Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjui M. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 10 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, kad pablogėjus sveikatos būklei iš Marijampolės pataisos namų 2014-01-16 buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – LAVL) tyrimams atlikti. Administracijos sprendimu 2014-01-17 buvo perkeltas į baudos izoliatorių. Baudos izoliatoriaus kameroje kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad keturių miegamųjų vietų kameros plotas, į kurią buvo patalpintas, buvo 6,23 kv. m., kuris neatitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkte nustatyto ploto, tenkančio vienam asmeniui laisvės atėmimo vietų palatoje, reikalavimo. Kameroje vietoje lovų buvo grandinėmis prie sienų pritvirtinti gultai, nebuvo spintelės daiktams laikyti, kriauklės. Tualetas kameroje, anot pareiškėjo, buvo atskirtas tik 1,5 cm sienele, juo naudotis buvo nepatogu. Pareiškėjo tvirtinimu, toks kameros įrengimas neatitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.3, 16.4, 16.5, 16.10 ir 16.12 punktų reikalavimų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamera buvo nesutvarkyta, joje mėtėsi šiukšlės, sklido nemalonus kvapas, nebuvo ventiliacijos, langą atidaryti trukdė įrengtos grotos, sienų dažai nusilupę, byrėjo tinkas nuo lubų, buvo drėgna ir šalta. Dėl žemos temperatūros kameroje vilkėjo striukę, mūvėjo pirštines. Dėl kriauklės nebuvimo negalėjo laikytis asmens higienos, nebuvo galimybės išsiplauti indų. Į dušą buvo nuvestas tik tuomet, kai paskelbė bado akciją. Iš kanalizacijos vamzdžio išlindusios žiurkės ėsdavo maisto likučius iš indų. Maistą gaudavo plastmasiniuose kibirėliuose ir maišeliuose. Dėl kameroje bėgiojančių žiurkių, triukšmo ar šalčio negalėjo tinkamai išsimiegoti.

Nurodė ir tai, kad 2014-01-22 apie 14 val. su dar vienu nuteistuoju laikinai buvo perkeltas į kamerą Nr. 20. Prieš perkėlimą kamera, patalynė ir jo nuosavi rūbai buvo dezinfekuoti. Vėliau jis vėl buvo grąžintas į tą pačią kamerą.

Pažymėjo, kad kreipėsi į LAVL direktorių su skundais dėl antisanitarinių laikymo sąlygų ir dėl to, kad blakės ar kiti parazitai sukandžiojo visą kūną, tačiau nei administracija, nei gydytojų personalas į tai nekreipė jokio dėmesio. Pareiškėjo teigimu, medicinos personalo darbuotoja tik vieną kartą davė tabletę ir tepalo vienam kartui pasitepti.

Be to, kad buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, teigia, patyręs ir psichologinį LAVL administracijos spaudimą. LAVL administracija, pažeisdama Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 207, 218 ir 229 punktų reikalavimus, dalies jo skundų neregistravo, o viena iš pareigūnių, kurios vardas ir pavardė jam nežinomi, jį įžeidinėjo, tyčiojosi, nurodydama, kad iš karceryje patalpintų asmenų skundai nėra priimami. LAVL pareigūnų neteisėtą elgesį, pasak pareiškėjo, galėtų patvirtinti vaizdo kamerų, įrengtų prie įėjimo į baudos izoliatoriaus kamerą, įrašai. Apie tai buvo nurodęs ir skunde LAVL administracijai, tačiau atsakymo į skundą negavo.

Akcentavo, kad nors į LAVL atvyko tyrimams ir gydymui, tačiau visą šį laiką turėjo kęsti psichologines, dvasines bei fizines kančias, orumo pažeminimą. Mano, kad į baudos izoliatoriaus kamerą buvo patalpintas tam, kad prarastų norą važinėti po ligonines valstybės lėšomis. Tai, anot pareiškėjo, patvirtina gydytojų replikos, nemandagus elgesys jo atžvilgiu. Tvirtina, kad gydytojai nereagavo į jo nusiskundimus dėl laikymo sąlygų, nuolat tyčiojosi. Po vizitų pas gydytojus, teigia, jautęs nepilnavertiškumo kompleksą, pablogėjo savijauta, atsinaujino skausmai, norėjo nusižudyti. Dėl bandymo nusižudyti psichologinės pagalbos LAVL negavo.

