- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- I-716-596/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04546-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- O. D.
- Atsakovas
- Generalinei prokuratūrai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos O. D. skundą atsakovams Generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja O. D. skunde, kurį patikslino 2015-03-09, prašo teismo priteisti solidariai iš atsakovių neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-12-31 – 2 394,26 Eur.
Nurodo, kad nuo 1992-12-01 ėjo Marijampolės miesto ir rajono vyriausiojo prokuroro padėjėjos pareigas. Nuo 1993-10-05 paskirta į Marijampolės miesto ir rajono prokuratūros prokurorės pareigas. Dėl struktūrinių pakitimų nuo 2012-05-04 eina Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės pareigas. 2003-06-27 jai buvo suteiktas jaunesniojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas, o nuo 2004-06-08 – justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str. nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – ir Darbo apmokėjimo įstatymas). Pažymėjo, kad prokurorų pareiginės algos koeficientai nuo 2009-05-01 iki 2012-04-30 buvo mažinami 2 kartus. Įstatymų, kuriais buvo sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas net keletą kartų buvo pratęsiamas, o įstatymo, kuriuo turėjo būti taikomi iki ekonominės krizės buvę koeficientai, įsigaliojimo terminas buvo nukeliamas. Pažymėjo, kad įstatymų padidintų pareiginių algos koeficientų įsigaliojimo terminas buvo nukeltas keturis kartus. Dėl prokuratūros reformos padidinti prokurorų pareiginiai algos koeficientai, nepagrįstai atidedant jų įsigaliojimo terminą, buvo netaikomi iki 2014-01-01. Šis prokurorų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu įstatymų leidėjui sukūrė tik moralinę pareigą nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, o teisiniai padariniai (kurie kiltų teisės aktą pripažinus prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai) nekilo. Mano, kad jos darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, atsakovas pažeidė teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą (b. l. 63–75, 102).
Atsiliepimas
Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą nurodo, kad su pareiškėjos patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėja tarnybą prokuratūroje pradėjo nuo 1992-12-01, buvo paskirta į Marijampolės miesto ir rajono vyriausiojo prokuroro padėjėjos pareigas. Nuo 2012-05-04 tarnybos santykius tęsė Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro pareigose, o nuo 2012-09-11 tarnybos santykius tęsė Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro pareigose. Apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais įstatymais, t. y. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu, todėl mano, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo, kadangi Generalinė prokuratūra veikia taip, kaip privalo veikti pagal galiojančius įstatymus. Pažymėjo, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laiką. Jeigu teismas nuspręstų pareiškėjos skundą tenkinti, prašė mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus (b. l. 24–26, 94–95).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 1992-11-30 įsakymu Nr. 529-K „Dėl perkėlimo ir priėmimo“ nuo 1992-12-01 priėmė pareiškėją dirbti į Marijampolės miesto ir rajono vyriausiojo prokuroro padėjėjos pareigas ir nustatė 4,75 darbo užmokesčio koeficientą (b. l. 11).
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 1992-10-05 įsakymu Nr. 509-k „Dėl stažuotojų paskyrimo į pareigas ir perkėlimo“ nuo 1993-10-05 perkėlė pareiškėją į Marijampolės miesto ir rajono prokuratūrą eiti prokurorės pareigas ir nustatė 6,48 tarnybinio atlyginimo koeficientą (b. l. 12).
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2003-06-27 įsakymu Nr. P-437 „Dėl prokuroro kvalifikacinių rangų suteikimo“ suteikė pareiškėjai jaunesniojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą (b. l. 13).
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2004-06-08 įsakymu Nr. P-288 „Dėl kvalifikacinių rangų suteikimo“ suteikė pareiškėjai justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą (b. l. 14).
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2012-05-03 įsakymu Nr. P335 „Dėl tarnybos santykių tęsimo ir pareiginių algų koeficientų nustatymo Kauno apygardos prokuratūroje“ nuo 2012-05-04 nutarė tęsti tarnybos santykius su pareiškėja ir nustatė jai 9,03 pareiginės algos koeficientą (b. l. 29–30).
