- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-26
- Bylos Nr.
- 1A-91-519/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-29943-2015-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- T. B., R. B.
- Civilinis ieškovas
- T. M.
- Kaltinamasis
- T. B., R. B. Šiaulių
- Nukentėjusysis
- T. M.
- Advokatai
- Muradas Bakanas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo, civilinio ieškovo T. M. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:
T. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
T. B. pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas devyniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba registruotis Darbo biržoje, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Priteista iš kaltinamųjų T. B. ir R. B. Šiaulių teritorinei ligonių kasai po 13,98 Eur už nukentėjusiajam T. M. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
T. M. civilinio ieškinio dalis dėl 2 590 Eur turtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta, dėl 3000 Eur neturtinės žalos – atmestas.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas R. B., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1.T. B. nuteistas už tai, kad jis ir R. B. 2015 m. gegužės 27 d. apie 19 val. prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė tikrą, bet ginčijamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisę, t. y. veikdami bendrai ir turėdami tikslą sugrąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)” T. M. išsinuomotą automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) T. B. tyčia sudavė nukentėjusiajam T. M. vieną smūgį rankos kumščiu į kairę veido pusę ir nuo smūgio T. M. nugriuvus ant žemės kartu su R. B. spyrė ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam T. M. nenustatytą skaičių kartų į įvairias kūno vietas ir tuo sukėlė T. M. fizinį skausmą bei padarė kairės pusės krūtinės ląstos sumušimą, atitinkantį nežymų sveikatos sutrikdymą; T. B. įsėdus ir nuvažiavus automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už kurio nuomą T. M. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sumokėjęs 700 eurų, atėmė iš T. M. jo išsinuomotą automobilį, taip atimdamas galimybę T. M. pasinaudoti išsinuomotu automobiliu bei nežymiai sutrikdydamas jam sveikatą padarė didelės žalos nukentėjusiojo T. M. fizinei sveikatai ir jo turtinėms teisėms bei teisėtiems interesams.
1.1. Be to, T. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. gegužės 27 d. apie 19 val. prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), iš T. M. kelnių kišenės atvirai ištraukdamas 130 eurų ir apžiūrėjęs automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) daiktadėžę, kurioje buvo 2 000 eurų, atvirai nuvarydamas šį UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilį ir negrąžindamas T. M. automobilyje buvusio turto: 2 000 eurų, mobilaus ryšio telefono Samsung S2 už 60 eurų, vyriškų kvepalų „Chanel“ už 65 eurus, sportinio kostiumo už 100 eurų, sportinių batelių „Adidas“ už 95 eurus, vyriškų batų „Dolce Gabana” už 200 eurų ir pinigine išraiška nevertinamų kuprinės ir dėklo su dokumentais, atvirai pagrobė svetimą, T. M. priklausantį turtą, kurio vertė 2 650 eurų.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Laimutė Martinavičienė prašo pakeisti 2016 m. gruodžio 15 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį – T. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 2 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu bausmę subendrinti su bausme, paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, apėmimo būdu, kadangi yra ideali nusikaltimų sutaptis ir paskirti galutinę bausmę 2 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi 2 dalies 5 ir 8 punktais bausmės vykdymą atidėti 2 metams ir 6 mėnesiams, paskiriant jam pareigas ir įpareigoti T. B. pradėti dirbti arba registruotis darbo biržoje, neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. T. M. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti ir 2590 eurų žalą priteisti iš T. B.. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
3. Nurodo, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, todėl nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias baudžiamosios bylos aplinkybių, ir nepagrįstai T. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo išteisino, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, teismas netinkamai išsprendė ir civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo T. M. klausimą.
3.1. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tyrimo metu surinktus bei teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, kad teisiamasis T. B. atvirosios vagystės nepadarė ir jį pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisino.
3.2. Pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje teismas, prieidamas išvados, kad T. B. atvirosios vagystės nepadarė, nepagrįstai rėmėsi vien kaltinamojo parodymais, kuriuose jis savo kaltę kategoriškai neigė, o nukentėjusiojo T. M. parodymus apie T. B. iš jo pagrobtus pinigus ir daiktus nepagrįstai pripažino nepatikimu įrodymu. Teismo teiginys, kad nukentėjusiojo parodymai nėra patikimi, nes jis negalėjo pateikti daiktų įsigijimą patvirtinančių įrodymų, daiktai, išskyrus vieną telefoną, nebuvo surasti, negalėjo pateikti patikimų duomenų apie jo turėtus pinigus, nėra teisingas. Teisiamojo parodymai yra pilnai paneigiami nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kitais byloje esančiais duomenimis, kurie gauti nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekse nustatyto įrodymų sąsajumo ir leistinumo principų.
3.3. Taip pat pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo, jog 2015 m. gegužės 27 d. apie 19.00 val. prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), nuteistieji T. B. ir R. B. iš nukentėjusiojo T. M. atėmė jo tą pačią dieną iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsinuomotą automobilį, nėra. Viso proceso metu nuteistieji ginčijo ir nesutiko su jų atliktų nusikalstamų veiksmų, atimant iš T. M. išsinuomotą automobilį, vertinimu. T. B. taip pat kategoriškai neigė atvirai pagrobęs T. M. turtą, tačiau, prokuroro požiūriu, bylos duomenys tai objektyviai paneigia. Teigia, kad teismas spręsdamas, ar T. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, privalėjo vadovautis ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais bylos tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais iš įvairių šaltinių gautais įrodymais. Šie įrodymai sudaro vientisą loginę grandinę, ir jų visiškai pakanka išvadai, kad T. B. pagrįstai yra kaltinamas šio nusikaltimo padarymu.
3.4. Nurodo, kad iš nukentėjusiojo T. M. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teismo metu, matyti, kad jis visą laiką, priešingai, nei teigė T. B., nuosekliai tvirtino, jog po to, kai jis buvo užpultas ir sumuštas dėl išsinuomoto automobilio „(duomenys neskelbtini)“, T. B. jam gulinčiam ant žemės atvirai iš kišenės pagrobė 130 eurų. Kiti pinigai, tai yra 2000 eurų, kuriuos T. B. taip pat pagrobė, buvo automobilio salone – daiktadėžėje. Tokią pinigų sumą jis turėjo, nes dieną prieš įvykį buvo pardavęs automobilį „(duomenys neskelbtini)“, už 2550 eurų. Automobilyje taip pat buvo jam priklausantys daiktai: jo tuometinės draugės V. S. vardu pirktas telefonas „Samsung S2“ su išankstinio mokėjimo kortele „Tele 2 pildyk“, „Chanel“ vyriški kvepalai, sportinis kostiumas, sportiniai bateliai „Adidas“, klasikiniai vyriški batai „Dolce Gabana“, taip pat tuščios pirkinių pakuotės ir dokumentai. Jis matė, kad automobiliu nuvažiavo ne R. B., iš kurio įmonės automobilis ir buvo išsinuomotas, o T. B., kuris apžiūrėjo automobilio daiktadėžes ir saloną ir tikrai matė ten buvusius pinigus ir daiktus. Nukentėjęs T. M. pateikė fotonuotraukas, kuriuose užfiksuotas vaizdas (2015-05-27), kai jis socialiniame tinkle patalpino savo atvaizdą demonstruodamas pinigus, gautus už parduotą automobilį.
