- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-23
- Bylos Nr.
- 2A-44/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
- Trečiasis asmuo
- D. K., Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biurui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Ieškovas
- R. K., A. K.
- Kategorijos
- 17.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą ir trečiojo asmens D. K. prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1275-605/2010 pagal ieškovų R. K. ir A. K. ieškinį atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biurui, D. K. , Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai R. K. ir A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2006-12-29 sprendimą Nr. N1075, kuriuo K. J. K. 2006-11-08 įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo pripažino nedraudiminiu įvykiu; panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2009-11-24 sprendimus Nr. 8.40-2460 ir Nr. 8.40-2461, 2009-11-25 sprendimus Nr. 8.40-2480 ir Nr. 8.40-2481, kuriais atsisakyta skirti vienkartines ir periodines išmokas; nustatyti, kad ieškovai turėjo teisę gauti iš Kęstučio J. K. išlaikymą periodinėmis išmokomis po 200 Lt kiekvienas ir sūnus jiems teikė išlaikymą; priteisti iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus mokėti periodines išmokas po 200 Lt į mėnesį kiekvienam ir vienkartinę draudimo išmoką, lygią 100 dydžių einamųjų metų draudžiamų pajamų sumoje 121 200 Lt. Nurodė, kad 2006-11-08 apie 17 val. E. K. vairuodamas automobilį pažeidė kelių eismo taisykles ir pėsčiųjų perėjoje partrenkė bei mirtinai sužalojo K. J. K., už ką jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Kai ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiame Teisme, kilo klausimas dėl socialinio draudimo išmokų mokėjimo. Ieškovai 2009-08-19 kreipėsi į valstybinę darbo inspekciją, kuri 2009-08-28 raštu informavo, jog įvykis buvo ištirtas ir surašytas nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo tyrimo aktas. 2009-09-04 ieškovai kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių, kad būtų išmokėtos įstatymo numatytos išmokos. Buvo gautas atsakymas, jog sprendimu įvykis pripažintas nedraudiminiu. Šį sprendimą ieškovai apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kuri skundą atmetė, motyvuodama tuo, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, ir kad įvykis buvo pripažintas nedraudiminiu, dėl ko Valstybinis socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pagrįstai atsisakė išmokėti išmokas. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-04-29 nutarimu yra pripažintas, kiek tai liečia dalį, kuria draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi įvykiai darbe, kai jie yra įvykę apdraustajam esant neblaiviam, bet nelaimingą atsitikimą darbe lydi ne jo neblaivumas, o netinkamos ir nesaugios darbo sąlygos, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 ir 52 straipsniams. Kadangi minėta nuostata prieštaravo įstatymui ir atsižvelgiant į tai, kad K. J. K. eidamas iš darbo buvo mirtinai sužalotas nesant jo kaltės, o minėtas įstatymas apima įvykius, atsitikusius tiek pakeliui iš darbo, tiek pakeliui ir į darbą, socialinio draudimo išmokos turėjo būti paskirtos ir mokamos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius nepagrįstai šį įvykį pripažino nedraudiminiu, todėl jų sprendimai turi būti panaikinti ir priteistos įstatyme numatytos draudiminės išmokos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimus Nr. 8.40-2460 ir Nr. 8.40-2461, kuriais atsisakyta skirti R. K. ir A. K. vienkartines draudimo išmokas apdraustajam mirus, panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. N1075, kuriuo Kęstučiui J. K. 2006-11-08 įvykęs nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo pripažintas nedraudiminiu įvykiu; priteisė iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus R. K. ir A. K. vienkartinę draudimo išmoką po 60 600 Lt kiekvienam. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu, draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, jei apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Analogiška nuostata dėl nelaimingo atsitikimo darbe nepripažinimo draudiminiu įvykiu, esant apdraustojo apsvaigimo nuo alkoholio, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir atlikto darbo atlikimu, nesusijusio su draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis, nurodyta ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punkte (toliau – Nuostatos). Teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju įvykusio nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo nepripažinimo draudiminiu įvykiu pagrindu nepagrįstai laikyta tai, kad nukentėjusysis nelaimingo atsitikimo metu buvo neblaivus, ką patvirtina Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus 2006-11-16 raštas Nr. SD 189-SIM 1638/06 (b.l. 41). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008-04-29 nutarimu Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir Nuostatų 13.1 punktą, dėl to, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi įvykiai darbe, kai jie yra įvykę apdraustajam esant neblaiviam, bet nelaimingą atsitikimą darbe lydi ne jo neblaivumas, o netinkamos ir nesaugios darbo sąlygos, pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 ir 52 straipsniams. Įvertinęs tai, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o taip pat tai, kad K. J. K. pakeliui iš darbo buvo mirtinai sužalotas nesant jo kaltės, tai yra pastarojo mirtį sąlygojo ne jo apsvaigimas nuo alkoholio, o nuteistojo E. K. eismo saugumo taisyklių pažeidimas, ir tai konstatuota įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu, be to, minėtas įstatymas apima įvykius, atsitikusius tiek pakeliui iš darbo, tiek ir pakeliui į jį, teismas padarė išvadą, kad K. J. K. įvykęs nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo nepagrįstai pripažintas nedraudiminiu įvykiu. Esant tokioms aplinkybėms, teismas tenkino šią ieškinio dalį ir VSDFV Kauno skyriaus direktoriaus 2006-12-29 sprendimą Nr. N.1075, VSDFV Kauno skyriaus 2009-11-24 sprendimą Nr. 8.40-2460 ir Nr. 8.40-2461 panaikino. Taip pat teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnio, reglamentuojančio periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, 1 dalies 5 punktas nustato, kad ši išmoka mokama sukakusiems senatvės pensijos amžių asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo gauti jo išlaikymą, ir kad nurodytų asmenų išlaikymo ar teisių į išlaikymą faktas įrodomas teismo tvarka. Kadangi ieškovai nepateikė teismui neginčijamų įrodymų, kad sūnus K. J. K. juos išlaikė, teismas nurodė, kad pripažinti esant juridinį faktą, jog ieškovai R. K. ir A. K. buvo išlaikomi sūnaus K. J. K. , nėra pagrindo, todėl šią ieškinio dalį atmetė. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka pagal šio įstatymo 27 straipsnį. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pripažinus K. J. K. įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo draudiminiu įvykiu, vadovaujantis minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, 27 straipsniu, minėtų nuostatų 85, 86 punktais, ieškovams priteistina vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamų pajamų, po 60 600 litų kiekvienam.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti, kaip nenagrinėtiną bendrosios kompetencijos teisme, arba sprendimo dalį dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2006-12-29 sprendimo Nr. N1075 bei 2009-11-24 sprendimų Nr. 8.40-2460 ir 8.40-2461 panaikinimo ir vienkartinės draudimo išmokos priteisimo ieškovams panaikinti ir ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles, o tai pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą yra vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pripažinimo draudiminiu įvykiu, taip pat dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinių ligų socialinio draudimo išmokų skyrimo ar neskyrimo priima Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai. Įgyvendindamas teisės aktais jam pavestas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų skyrimo ir mokėjimo funkcijas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius atlieka viešojo administravimo veiklą. Šių funkcijų įgyvendinimas priklauso viešosios teisės reguliavimo sričiai. Todėl ieškovų keliamas ginčas savo teisine prigimtimi yra ginčas dėl teisės viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėtinas administraciniame teisme.
2. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimą bei netinkamai aiškino ir taikė Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Nuostatų 13.1 punkto nuostatas. Pagal K. J. K. įvykusio nelaimingo atsitikimo metu galiojusį Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į/iš darbo, jei apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotikų, toksinių ar psichotropinių medžiagų, ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Analogiška nuostata nurodyta ir Nuostatų 13.1 punkte. Šios minėto įstatymo ir Nuostatų nuostatos nereikalavo priežastinio ryšio tarp darbuotojo neblaivumo ir nelaimingo atsitikimo. Pakako apdraustojo neblaivumo fakto. Vadovaujantis minėtomis nuostatomis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimu, K. J. K. įvykęs nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo pripažintas nedraudiminiu įvykiu, kadangi apdraustasis nelaimingo atsitikimo metu buvo neblaivus. Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarime pasisakė tik dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir ūmių profesinių ligų pripažinimo/nepripažinimo draudiminiais įvykiais, kuomet nustatoma, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ar ūmi profesinė liga pasireiškė apdraustajam esant neblaiviam. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, nuo Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomos Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio ir Nuostatų 13 ir 13.1 punkto nuostatų dalys dėl nelaimingo atsitikimo darbe ir ūmių profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais, kuomet nelaimingas atsitikimas darbe įvyksta, o ūmi profesinė liga pasireiškia apdraustajam esant neblaiviam. Todėl K. J. K. pakeliui iš darbo įvykęs nelaimingas atsitikimas pagrįstai pripažintas nedraudiminiu įvykiu.
3. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka institucija. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Ieškovai apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2009 m. rugsėjo 11 d. raštą, kuriuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsisakė ieškovams skirti vienkartinę ir periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškovų skundą atmetė. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ieškovei, nesutikdami su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimu, turėjo teisę jį per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos apskųsti Kauno apygardos administraciniam teismui, tačiau šia teise nepasinaudojo. Taigi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimas yra galiojantis ir įsiteisėjęs. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimas yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. įsigaliojimo, nes jis nebuvo pakeistas ikiteisminės ginčų sprendimo institucijos.
4. Teismas, panaikindamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimą bei priteisdamas ieškovams vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus po 60 600 Lt be sprendimo dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo pripažinimo draudiminiu įvykiu, pažeidė Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio ir Nuostatų 85 punkto nuostatas. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio bei Nuostatų 85-88 punktų nuostatos teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus nustato mirusiojo šeimai. Jeigu teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus turi 2 ir daugiau asmenų, išmoka dalijama iš jų skaičiaus ir lygiomis dalimis išmokama kiekvienam turinčiam teisę į ją asmeniui. Panaikinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimą dėl K. J. K. nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo pripažinimo nedraudiminiu įvykiu, teisę į vienkartinę išmoką apdraustajam mirus turėtų apdraustojo sutuoktinė D. K. ir nepilnametis sūnus Ž. K. . K. J. K. mirties mėnesį galiojo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 512 ,,Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos padidinimo ir einamųjų 2006 metų draudžiamųjų pajamų dydžių patvirtinimo“ patvirtintos 1212 Lt dydžio einamųjų metų draudžiamosios pajamos. Teismas, ieškovams lygiomis dalimis priteisdamas visą vienkartinės išmokos dydį, atėmė teisę gauti vienkartinę išmoką iš kitų mirusiojo šeimos narių, kurie pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą tokią teisę turėtų.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo D. K. pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skunde nurodė, kad pritaria apeliaciniame skunde reiškiamiems reikalavimams ir argumentams.
Ieškovai R. K. ir A. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas teisingai taikė ir aiškinio Konstitucinio Teismo ir nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punktą. D. K. buvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką žinojo, tačiau reikalavimų teisme nereiškė, todėl teismas pagrįstai ieškovams priteisė įstatymo nustatytą sumą.
Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo patenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą. Atsiliepime nurodo, kad teismo sprendimas dėl K. J. K. įvykusio nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo pripažinimo draudiminiu įvykiu, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimu, yra nepagrįstas. Teismas neteisingai aiškino ir taikė Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir Nuostatų 13.1 punkto normas ir nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimu spręsdamas nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo atvejį, nes nutarime pasisakyta tik dėl nelaimingų atsitikimų darbe. Todėl teismas neteisingai išaiškino Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimo esmę.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad nei skundžiamas teismo sprendimas, nei atsakovo apeliacinio skundo argumentai bei prašymai neįtakoja trečiojo asmens teisių ir pareigų, todėl nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Dėl nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu įvykiu
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. N1075, 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimų Nr. 8.40-2460 ir Nr. 8.40-2461 ir 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimų Nr. 8.40-2480 ir Nr. 8.40-2481, kuriais K. J. K. 2006 m. lapkričio 8 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo pripažintas nedraudiminiu įvykiu ir dėl to atsisakyta skirti vienkartines ir periodines išmokas ieškovams, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusioje Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-668 redakcija) buvo nustatyta, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau jie įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių: 1) apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Analogiška teisės norma buvo įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 papunktyje.
Kadangi K. J. K. 2006 m. lapkričio 8 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo metu buvo neblaivus, nes žuvusio K. J. K. kraujyje rasta 2.30 promilės etilo alkoholio (Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus 2006 m. lapkričio 16 d. raštas Nr. SD 189-SIM 1638/06), atsakovas skundžiamais sprendimais šį įvykį pripažino nedraudiminiu ir atsisakė skirti vienkartines ir periodines išmokas ieškovams.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarimu pripažino, kad šioje byloje ginčo sprendimui taikytina Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostata bei Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13 punkto nuostata ta apimtimi, kuria draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie yra įvykę apdraustajam esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, bet nelaimingus atsitikimus darbe arba ūmias profesines ligas lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį kartu su 48 straipsnio 1 dalimi ir 53 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, jog valstybė yra konstituciškai įpareigota asmeniui, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), užtikrinti atitinkamos socialinės paramos teikimą. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų, nepriklausančių (ir negalėjusių priklausyti) nuo šio asmens veiksmų ir būsenos (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su šio asmens būsena (inter alia jo neblaivumu ar apsvaigimu nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų), kai tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai. Kitaip tariant, yra būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp nelaimingo atsitikimo ir jį lėmusių konkrečių aplinkybių, ir tik tai įvertinus pripažinti įvykį draudiminiu ar ne.
Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo – įvykis, įskaitant eismo įvykį darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo, įvykęs darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbovietės ir gyvenamosios vietos. Pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl darbuotojo kaltės, įprastiniu, tiesioginiu maršrutu jam vykstant į darbą arba grįžtant iš darbo, prilyginamas nelaimingam atsitikimui darbe. Taigi teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš jo pripažinimui draudiminiu įvykiu taikytinos analogiškos taisyklės kaip ir nelaimingo atsitikimo darbe kvalifikavimui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju yra aktualus Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 28 d. nutarimas, pripažinęs antikonstituciniu reguliavimą, kuomet nelaimingo atsitikimo pripažinimui nedraudiminiu nėra reikšmingas priežastinis ryšys tarp apdraustojo neblaivumo ir nelaimingo įvykio.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad K. J. K. pakeliui iš darbo buvo mirtinai sužalotas ne dėl neblaivumo, o dėl nuteistojo E. K. eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir tai konstatuota įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu (t. 1, b. l. 25-28). Taigi K. J. K. neblaivumas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su įvykusiu nelaimingu atsitikimu ir šio įvykio padariniais. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad K. J. K. įvykęs nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo nepagrįstai pripažintas nedraudiminiu įvykiu, todėl ginčijami atsakovo sprendimai negali būti pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, dėl to jie naikintini.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Atsakovas skunde nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimas negali būti taikomas nagrinėjamam ginčui spręsti, kadangi jis buvo paskelbtas vėliau nei byloje priimtas galutinis sprendimas – VSDFV Kauno skyriaus 2006-12-29 sprendimas Nr. N1075, kuris yra įsigaliojo ir yra įvykdytas.
Šiuo klausimu nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad aiškindamas įstatymo nuostatą dėl sprendimo įvykdymo iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: ,,Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219-2004).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo tvirtinti, jog VSDFV Kauno skyriaus 2006-12-29 sprendimas įsigaliojo ir buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimo įsigaliojimo. VSDFV Kauno skyrius 2009-09-11 raštu Nr. (12.6)10.V.PN-5910 atsisakė ieškovams skirti vienkartinę ir periodinę draudimo išmoką, apdraustajam mirus. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, išnagrinėjusi 2009-10-07 ieškovų skundą dėl minėto rašto, 2009-11-12 sprendimu Nr. (11.1)I-6880 skundą atmetė, nurodydamas, kad tiek šis sprendimas tiek VSDFV Kauno skyrius gali būti apskųstas teisme. Taigi VSDFV sprendimą priėmė po Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimo, kuriuo Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies jau paminėta nuostata buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, įsigaliojimo dienos.
Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai, turi būti saugomi ir ginami. Teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, šioje byloje ieškovai turi teisę ginti savo pažeistas teises teisme, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimo nuostatas. Nagrinėjamu atveju galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti nėra išnykusi. Įstatymo dėl išmokų reguliavimo, kuris dėl šioje byloje taikytinos teisės pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, tolesnis taikymas būtų nesuderinamas su Konstitucijos 110 straipsniu, kuriame įtvirtintas draudimas takyti įstatymą prieštaraujantį Konstitucijai.
Dėl draudimo išmokos
Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 85 punkte nustatyta, kad apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį; ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. To paties įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 86 punkte nustatyta, kad mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Jeigu teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus turi 2 ir daugiau asmenų, išmoka dalijama iš jų skaičiaus ir lygiomis dalimis išmokama kiekvienam turinčiam teisę į ją asmeniui (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 86 p.).
Remiantis nurodytomis nuostatomis, panaikinus VSDFV Kauno skyriaus sprendimą dėl K. J. K. nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo pripažinimo nedraudiminiu įvykiu, teisę į vienkartinę išmoką apdraustajam mirus turi ieškovai, t. y. apdraustojo tėvas ir motina, bei apdraustojo sutuoktinė D. K. ir sūnus Ž. K. (gimęs 1995 m.) (t. 1, b. l. 51). Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vienkartinę išmoką apdraustajam mirus priteisė tik ieškovams. Kęstučio J. K. mirties mėnesį galiojo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 512 ,,Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos padidinimo ir einamųjų 2006 metų draudžiamųjų pajamų dydžių patvirtinimo“ patvirtintos 1212 Lt dydžio einamųjų metų draudžiamosios pajamos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei remiantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsniu bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 85, 86 punktais ieškovams priteisina vienkartinė draudimo išmoka sudaro po 30 300 Lt (1212 x 100 : 4).
Remdamasi nurodytais argumentais bei aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovams priteista visa vienkartinė išmoka, pakeistina priteisint ieškovams po ¼ vienkartinės draudimo išmokos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus R. K. ir A. K. vienkartinė draudimo išmoka po 60 600 Lt kiekvienam.
Priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus R. K. ir A. K. vienkartinę draudimo išmoką po 30 300 Lt kiekvienam.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.