- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-10-10
- Bylos Nr.
- 2A-289
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas (pran.)
- Atsakovas
- D. D., UAB „Daidana“
- Ieškovas
- Lenkijos ribotos atsakomybės bendrovės „KLUDI – ARMATUREN“
- Kategorijos
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 27.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-185-40-2005 pagal ieškovo Lenkijos ribotos atsakomybės bendrovės „KLUDI – ARMATUREN“ ieškinį atsakovams UAB „Daidana“ ir D.D. subsidiariai dėl 53 035,21 EUR skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Lenkijos ribotos atsakomybės bendrovė „KLUDI – ARMATUREN“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (ir vėlesniu jo patikslinimu), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Daidana“ ir subsidiariai iš D.D. 53 035,21 EUR (183 119,97 Lt) skolos, sumokėtą žyminį mokestį, įstatymu nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Nurodė, kad 1999-01-25 ieškovas ir D.Danauskienės individuali įmonė „Daidana“ sudarė sutartį, pagal kurią ieškovas, gavęs atsakovo užsakymus, turėjo parduoti prekes atsakovui pagal sąskaitas faktūras, o atsakovas įsipareigojo per 60 dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo dienos atsiskaityti su ieškovu pastarojo pasiūlytomis kainomis. Tačiau atsakovas, nepaisant ieškovo priminimų, raginimų, pretenzijų, pagal ieškovo nurodytas sąskaitas faktūras nėra atsiskaitęs ir visa jo skola sudaro 53 035,21 eurų. Taip pat nurodė, kad 2003-01-21 Danauskienės IĮ „Daidana“ buvo pertvarkyta į UAB „Daidana“, kuri perėmė visą Danauskienės IĮ „Daidana“ turtą, teises ir prievoles. Jei atsakovas UAB „Daidana“ neturės turto ir lėšų, iš kurių galėtų būti išieškota priteista skola, subsidiari atsakomybė pagal pertvarkytos individualios įmonės prievoles tenka jos buvusiai dalyvei ir savininkei D.D.
Atsiliepimas
Atsakovė D.D. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškovo reikalavimų netenkinti. Atsiliepime nurodė, kad tarp ieškovo ir IĮ „Daidana“ (kuri 2003 m. buvo reorganizuota į UAB „Daidana“) 1999-01-25 sutarties pagrindu susiklostė ne pirkimo – pardavimo, kaip teigia ieškovas, o komiso santykiai. Todėl vienintelis teisėtas ir pagrįstas ieškovo teisių gynimo būdas yra numatytas CK 6.795 str., pagal kurį ieškovas turi teisę reikalauti, kad UAB „Daidana“ grąžintų jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Pažymėjo, kad dalis ieškovui priklausančių prekių buvo pagrobta 2004-02-21 įsilaužus į UAB „Daidana“ sandėlį. Be to, atsakovė nurodė, kad ieškovas nepagrįstai ir pažeidžiant CPK 267 str. įtvirtintą draudimą patraukė ją subsidiaria atsakove šioje byloje. Ieškovas neturi teisės reikalauti iš UAB „Daidana“ apmokėjimo už išduotas prekes, o tik šių prekių grąžinimo. Be to, CPK draudžia teismui priimti sąlyginius sprendimus. Jei ieškovo reikalavimas būtų patenkintas, teismo sprendimas būtų sąlyginis ir reikštų CPK 267 str. įtvirtinto draudimo pažeidimą. Apelinatė teigia, kad jos atsakomybei pagal UAB „Daidana“ prievoles atsirasti būtina sąlyga yra minėtos bendrovės negalėjimas įvykdyti prievolę. Atsakovės žiniomis, ieškovas dar nėra kreipęsis į UAB „Daidana“ dėl jam nuosavybės teise priklausančio turto grąžinimo.
Atsakovo UAB „Daidana“ kuratorė atsiliepime į ieškinį iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovė D.D., ieškinį prašė atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovo naudai 53 035,21 EUR skolos iš atsakovo UAB „Daidana“, o nesant pas atsakovą UAB „Daidana“ pakankamai lėšų ar turto, priteistą sumą nusprendė išieškoti subsidiariai iš atsakovės D.D. Teismas taip pat priteisė ieškovo naudai iš atsakovų UAB „Daidana“ ir D.D. lygiomis dalimis 4662,40 Lt žyminio mokesčio išlaidų, 3584,01 Lt dokumentų vertimo išlaidų, 200 Lt kuratoriaus skyrimo išlaidų, 40 Lt registro duomenų gavimo išlaidų ir į valstybės pajamas priteisė 121,70 Lt teismo patirtų procesinių ir kitų dokumentų siuntimo išlaidų.
Nurodė, kad Danauskienės IĮ „Daidana“ yra nesumokėjusi už prekes, perduotas per laikotarpį nuo 2000-10-12 iki 2001-04-27, 53 035 EUR. Prekių perdavimo faktą patvirtina byloje esančios sąskaitos faktūros. Skolos faktas buvo pripažintas 2001-10-05 susitarimu bei 2002-11-30 raštu. Teismas nustatė, kad šalių pasirašytos bendrosios sutarčių sąlygos atitiko esmines pirkimo pardavimo sutarčių savybes – numatė prekių kainas, atsiskaitymo sąlygas ir terminus, pristatymo sąlygas, nuosavybės teisės perėjimo momentą. Sutarties 1 str. numatyti atskiri pardavimo susitarimai buvo sudaromi IĮ „Daidana“ pateikiant užsakymus ir priimant prekes pagal sąskaitas faktūras. Sutarties 2 str. nustatė, kad už prekes atsiskaitoma gavus jas iš ieškovo sandėlio. Sutarties 3 str. nustatytas atsiskaitymo terminas – 60 dienų po sąskaitos faktūros atsakovui išrašymo dienos bei aptarta nuolaidų taikymo sistema. Sutarties 9 str. nustatė nuosavybės teisės į prekes perėjimo momentą. Komiso santykiuose apskirtai nėra sprendžiamas nuosavybės teisės perėjimo klausimas iš komitento komisionieriui. Sutarties sudarymo metu galiojusio CK 149 str. nustatė, kad turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip. Sutarties 9 str. numatė kitokį nuosavybės teisės perėjimo momentą – po pilno atsiskaitymo už prekes. Taigi, teismas konstatavo, kad šios sutarties sąlygos, faktiniai šalių veiksmai, papildomas 2001-10-05 susitarimas ir susirašinėjimas patvirtina, jog tarp šalių buvo susiklostę pirkimo – pardavimo santykiai. Abi šalys yra verslo subjektai, todėl sutarčių sąlygas turėjo suprasti atitinkamai verslo sričiai įprastine prasme, verslo pobūdis yra nurodytas susitarimo 1 str. – didmeninė ir mažmeninė prekyba. Atsakovų argumentai apie susiklosčiusius komiso teisinius santykius yra nepagrįsti. Byloje nėra įrodymų, kad kuri nors šalis apskritai verstųsi komiso ūkine veikla. Šalių sudarytas 2001-10-05 susitarimas patvirtina IĮ „Daidana“ įsiskolinimo ieškovui faktą, 2 punkte numatytas susitarimas, kad ieškovui dalis prekių bus grąžinta, atitiko sutarties 9 str. sąlygą, kad prekės gali būti grąžintos abiejų šalių susitarimu. Susitarimo 5 p. numatyta ieškovo teisė vindikuoti įsiskolinimą aiškiai nurodo į skolos išieškojimą, bet ne į turto išreikalavimą. D.D. nurodyta aplinkybė, kad dalis ieškovui priklausančių prekių buvo pagrobta įsilaužus į UAB „Daidana“ sandėlį, neatleidžia nuo pareigos sumokėti ieškovui už prekes. Taip pat teismas nurodė, kad 2003-01-21 Danauskienės IĮ „Daidana“ buvo pertvarkyta į UAB „Daidana“, kuri perėmė visą IĮ „Daidana“ turtą, teises ir prievoles. Jei atsakovas UAB „Daidana“ neturės turto ar lėšų, iš kurių galėtų būti išieškota priteista skola, subsidiari atsakomybė pagal pertvarkytos individualios įmonės prievoles tenka jos buvusiai dalyvei ir savininkei D.D..
Šalies argumentai
Atsakovė D.D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005-03-09 sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Teismas pažeidė CK 6.193 str. nuostatas, vertino sutarties sąlygas, neatsižvelgdamas į šalių tikruosius ketinimus bei tikslus. Pagal nuolatinę tarp šalių susiklosčiusią praktiką, vykdant sutartį IĮ „Daidana“ už išduotas prekes ieškovui atsiskaitydavo po jų realizavimo Lietuvos rinkoje. Atsižvelgiant į sutarties 9 p. nuostatą dėl nuosavybės teisės, realiai nuosavybės teisės į ieškovo išduodamas prekes IĮ „Daidana“ niekada neįgydavo. Ieškovui nuosavybės teise priklausančios prekės buvo komisionieriaus IĮ „Daidana“ perleidžiamos tretiesiems asmenims, o iš tokių sandorių gautas lėšas, atskaičiusi komisinį atlyginimą, IĮ „Daidana“ pervedavo ieškovui. Tai atitiko 1964 m. CK 409 str. įtvirtintą principą, pagal kurį turtas, kurį komisionierius gauna iš komitento arba įgyja komiteto sąskaita, yra komitento nuosavybė. Tokią išvadą patvirtina ir ieškovo veiksmai, atspindėti 2004-02-11 pretenzijoje atsakovui UAB „Daidana“. Susiklosčiusius tarp šalių komiso santykius patvirtina tarpusavio atsiskaitymo dokumentai, kurie yra saugomi pas atsakovą UAB „Daidana“.
2) Teismas neteisingai aiškino 1999-01-25 sutarties nuostatas, kurios patvirtina būtent komisinių, o ne pirkimo – pardavimo santykių tarp šalių buvimą: ieškovo nuosavybės teisės į prekes pasibaigimas tik po atsiskaitymo, kai atsiskaitoma buvo tik sudarius prekių pirkimo – pardavimo sandorius su trečiaisiais asmenimis (9p.), prekių pardavimas ieškovo kainomis ir komisinės dalies atsakovui nustatymas (2,4 p.), tik apytikrių prekių pristatymo terminų nustatymas, paliekant ieškovui teisę spręsti tai savo nuožiūra ir kt. Pagal CK 6.794, 6.795 str., kai pavedimo nebegalima įvykdyti, komitentas turi duoti patvarkymą dėl jo turto, esančio pas komisionierių. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovas, prieš pradėdamas civilinę bylą, yra davęs patvarkymą dėl dalies IĮ „Daidana“ saugotų santechninių įrengimų ir dalį šio turto atsiėmęs. Teismas taip pat netyrė, ar ieškovas yra davęs kokių nors patvarkymų dėl likusios santechninių įrengimų dalies.
3) Teismas be pagrindo netaikė 6.795 str., pagal kurį ieškovas turi teisę reikalauti, kad UAB „Daidana“ grąžintų jam jo nuosavybe esantį turtą. Jei ieškovas reikštų tokį reikalavimą, jis turėtų būti tenkinamas, išskyrus tą prekių dalį, kuri buvo pavogta 2004-02-22 ir iki šiol nėra atgauta, nes ši prekių dalis buvo prarasta ne dėl UAB „Daidana“ kaltės.
4) Teismas, neteisingai aiškindamas tarp šalių susiklosčiusius santykius, kaip pirkimo – pardavimo santykius, taip pat pažeidė ir sutarties laisvės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes atsakovas nėra įgijęs jam išduotų santechnikos įrengimų nuosavybės, o tik saugo pas save ieškovo turtą, o ieškovo reikalavimo sumokėti jam šių įrenginių kainą patenkinimas reiškia atsakovo įpareigojimą nusipirkti šiuos įrengimus.
5) Teismas nepagrįstai laikė ieškinį įrodytu, nes ieškovas savo reikalavimus grindžia sutartimi ir jo pateiktomis sąskaitomis – faktūromis, tačiau šie dokumentai nepagrindžia ieškovo reikalavimo. Apeliantė teigia, kad ieškovo pateiktos sąskaitos – faktūros nėra jos pasirašytos. Be to, ieškovas pateikė tik sąskaitų – faktūrų kopijas, kuriose nesimato dalies jose nurodytų prekių kainų. Sutartyje nėra apibrėžtas tiekiamų prekių asortimentas ir kiekis, todėl ji taip pat nepagrindžia ieškinyje nurodyto reikalavimo.
6) Teismas, priteisdamas iš apeliantės, kaip iš subsidiarios atsakovės, ieškovui skolą, pažeidė CPK 267 str. nuostatą, kuri draudžia priimti sąlyginius sprendimus, išskyrus preliminarų sprendimą, kuris priimamas dokumentinių proceso tvarka. Be to, teismas nesilaikė CPK 8 str. įtvirtintos kooperacijos principo pareigos, 159 str. įtvirtintos pareigos užtikrinti tinkamą bylos nagrinėjimą, nes į teismo posėdį nebuvo pakvieti asmenys, kurie buvo įgalioti pasirašyti bendrąsias sutarčių sąlygas ir kurie jas pasirašė. Minėti asmenys galėjo paaiškinti tikruosius šalių ketinimus bei sutarties sudarymo tikslą.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Skundžiamo sprendimo nepagrįstumą apeliantė iš esmės grindžia, jos nuomone, pirmosios instancijos teismo tarp šalių sudarytos sutarties, kurią ji pati vertina kaip komiso sutartį, neteisingu vertinimu. Tačiau sutikti su tokia apeliantės pozicija negalima, nes atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių bei teisingai įvertino tarp šalių sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. Tokia išvada daroma ne tik todėl, kad sutarties šalys įvardijo save kaip pirkėjas ir pardavėjas bei aptarė joje pirkimo-pardavimo (bet ne komiso) sąlygas, tame tarpe ir sąlygą dėl apmokėjimo už parduotas prekes (60 dienų nuo sąskaitos-faktūros išrašymo dienos, sutarties 3 p.), bet ir todėl, kad sutarties tekste šalys nenumatė jokių išlygų dėl apmokėjimo už prekes ieškovui susiejimo su trečiųjų asmenų atsiskaitymu už jas su atsakovu. Priešingai, sutarties 9 p. šalys aiškiai aptarė sąlygą, pagal kurią pirkėjas (t.y. atsakovas) galės perleisti nuosavybę (t.y. nupirktas prekes) tik po to, kai iki galo įvykdys apmokėjimo sąlygas pardavėjo (t.y. ieškovo) atžvilgiu. Akivaizdu, kad pastaroji sutartinė išlyga, kaip prieštaraujanti komiso sutarties sampratai, visiškai paneigia apeliantės teiginius apie sutarties esmę. Taip pat reikia turėti omenyje, kad tame pačiame sutarties 9 p. šalys padarė nuorodą į Lenkijos Respublikos CK 589 str. ir 590 str., reglamentuojančius pirkimo-pardavimo, bet ne komiso teisinius santykius.
Be to, aiškinant sutartį pagal šalių elgesį po jos sudarymo, turėtina omenyje, kad byloje nebuvo pateikti jokie faktiniai įrodymai patvirtinantys, kad tarp jų susiklostė komiso teisiniai santykiai. Apeliantė teigia, kad tokių įrodymų, esančių bendrovėje ,,Daidana“ ji pati negalėjo pateikti. Šia prasme turėtina omenyje, kad apeliantė buvo įmonės ,,Daidana“ savininke, vėliau ją reorganizavus į UAB ilgą laiką vadovavo bendrovei bei buvo jos vienintele akcininke (t. 1 b.l. 205). Apie ieškovo pretenziją dėl neapmokėtų prekių bei galimą teisminį ginčą jai buvo žinoma (t. 1 b.l. 30). Taip pat pastarajai buvo žinoma ir apie jos atsakomybę už pertvarkomos įmonės prievoles (t. 1 b.l. 28). Todėl prieš pat teisminio ginčo inicijavimą parduodama bendrovės ,,Daidana“ akcijas apeliantė turėjo galimybę gauti atitinkamus įrodymus, galinčius pagrįsti jos teisinio gynimosi nuo ieškinio poziciją (t. 1 b.l. 206, 207). Tuo tarpu apeliantės teigimas, kad tokie įrodymai galėjo būti pareikalauti iš bendrovės ,,Daidana“ prieštarauja bylos medžiagai (t. 1 b.l. 245).
Be to, byloje esantys įrodymai, jų tarpe ir ieškovo pateikti sąskaitų-faktūrų nuorašai, liudija, kad po sutarties sudarymo tarp šalių susidarė pirkimo-pardavimo santykiai. Minėti nuorašai patvirtinti įstatymo nustatyta tvarka, jokių duomenų, kad jie neatitinka originalų arba yra suklastoti apeliantė nepateikė. Todėl nepagrįstas yra apeliacinio skundo teiginys, kad minėtais dokumentais negalima buvo vadovautis sprendžiant šalių ginčą. Šia prasme nėra esminė aplinkybė, kad pateiktose sąskaitose-faktūrose nėra apeliantės parašų, nes juos pasirašydavo kitas atsakovo atstovas. Esant pasakytam, laikytina nustatyta, kad tarp šalių susiklostė pirkimo-pardavimo, o ne komiso teisiniai santykiai. Todėl nepagrįsta yra apeliantės nuoroda į CK 6.794 str. bei 6.795 str. taikymo nagrinėjamam ginčui būtinumą.
Be to, teigdama, kad ieškovas gali reikalauti grąžinti jam jo pateiktas prekes, apeliantė jokių įrodymų patvirtinančių šių prekių buvimo faktą, nepateikė. Tuo tarpu bylos duomenys rodo priešingai (t. 1 b.l. 244).
Sprendžiant šalių ginčą svarbu yra ir tai, kad 2001 m. spalio 5 d. šalys sudarė susitarimą dėl 1999 m. sausio 25 d. sutarties vykdymo metu susidariusio atsakovo įsiskolinimo ir nustatė, kad dalis įsiskolinimo bus padengta grąžinant įrenginius, ką numatė aukščiau paminėtos sutarties 9 p., o likusią įsiskolinimo dalį atsakovas įsipareigojo grąžinti ieškovui iki 2002 m. lapkričio 30 d. (t. 1 b.l. 33, 34). Šiuo susitarimu šalys aiškiai išskyrė įsiskolinimo padengimą grąžinant prekes ir sumokant skolą pinigais. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šalys susitardamos dėl pinigų grąžinimo terminų (susitarimo 3 p. ir 4 p.) susitarė dėl įsiskolinimo padengimo grąžinant prekes. Dėl to negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo susitarimo 5 p. buvo konstatuota ieškovo teisė vindikuoti jo turtą, saugomą pas atsakovą.
Priešingai, paminėtos aplinkybės aiškiai parodo, kad atsakovas prekes nupirko ir dar kartą patvirtino savo pareigą jas apmokėti. Šia prasme pastebėtina, kad pagal 1999 m. sausio 25 d. tarp šalių sudarytos sutarties 4 p. su pardavimais susijusi rizika perkeliama pirkėjui nuo to momento, kai prekės išduotos iš pardavėjo sandėlio. Be to, pati apeliantė kartu su tripliku pateikė teismui bendrovės ,,Daidana“ kompiuterinių duomenų išrašą, kuriame užfiksuotas 2004 m. spalio 6 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kuriuo buvo patvirtintas 53035,21 EUR (ieškinio kaina) atsakovo įsiskolinimas ieškovui. Šis įsiskolinimas buvo konstatuotas 2004 m. balandžio 29 dienai, t.y. jau po įvykdytos vagystės iš atsakovo sandėlio (t. 2 b.l. 8, 72). Todėl apeliantės nuoroda į CK 6.253 str. 3 d. taikymą nėra tinkamas.
Ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo grindžiamas 1999 m. sausio 25 d. ieškovo D.Dainauskienės IĮ ,,Daidana“ sudaryta sutartimi. D.Dainauskienės IĮ ,,Daidana“ pertvarkymo į UAB ,,Daidana“ sąlygų 7 punktas patvirtina, kad įmonė buvo pertvarkyta teisinės formos pakeitimo būdu, numatytu CK 2.104 straipsnio pirmojoje dalyje, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo nuo UAB ,,Daidana“ ir jos įstatų įregistravimo momento perima visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas. Be to, pagal minėtų sąlygų 21 punktą, pertvarkomos D.Dainauskienės IĮ ,,Daidana“ dalyvis (savininkas), t.y. apeliantė D.D., trejus metus yra subsidiariai atsakingas pagal šios pertvarkomos įmonės prievoles, atsiradusias iki UAB ,,Daidana“ įstatų įregistravimo Juridinių asmenų registre (t. 1 b.l. 25-29). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Registro tarnybos 2003 m. lapkričio 10 d. raštas patvirtina, kad UAB ,,Daidanas“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2003 m. sausio 21 d. (t. 1 b.l. 202-204). Įvertinusi visus anksčiau minėtus argumentus, negalima sutikti su apeliantės teigimu, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jos kaip iš subsidiarios atsakovės skolą ieškovui.
Negalima sutikti ir su apeliantės nuoroda į CPK 159 straipsnio pažeidimą. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakviesti asmenis, kurie buvo įgalioti pasirašyti bendrąsias sutarčių sąlygas ir kurie jas pasirašė, tačiau ji nekonkretizavo kas tie asmenys bei nepateikė atitinkamo prašymo apeliacinės instancijos teismui dėl šių asmenų apklausos, nors tokią teisę turėjo.
Dėl pasakyto naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės D.D. 9 Lt (devynis litus) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų valstybei.