3.5. Taip pat nurodo, kad T. B. padarė jam kaltinamajame akte inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrindžia ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir kiti bylos duomenys, kurie buvo gauti iš įvairių šaltinių, kurie sudaro vientisą loginę grandinę, T. B. kaltei dėl padarytos atvirosios vagystės pagrįsti. Nors liudytojos L. M. ir V. S. nusikaltimo betarpiškai nematė, tačiau apklausiamos ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme nuosekliai tvirtino, kad joms buvo žinoma, jog T. M. prieš išvykdamas į (duomenys neskelbtini) buvo pardavęs automobilį, o gautus už jį pinigus vežėsi su savimi. Po nusikaltimo T. M. liudytojoms nurodė, kad pinigai ir jo asmeniniai daiktai buvo pagrobti įvardinant ir asmenį, kuris tai padarė, tai T. B.. Liudytoja apklausiama L. M. nurodė, kad jos sūnus T. M. išvykdamas į (duomenys neskelbtini) tikrai turėjo pinigų ir vėliau, tai yra po prieš jį padaryto nusikaltimo, labiausiai dėl jų pagrobimo ir išgyveno.
3.6. Teigia, kad liudytoja L. M. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nurodė, jog 2015 metų gegužės pabaigoje sūnus išvykdamas į (duomenys neskelbtini) išsinuomoti automobilio turėjo pinigų, nes prieš tai buvo pardavęs „(duomenys neskelbtini) “ automobilį. Mano, jog „(duomenys neskelbtini) “ tikriausiai buvo sūnaus, buvo pirkęs lizingu. Šis automobilis buvo parduotas prieš išvykstant į (duomenys neskelbtini). Jai matant sūnui už automobilį sumokėjo pinigus, gavo 2 300 ar daugiau. Pinigus vežėsi į (duomenys neskelbtini), susidėjo daiktus, pasiėmė pinigus. Grįžęs iš (duomenys neskelbtini) jai skambino būdamas jau (duomenys neskelbtini), sakė parvažiuos po penkių minučių, tačiau nurodytu laiku negrįžo. Po kurio laiko prie namų privažiavo mašina, sūnus įbėgo į kambarį ir užsidarė duris. Įėjusi pas jį pamatė, kad jo akis yra visa mėlyna, išvirtusi ir tiesiog akyse tino. Sūnus paaiškino, kad prie „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės iš jo atėmė išsinuomotą mašiną, jį sudaužė „Bitneris“ ir dar vienas asmuo. Tempė į mašiną, norėjo kažkur vežtis, suspardė. Kažkokia moteris pradėjo šaukti, iškvietė policiją, tada užpuolikai sėdo į mašiną ir nuvažiavo. Ji žino, kad tuo metu, kai iš sūnaus atėmė mašiną, taip pat atėmė ir pinigus bei jo asmeninius daiktus. Be automobilio, sūnus dar neteko visko, kas buvo mašinoje: pinigų, striukės, dokumentų. Sūnus sakė, kad paėmė visus pinigus, dokumentus ir daiktus, buvusius automobilyje ant priekinės sėdynės, striukę.
3.7. Pažymi, kad liudytojos V. S. teigimu, jai T. M. po įvykio praėjus 2–3 dienoms pasipasakojo, kad buvo sumuštas, iš jo buvo atimti pinigai bei asmeniniai jo daiktai. Ji žinojo, kad T. M. buvo pardavęs jos vardu registruotą automobilį „(duomenys neskelbtini) (realiai jis priklausė T. M.), už automobilį gavo apie 2 000 eurų, žino, kad pinigus vežėsi į Vilnių, kai ten važiavo išsinuomoti automobilio „(duomenys neskelbtini)“, kurį (duomenys neskelbtini) iš jo atėmė. T. M. jai sakė, kad atimant automobilį T. B. pagrobė ir automobilyje buvusius pinigus, kuriuos buvo gavęs už parduotą automobilį taip pat jos vardu pirktą telefoną „Samsung S2“, kurį buvo davusi T. M. naudotis. Žino, kad automobilyje taip pat buvo kažkokie jo dokumentai, treningai ir automobilio dokumentai, tikrai buvo kvepalai, nes T. M. be kvepalų niekur nevažiuoja. Pats T. M. jai sakė, kad automobilį iš jo atėmė T. B. su draugais. Matė, kad T. M. po įvykio buvo sužalotas – viena akis buvo mėlyna, skundėsi, kad skauda šonkaulius, buvo nubrozdinta rankos alkūnė ir kojos kelėnas. T. B. lankosi azartiniuose lošimo namuose, kur ji dirba prie baro, adresu: (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir iki T. M. apiplėšimo jis retai kada besilankė, maždaug prieš pusmetį buvo jį mačiusi, bet po T. M. apiplėšimo vėl matė T. B. lošimo namuose, tai buvo panašiai po apiplėšimo praėjus 3–4 dienoms. Mano, jis galėjo išleisti apie 300 eurų, kiek tiksliai nežino, jei neklystajam tą vakarą pasisekė ir laimėjo 700 eurų.
