Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A- 78 -190/2013 Teisėja Silvana Girdenienė Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00343-08-2

2013 m. vasario 8 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. K. gynėjo apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 281 str. 5d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams. Taikytas LR BK 75 str. ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Priteista iš Ž. K., a.k(duomenys neskelbtini) M. J., a.k(duomenys neskelbtini) 5273,60 Lt (penki tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt trys litai šešiasdešimt centų) neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš Ž. K., a.k(duomenys neskelbtini) S. K., a.k(duomenys neskelbtini) 5273,60 Lt (penki tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt trys litai šešiasdešimt centų) neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš UAB DK ,,PZU Lietuva“ įmonės kodas 110057869, es. Konstitucijos pr. 7, Vilnius, a.s. Nr.LT507044060001096656, AB SEB bankas, banko kodas 70440, M. J., a.k. (duomenys neskelbtini) 1726,40 Lt (vienas tūkstantis septyni šimtai dvidešimt šeši litai keturiasdešimt centų) neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš UAB DK ,,PZU Lietuva“ įmonės kodas 110057869, es. Konstitucijos pr. 7, Vilnius, a.s. Nr.LT507044060001096656, AB SEB bankas, banko kodas 70440, S. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 1726,40 Lt (vienas tūkstantis septyni šimtai dvidešimt šeši litai keturiasdešimt centų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. K. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo taisyklių 9 p., 125 p., 133 p., 134 p. reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus:

jis, 2008 m. rugsėjo 21 d. apie 10 val. Varėnos r. kelio Krūminiai-Butvydonys 3 km 400 m šviesiu paros metu, vairuodamas R. K. priklausantį automobilį BMW 330, v/n (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, važiuodamas kelio vingiu į dešinę, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, kad galėtų važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, laiku nesumažindamas vairuojamos transporto priemonės greičio ir saugiai neapvažiuodamas kelio važiuojamosios dalies viduryje atsiradusios kliūties- stovinčios (einančios) ta pačia kryptimi pėsčiosios T. J., ją partrenkė, to pasėkoje padarė nukentėjusiajai daugybinius kepenų dešinės skilties plyšimus, atvirus skeveldrinius dešinės blauzdos kaulų lūžimus, kairio blauzdikaulio lūžimą, kraujosruvas kepenų raiščiuose, kairės blauzdos minkštuosiuose audiniuose, muštinę žaizdą dešinėje blauzdoje, poodines kraujosruvas kairėje blauzdoje ir kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimą kaktos kairėje pusėje, dėl to ūmaus nukraujavimo kepenų dešinės skilties plyšimo pasėkoje T. J. mirė.

Tokiais veiksmais Ž. K. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 281 str. 5 d.

Ekspertų išvadoje nurodoma, kad įvykio vietoje neužfiksuota automobilio ratų stabdymo pėdsakų, o iš užfiksuotų 63 m ir 65 m ilgio automobilio ratų slydimo pėdsakų negalima nustatyti, kokiame režime šis automobilis važiavo, palikdamas šiuos pėdsakus, nustatyti ar automobilis buvo stabdomas, jei buvo tai kurioje kelio vietoje pradėtas stabdyti, negalima. Tai iš esmės atitinka pirminius kaltinamojo Ž. K. parodymus, kur jis nurodė, kad automobilio nestabdė. Todėl vairuotojas pasirašė ir policijos pareigūno nubraižytą įvykio schemą, kadangi ji atitiko jo aiškinimą ir buvusias įvykio aplinkybes.

Teismas laikė, kad ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad kaltinamojo Ž. K. veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su kilusiu autoįvykiu. Jeigu jis toje situacijoje būtų pasielgęs kitaip – jis turėjo galimybę saugiai apvažiuoti žuvusiąją T. J..

Poziciją, kad automobilį stabdė, kaltinamais išdėstė tik jau vėlesnėse apklausose (2010 ir 2011 metais), kai jau buvo gautos specialistų ir ekspertų išvados byloje. Liudytojai D. U. ir J. L. nurodė, kad nepajuto, ar automobilis buvo stabdomas. Pats kaltinamasis pirmoje apklausoje nurodė, kad automobilio nestabdė, nes viskas vyko labai greitai.

Ekspertai akte nurodė, kad pateiktoje baudžiamosios bylos medžiagoje esančiais duomenimis techniniu požiūriu negalima nei patvirtinti, nei paneigti automobilio BMW vairuotojo Ž. K. nurodytas aplinkybes, kad dėl stabdymo ir manevro, siekiant išvengti pėsčiosios kliudymo, automobilis pradėjo suktis, slysti šonu, tapo nevaldomu ir nuvažiavo nuo kelio, kadangi negalima nustatyti, ar automobilis BMW įvykio vietoje buvo stabdomas, be to negalima nustatyti, ar automobilis buvo nesuvaldytas vengiant kelyje buvusios pėsčiosios partrenkimo.

Todėl teismas atmetė kaltinamojo poziciją, kad jis pastebėjęs kelyje pėsčiąją visais įmanomais būdais stengėsi išvengti susidūrimo, kuri nepatvirtinama byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, ir prieštarauja nustatytiems faktams byloje.

Panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendį, kurio pagrindu Ž. K. nuteistas pagal BK 281 str. 5 d. ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Gynėjas teigia, jog Ž. K. nepažeidė jam inkriminuojamų KET 9, 125, 133-134 p. Vairuotojas Ž. K. atidžiai, rūpestingai, laikydamasis visų KET reikalavimų vairavo automobilį, todėl jo veiksmai nėra nusikalstami ir jie nesąlygojo nei autoįvykio, nei T. J. sužalojimų.

Gynėjas pažymi, kad jei T. J. prieš išeidama į tilto važiuojamąją dalį ir eidama tilto viduriu būtų įvertinusi kelio sąlygas, ribojančias vairuotojui jos matomumą ir dėl to nebūtų ėjusi tilto viduriu (KET 43, 44, 49 pažeidimai), tai eismo įvykis neįvyktų.

KET 125 p. nurodantis, kad „Vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalis krašto“ jo ginamajam inkriminuojamas visiškai nepagrįstai.

Liudytojai D. U., J. L., kaltinamasis Ž. K. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kad dėl riboto matomumo jie pamatė T. J., einančią tilto viduriu atitinkamai per 18,5 m, 31 m, 33,5 m daugiau dešine, pagal automobilio judėjimo kryptį, tilto pusėje. Ž. K. tuo metu važiavo prie dešiniojo kelio važiuojamosios dalies krašto. Tik pamatęs moterį vairuotojas suko kairėn, nes saugus apvažiavimas buvo įmanomas tik kaire tilto puse. Posūkis kairėn buvo pavojingas, nes kėlė pavojų nuvažiuoti nuo kelio į upę, todėl Ž. K. suko vairą į dešinę, kad važiuotų tiltu. Pagal bylos duomenis, tuo metu T. J. pakeitė tiesią judėjimo kryptį į dešinę. Ji, pasisukusi dešiniuoju šonu į automobilį, kirto automobilio judėjimui skirtą dešinę tilto pusę.

Ekspertiniu kompleksiniu eismo įvykio - teismo medicininiu tyrimu Nr. ES-1-11 nustatyta: „Pirminis smūgis buvo suduotas T. J. į kojų blauzdas iš nugaros ir dešiniojo šono pusės“. T. J. sužalojimai dešiniajame šone (koja, kepenys) rodo, kad ji betarpiškai prieš smūgį buvo pasisukusi dešiniuoju šonu į automobilį ir bandė pasiekti pėsčiųjų eismui dešinėje skirtą betoninį takelį. Tai reiškia, jog ji judėjo iš tilto vidurio į dešinę, kirto automobilio judėjimo juostą. Jei būtų vykdoma teismo nuoroda važiuoti kuo arčiau dešiniojo tilto krašto, tai T. J. neišvengiamai būtų pertrenkta automobilio priekio viduriu ar kaire puse.

Automobilio „ratų slydimo“ trajektorijos (63, 65 m), užfiksuotos eismo įvykio plane, T. J. kliudymo vietos atžvilgiu, anot nuteistojo gynėjo, objektyviai rodo, kad vairuotojas stabdymu ir manevrais stengėsi išvengti T. J. kliudymo. Pėdsakų pradžioje - staigus posūkis į kairę rodo, kad stengiamasi apvažiuoti T. J. iš kairės, vėliau posūkis į dešinę - siekiant nenuvažiuoti į upę ir galiausiai staigus posūkis ant tilto iš dešinės tilto pusės į kairę, prieš pat kliudymą ir nuvažiavimas nuo tilto į kairę - vienareikšmiai patvirtina Ž. K. parodymus, duotus tikrinant vietoje, kad tai buvo sąmoningi manevrai vykdant KET 133-134 p. reikalavimus, stengiantis manevrais ir stabdymu išvengti T. J. kliudymo.

Tai, kad fiksuoti schemoje ratų slydimo pėdsakai yra sąmoningo vairavimo, o ne nevaldomos automašinos šoninio slydimo pėdsakai, rodo dviejų paraleliai, išlaikant vienodą tarpą tarp jų nuo pradžios iki galo, besitęsiantys vingiuoti automobilio ratų pėdsakai.

T. J. judėjimą nuo tilto vidurio į dešinę betarpiškai prieš pirminį kontaktą objektyviai patvirtina ir tai, kad ji kliudyta automobilio dešiniuoju priekinio buferio kampu. Šis automobilio buferio kampas, pagal automobilio dešinių ratų pėdsako išsidėstymą ant tilto, buvo T. J. kliudymo zonoje - priešais rankinė, rožančius, lazda, batas, klausos aparatas, t.y. buvo prie tilto dešinėje pusėje esančio pėsčiųjų judėjimui skirto betoninio tako. T. J. ir šie daiktai po kliudymo buvo nublokšti iš dešinės į kairę nes, pagal ekspertų išvadas ir eismo įvykio plane fiksuotus ratų slydimo pėdsakus, automobilis T. J. kliudymo metu judėjo iš dešinės į kairę.

Skunde teigiama, jog T. J., pakeitusi tiesią judėjimo kryptį tilto viduriu į dešinę, kirto automobilio judėjimo juostą per atstumą, kai vairuotojas neturėjo galimybių nei manevru, nei stabdymu išvengti kliudymo. Slydimo pėdsakų trajektorijos T. J. kliudymo zonoje rodo, kad vairuotojui manevru į kairę didžia dalimi pavyko išsukti automobilio priekį, vengiant T. J. kliudymo, bet kliudymo išvengti nepavyko dėl T. J. neprognozuojamo judėjimo ant tilto.

Gynėjas pažymi, kad Ž. K. pagrįstai pasirinko stabdymą ir manevrą, tačiau, kaip seka iš ekspertizės akto Nr.ES-2-11, „Ž. K., vairuodamas automobilį ir važiuodamas apie 60 km/h greičiu, pastebėjęs apie 40 m atstumu važiuojamosios dalies viduryje stovinčią (einančią) ta pačia kryptimi pėsčiąją T. J., savalaikiai sureagavus ir efektyviai stabdant negalėjo sustabdyti automobilio iki pėsčiosios lokalizacijos vietos“.

Ž. K. inkriminuoti KET 133-134 p. numatyti pažeidimai nekonkretūs, išgalvoti bei neteisingai aiškinami. Kaltinamuoju aktu ir analogiškai nuosprendžiu greitis, nuteistojo gynėjo teigimu, konkrečiai neapibrėžiamas, nurodant nepriimtiną važiavimo greitį, dėl kurio Ž. K. negalėjo važiuoti arčiau dešinio tilto važiuojamosios dalies krašto, sustabdyti automobilį iškilus pavojui eismo saugumui, valdyti jį ir saugiai, apvažiuoti T. J., nesukeldamas pavojaus vežamiems automobilio keleiviams. Kaltinimo nekonkretumas daro jį niekiniu, nes nuo tokio abstraktaus kaltinimo Ž. K. negali apsiginti.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad KET 133-134 punktų reikalavimai, vertinant Ž. K. važiavimo greitį, panaudoti pasirinktinai nurodant iš šių punktų kontekstų atskirus žodžių rinkinius. Be to, vertinant Ž. K. važiavimo greitį, neatsižvelgta į KET 136 ¹ p. reikalavimai, kurie konkrečiai apibrėžia KET leistinus važiavimo lengvaisiais automobiliais greičius. Pagal šį punktą Ž. K. gali važiuoti eismo įvykio metu buvusiomis kelio sąlygomis 70 km/h greičiu. Jis pagal jo ir liudytojų aiškinimus važiavo 50 - 60 km/h greičiu. Byloje nėra jokių ekspertinių skaičiuočių ar kitų duomenų, duodančių pagrindą išvadai, kad Ž. K. pasirinko per didelį greitį, turėjo pakankamai informacijos apie T. J. ėjimą tilto viduriu ir pakankamą atstumą iki kliudymo vietos tam, kad savalaikiu stabdymu mažintu greitį, išvengtų kliudymo ar saugiai apvažiuotu ją. Nuosprendyje ekspertizių aktų pagrindu (Nr. ES-1-11, Nr. ES-2-1 l,Nr.l 1-435) cituojamos nuorodos yra tik prielaidos, kadangi ekspertai nenustatė nei automobilio greičio, nei stabdymo kelio ilgio, nei tikslios kliudymo vietos, nei atstumo, reikalingo saugiam apvažiavimo manevrui atlikti, t.y. duomenų visumos, rodančios, kad Ž. K. vairavo nerūpestingai.

Ž. K. gynėjo manymu, eismo įvykį lėmė T. J. KET 43-44, 49, 51-52 p. reikalavimų nesilaikymas riboto matomumo kelio sąlygomis.

Teismas ir ekspertai, įvardydami T. J. kaip kliūtį automobilio judėjimui, anot gynėjo, neteisingai aiškina KET 133 - 134 p. vartojamą „kliūties“ sąvoką, kuri turi būti suprantama kaip nejudantis daiktas kelio važiuojamojoje dalyje, keliantis pavojų eismui (KET 97-98 p.).

Ekspertizės aktų ir nuosprendžio analizė rodo, kad pėsčiąją T. J., įvardijus kliūtimi, nusišalinama nuo jos įvykdytų KET pažeidimų konstatavimo, jų ryšio su eismo įvykio kilimu įvertinimo. Ekspertizių aktuose ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje ne kartą nurodoma, kad šio „autoįvykio kilimą sąlygojo T. J. veiksmai šioje kelio situacijoje“, tačiau jos veiksmai, pasireiškę KET pažeidimais teismo neįvertinami priežastinio ryšio su eismo įvykiu ir jo pasekmėmis požiūriu.

T. J. padarytų KET pažeidimų analizė rodo, kad pažeidimai, esant riboto matomumo sąlygomis, buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo ir jo pasekmių priežastis. T. J. tilto važiuojamosios dalies viduriu ėjo nuo tilto pradžios iki kliudymo vietos pažeisdama KET 43-44, 51-52 p., praėjo 10-12 m. Tilto pradžioje toks ėjimas sudarė pavojų Ž. K. vairuojamo automobilio saugiam važiavimui, jis mažinti greitį, sustoti, apvažiuoti T. J., šalindamas jos keliamą pavojų, t.y. įvykdyti KET 133-134 p. reikalavimus negalėjo. Tai įrodyta parodymų patikrinimo vietoje protokolais.

Ž. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolais nustatyta, kad T. J. jis pamatė išvažiavęs iš posūkio, esant 33,5m (23,6 m iki tilto pradžios ir 9,9 m iki T. J. nuo tilto pradžios). Ekspertiniais tyrimais nustatyta, kad „pamačius T. J. per 40 m, savalaikiai sureagavus ir efektyviai stabdant, Ž. K. negalėjo sustabdyti automobilio iki pėsčiosios lokalizavimo vietos“ (ekspertizės aktas Nr. ES-2-11). Tai reiškia, kad Ž. K. pamatė T. J. tuo momentu, kai dėl jos įvykdytų KET pažeidimų susidarė avarinė situacija, ir T. J. kliudymas tampa neišvengiamu.

Seka išvada, kad T. J., eidama tilto viduriu nepaisė KET 51 p. reikalavimų - įsitikinti, kad ėjimas bus saugus. Miškas abiejuose kelio pusėse ir staigus kelio posūkis ribojo galimo automobilio pasirodymo matomumą. Vien tik tai įpareigojo ją eiti tilto kraštuose įrengtu pėsčiųjų betoniniu taku.

Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, jog T. J. kliudymo vietoje rastas klausos aparatas rodo, jog ji turėjo problemų su klausa, kas neabejotinai apsunkino savalaikį artėjančio automobilio išgirdimą, pastebėjimą, pavojaus įvertinimą.

Pirmosios instancijos teismas, anot gynėjo, neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino byloje surinktus duomenis:

- neįvertinti T. J. kaip eismo dalyvės padarytų KET 43, 44, 51, 55.1 p. pažeidimų reikšmė eismo įvykiui ir jų pasekmių kilimui;

- neįvertintas vairuotojo Ž. K. rūpestingumas greičio pasirinkime;

- nenustatyta tiksli T. J. kliudymo vieta;

- neįvertinta tai, kad T. J. prieš pat kliudymą pakeitė savo judėjimą į judėjimą dešinėn pagal automobilio judėjimo kryptį. Dešiniojo rato pėdsako padėtis kliudymo zonoje (dešinėje tilto pusėje) ir tai, kad T. J. kliudyta automobilio priekinio buferio dešiniuoju kampu paneigia nuosprendžiu nustatytą T. J. kliudymo vietą - kelio vidurį, tuo pačiu ir kaltinimą apie galimybę apvažiuoti T. J., važiuojant kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto;

- neįvertinta ekspertizės aktų išvada, kad slydimo pėdsakai 62, 65 m, fiksuoti eismo įvykio vietos plane, yra ne nevaldomo dėl didelio greičio automobilio slydimo pėdsakai, o valdomo, stengiantis išvengti T. J. kliudymo ir nenuvažiuoti į ežerą, vairuotojo Ž. K. vairuojamo automobilio pėdsakai;

- nuosprendyje vairuotojas Ž. K. neteisingai kaltinamas ekspertų akto prieštaringomis, tikimybinio pobūdžio, nepagrįstomis skaičiuotėmis, techniniu požiūriu grindžiamomis išvadomis;

- teismas neįvertino liudytojų D. U., J. L. ir kaltinamojo Ž. K. parodymų patikrinimo vietoje duomenų, kurie kartu su eismo įvykio plane fiksuotais duomenimis ir ekspertizių aktų išvadose nustatytais duomenimis, kad T. J. pažeidimai lėmė eismo įvykio kilimą, pilnai patvirtina Ž. K. versiją, jog eismo įvykis kilo dėl T. J. padarytų KET pažeidimų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis Ž. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusios ir jų atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ž. K. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija sprendžia, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai vadovaujantis LR BPK 20 str. nuostatomis įvertinti tinkamai, padarytos išvados pagrįstos ir motyvuotos.

Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Ž. K. nepažeidė jam inkriminuojamų KET 9, 125, 133-134 p. p., nes vairavo automobilį atidžiai, rūpestingai, laikydamasis visų KET reikalavimų, todėl jo veiksmai nėra nusikalstami ir jie nesąlygojo nei autoįvykio, nei T. J. sužalojimų. Tvirtina, kad jei T. J. prieš išeidama į tilto važiuojamąją dalį ir eidama tilto viduriu būtų įvertinusi kelio sąlygas ribojančias nuteistajam jos matomumą ir dėl to nebūtų ėjusi tilto viduriu ( KET 43, 44, 49 p.p. pažeidimai ), tai eismo įvykis neįvyktų. Gynėjas nurodo, kad automobilio „ ratų slydimo „ trajektorijos užfiksuotos eismo įvykio plane, nukentėjusios kliudymo vietos atžvilgiu, objektyviai rodo, kad vairuotojas stabdymu ir manevrais stengėsi išvengti T. J. kliudymo. Pagal gynėją pėdsakų pradžioje – staigus posūkis į kairę rodo, jog buvo stengiamasi apvažiuoti nukentėjusiąją iš kairės, vėliau posūkis į dešinę siekiant nenuvažiuoti į upę ir galiausiai staigus posūkis ant tilto iš dešinės tilto pusės į kairę, prieš pat kliudymą bei nuvažiavimas nuo tilto į kairę, vienareikšmiškai patvirtina Ž. K. parodymus, duotus patikrinimo vietoje metu, kad tai buvo sąmoningi manevrai vykdant KET 133-134 p.p. reikalavimus, stengiantis išvengti manevrais bei stabdymu T. J. kliudymo. Tai, kad fiksuoti schemoje ratų slydimo pėdsakai yra sąmoningo vairavimo, o ne nevaldomo automobilio šoninio slydimo pėdsakai, rodo dviejų paraleliai, išlaikant vienodą tarpą jų nuo pradžios iki galo besitęsentys vingiuoti automobilio ratų pėdsakai. Skunde gynėjas teigia, jog nuteistasis pagrįstai pasirinko stabdymą ir manevrą, tačiau kaip seka iš ekspertizės akto Nr. ES -2-11 jis, vairuodamas automobilį ir važiuodamas apie 60 km/val greičiu, pastebėjęs apie 40 m atstumu važiuojamosios dalies viduryję stovinčią ( einančią ) ta pačia kryptimi pėsčiają nukentėjusiąją, savalaikiai sureagavus ir efektyviai stabdant negalėjo sustabdyti automobilio iki pėsčiosios lokalizacijos vietos.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad KET 133-134 p.p. pažeidimais Ž. K. kaltinamas dėl to, kad važiuodamas kelio vingiu į dešinę, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, kad galėtų važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, laiku nesumažindamas vairuojamos transporto priemonės greičio ir saugiai neapvažiuodamas kelio važiuojamosios dalies viduryje atsiradusios kliūties – stovinčios ( einančios ) ta pačia kryptimi pėsčiosios T. J., ją partrenkė. Anot gynėjo tai nekonkretus, neteisingai aiškinantis KET kaltinimas. Nei kaltinamuoju aktu, nei nuosprendžiu greitis konkrečiai neapibrėžiamas, o tik nurodamas nepriimtinas važiavimo greitis, dėl kurio nuteistasis negalėjo sustabdyti automobilį iškilus pavojui eismo saugumui bei valdyti automobilį. Gynėjas teigia, kad toks kaltinimo nekonkretumas daro jį niekiniu, nes nuo tokio abstraktaus kaltinimo Ž. K. negali apsiginti. Nepaisant to jis buvo nuteistas tokio abstraktaus kaltinimo pagrindu, nors važiavo leistinu greičiu, o sustabdyti automobilį ar saugiai apvažiuoti T. J. neturėjo techninių galimybių. Skunde apeliantas nurodo, jog vertinant Ž. K. važiavimo greitį turi būti atsižvelgta į KET 136 ( 1 ) p. reikalavimus, kuris konkrečiai apibrėžia KET leistinus važiavimo lengvaisiais automobiliais greičius. Pagal šį punktą nuteistasis galėjo važiuoti eismo įvykio metu buvusiomis kelio sąlygomis 70 km/h greičiu. Ž. K. pagal jo ir liudytojų parodymus važiavo 50-60 km/h greičiu, tai yra leistiniu greičiu. Gynėjas tvirtina, kad byloje nėra jokių duomenų, duodančių pagrindą išvadai, jog nuteistasis pasirinko per didelį greitį. Ekspertizių išvados yra tik prielaidos, kadangi ekspertai nenustatė nei automobilio greičio, nei stabdymo kelio ilgio, nei tikslios kliudymo vietos, nei atstumo reikalingo saugiam apvažiavimo manevrui atlikti, tai yra duomenų visumos, rodančios, kad Ž. K. vairavo nerūpestingai, turėdamas visas galimybes laiku pastebėti T. J., nesiėmė priemonių numatytų KET 133-134 p.p. – savalaikiai nestabdė, nemažino greičio, saugiai neapvažiavo nukentėjusiąją.

Apeliacinės instancijos manymu išdėstyti apeliacinio skundo argumentai paneigiami byloje surinktais ir 2012-04-26 nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. tinkamai įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai, kad byloje surinkti faktiniai duomenys buvo įvertinti nepalankiai nuteistajam, dar savaime nereiškia, jog apylinkės teismas pažeidė BPK 20 str. nuostatas. Kolegija pritaria nuosprendyje padarytai išvadai apie tai, kad nepaisant to, jog Ž. K. savo kaltės padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nepripažino, vis dėlto yra pagrindas konstatuoti jo kaltę pažeidus KET 125 p., 134 p. reikalavimus, ko pasekoje T. J. buvo padaryti kūno sužalojimai, nuo kurių ji mirė. Gynėjo teiginį apie tai, jog nuteistasis nepažedė paminėtų KET reikalavimų, paneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-02-18 specialisto I.Gransko išvada Nr. 11-435 ( 09 ) ( t. 1 b.l. 97-100 ) bei 2011-05-31 ekspertizės aktas Nr. ES-2-11, kurią atliko ir pateikė išvadą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių transporto katedros docentai-ekspertai E.Sokolovskij ir V.Mitunevičius ( t. 2. b.l. 97-110 ). Ir specialisto I.Gransko išvadoje, ir ekspertizės akte pripažinta, kad nagrinėjamojoje kelio eismo situacijoje automobilio BMV vairuotojo, tai yra nuteistojo Ž. K. veiksmai – važiuodamas kelio vingiu į dešinę, nepasirinko tokio važiavimo greičio, kad galėtų važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, ir esant kelyje pėsčiajai, laiku nesumažino važiavimo greičio ir saugiai pro ją nepravažiavo, o nesuvaldęs automobilio, partrenkė pėsčiąją, - techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog teikiant tokią savo išvadą specialistas I.Granskas pavartojo žodį „tikėtina“. Tačiau paminėtame ekspertizės akte ekspertai jau tvirtina, jog jų padarytas tyrimas įgalina teigti apie tai, kad šiuo atveju nuteistojo veiksmai techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu. Be to, ekspertai ekspertizės akte pažymėjo, kad esminių skirtumų tarp jų surašyto akto ir 2009-02-18 specialisto I.Gransko išvados Nr. 11-435 (09) nėra. Specialisto išvada bei ekspertizės aktas tvirtina, kad šiais atvejais nagrinėjamo autoįvykio tyrimą atliko skirtingi ekspertai, turintys pakankamai didelį ekspertinio darbo stažą ir tinkamą kvalifikaciją bei padarė analogiškas išvadas dėl Ž. K. veiksmų atitikimo KET reikalavimus šioje kelio situacijoje. Todėl sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais įrodymais ir pagrįstai jais vadovavosi priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Pažymėtina, jog nuosprendyje teisingai atkreiptas dėmesys į Ž. K. parodymų nenuoseklumą. Po autoįvykio jis asmeniškai rašė pasiaiškinimą policijos organams, kuriame pripažino, kad važiuojant žvyrkeliu, suko posūkiu į dešinę pusę ir pamatęs kelio viduriu einančią moterį, supanikavo, staigiai suko vairą į dešinę pusę, automobilį sumetė, tada jis pasuko vairą į kairę pusę, mašina slydo ir jis partrenkė moterį ( t.1 b.l. 111 ). 2008-09-22 apklausiamas įtariamuoju, dalyvaujant gynėjui, nuteistasis parodė, kad buvo staigus posūkis, žvyrkelis, jis važiavo apie 60 km/h ir maždaug 40 m baigiantis posūkiui kelio viduryje pamatė moterį. Tuomet jis pasimetė, pasuko vairą į dešinę, pajuto, jog automobilis pradėjo slysti, pasisuko šonu. Tada jis pasuko vairą į kairę, siekiant „ištiesinti“ automobilį. Tačiau partrenkė moterį. Šios apklausos metu Ž. K. pripažino, kad pamatęs moterį, automobilio nestabdė, ir po smūgio irgi, nes viskas vyko greitai, pripažino, jog nedarė jokių manevrų, kad išvengti užvažiavimo ant pėsčiosios. Taip pat jis paaiškino, tą dieną buvo apsiniaukę, kelio danga-šlapias gruntas, vairuotojo pažymėjimą jis gavo 2008-06-27 ( t. 1 b.l. 113-114 ). Tačiau vėliau nuteistasis pakeitė savo parodymus, pradėjęs teigti, jog pamatęs moterį, jis manevravo ir stabdė automobilį, sukdamas ir stengdamasis neužvažiuoti ant pėsčiosios, o nagrinėjant bylą apylinkės teisme, paaiškino, kad važiavo apie 50 km/h ( jau ne 60 km/h ), o einančią moterį pastebėjo 30 m atstumu ( jau ne 40 m ). Kolegijos vertinimu toks parodymų nemotyvuotas nenuoseklumas suponuoja mintį apie tai, kad nuteistasis tuo siekia sušvelninti savo teisinę padėtį ir net išvengti atsakomybės.

Ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme apklausti liudytojai D. U., J. T., J. L. parodė, jog įvykio dieną buvo apsiniaukę, kelio danga – šlapias žvyrkelis, nurodė, jog Ž. K. važiavo apie 55-60 km/h. greičiu, automobilis slydo, jį sumetė, tačiau šie liudytojai nenurodė, kad automobilis buvo stabdomas, kaip teigia nuteistasis. Atsižvelgiant į šiuos liudytojų parodymus apie oro ir kelio dangos sąlygas, važiavimo greitį, į Ž. K. 2008-09-22 jau minėtus parodymus, į tai, jog vairuotojo pažymėjimą jis buvo gavęs tik 2008 m. birželio 27 d., o nagrinėjamas įvykis buvo 2008 m. rugsėjo 21 d., tai yra po trijų mėnesių nuo vairuotojo pažymėjimo gavimo, dėl ko neturėjo pakankamų vairavimo įgūdžių, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad šiuo atveju nuteistasis, važiuodamas kelio vingiu bei pastebėjęs kliūtį, nevykdė KET reikalavimo stabdyti transporto priemonę, lėtinti greitį, nes nespėjo į šią situaciją tinkamai sureaguoti. Skunde gynėjas teigia, kad Ž. K. įvykio metu buvusiomis kelio sąlygomis galėjo važiuoti ir 70 km/h greičiu, tačiau važiavo tik 50-60 km/h greičiu. Todėl nepažeidė KET reikalavimų. Tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes su šiuo skundo argumentu sutikti negalima. Nuosprendyje teisingai pripažinta, jog nuteistojo Ž. K. vairuojamo automobilio greitis – apie 55-60 km/h nebuvo saugus, įvertinant jo vairavimo patirtį ir eismo, oro sąlygas, todėl jis pažeidė KET 133 punkto reikalavimus. Skunde teigiama, jog nei kaltinamuoju aktu, nei nuosprendyje nėra apibrėžtas konkretus nuteistojo vairuojamo automobilio greitis, todėl toks kaltinimas pripažintinas niekiniu. Tačiau bylos medžiaga yra nustatyta ir pats Ž. K. pripažįsta, kad kelio vingiu, esant šlapiam žvyrkeliui važiavo 60 km/h greičiu ( pirminės apklausos metu ) ir 50 km/h – vėlesnėse apklausose. Taigi, važiavimo greitis byloje buvo nustatytas, tik nenurodytas kaltinamajame akte, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje važiavimo greitis yra nurodomas. Kolegijos manymu šis kaltinimo netikslumas esmingai nepažeidė Ž. K. teisės į gynybą.

Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad nagrinėjamą eismo įvykį lėmė T. J. KET 43-44, 49, 51-52 p.p. reikalavimų nesilaikymas riboto matomumo kelio sąlygomis, tai yra tvirtina, jog Ž. K. pagal KET reikalavimus rūpestingai ir atidžiai vertindamas matomumą ir kitas kelio sąlygas, važiavo 50-60 km/h greičiu, net mažesniu nei leidžia KET 136 ( 1 ) p. bei orientavosi į tai, jog kiti eismo dalyviai elgsis pagal KET reikalavimus. Tačiau T. J. padarytų KET pažeidimų analizė anot gynėjo rodo, kad pažeidimai esant riboto matomumo sąlygomis ir buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo ir jo pasekmių priežastis, nes ji tilto važiuojamosios dalies viduriu ėjo nuo tilto pradžios iki kliūdymo vietos pažeisdama jau paminėtus KET punktų reikalavimus. Toks jos judėjimas sudarė pavojų Ž. K. vairuojamo automobilio saugiam važiavimui. Tuo metu nuteistasis mažinti greitį, sustoti, apvažiuoti T. J., tai yra įvykdyti KET 133-134 p.p. reikalavimus negalėjo, nes ji jam nebuvo matoma ir nebuvo jokios informacijos apie nukentėjusios KET pažeidimais keliamą pavojų. Tai nurodo gynėjas patvirtina liudytojų D. U., J. L. ir kaltinamojo Ž. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolai. Skunde teigiama, jog Ž. K. pamatė T. J. tuomet, kai dėl jos padarytų KET pažeidimų susidarė avarinė situacija, o nukentėjusios kliudymas tampa neišvengiamu. Gynėjas pažymi, kad ekspertizių aktuose ir nuosprendyje nurodoma, kad šio autoįvykio kilimą sąlygojo T. J. veiksmai šioje kelio situacijoje. Tačiau teismas jos veiksmų, susijusių su KET reikalavimų pažeidimais neidentifikavo, neįvertino priežastinio ryšio su eismo įvykiu ir jo pasekmėmis požiūriu.

Sutiktina su gynėjo teiginiu, kad T. J. veiksmai šioje kelio situacijoje - riboto matomumo ruože už kelio vingio į dešinę, būdama kelio važiuojamosios dalies vidurinėje dalyje, sudarė šiuo keliu važiuojančio automobilio BMV vairuotojui kliūtį – techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo į vykio kilimu. Tai yra konstatuota jau minėtose specialisto išvadoje bei ekspertizės akte, be to šią aplinkybę patvirtinama liudytojų parodymais ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Tačiau kolegija sprendžia, kad pakankamo pagrindo teigti, jog tik nukentėjusios nurodyti veiksmai, jos padaryti KET pažeidimai, sąlygojo ir buvo pagrindinė nagrinėjamo eismo įvykio kilimo bei jo pasekmių priežastis, nėra. Toks skundo teiginys nepatvirtinamas bylos medžiaga, todėl traktuotinas kaip gynėjo subjektyvi nuomone, gynybos pozicija, kuria siekiama pateisinti Ž. K. padarytus KET reikalavimų pažeidimus, o liudytojų D. U., J. L. ir kaltinamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolai nepaneigia nuteistojo KET reikalavimų nesilaikymo fakto.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas žuvusiosios T. J. veiksmų, susijusių su KET reikalavimų pažeidimais neindenfikavo, neįvertino ryšio su eismo įvykiu ir jo pasekmemis požiūriu. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į specialisto I.Gransko bei ekspertizės išvadas pripažino, jog eismo įvykis šiuo atveju įvyko dėl abiejų eismo įvykio dalyvių kaltės, pripažįstant ją kiekvienam po 50 procentų. Be to, nustatyta, kad nuteistasis pažeidė KET 125, 133, 134 punktų reikalavimus vairuodamas padidinto pavojaus šaltinį, tai yra buvo nepakankamai atidus, neįvertino oro ir kelio sąlygų, savo patirties, automobilio greičio važiuojant kelio vingiu, dėl ko atsirado padariniai ( T. J. mirtis ), už kuriuos jis ir turi atsakyti. Todėl apylinkės teismas pagrįstai nustatė tiesioginį priežastinį ryšį tarp nuteistojo padarytų KET pažeidimų bei atsiradusių pasekmių ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į T. J. kaltę dėl šio autoįvykio, abiems nukentėjusioms sumažino priteistinos neturtinės žalos dydį.

Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuteisė Ž. K. kaltinančia prasme vertindamas bylos medžiaga ir tuo pažeidė LR BPK 20 str. 5 d., 44 str. 5,6 d.d., 241 str. 2 d. nuostatas. Teigia, teismas neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Kolegija pažymi, jog jau buvo minėta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu ( BPK 20 str. 5 d. ), o kaltinamajam nepalankus įrodymų įvertinimas dar nereiškia, kad bylos faktiniai duomenys buvo įvertinti netinkamai ar šališkai.

Šioje skundo dalyje teigiama, kad apylinkės teismas neįvertino T. J. kaip eismo dalyvės padarytų KET pažeidimų, vairuotojo Ž. K. rūpestingumo ir atidumo greičio pasirinkime. Tačiau dėl šių skundo argumentų jau pasisakyta. Gynėjo nuomone nenustatyta tiksli T. J. kliudymo vieta. Bet 2011-05-31 ekspertizės akto Nr. ES-1-11 išvadoje nurodyta, kad automobilis partrenkė pėsčiąją T. J. važiuojamosios dalies vidurinėję dalyje ( t. 2., b.l. 86-96 ). Šiame ekspertizės akte yra paaiškinta, pagal kokius požymius ekspertai padarė tokią savo išvadą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas E.Sokolovskij patvirtino duotą išvadą, nurodydamas, jog nukentėjusioji buvo partrenkta kelio vidurinėje dalyje, maždaug 3-3,5 m nuo krašto. Tai reiškia, kad nuteistasis galėjo ją apvažiuoti. Gynėjas tvirtina, kad neįvertinta ekspertizės aktų išvada, kad slydimo pėdsakai fiksuoti eismo įvykio vietos plane yra ne nevaldomo dėl per didelio greičio automobilio slydimo pėdsakai, o valdomo, stengiantis išvengti T. J. kliudymo ir nenuvažiuoti į ežerą, vairuotojo Ž. K. vairuojamo automobilio pėdsakai. Tačiau dėl nuteistojo automobilio stabdymo ir manevrų atlikimo siekiant išvengti nukentėjusios kliudymo kolegija jau pasisakė.

Skunde keliamas klausimas dėl atliktų ekspertizių išvadų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės ir teigiama, kad vairuotojas Ž. K. neteisingai kaltinamas ekspertų išvadų prieštaringomis, tikimybinio pobūdžio, nepagrįstomis skaičiuotėmis, techniniu požiūriu grindžiamomis išvadomis. Apeliacinė instancija jau pasisakė dėl atlikusių ekspertizes ekspertų kompetentingumo ir sprendžia, jog tyrimų metu padarytos ekspertų išvados atitinka ir kitą bylos medžiagą, tai yra liudytojų parodymus, įvykio vietos schemą, nuteistojo minėtus pirminius parodymus ir būtent jų visumos analizė pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui nustatyti Ž. K. kaltę, padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kolegijos vertinimu teismams nepateikta faktinių duomenų, duodančių pagrindą abejoti ekspertizių išvadų patikimumu. Todėl jos pagrįstai pripažintos tinkamais įrodymais.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus apeliacinė instancija daro išvadą, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2012-04-26 nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Ž. K. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.