Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Stambrauskaitės ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant atsakovo atstovei Ingai Abramavičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės rytai“ skundą dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl Kodekso 21 straipsnio pažeidimo atsakovė nurodė, kad žurnalistas, detaliai ir smulkiai pateikdamas informaciją apie šeimos gyvenimo aplinkybes, akivaizdžiai tokios informacijos paviešinimu sukėlė papildomas dvasines kančias ir išgyvenimus visos šeimos nariams. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja savo skunde nenurodo, kas nulėmė tokios detalios informacijos apie vienos šeimos gyvenimo aplinkybes paviešinimą plačiajai visuomenės daliai. Be to, atsižvelgiant į pačios įvykusios tragedijos aplinkybes, į šeimos narių tarpusavio santykius ir patirtį, kuri aptarinėjama publikacijoje, akivaizdu, jog šeimoje esančios problemos ir įvykę įvykiai patys savaime šeimos nariams sukelia ir kančias ir išgyvenimus, todėl publikacijoje paskleista informacija apie šios šeimos narių išgyvenimus tik paaštrina ir tokiu būdu sukelia papildomas kančias ir pergyvenimus. Pabrėžė, kad publikacijoje buvo tiksliai nurodyti kruvino konflikto asmenų vardai ir pavardės, buvusi moters pavardė, gyvenamoji vieta, kiek ir kokio amžiaus nepilnamečių vaikų turi šeima, kad nepilnamečiai vaikai lanko mokyklą, nurodytas net vieno vaiko vardas. Teigia, kad toks detalus informacijos apie šeimą pateikimas sukėlė visiems šios šeimos nariams papildomas dvasines kančias ir išgyvenimus.

Nurodė, kad publikacijoje paskelbta įtariamosios tapatybė neleido Komisijai nuspręsti, jog visuomenė privalėjo žinoti įtariamo asmens tapatybę nagrinėjamu atveju. Pabrėžė, jog ne kiekvienu atveju, kai asmuo įtariamas dėl kokios nors nusikalstamos veikos padarymo, yra atskleidžiama įtariamojo asmens tapatybė. Nagrinėjamu atveju iš publikacijos teksto visumos akivaizdu, jog žurnalisto siekis buvo ne tariamai apsaugoti vaikus, t. y. viešojo intereso gynimas, o tiesiog atskleisti įtariamojo asmens tapatybę, pateikti kuo daugiau „pikantiškų detalių“ apie įtariamąjį asmenį. Dėl nusikalstamos veikos buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl visos valstybės institucijos, kurių pareiga užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus tokio pobūdžio situacijose, buvo akivaizdžiai informuotos apie įvykį, todėl publikacija jokiu būdu nėra siekiama ginti viešąjį interesą, o siekiama, atskleidžiant nepilnamečių vaikų motinos - įtariamosios tapatybę sukelti visuomenės smalsumą dėl įvykusio fakto. Komisija, nagrinėjamu atveju, spręsdama dėl Kodekso 40 straipsnio pažeidimo, pažymėjo, jog įtariamoji ir jos šeima gyvena nedideliame kaime, kur informacija sklinda ypatingai greitai. Šių argumentų visumos pagrindu Komisija nusprendė, jog nebuvo viešo intereso žinoti tikslią įtariamosios vardą, pavardę ir anksčiau turėtą pavardę, todėl pripažino, kad buvo pažeistos Kodekso 40 straipsnio nuostatos.

Dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų laikymosi atsakovė nurodė, kad Komisija nėra viešojo administravimo subjektas ir jos priimamiems sprendimams nurodytas įstatymas netaikomas. Mano, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (b. l. 35-37).

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka ( b. l. 47).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija 2012-06-18 išnagrinėjo V. K. skundą dėl 2012-04-02 laikraščio „Šiaurės rytai“ publikacijos „Penkių dukrų tėvui - dūris peiliu į krūtinę“, kuriame teigiama, kad žurnalistė pažeidė profesinę etiką sukeldama didelius išgyvenimus kruvino konflikto dalyvių artimiesiems ir vaikams, iš pateiktų duomenų lengvai nustatomos vaikų tapatybės.

Komisija 2012-06-18 priėmė sprendimą Nr. 10, kuriame konstatavo, kad 2012-04-02 laikraščio „Šiaurės rytai“ publikacijoje „Penkių dukrų tėvui - dūris peiliu į krūtinę“ buvo pažeistos Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 12 straipsnio, 13 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio ir 40 straipsnio nuostatos.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. To paties įstatymo 43 straipsnyje nustatyta, kad profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistų etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio nuostatas Komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Jai pavesta nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę. Komisija dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą. Komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė šiuos pažeidimus.

Dėl Viešojo administravimo įstatymo taikymo vertinant Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą

Kodekso patvirtinimas Visuotiniame žurnalistų ir leidėjų susirinkime 2005-04-15 reiškia viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir žurnalistų įsipareigojimą laikytis tam tikrų moralinių bei profesinės etikos principų. Nors šiame kodekse įtvirtintų etikos normų privalo laikytis visi viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, tačiau Kodeksas neturi teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, kylančio iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti privalomas elgesio taisykles, taikytinas visiems atitinkamo visuomeninio santykio dalyviams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-02-26 nutartis adm. byloje Nr. I442–5/2009, 2007-002-19 nutartis administracinėje byloje Nr.I1-01/2007). Teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad Komisija nelaikytina viešojo administravimo subjektu, nes, nagrinėdama ginčus dėl Kodekso nuostatų pažeidimų, neatlieka jokių funkcijų, susijusių su viešuoju administravimu. Taip pat pažymėta, kad Komisijos sprendimams nėra taikomos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-11 nutartis adm. byloje Nr. A444-777/2011, 2008-04-24 nutartis adm. byloje Nr. A525-688/08 ir kt.). Tačiau, įvertinus tai, kad Komisijos sprendimai gali būti skundžiami teismui, šie sprendimai turi būti priimami nešališkai, objektyviai ir pilnai išnagrinėjus visas reikšmingas aplinkybes, sąžiningai vertinant nustatytus faktus, neprieštaringi. Priešingu atveju, t. y. nenustačius jokių minėtų sprendimo vertinimo kriterijų, ginčų dėl šių sprendimų pagrįstumo teisminis nagrinėjimas būtų negalimas.

Taigi, sprendžiant kilusį ginčą, būtina vertinti, ar Komisijos 2012-06-18 sprendimas Nr. 10 yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais, o taip pat, ar priimant sprendimą nebuvo pažeistos Komisijos darbo reglamente, patvirtintame Komisijos 2012-03-05 sprendimu Nr. 5, nustatytos sprendimo priėmimo procedūros.

Dėl ginčijamame sprendime nustatytų pažeidimų

Kodekso 1 straipsnyje nustatyta, kad galimybė gauti ir skleisti informaciją, kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių, turi būti gerbiama, tačiau ją įgyvendinant privalu užtikrinti visas kitas žmogaus teises ir laisves. Atsižvelgiant į šių žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti tinkamos jų pusiausvyros. Kodekso 12 straipsnyje nustatyta, kad žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas, ketinantis skelbti informaciją, kurią jam pateikė sukrėtimo paveiktas ar bejėgiškos būsenos žmogus, privalo įsitikinti, kad ją paskelbus nebus pažeistos šio asmens teisės, ir stengtis numatyti galimas neigiamas pasekmes šiam asmeniui. Kodekso 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo rūpintis vaikų gerove, savo skelbiama informacija nesukelti vaikams sielvarto ar baimės.

Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, dėl Kodekso 12 ir 13 straipsnio 1 dalies pažeidimų Komisija pažymėjo, kad turi būti įvertinta situacija kalbinant sukrėtimo paveiktus žmones, tuo labiau kalbantis su vaikais. Šiuo atveju Komisija nurodytų nuostatų pažeidimu laiko tai, kad žurnalistas atėjo į namus, kai vaikai buvo vieni, juos kalbinant nebuvo socialinio darbuotojo (b. l. 41).

Susipažinus su Biržų krašto laikraščio „Šiaurės rytai“ 2012-03-20 publikacija (b. l . 16) „Penkių dukrų tėvui – dūris peiliu į krūtinę“, matyti, kad joje pasakojama apie socialinių problemų turinčią šeimą, kurioje kilo konfliktas, kurio metu buvo sužalotas žmogus. Informaciją žurnalistas rinko apsilankydamas įvykio vietoje ir kalbindamas kaimo gyventojus, socialinę darbuotoją ir nepilnamečius šeimos narius. Be to, žurnalistas fotografavo šeimos gyvenamąją aplinką. Iš publikacijos turinio taip pat nustatyta, kad vaikai buvo konflikto, kurio metu motina sužalojo tėvą, liudytojai. Akivaizdu, kad konfliktas šeimoje, kurio metu nukentėjo vaikų tėvas, o dėl to yra suimta vaikų motina, stipriai sukrėtė vaikus. Vaikai po konflikto liko vieni namuose („Naktį kai tėvas buvo išvežtas į ligoninę, o motina – į areštinę, vaikai liko vieni“). Pagal publikacijos duomenis „Šiaurės rytai“ žurnalisto apsilankymo namuose metu socialinio darbuotojo ar kito už nepilnamečius vaikus atsakingo ir jiems artimo suaugusio asmens nebuvo. Tam tikram laikui vaikai neteko tėvų globos ir priežiūros, todėl akivaizdu, kad išgyvenę šeimoje įvykusią nelaimę, buvo išsigandę ir sutrikę. Atsižvelgiant į tokią situaciją ir vaikų amžių, galima teigti, kad vaikai buvo bejėgiškos būklės. Žurnalistė, kalbindama nepilnamečius vaikus apie jų šeimoje įvykusią nelaimę, turėjo įvertinti jų dabartinę padėtį, emocinę būseną. Nepaisant to, ji be suaugusiojo sutikimo įėjo į šeimos būstą, kalbino nepilnamečius vaikus apie jiems didelį sukrėtimą sukėlusį įvykį, gyvenimo sąlygas. Paskelbus sukrėtimo paveiktų vaikų pateiktą informaciją, teismo vertinimu, buvo pažeistas ne tik šeimos gyvenimo privatumas, bet ir nepilnamečių vaikų interesai.

Kaip matyti iš publikacijos, joje pasakojama ne tik apie šeimyninį konfliktą, bet ir detaliai atskleidžiami jo dalyvių asmens duomenys, šeimos gyvenimo būdas ir sąlygos. Toks detalus informacijos atskleidimas turi įtakos visuomenės nuomonės formavimuisi. Vertintina ir tai, kad publikacijoje aprašomo įvykio liudytojais tapę vaikai yra kaimo gyventojai, lanko mokyklą, darželį. Pareiškėjos atstovė pati pripažino, kad straipsnyje atpažįstamos vaikų tapatybės. Jų šeimoje įvykusi nelaimė ir jų tėvų gyvenimo būdo smulkus atpasakojimas publikacijoje gali neigiamai paveikti jų socialinius ryšius. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad žurnalistė ir informacijos rengėjas neįvertino, kad viešai paskelbta informacija, kurią jiems atskleidė sukrėtimo paveikti vaikai, gali turėti neigiamų pasekmių.

Žurnalistės klausimai apie šeimoje kilusį tėvų konfliktą galėjo versti vaikus iš naujo išgyventi baisius praėjusios nakties įvykius ir sukelti jiems dvasinį skausmą, sielvartą. Nepaisant to, tokia informacija buvo paskelbta krašto laikraštyje. Tai rodo, kad žurnalistė nepaisė ir Kodekso 13 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo rūpintis vaikų gerove, savo skelbiama informacija nesukelti vaikams sielvarto ar baimės.

Skundžiamame sprendime motyvuodama Kodekso 21 straipsnio pažeidimą, atsakovė pripažino, kad publikacija aktuali visuomenei, tačiau joje pateikta per daug neesminių detalių, kurios tik tenkina smalsumą (kur gyvena ir mokosi vaikai, apie jų mamos buvusias santuokas ir pavardes, smulkmeniškai nagrinėjamos nusikaltimo aplinkybės). Komisija manymu, visa tai suteikia papildomų išgyvenimų šeimos nariams.

Pagal Kodekso 21 straipsnį pateikdamas informaciją apie nusikalstamas veikas, nelaimingus atsitikimus ir kitokius atvejus, kai asmenims buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala, žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo stengtis tokia informacija nesukelti nukentėjusiam ir nekaltam asmeniui papildomų išgyvenimų ir kančių.

Minėta, kad aptariamoje publikacijoje yra pateikia informacija apie konfliktą šeimoje, kuris baigėsi vieno iš šeimos narių sužalojimu. Akivaizdu, kad toks įvykis sukrėtė visus šios šeimos narius. Taip pat minėta, kad publikacijoje aprašomo įvykio vieta ir aplinkybės atskleistos itin smulkiai: nurodomas kaimo pavadinimas, įvykyje dalyvavusių asmenų ir jų vaikų asmens duomenys: „Sekmadienio naktį į Papilio seniūnijos Kvetkų kaimą skubėjo greitosios medicinos pagalbos tarnybos medikai ir policijos pareigūnai. Iš kadaise buvusio tarybinio ūkio kontoros pastato medikai išgabeno kraujuojantį vyrą. Virtuviniu peiliu sužalotas 47-erių V. D. buvo paguldytas į ligoninę. Kadangi vyriškiui peiliu į krūtinę dūrė jam penkias dukras pagimdžiusi gyvenimo draugė L. S., policija moterį sulaikė ir išgabeno į areštinę“. Šalia straipsnio patalpintos įvykio vietos nuotraukos, kuriose matyti šeimos gyvenamojo namo išorės vaizdas ir būsto vidus. Vertinant tai, kad pati nelaimė šeimoje sukrėtė visus šios šeimos narius, papildomų šeimos privataus gyvenimo, kuris nėra labai geras (kaip matyti, šeima turi socialinių problemų), detalių atskleidimas, kaimynų neigiami komentarai apie vaikų tėvą galėjo sukelti visiems šios šeimos nariams papildomų stiprių išgyvenimų ir kančių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija pagrįstai konstatavo ir Kodekso 21 straipsnio pažeidimą.

Kodekso 40 straipsnis draudžia skelbti įtariamo padarius nusikalstamą veiką asmens duomenis, iš kurių būtų galima nustatyti įtariamojo tapatybę. Jeigu visuomenės interesais būtina paskelbti įtariamo padarius nusikaltimą asmens, kaltinamojo, teisiamojo pavardę, o vėliau šis nusikaltimo faktas neįrodomas, žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo nedelsdamas visuomenę informuoti, kad tas asmuo nekaltas.

Pareiškėja savo teisę nurodyti ginčo publikacijoje duomenis apie įtariamąją, kurie ir buvo nurodyti, grindžia visuomenės (viešuoju) interesu.

Pagal Civilinio kodekso 2.23 straipsnio 1 dalį privataus gyvenimo neliečiamumas reiškia, kad informaciją apie asmens privatų gyvenimą galima skelbti tik jo sutikimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, skelbiant privataus pobūdžio informaciją, turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus. Teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju būtina atriboti visuomenės norą žinoti sensacijas ir teisėtą bei pagrįstą visuomenės interesą. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimas tam, kad publikacija įgytų sensacingą atspalvį, negali būti kvalifikuojamas kaip teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso patenkinimas (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; 2012-11-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2012).

Aptariamoje publikacijoje detaliai atskleisti moters, kuri peiliu sužalojo savo sugyventinį, privataus gyvenimo faktai ir aplinkybės, jas detaliai nurodant, komentuojant bei pateikiant informaciją. Įvertinus ir apie nukentėjusiąją šeimą suteiktą detalią informaciją (nurodyti sužaloto vyro vardas ir pavardė, kai kurių vaikų vardai, amžius, įstaigos, kurioje mokosi, pavadinimas), darytina išvada, kad tokie duomenys leido skaitytojams tiksliai identifikuoti įtariamosios asmenybę bei nukentėjusiąją šeimą, todėl ginčo publikacijoje pusiausvyra tarp visuomenės teisės gauti informaciją ir draudimo be žmogaus sutikimo skelbti žinių apie privatų to žmogaus gyvenimą, asmens duomenis buvo pažeista. Tokio turinio informacijos paskleidimas rodo, kad žurnalistė siekė ne apginti viešąjį interesą (šiuo atveju nepilnamečius vaikus), o sudominti skaitytoją nukentėjusioje šeimoje įvykusia nelaime, patenkinti smalsumą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovė tinkamai išnagrinėjo skundą dėl publikacijos ir įvertino visas aplinkybes, o pareiškėja, kaip viešosios informacijos rengėja, pagrįstai patraukta atsakomybėn už Kodekso 40 straipsnių reikalavimų nesilaikymą.

Vertinant Komisijos 2012-06-18 sprendimo atitikimą Komisijos darbo reglamento nuostatoms, darytina išvada, kad jo turinys atitinka Komisijos darbo reglamento V dalies 5 punkte nustatytus turinio reikalavimus, iš esmės yra motyvuotas. Pareiškėjai paskirta atsakomybės priemonė atitinka Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalies reikalavimus, pagal kurią Komisija nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę (2 p.), ir 46 straipsnio 7 dalį, kurioje nustatyta, kad Komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė šiuos pažeidimus.

Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės rytai“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.