Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

civilinio ieškovo UAB „A“ (duomenys pakeisti) atstovams A. Č. ir advokatui Žydrūnui Rupšiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo UAB „A“ (duomenys pakeisti) atstovo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 69 straipsniu, A. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant A. R. bausmės vykdymo atidėjimo metu atlyginti UAB „A“ (duomenys pakeisti) priteistą turtinę žalą.

UAB „A“ (duomenys pakeisti) iš A. R. priteista 5 694,20 Eur turtinės žalos ir 1 500 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.1. pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą – UAB „A“ (duomenys pakeisti) (į.k. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)) – turtą, o būtent:

2013 m. birželio 28 d. darbo sutarties Nr. 24 pagrindu būdamas įdarbintas vadybininku UAB „F“ (duomenys pakeisti) ir 2013 m. liepos 1 d. pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, 2013 m. gegužės 2 d. darbuotojų nuomos sutarties Nr. 2013/10, sudarytos tarp UAB „A“ (duomenys pakeisti) ir UAB „F“ (duomenys pakeisti), pagrindu nuo 2013 m. liepos 1 d. laikinai vykdydamas UAB „A“ (duomenys pakeisti) Šiaulių padalinio, esančio (duomenys neskelbtini), vadybininko pareigas, 2014 m. vasario mėnesį, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, iš įmonės patalpose esančio seifo pasisavino jo žinioje buvusius 40 000 Lt (11 594,20 Eur).

1.2. per tęstinį 2013 m. spalio – 2014 m. balandžio laikotarpį, veikdamas vieninga tyčia ir analogiškais veiksmais, siekdamas nuslėpti UAB „A“ (duomenys pakeisti) trūkstamų prekių ir grynų pinigų trūkumą, suklastojo netikrus dokumentus – UAB „A“ (duomenys pakeisti) PVM sąskaitas-faktūras, įrašydamas jose tikrovės neatitinkančius duomenis apie konkretaus kliento tam tikru laiku pirktas prekes ir už tas prekes mokėtiną sumą:

2013 m. spalio 16 d. ARM Nr. 05002011 676 Lt sumai J. S. vardu, 2013 m. lapkričio 6 d. ARM Nr. 05002308 958,80 Lt sumai J. S. vardu, 2013 m. spalio 10 d. ARM Nr. 05001938 390 Lt sumai S. B. vardu; 2013 m. spalio 18 d. ARM Nr. 05002062 856 Lt sumai S. B. vardu; 2013 m. spalio 11 d. ARM Nr. 05001955 1 285 Lt sumai S. P. vardu, 2014 m. sausio 16 d. ARM Nr. 05003345 1 086 Lt sumai K. S. vardu, 2014 m. kovo 12 d. ARM Nr. 05004183 1 512 Lt sumai IĮ „A“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 14 d. ARM Nr. 05004160 987,23 Lt sumai IĮ „A“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 14 d. ARM Nr. 05004161 506,79 Lt sumai IĮ „A“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. balandžio 1 d. ARM Nr. 05004251 1 560 Lt sumai UAB „Q“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 3 d. ARM Nr. 05003988 1 578,50 Lt sumai UAB „Fa“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 31 d. ARM Nr. 05004247 1 512 Lt sumai UAB „K“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 10 d. ARM Nr. 05004190 527,30 Lt sumai UAB „T“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 10 d. ARM Nr. 05004191 862,90 Lt sumai UAB „T“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 13 d. ARM Nr. 05004182 705,40 Lt sumai UAB „T“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 12 d. ARM Nr. 05004107 1 830 Lt sumai UAB „Au“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 13 d. ARM Nr. 05004142 1 830 Lt sumai UAB „Au“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 17 d. ARM Nr. 05004171 1 820 Lt sumai UAB „Au“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 20 d. ARM Nr. 05004243 1 630 Lt sumai UAB „Au“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. balandžio 1 d. ARM Nr. 05004252 1 160 Lt sumai UAB „Au“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. vasario 26 d. ARM Nr. 05003926 1 404 Lt sumai UAB „D“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. vasario 26 d. ARM Nr. 05003927 1 028 Lt sumai UAB „X“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. vasario 27 d. ARM Nr. 05003974 1 650 Lt sumai UAB „X“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 12 d. ARM Nr. 05004185 557,28 Lt sumai UAB „X“ (duomenys pakeisti) vardu; 2014 m. kovo 12 d. ARM Nr. 05004186 490,50 Lt sumai UAB „X“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 13 d. ARM Nr. 05004189 2 189,60 Lt sumai UAB „X“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 31 d. ARM Nr. 05004245 1 219 Lt sumai UAB „X“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 10 d. ARM Nr. 05004188 1 512 Lt sumai „V. K. IĮ“ vardu; 2014 m. kovo 3 d. ARM Nr. 05003992 1 489 Lt sumai UAB „Y“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 5 d. ARM Nr. 05004035 1 445 Lt sumai UAB „Y“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 5 d. ARM Nr. 05004016 1 080 Lt sumai UAB „Y“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 17 d. ARM Nr. 05004181 550 Lt sumai UAB „Y“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 27 d. ARM Nr. 05004311 1 390,40 Lt sumai UAB „Y“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. balandžio 1 d. ARM Nr. 05004253 1 304 Lt sumai UAB „P“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 3 d. ARM Nr. 05003989 519 Lt sumai „J. J. IĮ“ vardu, 2014 m. kovo 13 d. ARM Nr. 05004164 1 320 Lt sumai „J. J. IĮ“ vardu, 2014 m. kovo 12 d. ARM Nr. 05004103 1 565 Lt sumai kooperatyvo „Pl“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 31 d. ARM Nr. 05004250 1 289 Lt sumai ūkininkės Z. V. vardu, 2014 m. kovo 20 d. ARM Nr. 05004229 590 Lt sumai UAB „Al“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. vasario 13 d. ARM Nr. 05003781 1 770 Lt sumai „D. J. IĮ“ vardu, 2014 m. vasario 26 d. ARM Nr. 05003928 1 352 Lt sumai „D. J. IĮ“ vardu, šiuos žinomai netikrus dokumentus panaudojo, t. y. įtraukė į UAB „A“ (duomenys pakeisti) naudojamą RIVILĖ GAMA apskaitos programą, ir taip UAB „A“ (duomenys pakeisti) padarė didelę žalą, nes nuslėpė prekių ir grynųjų pinigų trūkumą sandėlyje.

2. Civilinio ieškovo UAB „A“ (duomenys pakeisti) atstovo A. Č. apeliaciniame skunde prašoma:

- pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 13 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria iš kaltinimo pašalintas A. R. patikėto turto – UAB „A“ (duomenys pakeisti) prekių pasisavinimas bei tai, kad A. R. suklastojo PVM sąskaitas-faktūras: 2014 m. balandžio 30 d. Nr. 000007095 660 Lt sumai IĮ „A“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. balandžio 30 d. 050 Nr. 000007096 650 Lt sumai IĮ „A“ (duomenys pakeisti) vardu; 2014 m. balandžio 30 d. ARM Nr. 05004398 975 Lt sumai UAB „De“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. balandžio 30 d. ARM Nr. 000000328 617,75 Lt sumai UAB „G“ (duomenys pakeisti) vardu; 2014 m. balandžio 10 d. ARM Nr. 05004494 1 481,50 Lt sumai „R. M. IĮ“ vardu, 2014 m. balandžio 30 d. 050 Nr. 000007097 1 250 Lt sumai „A. D. IĮ“ vardu;

- pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 13 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad A. R. pasisavino UAB „A“ (duomenys pakeisti) priklausančias materialines vertybes;

- pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 13 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria iš kaltinimo pašalinta tai, kad A. R. suklastojo ir įtraukė į UAB „A“ (duomenys pakeisti) šias PVM sąskaitas-faktūras: 2014 m. balandžio 3 d. ARM Nr. 95004305 632 Lt sumai UAB „Vo“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. balandžio 4 d. 051 Nr. 000006826 900 Lt sumai UAB „S“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 13 d. ARM Nr. 05004140 918 Lt sumai „P. R. IĮ“ vardu, 2014 m. balandžio 1 d. ARM Nr. 05004244 1 355 Lt sumai „A. D. II“ vardu, 2014 m. balandžio 1 d. ARM Nr. 05004246 1 063 Lt sumai „A. D. IĮ“ vardu, 2014 m. vasario 20 d. ARM Nr. 05003857 9 020,83 Lt sumai UAB „Bu“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. balandžio 3 d. ARM Nr. 05004405 448 Lt sumai UAB „N“ vardu, 2014 m. kovo 17 d. ARM Nr. 05004169 705 Lt sumai kooperatyvo „Pl“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 3 d. ARM Nr. 0500411 1 454,08 Lt sumai UAB „Ba“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 27 d. ARM Nr. 05004310 1 309,28 Lt sumai UAB „Y“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. balandžio 3 d. ARM Nr. 000004355 2 230 Lt sumai UAB „M“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. balandžio 3 d. ARM Nr. 05004307 2 808 Lt sumai UAB „Š“ (duomenys pakeisti) vardu; 2014 m. kovo 13 d. ARM Nr. 05004158 1 168,37 Lt sumai „A. B. IĮ“ vardu, 2014 m. kovo 13 d. ARM Nr. 05004159 1 046,31 Lt sumai „A. B. IĮ“ vardu, 2014 m. kovo 13 d. ARM Nr. 05004108 1 665 Lt sumai UAB „J“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 26 d. ARM Nr. 05004296 2 120 Lt sumai „R. N. IĮ“ vardu, 2014 m. balandžio 1 d. ARM Nr. 05004403 975 Lt sumai UAB „W“ vardu, 2014 m. balandžio 3 d. ARM Nr. 05004304 2 196 Lt sumai UAB „X“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. balandžio 4 d. 545 Nr. 47878987 1 000 Lt sumai UAB „Z“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. balandžio 1 d. ARM Nr. 05004301 987 Lt sumai UAB „Vi“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 3 d. 154 Nr. 64646498 640 Lt sumai UAB „C“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. balandžio 2 d. ARM Nr. 05004184 1 458 Lt sumai UAB „L“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 31 d. ARM Nr. 05004249 1 606 Lt sumai UAB „T“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 17 d. ARM Nr. 05004170 912 Lt sumai UAB „Fa“ (duomenys pakeisti) vardu; 2014 m. vasario 24 d. ARM Nr. 05003760 1 840 Lt sumai UAB „K“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. kovo 14 d. ARM Nr. 05004163 1 458 Lt sumai UAB „Al“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. balandžio 1 d. ARM Nr. 05004397 2 408,80 Lt sumai SIA „O“ (duomenys pakeisti) vardu, 2014 m. sausio 15 d. ARM Nr. 05003322 984 Lt sumai K. S. vardu, 2013 m. spalio 10 d. ARM Nr. 05001927 1 192 Lt sumai S. B. vardu, 2013 m. lapkričio 19 d. ARM Nr. 05002505 900 Lt sumai E. S. vardu, 2013 m. spalio 3 d. ARM Nr. 05001830 1 458 Lt sumai R. Ž. vardu;

- priteisti civiliniam ieškovui UAB „A“ (duomenys pakeisti) iš A. R. 42 999 Eur turtinės žalos atlyginimą, 240 Eur už akto parengimą ir 1 000 Eur atstovavimo išlaidų.

2.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo A. R. parodymų negalima laikyti nuosekliais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog atsižvelgiant į akivaizdų kaltinamojo suinteresuotumą bylos baigtimi siekiant sušvelninti atsakomybę ar jos visiškai išvengti, vertinant tokius parodymus reikalaujama griežtesnio parodymų patikrinimo. Nagrinėjamoje byloje A. R. parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis, bet pirmosios instancijos teismas net nepatikrino, ar byloje yra pakankamai ir kitų įrodymų, patvirtinančių A. R. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo A. R. parodymai ne tik nepalyginti ir neįvertinti tarpusavyje, bet ir kitų bylos duomenų kontekste. Apelianto teigimu, A. R. parodymai nėra pakankamai detalūs, vieni kitų nepapildo, o esminėmis detalėmis visiškai nesutampa, A. R. kiekvienos apklausos metu apie padarytų nusikaltimų esmines detales, motyvus, trūkumų dydį, nusikaltimų galimus bendrininkus, kurių neatskleidžia, nurodo skirtingas aplinkybes, kurių patikrinti neįmanoma, jos neatitinka kitų bylos įrodymų – R. G. parodymų, inventorizacijos aktų, A. R. rašytinių paaiškinimų, darbdavio priimtų įsakymų, o kartu tai reiškia, kad A. R. nurodytos aplinkybės yra išgalvotos.

2.2. Skunde cituojant nuteistojo A. R. parodymus, atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2014 m. balandžio 10 ir 11 d. rašytiniuose paaiškinimuose A. R. iš karto po nustatyto prekių ir pinigų trūkumo išsamiai paaiškino visas padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, prisipažindamas pasisavinęs pinigus ir prekes, kuriuos pažadėjo grąžinti dalimis, bei klastojęs PVM sąskaitas-faktūras, t. y. už tam tikrą užmokestį daliai klientų parduodavęs prekes mažesne kaina nei nurodyta PVM sąskaitose-faktūrose. Tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir galimai siekdamas sušvelninti savo atsakomybę A. R. jau nurodė kitas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, t. y. neva anksčiau nebuvo atliekamos prekių inventorizacijos, kartais priimdamas atvežtas prekes tiesiog pasirašydavo važtaraščius nesutikrinęs atvežtų prekių, galimi netikslumai buvo įtakoti ir didelio darbo intensyvumo, kartais išduodavo prekes be sąskaitos ir apmokėjimo, o tik vėliau pagal savo užrašus išrašydavo PVM sąskaitas-faktūras, tačiau pasitaikydavo atvejų, kai klientai nesumokėdavo už prekes, taip pat fiktyvias PVM sąskaitas-faktūras išrašinėdavo siekdamas padengti trūkumą, susidariusį dėl pinigų pasisavinimo. Teisme A. R. pripažino, kad buvo paėmęs 40 000 Lt, už kuriuos pirko automobilį, bet šiam patekus į avariją, nebegalėjo atgauti pinigų. A. R. nurodė, matęs prekių trūkumą, bet neva nebuvo įsitikinęs, jog prekės pasiekdavo sandėlį, taip pat neva prekės galėjo būti išvežtos be jo žinios, todėl bandė paslėpti trūkumus išrašydamas fiktyvias sąskaitas.

2.3. Apelianto nuomone, patvirtindamas žinojęs apie prekių trūkumą, A. R. pats paneigė savo iškeltą versiją, jog prekės galėjo būti neatvežtos į sandėlį ar be A. R. žinios išvežtos iš sandėlio. Be to, A. R. nurodė, vedęs užrašus, kam išduodavo prekes be PVM sąskaitų-faktūrų, bet akivaizdu, jog siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, šių užrašų taip ir nepateikė. Taip pat A. R. pripažino, savinęsis pinigus ir klastojęs PVM sąskaitas-faktūras. A. R. pripažino ir tai, kad buvo atsakingas tiek už kasą, tiek už prekes, kartu patvirtindamas savo atsakomybę už prekių trūkumą. Kadangi A. R. teigė, nežinantis, kiek išrašė fiktyvių PVM sąskaitų-faktūrų, todėl tokiu atveju apygardos teismas turėjo vadovautis ekspertizės aktu, kuriame nustatyta, jog fiktyvių PVM sąskaitų-faktūrų išrašyta už 74 102,95 Lt. Duodamas parodymus A. R. irgi pripažino, jog fiktyvių ūkinių operacijų galėjo būti už 70 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismui nebuvo pagrindo iš kaltinimo šalinti A. R. nepasirašytų ar išrašytų ne jo vardu PVM sąskaitų-faktūrų. Be kita ko, A. R. nurodė, jog inventorizacijos buvo atliekamos 1-2 kartus per metus, inventorizacijas darydavo patys filialo darbuotojai, todėl teismo išvada, kad prieš A. R. pradedant dirbti nebuvo atlikta sandėlyje esančių prekių inventorizacija, nebuvo sudarytas prekių priėmimo-perdavimo aktas, o atliekant 2014 m. balandžio 10 d. inventorizaciją buvo skaičiuojamos visos sandėlyje buvusios prekės, o ne tik pristatytos dirbant A. R., neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pažymima ir tai, kad svetimo turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose reikalavimas kaltininkui konkrečiomis aplinkybėmis pagrįsti savo teiginius dėl turto panaudojimo įmonės reikmėms nereiškia įrodinėjimo pareigos perkėlimo kaltininkui, todėl A. R. neigiant prekių, kurių trūkumas buvo nustatytas inventorizacijos aktais ir ekspertizės metu, pasisavinimo faktą, A. R. turėjo pateikti duomenis, kas tai galėjo padaryti, bet to A. R. nepadarė. Jokių galimų A. R. nusikaltimo bendrininkų ir jiems žinomų veikos aplinkybių nustatymo veiksmų nesiėmė ir pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju pagal teismų praktiką nėra svarbu, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamas įmonės turtas.

