Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant M. Ž., dalyvaujant prokurorui Jonui Abraičiui, nuteistajai I. K., jos gynėjai advokatei Violetai Naujokienei, nukentėjusiosioms Z. M., M. J., teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. K. pripažinta kalta padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje ir skirtos bausmės:

pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 3 (trejiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis 1 punktu bausmės, esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, subendrintos jas apimant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

I. K. atžvilgiu pritaikyts Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant I. K. bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini), per 6 (šešis) mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Iš I. K. priteista 600 Lt (šešis šimtus litų) nukentėjusiajai M. J. nusikaltimu padarytai turtinei žalai ir 10000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.

Iš I. K. priteista nukentėjusiajai Z. M. 10000 Lt (dešimt tūkstančių litų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš I. K. priteista valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusias dėl gynėjų, atstovaujančių nukentėjusiąsias, M. J. ir Z. M., dalyvavimo (BPK 106 str. 2 d.) viso 2246,00 Lt/650,49 EUR (du tūkstančius du šimtus keturiasdešimt šešis litus/ šešis šimtus penkiasdešimt eurų 49 ct), įpareigojant I. K. nurodytą sumą sumokėti į valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (juridinio asmens kodas – 188659752, AB „Swedbank“, įmokos kodas – 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. K. nuteista už tai, kad savavaldžiavo panaudodama psichinę ir fizinę prievartą nukentėjusiosioms, tai yra neteisėtai gyvendama nukentėjusiajai Z. M. nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, nesikreipiant į teismą civilinio proceso tvarka, savavališkai vykdė ginčijamą tariamą ar tikrą savo ar kito asmens nuosavybės teisę į neįteisintą priestatą, pristatytą prie Z. M. priklausančio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 2011-05-18 apie 8.50 val. adresu (duomenys neskelbtini), prieš Z. M., jos artimą asmenį- dukrą M. J., atvykusiomis kartu su geodezininkais daryti sklypo toponuotrauką, tikslu vėliau įteisinti priestatą, neleisdama to atlikti, panaudojo psichinę ir fizinę prievartą: grasino metaliniu strypu, plūdosi necenzūriniais žodžiais, grasino susidoroti ateityje, be to sudavė metaliniu strypu nukentėjusiajai M. J. į galvą bei nugarą, suplėšė jos odinį lietpaltį, padarė nukentėjusiajai odos nubrozdinimą, poodinę kraujosruvą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo padarė didelės žalos Z. M. bei M. J. teisėms ir teisėtiems interesams. Pažeidė nukentėjusiosios Z. M. teisę laisvai naudotis nuosavybės teise turima namų valda( mūriniu namu su rūsiu, garažu, ūkiniu pastatu) adresu (duomenys neskelbtini), pažeidė jos teisę laisvai naudotis 2002-02-25 valstybinės žemės nuomos sutartimi nuomojamu jai žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Viešai stebint pašaliniams asmenims- UAB „Kauno inžinieriniai tyrinėjimai“ darbuotojams, geodezininkams E. J. ir J. Ž., pažeistas namų valdos savininkės ir sklypo nuomotojos nukentėjusiosios Z. M. bei jos artimo žmogaus- dukros M. J. orumas; pažeista nukentėjusiosios Z. M. teisė kreiptis į teismą ar kitas kompetentingas valstybės institucijas dėl nelegaliai prie jai nuosavybės teise priklausančio namo pristatyto priestato įteisinimo.

Be to I. K. savavaldžiaudama prieš nukentėjusiąją M. J. 2011-05-18 apie 8.50 val. adresu (duomenys neskelbtini), suduodama metaliniu strypu nukentėjusiajai M. J. į dešinę nugaros dalį, jos juodos spalvos odos lietpalčio nugaros dešinėje padarė kiauryminį pažeidimą, tai yra sugadino svetimą turtą- nukentėjusiajai M. J. priklausantį odinį lietpaltį 600 Lt vertės.

I. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį ir bylą nutraukti kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1p.).

I. K. mano, kad apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Skunde nurodo, kad teismas remiasi vien tik Z. M. naudingu teismo sprendimu, tračiau nepasisako dėl, kaip įrodymu pateiktu šioje byloje, 2012-07-24 Kauno miesto apylinkės teismo nutarties. Taip pat nurodo, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė, kad 2000-11-27 turto pardavimo be varžytinių akto, kuriame aiškiai nurodyta kokį nekilnojamąjį turtą įgijo Z. M., o būtent ji įgijo tik namų valdą. Minėtame turto pardavimo be varžytinių akte nėra nurodyta, kad Z. M. būtų įgijusi ir priestatą, esantį (duomenys neskelbtini). Todėl teismas nepagrįstai priėmė nuosprendį jos atžvilgiu nesant kaltinimo, kad ji neleido laisvai naudotis Z. M. priklausančiu turtu, kurį ji įgijo 2000-11-27 varžytinių aktu. Nurodo, kad teismas nuosprendyje nepasisako dėl to, kad ji vykdė tariamą teisę į neįteisintą priestatą, todėl teismo priimtas nuosprendis neatitinka jai pateikto kaltinimo.

Be to apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad teismas nurodo, kad 2011-12-21 iškeldinimo procese be kitų asmenų dalyvavo ir ji, tačiau šis įvykis kaltinime nurodomas 2011-05-18, todėl iki to laiko ji turėjo teisę naudotis gyvenamojo namo priestatu. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis civilinėje byloje Nr. 2-307-488-2013 apskųstas kasacine tvarka ir apeliacinio skundo padavimo dienai dar nebuvo priimto sprendimo. Taip pat I. K. mano, kad teismas neteisingai interpretuoja 2007-01-26 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą, kuriuo remiasi savo nuosprendyje. Minėtame sprendime nurodoma, kad priestatui (duomenys neskelbtini) projektas yra parengtas 1996 m., todėl teismas iš teismo sprendimo nepagrįstai konstatuoja tik atskirus, o ne visą sprendimo turinį. Apeliante skunde atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas nuosprendyje nepasisako dėl 2008-03-18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, kuri priimta apskundus 2007-01-26 ir 2007-09-05 sprendimus. Iš minėtos nutarties matyti, kad V. K. ieškinys atmestas, todėl kad nekyla ginčas, jog byloje yra pakankamai įrodymų, kad ieškovai statė priestatą ir Z. M. neginčijama aplinkybės.

I. K. skunde rašo, kad neaišku kokį leidimą turėjo Z. M., siekdama įteisinti savavališką statinį ir kas tą leidimą išdavė, todėl nesant byloje tokių įrodymų, pirmos instancijos teismas negalėjo remtis nesančiais įrodymais ir grįsti nuosprendį. Taip pat apeliantė skunde teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nenuosekliais liudytojų J. Ž., E. J., O. J., Z. P. parodymais, o liudytojos A. V. parodymus nepagrįstai atmetė. Apeliantei atrodo keista, kad teismas neįžvelgė suinteresuotumo liudytojo J. Ž. ir E. J. parodymuose, kurie kartu atvyko į (duomenys neskelbtini), taip pat liudytojos O. J. parodymais, kuri yra Z. M. draugė. Skunde teigiama, kad nepagrįstai nuosprendyje nurodoma, kad J. Ž. ir E. J. patvirtino, kad fizinį smurtą Z. M. dukros, M. J. atžvilgiu panaudojo I. K., kaip tuo tarpu teismo posėdžio metu liudytojas J. Ž. parodė, kad „strypu suduotų smūgių nemačiau“, kitas liudytojas E. J. taip nurodė, kad suduotų smūgių nematė. Be to skundė apeliantė atkreipia dėmesį, į liudytojos O. J. parodymus, kuri nurodė, kad ji liko stovėti gatvėje, o ne namo kieme, todėl kiemo vidus nesimatė dėl augančių aukštų tujų. Skunde nurodo, kad pagal minėtos liudytojos parodymus nukentėjusiosios turtų būti stipriai sužalotos, tačiau pati M. J. nenurodė, kad būtų taip daužoma, kaip nurodė O. J..

Skunde apeliantė teigia, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio nuostatas, kadangi nenurodė kokiomis aplinkybėmis buvo suplėšytas lietpaltis. Todėl neesant pakankamai jos kaltę patvirtinančių įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas.

Apeliantė nesutinka su turtinės ir neturtinės žalos priteistos nukentėjusiųjų naudai sumomis. I. K. skunde nurodo, kad grindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Iš bylos faktinių aplinkybių nematyti, kad tiek Z. M., tiek M. J. būtų padaryta didelė žala jų teisėms ir teisėtiems interesams, tuo labiau, kad apeliantė teigia, ji pati buvo sužalotą minėtų asmenų. Be to, kaltinamajame akte kaltinimas suformuluotas nenurodant jokių nuorodų į galimai pažeistus teisės aktus, nenurodant konkrečių civilinio kodekso straipsnių kuriuos ji pažeidė. Nei kaltinamajame akte nei nuosprendyje konkrečiai nenurodyta kokį įstatymą ir kokia tvarką apeliantė pažeidė.

Z. M. atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo palikti galioti Kauno apylinkės teismo nuosprendį bei priteisti iš I. K. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl gynėjo, atstovavusio Z. M., surašant atsikirtimus į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, I. K., jos gynėjos advokatės Violetos Naujokienės, prašiusių skundą tenkinti, prokuroro, nukentėjusiųjų prašiusių apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkintinas dalinai.

Kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismo atliktas I. K. veiksmų, teismo kvalifikuotų kaip savavaldžiavimas , vertinimas ir kvalifikavimas nėra teisingas. Teisminio nagrinėjimo metu pakeitus kaltinimą I. K. buvo kaltinama ir pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad savavaldžiavo panaudodama psichinę ir fizinę prievartą nukentėjusiosioms, tai yra neteisėtai gyvendama nukentėjusiajai Z. M. nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, nesikreipiant į teismą civilinio proceso tvarka, savavališkai vykdė ginčijamą tariamą ar tikrą savo ar kito asmens nuosavybės teisę į neįteisintą priestatą, pristatytą prie Z. M. priklausančio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 2011-05-18 apie 8.50 val. adresu (duomenys neskelbtini), prieš Z. M., jos artimą asmenį- dukrą M. J., atvykusiomis kartu su geodezininkais daryti sklypo toponuotrauką, tikslu vėliau įteisinti priestatą, neleisdama to atlikti, panaudojo psichinę ir fizinę prievartą: grasino metaliniu strypu, plūdosi necenzūriniais žodžiais, grasino susidoroti ateityje, be to sudavė metaliniu strypu nukentėjusiajai M. J. į galvą bei nugarą, suplėšė jos odinį lietpaltį, padarė nukentėjusiajai odos nubrozdinimą, poodinę kraujosruvą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo padarė didelės žalos Z. M. bei M. J. teisėms ir teisėtiems interesams. Pažeidė nukentėjusiosios Z. M. teisę laisvai naudotis nuosavybės teise turima namų valda( mūriniu namu su rūsiu, garažu, ūkiniu pastatu) adresu (duomenys neskelbtini), pažeidė jos teisę laisvai naudotis 2002-02-25 valstybinės žemės nuomos sutartimi nuomojamu jai žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Viešai stebint pašaliniams asmenims- UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, geodezininkams E. J. ir J. Ž., pažeistas namų valdos savininkės ir sklypo nuomotojos nukentėjusiosios Z. M. bei jos artimo žmogaus- dukros M. J. orumas; pažeista nukentėjusiosios Z. M. teisė kreiptis į teismą ar kitas kompetentingas valstybės institucijas dėl nelegaliai prie jai nuosavybės teise priklausančio namo pristatyto priestato įteisinimo.

Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, šio straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui.

Vertinant I. K. veiksmus, kurie pirmos instancijos teismo nuosprendyje kvalifikuoti kaip savavaldžiavimas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie I. K. veiksmai nesudaro nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalies požymių. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismo nuosprendžiu I. K. veiksmai, kurie teismo buvo pripažinti savavaldžiavimu, iš esmės susideda iš dviejų atskirų veiksmų: nuosavybės teisės į priestatą vykdymas bei fizinė ir psichinė prievarta, panaudota Z. M. ir M. J. 2011-05-18 dieną. Pastebėtina, kad aprašant ir vertinant šiuos I. K. veiksmus pirmos instancijos teismas padarė materialinės baudžiamosios teisės normų taikymo pažeidimus, kas sutrukdė pirmos instancijos teismui priimti šioje dalyje teisingą nuosprendį.

Nusikalimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 1 ir 2 dalyje pasireiškia savo teisės vykdymu nesilaikant įstatymu nustatytos tvarkos. Minėto straipsnio dispozicija numato privalomus šio nusikaltimo sudėties požymius, kuriuos būtina nustatyti kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 294 straipsnį. Tai reiškia, kad pripažįstant asmenį kaltu pagal šį straipsnį, privalu nurodyti, kokią konkrečią teisę vykdė asmuo, ar ši teisė buvo ginčijama ar pripažįstama, ar ši teisė buvo tikra ar tariama, kokiais įstatymais nustatytos tvarkos asmuo nesilaikė, ar šiais veiksmais kitam asmeniui buvo padaryta didelės žalos. Be to, pripažįstant asmenį kaltu būtina konstatuoti kitas būtinas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – nusikalstamos veikos padarymo vietą, laiką, kitas faktines aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas aprašant I. K. veiksmus, kuriuos pripažino nusikalstamais, nenurodė visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Jau buvo minėta, kad iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad I. K. buvo pripažinta kalta už tai, kad vykdė savo nuosavybės teisę į priestatą bei 2011-05-18 panaudojo fizinę ir psichinę prievartą Z. M. ir M. J. atžvilgiu, tačiau pirmos instancijos teismas iš esmės suplakė I. K. veiksmus į vieną aprašymą, kas nulėmė tai, kad teismas nenurodė visų būtinų nusikalstamos veikos aplinkybių ir požymių bei padarė neteisingas teismo išvadas dėl I. K. kaltės.

Aprašant I. K. veiksmus, kuriuos teismas pripažino nusikalstamais, pirmos instancijos teismas nenurodė laikotarpio, kuriuo, teismo vertinimu, I. K. vykdė nusikalstamą veiką – nuosavybės teisės į priestatą vykdymą, nenurodė ar ši teisė yra tikra ar tariama, nenurodė kokių įstatymų ir kokios nustatytos tvarkos nesilaikė I. K., neatskleidė, kuo, teismo vertinimu, pasireiškia I. K. savavališkumas, kuo pasireiškia nukentėjusiosioms padaryta didelė žala, dėl kokių priežasčių teismas daro išvadą, kad buvo pažeista Z. M. teisė kreiptis į teismą ar kitas kompetentingas institucijas. Vietoj šių reikalavimų įvykdymo pirmos instancijos teismas nurodė, kad 2011-05-18 I. K. pavartojo fizinę ir psichinę prievartą nukentėjusiųjų Z. M. ir M. J. atžvilgiu, o šių atskirų I. K. veiksmų padarinius išplėtė į visą I. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką pasireiškiančią savo nuosavybės teisės į priestatą vykdymu. Tokiu būdu suformulavus I. K. nusikalstamos veikos aprašymą, tapo visiškai neaišku ar I. K. pripažinta kalta už veiksmus, padarytus tik 2011-05-18 dieną ar ilgesniu laikotarpiu, kuo konkrečiai pasireiškė jos savavaldžiavimas, ar didelė žala padaryta fizinės ir psichinės prievartos pavartojimu ar kitais veiksmais, trūkusiais ilgesnį laikotarpį, kuo pasireiškė fizinė prievarta Z. M. atžvilgiu, kuo pasireiškė žala M. J. teisėms ir teisėtiems interesams (savavaldžiavimo aspektu), kuo pasireiškė Z. M. teisės kreiptis į teismą ar kitas institucijas pažeidimas.

Pirmos instancijos teismui netinkamai aprašius I. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, požymius ir padarinius, apeliacinės instancijos teismas vertina ar I. K. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 1 dalies ar 2 dalies sudėtis.

Byloje nustatyta, kad tarp I. K. ir Z. M. vyko ginčai dėl priestato adresu (duomenys neskelbtini). Ginčai buvo sprendžiami teismuose civilinio proceso tvarka. 2002-05-16 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu I. K. buvo iškeldinta iš gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini) (T.1, 108-110 b.l.). 2003-05-27 Kauno apygardos teismo nutartimi apeliaciniai skundai dėl 2002-05-16 sprendimo buvo atmesti. Iki 2011 metų buvo nagrinėjami I. K. skundai vykdymo procese. 2011-12-21 buvo pradėtas I. K. ir kitų asmenų priverstinis iškeldinimas ir surašytas iškeldinimo protokolas (T.1, 131-133 b.l.). Byloje taip pat nustatyta, kad 2011-05-18 Z. M., jos dukra M. J. kartu su geodezininkais E. J. ir J. Ž. atvyko prie namo adresu (duomenys neskelbtini), daryti sklypo toponuotrauką. Tarp atvykusių Z. M., M. J. ir I. K. įvyko konfliktas, kurio metu I. K. sudavė metaliniu strypu M. J..

Vertinant šias byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad I. K. veiksmuose nėra jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalies požymių, o I. K. veiksmai iki 2011 metų gruodžio mėnesio gyvenant priestate adresu (duomenys neskelbtini), iki priverstinio iškeldinimo buvo nepagrįstai kriminalizuoti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp I. K. ir Z. M. dėl priestato adresu (duomenys neskelbtini), susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie buvo sprendžiami ir išspręsti civilinio proceso tvarka iškeldinant I. K. iš priestato.

Pirmos instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nepagrįstai konfliktas, įvykęs 2011-05-18, pripažintas savavaldžiavimo dalimi, o šio konflikto padariniai nepagrįstai išplėsti. Byloje nustatyta, kad šio konflikto metu I. K. panaudojo fizinį smurtą M. J. atžvilgiu ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau šie I. K. veiksmai negali būti vertinami kaip savavaldžiavimo dalis.

Be to, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nei smurto panaudojimo veiksmais M. J. atžvilgiu, nei veiksmais gyvenant priestate adresu (duomenys neskelbtini), vertinant šiuos veiksmus atskirai ar kaip visumą, nei Z. M. nei M. J. nebuvo padaryta didelės žalos.

Jau buvo minėta, kad pirmos instancijos teismo nuosprendyje aprašant I. K. veiksmus, didelės žalos padarymas, kaip veikos padarinys, iš esmės buvo siejamas su fizinio ir psichinio smurto panaudojimu 2011-05-18 dieną. Kolegijos vertinimu, tokia pirmos instancijos teismo išvada yra neteisinga. Byloje nustatyta, kad M. J. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kolegijos vertinimu, toks padarinys negali būti vertinamas kaip didelės žalos padarymas savavaldžiavimo aspektu. Byloje taip pat nustatyta, kad Z. M. konflikto, vykusio 2011-05-18 fizinės žalos padaryta nebuvo, ji buvo konflikto dalyvę, tačiau emocijos, patirtos konflikto metu taip pat negali būti vertinamos didele žala savavaldžiavimo aspektu. Kiti I. K. veiksmai, kurie pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodyti kaip savo nuosavybės teisės vykdymas į priestatą, kas, anot teismo, pažeidė Z. M. teisę laisvai naudotis nuosavybes teise į namų valdą ir žemės sklypą, kaip jau buvo minėta yra vertinami kaip civiliniai teisiniai santykiai ir savaime negali būti pripažinti kaip nusikalstami ir sukeliantys didelę žalą savavaldžiavimo aspektu kaip nusikalstamos veikos padarinys.

Tokiu būdu, kolegija vertina, kad I. K. veiksmai, kurie pirmos instancijos teismo pripažinti kaip savavaldžiavimas, neturi visų būtinų Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalies požymių. Kartu kolegija vertina, kad I. K. veiksmuose yra kito nusikaltimo, o būtent Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalies, požymiai.

Byloje nustatyta, kad 2011-05-18 M. J. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvadoje Nr. G1370/11(02) nurodyta, kad M. J. nustatytas odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva nugaros dešinėje. Nesant sužalojimo žymių galvoje, diagnozuotas galvos sumušimas sužalojimu nevertintas. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2011-05-18 vieno trauminio poveikio pasėkoje, kietu buku pailgą formą turinčiu daiktu, kuo galėjo būti lazda, metalinis strypas ar kita. Sužalojimai griuvimui nebūdingi. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teisminio nagrinėjimo pirmos instancijos metu M. J. parodė, kad šį nežymų sveikatos sutrikdymą jai padarė I. K. sudavusi metaliniu strypu. Tokius M. J. parodymus patvirtino nukentėjusioji Z. M., liudytojai J. Ž., O. J., apklausti pirmos instancijos teisme. Pažymėtina, kad kiti liudytojai – E. J., Z. P., A. V., R. T., I. S. parodė, kad viso konflikto nematė.

Vertinant šiuos nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus teisėjų kolegija daro išvadą, kad I. K. kaltė padarant nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai patvirtina, kad konfliktą su Z. M. ir M. J. pradėjo I. K., kuri šio konflikto metu sudavė M. J. metaliniu strypu, ko pasekoje pastarajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kadangi šie parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi ir patvirtina vieni kitus.

Nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu informavus I. K. apie galimybę, kad jos veiksmai gali būti perkvalifikuoti pagal Lietuvos respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, I. K. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad 2011-05-18 prie namo adresu (duomenys neskelbtini), ją pačią užpuolė Z. M. ir M. J., purškė jai dujomis į veidą, sudavė metaliniu strypu. Ji M. J. metaliniu strypu sudavusi nebuvo.

Tokie I. K. parodymai vertinami kaip neteisingi. I. K. parodymai tiesiogiai paneigiami šiame nuosprendyje ir pirmos instancijos nuosprendyje aptartais nukentėjusiųjų Z. M., M. J., liudytojų J. Ž., O. J. parodymais. Liudytojos A. V. parodymai nepaneigia I. K. kaltės, kadangi ši liudytoja nematė viso konflikto.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir įspėjus I. K., kad jos veiksmai M. J. atžvilgiu gali būti perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, I. K. ir M. J. buvo pasiūlyta susitaikyti, tačiau I. K. ir M. J. nesusitaikė.

Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje yra įrodyta, kad I. K. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, šį nusikaltimą padarė tokiomis aplinkybėmis :

I. K. 2011-05-18 apie 8.50 val. adresu (duomenys neskelbtini), sudavė metaliniu strypu nukentėjusiajai M. J. į galvą bei nugarą, suplėšė jos odinį lietpaltį, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajai M. J. odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą nugaros dešinėje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nustačius, kad nusikalstami veiksmai, sudarantys nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtį, pirmos instancijos teismo nuosprendžiu buvo kvalifikuoti kaip nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalies, dalis, bei nustačius, kad I. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalies sudėties požymių, I. K. veiksmai padarant nežymų sveikatos sutrikdymą M. J. perkvalifikuotini iš Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį.

Vertinant I. K. veiksmus, kurie pirmos instancijos teismo nuosprendžiu kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisingas ir pagrįstas.

Specialisto išvadoje Nr. 20-4-(duomenys neskelbtini) (t.1 b.l. 82-86) nurodyta, kad atlikus juodos spalvos odos moteriško lietpalčio trasologinį tyrimą nustatyta, kad kiauryminis pažeidimas rastas M. J. pateiktame lietpaltyje padarytas pašakiniu įrankiu lietpalčio paviršių veikiant iš viršaus į apačią dėl ko lietpalčio paviršius plyšo. Pati M. T. žalą dėl lietpalčio sugadinimo įvertino 600 Litų (173,91 Eurų). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti M. J. atliktu patirtos žalos įvertinimu.

M. J. parodė, kad lietpaltis buvo suplėšytas I. K. sudavus jai metaliniu strypu. Šiuo nuosprendžiu nustačius, kad I. K. sudavė metaliniu strypu M. T. į nugarą, teisėjų kolegija taip pat vertina, kad pirmos instancijos teismo išvados šioje dalyje, o būtent tai, kad lietpaltis buvo suplėšytas ir turtinė žala M. T. atsirado dėl I. K. veiksmų, yra teisingos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismo išvados, kad tokiais veiksmais I. K. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalyje, yra teisingos.

Apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje, nurodant kad pirmos instancijos teismas nenurodė kokiomis aplinkybėmis buvo suplėšytas lietpaltis, kokie įrodymai patvirtina lietpalčio suplėšymą ir kad būtent apeliantė ji suplėšė, nėra pagrįsti. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalį I. K. yra pripažįstama kalta už šiuos veiksmus : I. K. savavaldžiaudama prieš nukentėjusiąją M. J. 2011-05-18 apie 8.50 val. adresu (duomenys neskelbtini), suduodama metaliniu strypu nukentėjusiajai M. J. į dešinę nugaros dalį, jos juodos spalvos odos lietpalčio nugaros dešinėje padarė kiauryminį pažeidimą, tai yra sugadino svetimą turtą- nukentėjusiajai M. J. priklausantį odinį lietpaltį 600Lt vertės.

Toks veikos aprašymas yra aiškus, konkretus ir teisingas. Šiuos I. K. veiksmus pirmos instancijos teismas nustatė išklausus M. J. parodymus, kuri parodė, kad lietpaltis buvo suplėšytas I. K. sudavus metaliniu smūgiu jai į nugarą, įvertinus specilaisto išvadas.

Nustačius, kad I. K. sudavė metaliniu strypu M. J. į nugarą bei vertinant lietpalčio suplėšymo pobūdį ir M. J. parodymus, kad lietpaltis suplyšo nuo smūgio, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad M. J. lietpaltis buvo suplėšytas I. K. veiksmų pasekoje.

Kolegija pastebi, kad nenustačius I. K. veiksmuose nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalies požymių, iš nusikalstamos veikos, numatyto Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalyje, aprašymo šalintina nuoroda į tai, kad turto sugadinimą I. K. padarė savavaldžiaudama.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad I. K. nusikaltimai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 1 dalyje yra padaryti esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai.

Perkvalifikuojant I. K. veiksmus iš Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, parenkant I. K. bausmės rūšį, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl aplinkybių, kurias vertino parinkdamas I. K. bausmę, nenurodė jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Nagrinėjant bylą apeliacinio skundo ribose teismas neturi pagrindo iš naujo konstatuoti sunkinančių aplinkybių buvimą I. K. veiksmuose. Lengvinančių I. K. atsakomybę aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Tokiu būdu, parenkant bausmės rūšį ir dydį I. K. už padarytą nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje kolegija atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į kaltės formą ir rūšį, į nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus, į I. K. asmenybę. I. K. anksčiau neteista, yra pensijinio amžiaus, turi šeimą, yra aukštojo išsilavinimo. Esant tokioms aplinkybėms kolegija vertina, kad I. K. nėra tikslinga skirti viešųjų darbų bausmės. Kolegijos vertinimu, bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant I. K. laisvės apribojimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad I. K. apeliaciniu skundu suformuluotas prašymas išteisinti ją pagal abi jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, t.y. apeliacinis skundas savo pobūdžiu iš esmės yra prašymas įvertinti pirmos instancijos teismo nuosprendį visais aspektais, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pirmos instancijos teismas nemotyvavo dėl kokių priežasčių ir aplinkybių nusprendė skirti I. K. griežčiausią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, apeliacinės instancijos teismas taip pat vertina bausmės, paskirtos už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalies padarymą. Vertinant aukščiau nurodytas aplinkybes, kuriomis remiantis kolegija nusprendė už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalies padarymą skirti laisvės apribojimo bausmę, tokią pat bausmės rūšį kolegija nusprendžia paskirti už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalies padarymą.

Pirmos instancijos teismo nuosprendžiu iš nuteistosios I. K. M. J. buvo priteista 600 Litų turtinei žalai atlyginti ir 10000 Litų neturtinei žalai atlyginti, Z. M. buvo priteista 10000 Litų neturtinei žalai atlyginti.

Perkvalifikuojant I. K. veiksmus iš Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalies į Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį konstatuotina, kad I. K. nusikalstamos veikos Z. M. atžvilgiu nepadarė, M. J. atžvilgiu padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 1 dalyje.

Nustačius, kad I. K. nusikalstamos veikos Z. M. atžvilgiu nepadarė, pirmos instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo Z. M. keistinas, Z. M. civilinis ieškinys I. K. atmestinas.

Įvertinus turtinės ir neturtinės žalos dydžius, priteistus iš I. K. M. J., konstatuotina, kad priteistas ieškinys dėl turtinės žalos paliktinas nepakeistu. Įvertinus aplinkybes, kad I. K. nusikalstama veika padaryta M. J. atžvilgiu perkvalifikuotina iš Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnį 1 dalį, t.y. iš apysunkio į nesunkų nusikaltimą, taip pat atsižvelgiant į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, M. J. priteistinos neturtinės žalos dydis mažinamas. Atsižvelgiant į M. J. dėl nusikaltimo patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, patirtą fizinį sužalojimą, jo pobūdį, trukmę, priteistinos neturtinės žalos dydis mažinamas iki 400 Eurų (1380 Litų).

Nustačius, kad I. K. nusikalstamos veikos Z. M. atžvilgiu nepadarė, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl Z. M. atstovavimo baudžiamojoje byloje apeliacinėje instancijoje – 40,55 Eurų iš I. K. nepriteistinos. Atitinkamai keistinas pirmos instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl Z. M. atstovavimo baudžiamojoje byloje pirmos instancijos teisme, panaikinant išlaidų – 359, 13 Eurų (1240 Litų) dėl Z. M. atstovavimo baudžiamojoje byloje pirmos instancijos teisme priteisimą iš I. K..

Pastebėtina, kad pirmos instancijos teismas, nusprendus priteisti I. K. atlyginti susidariusisas proceso išlaidas, nuosprendžio rezoliucinėjė dalyje nurodė įpareigojimą I. K. šias išlaidas atlyginti. Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso kodeksas tokio įpareigojimo nenumato. Dėl šios priežastieis iš nuospredžio rezoliucinės dalies dėl išlaidų, susidariusių dėl nukentėjusiosios M. J. atstovavimo baudžiamojoje byloje šalintinas žodis „įpareigojant“.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalimi 3 punktu, 2 dalimi 2 punktu, 3 dalimi, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

I. K. apeliacinį skundą tenkinti dalinai, 2014 m. rugpjūčio 25 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį pakeisti:

I. K. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai 6 mėnesius laisvės apribojimo, uždraudžiant I. K. šiuo laikotarpiu lankytis adresu (duomenys neskelbtini), bei bausmės laikotarpį įpareigoti atlyginti M. J. padarytą turtinę žalą.

Už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalyje paskirti 4 mėnesius laisvės apribojimo, uždraudžiant I. K. šiuo laikotarpiu lankytis adresu (duomenys neskelbtini), bei bausmės laikotarpį įpareigoti atlyginti M. J. padarytą turtinę žalą.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, paskirti I. K. subendrintą bausmę 6 (šešis) mėnesius laisvės apribojimo, uždraudžiant I. K. šiuo laikotarpiu lankytis adresu (duomenys neskelbtini), įpareigojant per bausmės laikotarpį atlyginti M. J. padarytą turtinę žalą.

Iš I. K. M. J. priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 400 Eurų.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl 10000 Litų neturtinės žalos priteisimo iš I. K. Z. M., šioje dalyje priimti naują nuosprendį: Z. M. civilinį ieškinį dėl 20000 Litų neturtinės žalos priteisimo iš I. K. atmesti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuriuo iš I. K. valstybės naudai priteista 1240 Litų (359,13 Eurų) už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimą Z. M. pirmos instancijos teisme.

Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies priteisiant iš I. K. valstybei išlaidas, atsiradusias dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo nukentėjusiajai M. J. baudžiamojoje byloje pašalinti žodį „įpareigojant“.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies aprašant I. K. nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalyje pašalinti žodį „savavaldžiaudama“.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl Z. M. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme – 40,55 Eurų iš I. K. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną.