- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2017-10-06
- Bylos Nr.
- AN2-160-870/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 4-52-3-00172-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Liudvinavičienė
- Pažeidėjas
- A. C.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Liudvinavičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto A. C. skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. nutarimo, kuriuo A. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta 868 Eur bauda,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. C. nubaustas už tai, kad jis, būdamas iki 2016 m. spalio 10 d. UAB ,,A.“ (toliau - Bendrovė) direktoriumi bei negrąžinęs gamybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), raktų patalpų nuomotojui I. B., o taip pat neperdavęs jokių bendrovės dokumentų bankrutuojančios bendrovės administratoriui R. B., toliau nuo 2016 m. spalio 10 d. nelegaliai vykdė pavienius baldų bei durų užsakymus kaip fizinis asmuo kartu su R. T., kol 2016 m. lapkričio 24 d. neįvyko su pastaruoju nelaimingas atsitikimas darbe, t.y. šiose patalpose nuo 2016 m. spalio 14 d. leido dirbti nesudarius su R. T. rašytinės darbo sutarties, esant darbo sutarties požymiams ir teisės aktų nustatyta tinkamai nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau-VSDFV) teritoriniam skyriui apie darbuotojo įdarbinimą, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 98 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, 99 straipsnio 2, 3, 6 dalis ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41 ³ straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Skundu Vilniaus apygardos teismui A. C. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. nutarimą ir jį išteisinti. Nurodo, kad administracinis nusižengimas nėra įrodytas, pažeista nekaltumo prezumpcija, argumentai ir įrodymai, kuriais vadovaujasi teismas, yra abstraktūs, neįrodo nelegalaus darbo teisinės sudėties.
Skunde teigiama, kad administracinė atsakomybė galėjo būti taikoma tik įrodžius šias aplinkybes: susitarimą tarp R. T. ir darbdavio, pagal kurį UAB „A.“ suteikė pastarajam sutartyje nustatytą darbą, šis suteiktas konkretus darbas buvo dirbamas, jis bei R. T. pakluso darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, UAB „A.“ R. T. ir/jam mokėjo sulygtą darbo užmokestį. Apeliantas abejoja teisėjo šališkumu, teigdamas, kad nelegalaus darbo faktą paneigiantys įrodymai buvo nutylėti, teismas net neatliko nelegalaus darbo sudėties analizės, tik deklaratyviais, selektyviai išvardijo, aprašė surinktus įrodymus.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad bankroto administratorius R. B. atleido jį iš darbo 2016 m. spalio 10 d., o R. T. – 2016 m. spalio 14 d., tačiau apie šį faktą jų neinformavo, nors tokią pareigą pagal Bankroto įstatymą turėjo. Įmonės buhalteriją tvarkęs V. D. bendravo su bankroto administratoriumi telefonu ir buvo sutarta, kad jis perduoti dokumentus bankroto administratoriui, kai šis bus Vilniuje. Šis liudytojas taip pat patvirtino el. būdu sužinojęs, kad Apeliantas bei R. T. nurodytomis dienomis buvo atleisti. Taip pat paliudijo, kad atvykęs į UAB „A.“, kuriame dirbo Apeliantas su R. T., nežinodami apie darbo santykių nutraukimą, ir pasakė, įmonė bankrutuoja, jie yra atleisti iš darbo ir gali daryti ką nori, pvz.: dirbti pagal patentą ir pan. R. T. šią informaciją girdėjo. Apeliantas akcentuoja, kad nurodomu metu jis bendrovės vardu neturėjo jokių teisių užtikrinti ar neužtikrinti, ar juo labiau priversti kitą fizinį asmenį atlikti kokius nors veiksmus, pvz.: ateiti į trečiajam asmeniui priklausančias patalpas ir naudotis ten esančiais įrengimais. Be to, patalpose buvo R. T. asmeniniams poreikiams pagaminti daiktai, kurie nieko bendro su Bendrovės veikla neturėjo, taip pat buvo ir kiti šio asmens daiktai. Nurodo, kad nuo to momento, kai buvo atleisti iš darbo, Apeliantas ir R. T. veikė kaip atskiri nepriklausomi fiziniai asmenys savo iniciatyva ir rizika.