Pareiškėjo tvirtinimu, į švaresnę kamerą jis buvo perkeltas 2014-01-22, tuomet, kai sutiko parašyti, jog nepageidauja gauti atsakymų į jo skundus. Kitą dieną buvo išrašytas iš LAVL, paaiškinus, kad ligoninėje gydomi tik tie asmenys, kurie nesiskundžia sąlygomis. Pažymėjo ir tai, kad buvimo LAVL laikotarpiu, gydytojai nekreipė jokio dėmesio į jo nurodytus nusiskundimus dėl sveikatos ir jokio gydymo neskyrė.

Remontas kameroje, kurioje jis buvo laikomas, buvo atliktas po jo išvykimo (baigtas 2014-02-14) į Marijampolės pataisos namus, o Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 pažyma, kad sąlygos kameroje atitinka higienos normų reikalavimus, nepaneigia jo skunde aprašytų kalinimo sąlygų ir egzistavusių pažeidimų. Nurodė, kad dėl laikymo LAVL sąlygų kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris, remdamasis tuo, kad kameroje remontas atliktas iki 2013-01-17, pažeidimų nenustatė.

Kalinimas aukščiau nurodytomis sąlygomis, pareiškėjo manymu, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 7 straipsnio, taip pat Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio reikalavimus. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (pažeidimų) pareiškėjas tvirtina patyręs neturtinę žalą, kuri pasireiškė dideliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi, padidėjusia baime aplinkai bei sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis (b. l. 1-6).

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu LAVL buvo gydomas nuo 2014-01-16 iki 2014-01-23 Vidaus ligų skyriaus 6 (12,09 kv. m., 3 lovos) palatoje ir Baudos izoliatoriuje (6,23 kv. m., 2 lovos). Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - HN 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytas priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas: tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (pagal LVAT suformuotą praktiką) (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1600-12; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Nurodė ir tai, kad LAVL yra teikiamos stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugos, tai yra nepertraukiamas procesas, o atvykstančiųjų asmenų skaičiui ligoninė neturi įtakos, atsisakyti priimti atvykusiųjų taip pat negali. Taip pat turi laikytis asmenų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į jų susirgimus. Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos teisės aktuose numatytu inventoriumi ir būtiniausiais baldais, kurie nuolat remontuojami ir/ar keičiami. Atkreipė dėmesį, kad 2014-02-14 buvo užbaigtas baudos izoliatoriuje remontas, kuriame įrengtos dvi lovos, dvi kėdės, spintelė higienos priemonėms susidėti, kriauklė, tualetas, radijo taškas, šiukšliadėžė.

Paaiškino, kad LAVL yra neįpareigota ir neveda apskaitos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, todėl duomenų, kiek ligonių kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali. Tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo skundo teiginį, kad baudos izoliatoriuje jis buvo gydomas vienas, daro išvadą, kad užtikrino teisės aktuose nustatą minimalaus ploto reikalavimą.

LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Nurodė ir tai, kad LAVL yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro leidimas-higienos pasas, patvirtinantis, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Paaiškino, kad remiantis teisės aktų nuostatomis, LAVL pacientams ne rečiau kaip kartą per savaitę pagal patvirtintą grafiką suteikiama galimybė pasinaudoti dušu ir gauti išskalbtą patalynę. Ligoninė turi sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Pagal LAVL ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau - Lukiškių TI-K) maisto tiekimo sutartį, maistas yra tiekiamas iš Lukiškių TI-K valgyklos.

Pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodyta, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, pacientų skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnis reglamentuoja pacientui padarytos žalos atlyginimą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad: „Turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka“. Antroje dalyje nurodyta, kad: „Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio I dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos“. Trečioje dalyje nurodyta, kad: „Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti“.

Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, daro išvadą, kad pareiškėjas privalėjo pirma kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (toliau - Komisija) prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o nesutikdamas su Komisijos sprendimu, turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 d.). Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipdamasis į teismą pažeidė ir (arba) nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teisino 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A111-773/2013).

Teigia, kad šioje byloje neįrodyta, jog LAVL darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti. LAVL veiksmai buvo teisėti, pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio bei patirtos neturtinės žalos, todėl, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimą. Paaiškino, kad LAVL ligoninėje buvo nuo 2014-01-17 iki 2014-01-23. Baudos izoliatoriuje, į kurį buvo patalpintas, nebuvo kriauklės, spintelės, kurioje galėtų laikyti savo daiktus. Langus atidaryti trukdė grotos. Kameros apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameroje jį užpuolė parazitai. Neturėjo galimybės nusiprausti. Atkreipė dėmesį, kad LAVL iš dalies pripažįsta, kad jo laikymo LAVL sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad baudos izoliatoriuje iš pradžių buvo laikomas vienas. 2014-01-21 į kamerą patalpintas dar vienas asmuo, kuris buvo rūkantis. Su juo buvo vieną parą, nes 2014-01-22 buvo perkeltas į švaresnę kamerą Nr. 17. Perkėlus į kitą kamerą, jam buvo suteikta galimybė nusiprausti duše. Taip pat nurodė ir tai, kad jam buvo suteikta teisė pasivaikščioti. Pareiškėjas teigė, kad į LAVL atvyko dėl skrandžio skausmų, tačiau jokio gydymo negavo.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2014-01-16 iki 2014-01-23, kai jis buvo gydomas LAVL. Pareiškėjas iš esmės nurodo kelis grubius atsakovės pažeidimus, iš kurių kildina neturtinę žalą, t. y. kalinimas LAVL baudos izoliatoriuje nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis ir netinkamai jam suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos. Dėl nurodytų atsakovės neteisėtų veiksmų jis teigė patyręs fizines ir dvasines kančias, orumo pažeminimą, nepatogumus, psichologinį spaudimą. Taigi, byloje keliamas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas.

Dėl sveikatos priežiūros paslaugų

Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus.

Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskiriama teismo ar teisėsaugos institucijų sulaikytų asmenų, kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų, nuteistųjų bei užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užsieniečių, gavusių laikinąją ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, asmens sveikatos priežiūra.

Taigi, nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos (nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros skyrius) ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos.

Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Todėl sprendžiant šį ginčą, turi būti vadovaujamasi ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2013, 2014 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-338/2014).

Taigi nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo LAVL, prieš kreipdamasis į teismą privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

Atsižvelgiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, ginčai dėl žalos atlyginimo, kai sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos asmeniui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę, nagrinėtini administraciniuose teismuose. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas laikėsi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Kadangi pareiškėjas, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo paliktinas nenagrinėtu.

Dėl laikymo sąlygų LAVL

Nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2014-01-16 iki 2014-01-23 Vidaus ligų skyriaus 6 (12,09 kv. m., 3 lovos) palatoje ir Baudos izoliatoriuje (6,23 kv. m., 2 lovos).