3.8. Nurodo, kad nukentėjusiojo paaiškinimus dėl atvirai pagrobto turto patvirtina liudytojais apklausti M. J., E. M. ir A. J.. Liudytojas M. J. nurodė, kad 2015-05-27, apie 19 val. jis buvo (duomenys neskelbtini) netoli parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ ir matė, kaip T. M. vijosi jam iš matymo pažįstamas vaikinas „B.“. M. nubėgo kiek tolyn, apsisuko ir grįžo prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, kur ir buvo pagautas. Jis girdėjo T. B. šaukiant, „atiduok skolą“ ir po to T. B. pagavęs T. M. pradėjo jį mušti. Matė, kad T. M. mušė du asmenys. Jis matė ir automobilį „(duomenys neskelbtini)“ juodos spalvos, jo galinės durelės buvo praviros, matė, kaip „B.“ paėmęs kažkokius daiktus dėjo į bagažinę. Daiktų apibūdinti negali, tiesiog kažką dėjo, paskui nuėjęs sėdo į automobilį „(duomenys neskelbtini)“ ir nuvažiavo, į automobilį „B.“ įsėdo vienas pats. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu liudytojas M. J. atpažino iš jam pateiktų asmenų Nr. 2 pažymėtą asmenį ir nurodė, kad tai yra jo nurodytas „B.“, kuris mušė T. M., kartu su jam nežinomu asmeniu. Nustatyta, kad tai yra T. B.. Liudytojai E. M. ir A. J. nurodė, kad 2015-05-27 apie 19 val. būdami parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini) gatvėje, pro durų stiklą matė priešais parduotuvę sustojusį automobilį „(duomenys nekslebtini)“, juodos spalvos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei prie jos mušamą T. M.. Liudytojų teigimu T. M. gulėjo ant grindinio, o greta jo buvę asmenys jį spardė. T. M. ant grindinio gulėjo apie minutę laiko, po to jį jau matė sėdintį. Apie įvykį pareigūnus informavo E. M., skambindamas policijai jis paėjo už kampo. Nueidamas dar pamatė, kaip juodais drabužiais apsirengęs asmuo nuo „(duomenys nekslebtini)“ galinės sėdynės paėmęs kažkokią dokumentų „papkę“ ją žiūrinėjo ir kalbėjo telefonu, suprato, kad kalba su kažkuo ir komentuoja rastus dokumentus. Liudytojas A. J. taip pat nurodė matęs vyriškį apžiūrinėjant dokumentus. Liudytojas D. G., kuris nusikaltimo dieną vairavo T. M. išsinuomotą automobilį „(duomenys neskelbtini)“ teigė automobilio salone pinigų nematęs, atvirai jų nebuvo padėta, o daiktadėžių neapžiūrinėjo, tačiau automobilyje ant galinės sėdynės matė kažkokius maišelius, dėžutes, bet kas ten buvo, įvardyti negali. T. M. gyrėsi nusipirkęs treningus, galvoja, kad jais tą dieną vilkėjo.
3.9. Teigia, kad 2015-06-03 apžiūrint automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo nuo nusikaltimo momento iki apžiūros atlikimo naudojosi T. B., salone rasti tik T. M. vardu išduoti dokumentai (vairuotojo pažymėjimas ir asmens tapatybės kortelė) bei pinigai (3,34 Eur).
3.10. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas D. K., kurio parodymai byloje esantiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis) teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti, nurodė, kad jis kurį laiką naudojosi T. M. priklausančiu mobilaus ryšio telefonu „Samsung S2“, baltos spalvos korpusu. Telefoną jis pasiėmė iš automobilio „(duomenys neskelbtini)“, kurį iš T. M. atėmė T. B.. Daiktų pateikimo protokolu iš liudytojo D. K. paimtas mobilaus ryšio telefonas „Samsung S2“, daikto apžiūros metu nustatyta, kad šio telefono IMEI numeris sutampa su 2015-05-27 iš T. M. pagrobtojo telefono IMEI numeriu 3(duomenys neskelbtini). Nors kaltinamuoju apklausiamas T. B. kategoriškai teigia, kad jis apžiūrėjo automobilį ir jame jokių daiktų ir pinigų nebuvo, tačiau aukščiau paminėti duomenys jo tokią poziciją kategoriškai paneigia.
4. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo T. M., liudytojų L. M. bei V. S. parodymus pripažindamas nepatikimais ir besąlygiškai pripažindamas teisingais kaltinamojo T. B. parodymus bylos duomenis vertino atsietai, nesusiedamas jų į bendrą visumą, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas bendrąsias įrodinėjimo taisykles, kas lėmė neteisėto bei nepagrįsto sprendimo priėmimą, kuris yra keistinas T. B. atžvilgiu pripažįstant, kad T. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Kadangi pripažintina, jog T. B. pagrobė T. M. vertės turtą, 2590 eurų dydžio padarytai turtinei žalai atlyginti civilinis ieškinys yra pareikštas pagrįstai ir jis yra tenkintinas žalą priteisiant iš kalto asmens T. B..
Šalies argumentai
5. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. M. prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir priteisti jam iš T. B. civilinį ieškinį – 2590 Eur turtinės ir 3000 Eur neturtinė žalos atlyginimą.
5.1. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi T. B. parodymais, kuris nurodė, kad automobilyje buvo tik asmens tapatybės kortelė ir vairuotojo pažymėjimas, kuriuos jis pateikė policijai. Pažymi, kad teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad automobilyje buvo rastas ir mobiliojo ryšio telefonas. Tai patvirtino D. K.. M. J. ir D. G. matė automobilyje jo asmeninius daiktus. „(duomenys neskelbtini)“ paskyroje esančiose nuotraukose matyti, jog jis turėjo pinigų ir jie tai žinojo. Teigia, kad nepagrįstai atmesti liudytojos V. S. parodymai. Jos parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Liudytoja nurodė, kad po įvykio ji matė T. B. žaidžiantį kazino. Nukentėjusiojo manymu, teismo nuosprendis nėra grįstas byloje surinktais įrodymais, visiškai neatlikta įrodymų analizė.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis T. M. atsisakė savo apeliacinio skundo nurodydamas, kad su T. B. susitaikė, žala atlyginta, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti, nurodė, kad su nukentėjusiuoju nesusitaikė ir jokios žalos jam neatlygino.
Motyvuojamoji dalis
Prokurorės ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmestini
7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
8. Nors nukentėjusysis atsisakė savo apeliacinio skundo nurodydamas, kad su nuteistuoju T. B. susitaikė, jam pretenzijų neturi, žala atlyginta, tačiau atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme nuteistasis T. B. paneigė šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, paaiškindamas, kad nesutinka su nukentėjusiojo parodymais, jog žala atlyginta ir jie susitaikė, nes jis nukentėjusiojo net nebuvo sutikęs. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pasisako ne tik dėl prokurorės, bet ir dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo.
9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusysis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).
10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokurorės, nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą, sprendžia, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio dalis dėl T. B. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį yra pagrįsta, priimta tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus.
11. Tiek prokurorė, tiek ir nukentėjusysis nesutinka su atliktu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, teigia, kad teismas darydamas išvadą, jog T. B. atvirosios vagystės nepadarė, nepagrįstai rėmėsi vien kaltinamojo parodymais, kuriuose jis savo kaltę kategoriškai neigė, o nukentėjusiojo T. M. parodymus apie T. B. iš jo pagrobtus pinigus ir daiktus nepagrįstai pripažino nepatikimu įrodymu, nesirėmė liudytojų L. M., V. S., kitų liudytojų parodymais.
11.1. Tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek ir duodamas parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje T. B. paaiškino, kad jis nepagrobė kaltinime nurodytų daiktų iš nukentėjusiojo T. M.. Automobilio savininkas R. B. paprašė, kad parvarytų jo įmonei priklausantį automobilį į (duomenys neskelbtini). Kai grįžo, automobilį apžiūrėjo visi, kurie buvo degalinėje, tai R. B. ir jo draugas. Jis vaikščiojo apie automobilį, žiūrėjo, kad nebūtų įbrėžimų, tačiau iš automobilio nepaėmė jokio daikto ar pinigų. Žinojo, kad automobilis priklauso R. B.. Automobilyje rastus raktus, kelis eurus, atidavė policijai. Kitų daiktų automobilio viduje jis nematė, nebent buvo jo „treningas“, kurį buvo numetęs į galą. Gal buvo kokia tuščia dėžutė, bet nekreipė į tai dėmesio. Taip pat nematė ir telefono. Salono vidų apžiūrinėjo D., jo pavardės nežino, o jis apžiūrėjo automobilį tik iš išorės – padangas, „buferį“. Bagažinės ir daiktadėžės neapžiūrinėjo. Nuteistasis R. B. patvirtino, kad T. B. paprašė surasti T. M., nes nori iš T. M. pasiimti automobilį „(duomenys neskelbtini)“, kurį jis buvo išsinuomojęs. Liudytojas V. R. paaiškino, kad jam paskambino R. B., prašė pavežti, sakė, kad ne taip išnuomojo ar blogai išnuomojo automobilį. Važiuojant R. B. paskambino draugui T. B. ir jo paprašė surasti T. M.. Automobiliu „(duomenys neskelbtini)“ nuvažiavo prie (duomenys neskelbtini), pamatė važiuojantį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, kuris įsuko į (duomenys neskelbtini). Jie pasuko jam iš paskos, privažiavę prie parduotuvės sustojo ir išlipo iš automobilių. T. M. buvo išgėręs, matė jo rankose kažkokį daiktą. T. B. trenkė T. M., šis parkrito. T. B. sėdo į automobilį „(duomenys neskelbtini)“, o jis su R. į automobilį „(duomenys neskelbtini)“ ir išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Prie (duomenys neskelbtini) esančioje degalinėje jie susitiko. Nukentėjusysis tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“, kurį jis išsinuomojo (duomenys neskelbtini), priklausė R. B.. Taip pat parodė, kad R. B. paėmė išnuomotą automobilį. Automobiliu nuvažiavo T. B.. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi įvertinusi aptartų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. B. paimdamas automobilį iš nukentėjusiojo siekė jį grąžinti savininkui R. B..
