neskelbtini), nugriaunant esamą gyvenamąjį namą, statyba baigta 2003 m. vasario 13 d., įsigijimo vertė (duomenys neskelbtini) Lt, namas parduotas privačiai bendrovei „Bigstone projekt limited“ pagal 2003 m. kovo 7 d. pardavimo sutartį; 2) žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), 0,0674 ha, pirkto A. K. ir S. K. už (duomenys neskelbtini) Lt pagal 1999 m. liepos 13 d. sutartį, kuris parduotas N. B. už (duomenys neskelbtini) Lt pagal 2003 m. kovo 7 d. pirkimo pardavimo sutartį; 3) gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), kurio plotas 167,06 kv.m., rekonstruoto pagal A. K. 2000 m. gruodžio 15 d. išduotą leidimą vykdyti statybos darbus Nr. 1160-7-00, statyba baigta 2003 m. vasario 13 d., įsigijimo vertė (duomenys neskelbtini) Lt, parduoto E. D. už (duomenys neskelbtini) Lt pagal 2003 m. lapkričio 20 d. sutartį; žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), 0,0325 ha ploto, kurį A. K. nupirko už (duomenys neskelbtini) Lt pagal 1999 m. liepos 13 d. sutartį ir parduoto E. D. už (duomenys neskelbtini) Lt. Taip pat Patikrinimo aktuose konstatuota, kad S. K. 2004 metais pardavė gyvenamąjį namą, baigtumas 86 procentai, adresu (duomenys neskelbtini), kurio plotas 243,66 kv.m., statytas pagal S. K. 2001 m. spalio 9 d. išduotą leidimą vykdyti statybos darbus, parduotas namas M. G. už (duomenys neskelbtini) Lt pagal 2004 m. birželio 28 d. sutartį, taip pat parduotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), plotas 0,2471 ha M. G. už (duomenys neskelbtini) Lt, sklypas K. pirktas už (duomenys neskelbtini) Lt pagal 2000 m. lapkričio 29 d. sutartį.
Teismas pažymėjo, kad paminėtų faktinių aplinkybių pareiškėjai neginčijo. Pareiškėjai nesutiko su tuo, kad šio nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas priskirti individualiai veiklai, jie teigė, kad paminėtas nekilnojamas turtas pirktas jų šeimos poreikiams, tačiau pripažino, kad šeima šiuo turtu nesinaudojo. Taigi pareiškėjai iš esmės nesutiko su pajamų, gautų iš minėtų sandorių apmokestinimu ir dėl įstatymų skirtingo aiškinimo ir dėl neteisingai skaičiuoto mokesčių tarifo.
Teismas sutiko su MGK sprendimuose išdėstytais motyvais dėl to, kad mokesčių administratoriai pagrįstai pareiškėjų 2003-2004 metais iš nekilnojamojo turto pardavimo gautas pajamas priskyrė pajamoms, gautoms iš individualios veiklos.
Teismas nurodė, kad pareiškėjai nepagrįstai aiškino, kad minėtų sandorių vertinimui negali būti taikomos GPMĮ, įsigaliojusio tik nuo 2003 m. sausio 1 d. 2 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatos apibrėžiančios, kas laikytina individualia veikla. Pirma, pajamos gautos jau galiojant šio įstatymo nuostatoms. Antra, ir iki 2003 metų galiojusiuose mokestiniuose įstatymuose buvo apibrėžiama analogiška veikla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A/14-916/06). Iki 2003 m. sausio 1 d. galiojęs Lietuvos Respublikos fizinių pajamų mokesčio laikinasis įstatymas nustatė gyventojų pajamų iš ūkinės komercinės veiklos taip pat pajamų, gautų pardavus gyventojų turtą apmokestinimą (Įstatymo 33 straipsnis). Be to, per nurodytą laikotarpį, per kurį turtas buvo įsigytas ir parduotas, galiojo ir PVM įstatymo nuostatos apibrėžiančios ir paaiškinančios ekonominės veiklos sąvoką (PVM įstatymo 2 straipsnis), todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad šio ginčo atveju mokesčių administratoriai įstatymą taikė atgal, taip pat nebuvo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjams nebuvo žinoma, kokie požymiai apibūdina ekonominę veiklą, kuria siekiama gauti pajamų.
Teismas nustatė, kad nepagrįstas pareiškėjų aiškinimas, jog įvertinant minėtus sandorius, nėra ir GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte apibrėžtos individualios veiklos, nes nėra visų šios veiklos požymių. Teismas pripažino, kad byloje surinkti įrodymai patvirtino faktines aplinkybes, jog įsigydami ir vėliau parduodami nekilnojamąjį turtą pareiškėjai veikė savarankiškai. Vietos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai kaip sutuoktiniai veikė kartu, deklaravo savo pajamas už 2001-2004 metus, kartu pirko ir pardavė nekilnojamąjį turtą, todėl tokie pareiškėjų veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip jų savarankiški veiksmai. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad sandorių sudarymui įtakos turėjo kiti asmenys. Nekilnojamąjį turtą pareiškėjai įsigijo savarankiškai, patys užsiėmė namų statyba (gavo leidimus), vėliau patys niekieno neįtakojami pardavė nekilnojamą turtą.
Teismas sutiko tiek su mokesčių administratorių, tiek su MGK išdėstytais argumentais, jog pareiškėjų veiklos įvertinimui turėjo įtakos ir kiti sandoriai, nors iš jų gautos pajamos ir nebuvo apmokestintos. Pareiškėjai neneigė, kad šie sandoriai vyko, tačiau teigė, kad jie šiame ginče negalėjo būti vertinami (tai 2001, 2002 metais sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai, 2004 – 2005 metais vykę sandoriai su UAB „Pasparas“ akcijomis ir nekilnojamuoju turtu, kuriuo apmokėta už akcijas). Teismas konstatavo, jog šie sandoriai rodo veiklos tęstinį pobūdį, pasikartojamumą. Todėl ir 2003 – 2004 metų sandoriai, iš kurių gautos pajamos buvo apmokestintos, pagrįstai pripažinti kaip sudaryti turint tikslą gauti pajamas, o ne atsitiktiniai, sudaryti siekiant savo šeimos asmeninių poreikių – turėti atitinkamą gyvenamąją vietą – tenkinimui. Minėta, kad byloje nėra įrodymų, jog (duomenys neskelbtini), įgytas nekilnojamas turtas buvo įsigytas, po to statomi namai pareiškėjų vaikų poreikiams. Faktinės aplinkybės, nustatytos iš liudytojų pareiškėjų vaikų R. K. ir J. K.–G. parodymų, leido daryti išvadą, kad pareiškėjų vaikai niekada šiuose namuose negyveno ir nesiruošė gyventi. Jie teisme paaiškino, kad visą laiką turėjo, kur gyventi, kad gyveno ten, kur patys pasirinko ir tėvų statomi namai jiems nebuvo reikalingi, nes taip susiklostė jų asmeninis gyvenimas. Pareiškėjų argumentai susiję su paaiškinimais, kad nekilnojamas turtas įgytas šeimai, ypatingai atsižvelgiant į jų kitą veiklą tuo pačiu periodu, buvo atmesti.
Pagal MAĮ 67 straipsnio nuostatas pagrįstai apskaičiuotą mokestį nuginčyti turi mokesčio mokėtojas. Tuo tarpu mokesčių mokėtojai šio ginčo atveju nepateikė įtikinamų įrodymų, kad mokestis apskaičiuotas nepagrįstai. Šio ginčo atveju tokiais įrodymais turėtų būti įrodymai, patvirtinantys, kad individualios veiklos pareiškėjai nevykdė. Todėl svarbūs būtų ir pareiškėjų paaiškinimai dėl kitų sandorių su nekilnojamuoju turtu, kurie buvo įvertinti kaip įrodymas, kad veikla turėjo pasikartojantį ir tęstinį pobūdį.
Dėl pareiškėjų nurodomų argumentų, jog nekilnojamas turtas buvo parduotas negaunant ekonominės naudos, t.y. pigiau nei buvo įgytas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog sandoriais negauta ekonominė nauda. S. K. rašė, kad mokesčių administratoriai neįvertino tos aplinkybės, jog nekilnojamas turtas parduotas pigiau nei į tą turtą buvo investuota. Tačiau pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kiek lėšų jie investavo į namų statymą bei rekonstravimą (S. K. paaiškinimas MGK byloje 6.11-05-(7-312/2006)-2, lapas 39), todėl šis pareiškėjo teiginys pripažintas neįrodytu. Anot pirmosios instancijos teismo, vertinant gyventojo veiklą kaip ekonominės naudos siekimą, nebūtina nustatyti, ar tokia veikla davė ar nedavė ekonominės naudos, tam pakanka tokios naudos siekimo. Pareiškėjų veikla per 2001‑2005 metų laikotarpį sudarant įvairaus pobūdžio sandorius su nekilnojamuoju turtu patvirtino, kad šia veikla buvo siekiama ekonominės naudos. Bet kokia individuali veikla, kuria siekiama ekonominės naudos, gali nepasiteisinti, atskiri sandoriai gali būti ir nepelningi.