Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB ,,Gurda” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. vasario 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr.2⁴⁴-538/2004 pagal ieškovo UAB ,,Narbutas ir Ko” ieškinį atsakovui UAB ,,Gurda” dėl pramoninio dizaino savininko teisių gynimo; tretysis asmuo byloje Gediminas Juška.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Todėl nustatant dizaino apsaugos apimtį, o tuo pačiu ir sprendžiant klausimą dėl dizaino savininko teisių pažeidimo, pagrindiniu kriterijumi turi būti informuotam vartotojui, kokiu laikytinas geriau už paprastą (eilinį) vartotoją informuotas vartotojas, žinantis ir suprantantis nagrinėjamą problemą, tačiau nesantis šios srities specialistu, kokiais yra dizaineriai, architektai, baldų pramonės atstovai ir kt., sudarytas bendras dizaino įspūdis ir ar jis skiriasi nuo ginčijamo dizaino, t.y. neturėtų būti kreipiamas dėmesys į tam tikrus jų detalių neesminius skirtumus - svarbūs yra ne milimetrai, laipsniai ar spinduliai, kuriais skiriasi jų matmenys ar pasvirimo kampai, bet pats dizainas ir bendras dizaino įspūdis.

Ieškovo stalviršis, registruotas dizainu (reg. Nr.1265, l pavyzdys), ir atsakovo gaminamų biuro baldų sistemų ,,Paradigma” ir ,,Paradigma T” stalviršiai, kurių gamykliniai kodai yra P016 S3 (D, K), P004 S3 (D, K) ir P005 S3 (D, K, 2t, b.1.70), turi šiuos esminius ir labai svarbius elementus, kuriuos akivaizdžiai pastebi informuotas vartotojas ir kurie kartu sudaro bendrą įspūdį: 1) lyginamieji stalviršiai turi įstrižą briauną, kuri sukuria vizualiai suploninto stalviršio įspūdį; 2) lyginamieji stalviršiai turi esminį požymį - stalviršio lekalinė linija iš darbo zonos ("išpjovos") pereina į zoną, skirtą darbui su lankytoju (vizualiai stalviršis išplatėja) - t.y. stalviršiai turi ne kampuotą, o linijinį, švelnų perėjimą.

Ieškovo stalo kojos, registruotos dizainu (reg. Nr.1265, 6 pavyzdys), ir atsakovo stalų kojos (gamyklinis kodas Nr.2), gaminamos biuro baldų sistemai ,,Paradigma” (2t, b.1.70), turi šiuos esminius ir labai svarbius elementus, kuriuos akivaizdžiai pastebi informuotas vartotojas ir kurie kartu sudaro bendrą įspūdį: 1) kojų gamybai naudojama suplota forma, įtakojanti panašų plokščią lyginamųjų kojų profilį; 2) kojų lenkimo linija, jos kryptis; 3) kojų apačios užbaigimas apvalia atramėle.

Nurodyti elementai sudaro informuotam vartotojui bendrą įspūdį, kad atsakovo gaminamų biuro baldų sistemų dizainai yra ieškovo registruoto dizaino - stalviršių ir kojų - iš esmės kopijos. Tokią teismo išvadą lėmė ir pirmosios instancijos teismo posėdyje atlikta šalių pateiktų stalviršių bei kojų dizainų pavyzdžių apžiūra bei ieškovo teismui pateikta UAB ,,Baltijos tyrimai” 2003 m. birželio mėnesį atliktų įmonių vadovų (informuotų vartotojų) apklausų medžiaga (2t, b.1.87-93, 94-100 ir bylos priedai, 3t., b.1.79). Teismas pripažino, kad šių apklausų metu klausimai informuotiems vartotojams buvo pateikti vadovaujantis DĮ normų reikalavimais ir abejoti jų objektyvumu bei rezultatais pagrindo nėra. Atsakovo teismui pateiktą UAB ,,SIC rinkos tyrimai” 2003 m. rugpjūčio mėnesį atliktų tyrimų apie baldų elementų - stalviršių ir stalų kojų - dizainą medžiagą teismas vertino kritiškai, kaip neatitinkančią tokiems tyrimams keliamų reikalavimų, nes ataskaitose pateikta informacija nepakankama, kad būtų galima paaiškinti šių tyrimų rezultatus. Teismas nesivadovavo šalių ir trečiojo asmens pateiktomis dizaino specialistų išvadomis bei kita medžiaga, nes ginčo dizainų atžvilgiu negali būti vadovaujamasi specialistų nuomone, kadangi pagal DĮ 6, 36 str. str. yra svarbi ir reikšmės turi tik informuoto vartotojo nuomonė. Be to, dizaino specialistų išvadose analizuojamas ginčo dizainų tapatumas, techniniai parametrai, o ne bendras dizaino įspūdis.