11.2. Nors nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad jis dieną prieš įvykį pardavė automobilį „(duomenys neskelbtini)“, kuris avarijos metu buvo sudaužytas, tačiau tai patvirtinančių duomenų nepateikė. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis teigė, kad išnuomotame automobilyje buvo palikęs parduoto automobilio „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus kartu su kitais dokumentais, kurie buvo sudėti į permatomą „papkę“, kurią buvo įkišęs į priekinės sėdynės gale esančią dėtuvę. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis nurodė, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“ pirkimo-pardavimo sutartis yra namuose, jog nėra kam jos pateikti, nes tėvai išvykę į užsienį. Tai, kad nukentėjusysis pardavė automobilį nurodė liudytojos V. S. ir L. M.. Liudytoja V. S. parodė, kad T. M. atvykęs pas ją į svečius praėjus 2–3 dienoms po įvykio jai papasakojo, kad pardavė jos vardu registruotą automobilį „(duomenys neskelbtini) nors realiai jis priklausė T. M.. Su tuo automobiliu buvo padaryta avarija ir Tadas jį pardavė kažkur į (duomenys neskelbtini) laužyną. Liudytoja L. M. parodė, kad automobilis buvo parduotas prieš išvykstant sūnui į (duomenys neskelbtini). Jai matant sūnui už automobilį sumokėjo pinigus, gavo 2 300 ar 2 400 Eur. Pats nukentėjusysis teigė, kad automobilį jis pardavė pagal skelbimą ir už parduotą automobilį jis gavo 2 550 Eur. Tokie liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų neatitikimai leidžia abejoti jų patikimumu.
11.3. Taip pat abejones kelia ir nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės dėl daiktų įsigijimo. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad išnuomotame automobilyje buvo jam priklausantys daiktai, tai yra 2000 eurų, kurie buvo palikti porankyje tarp priekinių sėdynių, draugės vardu pirktas telefonas, kvepalai, – 65 Eur vertės, kurie buvo pirkti prieš savaitę ir buvo palikti kuprinėje, kuri buvo padėta ant galinės automobilio sėdynės, kuprinėje buvo treningai pilkos spalvos – 100 Eur vertės, sportiniai bateliai „Adidas“ – 95 Eur vertės, klasikiniai juodos spalvos bateliai „Dolce Gabana“ – 200 Eur vertės, dar buvo maišelis su tuščia dėžute nuo batelių „Lacoste“. Šiuos batus tuo metu avėjo, tai jų nepagrobė. Apklausiamas teisme parodė, kad automobilyje daiktadėžėje tarp sėdynių buvo palikti 2000 eurų, kelnės, treningai, dvi poros batų, kvepalai, telefonas, buvo padėti automobilio gale už vairuotojo pusės sėdynės. Pinigai automobilyje buvo maišelyje. Buvo nusipirkęs kedus. Buvo parduotuvės maišeliuose. Telefonas buvo priekyje. Kvepalai lyg tai buvo daiktadėžėje. Apeliacinės instancijos teisme parodė, kad daiktus, kurie buvo pagrobti iš automobilio, nusipirko (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ tą pačią dieną, kai pavogė, t. y. 2015 m. gegužės 27 d. Visi daiktų kvitai liko automobilio gale, todėl neturi ką pateikti. Taip pat nurodė, kad kvepalus „Chanel“ įgijo tą pačią dieną „(duomenys neskelbtini)“, sportinį kostiumą „Hummel“, pilkos spalvos, buvo pirkęs anksčiau, juos tą dieną vilkėjo. Nurodo, kad buvo pagrobtas kitas sportinis kostiumas, kurio kaina 100 eurų, sportiniai bateliai „Adidas“ buvo įsigyti anksčiau, kuriuos buvo palikęs automobilyje. Tą dieną buvo apsiavęs kitais bateliais „Lacoste“, o batelius „Dolce Gabana“ vežėsi maišelyje su kitais rūbais. Bateliai „Dolce Gabana“ buvo dėvėti. Nepamena, kur jie buvo padėti. 2000 eurų buvo padėti daiktadėžėje, apie šiuos pinigus niekam nepasakojo. Šie nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs ir jie negali būti laikomi neabejotinais įrodymais, leidžiančiais pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis nepateikė daiktų įsigijimą patvirtinančių dokumentų, nebuvo surasti nukentėjusiojo nurodyti daiktai, išskyrus mobiliojo ryšio telefoną, kuris nuosavybės teise priklausė V. S.. Kaip matyti iš bylos duomenų, telefonas buvo rastas pas D. K.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. K., kurio parodymai teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), parodė, kad jis telefoną pasiėmė iš automobilio „(duomenys neskelbtini)“, jog T. B. atvyko pas jį ir jie kartu apžiūrėjo automobilio vidų. Apžiūrint automobilį rado telefoną ir jį pasiėmė. Jis paėmė telefoną, nes T. M. buvo jam skolingas. Apžiūrint automobilį jis nematė jokių drabužių ar kvepalų, matė tik kažkokį dokumentų maišą, kurį išmetė lauk. Pinigų automobilyje nematė. Tai, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“ salone nebuvo jokių daiktų, parodė ir liudytojas V. R., kuris tuoj po įvykio apžiūrėjo automobilio vidų. Liudytojas parodė, kad jis įkišęs galvą apžiūrėjo automobilio vidų. Matė, kad salone buvo butelis „Absolut“, padėtas dešinėje pusėje, kelios monetos, dar kažkas. Daiktadėžės netikrino, nežiūrėjo. Ant galinės sėdynės buvo bliuzonas. Kaip supratęs, jis buvo T. B.. Daugiau daiktų, pirkinių krepšelių, mobilaus ryšio telefono nematė. Liudytojas D. G., kuris kartu važiavo su T. M. automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, teigė matęs automobilyje ant galinės sėdynės kažkokius maišelius, dėžutes, bet kas ten buvo, įvardyti negali. Liudytojas M. J. parodė, kad jis matė, jog T. B. kažkokius daiktus dėjo į automobilio bagažinę. Tačiau nei liudytojo D. G., nei M. J. nurodytos aplinkybės nėra informatyvios ir pakankamo patvirtinti, jog tai buvo būtent nukentėjusiojo nurodyti daiktai. Teisėjų kolegija įvertinusi visumoje anksčiau aptartus įrodymus sprendžia, kad nėra surinkta pakankamai įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“ salone buvo T. M. priklausantys daiktai, ir kad būtent šiuos daiktus iš automobilio salono pagrobė T. B.. Taip pat byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis pardavė automobilį ir išsinuomotame automobilyje buvo pasidėjęs 2000 Eur. Nelaikytinas T. B. kaltės įrodymu ir nukentėjusiojo pateiktos 2015-05-27 „(duomenys neskelbtini)“ tinklapyje fiksuotos nuotraukos, kuriose jis rodo pinigus, nes nėra nustatyta jokių aplinkybių, rodančių T. B. ryšį su jam inkriminuojamo nusikaltimo dalyku – pinigais išsinuomotame automobilyje.
12. Taip pat pagrįstų abejonių kelia nukentėjusiojo parodymai, kad T. B. iš jo kišenės atvirai pagrobė 130 eurų. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis teigė, kad pinigus jam iš kišenės ištraukė T. B.. Šių nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių nepatvirtino ir įvykį matę liudytojai – M. J., E. M., A. J., K. S., D. D.. Be to, apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis jau nebuvo toks kategoriškas ir parodė, kad jis nematė, kad T. B. jam iš kišenės būtų ištraukęs pinigus, o tik mano, kad tai galėjo padaryti T. B., nes jis buvo šalia. Išskyrus nukentėjusiojo parodymus, kitų objektyvių duomenų, kad įvykio metu T. B. ištraukė nukentėjusiajam iš kišenės 130 Eur, byloje nėra surinkta.
13. Taigi iš visų paminėtų duomenų teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti neabejotiną išvadą dėl T. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Dėl to naikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kaip to prašo prokurorė ir nukentėjusysis, nėra pagrindo. Apeliacinių skundų dalis dėl civilinio ieškinio patenkinimo, paliekamas nenagrinėtu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo, civilinio ieškovo T. M. apeliacinius skundus.