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjai ekonominės naudos siekimo nebuvimą įrodinėjo tuo, kad dalis nekilnojamojo turto parduota už mažesnę kainą nei jų rinkos vertė, kurią pareiškėjai nurodė deklaruodami įsigytų namų vertę, t.y. (duomenys neskelbtini) namai atitinkamai deklaruoti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Lt, (duomenys neskelbtini) pareiškėjų pastatyto namo deklaruota vertė (duomenys neskelbtini) Lt (turto įsigijimo vertė deklaruota pagal tuo metu galiojusio Gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo įstatymą). Teismas nurodė, kad šiuo atveju turi būti taikomos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos, o pagal šio įstatymo 18 straipsnį negalima teigti, kad pareiškėjai negavo ekonominės naudos. Šiame straipsnyje nustatyti leidžiami atskaitymai, susiję su individualios veiklos pajamų gavimu. GPMĮ 18 str. 1 dalyje nustatyta, kad leidžiamus atskaitymus bei jų apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vykdant šią įstatymo nuostatą priimtas Finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. 303 (su vėlesniais pakeitimais), nustatantis Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusius leidžiamus atskaitymus bei jų apskaičiavimo tvarką (toliau – Tvarka). Tiek minėtame GPMĮ 18 straipsnyje, tiek Finansų ministro patvirtintoje tvarkoje esančios nuostatos leidžia apskaičiuoti iš individualios veiklos gautų pajamų dydį taikant tam tikrus leidžiamus atskaitymus. Šio ginčo atveju minėtuose teisės aktuose nurodyti atskaitymai nepriskirtini leidžiamiems. Finansų ministro įsakymu Nr. 303 patvirtintos Tvarkos 10 punkte nustatyta, kad leidžiamiems atskaitymams nepriskiriamos gyvenamųjų pastatų ir patalpų įsigijimo išlaidos, 12, 13, 14 punktuose nustatyta, kad leidžiamiems atskaitymams gali būti priskirtos tik tokio turto įsigijimo išlaidos, kurios buvo centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka deklaruotos mokesčių administratoriui. Be to, GPMĮ 18 straipsnio 4 dalis iš viso draudžia leidžiamus atskaitymus, kai jų suma viršija per tą mokestinį laikotarpį faktiškai gautų individualios veiklos pajamų sumą. Šiuo atveju pareiškėjai leidžiamiems atskaitymams priskirtino turto įsigijimo nustatyta tvarka nedeklaravo, todėl jų gautos pajamos skaičiuojamos netaikant minėtų teisės aktų nuostatų ir tuo pačiu skaičiuojant GPMĮ nustatytus mokesčius negali būti atimta deklaruota turto įsigijimo rinkos vertė. Dėl to mokesčių administratoriai pagrįstai taikė pareiškėjams palankesnį 15 procentų mokesčio tarifą. GPMĮ 6 straipsnyje nustatyta, kad 15 procentų tarifas taikomas pajamoms gautoms iš individualios veiklos, jeigu gyventojo sprendimu iš šių pajamų neatimti šio Įstatymo 18 straipsnyje nustatyti leidžiami atskaitymai. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju leidžiami atskaitymai negalimi, todėl mokesčio tarifas taikytas teisingai.
III.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – apeliacinį skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjai gyvenamuosius namus Kauno ir Vilniaus rajonuose pardavė pigiau, nei įsigijo arba pigiau, nei į juos investavo. A. ir S. K. , parduodami minėtus nekilnojamojo turto objektus, patyrė nuostolį. Atsižvelgdamas į tai, Teismas turėjo padaryti išvadą, kad nekilnojamąjį turtą pareiškėjai pardavė nesiekdami bei negaudami jokios ekonominės naudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. gegužės 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A4‑492/2004) pabrėžė, jog įrodinėjimo našta įrodant mokesčio įstatymo pažeidimą tenka ne mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratoriui. Todėl tiek mokesčių administratorius, tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek Teismas privalėjo aiškiai įvardinti, kokią konkrečią ekonominę naudą gavo S. ir A. K. , jei visi minėti nekilnojamojo turto objektai buvo parduoti nuostolingai. Nustačius, kad A. ir S. K. nuostolingai pardavė visą nurodytą nekilnojamąjį turtą, turėjo būti ne vien konstatuojama, bet ir nustatyta, kokią konkrečią ekonominę naudą jie gavo. Nenustačius tokio fakto, t. y. nesant įrodymų, kad A. ir S. K. gavo kitokią ekonominę naudą, nėra ir vieno iš privalomų individualios veiklos požymių, dėl ko S. ir A. K. pajamų apmokestinimas GPM bei PVM tampa negalimas.
2. Tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija, tiek Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog S. ir A. K. būtų naudojęsi nors vienu iš pastatytų namų savo poreikiams tenkinti. Tačiau realus asmeninių poreikių tenkinimas nėra privalomas ir vienintelis požymis, siekiant nustatyti, ar gyventojas vykdė individualią veiklą, ar įsigijo (statė, remontavo, rekonstravo) namą sau (šeimos nariams). Ekonominės naudos siekis, kaip individualios veiklos dalis, lemia tai, kad gyventojas, jau įsigydamas nekilnojamąjį turtą siekia jį parduoti ateityje ir iš šio turto pardavimo gauti pelną. Todėl yra būtina ištirti priežastinį ryšį tarp mokesčių mokėtojo išlaidų, patiriamų perkant nekilnojamojo turto objektą, ir siekio uždirbti kuo daugiau pajamų iš šio turto pardavimo. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad Pareiškėjai, įsigydami šį turtą, siekė ekonominės naudos. Būtent įsigijimo, o ne pardavimo momentu pasireiškiantis gyventojo tikslas turi kertinę reikšmę. Nepagrįsta Teismo pozicija, kad šią aplinkybę privalo įrodinėti mokesčių mokėtojas. Kiekvieną iš visų trijų individualios veiklos požymių, kaip privalomuosius mokesčio įstatymo pažeidimo elementus, privalo įrodyti mokesčių administratorius.
3. S. K. S. K. ir jo sutuoktinė siekė įsigyti du namus (duomenys neskelbtini) (be žemės sklypų namai neparduodami ir atvirkščiai), norėdami juos perstatyti taip, kad juose galėtų gyventi dukra J. ir sūnus R.. Mokestinių ginčų komisija nurodė, kad byloje nėra įrodymų nei apie S. ir A. K. dukters, nei apie sūnaus siekimą gyventi statomuose namuose (duomenys neskelbtini), nei apie jo vaikų sprendimą negyventi pastatytuose minėtuose namuose. Nepagrįsta Komisijos pozicija, pagal kurią aplinkybė, jog S. ir A. K. dukra nepersikėlė gyventi į jai paruoštą namą, lemia išvadą, kad namas buvo statytas ne jai. Tai, kad S. ir A. K. vaikai teigė neturėję problemų dėl gyvenamojo ploto ar patys prašė tėvų sudaryti jiems geresnes gyvenimo sąlygas, neįrodo, jog tėvai nesiekė jiems pastatyti namų savo iniciatyva. Tai, kad jie realiai juose negyveno, t. y. turtas realiai nebuvo naudotas asmeniniams poreikiams, dar nereiškia, kad nebuvo siekiama jo naudoti asmeniniams poreikiams.
5. Teismas nepagrįstai neįvertino pareiškėjų ketinimų keltis gyventi į Vilniaus rajoną sąsajų su UAB „Kaminta“ Vilniaus ir Kauno filialų verslo apimčių augimo potencialu ir tendencijomis.
6. Vykdydama Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 6 punkto nuostatas 2003 m. sausio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 133 “Dėl gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių patvirtinimo”. Minėtų taisyklių 11 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai gyventojas pastatą ar statinį pasistatė pats ir tai deklaravo įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo” (Žin., 1993, Nr. 70‑1304) nustatyta tvarka, pastato ar statinio įsigijimo kaina laikoma vertė, nurodyta atitinkamoje deklaracijoje. S. K. 2003 metais pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo įstatymo nuostatas mokesčių administratoriui deklaravo du namus: (duomenys neskelbtini) įsigijimas (duomenys neskelbtini) Lt ir (duomenys neskelbtini) įsigijimas (duomenys neskelbtini)Lt. Šie namai 2003 metais atitinkamai buvo parduoti už (duomenys neskelbtini) Lt ir (duomenys neskelbtini) Lt, t.y. mažesne nei įsigijimo kaina. Kadangi žemės sklypai, adresu (duomenys neskelbtini), kurie buvo parduoti kartu su gyv. namais, pirkti daugiau kaip prieš trejus kalendorinius metus, todėl už juos gautos pajamos vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 21 punktu, pajamų mokesčiu neapmokestinamos. 2004 metais S. K. baigė statyti gyv. namą (duomenys neskelbtini). Namo įsigijimo kaina, pagal pirminius išlaidas patvirtinančius dokumentus, (duomenys neskelbtini) Lt, 2004 m. gyvenamasis namas buvo parduotas už įsigijimo kainą, t.y. (duomenys neskelbtini) Lt. Žemės sklypo, parduoto kartu su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), pardavimo pajamos pajamų mokesčiu neapsimokestina, nes sklypas įsigytas daugiau kaip prieš tris metus.
7. Pripažinus, kad S. ir A. K. vykdė individualią veiklą, mokesčių administratorius privalėjo jo pajamas apmokestinti tokiu tarifu, kuris yra palankesnis mokesčių mokėtojui. Kadangi S. K. , parduodamas minėtus nekilnojamojo turto objektus, patyrė nuostolį už parduotus gyvenamuosius namus, kartu turėjo būti pritaikytas 33 proc. GPM tarifas ir papildomai apskaičiuota 0 Lt GPM bei su juo susijusių sumų.