2.4. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodymais nepripažino rašytinių A. R. paaiškinimų, rašytų iš karto po pinigų ir prekių trūkumo nustatymo bei UAB „A“ (duomenys pakeisti) atliktos inventorizacijos akto. Šiame kontekste pažymima, kad nei vienas iš įrodymų neturi didesnės įrodomosios galios, visi įrodymai vertinami vienodai, tačiau pirmosios instancijos teismas be pagrindo nenuosekliems ir nelogiškiems A. R. parodymams suteikė išskirtinę įrodomąją reikšmę, be jokio objektyvaus pagrindo atmesdamas kitus įrodymus. Apelianto teigimu, A. R. 2014 m. balandžio 10 ir 11 d. rašyti paaiškinimai, kuriose A. R. pripažįsta paėmęs įmonės grynuosius pinigus ir prekes, klastojęs PVM sąskaitas-faktūras, kad tai žino jo artimieji, pasižada atlyginti padarytą žalą, 2014 m. balandžio 11 d. įsakymas, kurio pagrindu A. R. atleidžiamas už turto – piniginių lėšų 10 299,30 Lt ir 78 447,62 Lt bei materialinių vertybių už 69,045,43 Lt pasisavinimą ir išvaistymą, suminių skolų sudarymas, patvirtinantis, kurios sąskaitos buvo suklastotos, 2014 m. balandžio 10 d. inventorizacijos aktas, kuriame nustatyta, jog trūksta prekių už 64 556,22 Lt, piniginių lėšų inventorizacijos aktas, fiktyvių skolų nustatymo aktai, taip pat A. R. įdarbinimo dokumentai, sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, tarpusavyje yra sujungti nuoseklia ir logiška grandine bei šių duomenų pagrindu galima daryti išvadą, jog A. R., būdamas materialiai atsakingas asmuo, darbo vietoje vienintelis priiminėjęs materialines vertybes ir už jas atsakantis, savinosi įmonės pinigus, švaistė turtą – prekes, trūkumus pridengdamas išrašant fiktyvias PVM sąskaitas-faktūras.

2.5. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas tiesiog ignoravo ekspertizės metu nustatytas aplinkybes, kurios atitinka UAB „A“ (duomenys pakeisti) pateiktus duomenis, o būtent, kad fiktyvių PVM sąskaitų-faktūrų buvo išrašyta už 74 102,95 Lt, piniginių lėšų trūkumas yra 10 299,30 Lt, materialinių vertybių trūkumas yra 69 045,43 Lt, bendras nustatytas trūkumas sudarė 148 467,21 Lt (42 999 Eur). Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pašalino iš kaltinimo dalį A. R. inkriminuotų aplinkybių remdamasis tik tuo, jog kaltinimas neva buvo grindžiamas tik suinteresuoto juridinio asmens UAB „A“ (duomenys pakeisti) teikiamais dokumentais, kurie ne kartą keitėsi. Šiuo atveju UAB „A“ (duomenys pakeisti) nuolat tyrimui teikė didelį kiekį įvairių dokumentų, bet vien dėl to negalima teigti, jog UAB „A“ (duomenys pakeisti) buvo suinteresuota neteisingai apkaltinti A. R.. Tuo labiau kad tyrimo metu apklausti liudytojai taip pat patvirtino ne tik A. R. pirminius parodymus dėl fiktyvių PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo, bet ir UAB „A“ (duomenys pakeisti) pateiktus duomenis.

2.6. Taip pat pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo sumenkino buvusio A. R. bendradarbio R. G. nuoseklius ir išsamius parodymus, kurį įvardijo kaip suinteresuotą bylos baigtimi. R. G. parodė, kad ieškodavo klientų, vykdavo pas juos derinti užsakymų, o grįžęs perduodavo A. R., kurias prekes reikia užsakyti, būtent A. R. dirbdavo su kompiuterine programa ir suvesdavo užsakymo duomenis, išrašydavo PVM sąskaitas-faktūras, kurias klientui kartu su prekėmis nuveždavo vairuotojai, o paskui A. R. grąžindavo klientų pasirašytas PVM sąskaitas-faktūras, parduotuvėje su kasos aparatu taip pat dirbo A. R., prekės iš centrinio sandėlio būdavo perkeliamos vidiniu važtaraščiu, kurį pasirašydavo A. R., patvirtindamas, jog prekės buvo gautos.

2.7. Nesutinkama ir su pirmosios instancijos motyvu, paneigiančiu A. R. atsakomybę dėl prekių trūkumo, nes neva byloje nebuvo nustatyta, kad į UAB „A“ (duomenys pakeisti) teritoriją ne darbo metų būtų įvažiavusios transporto priemonės, į kurias būtų kraunamos prekės iš sandėlio, kadangi pats A. R. parodė, jog dažnai prekės į sandėlį būdavo atvežamos ir naktį.

2.8. Be to, pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai selektyviai vertino ekspertizės akto išvadas bei nepagrįstai suabsoliutino aplinkybę, jog pradedant A. R. dirbti nebuvo atlikta sandėlyje buvusių prekių inventorizacija. Iš ekspertizės akto ir ekspertės paaiškinimų matyti, kad nepaisant to, jog nebuvo A. R. pradėjus dirbti nebuvo atlikta inventorizacija, bet trūkumams nustatyti užteko kitų dokumentų.

2.9. Pažymima, kad padarius išvadą, jog A. R. veikoje nebuvo tiesioginės tyčios pasisavinti svetimą turtą, turėjo būti sprendžiama dėl veikos perkvalifikavimo į BK 184 straipsnį už patikėto ar žinioje buvusio svetimo turto iššvaistymą veikiant neatsargiai. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, A. R., būdamas materialiai atsakingas asmuo, gaudavo materialines vertybes, jas saugojo bei tikrindavo aplaidžiai, gaunamų prekių neskaičiuodavo, prekes perduodavo pirkėjams be PVM sąskaitų-faktūrų, nes jais pasitikėjo, o šie paskui su A. R. nebeatsiskaitydavo.

2.10. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pašalinti iš A. R. kaltinimo atskiras veikos aplinkybes, kartu nesutinkama ir su UAB „A“ (duomenys pakeisti) priteistu sumažintu turtinės žalos dydžiu. Kadangi byloje nebuvo ginčijami pateikti buhalterinės apskaitos duomenys – inventorizacijos aktai, fiktyvių skolų nustatymo aktai, kurių teisėtumą patvirtino ir ekspertizės aktas, nežymiai sumažindamas apskaičiuotos turtinės žalos dydį, todėl UAB „A“ (duomenys pakeisti) priteistinas 42 999 Eur padarytos turtinės žalos atlyginimas. Taip pat nepagrįstai nebuvo priteista iš A. R. 240 Eur už akto parengimą, nes tai išlaidos, susijusios su teisminiu procesu, o ne su UAB „A“ (duomenys pakeisti) ūkine veikla. Pažymima, kad pagal BPK 103 straipsnio 3 punktą prie proceso išlaidų priskiriami specialistui išmokami pinigai, o pagal BPK 104 straipsnio 2 dalį proceso šalies prašymu jos patirtos išlaidos dėl specialisto pakvietimo dalyvauti procese gali būti teismo pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, specialistas R. K. pateikė paskaičiavimus dėl padarytų trūkumų, buvo kviečiamas į teismo posėdį, todėl patirtos išlaidos turėtų būti priteistos civiliniam ieškovui iš nuteistojo. Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nurodoma, kad byla yra nagrinėjama nuo 2014 metų, vyko apie dešimt teismo posėdžių, buvo parengtas civilinis ieškinys, A. R. padarė du tyčinius nusikaltimus, atsižvelgiant į šias aplinkybes prašoma priteisti 2 500 Eur išlaidų suma nelaikytina per didele (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-605/2011).