Skundo argumentai rodo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš LAVL pareigūnų netinkamo elgesio, minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameros tipo palatoje, ir higienos sąlygų nesilaikymo LAVL baudos izoliatoriuje, t. y. dėl būtino inventoriaus (kriauklės, spintelės) nebuvimo, netinkamo apšvietimo ir ventiliacijos, drėgmės ir šalčio, netinkamai įrengto tualeto, maitinimo ir prausimosi sąlygų, parazitų (graužikų, blakių) nenaikinimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.4 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog LAVL jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir higienos normų reikalavimai, dėl kurių jis teigia patyręs dvasinių ir fizinių kančių, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Pažymėtina, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Pagal EŽTT formuojamą praktiką būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – gydymo LAVL – sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad baudos izoliatoriaus patalpoje, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, buvo laikomasi higienos normų reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime nenurodė ir nepateikė įrodymų, kiek asmenų buvo laikoma kameros tipo palatoje ir baudos izoliatoriuje kartu su pareiškėju ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl teismas neturi pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl baudos izoliatoriaus užimtumo jo buvimo ten laikotarpiu, iš kurių bei atsakovo pateiktų duomenų apie kamerų tipo palatų plotą bei lovų skaičių, galima spręsti apie vienam asmeniui tenkantį plotą. Pareiškėjas tiek skunde, tiek posėdyje paaiškino, kad baudos izoliatoriuje iki 2014-01-21 buvo laikomas vienas, o 2014-01-21 kartu su dar vienu asmeniu. 2014-01-22 vakare pareiškėjas perkeltas į kameros tipo palatą Nr. 6, kurioje buvo trys asmenys. Įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į vienam asmeniui LAVL baudos izoliatoriuje tenkantį plotą laikotarpiu nuo 2014-01-21 iki 2014-01-22 (vieną parą) buvo pažeista.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje besigydančių suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui. Pabrėžtina, kad byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad LAVL nebuvo laikomasi higienos normų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) nustato laisvės atėmimo vietų, įskaitant ir laisvės atėmimo vietų ligoninės, įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1, 5 p.). HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. HN 76:2010 56 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių sanitarų. Esant reikalui įstaigos administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Informaciją apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama administracijos nustatyta tvarka.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad didžiausia žala patiriama, asmenims laikomiems kamerose, kuomet yra pažeidžiami oro temperatūros (šilumos), santykinės oro drėgmės, natūralaus apšvietimo, oro cirkuliacijos (vėdinimo) nustatyti reikalavimai.

Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013-07-29 išdavė LAVL leidimą-higienos pasą Nr. (12.6)12.12-690, patvirtinantį, kad ligoninė atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir gali versti ūkine veikla, t. y. teikti ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas (b. l. 44). Šis dokumentas iš esmės patvirtina LAVL patalpų būklę 2013-07-29, tačiau pareiškėjo nurodyti pažeidimai atsirado 2014-01-17, t. y. beveik po pusės metų. Taigi pateiktas higienos pasas negali būti pripažintas tinkamu įrodymu patvirtinti LAVL patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams ginčui aktualiu laikotarpiu.

Kaip matyti, pareiškėjas ginčo laikotarpiu net 12 kartų kreipėsi su skundais į LAVL administraciją dėl laikymo baudos izoliatoriuje antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis (55-57, 61-75 b. l.). Pareiškėjas LAVL administracijai skundėsi, kad baudos izoliatoriuje negali nusiprausti, nes nėra kriauklės, kad maistas tiekiamas plastmasiniuose kibirėliuose ir maišeliuose, kad nėra spintelės, ant kurios galima būtų padėti maistą valgant, kad patalpos vėdinamos kartą per parą ir jose drėgna, prastas apšvietimas, nėra vietos džiauti rankšluosčių.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas dėl antisanitarinių sąlygų LAVL su 2014-01-22 skundu taip pat kreipėsi į Higienos institutą, kuris skundą perdavė nagrinėti pagal kompetenciją Vilniaus visuomenės sveikatos centrui (toliau – VVSC; b. l. 10, 18-19). VVSC 2014-02-17– 2014-02-26 atliko operatyviąją visuomenės sveikatos kontrolę dėl galimai netinkamų higienos sąlygų LAVL karceryje pagal pareiškėjo skundą ir 2014-02-26 patikrinimo akte Nr. (13(13.3)-PA-185 padarė išvadą, kad LAVL karcerio patalpoje oro temperatūra siekė 15,9°C ir neatitiko HN 42:2009 7 punkto, kuriame nurodyta, kad asmens sveikatos priežiūros gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties patalpų oro temperatūra šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C (b. l. 59-60). Patikrinimo akte konstatuotas higienos normų pažeidimas iš esmės patvirtina pareiškėjo skundo teiginius dėl temperatūros baudos izoliatoriaus patalpoje. Anot pareiškėjo, dėl žemos temperatūros patalpoje jis negalėjo tinkamai ilsėtis, miegoti turėjo vilkėdamas drabužius. Apibendrinus, tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad LAVL pažeidė HN 42:2009 7 punkto reikalavimus. Įvertinus tai, kad pareiškėjas į LAVL atvyko, skųsdamasis skausmais krūtinės ląstoje (diagnozuota tarpšonkaulinė neuralgija), sunkumu pilvo srityje, darytina išvada, kad šis pažeidimas dėl jo sveikatos būklės laikotarpiu nuo 2014-01-17 iki 2014-01-22 (5 paras) galėjo jam sukelti tam tikrą fizinį diskomfortą, nepatogumus.