8. Mokestinių ginčų komisija skundžiamuose sprendimuose konstatavo, jog S. ir A. K. sandoriai su nekilnojamuoju turtu 2001-2002 metų laikotarpiu vertintini tik kaip kriterijus, pagrindžiantis vieną iš šios veiklos požymių, t. y. tęstinumą. Pareiškėjai su šiuo teiginiu nesutinka ir mano, kad vertinant mokesčių mokėtojo sandorius iki 2002 m. gruodžio 31 d., visais atvejais turi būti nagrinėjama, ar tuo metu mokesčių mokėtojo vykdyta veikla laikytina individualia, ar ne. Be to, gyventojo iki 2002 m. gruodžio 31 d.vykdyta individuali veikla dar nereiškia, kad visi jo nekilnojamojo turto pirkimai ar pardavimai nuo 2003 m. sausio 1 d. automatiškai laikomi individualia veikla. Pareiškėjų manymu, nagrinėjant šią bylą nėra svarbūs ir A. bei S. K. turimo, bet dar neparduoto, nekilnojamojo turto pirkimo sandoriai.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, pareiškėjai, neįregistravę prekybos nekilnojamuoju turtu individualios veiklos, per tęstinį 2001-2005 m. laikotarpį pagal pirkimo pardavimo sutartis pardavė nekilnojamojo turto objektų ir iš šių sandorių gavo ekonominę naudą. Nustačiusi, kad minėti objektai nebuvo naudojami nei sutuoktinių, nei jų šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti, Inspekcija konstatavo, kad Pareiškėjų 2003-2004 metais iš nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo gautos pajamos priskiriamos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, nes atitinka individualios veiklos požymius: savarankiškumą, tęstinumą ir ekonominės naudos siekimą.
Individualios veiklos sąvoka yra apibrėžta GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Individualiai veiklai priskiriama bet kokio pobūdžio komercinė ar gamybinė veikla, savarankiška kūryba, profesinė ar kita savarankiška veikla. Vadinasi, individuali veikla turi turėti keletą pagrindinių požymių — savarankiškumą, ekonominės naudos siekimą ir tęstinumą, kuris suprantamas kaip atsikartojamumas. Atsitiktiniai sandoriai (kaip asmeninio būsto, asmeninės transporto priemonės pardavimas) nelaikomi veiklos vykdymo požymiu, todėl tokie atsitiktiniai sandoriai nereiškia individualios veiklos vykdymo. Atskirais atvejais ir ne vieną analogišką sandorį per trumpą laiką sudaręs gyventojas nelaikomas vykdančiu individualią veiklą, jeigu jis per trumpą laiko tarpą parduoda keletą tapačių daiktų, tačiau įrodo, kad šis turto pardavimas susijęs su jo negalėjimu tuo turtu naudotis (pvz., išvykimu nuolat gyventi į užsienį ir pan.). Sprendžiant klausimą, ar gyventojas verčiasi individualia veikla, yra svarbios ir kitos aplinkybės, kaip naudos dydis ir tai, kokią gyventojo pajamų dalį sudaro ši nauda. Atsižvelgus į visas šias aplinkybes galima konstatuoti, jog individualiai veiklai yra priskiriama komercinė veikla (įskaitant ir nekilnojamojo turto pirkimą - pardavimą) arba gamybinė veikla, išskyrus tas komercinės arba gamybinės veiklos sritis, kuriomis verstis įstatymai įsakmiai numato reikalavimą įsteigti juridinius asmenis.
Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog Pareiškėjai vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo veiklą, nes nuo 2002 metų iki patikrinimo datos nuolat pirko ir parduodavo nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjai gyvenamaisiais namais su žeme prekiavo jau nuo 2002 metų ir tai, kad 2003‑2004‑2005 metais taip pat sudarė nemažai nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandorių, t. y. buvo vykdomas nevienkartinis, nuolatinis sandorių nekilnojamu turtu sudarymas, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (atsikartojamumas), sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį. Iki 2003 m. sausio 1 d., t.y. iki GPMĮ įsigaliojimo Pareiškėjų sudaryti nekilnojamo turto pardavimo sandoriai nebuvo įvertinti ir įvardinti kaip individuali veikla ir iš jų pardavimo gautos pajamos nepriskirtos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, tačiau į juos neatsižvelgti siekiant įvertinti 2003-2004 metais įvykdytų nekilnojamo turto pardavimo sandorių ekonominės naudos siekimą ir šios veiklos tikslą, nėra teisinga.
Šalies argumentai
Pareiškėjų skundo teiginiai, kad 2003 m. parduotus du gyvenamuosius namus statė vaikams, o pasikeitus jų šeimyninėms aplinkybėms, nusprendė juos parduoti, vertintini kritiškai. Šie argumentai yra atmestini, nes nepagrįsti įrodymais.
Taip pat vertintini ir Pareiškėjų skunde išdėstyti teiginiai, kad gyvenamąjį namą, adresu -(duomenys neskelbtini), statė ketindami persikelti gyventi į Vilnių, perkeliant ten UAB „Kaminta“ pagrindinę būstinę, tačiau suaktyvėjus statyboms Kaune, nebebuvo tikslo UAB „Kaminta“ pagrindinę būstinę perkelti į Vilnių. Motyvuoti šios nebaigtos statybos pardavimo ketinimu persikelti gyventi į Vilnių dėl to, kad Kaune sumažėjo statybų nėra pagrindo. Pareiškėjos sutuoktinio S. K. verslas Vilniuje ir Kaune sėkmingai vykdomas ir plečiamas.
Tai, kad Pareiškėjai nekilnojamojo turto objektus pardavė pigiau, nei įsigijo arba pigiau, nei į juos investavo, šio ginčo esmei įtakos neturi. GPMĮ apibrėžia dvi skirtingas pagal prigimtį gyventojo vykdomas veiklas - tai darbo veikla, vykdoma darbo santykių ar jų esmę atitinkančių santykių pagrindu, ir individuali veikla. Individuali veikla apibrėžta kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, neatsižvelgiant į tai ar ši veikla pelninga ar nepelninga. Pagal GPMĮ svarbu yra siekis gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjai gavo pajamų, pardavę nekilnojamojo turto objektus, o tai, jog pareiškėjų veikla buvo nuostolinga, neįtakoja veiklos pripažinimo individualia veikla. Ne visada veikla yra gaunamas teigiamas rezultatas, tam tikrais atvejais dėl įvairių priežasčių (pvz., dėl netinkamo, nekvalifikuoto veiklos vykdymo) yra patiriamas ir nuostolis, tačiau nuostolis neįtakoja GPMĮ apibrėžtos sąvokos – „siekis gauti pajamų“. Šiuo atveju Pareiškėjai jau gavo pajamų, todėl siekis gauti pajamų net nėra įrodinėtinas.
Pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles kiekviena ginčo šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar poziciją. Šiuo atveju pareiškėjai teigia, kad namus statė ne vykdydami ekonominę veiklą, o savo šeimos, tai yra vaikų poreikių tenkinimui, todėl būtent Pareiškėjai ir turėtų įrodyti šias aplinkybes, pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.
Nepagrįstas ir motyvas dėl netinkamo GPM tarifo taikymo. Pareiškėjui buvo taikytas palankesnis mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo būdas, tai išsamiai aprašyta patikrinimo akto 10 ir 13 puslapiuose.
Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog su apeliacinio skundo reikalavimais nesutinka. Tretysis suinteresuotas asmuo prašo apeliantų skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 25 d. sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamo ginčo esmę sudaro tai, ar pagrįstai mokesčių administratorius pareiškėjų pajamas, gautas 2003 ir 2004 m. pardavus atitinkamą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą ir namą, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypą ir namą, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypą ir nebaigtą statyti namą, esančius (duomenys neskelbtini); toliau šis turtas kartu vadinamas Ginčo turtu), priskyrė individualios veiklos pajamoms ir jas apmokestino gyventojų pajamų mokesčiu kaip pajamas iš individualios veiklos. Pareiškėjai, įrodinėdami, kad paminėtos pajamos negali būti laikomos pajamomis iš individualios veiklos, taip pat siekia nuginčyti ir šių pajamų apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu, nes, jų teigimu, nustačius, kad paminėtos pajamos nėra individualios veiklos pajamos, jie neturėtų būti laikomi vykdžiusiais ekonominę veiklą, todėl šios pajamos negalėtų būti apmokestintos ir pridėtinės vertės mokesčiu.
Individualios veiklos sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalyje. Individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turinti verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius, 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 (Administracinių teismų praktika Nr. 9, p. 44-56) yra konstatavusi, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims. Tad atsižvelgiant į šiuos kriterijus, šioje byloje vertintini ir pareiškėjų sudaryti sandoriai.
Kaip matyti iš apeliacinio skundo, pareiškėjai iš esmės nebeginčija, kad jų veiklą, susijusią su Ginčo turto pardavimu, objektyviai galima laikyti savarankiška veikla, t. y. tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; Administracinių teismų praktika Nr. 10, p. 99-116). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjų vykdyti Ginčo turto pardavimo sandoriai negalėtų būti laikomi savarankiška pareiškėjų veikla.
