Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-03-04 · Administracinė byla Nr. I-600-643/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-03-04
Bylos Nr.
I-600-643/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02909-2018-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-600-643/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02909-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau ir – Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodo, kad nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, bendras plotas 7–8 kv. m, o jose dažniausiai buvo laikomi du asmenys, todėl iš bendro ploto atėmus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam likdavo mažiau nei 4–5 kv. m laisvo judėjimo ploto. Judėjimas kameroje buvo suvaržytas, joje neturėjo vietos pasivaikščioti arba sportuoti, todėl jautė fizinį diskomfortą, kuris pasireiškė kojų ir rankų sąnarių skausmu. Sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atitvertas tik 1,2–1,6 m aukščio ir 1 m ilgio sienele, todėl praktiškai visą laiką jis yra kalinamas tualete. Prie sanitarinio mazgo įrengtos užuolaidos, tačiau jos neužtikrina privatumo atliekant gamtinius reikalus, todėl pareiškėją galėjo stebėti kiti kameroje esantys asmenys bei pareigūnai per stebėjimo langelį. Dėl to pareiškėjas jautė nuolatinį diskomfortą, psichologines, moralines bei dvasines kančias, buvo pažeista jo garbė ir orumas.

Pareiškėjo teigimu, I ir II korpuso kamerose trūksta gryno oro, beveik neįmanoma vėdinti kameras, nes tarp lango ir likusio kameros ploto įrengtos grotos. Nurodo, kad parūkius kameroje jos neįmanoma gerai išvėdinti, todėl tvyro dūmų tvaikas ir daroma žala pareiškėjo sveikatai. Kamerose nesudarytos galimybės džiovinti drabužius, todėl jis iš savo asmeninių daiktų turi pasidaryti virves drabužiams džiauti. Nuo iškalbtų drabužių kamerose padidėja drėgmė, todėl kyla pavojus susirgti tuberkulioze ir kitomis pavojingomis ligomis.

Dėl tokių Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų pareiškėjas teigia patyręs įvairias kančias, diskomfortą ir nepatogumus, pablogėjo jo sveikata, atsirado sveikatos problemų, susijusių su skrandžiu, pablogėjo miego kokybė, jis tapo irzlus ir nervingas, todėl mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės.

Šalies argumentai

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–16).

Nurodo, kad šiuo metu galiojančiame teisės akte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovės atstovo teigimu, iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas nurodo, kad sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks jo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Langai pritaikyti vėdinimui. Pabrėžia, kad kamerose gyvenantys asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir jas tvarko, neturi problemų dėl drėgmės ar pelėsio kamerose.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Akcentuoja, kad Lukiškių TI-K pareigūnai su suimtaisiais ir nuteistaisiais bendrauja vadovaudamiesi pagrindiniais pareigūnų etikos principais, taip stengiasi nepažeisti ir bendrųjų mandagumo principų. Pažymi, kad Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl laikymo sąlygų.

Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo išdėstyti argumentai nepatvirtina privalomų deliktinei atsakomybei kilti sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Lukiškių TI-K kamerose jam trūko laisvo judėjimo ploto. Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, bendras plotas 7–8 kv. m, o jose dažniausiai buvo laikomi du asmenys, todėl iš bendro ploto atėmus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam likdavo mažiau nei 4–5 kv. m laisvo judėjimo ploto.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš atsiliepime į skundą ir Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 10–11, 17–18) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 104, 108, 112A, 117, 118, 120, 133, 135, 154, 163, 176, 183, 279, 283, 293, 307, 326, 344, 346, 373, 375. Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde nenurodė nei vienos EŽTT bylos, kurioje teismas būtų išaiškinęs, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turėtų tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto, neįskaitant kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto.

Pareiškėjas 2018 m. vasario 2 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112A (plotas 6,34 kv. m) ir joje buvo vienas. 2018 m. vasario 3 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas kamerose Nr. 108 ir 118 (jų plotas 7,38 kv. m). 2018 m. vasario 4 d. taip pat buvo laikomas kameroje Nr. 118 vienas. 2018 m. vasario 5–22 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 293 (plotas 8,2 kv. m) su dar kitu asmeniu (dviese). 2018 m. vasario 23–kovo 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 133 (plotas 7,94 kv. m) su dar kitu asmeniu. 2018 m. kovo 2–29 d. buvo laikomas kameroje Nr. 154 (plotas 7,94 kv. m) su dar kitu asmeniu. 2018 m. kovo 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 279 (plotas 7,77 kv. m) ir joje buvo vienas. 2018 m. kovo 31– balandžio 4 d. buvo vienas kameroje Nr. 373 (plotas 7,25 kv. m). 2018 m. balandžio 5–6 d. pareiškėjas buvo vienas kameroje Nr. 326 (plotas 7,66 kv. m), o 2018 m. balandžio 7–18 d. su dar kitu asmeniu. 2018 m. balandžio 19 d. išvyko į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę (toliau – ir Alytaus AVPK). 2018 m. balandžio 23 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 104 (plotas 7,38 kv. m) ir joje buvo vienas. 2018 m. balandžio 24–25 d. buvo laikomas vienas kameroje Nr. 375 (plotas 7,37 kv. m). 2018 m. balandžio 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 283 (plotas 7,69 kv. m) ir joje buvo laikomas su dar kitu asmeniu. 2018 m. balandžio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 344 (plotas 7,84 kv. m) ir joje buvo vienas, o 2018 m. balandžio 28–gegužės 1 d. su dar kitu asmeniu. Pareiškėjas kameroje Nr. 176 (plotas 7,94 kv. m) 2018 m. gegužės 2–8 d. buvo laikomas su dar kitu asmeniu, 2018 m. gegužės 9 d. vienas, o 2018 m. gegužės 10–21 d. vėl su kitu asmeniu. 2018 m. gegužės 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 346 (plotas 7,88 kv. m) ir joje buvo vienas, o 2018 m. gegužės 23–30 d. su dar kitu asmeniu. 2018 m. gegužės 31 d. išvyko į Alytaus AVPK. 2018 m. birželio 4 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120 (plotas 7,38 kv. m) ir joje buvo vienas. 2018 m. birželio 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 163 (plotas 7,56 kv. m) su dar kitu asmeniu. Kameroje Nr. 307 (plotas 8,22 kv. m) 2018 m. birželio 6 d. buvo vienas, o 2018 m. birželio 7–13 d. su dar kitu asmeniu. 2018 m. birželio 14 d. išvyko į Alytaus AVPK. Pareiškėjas 2018 m. birželio 18 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117 (plotas 7,31 kv. m), joje buvo vienas. Pareiškėjas kameroje Nr. 183 (plotas 7,94 kv. m) 2018 m. birželio 19–25 d. buvo laikomas su dar kitu asmeniu, 2018 m. birželio 26 d. vienas, 2018 m. birželio 27–28 d. su dar kitu asmeniu, 2018 m. birželio 29 d. vienas, 2018 m. birželio 30–liepos 3 d. su dar kitu asmeniu, 2018 m. liepos 4 d. vėl vienas, o 2018 m. liepos 5–rugpjūčio 6 d. su kitu asmeniu. 2018 m. rugpjūčio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 326 (plotas 7,66 kv. m) ir joje buvo vienas, o 2018 m. rugpjūčio 8–20 d. su kitu asmeniu. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 21–29 d. buvo laikomas kameroje Nr. 135 (plotas 8,02 kv. m) su dar kitu asmeniu.