Teismas pripažino, kad atsakovo gaminamos ir parduodamos biuro baldų sistemos ,,Paradigma” ir ,,Paradigma T”, kuriose panaudoti ieškovo įregistruoto dizaino pavyzdžiai, rinkoje konkuruoja su ieškovo biuro baldų sistema ,,Ultima” (t.1, bylos priedas). Tokiu atveju ieškovo galimybės konkuruoti rinkoje parduodant nurodytą gaminį sumažėja. Tokie atsakovo veiksmai gali klaidinti vartotojus dėl gaminio tapatybės, nes gaminiai yra panašūs ir paprastam vartotojui - ne specialistui - sunku ar net neįmanoma atskirti, kurie iš nurodytų biuro baldų gaminami ieškovo, o kurie atsakovo. Ieškovas, siekdamas daugiau parduoti, daug reklamavo biuro baldų sistemą ,,Ultima” ir šiai reklamai išleido daug lėšų – 215 882,45 Lt (t.1, b.1.43-72), todėl atsakovas, parduodamas panašius baldus, gali naudotis ir ieškovo reklamos rezultatu - sukurtu įvaizdžiu. Dėl šio atsakovo veiksmus vertino kaip nesąžiningą konkurenciją.

Nepakankamai pagrįsta teismo pozicija dėl nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio DĮ nuostatų taikymo ginčo materialiniam teisiniam santykiui, kadangi teisingam bylos išsprendimui lemiamą reikšmę turi teisiniai santykiai bei faktinės teisinės situacijos, atsiradę iki šio įstatymo įsigaliojimo.Ieškovo pramoninio dizaino paraiška buvo pateikta 2001 m. spalio 12 d., pramoninis dizainas įregistruotas 2002 m. kovo 13 d., tiek ieškovo dizaino gaminiai ,,Ultima”, tiek ir apelianto ,,Paradigma” ir ,,Paradigma T” buvo sukurti 2001 m., todėl netgi atsižvelgiant į DĮ 50 str. 2 d. nuostatą, vertinant teisinius santykius iki 2002 m. gruodžio 31 d., mutatis mutandis atsižvelgtina ir į 1995 m. liepos 4 d. PDĮ.PDĮ skirtingų pramoninių dizainų tapatumo kriterijai nebuvo apibrėžti, o ieškovo paraiškos padavimo ir registracijos metu galiojusių Valstybinio patentų biuro direktoriaus 1995 m. rugsėjo 1d. įsakymu Nr. 27 patvirtintų Pramoninio dizaino registracijos taisyklių DR/01/95 (Žin., 1995, Nr. 73-1723) 4 taisyklės pirmoje pastraipoje buvo nustatyta, kad dizainas pripažįstamas nauju, jei nuo analogo skiriasi vienu ar keliais esminiais požymiais. DĮ 5 str. 2 d. nustatyta, kad dizainas laikomas tapačiu kitam dizainui, jeigu jų savybės skiriasi tik neesminėmis detalėmis. Taigi teisinis reguliavimas yra toks pats, tik išreikštas priešinga terminologija - galiojusios teisės normos nustatė, kad dizaino gaminys yra naujas, jei nuo analogo skiriasi vienu ar keliais esminiais požymiais, o DĮ nustato, kad gaminys nėra naujas, jei nuo analogo skiriasi tik neesminėmis detalėmis. Todėl pagrindinis kriterijus, sprendžiant, kad skirtingų gamintojų dizaino gaminiai nėra tapatūs, yra bent vieno esminio požymio skirtumas. Šiuo atveju tokių esminių skirtumų tarp ieškovo įregistruoto pramoninio dizaino, ieškovo gaminamų ,,Ultima” serijos baldų ir apelianto ,,Paradigma” ir ,,Paradigma T” serijos baldų yra bent keletas.Teismo nustatyti požymiai, kuriuos jis laikė esminiais, sudarančiais bendrą įspūdį ir patvirtinančiais tapatumą, tėra bendri šios kategorijos biuro baldų požymiai, kurie nėra pakankami siekiant nustatyti, ar ginčo objektai skiriasi bent vienu esminiu požymiu. Darydamas išvadas dėl esminių požymių ir bendro įspūdžio, teismas neatsižvelgė į ginčo objektų – vidurinės tarnautojų grandies biuro baldų – specifiką, į tai, kad daugybė Lietuvos ir užsienio baldų gamintojų gamina panašius kampinius biuro stalus. Teismo nustatyti požymiai yra unifikuotos baldų savybės, apsprendžiančios, kad skirtingų gamintojų kampinių stalų forma turi tam tikrų bendrų bruožų, elementų panašumą sąlygoja ir baldų gamybos įrangos techninės galimybės bei standartai. Kadangi šie elementai yra daugelyje panašios paskirties baldų, jų buvimas negali individualizuoti konkretaus gaminio, kas rodo, jog bendrųjų požymių sutapimas skirtingų gamintojų biuro balduose nereiškia šių baldų tapatumo. Stalo kojos atramėlė yra apvali ne dėl ieškovo registruoto dizaino ypatybių, o dėl to, kad tokias atramėles jau seniai ir daug metų iki ieškovo paraiškos padavimo gamina įvairūs baldų furnitūros gamintojai; nei ieškovas, nei atsakovas stalo kojų atramėlių negalima, o perka jas iš užsienio baldų furnitūros gamintojų, galimas variantas – net gi iš tų pačių. Sulyginus šalių gaminamų baldų stalviršius, akivaizdu, kad jie skiriasi keliais esminiais požymiais, kurie informuotam vartotojui leidžia nesunkiai atskirti vieną palyginimo objektą nuo kito.Nepagrįsta teismo išvada, jog ginčo išsprendimui nėra svarbūs milimetrai, laipsniai ar spinduliai, kuriais skiriasi baldų matmenys, pasvyrimo kampai, o reikšmingas pats dizainas ir bendras jo įspūdis. Faktiniu ieškinio pagrindu buvo nurodytas būtent tariamas dydžių ir išmatavimų tapatumas. Be to, ieškovas registracijai pateikė atskirus elementus, o ne visą gaminį, todėl ir lyginami turėtų būti baldų elementai, o ne jų kompleksinė visuma.Teismas netinkamai taikė Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius pramoninį dizainą. Teismas nurodė, kad remiasi Europos Tarybos 1998 m. spalio 13 d. direktyvos Nr. 98/71/EB Dėl teisinės dizaino apsaugos 9 str. 1d. nuostata, kad teisė į dizainą saugo bet kokį dizainą, kuris informuotam naudotojui nesudaro skirtingo bendro įspūdžio, ir Europos Sąjungos Komisijos 2001 m. gruodžio 21 d. reglamento Dėl bendrijos dizainų (EB) Nr.6/2002 9 str. 1d., kur suformuluota analogiška nuostata. Tačiau reglamente Nr. 6/2002 kalbama apie registruotą ir apie neregistruotą Bendrijos dizainą. Reglamento 23, 27, 34, 79, 80, 85, 88, 90, 93, 95 str. str. minimas ir nacionalinis dizainas, kas leidžia teigti, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse nacionalinis dizainas egzistavo greta Bendrijos dizaino. Ieškovas dizainą registravo ne Vidaus rinkos harmonizavimo tarnyboje Alikantėje, o VPB, taigi ieškovo registruotas dizainas yra nacionalinis dizainas. Tokiu atveju svarbu, ar nacionalinis dizainas turėjo būti saugomas taip, kaip registruotas Bendrijos dizainas, ar kaip neregistruotas Bendrijos dizainas. Teismas padarė išvadą, kad nacionaliniam dizainui Lietuvos Respublikoje pagal DĮ teikiama tokia pati apsauga, kaip ir registruotajam Bendrijos dizainui. Tačiau iš 1998 m. spalio 13 d. direktyvos Nr. 98/71/EB, 2001 m. gruodžio 21 d. reglamento Nr. 6/2002, paties ieškovo pateiktų Direktyvos komentarų darytina išvada, kad registruoto Bendrijos dizaino ir neregistruoto Bendrijos dizaino apsaugos apimtis iš esmės skiriasi. Jei registruotas Bendrijos dizainas yra saugomas nuo bet kurio kito dizaino, nesukuriančio informuotam vartotojui skirtingo bendro