Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-8580-473/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-09-06
Bylos Nr.: I-8580-473/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03133-2016-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Violeta Balčytienė
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
Pareiškėjas: A. U.

Administracinė byla Nr. I-8580-473/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03133-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.1; 3.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, atstovei Neringai Savickei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja A. U. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kuriuo prašo: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, 962,25 Eur sumokėtus UAB „Freshtravel“ už nesuteiktas turizmo paslaugas; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 962,25 Eur nuostolius, patirtus dėl Lietuvos valstybės netinkamai vykdomos direktyvos Nr. 90/314; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų metines procesines palūkanas. Skunde nurodė, kad iš Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – Departamentas) gavo 2015-07-27 atsakymą Nr. SD-856, kuriame nurodyta, kad Departamentas raštu „Dėl draudimo išmokų mokėjimo UAB „Freshtravel“ turistams“ kreipėsi į draudimo bendrovės ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, inicijuodamas UAB „Freshtravel“ turistams prisiimtų įsipareigojimų kompensavimo procedūrą, nes faktinis draudimo išmokos mokėjimo klausimas patenka į draudimo bendrovės kompetenciją. Tuo pačiu raštu Departamentas informavo, kad išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis sudaro 4,96 procentus nuo įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos. Taigi, draudimo bendrovė į pareiškėjos sąskaitą pervedė 50,18 Eur. Tarybos 1999-06-13 direktyvos Nr. 90/314/EEBO dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje nustatyta, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios Direktyvos taikymo srityje. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuriais keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011-83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB 34 punkte nurodyta, kad valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kelionės paslaugų paketą ir rinkinį įsigyjantys keliautojai būtų visapusiškai apsaugoti organizatoriaus agento, padėjusio sudaryti kelionės paslaugų rinkinį, ar bet kurio paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai ir agentai, padedantys įsigyti kelionės paslaugų rinkinius, turėtų užtikrinti, kad tokius kelionės paslaugų derinius siūlantys pardavėjai pateiktų keliautojų sumokėtų sumų grąžinimo ir tų asmenų repatrijavimo nemokumo atveju garantą. Valstybėms narėms paliekama galimybė savo nuožiūra nustatyti apsaugos nemokumo atveju būdus, tačiau jos turėtų užtikrinti, kad nacionalinės apsaugos nemokumo atveju sistemos būtų veiksmingos ir garantuotų skubią keliautojų repatriaciją ir sumokėtų sumų sugrąžinimą nemokumo atveju. Reikalaujama apsauga nemokumo atveju turėtų būti derinama su faktine organizatoriaus agento ar paslaugų tiekėjo veiklos rizika, įskaitant ir parduodamų kelionės paslaugų derinimo tipą, numatomus sezoninius svyravimus bei išankstinio mokėjimo dydį ir būdus. Vadovaujantis 2006-12-12 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, tada, kai apsauga nemokumo atveju užtikrinama garantiniu raštu ar draudimo liudijimu, ji negali būti apribojama atitinkamoje valstybėje narėje įsisteigusių finansinės veiklos vykdytojų patvirtinimu. Lietuvos Respublika neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laikų atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Be to, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė – įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė kaip 5 proc. kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų, neatitinka realybės, jog būtų pakankamai lėšų atlyginti žalą, kuria gali patirti vartotojai.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – Ministerija) prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą (36, 37, 38–46). Atsiliepime ir teismo posėdyje atsakovės atstovė paaiškino, kad pareiškėja skundą grindžia ginčui neaktualios redakcijos (galiojusios nuo 2011-09-01 iki 2014-11-01) Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis. Be to, skunde nurodomas Turizmo įstatymo 2 ir 7 dalių nuostatos yra nesusijusios su ginčo teisiniu santykiu, nes jos reglamentuoja kelionių agentūrų ir kelionių agentų prievolių įvykdymo užtikrinimą. UAB „Freshtravel“, dėl kurios nemokumo pareiškėja nukentėjo, parduodama pareiškėjai organizuotą turistinę kelionę, veikė kaip kelionių organizatorius, todėl šios bendrovės įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui aktualios Turizmo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios būtent kelionių organizatorių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimą. Teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo), todėl pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neįvykdė nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjos skundą. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nustatyta, kad jei Europos Komisija mano, kad kuri nors valstybė narė neįvykdė kokio nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis, ji šiuo reikalu pareiškia pagrįstą nuomonę, pirma suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę išdėstyti savo pastabas, o jeigu atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę, Komisija gali perduoti šį reikalą svarstyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Sutarties 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustato, kad valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis, reikalaujama, kad ta valstybė narė imtųsi būtinų priemonių Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad Komisija valstybei būtų pateikusi pagrįstą nuomonę apie tai, kad valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis, įskaitant dėl Direktyvos vykdymo. Be to, byloje nėra jokių įrodymų ir apie tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas būtų nustatęs, kad valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymo), ir būtų reikalaujama tokį sprendimą įvykdyti. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį valstybei galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjos naudai priteisiama neturtinė žala. Dėl Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatyto reglamentavimo, pareiškėja kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, tačiau nei Seimo veiksmai, priimat Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjai neturtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, kadangi nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai, t. y. nėra įrodyta ir nustatyta, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neįvykdžiusi ar netinkamai įvykdžiusi Direktyvą ir tokiu būdu padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimą. Nagrinėjamojoje byloje negali būti laikoma, kad yra nustatyta ir egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus – neįvykdžiusi ar netinkamai įvykdžiusi Direktyvą, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Direktyvos 7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjai žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo atsirado dėl to, jog valstybė neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų. Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. Seimas, 2014-05-08, priimdamas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4-1 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusius galios įstatymą Nr. XII-873, veikė vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais ir sąžiningai vykdė tesiės aktais paskirtas funkcijas, užtikrindamas Direktyvos įgyvendinimą. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir/arba įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Departamentas prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą (48–52). Atsiliepime ir teismo posėdyje atsakovės atstovė paaiškino, kad pareiškėja skunde remiasi neaktualios Turizmo įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2011-09-01 iki 2014-11-01, 8 straipsnio nuostatomis. Be to, pareiškėjos nurodomos 8 straipsnio 2 ir 7 dalių nuostatos yra nesusijusios su ginčo dalyku, kadangi reglamentuoja kelionių agentūrų ir kelionių agentų prievolių įvykdymo užtikrinimą, o UAB „Freshtravel“ sutarties sudarymo metu veikė kaip kelionių organizatorius, todėl jos įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui yra aktualios Turizmo įstatymo nuostatos, reguliuojančios kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą. Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus. Įgyvendinant Direktyvą Departamentui buvo pavesta perkelti dalį Direktyvos nuostatų į Departamento direktoriaus 2003-03-26 įsakymu Nr. 18-V patvirtintas Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas dėl kurių šioje byloje ginčo nėra. Kitų Direktyvos nuostatų perkėlimas buvo pavestas įstatymų leidėjui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Departamentas pritaria atsakovę atstovaujančios Ministerijos pozicijai dėl Direktyvos tinkamo perkėlimo ir jos atsiliepime išdėstytiems argumentams, kad pareiškėjos prašymas teismą įvertinti Turizmo įstatymą ir įstatymo leidėjo veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis, turi būti atmestinas, nes jokie nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti šiuos klausimus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas dalyje.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos A. U. teisės į žalos atlyginimą, kurią pareiškėja kildina iš Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – Ministerija) ir Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – Departamentas) galimai neteisėtų veiksmų.

Nustatyta, kad pareiškėja iš internetinės svetainės www.beta.lt įsigijo du kuponus (kodai 5781 B099805847 ir 5782 B794243687) poilsinei kelionei į Turkiją (b. l. 3, 4, 5, 6).

Pareiškėja 2014-11-04 Mokėjimo nurodymu Nr. 155 ir 2014-11-06 Mokėjimo nurodymu Nr. 156 į UAB „Freshtravel“ sąskaitą pervedė atitinkamai 2 598 Lt ir 897,73 Lt sumas (b. l. 11–13).

Tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ 2014-11-11 buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004503 kelionei į Antaliją (b. l. 7).

Departamentas 2014-11-14 įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą (b. l. 64).

Departamentas 2014-11-14 raštu Nr. SD-1600 „Dėl galimai neteisėtos UAB „Freshtravel“ veiklos“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos (b. l. 66, 67).

Departamentas 2014-11-28 įsakymu Nr. V-274 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo“ panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio , kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014-11-19 (b. l. 65).

Pareiškėja A. U. kreipėsi į Departamentą su 2014-12-01 prašymu (gautas 2014-12-08, reg. Nr. GD-2065) inicijuoti UAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų kompensavimo procedūrą pagal 2014-11-11 Turistinės kelionės sutartį Nr. PT004503 (b. l. 14, 15).

Departamentas 2015-07-27 raštu Nr. SD-856 „Dėl kompensacijos už UAB „Freshtravel“ nesuteiktas paslaugas“ informavo pareiškėja apie tai, kad draudimo bendrovė ERGO į pareiškėjos sąskaitą perves 50,18 Eur, o dėl likusios už kelionę sumokėtos sumos dalies, kuri nebus kompensuojama panaudojant UAB „Freshtravel“ turėto draudimo lėšas, pareiškėja turi teisę naudoti kitus savo teisių gynimo būdus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 16, 17).

Ergo Insuranse SE Lietuvos filialas 2015-09-14 Mokėjimo nurodymu Nr. HAN-135962 į pareiškėjos sąskaitą pervedė 50,18 Eur (b. l. 18).

Vilniaus apygardos teismas 2016-02-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 netenkino bankroto administratoriaus UAB „Valdista“ prašymo dėl arešto panaikinimo BUAB „Greshtravel“ turtui, patvirtino patikslintą BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, panaikino visus areštus bei visas laikinąsias apsaugos priemones, teismų ir kitų institucijų pritaikytas BUAB „Freshtravel“ (b. l. 20–31).

BUAB „Freshtravel“ bankroto administratorius UAB „Valdista“ 2016-02-11 pranešimu Nr. 22820 „Dėl BUAB „Freshtravel“ bankroto bylos eigos, civ. Byl. B2-478-653/2015“ informavo BUAB „Freshtravel“ kreditorius apie bankroto bylos eigą, o taip pat apie tai, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2014-11-19 yra pradėtas ir dar nebaigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00078-14 dėl UAB „Freshtravel“ veiklos pagal nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, požymius, o 2014-11-26 pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 209 straipsnyje, 222 straipsnio 1 dalyje, požymius. Taip pat, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-16 nutartimi trims mėnesiams pratęstas nuosavybės teisės apribojimas į UAB „Freshtravel“ lėšas, esančias UAB „Cherry Media Lt“ ir SIA „Sherry Media“ (b. l. 19).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Reikalavimas dėl žalos (inter alia, turtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnyje nustatyta, kad, vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnyje įtvirtinta, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus.

Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (šiuo aspektu žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1984-04-10 sprendimo byloje von Colson ir Kamann, 14/83, 15 punktą, 2008-04-15 sprendimo byloje Impact, C-268/06, 40 punktą). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto sprendimo byloje Impact 41 punktą).

Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto sprendimo byloje Impact 42 punktą). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo daugiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto sprendimo von Colson ir Kamann 26 punktą; Teisingumo Teismo 1990-11-13 sprendimo byloje Marleasing, C-106/89, 8 punktą, 2004-10-05 sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, 113 punktą).

Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 punktą). Be to, iš nusistovėjusios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1991-11-19 sprendimo sujungtose bylose Francovich ir kt., C-6/90 ir C-9/90, 11 punktą, 2002-07-11 sprendimo Marks & Spencer, C-62/00, 25 p., jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 103 punktą).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010-11-25 sprendimo byloje Fuß, C-429/09, 40 punktą).

Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas direktyvos nuostatas, nurodė, kad „pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu“ (žr. 1996-10-08 sprendimo Dillenkofer ir kt. (toliau – Dillenkofer byla), C-1 78/94, C-179/94 ir C-188/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845, 34 ir 35 punktus).

Šia nuostata iš esmės siekiama garantuoti, kad šio organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būtų užtikrintas vartotojo repatrijavimas ir jo sumokėtų pinigų grąžinimas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Dillenkofer byloje 35 ir 36 punktus). Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad minėtame „Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju“ (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 64 punktą).

