- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2009-03-19
- Bylos Nr.
- 2A-483-390/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis (pirm.), Ramūnas Mitkus, Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- R. S.
- Atsakovas
- R. S.
- Advokatai
- Singrida Samoškienė
- Kategorijos
- 77.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Kukalio, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus, Arūno Rudzinsko, sekretoriaujant Violetai Mažeikienei, dalyvaujant ieškovei R. S., ieškovės atstovei advokatei Singridai Samoškienei, atsakovui R. S., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų G. S., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės R. S. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovui R. S., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, nepilnamečiui G. S., išvadą duodančiai institucijai Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl nepilnamečio sūnaus G. S. gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R. S. patikslintu ieškiniu prašė 1) priteisti iš atsakovo R. S. nepilnamečiui sūnui G. S., gim. 1991-01-07, išlaikymą po 470 Lt, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; 2) priteisti iš atsakovo 15 510,00 Lt išlaikymo sūnui įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2005-07-11 iki 2008-04-01; 3) priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos išlaikymo įsiskolinimo sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) nustatyti sūnaus G. S. gyvenamąją vietą su ieškove; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. kovo mėn. gale - balandžio mėn. pradžioje po įvykusio barnio tarp ieškovės dabartinio sutuoktinio ir sūnaus, pastarasis išėjo gyventi pas tėvą atsakovą R. S., kuris iki šiol sūnumi visai nesirūpino. Atsakovas leidžia sūnui išeiti iš namų ir grįžti bet kada, suteikia jam neribotą laisvę, be to, piktnaudžiauja alkoholiu. Todėl atsakovas negali tinkamai rūpintis sūnumi, neatsakingai vykdo pareigą sūnų auklėti, kas gali turėti neigiamas pasekmes sūnui. Atsižvelgiant į tai, ieškovė prašo nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su ja, nes tai labiausia atitiktų sūnaus interesus. Teigia, kad atsakovas nuo 1997 m. nevykdo savo pareigos išlaikyti nepilnametį sūnų. Nepilnamečio sūnaus poreikiams (maistui, aprangai, būstui, sveikatai ir pan.) kas mėnesį reikia skirti apie 940 Lt. Kadangi išlaikymą turi teikti abu tėvai, tai jie abu privalo sūnaus išlaikymui skirti po 470 Lt. Būtent ši suma, mokama kas mėnesį periodinėmis išmokomis labiausiai atitiktų sūnaus interesus. Ieškinyje dėl išlaikymo įsiskolinimo sūnui priteisimo ieškovė nurodė, kad atsakovas nuo 1997 m. neteikė vaikams išlaikymo ir nesirūpino, todėl susidarė įsiskolinimas. Taigi iš atsakovo turi būti priteistas įsiskolinimas sūnui 15 510 Lt (470 Lt x 33 mėn.). Ši suma ieškovės paskaičiuota nuo 2005-07-11 iki 2008-04-01, t.y. iki to laiko, kai sūnus Gediminas išėjo gyventi pas atsakovą.