3. Atsiliepime į apeliacinį skundą nuteistasis A. R. ir jo gynėjas advokatas Henrikas Oseckis prašo civilinio ieškovo UAB „A“ (duomenys pakeisti) apeliacinį skundą atmesti ir palikti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 13 d. nuosprendį nepakeistą.

3.1. Nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, teismas tinkamai vertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus bei teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje civilinio ieškovo UAB „A“ (duomenys pakeisti) atstovai A. Č. ir advokatas Ž. Rupšys prašė apeliacinį skundą tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras ir nuteistasis A. R. bei jo gynėjas advokatas H. Oseckis apeliacinį skundą prašė atmesti.

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Skundžiamu nuosprendžiu A. R. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą, t. y. nuo 2013 m. liepos 1 d. laikinai vykdydamas UAB „A“ (duomenys pakeisti) Šiaulių padalinio, esančio (duomenys neskelbtini), vadybininko pareigas, 2014 m. vasario mėnesį iš įmonės patalpose esančio seifo pasisavino jo žinioje buvusius 40 000 Lt (11 594,20 Eur), be to, per 2013 m. spalio – 2014 m. balandžio laikotarpį, siekdamas nuslėpti UAB „A“ (duomenys pakeisti) trūkstamų prekių ir grynų pinigų trūkumą, suklastojo UAB „A“ (duomenys pakeisti) PVM sąskaitas-faktūras, įrašydamas jose tikrovės neatitinkančius duomenis apie konkretaus kliento tam tikru laiku pirktas prekes ir už tas prekes mokėtiną sumą, įtraukė jas į UAB „A“ (duomenys pakeisti) naudojamą apskaitos programą, taip nuslėpdamas prekių ir grynųjų pinigų trūkumą sandėlyje padarė UAB „A“ (duomenys pakeisti) didelę žalą.

7. Apeliaciniame skunde, neginčijant skundžiamame nuosprendyje konstatuotos A. R. kaltės dėl UAB „A“ (duomenys pakeisti) grynųjų pinigų pasisavinimo ir PVM sąskaitų-faktūrų, išrašytų ir pasirašytų A. R., klastojimo, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš A. R. pareikšto kaltinimo pašalinti aplinkybes dėl A. R. patikėto turto – UAB „A“ (duomenys pakeisti) sandėlyje buvusių prekių pasisavinimo, taip pat PVM sąskaitų-faktūrų, kurios išrašytos ne A. R. ir nepasirašytos bei kurios išrašytos jau nebedirbant A. R., suklastojimo, motyvuojant netinkamu įrodymų vertinimu, o būtent tuo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, savo išvadas grindė vien tik A. R. palankiais įrodymais, nepagrįstai vadovavosi A. R. parodymais, kurie, anot apelianto, yra nenuoseklūs ir prieštaringi, bei nepagrįstai įrodymais nepripažino A. R. rašytų paaiškinimų, nesivadovavo UAB „A“ (duomenys pakeisti) atliktos inventorizacijos metu nustatytais duomenimis.

8. Nenustačius esminių BPK pažeidimų, baudžiamoji byla patikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir įrodymų vertinimo pasėkoje padarytomis išvadomis.

8.1. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu. Nors, kaip bus nurodyta aptariant byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija pritaria ne visiems pirmosios instancijos teismo motyvams dėl įrodymų vertinimo, tačiau tai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Taigi, vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas iš esmės nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

8.2. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

8.3. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

8.4. Skundžiamo nuosprendžio turinys iš esmės atitinka jam baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Skundžiamame nuosprendyje ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat aiškiai ir suprantamai išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, t. y. kodėl vienais įrodymais teismas rėmėsi, o kitus atmetė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamų veikų aplinkybių, nuteistojo A. R. kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą.

8.5. Negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiais apie apygardos teismo selektyvų įrodymų vertinimą. Priešingai, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, siekiant nešališkai, objektyviai ir išsamiai nustatyti galimas nusikalstamos veikos aplinkybes, susijusias su grynųjų pinigų ir prekių trūkumu bei fiktyvių PVM sąskaitų-faktūrų išrašymu, buvo paskirta finansų buhalterinė ekspertizė, kurios metu buvo įvertinti visi civilinio ieškovo UAB „A“ (duomenys pakeisti) pateikti duomenys. Būtent civilinio ieškovo apeliaciniame skunde byloje surinkti įrodymai yra vertinami atsietai vieni nuo kitų, siūlant vadovautis išimtinai civiliniam ieškovui palankiais įrodymais ar jų dalimi (pvz., atskiromis ekspertizės akto išvadomis), be jokio pagrindo ignoruojant nuteistojo A. R. parodymus ir ekspertizės metu nustatytų aplinkybių visumą. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, iš esmės visi apeliaciniame skunde minimi prieštaravimai ir neaiškumai buvo įvertinti dar pirmosios instancijos teismo bei pripažinti nepagrįstais.

8.6. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.

9. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. R. pagal 2013 m. birželio 28 d. darbo sutartį buvo įdarbintas UAB „F“ (duomenys pakeisti) vadybininku, A. R. taip pat 2013 m. liepos 1 d. pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį bei pagal 2013 m. gegužės 2 d. darbuotojų nuomos sutartį tarp UAB „F“ (duomenys pakeisti) ir UAB „A“ (duomenys pakeisti) buvo perkeltas dirbti į UAB „A“ (duomenys pakeisti) (1 t., b. l. 4-12). Byloje iš esmės nėra jokių rašytinių įrodymų apie A. R. vykdytas darbines funkcijas dirbant UAB „A“ (duomenys pakeisti), jokių rašytinių įrodymų apie A. R. pareigybes ir darbines instrukcijas nepateikė ir pati UAB „A“ (duomenys pakeisti). Nors byloje yra UAB „A“ (duomenys pakeisti) direktoriaus įsakymu patvirtinta pardavimų vadybininko pareigybinė instrukcija (7 t., b. l. 124-125), bet nėra nurodyta data, kada ši pareigybinė instrukcija buvo patvirtinta, be to, ji nepasirašyta A. R., todėl negalima pripažinti, jog A. R. šios pareigybinės instrukcijos privalėjo laikytis. Tačiau pats A. R. neneigia, kad dirbo pardavimų vadybininku UAB „A“ (duomenys pakeisti) Šiaulių padalinio sandėlyje, buvo atsakingas už prekių priėmimą ir išdavimą, užsakymų paruošimą klientams, dirbo su kasos aparatu ir parduodavo prekes atvykusiems klientams, taip pat išrašydavo PVM sąskaitas-faktūras. Taigi, A. R. iš esmės neneigia, kad jam buvo patikėtas UAB „A“ (duomenys pakeisti) turtas – piniginės lėšos ir sandėlyje buvusios prekės. Kita vertus, vien tai, kad A. R. buvo atsakingas už jam patikėtą turtą, savaime nereiškia, kad jis yra kaltas ne tik už pinigų pasisavinimą, kurio A. R. neneigia, bet ir už sandėlyje buvusių prekių trūkumą.

10. Iš esmės byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „A“ (duomenys pakeisti) Šiaulių padalinyje buvo nustatytas piniginių lėšų ir prekių trūkumas. Visgi pats trūkumo nustatymo faktas savaime dar nepatvirtina, kad už šį trūkumą yra atsakingas A. R.. Be to, nors pats piniginių lėšų ir prekių trūkumo faktas abejonių nekelia, bet pagal byloje surinktus duomenis negalima tiksliai nustatyti prekių trūkumo dydžio.

10.1. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, civilinio ieškovo UAB „A“ (duomenys pakeisti) Šiaulių padalinyje nustatyti trūkumai grindžiami 2014 m. balandžio 10 d. piniginių lėšų inventorizacijos aktu (be numerio) nustatytu 10 299,30 Lt trūkumu, 2014 m. balandžio 10 d. fiktyvių skolų nustatymo aktu Nr. 1 nustatyta 78 447,62 Lt fiktyvių skolų suma, 2014 m. balandžio 10 d. inventorizacijos aktu Nr. 050000000005 nustatytu 64 556,22 Lt prekių trūkumu, 2014 m. balandžio 10 d. inventorizacijos aktu (priedu prie akto 050000000005) Nr. 050000000006 nustatytu 4 489,21 Lt prekių trūkumu, 2014 m. birželio 30 d. fiktyvių skolų nustatymo aktu Nr. 2 papildomai nustatyta 40 934,41 Lt fiktyvių skolų suma, 2014 m. rugsėjo 30 d. fiktyvių skolų nustatymo aktu Nr. 3 papildomai nustatyta 1 275,47 Lt fiktyvių skolų suma (1 t., b. l. 13-20, 98, 164). UAB „H“ (duomenys pakeisti) auditoriaus 2016 m. sausio 6 d. patikrinimo akte, įvertinus paminėtus UAB „A“ (duomenys pakeisti) nustatytus duomenis, konstatuota, jog fiktyvios skolos sudarė 124 451,35 Lt, pagal tai apskaičiuota tariamai parduotų prekių savikaina – 89 599,47 Lt, be to, pagal inventorizacijos duomenis A. R. materialiai atsakingas už kasoje bei sandėlyje nustatytą piniginių lėšų bei prekių trūkumą – 79 344,73 Lt, iš viso apskaičiuota UAB „A“ (duomenys pakeisti) padaryta turtinė žala – 166 852,99 Lt (48 323,95 Eur) (7 t., b. l. 127-129, 130-133).

10.2. Tačiau nagrinėjant bylą teisme paaiškėjo, jog UAB „A“ (duomenys pakeisti) inventorizacijos ir fiktyvių skolų sudarymo metu nustatytos sumos yra netikslios. Auditą atlikęs ir 2016 m. sausio 6 d. patikrinimo aktą surašęs auditorius R. K. nurodė, jog patikrinimą atliko tik iš UAB „A“ (duomenys pakeisti) pateiktų duomenų (inventorizacijos aktų ir fiktyvių skolų nustatymo aktų), bet netikrino nei vieno pirminio dokumento apie tikras ar fiktyvias ūkines operacijas. Atsižvelgiant į tai, siekiant išsamiai ir teisingai nustatyti bylos faktines aplinkybes, susijusias su UAB „A“ (duomenys pakeisti) piniginių lėšų ir materialinių vertybių trūkumu, jo dydžiu ir kaip jis susidarė, Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartimi buvo paskirta finansų buhalterinė ekspertizė (9 t., b. l. 24-31), kurią atlikus surašytas 2018 m. vasario 28 d. ekspertizės aktas Nr. 11-733(17) (9 t., b. l. 47-76).

10.3. Kaip matyti iš ekspertizės akto, atliekant ekspertizę buvo neapsiribota vien tik UAB „A“ (duomenys pakeisti) sudarytais inventorizacijos aktais ir fiktyvių skolų sudarymo aktais, bet papildomai ištirti ir kiti UAB „A“ (duomenys pakeisti) 2013 m. liepos 1 d. – 2014 m. balandžio 11 d. laikotarpio dokumentai: kasos aparato operacijų žurnalas, kasos knyga, pirkimo registrai, išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, bei pirkėjų parodymai. Ekspertizės akte konstatuota, jog dalis UAB „A“ (duomenys pakeisti) fiktyviomis pripažintų PVM sąskaitų-faktūrų buvo apmokėta, taip pat pagal dalį PVM sąskaitų-faktūrų negalima patikrinti ūkinės operacijos tikrumo, todėl prekių savikainos trūkumas pagal fiktyvias PVM sąskaitas-faktūras sumažintas iki 74 102,95 Lt, taip pat ekspertizės metu buvo patvirtinti inventorizacijos metu nustatyti 10 299,30 Lt grynųjų pinigų bei 69 045,43 Lt prekių trūkumo dydžiai, be to, įvertinus fiktyvių atsiskaitymų grynaisiais sumą jau įvertintą per kasos trūkumą (4,229,32 Lt), atmetus neįtrauktų į apskaitą materialinių vertybių trūkumą (2 138,11 Lt) bei pritaikius natūralios netekties normą (751,15 Lt), nustatytas bendras 148 467,21 Lt (42 999 Eur) trūkumas (atsakymai į 7 ir 8 klausimus ekspertizės akte).

10.4. Civilinis ieškovas UAB „A“ (duomenys pakeisti) su ekspertizės akte nustatyto trūkumo dydžiu sutiko ir atsižvelgdamas į ekspertizės metu nustatytas aplinkybes, patikslino savo patirtą turtinę žalą būtent ekspertizės akte nustatytai 148 467,21 Lt (42 999 Eur) sumai. Tačiau vertinant apskaičiuoto piniginių lėšų ir prekių trūkumo dydžio pagrįstumą, atsižvelgtina į tai, kad atliekant ekspertizę buvo nustatyta, jog UAB „A“ (duomenys pakeisti) iki 2014 m. balandžio 10 d. piniginių lėšų inventorizacijos nebuvo atliekamos, nebuvo pateiktas inventorizacinis prekių likutis 2013 m. liepos 1 d., tyrimui nepateikti ir prekių judėjimo dokumentai už 2013 m. liepos 1 d. – 2014 m. kovo 30 d. laikotarpį, pagal pateiktus dokumentus buvo preziumuota, jog 2014 m. kovo 31 d. dokumentinis prekių likutis sutapo su faktiniu prekių likučiu, bei atsižvelgiant į prekių judėjimo dokumentus už 2014 m. kovo 31 d. – 2014 m. balandžio 10 d. laikotarpį ir 2014 m. balandžio 10 d. materialinių vertybių inventorizacijos aktus, apskaičiuotas prekių trūkumas pastarajai datai. Taigi, iš esmės ekspertizės akto išvados dėl piniginių lėšų ir prekių trūkumo yra sąlyginės, kuriomis remiantis negalima daryti kategoriškos ir abejonių nekeliančios išvados dėl tikrojo piniginių lėšų ir prekių trūkumo dydžio, susidariusio A. R. darbo UAB „A“ (duomenys pakeisti) Šiaulių padalinyje laikotarpiu.

10.5. Atmetant apeliacinio skundo argumentus dėl neva nepagrįsto nesivadovavimo UAB „A“ (duomenys pakeisti) inventorizacijos aktais ir 2016 m. sausio 6 d. patikrinimo aktu, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, net ekspertizės akte ir konstatavus surašytų inventorizacijos aktų, o kartu ir 2016 m. sausio 6 d. patikrinimo akto trūkumus, nepripažino šių įrodymų nepatikimais, bet jais vadovavosi tik tiek, kiek jie neprieštarauja ekspertizės aktui, tačiau tiek inventorizacijos aktai, tiek 2016 m. sausio 6 d. patikrinimo aktas tik konstatuoja pinigų ir prekių trūkumo faktą, bet nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina, jog už šį trūkumą yra atsakingas A. R..

11. Nuteistasis A. R. savo kaltę pripažino iš dalies – neneigė pasisavinęs 40 000 Lt ir klastojęs jo vardu išrašytas ir pasirašytas PVM sąskaitas-faktūras. Nurodė, kad yra dirbęs UAB „Au“ (duomenys pakeisti), UAB „E“ (duomenys pakeisti) ir UAB „A“ (duomenys pakeisti), kurios visos priklausė tiems patiems asmenims, nors jis būdavo perkeliamas dirbti iš vienos įmonės į kitą, bet jo darbo pobūdis nesikeitė – prekiaudavo automobiline kosmetika, automobilių valymo priemonėmis, antifrizais, tepalais ir pan., UAB „A“ (duomenys pakeisti) pradėjo dirbti nuo 2013 m. liepos mėnesio, pradedant dirbti jam nebuvo perduotos jokios materialinės vertybės, taip pat neatsimena, kad būtų pasirašęs kokias darbines instrukcijas ar pareigybes. Kaip parodė A. R., Šiaulių padalinyje pardavimų vadybininkais dirbo jis ir R. G., buvo nusistovėjusi tvarka, kad R. G. važinėdavo ir ieškodavo klientų, o A. R. visada būdavo sandėlyje, parduodavo prekes atvažiavusiems klientams, taip pat suruošdavo didesnius užsakymus, kuriuos vėliau išvežiodavo vairuotoju dirbęs T. G., be to, A. R. priimdavo atvežamas prekes, kurios būdavo atvežamos iš centrinio sandėlio. A. R. paaiškino, kad jo atlyginimo dydis priklausydavo nuo parduodamų prekių kiekio, todėl stengdavosi kuo daugiau suprekiauti, dėl didelio darbo tempo kartais nesutikrindavo atvežamų prekių, o vėliau paaiškėdavo, kad kai kurių prekių trūkdavo, todėl galimai kartais ne visos užsakytos prekės būdavo atvežamos. Be to, A. R. nurodė, kad norėdamas parduoti kuo daugiau prekių, kartais klientams išduodavo prekes be apmokėjimo ir neišrašydamas PVM sąskaitos-faktūros, kurią išrašydavo vėliau, dažniausiai mėnesio pabaigoje, tačiau pasitaikydavo atvejų, kai klientai neigdavo gavę prekes ir nebesumokėdavo. A. R. neneigė išrašydavęs fiktyvias PVM sąskaitas-faktūras tam, kad padengtų faktinį prekių trūkumą, tikėjosi, kad vėliau viskas susitvarkys, tačiau jokių prekių nėra pasisavinęs, taip pat negavo jokios asmeninės naudos už fiktyvių PVM sąskaitų-faktūrų išrašymą. Nuteistasis pripažino ir tai, kad 2014 m. sausio ar vasario mėnesį su pažįstamu sugalvojo uždirbti perparduodami automobilius, tam jam reikėjo gauti pinigų, todėl paėmė iš įmonės seifo apie 40 000 Lt, už kuriuos buvo įsigytas automobilis, bet automobiliui patekus į eismo įvykį, pinigų nebeatgavo ir nebegalėjo grąžinti įmonei, todėl pinigų trūkumui paslėpti taip pat išrašydavo fiktyvias PVM sąskaitas-faktūras.

12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nuteistojo A. R. parodymais. Galima sutikti su apeliantu, jog duodamas pirmosios instancijos teisme A. R. davė ne tokius išsamius parodymus kaip ikiteisminio tyrimo metu, bet atsižvelgtina į tai, kad pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu A. R. buvo apklaustas dar 2015 m. lapkričio 16 d., todėl neabejotinai geriau prisiminė įvykio aplinkybes. Kita vertus, taip pat ne tokius detalius parodymus kaip ikiteisminio tyrimo metu davė ir liudytojai R. G. ir T. G., kurių parodymais siūloma remtis apeliaciniame skunde. Tačiau vien dėl to, kad apklausiamas teisme A. R. prisiminė ne visas ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, negalima besąlygiškai atmesti A. R. parodymų kaip nepatikimų, tuo labiau kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, A. R. parodymai dėl esminių veikos aplinkybių yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme A. R. nurodė tokias pačias įsidarbinimo iš pradžių UAB „Au“ (duomenys pakeisti), po to UAB „E“ (duomenys pakeisti), o vėliau ir UAB „A“ (duomenys pakeisti) aplinkybes, vienodai apibūdino savo kaip pardavimų vadybininko darbines funkcijas, vienodai paaiškino jam žinomas pinigų ir prekių trūkumo aplinkybes, t. y. kad pinigus paėmė norėdamas investuoti į automobilių perpardavimo verslą, kuris nepavyko, o prekių trūkumas susidarė išduodant klientams prekes be apmokėjimo ir neišrašant PVM sąskaitų-faktūrų, prekes gavę klientai vėliau atsisakydavo mokėti, be to, galimai ne visos prekės būdavo atvežamos iš centrinio sandėlio, todėl norėdamas padengti faktinį prekių trūkumą išrašinėdavo fiktyvias PVM sąskaitas-faktūras, taip pat fiktyvias PVM sąskaitas-faktūras išrašydavo norėdamas nuslėpti paimtų pinigų trūkumą. A. R. viso proceso metu pripažino padaręs įmonei 40 000 Lt žalą paimdamas pinigus, bet neigė pasisavinęs prekes ar jas už tam tikrą atlygį be PVM sąskaitos-faktūros perduodavęs kitiems asmenims. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog A. R. parodymai turi būti vertinami kritiškai vien dėl to, kad jis kaip baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo yra suinteresuotas sušvelninti savo padėtį. Priešingai, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, atlikus inventorizaciją ir nustačius piniginių lėšų trūkumą, A. R. buvo inkriminuota, kad jis pasisavino 10 299,30 Lt, bet A. R. prisipažino pasisavinęs ženkliai didesnę sumą – 40 000 Lt, kas neleidžia abejoti A. R. nuoširdumu duodant parodymus apie veikos aplinkybes.

13. Atskirai aptartini A. R. 2014 balandžio 10 d. ir 2014 m. balandžio 11 d. rašytiniai paaiškinimai darbdaviui paaiškėjus pinigų ir prekių trūkumui (1 t., b. l. 21-22, 23). Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie paaiškinimai yra neteisėtas įrodymas. Apygardos teismas, vertindamas rašytinių paaiškinimų kaip įrodymų teisėtumą, nepagrįstai rašytinius paaiškinimus prilygino įtariamojo apklausos protokolams bei konstatavo, jog rašytiniai paaiškinimai gauti ne BPK numatytu būdu. Tačiau BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalyse nėra numatytas reikalavimas, jog visi baudžiamosios bylos įrodymai gali būti gauti tik BPK numatytais būdais. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad įrodymai būtų gauti įstatymų, o ne vien BPK, nustatyta tvarka ir teisėtais būdais, ir kuriuos būtų galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. R. rašytinius paaiškinimus rašė kaip darbuotojas darbdaviui dėl galimai padaryto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, už kurį vėliau buvo atleistas iš darbo (1 t., b. l. 89). Tokių darbuotojo rašytinių paaiškinimų pateikimą numato tiek Lietuvos Respublikos darbo kodekso, tiek kitų darbinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, todėl pats savaime darbuotojo rašytinis paaiškinimas darbdaviui negali būti pripažintas neteisėtai gautu įrodymu ir šiuo atveju laikytinas rašytiniu įrodymu, kuris vertintinas pagal tas pačias taisykles kaip ir kiti bylos įrodymai.

13.1. 2014 m. balandžio 10 d. paaiškinime A. R. pripažįsta pasisavinęs jam patikėtus UAB „A“ (duomenys pakeisti) pinigus, kuriuos investavo į automobilių perpardavimo verslą. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, tokios pačios pozicijos A. R. laikėsi ir ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme, todėl atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog A. R. parodymai nesutampa su rašytiniais paaiškinimais. Nors tame pačiame paaiškinime A. R. pripažįsta, jog nustatytas pinigų ir prekių trūkumas yra tikras, bet dar kartą pažymėtina, jog A. R. nurodo pasisavinęs tik jam patikėtus pinigus, pasisavintą sumą įvardija 30-40 tūkstančių litų, gailisi ėmęs būtent pinigus, o ne prekes, kurios, kaip paaiškinime nurodo, galimai yra pas jam žinomus asmenis. Pastaroji aplinkybė atitinka A. R. parodymus, jog jis prekes be apmokėjimo ir išrašytos PVM sąskaitos-faktūros išduodavo nuolatiniams klientams tikėdamasis, kad šie už jas sumokės vėliau.

13.2. 2014 m. balandžio 11 d. paaiškinime A. R. nurodo daliai klientų rašęs PVM sąskaitas-faktūras ir parduodavo prekes už mažesnę kainą nei PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta suma, neva klientai už tai A. R. sumokėdavo tam tikrą atlygį, o vėliau A. R. tiesiog nebepajėgė padengti pagal tokias PVM sąskaitas-faktūras susidariusio pinigų trūkumo. Tačiau jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina aptariamame rašytiniame paaiškinime nurodytų aplinkybių. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, pats A. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė gavęs naudos iš PVM sąskaitų-faktūrų klastojimo ar neteisėto prekių perdavimo klientams bei nurodė PVM sąskaitas-faktūras klastojęs tik norėdamas padengti prekių ir pinigų trūkumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo apklausti praktiškai visi UAB „A“ (duomenys pakeisti) klientai, kurių vardu buvo išrašytos fiktyvios PVM sąskaitos-faktūros, bet nei vienas iš jų nepatvirtino, kad būtų iš A. R. ar kitų asmenų gavęs prekių, bet už jas nesumokėjęs ar sumokėjęs mažiau nei nurodyta PVM sąskaitoje-faktūroje. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo vadovautis A. R. 2014 m. balandžio 11 d. rašytu paaiškinimu, o kartu šis paaiškinimas nepaneigia A. R. parodymų.

14. Kiti bylos įrodymai taip pat nepaneigia A. R. parodymų, kad jis nepasisavino nustatyto prekių trūkumo bei suklastojo tik tas PVM sąskaitas-faktūras, kurios išrašytos jo vardu ir yra pasirašytos.

14.1. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, UAB „A“ (duomenys pakeisti) Šiaulių padalinyje nebuvo atliekamos piniginių lėšų ir sandėlyje buvusių prekių inventorizacijos, taip pat nėra jokių dokumentų apie materialinių vertybių ir piniginių lėšų perdavimą A. R. šiam pradėjus dirbti UAB „A“ (duomenys pakeisti) Šiaulių padalinio sandėlyje, dėl ko negalima nustatyti, ar nebuvo sandėlyje prekių trūkumo dar prieš pradedant dirbti A. R. bei kiek ir kokių prekių buvo perduota pradėjusiam dirbti A. R.. Šių išvadų nepaneigia ir A. R. bei R. G. parodymai apie periodiškai atliekamas inventorizacijas „tik dėl akių“, kurių metu jie patys tikrindavo sandėlyje buvusias prekes, bet tokios inventorizacijos neatitinka jokių teisės aktų reikalavimų, jų rezultatai yra neaiškūs ir nepatikimi.

14.2. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis A. R. nebuvo vienintelis asmuo materialiai atsakingas už prekes, buvusias UAB „A“ (duomenys pakeisti) Šiaulių padalinio sandėlyje, taip pat visiškos materialinės atsakomybės sutartį buvo pasirašęs ir kitas pardavimų vadybininkas R. G.. Be to, pagal baudžiamosios bylos medžiagą R. G. UAB „A“ (duomenys pakeisti) pradėjo dirbti anksčiau nei A. R..

14.3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojama tai, kad inventorizacijos metu A. R. neneigė nustatyto prekių trūkumo. Tai parodė ir inventorizacijoje dalyvavę A. A. ir N. U.. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, prekių trūkumo pripažinimo faktas savaime nereiškia, jog A. R. prisipažino, kad prekių trūkumas atsirado jam prekes pasisavinus.

14.4. Nuteistasis A. R. parodė, kad be jo prekes galėdavo parduoti ir R. G.. Nors kaip liudytojas apklaustas R. G. neigė pardavinėjęs prekes klientams, o tai Šiaulių padalinyje neva darė vienintelis A. R., bet šiuos R. G. parodymus paneigia bei A. R. parodymus patvirtina pirmosios instancijos teisme apklausto S. B. parodymai, jog būdavo daugiau žmonių, kurie jam atvykus parduodavo prekes, sąskaitas išrašydavo dažniausiai tas asmuo, kuris tuo metu būdavo prie kompiuterio, tai darydavo ir A. R., ir R. G..

14.5. Nėra pagrindo sutikti ir su tuo, jog neva A. R. visada būdavo sandėlyje ir be jo niekas negalėdavo išvežti prekių. Kaip parodė A. R., parengus užsakymą, klientui prekes pristatydavo vairuotoju dirbęs T. G.. Kaip liudytojas apklaustas T. G. nurodė, kad jam kraunantis prekes, sandėlyje visada būdavo A. R., kuris jam padėdavo. Tačiau apklausiamas R. G. nurodė, kad vairuotojas kraudavosi prekes arba kartu su A. R., arba pats vienas, kai sandėlyje nebūdavo A. R..

14.6. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo ir tai, kad tariamai pasisavintų prekių vienas pats A. R. tiesiog fiziškai negalėjo išsivežti iš sandėlio net ir per sąlyginai ilgą laiko tarpą nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. balandžio 10 d., kadangi bendras A. R. inkriminuotų pasisavintų prekių svoris sudaro net 56 120 kg. Norint tokį prekių kiekį išvežti iš sandėlio būtina pasitelkti specialią techniką ir krovinines transporto priemones arba lengvuoju automobiliu daug kartų išvežinėti prekes iš sandėlio, tačiau UAB „A“ (duomenys pakeisti) atstovai nurodė tokių atvejų neužfiksavę.

14.7. Jokie bylos duomenys nepatvirtina ir apelianto teiginių, jog neva iš centrinio sandėlio į Šiaulių padalinio sandėlį būdavo atvežamos visos užsakytos prekės. A. R. nurodė, kad dažnu atveju tiesiog dėl laiko stokos nesutikrindavo į sandėlį atvežamų prekių, bet ant važtaraščio pasirašydavo, jog prekės gautos, visgi po kiek laiko pastebėdavo, kad dalies prekių trūkdavo. Šie A. R. parodymai byloje nepaneigti, priešingai, UAB „A“ (duomenys pakeisti) direktorius A. A. dar ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog iš centrinio sandėlio prekes atveždavo samdomas vežėjas, važtaraštyje nesimatydavo konkrečių prekių pavadinimų, o tik kiekiai (paletėmis ir pan.). Vadybininkas pasirašydavo, kad gavo prekes ir jų perskaičiuoti nebereikėdavo (7 t., b. l. 134-136).

14.8. Byloje nėra jokių įrodymų tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinančių, jog visas fiktyvias PVM sąskaitas-faktūras išrašė būtent A. R.. Pats A. R. nurodė, nežinantis, kiek tiksliai netikrų PVM sąskaitų-faktūrų išrašė, bet savo kaltę pripažino tik dėl tų PVM sąskaitų-faktūrų, kurios išrašytos jo vardu ir pasirašytos. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog tik A. R. galėjo išrašyti visas fiktyviomis įvardintas PVM sąskaitas-faktūras, bet su tuo nėra pagrindo sutikti. R. G. parodė, kad UAB „A“ (duomenys pakeisti) naudojama buhalterinės apskaitos programa „Rivilė“ naudotis nemokėjo, jis tik surinkdavo užsakymus iš klientų, o visas PVM sąskaitas-faktūras išrašinėjo A. R., tačiau šie R. G. parodymai vertinami kritiškai ir yra atmetami kaip neatitinkantys kitų bylos duomenų. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, PVM sąskaitos-faktūros yra išrašytos tiek A. R., tiek R. G. vardu, vadovaujantis UAB „A“ (duomenys pakeisti) darbuotojų parodymais, Šiaulių padalinio darbuotojai prie buhalterinės apskaitos programos „Rivilė“ jungdavosi vienu prisijungimo kodu. Pagal technines programos savybes negalima nustatyti, kuris iš darbuotojų išrašė konkrečią PVM sąskaitą-faktūrą, todėl kiekviena PVM sąskaita-faktūra gali būti išrašyti tiek A. R. ar R. G., tiek bet kurio kito asmens, žinojusio prisijungimo prie buhalterinės apskaitos programos kodą. Šiuo atveju kritiškai vertintini ir T. G. parodymai, jog neva R. G. nemokėjo dirbti su buhalterinės apskaitos programa „Rivilė“. Atsižvelgtina į tai, kad T. G. yra R. G. brolis, todėl yra akivaizdžiai suinteresuotas duoti būtent R. G. palankius parodymus. Be to, R. G., o kartu ir T. G. parodymus paneigia ne tik aukščiau minėti liudytojo S. B. parodymai, bet ir liudytojo A. Š. parodymai, jog R. G. buvo apmokytas dirbti su buhalterinės apskaitos programa „Rivilė“, dirbant R. G. mokė ir A. R., todėl R. G. galėjo savarankiškai išrašyti PVM sąskaitas-faktūras. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje civilinį ieškovą UAB „A“ (duomenys pakeisti), kuris kaltina A. R. piniginių lėšų ir prekių pasisavinimu, atstovaujantis advokatas Ž. Rupšys dar ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytojais atstovavo ir UAB „A“ (duomenys pakeisti) darbuotojų A. A., B. Ž. ir to paties R. G., kurie taip pat įvardijo A. R. kaip pasisavinusį prekes asmenį, interesus (1 t., b. l. 188-191, 196-198, 200-201), iš ko galima spręsti apie akivaizdų R. G. suinteresuotumą duoti A. R. nepalankius parodymus.

14.9. Be to, A. R. pripažintas kaltu suklastojęs PVM sąskaitų-faktūrų už bendrą 48 987,67 Lt sumą. Tai iš esmės atitinka A. R. pasisavintą pinigų sumą, o kartu patvirtina A. R. parodymus, jog PVM sąskaitas-faktūras A. R. klastojo ne siekdamas pasisavinti prekes, o tam, kad nuslėptų pinigų pasisavinimą ir dėl aukščiau nurodytų aplinkybių susidariusį prekių trūkumą.

14.10. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, A. R. parodymais nesudaro pagrindo abejoti ir tai, kad inventorizacijos metu buvo nustatytas 10 299,30 Lt piniginių lėšų trūkumas, o A. R. prisipažino pasisavinęs 40 000 Lt. Šiuo aspektu yra svarbi ekspertizės metu nustatyti piniginių lėšų pajamavimo reikalavimų pažeidimai, kai į kasą nebūdavo įtraukiami gauti apmokėjimai už prekes, todėl galimai tokių neapskaitytų piniginių lėšų UAB „A“ (duomenys pakeisti) Šiaulių padalinyje buvo ir daugiau, kas paaiškina inventorizacijos metu nustatytą mažesnį piniginių lėšų trūkumo dydį nei pasisavinęs prisipažino A. R.. Be to, A. R. nurodė, stengęsis po truputį savo skolą įmonei grąžinti, taip sumažindamas faktinį piniginių lėšų trūkumą.

15. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytų aplinkybių visumą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl A. R. inkriminuotų veikų aplinkybių įrodytumo yra pagrįsti ir teisingi. Iš esmės byloje negalima vienareikšmiškai nustatyti tikrojo piniginių lėšų ir prekių trūkumo UAB „A“ (duomenys pakeisti) Šiaulių padalinyje, kadangi nei iki A. R. pradedant dirbti, nei pradėjus dirbti nebuvo atliekamos piniginių lėšų ir prekių, buvusių sandėlyje, inventorizacijos, jokios materialinės vertybės nebuvo perduotos pradėjusiam dirbti A. R., tuo labiau kad ne vienas A. R. buvo atsakingas už UAB „A“ (duomenys pakeisti) Šiaulių padalinyje buvusias materialines vertybes. Taip pat byloje negalima daryti kategoriškos išvados, kodėl susidarė prekių trūkumas sandėlyje ir kas už tai yra atsakingas. Nors pats A. R. prisipažino, kad kartais išduodavo prekes klientams be dokumentų ir apmokėjimo, tikėdamasis vėliau išrašyti PVM sąskaitą-faktūrą bei gauti apmokėjimą, o šie vėliau neigdavo gavę prekes ar tiesiog nesumokėdavo, bet prekių trūkumas galėjo susidaryti ir neatvežus visų užsakytų prekių iš centrinio sandėlio ar dėl prekes taip pat pardavinėjusio R. G. arba prekes išvežinėjusio T. G. veiksmų. Tokio pobūdžio neteisėti veiksmai kaip prekių pardavimas klientams už mažesnę kainą nei nurodyta PVM sąskaitoje-faktūroje ar tiesioginis prekių pasisavinimas, o vėliau perleidimas kitiems asmenims, kurie buvo inkriminuoti A. R., byloje neįrodyti. Pagal bylos duomenis negalima nustatyti tikslaus prekių kiekio, už kurio trūkumą būtų atsakingas būtent A. R., o kuri dalis prekių trūkumo galėjo susidaryti dėl kitų asmenų veiksmų. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, A. R. pagrįstai pripažintas kaltu tik dėl 40 000 Lt pinginių lėšų pasisavinimo bei dėl tų PVM sąskaitų-faktūrų, kurios išrašytos A. R. vardu ir pasirašytos, suklastojimo, kadangi kitą dalį PVM sąskaitų-faktūrų galėjo išrašyti ir kiti asmenys. Negalint tiksliai nustatyti, kokį prekių trūkumą nulėmė A. R. veiksmai perduodant prekes klientams be apmokėjimo ir išrašytos PVM sąskaitos-faktūros bei vėliau tikintis gauti apmokėjimą, nėra pagrindo dalies A. R. veiksmų kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnį kaip turto iššvaistymo dėl neatsargumo.

16. Taip pat apeliaciniame skunde nurodyti reikalavimai dėl turtinės žalos ir proceso išlaidų atlyginimo priteisimo. Kadangi apeliacinio skundo argumentai dėl didesnės turtinės žalos atlyginimo priteisimo yra susiję su jau aukščiau atmestu kaip nepagrįstu apelianto reikalavimu pripažinti A. R. kaltu dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių, todėl nėra pagrindo padidinti ir iš A. R. priteisto turtinės žalos atlyginimo. Dėl prašymo priteisti visas civilinio ieškovo UAB „A“ (duomenys pakeisti) patirtas proceso išlaidas pažymėtina, kad iš nuteistojo priteistinos tik tos išlaidos, kurias pagal baudžiamojo proceso įstatymą galima pripažinti proceso išlaidomis ir kurios yra pagrįstos, t. y. buvo realiai patirtos ir jų priteisimas neprieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad civilinis ieškovas patyrė 240 Eur išlaidų už UAB „H“ (duomenys pakeisti) 2016 m. sausio 6 d. patikrinimo akto (7 t., b. l. 127-129, 130-133) parengimą, tačiau byloje nėra pateikta jokių šias išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl negalima pripažinti, kad tokios išlaidos iš tikrųjų buvo patirtos. Prašymas priteisti išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti grindžiamas 2015 m. balandžio 29 d. sąskaita už teisinę pagalbą, kurioje nurodyta 2 500 Eur suma už teisinių paslaugų teikimą baudžiamojoje byloje, susipažinimą su baudžiamąja byla, civilinio ieškinio parengimą, susipažinimą su specialisto išvada ir jos įvertinimą, konsultavimą, dalyvavimą teismo posėdžiuose (7 t., b. l. 202). Tačiau apeliaciniame skunde nenurodoma jokių naujų aplinkybių, kurių būtų neįvertinęs pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas sumažinti atlygintinų išlaidų advokato paslaugos apmokėti dydį nuo 2 500 Eur iki 1 500 Eur. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, jog nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo besąlygiškai priteisti nurodomą sumą, jei ši yra per didelė. Nors baudžiamasis procesas byloje trunka nuo 2014 metų, bet, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, advokatas Ž. Rupšys nagrinėjamoje byloje iš pradžių dalyvavo ne kaip UAB „A“ (duomenys pakeisti) atstovas, o iš pradžių ikiteisminio tyrimo metu atstovavo pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo padavusią UAB „F“ (duomenys pakeisti) (1 t., b. l. 92-93), vėliau liudytojais apklaustus R. G., A. Š., A. A., B. Ž., N. U. (1 t., b. l. 165) ir tik 2015 m. gegužės 18 d. pateikiant civilinį ieškinį advokatas Ž. Rupšys jau veikia kaip civilinio ieškovo UAB „A“ (duomenys pakeisti) atstovas. Taigi, realiai kaip civilinio ieškovo UAB „A“ (duomenys pakeisti) atstovas advokatas Ž. Rupšys procese dalyvavo nuo 2015 m. gegužės 18 d., skundžiamas nuosprendis byloje priimtas 2018 m. birželio 13 d., t. y. per trejus metus, bet dėl paskirtos ekspertizės teisminis bylos nagrinėjimas nevyko nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d., t. y. kiek daugiau nei vienerius metus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nuteistojo A. R. turtinę ir šeimyninę padėtį bei tai, kad pasitvirtino tik sąlyginai maža dalis kaltinime nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino iš A. R. prašomą priteisti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydį iki 1 500 Eur, toks teismo sprendimas neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei atitinka bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

civilinio ieškovo UAB „A“ (duomenys pakeisti) atstovo apeliacinį skundą atmesti.