įspūdžio, nepriklausomai nuo to, sąžiningas ar ne yra to kito dizaino naudotojas, tai neregistruotas Bendrijos dizainas yra saugomas tik nuo tokio kito dizaino, kuris ne tik nesukuria informuotam vartotojui skirtingo bendro įspūdžio, bet ir yra tyčia nukopijuotas nuo neregistruoto Bendrijos dizaino. Teismas gi šių aplinkybių neanalizavo. Kadangi DĮ buvo suderintas su 1998 m. spalio 13 d. direktyva Nr. 98/71/EB ir 2001 m. gruodžio 21 d. reglamentu Nr. 6/2002, o DĮ 36 str. buvo nedviprasmiškai nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje įregistruoto dizaino savininkas turi išimtinę teisę dizainą naudoti, leisti arba drausti kitiems asmenims be jo leidimo gaminti, siūlyti parduoti, parduoti, pateikti į rinką, importuoti, eksportuoti, kaupti ir naudoti gaminius ar jų dalis, kurie yra įregistruoto dizaino kopija ar iš esmės kopija, kai tai daroma komerciniais tikslais, teismas nepagrįstai kopijai ar iš esmės kopijai prilygino dizainą, turintį skirtumų, t. y. nesantį kopija ar iš esmės kopija, tačiau nesudarantį skirtingo bendro įspūdžio.Teismas neatsižvelgė ir į kitą reikšmingą aplinkybę – kad skiriasi ieškovo įregistruotas pramoninis dizainas ir jo gaminami ,,Ultima” serijos baldai. Ieškovas gamina trečiojo asmens G.Juškos sukurtus autorinius darbus – konkrečius įvairių išmatavimų šios serijos baldų stalviršius, stalų kojas ir kitus elementus. Teismas neanalizavo, ar šie stalviršiai ir stalo kojos yra tas pats ,,ieškovo įregistruotas pramoninis dizainas”, nors ši aplinkybė yra pakankamai reikšminga juridinė bei praktinė problema – ką ieškovas įregistravo ir ar tai, ką jis įregistravo ir gamina, yra vienas ir tas pats. Teismas nepagrįstai pasirėmė tik ieškovo užsakymu atlikta vartotojų apklausa, o apelianto pateiktą vartotojų apklausą vertino kritiškai ir ja nesirėmė. Imant domėn tai, koks buvo pareikštas ieškinys, įrodomąją reikšmę turėjo tik apelianto pateiktos vartotojų apklausos duomenys. Ieškovo pateikti UAB ,,Baltijos tyrimai” atlikti vartotojų apklausos duomenys negali būti laikomas pakankamu įrodymu dėl tendencingai suformuotų klausimų ir esminių metodologinių trūkumų.Nepagrįstos teismo išvados ir dėl ,,informuoto vartotojo” sąvokos interpretavimo. Teismo pateiktas šios sąvokos apibrėžimas nėra tikslus ir pernelyg artimas ,,vidutinio vartotojo” sampratai prekių ženklų teisėje. ,,Informuotas vartotojas”, nors ir nėra architektas ar dizaineris, turi nepalyginamai daugiau žinių nei ,,vidutinis, eilinis vartotojas”, jis žino visus dizainus, esančius rinkoje, taip pat registruotus dizainus ir dizaino teises, pastebi žymiai daugiau skirtumų nei kiti, neinformuoti asmenys.Nepagrįstos teismo išvados dėl apelianto pirmalaikio naudojimo teisės. Teismas šiuo atveju netinkamai taikė PDĮ 6 str. 1 d., Europos Sąjungos tarybos 2001 m. gruodžio 12d. reglamento Dėl Bendrijos dizainų Nr. 6/2002 22 str. ,,Pirmalaikio naudojimo teisė įregistruoto Bendrijos dizaino atžvilgiu”, Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių apsaugos, susijusių su prekyba (TRIPS) 26 str. 2d., taip pat byloje neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad: "atsakovas pripažįsta, kad ieškovui pateikus paraišką VPB įregistruoti pramoninį dizainą ir įregistravus nurodytą dizainą, pradėjo gaminti, reklamuoti ir pardavinėti biuro baldų sistemas ,,Paradigma” ir ,,Paradigma T”. Tačiau apeliantas tokios aplinkybės niekada nepripažino, priešingai, visą laiką teigė ir įrodinėjo, kad turėjo pirmalaikio naudojimo teisę, kadangi iki paraiškos padavimo ne tik buvo pasirengęs naudoti pramoninį dizainą, tačiau ir nuo 2001 m. rugsėjo mėn. jį naudojo. Nagrinėjamoje byloje taikytinas PDĮ, kadangi ieškovo paraiška paduota ir pramoninis dizainas įregistruotas iki DĮ įsigaliojimo. PDĮ 6 str. 1 d. buvo nustatyta, kad asmenys, kurie teisėtai naudojo arba yra visiškai pasirengę naudoti pramoninį dizainą iki paraiškos, pagal kurią išduotas pramoninio dizaino liudijimas, padavimo dienos, neatsižvelgdami į pramoninio dizaino savininko valią gali pramoninį dizainą naudoti taip, kaip naudojo ar numatė naudoti pasirengimo metu. Teismas, kalbėdamas apie pirmalaikio naudojimo teisę, nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos (2002 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. 3K-3-1288/2002 (civ. byla UAB "Veeko" v. UAB "Rem" ir kt.), kad pirmalaikio naudojimo teisė inter alia pasižymi tokiais pagrindiniais aspektais: (i) pretenduojantis į pirmalaikio naudojimo teisę iki pramoninio dizaino paraiškos padavimo datos realiai naudojo arba buvo visiškai pasirengęs naudoti pramoninį dizainą; (ii) tai yra jo (pretenduojančio į pirmalaikio naudojimo teisę) atitinkamos veiklos, neteisėtai nesusietos su pramoninio dizaino savininku, pasekmė; (iii) pirmalaikio naudojimo teisė nereiškia, kad naudojamas gaminys tampa PDĮ apsaugos objektu, bet tik suteikia teisę naudoti taip, kaip naudojo ar numatė naudoti pasirengimo metu. Šioje nutartyje nurodyta, kad tokioje byloje ieškovas, neigdamas atsakovo pirmalaikio naudojimo teisę, turėjo įrodyti, kad atsakovo naudojamas gaminys (dizainas) nėra teisėtas naudojimas ieškovo atžvilgiu. Į šią nutartį privalu atsižvelgti, kadangi ratio decidendi yra panašus - abiejose bylose sprendžiama dėl neregistruoto pramoninio dizaino savininko pirmalaikio naudojimo teisės santykyje su įregistruoto pramoninio dizaino savininku. Šioje byloje ieškovas net neįrodinėjo, kad apeliantas neturi pirmalaikio naudojimo teisės, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantas buvo pasirengęs pramoninio dizaino ,,Paradigma” ir ,,Paradigma T” naudojimui ir todėl turėjo pirmalaikio naudojimo teisę.. Teismas, tenkindamas ieškinį, iš esmės atkartojo ieškovo procesiniuose dokumentuose esančius teiginius bei neteisingai įvertino atsakovo veiksmus, kaip nesąžiningą konkurenciją. Ieškovas pareiškė ieškinį dėl įregistruoto pramoninio dizaino savininko teisių gynimo. Šiuos specifinius teisinius santykius reglamentavo ir reglamentuoja specialios teisės normos – PDĮ ir DĮ bei atitinkamos poįstatyminių teisės aktų normos, todėl vadovaujantis bendruoju teisės principu Lex specialis derogal legi generali turėjo būti taikoma speciali teisės norma, o ne Konkurencijos įstatymas, kuri yra bendro pobūdžio teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2003 Olandijos bendrovė Distillerderijen Erven Lucas Bols B.V. v. UAB ,,Bennet Distributors”; 2003 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2003 UAB ,,Mineraliniai vandenys” v. UAB ,,Importiniai gėrimai” ir kt.).

Šalių atstovai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą patvirtinti tokio turinio taikos sutartį:

Atsakovas pareiškia, kad šiuo metu negamina ir neparduoda bei negamins ir neparduos ateityje po šios taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo biuro baldų PARADIGMA ar kitaip pavadintų biuro baldų, kurių stalviršiai, identifikuojami gamykliniais kodais P S3 (D,K), P004 S3 (D,K), P005 S3 (D, K), būtų montuojami ant lenktų suplotų metalinių kojų, kurių gamyklinis kodas Nr.2.Šalys aiškiai susitaria, kad 1p. nurodytas Atsakovo pareiškimas ir įsipareigojimas niekaip neapriboja šio metu ir neapribos ateityje Atsakovo teisių ir galimybių gaminti ir/ar pardavinėti biuro baldų komplektus PARADIGMA ar kitaip pavadintus biuro baldus, kuriuose bus naudojami stalviršiai, identifikuojami gamykliniais kodais P016 S3 (D, K), P004 S3 (D, K), P005 S3 (D, K), ir lenktos suplotos stalų kojos, kurių gamyklinis kodas Nr. 2, bet kokia kita komplektacija, išskyrus šios taikos sutarties 1p. nurodytą.Ieškovas atsisako ieškinio Atsakovui ir pareiškia, kad neturi pretenzijų Atsakovui dėl jo veiksmų iki šios taikos sutarties sudarymo, susijusių su biuro baldų komplektų PARADIGMA gamyba ir/ar pardavimu, tame tarpe susijusių su stalviršių, kurie identifikuojami gamykliniais kodais P016 S3 (D, K), P004 S3 (D, K), P005 S3 (D, K), ir lenktos suplotos stalų kojos, kurių gamyklinis kodas Nr. 2, gamyba ir/ar pardavimu.Šalys susitaria neatlyginti viena kitai bylinėjimosi išlaidų, tame tarpe išlaidų advokatų (atstovų) pagalbai apmokėti, o taip pat visų kitų su šios bylos vedimu susijusių išlaidų.Šalys susitaria bylinėjimosi išlaidas valstybei atlyginti lygiomis dalimis.šalys susitaria laikytis konfidencialumo ir neatskleisti bei viešai nekomentuoti šios taikos sutarties turinio. Šalys susitaria neinterpretuoti šios taikos sutarties atitinkamai kaip visiško ar dalinio ieškinio pripažinimo arba kaip visiško ar dalinio ieškinio atsisakymo dėl ieškinio nepagrįstumo. Jeigu kuri nors šalis atskleis šios taikos sutarties turinį ir/arba interpretuos šią sutartį savo naudai, toks šalies elgesys atleis kitą šalį nuo konfidencialumo pareigos ir kita šalis įgis teisę atskleisti taikos sutarties turinį ir interpretuoti taikos sutartį savo nuožiūra.

Šalys pareiškė, kad joms yra žinomos taikos sutarties sudarymo pasekmės (CPK 293, 294 str. str.).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Taikos sutartis, kurią šalys prašo patvirtinti, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, todėl nėra pagrindo atsisakyti šią taikos sutartį tvirtinti (CPK 42 str. 2 d.).

Patvirtinus taikos sutartį, Vilniaus apygardos teismo 2004 m. vasario 12 d. sprendimas naikinamas ir civilinė byla nutraukiama (CPK 326 str. 1 d. 5 p.; CPK 293 str. 5 p.).

Šalims sudarius taikos sutartį, grąžinama 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio sumos (CPK 87 str. 2 d.).

Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio (III T., b.l. 192), todėl jiems sugrąžinama 75 procentai sumokėtos žyminio mokesčio sumos, kas sudaro 150 Lt.

Procesinių dokumentų įteikimui buvo išleista - 91,85 (II T., b.l. 1; IV T., b.l. 39, 174). Iš atsakovo ir ieškovo į valstybės biudžetą priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu: iš atsakovo UAB „Gurda“ 45,93 Lt, iš ieškovo UAB „Narbutas ir Ko“ (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 5 punktu, 293 straipsnio 5 punktu, 87 straipsnio antrąja dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2004 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti.

Patvirtinti taikos sutartį, sudarytą tarp ieškovo UAB Narbutas ir Ko“ ir atsakovo UAB „Gurda“ šiomis sąlygomis:

Atsakovas pareiškia, kad šiuo metu negamina ir neparduoda bei negamins ir neparduos ateityje po šios taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo biuro baldų PARADIGMA ar kitaip pavadintų biuro baldų, kurių stalviršiai, identifikuojami gamykliniais kodais P S3 (D,K), P004 S3 (D,K), P005 S3 (D, K), būtų montuojami ant lenktų suplotų metalinių kojų, kurių gamyklinis kodas Nr.2.Šalys aiškiai susitaria, kad 1p. nurodytas Atsakovo pareiškimas ir įsipareigojimas niekaip neapriboja šio metu ir neapribos ateityje Atsakovo teisių ir galimybių gaminti ir/ar pardavinėti biuro baldų komplektus PARADIGMA ar kitaip pavadintus biuro baldus, kuriuose bus naudojami stalviršiai, identifikuojami gamykliniais kodais P016 S3 (D, K), P004 S3 (D, K), P005 S3 (D, K), ir lenktos suplotos stalų kojos, kurių gamyklinis kodas Nr. 2, bet kokia kita komplektacija, išskyrus šios taikos sutarties 1p. nurodytą.Ieškovas atsisako ieškinio Atsakovui ir pareiškia, kad neturi pretenzijų Atsakovui dėl jo veiksmų iki šios taikos sutarties sudarymo, susijusių su biuro baldų komplektų PARADIGMA gamyba ir/ar pardavimu, tame tarpe susijusių su stalviršių, kurie identifikuojami gamykliniais kodais P016 S3 (D, K), P004 S3 (D, K), P005 S3 (D, K), ir lenktos suplotos stalų kojos, kurių gamyklinis kodas Nr. 2, gamyba ir/ar pardavimu.Šalys susitaria neatlyginti viena kitai bylinėjimosi išlaidų, tame tarpe išlaidų advokatų (atstovų) pagalbai apmokėti, o taip pat visų kitų su šios bylos vedimu susijusių išlaidų.Šalys susitaria bylinėjimosi išlaidas valstybei atlyginti lygiomis dalimis.šalys susitaria laikytis konfidencialumo ir neatskleisti bei viešai nekomentuoti šios taikos sutarties turinio. Šalys susitaria neinterpretuoti šios taikos sutarties atitinkamai kaip visiško ar dalinio ieškinio pripažinimo arba kaip visiško ar dalinio ieškinio atsisakymo dėl ieškinio nepagrįstumo. Jeigu kuri nors šalis atskleis šios taikos sutarties turinį ir/arba interpretuos šią sutartį savo naudai, toks šalies elgesys atleis kitą šalį nuo konfidencialumo pareigos ir kita šalis įgis teisę atskleisti taikos sutarties turinį ir interpretuoti taikos sutartį savo nuožiūra.

Grąžinti atsakovui UAB „Gurda“ 150 Lt (vienas šimtas penkiasdešimt litų) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo UAB „Gurda“ 45,93 Lt (keturiasdešimt penki ir 93), iš ieškovo UAB „Narbutas ir Ko“ (keturiasdešimt penki ir 93) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Civilinę bylą Nr. 2A-299/2005 nutraukti.