Direktyvos tikslą iš esmės patvirtina ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punkto nuostatos, jog valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kelionės paslaugų paketą ar rinkinį įsigyjantys keliautojai būtų visapusiškai apsaugoti organizatoriaus, agento, padėjusio sudaryti kelionės paslaugų rinkinį, ar bet kurio paslaugų teikėjo nemokumo atveju. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai ir agentai, padedantys įsigyti kelionės paslaugų rinkinius, turėtų užtikrinti, kad tokius kelionės paslaugų derinius siūlantys pardavėjai pateiktų keliautojų sumokėtų sumų grąžinimo ir tų asmenų repatrijavimo nemokumo atveju garantą. Valstybėms narėms paliekama galimybė savo nuožiūra nustatyti apsaugos nemokumo atveju būdus, tačiau jos turėtų užtikrinti, kad nacionalinės apsaugos nemokumo atveju sistemos būtų veiksmingos ir garantuotų skubią keliautojų repatriaciją bei sumokėtų sumų sugrąžinimą nemokumo atveju. Reikalaujama apsauga nemokumo atveju turėtų būti derinama su faktine finansine organizatoriaus, agento ar paslaugų teikėjo veiklos rizika, įskaitant jų parduodamų kelionės paslaugų derinio tipą, numatomus sezoninius svyravimus bei išankstinio mokėjimo dydį ir būdus. Vadovaujantis 2006-12-12 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, tada, kai apsauga nemokumo atveju užtikrinama garantiniu raštu ar draudimo liudijimu, ji negali būti apribojama atitinkamoje valstybėje narėje įsisteigusių finansinės veiklos vykdytojų patvirtinimu.

Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme yra nurodyta, kad Direktyva yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas.

Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jeigu prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (2 punktas).

To paties įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatorius Valstybiniam turizmo departamentui privalo pateikti atitinkamai draudimo įmonės ar finansų įstaigos pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį arba finansų įstaigos laidavimo sutartį ar garantiją, pagal kurias draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Valstybiniam turizmo departamentui jo reikalaujamą pagrįstą sumą turistų nuostoliams kompensuoti, neviršijančią atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje, laidavime ar garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys šio straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių.

To paties įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais (2 punktas); ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais (3 punktas); kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu (4 punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį, t. y. 50,18 Eur už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę praktiką suformavo 1991-11-19 sprendime sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos. Šioje byloje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes.

Ši praktika toliau buvo išplėtota 1996-03-05 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie byloje buvo prašoma Europos Sąjungos Teisingumo Teismo konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad už kelionę pinigus mokėjo A. U.. Pareiškėjos pateikta 2014-11-11 Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004503, 2014-11-04 Mokėjimo nurodymas Nr. 155 bei 2014-11-06 Mokėjimo nurodymas Nr. 156 patvirtina pareiškėjos kelionės įsigijimo išlaidas, kurios yra 1 012,43 Eur. Taip pat nustatyta, kad, draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį t. y. 50,18 Eur pareiškėjos patirtų nuostolių. Įvertinus sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Liko negrąžinta 962,25. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjai.

Pareiškėja prašo teismo priteisti jai 962,25 Eur sumokėtus UAB „Freshtravel“ už nesuteiktas turizmo paslaugas ir 962,25 Eur nuostolius, patirtus dėl Lietuvos valstybės netinkamai vykdomos Direktyvos Nr. 90/314. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas tenkina pareiškėjos prašymą priteisti 962,25 Eur turtinę žalą, tačiau prašymas priteisti pareiškėjos prašomą kitą 962,25 Eur sumą, nepagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl pareiškėjos skundas tenkinamas dalyje ir pareiškėjai priteisima 962,25 Eur suma turtinei žalai atlyginti, kurią ji patyrė dėl netinkamai įgyvendintos Direktyvos 90/2013, neužtikrinant visiško nuostolių atlyginimo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-04-08 nutarimu Nr. 359 patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų (toliau – Nuostatai) 8.5 punktas nustato pareigą Ūkio ministerijai teikti Vyriausybei, valstybės institucijoms ir įstaigoms pasiūlymus dėl Europos Sąjungos vidaus rinkos direktyvų įgyvendinimo Lietuvoje, o 10.10 punktas nustato pareigą perkelti į nacionalinę teisę ir įgyvendinti Europos Sąjungos teisę (acquis communautaire), vykdyti kitus Lietuvos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus, Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka apie tai informuoti Europos Sąjungos institucijas. Atsižvelgiant į tai, kad Ūkio ministerijai yra pavesta perkelti Europos Sąjungos teisę į nacionalinę teisę, į tai, kad teismas jau konstatavo šioje administracinėje byloje, jog Direktyva nebuvo tinkamai perkelta į nacionalinę teisę, darytina išvada, kad žalą pareiškėjai turi būti priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos.

Pareiškėja prašo priteisti 5 proc. metinių procesinių palūkanų. Pagal LVAT jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010-12-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011-12-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei LVAT praktika, pareiškėjai iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2016-08-02, todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos A. U. skundą tenkinti dalyje.

Priteisti A. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 962,25 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt du eurus ir dvidešimt penkis centus) turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016-08-02 dienos.

Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė