Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-01-16 · Civilinė byla Nr. 2-83/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-16
Bylos Nr.
2-83/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Artūras Driukas
Trečiasis asmuo
uždarosios akcinės bendrovės „Kilimai“
Kategorijos
  • 126.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinės bylos: Nr. 2-83/2014
Procesinio sprendimo kategorijos: 126.4, 126.8.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Kilimai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. rezoliucijos, kuria tenkintas atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alira Vita“ vaistinė bankroto administratoriaus prašymas dėl reikalavimo teisės perleidimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 29 d. nutartimi atsakovui UAB „Alira Vita“ vaistinė iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto administravimo kontora“.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 19 d. nutartimi taikė atsakovui BUAB „Alira Vita“ vaistinė supaprastintą bankroto procesą, nustatant vienerių metų šio proceso trukmę, skaičiuojant nuo nutarties įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartimi BUAB „Alira Vita“ vaistinė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nustatant, kad likvidavimo procedūros turi būti pabaigtos iki 2013 m. rugsėjo 20 d.

Įmonės administratorius pateikė teismui prašymą nutraukti BUAB „Alira Vita“ vaistinė supaprastintos bankroto procedūros vykdymą ir priimti nutartį vykdyti įmonės bankroto procedūras bendra ĮBĮ nustatyta bankroto bylų nagrinėjimo teisme tvarka. Prašymą grindė tuo, jog Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos grąžino atsakovui 13 177,85 Lt permoką, bei tuo, jog įmonės administratorius Vilniaus miesto apylinkės teisme yra pateikęs ieškinį buvusiems įmonės vadovams dėl žalos atlyginimo, ieškinio suma – 101 151 Lt (civilinės bylos Nr. 2-978-599/2013). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi netenkino šio bankrutavusio UAB „Alira Vita“ vaistinė administratoriaus prašymo.

2013 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas BUAB „Alira Vita“ vaistinė administratoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. prašymas dėl reikalavimo teisės perleidimo, kuriuo prašoma leisti parduoti visas reikalavimo teises, kurias BUAB „Alira Vita“ vaistinė turi šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-978-599/2013 ir tas reikalavimo teises, kurios galimai kiltų ateityje iš šios civilinės bylos bei su šiomis reikalavimo teisėmis susijusias papildomas teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (baudas, delspinigius, netesybas, reikalavimus į laiduotojus ir kt.) už 1 Lt. Prašymą grindė tuo, jog 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi netenkinus prašymo nutraukti supaprastintą bankroto procesą, įmonės likvidavimo procedūros turi būti baigtos iki 2013 m. rugsėjo 20 d. Tuo tarpu civilinės bylos Nr. 2-978-599/2013 nagrinėjimas Vilniaus miesto apylinkės teisme, tikėtina, užsitęs (2013 m. rugsėjo 17 d. įvyko parengiamasis teismo posėdis, kitas posėdis – 2013 m. spalio 15 d.) ir tai užkirs kelią greitai užbaigti įmonės likvidavimo procedūrą. Kadangi teisme nagrinėjamas ginčas, kurio baigtis yra neaiški, o sėkmės atveju priteistų sumų išieškojimo galimybės nėra garantuotos, pats bylinėjimosi procesas neišvengiamai lems bylinėjimosi išlaidų atsiradimą, reikalavimo teisę prašė leisti parduoti už 1 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas BUAB „Alira Vita“ vaistinė administratoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. prašymą dėl reikalavimo teisės perleidimo išsprendė 2013 m. rugsėjo 26 d. rezoliucija, kuria nutarė tenkinti šį prašymą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Trečiasis asmuo UAB „Kilimai“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį (rezoliuciją) ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Atsakovo bankroto administratoriaus prašymas dėl reikalavimo teisės perleidimo turėjo būti išnagrinėtas priimant motyvuotą nutartį, dėl ko teisėjo rezoliucija prilygintina rašytinei nutarčiai. Priimta nutartis (rezoliucija) akivaizdžiai pažeidžia teisėtus kreditorių interesus ir galimai sukuria sąlygas pasipelnyti tretiesiems asmenims. Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo D. Puidokas suvokė, kad prašymas dėl leidimo parduoti reikalavimo teisę už 1 Lt prieštarauja kreditorių interesams, tačiau veikė nesąžiningai, tuo pažeisdamas ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą, jog administratorius negali turėti suinteresuotumo bylos baigtimi. Tokią prielaidą galėjo paneigti tik viešųjų varžytynių procesas. Teismas negali sudaryti sąlygų atsirasti sandoriams, kurie prieštarauja gerai moralei ar viešajai tvarkai.