Žemesnės instancijos teismas
Jonavos rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė vaiko G. S., gim. 1991-01-07, gyvenamąją vietą su tėvu atsakovu R. S.. Priteisė iš ieškovės nepilnamečiui sūnui išlaikymą po 200 Lt mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos iki sūnaus pilnametystės, priteisė iš ieškovės 169,20 Lt žyminio mokesčio ir 96,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei. Teismas nustatė, kad nepilnamečiui pradėjus gyventi su tėvu, jo emocinė ir psichologinė būklė pagerėjo, vaikas į mokyklą atvykdavo švarus, tvarkingas, žvaliai nusiteikęs, klasėje ėmė jaustis saugus, o jo elgesiu ir mokymusi aktyviai pradėjo domėtis tėvas. Teismas, įvertinęs įrodymus, išklausęs vaiko norą gyventi tik su tėvu bei išklausęs Vaikų teisių tarnybos atstovės išvadą, sprendė, kad nepilnamečio vaiko G. S. gyvenamoji vieta negali būti nustatyta su ieškove motina R. S.. Konstatavęs, kad spręsdamas šeimos bylas, teismas turi teisę išeiti už bylos nagrinėjimo ribų, nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatė su tėvu. Teismas sprendė, kad konstatavus, jog nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta negali būti nustatyta su motina – negali būti tenkintinas ir ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo šiam vaikui priteisimo iš atsakovo. Ir priešingai, teismui nustačius, kad vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta kartu su tėvu – atsakovu R. S., tai, viršijant bylos nagrinėjimo ribas, vaiko išlaikymas turi būti priteistas iš pačios ieškovės. Teismo nuomone, ieškovės nurodyta 940 Lt kasmėnesinių išlaidų suma vaiko poreikiams tenkinti yra pagrįsta, todėl, atsižvelgdamas į šalių turtinę padėtį, nepilnamečiui G. S. priteisė išlaikymą iš ieškovės po 200 Lt per mėnesį. Ieškovei neįrodžius, kad atsakovas neteikė išlaikymo savo nepilnamečiui vaikui, jos reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo atmetė. Teismas, vadovaudamasis CPK 96 str. 2 d. iš ieškovės valstybei priteisė 169,20 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio ieškovė buvo atleista, bei 96,50 Lt turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 96 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė R. S. prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2008-12-02 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: 1) nutraukti bylą dalyje dėl sūnaus Gedimino gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo sūnui iki jo pilnametystės iš atsakovo priteisimo; 2) priteisti iš atsakovo 15 510,00 Lt išlaikymo sūnui įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2005-07-11 iki 2008-04-01; 3) priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos išlaikymo įsiskolinimo sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Teismas nepilnai ir neobjektyviai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatęs bylos faktines aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Teigia, kad teismas, konstatavęs, kad vaiko gyvenamoji vieta negali būti nustatyta su ieškove, visiškai netyrė ir nevertino svarbių aplinkybių, kad sūnus nuo 1998 m. iki š.m. balandžio mėn. gyveno tik su ieškove, ir tik ieškovė bei jos sutuoktinis sūnų auginio, juo rūpinosi, atsakovas sūnumi visiškai nesirūpino, neteikė jam išlaikymo. Teismas netyrė ir nevertino dėl kokių priežasčių kilo nesutarimas tarp sūnaus ir patėvio, kas iš tiesų sąlygojo sūnaus sprendimą gyventi su atsakovu. Teismas nevertino aplinkybės, kad sūnus, išėjęs gyventi pas tėvą, ėmė rūkyti, išgėrinėti, grįžti į namus kada nori. Atsižvelgiant į tai, kad sūnui 2009-01-09 sueina 18 metų, sūnui tapus pilnamečiu, reikalavimas dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo netenka teisinės prasmės, todėl šioje dalyje byla nutrauktina. Teismas, motyvuodamas, kad atsakovas pagal galimybes teikė tam tikrą išlaikymo dalį sūnui, nenurodė, kokių konkrečių įrodymų pagrindu padarė tokią išvadą. Įrodyti, kad atsakovas teikė išlaikymą sūnui yra atsakovo pareiga. Šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė. Aplinkybė, jog atsakovas gimtadienio proga nupirkdavo dovaną, ar sūnui paprašius, duodavo po keletą litų, nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovas teikė nuolatinio pobūdžio išlaikymą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovei, nepagrįstai nurodydamas, kad tai, jog atsakovas neteikė išlaikymo, įrodyti yra ieškovės pareiga. Pažymi, kad teismas, konstatuodamas, jog ieškovas teikė sūnui išlaikymą, rėmėsi ne 1998 m. - 2008 m. kovo mėn. egzistavusiomis aplinkybėmis, tačiau aplinkybėmis egzistuojančiomis šiuo metu. Taip pat nurodo, kad teismas, priteisdamas iš apeliantės sūnaus išlaikymui po 200 Lt per mėnesį, viršijo bylos nagrinėjimo ribas, nes toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas. Kadangi ieškovė niekada neatsisakė pareigos rūpintis savo sūnumi ir jį išlaikyti, teismui nebuvo pagrindo išeiti už bylos nagrinėjimo ribų. Net ir atmetus ieškinį teismas neturėjo įstatyminio pagrindo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, teismas nepagrįstai rėmėsi CPK 96 str. 2 d. Šiuo atveju turėjo būti taikoma CPK 96 str. 4 d., kuri numato, kad jei šalis atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Apeliaciniu skundu yra prašoma nutraukti bylą dalyje dėl sūnaus Gedimino gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo sūnui iki jo pilnametystės iš atsakovo priteisimo, kadangi sūnui 2009-01-09 sueina 18 metų, jam tapus pilnamečiu, reikalavimas dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo netenka teisinės prasmės.
Pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį apeliacijos dalykas yra neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas. Apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant ir vertinant, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Todėl aplinkybė, kad šalių sūnus, po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, tapo pilnametis nesudaro pagrindo nutraukti bylą dalyje dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo sūnui iki jo pilnametystės iš atsakovo priteisimo.
Apeliaciniame skunde keliami teisiniai klausimai dėl procesinių teisės normų, nustatančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimo, dėl jų kolegija pasisako. Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 176 – 220 straipsniuose, todėl teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, jų pakankamumą, leistinumą ir sąsajumą turi vadovautis minėtuose straipsniuose nurodytomis taisyklėmis. Teismo funkcija pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jais remdamasis daro savo išvadas apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Taigi įrodymų pakankamumas ir ieškovo ar atsakovo nurodomo fakto įrodytinumas, t.y. tam tikrų aplinkybių konstatavimas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas pagal galimybes teikė tam tikrą išlaikymo dalį sūnui G. S.. Teigia, kad su atsakovu negyvena kartu ir neveda bendro ūkio daugiau nei dešimt metų, atsakovas niekada nėra organizavęs sūnaus atostogų ar išvykų, atsakovas nėra prisidėjęs nei darbu nei lėšomis prie būsto pagerinimo ir jo išlaikymo, neprisidėjo prie sūnaus kasdieninių būtinųjų poreikių tenkinimo. Atsakovas nurodė, kad savo vaikus myli, jais visuomet rūpinosi, teikė visokeriopą pagalbą ir palaikė glaudų ryšį, todėl ieškovės reikalavimas priteisti įsiskolinimą už 3 metus visiškai nepagrįstas. Atsakovo R. S. liudytoja R. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad 1996-1997 m. atsakovas vienas išlaikė vaikus, leido juos į mokyklą. Tik vienas atsakovas ateidavo pas liudytoją į parduotuvę, pirkdavo maisto į skolą. Vaikams pirko ir tortų ir pyragų, prižiūrėjo vaikus vienas, nes ieškovė buvo susidėjusi su kitu vyru, tuo metu dirbo Kaune ( b.l. 122). Liudytoja I. S. teigė, kad atsakovo vaikai Gediminas ir Rolandas dažnai ateidavo pas juos, kartu bendraudavo, pirkdavo G. dovanas. Atsakovas G. visada pagal poreikius ir savo galimybes duodavo pinigų (b.l. 122-123). Liudytoja I. P. parodė, kad jai yra žinoma, jog atsakovas visada rūpinosi ir rūpinasi Gediminu, per šventes perka dovanas rūbus, G. paprašius duodavo pinigų (b.l. 123). Liudytoja V. Č. parodė, kad G. ir anksčiau bendravo su tėvu, o tėvas jo niekada neignoravo. Liudytojai iš paties G. yra žinoma, kad tėvas jam duodavo pinigų vykstant į ekskursijas. Tuo tarpu G. gyvenant su motina, jam už darbą mokėdavo. Liudytojai nėra žinoma, ar tėvas (atsakovas) teikė išlaikymą G., ar ne, tačiau iš G. yra girdėjusi, jog tėvas jam yra pirkęs įvairių daiktų (b.l. 154). Liudytoja L. A. teismo posėdyje parodė, kad apie 10 metų yra su ieškove draugės. Liudytojai žinoma, kad po santuokos tarp ieškovės ir atsakovo nutraukimo jų bendri vaikai G. ir R. gyveno su ieškove. Nežiūrint to, vaikai savo noru kartais nueidavo ir pas atsakovą. Šis bendravo su G., pirko jam dovanas, duodavo smulkių pinigų, padėjo išlaikyti ( b.l. 124). Liudytojas V. A. parodė, kad nežino ar G. imdavo pinigų iš tėvo. Nebuvo, kad G. parsineštų į namus pinigų ir sakytų, kad tėvas davė. Tarp ieškovės ir atsakovo buvo toks susitarimas, kad atsakovas palieka turtą ieškovei, o ji nereikalauja iš jo vaikams alimentų (b.l. 125). Liudytojas V. B. parodė, kad yra apie 10 metų yra ieškovės draugas, o su atsakovu nepažįstami. Žino, kad ieškovės ir atsakovo sūnus G. gyveno pas motiną ieškovę, o nuo 2008 m. pavasario gyvena pas tėvą. Kiek liudytojui yra žinoma, G. rūpinosi tik motina ir jos dabartinis sutuoktinis V. A. (b.l. 150). Liudytojas V. A. parodė, kad yra ieškovės dabartinio vyro V. A. brolis, todėl dažnai lankosi ieškovės šeimoje. Liudytojui žinoma, kad G. gyveno pas motiną, tačiau kartais nueidavo ir pas šalia gyvenantį tėvą, bendraudavo ir su juo. Tėvas taip pat prisidėdavo prie G. išlaikymo, gal duodavo ir pinigų (b.l. 152). Teismo posėdžio metu pats nepilnametis G. S. parodė, kad atsakovas visada pagal galimybes jam duodavo pinigų, išlaikydavo, tėvas jam yra pirkęs striukę, batus, duodavo pinigų smulkioms išlaidoms. Maisto nepirkdavo, nes to nereikėjo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje šalių sūnus G. parodė, jog nuo 2005 m. gyvena pas mamą. Teigė, kad kai nueidavęs pas tėvą, gaudavo 10-20 Lt, per mėnesį susidarydavo 100 gal 200 Lt. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, padarė pagrįstą ir iš esmės teisingą išvadą, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kad atsakovas neteikė išlaikymo savo sūnui. Pateikti byloje įrodymai leido teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog atsakovas nepilnamečiui vaikui išlaikymą teikė, negu neteikė. Teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas sūnui G. duodavo pinigų pagal poreikį ir galimybes ir šios išlaidos buvo susijusios su vaiko gyvenimo kokybe, jo gerinimu. Apeliantė teisingai nurodo, kad išlaikymas vaikui turi būti nuolatinio pobūdžio, tačiau tai nereiškia, kad tinkamu išlaikymu laikytina tik atitinkamos pinigų sumos davimas. Vaikui reikalingų daiktų pirkimas taip pat yra tinkamas būdas išlaikymui teikti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, yra nepagrįstas. Apeliantės teiginys, kad teismas įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovei, nepagrįstai nurodydamas, kad tai, jog atsakovas neteikė išlaikymo, įrodyti yra ieškovės pareiga taip pat yra nepagrįstas, kadangi CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji pareiga šalims įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Ieškovei neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.
Apeliantė nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, neįvertino visų, teisingam klausimo išsprendimui, reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Kaip matyti iš sprendimo turinio teismas išsamiai išanalizavo liudytojų parodymus, įvertino Jonavos rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, kurioje nurodoma, kad Jonavos rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, vadovaudamasis vaiko interesais, bei atsižvelgdamas į jo nuomonę, mano, kad nepilnamečio G. S. gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu neprieštarauja vaiko interesams (b.l. 34-34). Teismas įvertino tai, kad tiek liudytojai, tiek Vaikų teisių tarnybos atstovė pastebėjo, jog nepilnametis G., pradėjęs faktiškai gyventi su tėvu, tapo linksmesnis, jo emocinė, psichologinė būsena ženkliai pagerėjo. Šias aplinkybes patvirtino ir Jonavos politechnikos mokyklos 2008-09-22 išduota G. S. charakteristika. Jonavos „Lietavos“ pagrindinės mokyklos charakteristika nustatoma, kad G. 2002-2003 m. gyvenant su motina, jis mokėsi vidutiniškai, buvo uždaro, ramaus būdo, nedalyvavo užklasinėje veikloje, su klase nevykdavo į ekskursijas. Jo motina į klasės susirinkimus neatvykdavo. Vaikas buvo apleistas, užsimiegojęs, netvarkingas. Šioje Lietavos“ pagrindinės mokyklos charakteristikoje pažymėta ir tai, jog nepilnametis buvo motinos išvarytas iš namų, pirmą kartą mokykloje pravirko, nors jau buvo dešimtokas. Tik nepilnamečiui pradėjus gyventi su tėvu, jo emocinė ir psichologinė būklė pagerėjo, G. į mokyklą atvykdavo švarus, tvarkingas, žvaliai nusiteikęs, klasėje ėmė jaustis saugus, o jo elgesiu ir mokymusi aktyviai pradėjo domėtis tėvas (b.l. 55-56, 179). Teismas spręsdamas nurodytą klausimą atsižvelgė ir į paties nepilnamečio vaiko išreikštą nuomonę gyventi su tėvu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina teismo išvadą, kad nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu iki pilnametystės labiausiai atitiks vaiko interesus, o apeliantės apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas, priteisdamas iš apeliantės sūnaus išlaikymui po 200 Lt per mėnesį, viršijo bylos nagrinėjimo ribas, nes toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas. Kadangi ieškovė niekada neatsisakė pareigos rūpintis savo sūnumi ir jį išlaikyti, teismui nebuvo pagrindo išeiti už bylos nagrinėjimo ribų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šeimos bylą, teismas yra aktyvus ir be kita ko turi teisę priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau tiesiogiai yra susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 376 str. 3d.). Dėl to teismas turėjo teisę išeiti už bylos nagrinėjimo ribų ir, nustatęs nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu, turėjo teisę išlaikymą priteisti iš atsakovės. Iš ieškovės priteistas 200 Lt išlaikymas, mokant kas mėnesį periodinėmis išmokomis nėra neproporcingas nepilnamečio vaiko būtiniems poreikiams ir ieškovės gaunamoms pajamoms bei jos turtinei padėčiai.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neturėjo įstatyminio pagrindo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovė nuo bylinėjimosi išlaidų buvo atleista. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės ieškinį ir vadovaudamasis CPK 96 str. 2 d. priteisė iš ieškovės valstybei 169,20 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio ieškovė buvo atleista, bei 96,50 Lt turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi CPK 96 str. 2 d., nes ši norma yra taikoma tuo atveju, kai ieškovas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Šiuo atveju ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleista remiantis CPK 83 str. 1 d. 2p., todėl, atmetus jos ieškinį, bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą neišieškotinos.
Vadovaujantis išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, tačiau neteisingai išsprendė klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, todėl sprendimo dalis, kuria iš ieškovės priteista valstybei 169,20 Lt žyminio mokesčio ir 96,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, naikintina. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą iš dalies patenkinti.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2008m. gruodžio 2 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovės R. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), priteista valstybei 169,20 Lt žyminio mokesčio ir 96,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, panaikinti.