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2012-07-20 įsakymu Nr. P-646 „Dėl tarnybos santykių tęsimo Kauno apygardos prokuratūros Kauno, Alytaus, Marijampolės apylinkių prokuratūrose“ nuo 2012-09-11 nutarė tęsti tarnybos santykius su pareiškėja (b. l. 31–32).
Generalinė prokuratūra 2013-09-19 raštu Nr. 17.2-17316 „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“ pareiškėjai išaiškino, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra vadovaujasi galiojančiais ir teisėtais aktais, todėl neįsigaliojus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimui ir įstatymų leidėjui nenustačius sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo (b. l. 15–16).
Generalinės prokuratūros 2013-10-02 pažymoje Nr. 17.9.-2654 „Apie O. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2009-08-01 iki 2012-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-12-31 nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 4 871,2 Lt (b. l. 21–22). Generalinės prokuratūros 2013-10-28 pažymoje Nr. 17.9.-3420 „Apie O. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2013-01-01 iki 2013-09-30“ nurodyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-09-30 nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 2 492,51 Lt (b. l. 28). Generalinės prokuratūros 2015-03-05 pažymoje Nr. 17.9.-839 „Apie O. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2013-10-01 iki 2013-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2013-12-31 nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 903,2 Lt (b. l. 76). Generalinės prokuratūros 2015-03-09 pažymoje Nr. 17.9.-889 „Apie O. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2009-08-01 iki 2012-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-12-31 nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 4 871,2 Lt (b. l. 80). Generalinės prokuratūros 2015-03-09 pažymoje Nr. 17.9.-890 „Apie O. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2013-01-01 iki 2013-09-30“ nurodyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-09-30 nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 2 492,51 Lt (b. l. 81). Generalinės prokuratūros 2015-03-09 pažymoje Nr. 17.9.-891 „Apie O. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2013-10-01 iki 2013-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2013-12-31 nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 903,2 Lt (b. l. 82). Generalinės prokuratūros 2015-04-29 pažymoje Nr. 17.9.-1593 „Apie O. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2009-08-01 iki 2013-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-12-31 nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 4 871,2 Lt (b. l. 96–97).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Prokurorų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, kurio 49 str. (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1785 redakcija) nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Darbo apmokėjimo įstatymo 3 str. (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1773 redakcija) 3 d. nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; 3) priedo už kvalifikacinį rangą.
Darbo apmokėjimo įstatymo 5 str. 3 d. (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1773 redakcija) nustato, kad priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos. Minėto įstatymo 5¹ str. (2007-07-03 įstatymo Nr. X-1254 redakcija) nustatyta prokurorų priedų už kvalifikacinį rangą skaičiavimo nuo pareiginės algos tvarka: 1) jaunesniajam justicijos patarėjui – 10 procentų dydžio; 2) justicijos patarėjui – 15 procentų dydžio; 3) vyresniajam justicijos patarėjui – 20 procentų dydžio; 4) vyriausiajam justicijos patarėjui – 25 procentų dydžio; 5) valstybiniam justicijos patarėjui – 30 procentų dydžio; 6) vyriausiajam valstybiniam justicijos patarėjui – 40 procentų dydžio. Darbo apmokėjimo įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Prokurorų pareiginės algos koeficientai yra nustatyti Priedėlio III skirsnyje.
Seimas 2009-04-23 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-224, kurio 1 str. (įsigaliojusiu 2009-05-01) pakeitė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlį, inter alia jo III skirsnį, pirmą kartą sumažindamas pareiginės algos koeficientus. Šiuo įstatymu sumažinti tik Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai. Kitų prokuratūros grandžių – apygardų ir apylinkių prokuratūrų – prokurorų pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.
Seimas 2009-07-17 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-361, kurio 1 str. (įsigaliojusiu 2009-08-01) pakeitė Priedėlį, inter alia jo III skirsnį, antrą kartą sumažindamas pareiginės algos koeficientus. Šiuo įstatymu sumažinti visų prokurorų pareiginės algos koeficientai. Šiame kontekste pažymėtina, kad kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūros prokurorams iki sumažinimo pareiginės algos koeficientas iki mažinimo buvo nustatytas 8. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009-07-17 Nr. XI-361) kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūros prokurorams pareiginės algos koeficientas buvo nustatytas 7,76, t. y. sumažintas nuo 8 iki 7,76.
Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-07-17, 2 str. nustatytas sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų galiojimo laikas 2010-07-02, 2011-11-22, 2011-12-21 priimtų Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 str. buvo pratęstas. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-04-23, 3 str. 2 d. buvo nustatyta vėl taikyti šio įstatymo 2 str. nustatytus nesumažintus, t. y. iki 2009-04-30 galiojusius, prokurorų pareiginės algos koeficientus, tačiau šio teisinio reguliavimo įsigaliojimo laikas 2010-06-30 ir 2011-11-22 priimtų Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 str. buvo atidėtas.
Seimas 2011-11-21 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2012-05-01), kurio 1 str. pakeitė Priedėlio (2009-07-17 redakcija) III skirsnį, kuriame, pritaikius papildomas darbo užmokesčio mažinimo priemones, nustatyti sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai. Iš minėto įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad šis įstatymas priimtas siekiant sėkmingai įgyvendinti Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarką atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimus. Šiuo įstatymu apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūros prokurorams nustatytas 9,03 pareiginės algos koeficientas.
Šiame kontekste pažymėtina, kad šis ginčijamas teisinis reguliavimas ir juo nustatyti inter alia sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai galiojo iki 2013-12-31, kadangi 2014-01-01 įsigaliojo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyti nesumažinti jų pareiginės algos koeficientai.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės pareigas, nuo 2012-05-04 ėjo Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės pareigas.
Taigi, pareiškėjai dėl pasikeitusių Priedėlyje nustatytų prokurorų pareiginės algos koeficientų buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (įskaitant pareiginę algą, priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedą už kvalifikacinį rangą).
Pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2014-12-22 nutarime, kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) Priedėlio (2009-04-23, įsigaliojusi 2009-05-01) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-04-23, 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, 2010-06-30 redakcija, 2011-11-22 redakcija, 2012-12-20 redakcija) tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Priedėlio (2009-07-17 redakcija) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-07-17, 2 str. (2009-07-17 redakcija, 2010-07-02 redakcija, 2011-11-22 redakcija,), 2 str. (2011-12-21 redakcija) 2 d. tiek, kiek jais buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Priedėlio (2009-07-17 redakcija) III skirsnis (2011-12-21 redakcija, įsigaliojusi 2012-05-01) tiek, kiek jame buvo įtvirtinti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo 2 str. (2011-11-21 redakcija, 2012-12-20 redakcija) tiek, kiek juo buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime, be kita ko, nurodė, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuotos 2013-07-01 Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas) mutatis mutandis taikytinos ir teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo mažinami prokurorų ir kitų valstybės pareigūnų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime konstatavo, kad šiuo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Atsižvelgiant į išdėstytą, atmestinas pareiškėjos argumentas, jog Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu įstatymų leidėjui sukūrė tik moralinę pareigą nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, o teisiniai padariniai (kurie kiltų teisės aktą pripažinus prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai) nekilo.
Tam, jog būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1134-520/2016; LVAT 2016-03-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-72-575/2016; LVAT 2016-03-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-510-552/2016).
Kadangi pareiškėjos reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovių susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką yra atmetamas kaip nepagrįstas, tai, kad pareiškėja patikslintame skunde prašo priteisti 2 394,26 Eur, o Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015-04-30 ir 2016-06-20 gautuose prašymuose prašo priteisi 2 394,27 Eur (b. l. 102, 123), nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui neturi reikšmės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos O. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.