Dar vienas nepagrįstas argumentas, kuriuo vadovaujasi pirmosios instancijos teismas, Apelianto nuomone, yra patalpų nuomos faktas ir su tuo susijusios aplinkybės. Teigia, kad šis faktas neturi nieko bendro su nelegaliu darbu. Nurodo, kad gamybinėse patalpose buvo likę jo asmeninių daiktų, taip pat buvo likę nuomojami įrengimai, dažai bei kitai daiktai, turėjo saugoti juos nuo minusinės temperatūros bei kad nebūtų apipilti vandeniu dėl prakiurusio stogo, todėl jis maždaug kas antrą dieną lankėsi gamybinėse patalpose ir kūreno jas kietuoju kuru. Taip pat padėjo patalpų savininkui I. B. pataisyti prakiurusį stogą. Be to, šis liudytojas, kuris teigė manęs, kad Apeliantas ir toliau dirba gamybinėse patalpose, teismo posėdžio metu parodė, kad į cechą neužeidavo ir nematė, kad Apeliantas būtų dirbęs gamybinius darbus, už kuriuos jis gautų pinigus iš užsakovų.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, byloje nėra jokio konkretaus įrodymo, kuris pagrįstų, kad jis 2016 m. spalio – lapkričio mėn. būtų dirbęs medžio apdirbimo, gamybos darbus, už kuriuos būtų gavęs ar siekęs gauti iš užsakovo atlyginimą. Tokios informacijos apie gaminamus užsakymus negalėjo pateikti ir R. T.. Visa tai patvirtina, kad iškėlus bankroto bylą ir po 2016 m. spalio mėn. įvykusio darbuotojų atleidimo, įmonė nevykdė jokių užsakymų, nebuvo jokių klientų, užsakymų brėžinių ar užduočių. Tačiau į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė. Tuo tarpu, Darbo inspekcijos pateikta formuluotė dėl vykdomų darbų yra paremta tik R. T. pramanu. Jis pats pripažino žinojęs apie įmonės bankrotą. Tačiau, kaip paaiškėjo, buvo suinteresuotas sukaupti kuo daugiau staliaus darbo patirties, arba tiesiog norėjo pasinaudoti susidariusia padėtimi, kuomet bankroto administratorius atleido Apeliantą iš darbo, jis įmonei nevadovavo, todėl savo iniciatyva anksti iš ryto atėjo į gamybines patalpas ir dirbo prie frezavimo staklių, t.y. savo naudai ir interesais. Apeliantas atkreipė dėmesį ir į tai, kad iš nelaimingo įvykio vietoje darytų nuotraukų matyti, kad jose užfiksuota lūžusi frezuota detalė bei jau pagaminti gaminiai – mediniai padėklai, kurie, kaip posėdžio metu pripažino R. T., yra jo iniciatyva pagaminti dirbiniai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į A. C. apeliacinį skundą, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Darbo inspekcija) vedėjas R. R. prašo Apelianto skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. nutarimą nepakeistą. Pažymėjo, kad protokolas A. C. buvo surašytas kaip fiziniam asmeniui, o ne kaip buvusiam UAB „A.“ direktoriui, kuris buvo atleistas iš darbo anksčiau negu nukentėjusysis R. T.. Nors A. C. ir nukentėjusiojo darbiniai santykiai buvo nutraukti bankroto administratoriaus R. B., tačiau buvęs Bendrovės direktorius iki bylos nagrinėjimo Vilniaus rajono apylinkės teisme nebuvo perdavęs bankroto administratoriui R. B. įmonės turto pagal finansinę atskaitomybę, kreditorių ir skolininkų sąrašų, kuriuose nurodomi jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, ir visų kitų dokumentų iki 2016 m. spalio 5 d. A. C. iki Bendrovės bankroto paskelbimo buvo ir tebėra jos vienas iš akcininkų, kuris gamybines patalpas nuomojosi iš fizinio asmens. Būdamas atleistas iš darbo, negrąžinęs gamybinių patalpų raktų ir neperdavęs minėtų dokumentų, pastarasis ir toliau vykdė pavienius baldų bei durų užsakymus kaip fizinis asmuo kartu su R. T., todėl visa atsakomybė dėl to, kas vyksta UAB „A.“, tenka A. C..
Motyvuojamoji dalis
A. C. apeliacinis skundas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos iki 2017 m. sausio 1 d. buvo paskirtos administracinės nuobaudos, tačiau nutarimai dėl nuobaudos skyrimo dar neįsiteisėjo, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytais atvejais, gavus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymą (šis prašymas gali būti įtrauktas ir į skundą ar apeliacinį skundą), perkvalifikuoja teismas ar institucija, priėmusi nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, arba teismas, kuris nagrinėja skundą ar apeliacinį skundą dėl nutarimo byloje. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nuostatos numato griežtesnę atsakomybę už veiką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjo vadovaujantis pažeidimo padarymo metu galiojusiomis ATPK normomis.
ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliantas A. C. ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, teigdamas, jog byloje nėra surinkta jokių duomenų, patvirtinančių administracinio teisės pažeidimo padarymo faktą.
Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų. ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra blanketinė; kaip objektyviai reiškiasi nelegalaus darbo požymiai įtvirtinta Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Pagal DK 98 straipsnio 1 dalį (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1435 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nelegalus darbas gali pasireikšti alternatyviomis veikomis: darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra šio Kodekso 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; 3) darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; 4) darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant šio Kodekso 98¹ straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose nustatytų reikalavimų.