Iš VVSC patikrinimo akto taip pat matyti, kad operatyvaus patikrinimo metu išmatuotas dirbtinis dieninis apšvietimas LAVL karcerio patalpoje, kuris siekė 202 lx ir atitiko HN 47:2011 reglamentuojamą vertę, kur nurodyta, kad sveikatos priežiūros įstaigų palatose dieninis dirbtinis apšvietimas turi būti ne mažesnis nei 200 lx. VVSC taip pat nustatė, kad LAVL karcerio patalpa vėdinama per langą, nepažeidžiant HN 47:2011 reikalavimų. Santykinė oro drėgmė siekė 55,3 % ir atitiko HN 42:2009 7 punkto, kuriame nurodyta, kad asmens sveikatos priežiūros gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė šaltuoju metų periodu turi būti 35-60%, reikalavimus ( 59-60 b. l.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai dėl baudos izoliatoriaus apšvietimo, drėgmės ir vėdinimo reikalavimų pažeidimų yra nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, kad baudos izoliatoriuje buvo graužikų. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (buvusi UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“) LAVL teikia vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus vieną kartą per mėnesį (48-51 b. l.). Tačiau pateiktas dokumentas nepaneigia pareiškėjo teiginių dėl baudos izoliatoriuje buvusių graužikų. Visuotinai žinoma, kad LAVL pastatas yra senas, todėl graužikų ir kitų parazitų buvimas jame yra tikėtinas. Graužikai baudos izoliatoriuje asmeniui, kuris atvyko į LAVL gydytis, galėjo sukelti papildomą stresą, paveikti neigiamai psichologiškai. Tačiau pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas su skundais dėl graužikų palatoje į LAVL administraciją nesikreipė.

Pagal HN 76:2010 21 p. reikalavimus pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema bei atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis ir tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (BVK 62 str. 2 d.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas nei iš esmės pagrįstų argumentų, nei įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nurodytais pažeidimais (t. y. kad palatoje tualetas buvo neatskirtas pertvara ir nepritaikytas ligoniams, nebuvo kriauklės ir spintelės) nepateikė. Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju atsakovui teko pareiga pagrįsti pareiškėjo nurodytus teiginius. Byloje esantis 2014-02-14 Darbų priėmimo aktas Nr. BD-385 patvirtina, kad LAVL baudos izoliatoriuje buvo atlikti remonto darbai ( 58 b. l.), tačiau jų atlikimo data nėra nurodyta. Nors LAVL nurodo, kad baudos izoliatoriuje buvo įrengtas stalas, dvi kėdės, spintelė higienos priemonėms, tačiau tai nepaneigia pareiškėjo teiginių, kad patalpoje ginčo laikotarpiu spintelės ir kriauklės buvo. Pareiškėjas apie inventoriaus trūkumą yra nurodęs ir 2014-01-21 skunde LAVL administracijai ( 67, 73 b. l.). Nors pareiškėjo nurodomi patirti nepatogumai konkrečiu laiku nėra objektyviai paneigti, vertintina, kad nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis ir nenustatyta, jog jis peržengė protingumo ribas, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala.

HN 76:2010 68 punktas reikalauja, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Ši nuostatas atitinka Taisyklių 258 punkto reikalavimus, kurių bylos duomenimis ginčo laikotarpiu (nuo 2014-01-16 iki 2014-01-23) buvo laikomasi. Pareiškėjas pats neneigia, kad 2014-01-22 jis buvo nuvestas į dušą. Todėl šiuo aspektu jokių pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas teigia, kad maistas jam buvo tiekiamas plastmasiniuose induose ir maišeliuose. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl to jis skundėsi ir LAVL administracijai ( 68 b. l.). Nors byloje nėra pareiškėjo teiginius paneigiančių įrodymų, tačiau Kalėjimų departamentas, tirdamas pareiškėjo skundą nustatė, kad pareiškėjas, atvykęs į LAVL atsisakė dubens, puoduko ir šaukšto, nes turėjo savo ( 17 b. l.). Iš to darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę maistą vartoti iš savo indų. Taigi, šiuo aspektu jokios pareiškėjo teisės, nebuvo pažeistos. Be to pažymėtina, kad pareiškėjas šio tariamo pažeidimo teismo posėdyje neakcentavo.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teismas pažymi, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų.

HN:76:2010 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, teismui vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).

Gydymo stacionare istorijoje Nr. 177-37/21 užfiksuota, kad pareiškėjas rūko ( 46 b. l.). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į LAVL administraciją su skundu dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atvykus į LAVL jis 1,5 val. buvo laikomas prirūkytoje ir nevėdinamoje patalpoje. Skundą LAVL administracijai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis jis parašė 2014-01-20, t. y. praėjus trims dienoms nuo galimo pažeidimo. Teismo posėdyje pareiškėjas teigė, kad 2014-01-21 į palatą kartu su juo patalpintas asmuo taip pat buvo rūkantis, tačiau jokių byloje duomenų, kad minėtas asmuo palatoje rūkė, nėra. Įvertinus tai, kad pareiškėjas su rūkančiais asmenimis buvo trumpą laiką, nėra pagrindo teigti, kad tai turėjo įtakos jo laikymo sąlygoms ir neturtinės žalos kilimui.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog baudos izoliatoriuje, kuriame pareiškėjas buvo laikomas ir gydomas nuo 2014-01-17 iki 2014-01-22, gyvenimo sąlygos visgi neatitiko nustatytų reikalavimų (minimalaus ploto, renkančio vienam asmeniui ir higienos normų (temperatūra patalpoje ir kt.) ir tuo buvo pažeistos jo teisės į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas nepatenkintas ir LAVL pareigūnų elgesiu. Nurodo, kad jie tyčiojosi iš jo, nereagavo į pagalbos mygtuko signalą, neregistravo jo skundų. Šiuos pareiškėjo teiginius paneigia byloje pateikti įrodymai dėl pareiškėjo skundų nagrinėjimo. Kaip matyti, LAVL administracija registravo pareiškėjo skundus, į dalį jų atsakė ( 55-57,12, 13-14,15, 16 b. l.). Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo verčiamas atsisakyti LAVL raštiškų atsakymų į jo skundus, tačiau byloje objektyvių įrodymų dėl galimo poveikio pareiškėjui, nėra. Priešingai, iš pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių matyti, kad LAVL administracija reagavo į jo nusiskundimus, jis buvo nuvestas į dušą, o kol maudėsi duše, Ūkio skyriaus darbuotojai sutvarkė ir išplovė patalpą. 2014-01-22 prieš perkeliant jį į kitą palatą, baudos izoliatoriaus patalpa, jo rūbai buvo dezinfekuoti. Taigi, jokių įrodymų, kad LAVL administracija būtų sąmoningai nežmoniškai elgusis su pareiškėju, nėra.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Vertindamas nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimų mastą ir trukmę (minimalaus ploto reikalavimas neužtikrintas 1 parą, higienos normų reikalavimai – 5 paras), tai, kad nenustatyta, jog LAVL siekė sąmoningai nežmoniškai elgtis su pareiškėju, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 500 Lt (kas atitinka 144,81 Eur), todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 500 Lt (144,81 Eur).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 103 straipsnio 1 dalimi, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo M. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. A. iš Lietuvos valstybės 500 (penkis šimtų) litų, kas atitinka 144,81 (vieną šimtą keturiasdešimt keturis Eur, 81 Eur ct) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjo M. A. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo dėl netinkamai jam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų palikti nenagrinėtą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Išaiškinti pareiškėjui teisę dėl žalos atlyginimo su pareiškimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą