- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-24
- Bylos Nr.
- 2A-729-611/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Henrichas Jaglinskis, Andžej Maciejevski (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Neiseris“
- Ieškovas
- UAB „Sarenus“
- Advokatai
- Arūnas Bertulis
- Kategorijos
- 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Neiseris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Sarenus“ ieškinį atsakovui UAB „Neiseris“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Sarenus“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Neiseris“ 403,56 Lt skolos, 421,26 Lt palūkanų ir 10,90 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog skola susidarė, atsakovui nesumokėjus už ieškovo pateiktas prekes pagal šalių sudarytą sutartį Nr. 05/02-10.
Atsakovas UAB „Neiseris“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog atsakovas turi atsiskaityti tik už realizuotas prekes, o tos, už kurias ieškovas prašo sumokėti, yra nerealizuotos ir ieškovas jas gali atsiimti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo ieškovui 824,82 Lt skolos kartu su palūkanomis, 10,90 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 784 Lt bylinėjimosi išlaidų, bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2005-02-10 sudarė tiekimo sutartį Nr.05/02-10, pagal kurią ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovui prekes, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais priimti iš ieškovo prekes ir už jas apmokėti. Atsakovas tik iš dalies sumokėjo už prekes ir liko skolingas ieškovui 403,56 Lt. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog prekės buvo nekokybiškos. Ieškovo išrašytas PVM sąskaitas-faktūras pasirašė atsakovo atstovai. Jose nebuvo jokių atžymų apie prekių nekomplektiškumą ar kitus trūkumus, taip pat atsakovas nereiškė ieškovui pretenzijų per šalių sutartą terminą. Siūlyme ieškovui atsiimti nerealizuotas prekes atsakovas taip pat nenurodė pretenzijų, tik pažymėjo, jog prekės buvo nepaklausios. Teismas pažymėjo, jog ieškovas siekė ginčą išspręsti gražiuoju, tačiau atsakovas atsisakė bendradarbiauti ir šis faktas buvo konstatuotas antstolio protokole. Teismas konstatavo, jog tarp šalių susiklostę santykiai atitiko didmeninio pirkimo-pardavimo santykius. Per protingą terminą pretenzijoms reikšti atsakovas pretenzijų dėl prekių nekomplektiškumo ieškovui nepareiškė, pradėjo jas reikšti tik pradėjus teisminį bylos nagrinėjimą. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovas deramai nepaaiškino už kokias konkrečias prekes jis padengė dalį įsiskolinimo, bei tai, kad atsakovas nesiekė bendradarbiauti su ieškovu ir konstatavo, jog daikto perdavimo metu prekės galėjo neatitikti kokybės reikalavimų ar atsirasti kiti jų trūkumai ne dėl ieškovo, o dėl atsakovo kaltės ir ieškovas turi teisę reikalauti sumokėti likusią prekių kainą.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Mano, jog teismas neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pripažindamas juos pirkimo-pardavimo teisiniais santykiais. Pažymi, jog ieškovas pripažino, kad pagal sudarytą sutartį atsakovas galėjo bet kada grąžinti neparduotas prekes ir ieškovas šias prekes privalėjo priimti. Ginčas byloje atsirado dėl to, kad ieškovo netenkino grąžinamų prekių kokybė. Galimybė grąžinti nerealizuotas prekes yra komiso sutarties skiriamasis bruožas, todėl tarp šalių susiklostė komiso teisiniai santykiai. Teismas, netinkamai kvalifikavęs tarp šalių atsiradusius teisinius santykius, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą ir neteisingai nustatė atsakovo pareigos atsiskaityti su ieškovu atsiradimo momentą. Ieškovas ir byloje esantys įrodymai, patvirtino, jog