Byloje nustatyta, kad Ginčo turtas buvo parduotas per tęstinį, beveik 1,5 metų laikotarpį, trimis atskirais sandoriais parduodant po vieną žemės sklypą su jame pastatytu (nebaigtu statyti) gyvenamuoju namu. 2002 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai taip pat pardavė žemės sklypą su nebaigtu statyti namu, nors šie objektai buvo įsigyti tik 2002 m. rugsėjo mėn. Didelis nekilnojamojo turto (žemės sklypų, tinkamų statinių statybai, prieš tai pakeičiant žemės sklypų paskirtį ir padalinant juos) skaičius taip pat buvo perleistas ir po Ginčo turto pardavimo sandorių sudarymo. Taigi nekilnojamojo turto perleidimo sandorių, tarp jų – ir analogiškų sandorių, kai parduodamas žemės sklypas ir baigtas arba nebaigtas statyti gyvenamasis namas, intensyvumas buvo pakankamai didelis. Analogiški sandoriai, kai parduodamas žemės sklypas ir baigtas arba nebaigtas statyti gyvenamasis namas, kartojosi. Be to, byloje yra duomenų, kad 2001-2003 metais pareiškėjai tiek kartu, tiek atskirai sudarė ir kitų nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandorių. Pastebėtina, kad gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), statybos darbai buvo atliekami ūkio būdu, t. y. juos atliko patys pareiškėjai su šeimos narių, draugų pagalba, talkomis (S. K. MGK bylos II t., l. 39). Šie darbai taip pat truko tęstinį laikotarpį.
Pagal Ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis, žemės sklypas ir namas (duomenys neskelbtini), buvo parduoti už bendrą (duomenys neskelbtini) Lt sumą (S. K. MGK bylos II t., l. 28-31), žemės sklypas ir namas (duomenys neskelbtini), buvo parduoti už bendrą (duomenys neskelbtini) Lt sumą (S. K. MGK bylos II t., l. 32-34), žemės sklypas ir nebaigtas statyti namas (duomenys neskelbtini), buvo parduoti už bendrą (duomenys neskelbtini) Lt sumą (S. K. MGK bylos II t., l. 35‑37). Taigi bendra iš Ginčo turto pardavimo gauta pajamų suma yra pakankamai didelė, net ir atsižvelgiant į tai, kiek kitos rūšies pajamų pareiškėjai paprastai gaudavo per vienerius metus.
Pagal sudarytas sutartis, žemės sklypas ir kitas jame buvęs turtas (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas už (duomenys neskelbtini) Lt (S. K. MGK bylos II t., l. 26), žemės sklypas ir kitas jame buvęs turtas (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas už (duomenys neskelbtini) Lt (S. K. MGK bylos II t., l. 25), žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas už (duomenys neskelbtini) Lt (S. K. MGK bylos II t., l. 27). Taigi lyginant Ginčo turto pardavimo pajamas (viso (duomenys neskelbtini) Lt) ir paminėtas pirkimo išlaidas (viso (duomenys neskelbtini) Lt) matyti, kad pardavimo pajamos ženkliai viršijo šias pirkimo išlaidas. Byloje nėra tiesioginių ir pirminių įrodymų, kad pareiškėjai faktiškai būtų patyrę kitų su Ginčo turtu susijusių išlaidų. Todėl teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo sutikti su pareiškėjų teiginiu, kad turtą jie pardavė pigiau nei įsigijo, t. y. nuostolingai. Be to, net jei ir būtų nustatyta, kad jie patyrė ir kitų, t. y. ne tik Ginčo turto pirkimo išlaidų (pavyzdžiui, išlaidas statybinėms medžiagoms ir darbams įsigyti), o turto pardavimo pajamos buvo mažesnės nei bendra su šiuo turtu susijusių išlaidų suma, tai dar nebūtų pagrindas konstatuoti, kad jie nesiekė ekonominės naudos ir jų veikla negali būti pripažinta individualia veikla. Siekiant gauti pajamų ar kitą ekonominę naudą gali būti ir nuostolingų sandorių. Individualiai veiklai konstatuoti įstatymas nekelia reikalavimo, kad tokia veikla būtų visada pelninga, kad ekonominė nauda būtų gaunama tik pelno pavidalu. Pagal įstatymą, svarbu, kad tam tikra veikla būtų siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, kad tokia veikla iš esmės būtų savarankiškas, tęstinis asmens verslas, komercinė veikla.
Byloje nėra nustatyta, kad Ginčo turto objektai buvo faktiškai naudojami asmeniniams pareiškėjų ar jų šeimos narių poreikiams. Liudytojais pirmosios instancijos teisme apklausti pareiškėjų vaikai patvirtino, kad neturėjo sunkumų dėl gyvenamojo ploto. Bylos medžiaga patvirtina, kad dar iki statybos leidimų statyti namus (duomenys neskelbtini), išdavimo, pareiškėjų dukra įsigijo namą, kuriame su savo vyru iki šiol gyvena. Pareiškėjai taip pat sutiko, kad Kaune pastatytuose namuose gyventi jų šeimos nariai (vaikai) nenorėjo, kartu pažymėdami, kad tokia vaikų valia susiformavo tik prieš atitinkamo turto pardavimą. Tačiau pareiškėjai iš esmės tvirtino, kad jų veikloje, susijusioje su Ginčo turto pardavimu, tęstinumo, versliškumo ir ekonominės naudos siekimo požymių vis dėlto nėra, nes nenustatyta, kad tikslas gauti iš Ginčo turto ekonominės naudos egzistavo jau įsigyjant atitinkamą turtą. Jie tvirtino, kad turto įsigijimo metu Ginčo turtą (duomenys neskelbtini), buvo numatyta naudoti šeimos poreikiams (vaikams gyventi), o Ginčo turtu (duomenys neskelbtini), jie ketino patys naudotis, S. K. persikėlus dirbti į Vilnių.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes (pavyzdžiui, žmogaus veiksmų tikslus, motyvus ar pan.) paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos. Tad teisėjų kolegija, pagal paminėtas taisykles įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje nustatytų objektyvių aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad nagrinėjama veikla (Ginčo turto pardavimas) atitiko tęstinumo, versliškumo ir ekonominės naudos siekimo požymius. Pareiškėjų teiginiai dėl jų tikslų, turėtų įgyjant Ginčo turtą, t. y. subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, iš esmės grindžiami jų pačių ir tam tikra apimtimi jų vaikų paaiškinimais, pakankamai didelės įmonės, vykdančios verslą keliuose regionuose, verslo svyravimais regionų atžvilgiu, todėl jų įrodomoji vertė nėra pakankama ir nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, egzistuojant paminėtoms objektyvioms aplinkybėms. Taigi, dėl aukščiau išdėstytų priežasčių ir argumentų, pareiškėjų pajamos iš Ginčo turto pardavimo pagrįstai priskirtos pajamoms iš individualios veiklos. Ši išvada yra pakankama konstatuoti, kad pareiškėjai vykdė ir ekonominę veiklą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, todėl Ginčo turto pardavimas pagrįstai apmokestintas ir pridėtinės vertės mokesčiu.
Teisėjų kolegija, įvertinusi kitus pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, kad, pirma, pareiškėjų nurodomi GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punktas, GPMĮ 19 straipsnio 1 dalis ir GPMĮ 19 straipsnio 6 dalies pagrindu priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. 133 “Dėl Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių patvirtinimo” šiuo atveju netaikytini, nes jie reguliuoja su ne individualios veiklos turtu ir iš tokio turto pardavimo gautų pajamų apmokestinimu susijusius klausimus. Savo ruožtu, šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjai gavo individualios veiklos pajamas. Antra, pareiškėjai neįrodė, kad jiems būtų naudingesnis 33 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifo taikymas, t. y. individualios veiklos pajamų apmokestinimas, atėmus leidžiamus atskaitymus. Pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 303, 2 punktą, gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis individualios veiklos pajamomis susijusios nuolatinio Lietuvos gyventojo faktiškai patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos, jeigu ši tvarka nenustato ko kita. Byloje nėra tiesioginių ir pirminių įrodymų apie su Ginčo turtu susijusias faktines išlaidas, išskyrus sumas, nurodytas pirkimo-pardavimo sutartyse, pagal kurias 1999-2000 metais buvo įsigyta dalis Ginčo turto. Tačiau net jei iš Ginčo turto pardavimo pajamų būtų atimtos paminėtos sumos, 33 procentų tarifo taikymas nebūtų pareiškėjams palankesnis. Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad leidžiama atimti tik tokio turto, kuris buvo teisės aktų nustatyta tvarka deklaruotas kaip individualios veiklos turtas, įsigijimo išlaidas. Pagal Tvarką, tokia sąlyga taikoma ilgalaikio turto ir kompiuterių programų įsigijimo išlaidų atžvilgiu. Kito (trumpalaikio) turto, kokiu ir buvo Ginčo turtas, nes jis neatitiko Tvarkos 3 punkte nustatytų ilgalaikio turto kriterijų, atžvilgiu tokia sąlyga nenustatyta nei GPMĮ, nei Tvarkoje. Tačiau ši aplinkybė neturi esminės reikšmės, nes, kaip minėta, nėra įrodyta, kad 33 procentų tarifo taikymas būtų palankesnis pareiškėjams.
Dėl paminėtų priežasčių ir argumentų, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.