Atsiliepimas

Atsakovo BUAB „Alira Vita“ vaistinė administratorius atsiliepimu į trečiojo asmens UAB „Kilimai“ atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir apeliantui UAB „Kilimai“ už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti 20 000 Lt baudą, iš jos 10 000 Lt skiriant „Bankroto administravimo kontora“, UAB naudai. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Vadovaujantis CPK 290 straipsnio 5 dalimi, teisėjo rezoliucija neskundžiama. Todėl teismas turėjo atsisakyti priimti atskirąjį skundą ir jį grąžinti padavusiam asmeniui. Teismas, spręsdamas dėl įmonės administratoriaus prašymo nutraukti supaprastintos bankroto procedūros vykdymą, turėjo duomenis apie Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-978-599/2013, įskaitant ir patį ieškinį. Teismui atmetus įmonės administratoriaus prašymą dėl supaprastinto bankroto proceso nutraukimo, vienintelė išeitis kuo greičiau užbaigti bankroto procedūrą buvo BUAB „Alira Vita“ vaistinė reikalavimo teisių perleidimas. Apeliantas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie pagrįstų teiginį, jog leidimas perleisti atsakovo reikalavimo teisę akivaizdžiai pažeidžia teisėtus kreditorių interesus ir galimai sukuria sąlygas pasipelnyti tretiesiems asmenims, tame tarpe jokių įrodymų apie galimą įmonės administratoriaus teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Argumentas, jog reikalavimo teisės perleidimui turėjo būti organizuotos varžytynės, yra nepagrįstas, nes ĮBĮ nenumato tokio reikalavimo. Remiantis ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktu, iš varžytynių privalo būti pardavinėjamas nekilnojamas bei įkeistas bendrovės turtas. Argumentas, jog pradinė reikalavimo teisės pardavimo kaina turėjo būti lygi ieškinio sumai, yra atmestinas. Reikalavimo teisės kyla iš ginčo, kuris nagrinėjamas teisme ir kurio baigtis nėra aiški, o sėkmės atveju - išieškojimo galimybės nėra užtikrintos. Pats teisminis procesas yra susijęs su papildomų bylinėjimosi išlaidų atsiradimu. Todėl nelogiška tikėtis, kad atsirastų subjektų, kurie, įvertinę visas numatomas papildomas sąnaudas, sumokėtų už reikalavimo teisę didesnę sumą, nei geriausiu sėkmės atveju galėtų tikėtis iš šios reikalavimo teisės atgauti.Pagrindą apeliantui skirti baudą pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį sudaro tai, jog jis atskirąjį skundą pateikė dėl teismo rezoliucijos, kuri neskundžiama. Atskirajame skunde nurodyti argumentai ir aplinkybės prieštarauja įstatymui ir ekonominei logikai. Šiuo skundu sąmoningai veikiama prieš teisingą ir greitą bankroto bylos išnagrinėjimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl galimybės skųsti teisėjo rezoliuciją, kuria supaprastinto bankroto proceso metu išspręstas kreditorių susirinkimo kompetencijai skirtas turto pardavimo klausimas

Vadovaujantis ĮBĮ 23 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių susirinkimo teises įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu, kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirta teisė patvirtinti įmonės turto pardavimo kainą (ĮBĮ 23 str. 5 p.). Šį kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtą turto pardavimo klausimą supaprastinto bankroto proceso metu sprendžia teismas (ĮBĮ 13¹ str. 1 d.). Kadangi ĮBĮ normos, reglamentuojančios supaprastintą bankroto procesą, nenumato šių pirmosios instancijos teismo nutarčių apskundimo apeliacine tvarka galimybės, dėl galimybės jas skųsti spręstina vadovaujantis CPK 334 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinti bendrieji dalyvaujančio byloje asmens teisės paduoti atskirąjį skundą atsiradimo pagrindai. Pažymėtina, jog įmonės turto pardavimo kainos nustatymas sąlygoja materialiųjų teisinių pasekmių dalyvaujantiems byloje asmenims atsiradimą, kadangi nuo šios kainos priklauso įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybė ir jų patenkintų reikalavimų dydis. Šia prasme teismo nutarties dėl įmonės turto kainos nustatymo apskundimas apeliacine tvarka – tai kreditorių galimybė dalyvauti įmonės turto pardavimo kainos nustatymo procese, kurio rezultatas gali turėti tiesioginę įtaką jų teisėms. Darant išvadą, kad teismo nutartis, kuria patvirtinta įmonės turto pardavimo kaina, yra neskundžiama, būtų pažeista dalyvaujančio byloje asmens teisė kreiptis į teismą dėl gynybos bei jo teisė į teisingą teismą. Pažymėtina, jog įprastinio įmonės bankroto proceso metu priimti kreditorių susirinkimo nutarimai, kuriais patvirtinta įmonės turto pardavimo kaina, gali būti skundžiami teismui (ĮBĮ 24 str. 5 d.), o pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu priimtos nutartys gali būti peržiūrėtos apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas supaprastinto bankroto proceso metu patvirtina įmonės turto pardavimo kainą, gali būti skundžiama atskiruoju skundu (CPK 334 str. 1 d. 2 p.).

Kadangi civiliniame procese yra numatyta tik rašytinės nutarties, kaip teismo procesinio dokumento, apskundimo apeliacine tvarka galimybė, klausimai, dėl kurių išsprendimo pirmosios instancijos teisme gali būti paduotas atskirasis skundas, negali būti išspręsti teisėjo rezoliucija, kadangi teisėjo rezoliucija neskundžiama (CPK 290 str. 2 d., 5-6 d.). Pirmosios instancijos teismas supaprastinto bankroto proceso metu su įmonės turto pardavimo kainos nustatymu susijusį klausimą išspręsdamas teisėjo rezoliucija, pažeidė proceso teisės normas. Tačiau šis pažeidimas negali lemti, jog vien dėl to dalyvaujantis byloje asmuo netenka teisės paduoti atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog trečiasis asmuo UAB „Kilimai“ turėjo teisę dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo 2013 m. rugsėjo 26 d. rezoliucijos, kuria supaprastinto bankroto proceso metu išspręstas BUAB „Alira Vita“ vaistinė reikalavimo teisės perleidimo kainos nustatymo klausimas, paduoti atskirąjį skundą, kadangi šį klausimą teismas turėjo išspręsti nutartimi.

Dėl absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų

Teisėjo rezoliucija – tai teismo procesinis dokumentas, kuriuo teisėjas ant sprendžiamo dokumento užrašo, kaip jis išsprendžia nagrinėjamą klausimą (CPK 290 str. 5 d.). Klausimo dėl įmonės turto pardavimo kainos nustatymo, kuris turėjo būti išspręstas rašytine teismo nutartimi, išsprendimas teisėjo rezoliucija, suponuoja ne tik netinkamą teismo procesinio dokumento formos pasirinkimą, bet ir tai, jog šis dokumentas neatitinka teismo nutarties turiniui keliamų reikalavimų, įtvirtintų CPK 291 straipsnyje, tame tarpe ir to, jog priimant atitinkamą teismo rašytine nutartimi įformintą nutarimą, turi būti nurodyti teismo motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, o taip pat įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi (CPK 291 str. 1 d. 5 p.). Vadovaujantis 329 straipsnio 2 dalimi, įtvirtinančia absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, kurie taikytini ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 str.), absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai sprendimas/nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog teismo nutartimi turėjęs būti išspręstas klausimas dėl įmonės turto pardavimo kainos yra be motyvų, daro išvadą, jog tai sudaro savarankišką Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. rezoliucijos panaikinimo ir sprendžiamo klausimo perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindą (CPK 327 str. 1 d. 1 p., 329 str. 2 d. 4 p., 338 str.).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas iš naujo BUAB „Alira Vita“ vaistinė reikalavimo teisės, dėl kurios kilęs ginčas yra nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. 2-286-599/2014, perleidimo ir šios reikalavimo teisės kainos nustatymo klausimą, turėtų objektyvių įrodymų pagrindu spręsti, ar šios reikalavimo teisės nustatyta rinkos vertė yra reali, kuriai įtakos gali turėti ir atitinkamos įmonės turto pardavimo tvarkos nustatymas teismo iniciatyva. Teismas, laikydamasis civiliniame procese taikytino rungimosi principo, turėtų sudaryti galimybę dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti šios įmonės turto vertę patvirtinančius įrodymus bei pateikti savo argumentus dėl jos nustatymo kriterijų. Vertindamas dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus, teismas turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-286-599/2014 atsakovams Valerij Igumnov ir Algirdui Dangveckui pareikštų BUAB „Alira Vita“ vaistinė reikalavimų dėl žalos atlyginimo pagrįstumą, galimas bylinėjimosi išlaidas viso proceso metu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo būtų patenkinti ieškinio reikalavimai, įvykdymo galimybes. Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas klausimą dėl reikalavimo teisės perleidimo ir jos kainos nustatymo, turėtų imtis įstatyme nustatytų priemonių, kad sprendžiamas klausimas būtų tinkamai išnagrinėtas ir būtų užtikrintas tinkamas kooperacijos (bendradarbiavimo) principo įgyvendinimas, ypač atsižvelgiant į tai, jog sprendžiamas klausimas yra susijęs su viešuoju interesu. Nuo tinkamo ir teisingo klausimo dėl 101 151 Lt dydžio reikalavimo teisės pagal Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-286-599/2014 pareikštą ieškinį kainos išsprendimo tiesiogiai priklauso ne tik teismo patvirtintų administravimo išlaidų (7000 Lt), bet ir teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų (21 557,59 Lt) patenkinimo galimybė, kadangi BUAB „Alira Vita“ vaistinė neturi jokio kito turto, išskyrus 13 176,65 Lt piniginių lėšų (2013 m. rugsėjo 3 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos grąžinta permoka (2 t., b.l. 69)) ir automobilį Chrysler Voyager (1995 m.), kurio Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi nustatyta pradinė pardavimo kaina sudaro 2500 Lt.

Kartu pabrėžtina, jog ĮBĮ 13¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta supaprastinto bankroto proceso vienerių metų terminas nėra savitikslis. Juo siekiama kuo operatyviau užbaigti įmonės likvidavimo procedūras, kad būtų sumažinti įmonės bankroto administravimo kaštai ir padidinta kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybė. Vadovaujantis ĮBĮ 13¹ straipsnio 5 dalimi, pardavus turtą ir reikalavimų teises gautos lėšos skiriamos teismo ir administravimo išlaidoms. Jeigu pradėjus supaprastintą bankroto procesą nustatoma, kad pardavus įmonės turtą ir reikalavimo teises bus gauta dvigubai daugiau lėšų, negu reikia teismo ir administravimo išlaidoms, teismas priima nutartį nutraukti supaprastinto bankroto proceso vykdymą ir nutartį vykdyti įmonės bankroto procedūras bendra šiame įstatyme nustatyta bankroto bylų nagrinėjimo teisme tvarka. Remiantis šiuo reglamentavimu, būtų nepagrįsta 101 151 Lt dydžio turtinės teisės perleidimo klausimą už simbolinę 1 Lt kainą spręsti vien dėl to, kad pasibaigė 1 metų terminas ir teismas jo nepratęsė. Tai neatitinka ne tik bankroto proceso tikslų, bet ir bendrųjų teisės principų – sąžiningumo, teisingumo ir protingumo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. rezoliuciją, kuria išspręstas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alira Vita“ vaistinė administratoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. prašymas dėl reikalavimo teisės perleidimo, ir reikalavimo teisės perleidimo kainos nustatymo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjas Artūras Driukas