atsakovo pareiga apmokėti ieškovui už perduotas prekes atsirasdavo tik tada, kai atsakovas prekes realizuodavo, o nepavykus prekių realizuoti, jos būdavo grąžinamos ieškovui. Pažymi, jog ieškovo pateikta PVM sąskaita-faktūra įrodo prekių perdavimą ir gavimą bei šalių susitarimą kiek atsakovas turės sumokėti ieškovui realizavus prekes per savo prekybos tinklą. Susiklosčius tarp šalių komiso teisiniams santykiams, ieškovas turėjo teisę bet kada panaikinti komiso pavedimą ir pareikalauti grąžinti nerealizuotas prekes. Ieškovui pastebėjus, jog gražintų prekių kokybė yra pablogėjus, jis priėmęs prekes galėtų reikalauti žalos atlyginimo. Atsakovas nekartą siūlė ieškovui atsiimti prekes, tačiau ieškovas atsisakė. Mano, kad toks atsisakymas nesudaro pagrindo ieškovui reikalauti sumokėti prekių kainos. Byloje esantis įrodymas – antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas - patvirtina atsisakymą įleisti antstolį į sandėlį, bet ne atsisakymą grąžinti prekes.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Mano, jog skundas nepagrįstas, o nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Pats ieškovas vyko pas atsakovą atsiimti prekių, tačiau atsakovo darbuotoja jų neatidavė, tai užfiksuota antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Atsakovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, kadangi atsiliepime į ieškinį, triplike, taip pat papildomame posėdyje nurodė, jog už prekes neatsiskaito, kadangi jos yra nekokybiškos, o apeliaciniam skunde nurodo, jog už prekes neatsiskaito dėl to, jog jos nebuvo realizuotos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas su ieškovu sudarė tiekimo sutartį Nr. 05/02-10 (b.l.4-6), pagal kurią ieškovas perdavė atsakovui prekes ir išrašė apmokėjimui PVM sąskaitas-faktūras (b.l.12-29). 2009-01-16 ieškovas pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti 1955,12 Lt įsiskolinimo, atsakovas po bylos iškėlimo 2009-02-24 sumokėjo ieškovui dalį skolos – 1551,56 Lt (b.l. 59) ir liko skolingas 403,56 Lt (b.l.77-79). Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių atsiradusius teisinius santykius, turėjo taikyti komiso teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, jog atsakovui pareiga apmokėti kyla nuo šių prekių realizavimo momento ir atsakovas nerealizuotas prekes turi grąžinti (b.l. 83-85). Sutikti su tokia apelianto pozicija negalima, nes atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių bei teisingai įvertino tarp šalių sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių pasirašytos sutarties sąlygos savo turiniu iš esmės atitiko didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties esmę, nes šalys numatė prekių užsakymo tvarką, atsiskaitymo sąlygas ir terminus, pristatymo sąlygas, nuosavybės teisės perėjimo momentą. Sutarties 4 p. numatyti pardavimo susitarimai buvo sudaromi pateikiant užsakymus ir priimant prekes pagal sąskaitas-faktūras. Sutarties 5 p. nustatė, kad už prekes atsiskaitoma gavus jas iš ieškovo sandėlio. Sutarties 3 p. nustatytas atsiskaitymo terminas – pirkėjas už parduotas prekes apmoka iki kiekvieno mėnesio 10 dienos. Nuosavybės teisė įgyjama LR CK 4.47 str. nustatytais pagrindais, vienas iš tokių pagrindų yra nuosavybės teisės įgijimas sandorių pagrindu. Įgyjant nuosavybę šiuo pagrindu yra svarbi sutarties šalių valia dėl momento, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę. Šalių teisė susitarti dėl tokio momento kildinama iš sutarties laisvės principo, įtvirtinančio neribojamą šalių galimybę sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas, tarpusavio teises bei pareigas (LR CK 6.156 str.). LR CK 4.49 str. nustato, kad daikto įgijėjui nuosavybės teisė į daiktą atsiranda nuo daikto perdavimo įgijėjui momento, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip. Nagrinėjamu atveju šalys kitokio susitarimo dėl nuosavybės teisės perėjimo nesudarė, todėl taikytinas LR CK 4.49 str. 1 d. numatytas nuosavybė teisės perėjimo momentas, t.y. nuo prekių perdavimo atsakovui momento. Kaip matyti iš bylos duomenų, šalys prekių perdavimą atsakovui įformindavo PVM sąskaita-faktūra (sutarties 4.4 p.) (b.l.12-29). Teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentą, kad šalys sudarė komiso sutartį, kadangi šalių sudaryta sutartis neturi būtinų komiso sutarties elementų. Pagal LR CK 6.780 str. 1 d. komiso sutartimi viena šalis įsipareigoja kitos šalies pavedimu už atlyginimą sudaryti vieną ar kelsi sandorius savo vardu, bet komitento lėšomis. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš sutarties, šalys nėra sutarusios dėl atlyginimo atsakovui už ieškovo prekių pardavimą, nėra sutarusios, kad atsakovas pardavinėja ieškovo prekes ieškovo lėšomis. Teisėjų kolegija pažymi, jog komiso santykiuose apskritai nėra sprendžiamas nuosavybės teisės perėjimo klausimas iš komitento komisionieriui. Byloje nėra įrodymų, kad kuri nors šalis apskritai verstųsi komiso ūkine veikla. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl pagrįstai atmetė atsakovo argumentus, jog šalys sudarė komiso sutartį. Tarp šalių sudarytos sutarties 4.5 p. suteikė teisę atsakovui nepriimti ieškovo prekes, o priimtas grąžinti, jeigu ieškovas pristato prekes ne tomis kainomis ar asortimentu, kurie aptarti sutarties priede Nr.1, arba jei prekės patiektos ne tuo kiekiu, kokį užsakė atsakovas. Sutartis nesuteikė teisės atsakovui vienašališkai grąžinti prekes dėl to, kad jis jų nepardavė, nebent šalys dėl to susitaria atskiru susitarimu ar ieškovas tam neprieštarauja. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalis sieja didmeninio pirkimo-pardavimo santykiai, nes ji padaryta tinkamai aiškinant šalių valią, sudarant sutartį bei tikruosius sandorio šalių ketinimus, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo (LR CK 6.193 str.).
Kadangi šalis sieja pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, kad jam pareiga apmokėti ieškovui už gautas prekes kyla tik po jų pardavimo. Pažymėtina, jog atsakovas dalį įsiskolinimo už 2005-2006 m. padengė bei pretenzijas dėl netinkamos prekių kokybės pareiškė tik 2009 m. po nagrinėjamos bylos iškėlimo. Todėl toks apelianto elgesys, kai į ieškovą kreipėsi tik po 4 m., nėra adekvatus, nepaaiškinamas jokia verslo logika, neatitiko bonus pater familias standarto. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovas nepasinaudojo savo teise per protingą laiko terminą informuoti ieškovą apie prekių kokybės trūkumus. Taip pat byloje pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (b.l. 10), kuris yra oficialus rašytinis dokumentas ir nėra nuginčytas, įrodo atsakovo atsisakymą bendradarbiauti su ieškovu, grąžinti jam prekes. Pažymėtina, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių prekių kokybės trūkumus bei kad pretenzijos dėl prekių netinkamos kokybės buvo pareikštos nustatyta tvarka ir terminu. Todėl atsakovas privalo apmokėti likusią neapmokėtą nupirktų iš ieškovo prekių kainą – 403,56 Lt. Kadangi atsakovas neatsiskaitė su ieškovu, todėl jis už pradelstą atsiskaityti terminą turi mokėti ieškovui palūkanas. Kadangi atsakovas neginčija priskaičiuotų palūkanų dydžio, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau minėtais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš atsakovo valstybei priteistina 7,05 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Neiseris“ 7,05 Lt (septynis litus 05 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.