Taigi, iš sprendime nustatytų aplinkybių, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiais nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d., t. y. iš viso 197 paras. Iš sprendime nurodytų duomenų, taip pat matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas arba kartu su kitu asmeniu. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Taigi iš sprendime nustatytų aplinkybių, matyti, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tekdavo nuo 3,78 kv. m iki 8,22 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Iš byloje esančio Lukiškių TI-K atsiliepimo ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėnesio pranešimo „Dėl A. J. skundo“, matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7) (b. l. 14, 19). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Pareiškėjo teigimu, judėjimas kameroje buvo suvaržytas, joje neturėjo vietos pasivaikščioti arba pasportuoti. Pažymėtina, kad iš byloje esančio atsakovės atstovo atsiliepimo ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėnesio pranešimo „Dėl A. J. skundo“, matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose yra lovos (matmenys apie 1,33 kv. m (1,9 m x 0,7 m)), stalas (apie 0,3 kv. m (0,6 m x 0,5 m)), kėdės (apie 0,09 kv. m (0,3 m x 0,3 m)) (b. l. 20), taip pat lentynos (b. l. 14). Siekdamas pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas, atsakovas Lukiškių TI-K kamerose išmontavo nenaudojamus gultus. Taigi kamerose gali būti laikoma tiek asmenų, kiek jose yra lovų (gultų), o kaip nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo vienas arba kartu su kitu asmeniu. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju kameroje laikomam vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto normatyvas nebuvo pažeistas, nenustatyta, kad kameros buvo apstatytos pertekliniais baldais, be to, teismo nuomone, kameros nėra skirtos pasivaikščioti arba sportuoti, tam kalinimo įstaigose suimtiesiems ir nuteistiesiems yra sudarytos galimybės naudotis pasivaikščiojimo gryname ore teise bei teise sportuoti mankštos kambaryje, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl laisvo judėjimo ploto trūkumo kamerose, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į sprendime nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ir laisvo judėjimo ploto reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl privatumo neužtikrinimo ir galimai netinkamo pareigūnų elgesio

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog laikymo Lukiškių TI-K metu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjas nurodo, kad kameroje prie sanitarinio mazgo įrengta 1,2–1,6 m aukščio ir 1 m ilgio sienelė bei užuolaida neužtikrino jo privatumo atliekant gamtinius reikalus, todėl jis galėjo būti stebimas kitų kameroje esančių asmenų ir pareigūnų per stebėjimo langelį. Dėl to pareiškėjas jautė nuolatinį diskomfortą, psichologines, moralines bei dvasines kančias, buvo pažeista jo garbė ir orumas.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėnesio pranešime „Dėl A. J. skundo“ nurodoma, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti atskiras sanitarinio mazgo kabinas nėra techninių galimybių, todėl asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 19).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. gruodžio 20 d.) 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Kaip jau anksčiau sprendime nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 104, 108, 112A, 117, 118, 120, 133, 135, 154, 163, 176, 183, 279, 283, 293, 307, 326, 344, 346, 373, 375 iš viso 197 paras. Iš jų 23 paras (2018 m. vasario 2–4 d., kovo 31–balandžio 6, 23–25, 27 d., gegužės 9 ir 22 d., birželio 4, 6, 18, 26 bei 29 d., liepos 4 d., rugpjūčio 7d.) pareiškėjas kamerose Nr. 104, 108, 117, 112A, 118, 120, 183, 307, 326, 344, 346, 373 bei 375 buvo laikomas vienas.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei sprendime nustatytas aplinkybes, A. J. laikymo sąlygas, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 23 paras buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas, o likusias 174 paras Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 174 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su galimu pareigūnų netinkamu elgesiu, todėl teismas, pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertina, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl kamerų vėdinimo

