Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal A. J. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nutarties, kuria A. J. skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nesutikdamas su šiuo nutarimu, A. J. jį apskundė Telšių rajono apylinkės teismui.

sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas, nenumatantis teismui stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti, ar savivaldybės tarybos priimtas administracinis teisės aktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams,

sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011-05-26 sprendimu T-159 patvirtinti „Dėl Vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis automobilių stovėjimo vietomis Šiaulių miesto gatvėje, aikštelėse nuostatų, patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2003 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. T-600, pakeitimo“ ta apimtimi, kuria nenumato galimybės automobilius parkuojantiems asmenims vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį automobilio stovėjimo laiką mokamoje vietoje, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui,

panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartį, administracinės komisijos prie Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. T16-47 administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) už ATPK 124⁵ straipsnio pažeidimą jam skirtą 110 (vieno šimto dešimties) litų baudą ir administracinę bylą nutraukti,

priteisti bylinėjimosi išlaidas.

A. J. vertinimu, vietinės rinkliavos nuostatai, kuriuose nėra nustatyta, kad vietinė rinkliava už automobilio stovėjimą mokamoje aikštelėje gali būti mokama proporcingai automobilio stovėjimo laikui, prieštarauja įstatymui, o konkrečiai LR Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatytam proporcingumo principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, kuriose yra sprendžiamas vietinių rinkliavų klausimas, yra suformavęs teismų praktiką, kad jei savivaldybių tarybų patvirtinti nuostatai nenumato vietinės rinkliavos mokėjimo proporcingai suteiktų paslaugų kiekiui, tai tokie nuostatai prieštarauja Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui (administracinės bylos Nr. A325-471/2010, A492-2796/2011, A662-1480/2012, A143-l 592/2012, A502-1095/2013 ir kitos).

Pasak apelianto, Telšių rajono apylinkės teismas nemotyvuotai ir neargumentuotai atmetė jo prašymą sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011-05-26 sprendimu T-l59 patvirtinti „Dėl Vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis automobilių stovėjimo vietomis Šiaulių miesto gatvėje, aikštelėse nuostatų, patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2003 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. T-600, pakeitimo“ ta apimtimi, kuria nenumato galimybės automobilius parkuojantiems asmenims vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį automobilio stovėjimo laiką mokamoje vietoje, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Atkreipia dėmesį, kad nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, teismo nuomone, prašymas kreiptis į administracinį teismą yra nepagrįstas, o ATPK 23 skirsnio nustatyta tvarka nenumato galimybės stabdyti administracinės bylos dėl skundo nagrinėjimo. A. J. manymu, pirmosios instancijos teismo nuomonė nėra argumentas, kuriuo remiantis galima atmesti teisėtą ir pagrįstą reikalavimą stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į administracinį teismą, nes, to nepadarius, negalima spręsti skirtos administracinės nuobaudos teisėtumo.

Skunde taip pat pažymima, kad Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, jog teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis), kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (4 dalis). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Apeliantas pažymi ir tai, kad iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį savarankiškumą: nors pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan., tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Pagal Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui.

Skunde taipogi pažymima, kad minėti iš konstitucinės teisingumo vykdymo sampratos kylantys reikalavimai taikytini ir bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sprendimams (nutartims) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar nagrinėjamoje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, taip pat teismų sprendimams (nutartims) kreiptis į atitinkamą administracinį teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar nagrinėjamoje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis), kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, patikra yra priskirta ne Konstitucinio Teismo, bet administracinių teismų jurisdikcijai, neprieštarauja Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui).

Teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje: Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

Oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos (suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 24 d., 2003 m. birželio 10 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. rugsėjo 2 d., 2004 m. rugsėjo 29 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. sausio 27 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimuose, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime, 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimuose, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, 2007 m. birželio 27 d. nutarime, kituose ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo teisės aktuose), kuriose Konstitucijos 110 straipsnis aiškinamas susietas su kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu ir su Konstitucijos nuostatomis dėl specializuotų (administracinių) teismų:

vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementą yra principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui;

Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtintu draudimu taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso;

kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Konstituciją, ir kol Konstitucinis Teismas neišspręs šio klausimo, bylos nagrinėjimas teisme negali būti tęsiamas -jis yra sustabdomas; nei Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, nei kitur Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta, kokiu procesiniu sprendimu turėtų būti sustabdomas bylos nagrinėjimas; tai nustatyti turi įstatymų leidėjas;

įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sustabdytoji byla, iš kurios matyti aplinkybės, dėl kurių ginčijamas teisės aktas turi būti taikomas toje byloje, turi būti prieinama Konstituciniam Teismui; tik šitaip gali būti sudarytos sąlygos, būtinos tam, kad Konstitucinis Teismas galėtų vykdyti konstitucinį teisingumą ir spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, neprieštarauja Konstitucijai (o Seimo poįstatyminis aktas, Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas - Konstitucijai ir (arba) įstatymams);

jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas;

pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas sprendžia ne dėl visų žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teises aktams), o tik dėl to, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisti arba referendumu priimti aktai (jų dalys);

pagal Konstituciją yra negalimos tokios teisinės situacijos, kad nebūtų įmanoma teisme patikrinti, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, inter alia ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės aktai, taip pat savivaldybių institucijų išleisti teisės aktai;

vykdydamas šį konstitucinį imperatyvą, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti, kuriuose (bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtuose specializuotuose) teismuose ir kokia tvarka turi būti tiriama ir sprendžiama, ar tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (inter alia ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės aktai, taip pat savivaldybių institucijų išleisti teisės aktai), neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams; jei įstatymų leidėjas dėl kokių nors priežasčių nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos (nors Konstitucija to ir netoleruoja), teismai pagal Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį vis tiek negali taikyti Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų;

šiuo metu Administracinių bylų teisenos ir kitais įstatymais yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad spręsti dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai; jeigu administracinis teismas tokį teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), toks šio teismo sprendimas pagal Konstituciją ir įstatymus turi ergą omnes poveikį visai atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo praktikai;

tyrimas, ar kitų teisėkūros subjektų išleisti (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisti ir ne priimti referendumu) teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir atitinkamų sprendimų priėmimas visuomet suponuoja būtinybę bylą sprendžiančiam administraciniam teismui išsiaiškinti, ar tie aukštesnės galios teisės aktai (jų dalys) patys neprieštarauja kuriems nors kitiems dar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir, jei kyla abejonių, imtis Konstitucijoje ir įstatymuose numatytų priemonių joms pašalinti, aišku, neįsiterpiant į Konstituciniam Teismui priskirtus įgaliojimus; to nepadarius, būtų rizikuojama priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas, t. y. pritaikyti tam tikrą teisės aktą (jo dalį), grindžiamą tokiu aukštesnės galios teisės aktu, kuris, jeigu atitinkamas tyrimas būtų atliktas, pats turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu kitam dar aukštesnės galios teisės aktui ar net Konstitucijai, arba netaikyti tam tikro teisės akto (jo dalies), administracinio teismo pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, nors tas aukštesnės galios teisės aktas, jeigu atitinkamas tyrimas būtų atliktas, pats turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu kitam dar aukštesnės galios teisės aktui ar net Konstitucijai; jeigu taip įvyktų, galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia asmens konstitucines teises;

įstatymais (inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymu) administracinių teismų jurisdikcijai priskirtas kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, išskyrus pačią Konstituciją tyrimas, jeigu administracinis teismas suabejoja to Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto aukštesnės galios teisės akto (jo dalies) atitiktimi dar aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, suponuoja atitinkamos konstitucinės justicijos bylos inicijavimą Konstituciniame Teisme, taigi ir administracinių teismų pareigą tokiais atvejais kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu;

kiekvieno asmens teisė savo teises ginti remiantis Konstitucija bei asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ir tai, kad kiekviena teismo nagrinėjamos bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (t. y. kurio nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės akto ar kurio nors referendumu priimto akto (jų dalių), atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui)), turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai; tai mutatis mutandis taikytina ir toms teisinėms situacijoms, kai kuri nors teismo nagrinėjamos bylos šalis suabejoja teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas nėra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (tą teisės aktą išleido ne Seimas, ne Respublikos Prezidentas ir ne Vyriausybė ir jis nebuvo priimtas referendumu), - suabejojusioji šalis pagal Konstituciją ir įstatymus (inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymą) turi teisę prašyti bylą nagrinėjantį teismą kreiptis į atitinkamą administracinį teismą dėl tokio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui);

teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą; Konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuris nors teismas, turintis nagrinėjamoje byloje taikyti teisės aktą (jo dalį), dėl kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui, kitas teismas), nei (jeigu jis pats abejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) sustabdo atitinkamos bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kad tos abejonės būtų pašalintos, nei (jeigu jis pats neabejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) taiko šį teisės aktą (jo dalį), bet, turėdamas informacijos, kad dėl to teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui, kitas teismas), sustabdo bylos nagrinėjimą ir nesprendžia bylos iš esmės tol, kol Konstitucinis Teismas išnagrinėja atitinkamą konstitucinės justicijos bylą pagal to kito pareiškėjo prašymą;

bylą nagrinėjantis teismas, pagal Konstituciją ne tik turintis įgaliojimus, bet (jeigu jam kilo abejonių) ir privalantis kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, turi ir konstituciškai pagrįstą interesą gauti atitinkamą Konstitucinio Teismo atsakymą; kitoks atitinkamų Konstitucijos nuostatų aiškinimas galėtų sudaryti prielaidas atitinkamą bylą nagrinėjančiam teismui taikyti įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas abejoja, o bendrosios kompetencijos teismas privalo stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į administracinį teismą dėl atitinkamo norminio akto atitikimo aukštesnės galios norminiam aktui.

Apeliantas taip pat pabrėžia, kad teismas, sustabdydamas bylos nagrinėjimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, bylos neišsprendžia iš esmės, o tik sudaro prielaidas vėliau, gavus atsakymą iš Konstitucinio Teismo ar administracinio teismo, byloje priimti teisingą baigiamąjį teismo aktą. Minėta, kad tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Konstituciją ir kol Konstitucinis Teismas neišspręs šio klausimo, bylos nagrinėjimas teisme negali būti tęsiamas – jis yra sustabdomas. Taigi kreipimasis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą ir bylos, kurioje nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą sustabdymas yra tarpusavyje neatskiriamai susiję procesiniai veiksmai.

A. J. pabrėžia ir tai, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamai į teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas. Taigi joks aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas neturi įgaliojimų vertinti žemesnės instancijos teismo nutarties sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumo ir (ar) pagrįstumo, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją, taip pat iš esmės paneigti Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, taip pat 106 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintus teismo (teisėjo) įgaliojimus sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Skunde pažymima, kad teismas į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą kreipiasi tada, kai jam kyla abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui); kad byloje nebūtų taikomas Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) prieštaraujantis teisės aktas, šias abejones būtina pašalinti, o tai teismas gali padaryti tik kreipdamasis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą.

Taigi, pasak apelianto, Telšių rajono apylinkės teismas pažeidė Lietuvos konstitucinio teismo suformuotą konstitucinę doktriną dėl bylos stabdymo ir kreipimosi į Lietuvos konstitucinį teismą arba į administracinį teismą, tikslu ištirti, ar konkretus teisės aktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar aukštesnės galios norminimą aktui.

Be to, A. J. įsitikinimu, teismas 2013-10-11 nutartyje nepagrįstai konstatavo, kad ATPK 23 skirsnio nustatyta tvarka, nenumatyta stabdyti administracinės bylos dėl skundo nagrinėjimą, todėl nesant minėtiems pagrindams šis prašymas atmestinas. Taigi, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad ATPK 23 skirsnyje nėra numatyta teismo teisė stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į administracinį teismą dėl savivaldybės tarybos sprendimo atitikimo įstatymui ir nesiima absoliučiai jokių veiksmų, t. y. pripažįsta, kad yra apribotos teismo teisės, bet tuo pačiu nesiima jokių priemonių, kad esama situacija būtų ištaisyta ir Konstitucijai bei teisiniams Konstitucijos principams prieštaraujantis ATPK būtų pakeistas.

Atsižvelgiant į tai, A. J. manymu, kyla teisėtas ir pagrįstas reikalavimas stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipti į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, nenumatantis teismui stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti, ar savivaldybės tarybos priimtas administracinis teisės aktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. To nepadarius, nagrinėti apeliacinį skundą būtų ne tik kad neteisinga, bet ir neteisėta, nes teismas taikys norminius teisės, galimai, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimas - įstatymui.

Tik po Konstitucinio Teismo sprendimo galima tęsti bylos nagrinėjimą, bet tada būtina dar kartą stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Vietinės rinkliavos nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės automobilius parkuojantiems asmenims vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį automobilio stovėjimo laiką mokamoje vietoje, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui.

Anot apelianto, neatlikus šių veiksmų, neįmanoma vykdyti teisingumo, o tai reiškia, kad teismai ne vykdo teisingumą, o įteisina neteisėtus savivaldybių priimtus teisės aktus. Teigia, kad ne jo pareiga yra ginti viešąjį interesą, o Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje bei prokuratūros, tačiau šie asmenys neatlieka savo pareigų ir leidžia Šiaulių rajono savivaldybei vadovaujantis neteisėtu aktu rinkti pinigus už paslaugas, kurių jie nesuteikia.

Be to, A. J. teigimu, Telšių rajono apylinkės teismo nutartis jam yra nesuprantama, nes nutartyje nurodytas apeliacinio skundo padavimo 7 dienų terminas yra neteisingas – ATPK 302⁴ straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinis skundas paduodamas per 20 dienų, o ne per 7 dienas. Taigi, Telšių rajono apylinkės teismas, neteisėtai ir nepagrįstai sutrumpino apeliacinio skundo padavimo terminą ir taip apribojo jo teises tinkamai paruošti apeliacinį skundą. Dar vienas apelianto teigimu, jam nesuprantamas pirmosios instancijos teismo motyvas – tai nuoroda, kad nutarimą teismas priėmė vadovaudamasi ATPK 302 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuris reiškia, kad teismas turi teisę panaikinti nutarimą ir paskirti administracinę nuobaudą remiantis teisės aktu, nustatančiu atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą. Šis sprendimas priimamas tais atvejais, kai teisės pažeidimo įvykis nekelia abejonių, teisės pažeidimo veika įrodyta, tačiau teismas nustato, kad buvo netinkamai pritaikytas įstatymas. Apylinkės teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, turi teisę pakeisti administracinio teisės pažeidimo kvalifikavimą ir paskirti nuobaudą, atitinkančią pažeidimo kvalifikavimą.

Taigi, anot A. J., jis taip ir nesuprato, ar neteisingai nurodytas ATPK straipsnis, ar pats nutarimas turėjo būti pakeistas, atsižvelgiant į ATPK 302 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Mano, jog tai rodo tik vieną – kad pirmosios instancijos teismas labai atsainiai pasižiūrėjo į jo skundą, neargumentuotai ir nepagrįstai atmetė teisėtą prašymą stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į apygardos administracinį teismą, neteisingai nurodė ATPK straipsnius, kurių pagrindu teismas priėmė nutartį, neteisingai nurodė apeliacinio skundo padavimo terminą ir tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė teisingumo, todėl apeliacinės instancijos teismas turi ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

ATPK 124⁵ straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatytos vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos pažeidimą. Vietinė rinkliava už naudojimąsi savivaldybės tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje renkama remiantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2003 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. T-600 patvirtintais Vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis automobilių stovėjimo vietomis Šiaulių miesto gatvėse ir aikštelėse nuostatais, pakeistais Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-159 (3, 4-6 b. l.). Minėtų nuostatų 10 punkte įtvirtinta, kad transporto priemonės valdytojas, pastatęs automobilį, privalo iš karto įsigyti stovėjimo bilietą arba sumokėti SMS žinute per mobiliojo ryšio operatorių. 11 punkte numatyta, kad automobilio stovėjimo bilietą (mėnesinį bilietą) transporto priemonės valdytojas turi palikti automobilyje ant priekinio prietaisų skydelio taip, kad per priekinį automobilio stiklą būtų lengvai įskaitomi bilieto (mėnesinio bilieto) duomenys. Bilietas nesuteikia teisės palikti automobilio draudžiamųjų kelio ženklų galiojimo zonoje arba nesilaikyti Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Transporto priemonių valdytojai, mokantys už automobilio stovėjimą SMS žinute per mobiliojo ryšio operatorių, privalo užklijuoti ant priekinio automobilio stiklo dešinės pusės atitinkamos formos lipduką, išduodamą mobiliojo ryšio operatoriaus. Nuostatų 19 punkte įtvirtinta, kad už naudojimosi mokamomis automobilių stovėjimo vietomis tvarkos nesilaikymą (nesumokėjus už transporto priemonės stovėjimą, pasibaigus apmokėtam stovėjimo laikui, nepalikus bilieto (mėnesinio bilieto) automobilyje ant priekinio prietaisų skydelio taip, kad per priekinį automobilio stiklą būtų lengvai įskaitomi bilieto (mėnesinio bilieto) duomenys, sustojus rezervuotoje vietoje neturint tam skirto leidimo, automobilį pastačius nepaisant ženklinimo linijų, pasibaigus SMS žinute per mobiliojo ryšio operatorių apmokėtam laikui ar neužklijavus ant priekinio transporto priemonės dešinės pusės stiklo atitinkamos formos lipduko) transporto priemonių valdytojai atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

Įvertinus byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutartį, daroma išvada, kad Telšių rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 11 d. nutartimi pagrįstai netenkino A. J. skundo ir paliko galioti Administracinės komisijos prie Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą. Iš A. J. apeliacinio skundo matyti, kad jis neneigia nesumokėjęs už savo automobilio stovėjimą mokamoje automobilių stovėjimo vietoje ir tokį savo elgesį grindžia nesutikimu su Vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis automobilių stovėjimo vietomis nuostatais, kuriuose nenumatyta galimybė sumokėti už realiai automobilio stovėtą laiką, o ne mažiausiai už 1 valandą. Kaip jau minėta, apeliantas teigia, kad jo automobilis mokamoje automobilių stovėjimo vietoje tąkart stovėjo tik 8-10 minučių, ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ATPK, nenumatantis teismui stabdyti administracinę bylą, neprieštarauja Konstitucijai, ir kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti, ar savivaldybės tarybos priimtas administracinis teisės aktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011-05-26 sprendimu T-159 patvirtinti „Dėl Vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis automobilių stovėjimo vietomis Šiaulių miesto gatvėje, aikštelėse nuostatų, patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2003 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. T-600, pakeitimo“ ta apimtimi, kuria nenumato galimybės automobilius parkuojantiems asmenims vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį automobilio stovėjimo laiką mokamoje vietoje, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šios administracinės bylos medžiagą, įvertinęs bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino A. J. prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis dėl anksčiau šioje nutartyje nurodytų priežasčių į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei Šiaulių apygardos administracinį teismą. Sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad Telšių rajono apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą konstitucinę doktriną, nėra pagrindo. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio nuostatos suteikia teisę asmeniui, manančiam, kad buvo pažeistos jo teisėtos teisės, kreiptis į atitinkamą apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumą, taigi, ir apelianto skunde keliamą klausimą, ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011-05-26 sprendimu T-159 patvirtinti „Dėl Vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis automobilių stovėjimo vietomis Šiaulių miesto gatvėje, aikštelėse nuostatų, patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2003 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. T-600, pakeitimo“ ta apimtimi, kuria nenumato galimybės automobilius parkuojantiems asmenims vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį automobilio stovėjimo laiką mokamoje vietoje, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui.

Iš skundžiamos nutarties matyti, kad ji yra pakankamai motyvuota, todėl apelianto skundo teiginys, kad apylinkės teismas nemotyvuotai ir neargumentuotai atmetė jo prašymus, negali būti pripažįstamas teisingu. Atsižvelgiant į tai, kad ATPK 23 skirsnyje iš tikrųjų nekalbama apie administracinės bylos sustabdymą, teismo išvadą, kad ATPK 23 skirsnyje nenumatyta stabdyti administracinės bylos dėl skundo nagrinėjimą, laikyti tik teismo nuomone, kaip skunde nurodo A. J., nėra pagrindo.

Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog skundžiamą sprendimą priima vadovaudamasis ATPK 302 straipsnio 1 dalies 3 punktu, o ne 1 punktu, taip pat neteisingai nurodė, kad nutartis apeliacine tvarka gali būti skundžiama per 7, o ne per 20 dienų, tačiau šių netikslumų nelaiko esminiais, kurie būtų pagrindas nutartį pripažinti neteisėta ir ją naikinti. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas pasinaudojo savo teise apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, skundą padavė laiku, jis yra pakankamai motyvuotas, todėl teigti, kad apylinkės teismas apribojo apelianto teisę tinkamai paruošti apeliacinį skundą, nėra pagrindo.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Tenkinti A. J. skundą jame išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartį nepakeistą. A. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.