Bylos medžiaga nustatyta, kad po tyrimo 2017 m. kovo 15 d. buvo surašytas nelegalaus darbo tyrimo aktas (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad R. T. bei A. C. darbo santykiai su UAB „A.“ nutraukti bankroto administratoriaus R. B.. R. T. atleistas 2016 m. spalio 14 d., A. C. – 2016 m. spalio 10 d., tačiau A. C. ir toliau vykdė pavienius baldų ir durų užsakymus kaip fizinis asmuo kartu su R. T., kol 2016 m. lapkričio 24 d. neįvyko nelaimingas atsitikimas darbe. Akte nurodyta, kad A. C. leido dirbti R. T. gamybinėse patalpose, nesudarius rašytinės darbo sutarties, esant darbo sutarties požymiams ir teisės aktų nustatyta tvarka tinkamai nepranešus VSDFV teritoriniam skyriui apie darbuotojo įdarbinimą.
Apeliantas skunde nurodo, kad nelaimingo atsitikimo metu jis buvo atleistas iš UAB „A.“ vadovo pareigų, todėl jam negali kilti administracinė atsakomybė dėl nelegalaus darbo, šio pažeidimo sudėtis apskritai nebuvo nustatyta ir įrodyta. Aukštesnės instancijos teismas su tokiais A. C. skunde dėstomais argumentais sutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „A.“ iškelta bankroto byla, jos administratoriumi paskiriant R. B.. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu liudytojas R. B. parodė, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, jam suteikė prisijungimą prie Sodros duomenų bazės, atleido darbuotojus, įspėjimo nepavyko išsiųsti, kadangi jis nežinojo darbuotojų adresų. Šios aplinkybės patvirtintos ir rašytine bylos medžiaga. Taigi ginčo nėra dėl paties fakto, jog laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 10 d. bei 14 d. iki kol įvyko nelaimingas atsitikimas, tiek R. T., tiek A. C. darbiniai santykiai su UAB „A.“ nebesiejo. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aplinkybes, kad A. C. neperdavė bankroto administratoriui reikalaujamų dokumentų, neatidavė raktų nuo gamybinių patalpų bei toliau tęsė jų nuomą, vertina kaip nelegalaus darbo buvimą. Nagrinėjamu atveju, svarbiausias aspektas yra tai, kad jokių darbinių santykių tarp A. C. ir R. T. nuo 2016 m. spalio 10 d., kuomet atleistas pastarasis, nebuvo. Jis jau nebebuvo R. T. darbdavys, todėl, nepriklausomai nuo to, kokio pobūdžio darbą tuo metu atliko R. T. – ar savo reikmėms gamino įvairius dirbinius, ar vykdė konkretų trečiųjų asmenų užsakymą, šis asmuo jokio darbo darbdavio, t.y. A. C., naudai neatliko. Nuo nutarties dėl bankroto bylos įmonei iškėlimą, įmonės valdymą perėmė paskirtasis bankroto administratorius.
Vien tik tas faktas, kad A. C. būdamas Bendrovės vadovu ir akcininku, neperdavė bankroto administratoriui reikalaujamų dokumentų, negrąžino gamybinių patalpų raktų, neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad būtent A. C. tenka visa atsakomybė už tai, kas vyksta Bendrovės patalpose. Buvusio UAB „A.“ vadovo veiksmai, kas liečia 2016 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties vykdymą, taip pat 2015 m. gruodžio 31 d. sudarytos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties vykdymą, niekaip nėra susiję su Apeliantui inkriminuotu pažeidimu.
Atkreiptinas dėmesys, jog atsakomybė už ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą kyla darbdaviams arba jų įgaliotiems atstovams. Nuo 2016 m. spalio 10 d. A. C. atleistas iš UAB „A.“ pareigų, taigi jis nebuvo ir R. T. darbdaviu ir neturėjo jokių įgaliojimų leisti ar neleisti asmeniui dirbti, sudarinėti rašytines darbo sutartis ir apie jas pranešti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat ir neturėjo pareigos užtikrinti, kad R. T. nedirbtų gamybinėse patalpose. Tuo labiau, kad tiek skundžiamame nutarime, tiek Nelegalaus darbo tyrimo akte yra pabrėžiama, kad A. C. veikė kaip fizinis asmuo, o ne Bendrovės direktorius. Šiuo atveju, neturi reikšmės faktas, ar pats R. T. suprato, kad yra atleistas iš Bendrovės, suvokė, kad pastarajai iškelta bankroto byla ir kokios šio veiksmo pasekmės. Atleistas direktorius nebeturi darbdavio įgalinimų. Faktinės aplinkybės kalba apie tai, kad apie atleidimą žinojo abu - ir darbuotojas, ir direktorius. Galimai dirbo pagal senus užsakymus ar net savo naudai. Jokių susitarimų dėl apmokėjimo nebuvo, tad situacija netelpa į „nelegalaus darbo“ apibrėžimą. Nagrinėjamu atveju, Apeliantas nebuvo tinkamas subjektas ATPK 41³ straipsnio prasme. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, teisinio pagrindo traukti A. C. administracinėn atsakomybėn už nelegalų darbą, nėra.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir nepagrįstai nustatė ATPK 41³ straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymius A. C. veiksmuose. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas naikinamas ir administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto A. C. skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.