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad I ir II korpuso kamerose trūksta gryno oro, beveik neįmanoma vėdinti kameras, nes tarp lango ir likusio kameros ploto įrengtos grotos. Nurodo, kad parūkius kameroje jos neįmanoma gerai išvėdinti, todėl tvyro dūmų tvaikas ir daroma žala pareiškėjo sveikatai. Pažymi, kad nuo iškalbtų drabužių kamerose padidėja drėgmė, todėl kyla pavojus susirgti tuberkulioze ir kitomis pavojingomis ligomis.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, kamerose langai pritaikyti vėdinti. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėnesio pranešime „Dėl A. J. skundo“, nurodoma, kad kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinti (b. l. 20). Lango angoje įrengtos grotos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Atsakovės atstovo atsiliepime ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus minėtame pranešime pabrėžiama, kad kamerose gyvenantys asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir jas tvarko, išvengia kamerose pelėsio, staigių temperatūros pokyčių, drėgmės ir nemalonaus kvapo. Taip pat nurodoma, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems Lukiškių TI-K ne rečiau kaip katą per savaitę nemokamai skalbiama patalynė (valdiška bei asmeninė) ir apatiniai drabužiai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems ir nuteistiesiems grąžinami tą pačią dieną jau sausi, be to, minėtiems asmenims taip pat sudaryta galimybė už tam tikrą mokestį naudotis teikiama viršutinių drabužių skalbimo paslauga.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015, Higienos normos), kurios 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti – nuo 35 proc. iki 65 proc. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TIVTT) (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. spalio 19 d.) 107 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.

TIĮET 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. TIĮET 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas.

Iš į bylą atsakovės atstovo pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC Vilniaus departamentas) 2018 m. vasario 6 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8) PA-187 (b. l. 22–26), matyti, jog buvo tikrintos kameros Nr. 104 ir 112A, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 2018 m. vasario 2 d. ir 2018 m. balandžio 23 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad gyvenamosios patalpos ir jose esantys įrenginiai buvo techniškai tvarkingi, kameros Nr. 112A santykinė drėgmė 48–50 proc., pelėsio požymių vizualiai nerasta abiejose kamerose, sudarytos galimybės išvėdinti kameras per langus. Higienos normų pažeidimų šiose kamerose nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. kovo 7 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8) PA-768 (b. l. 33–35), matyti, jog buvo vėl tikrinta kamera Nr. 112A ir Higienos normų pažeidimų taip pat nenustatyta. Dėl kitų kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, atsakovės atstovas patikrinimų aktų nepateikė, tačiau atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo prašymų ar skundų dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nebuvo gauta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjui ar kitiems asmenims ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atsakovės atstovas ir negali pateikti duomenų, paneigiančių visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Be to, Lukiškių TI-K nežinodama apie pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus, negalėjo jų ir pašalinti.

Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir sprendime nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K kamerose langai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, be to kameros vėdinamos tokiu būdu, kuris yra tinkamas pagal galiojančio teisės akto reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie Lukiškių TI-K kamerose įrengtus langus ir kamerų vėdinimą. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kad langai kamerose, kuriose jis buvo laikomas buvo netinkami vėdinimui, pareiškėjo teigimu, dėl languose įrengtų grotų vėdinimas buvo apsunkintas, tačiau įmanomas, be to, dažnesnis poreikis vėdinti kameras atsiranda dėl paties pareiškėjo elgesio, t. y. todėl, kad jis kamerose rūko. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta ir sprendime nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo teiginys, kad kamerose trūko gryno oro, nes buvo beveik neįmanoma jas vėdinti, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jis patyrė įvairias kančias, diskomfortą ir nepatogumus, pablogėjo jo sveikata, atsirado sveikatos problemų, susijusių su skrandžiu, pablogėjo miego kokybė, jis tapo irzlus ir nervingas.

Pažymėtina, kad iš byloje esančios A. J. asmens sveikatos istorijos Nr. 05-A/2018/ (b. l. 43–52), matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo sveikatos nusiskundimų, susijusių su skrandžiu ar jo psichologine būsena, neužregistruota. Taigi pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esantys duomenys nepatvirtina, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, pareiškėjui atsirado sveikatos problemų, susijusių su skrandžiu arba, kad pablogėjo jo sveikata.

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo (neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu 174 paras), patyrė esminius nepatogumus ir dvasines kančias, kurios viršijo įprastus laikymo sąlygojamus suvaržymus, todėl teismas konstatuoja, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 2 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 522 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 522 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. J. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 522 Eur (penkis šimtus dvidešimt du eurus) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė