Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Danutė Žvinklytė, sekretoriaujant Jurgitai Paulauskienei ir Vitai Diekontienei, dalyvaujant ieškovo atstovui Mariui Bagdonui, atsakovės A. Telmento IĮ savininkui A. T., atsakovės atstovei advokatei Onai Gailiuvienei, teismo posėdyje išnagrinėjusi ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei A. Telmento IĮ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretiesiems asmenims nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų D. A. ir bankrutavusiai DUAB „Ingo Baltic“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės A. Telmento IĮ 17077,65 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise

Byloje esančia medžiaga nustatyta, kad 2005 m. gegužės 23 d. Prancūzijos Respublikoje įvyko eismo įvykis, kurio metu Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone MERCEDES BENZ 1840, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini), buvo apgadintas turtas (b.l. 44, 45, 46, 47). Minėtą transporto priemonę vairavo D. A., eismo įvykio metu dirbęs A. Telmento individualioje įmonėje (b.l. 39). Prancūzijos Respublikos nacionalinis draudikų biuras BUREU CENTRAL FRN?AIS, nenustatė draudiko, apdraudusio transporto priemonę MERCEDES BENZ 1840, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t.y. ieškovui reikalavimą 4946,03 EUR (17077,65 Lt) sumai. Ieškovas, gavęs Prancūzijos Respublikos nacionalinis draudikų biuro minėtą reikalavimą, sumokėjo 17077, 65 Lt išmoką. (b.l.42, 43, 63, 64).

Ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar 2005 m. gegužės 23 d. Prancūzijos Respublikoje įvykusio eismo įvykio metu, transporto priemone MERCEDES BENZ 1840, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini), buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ar vis dėlto, nebuvo draudimo apsaugos.

Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė prie ieškinio pridėdamas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 10/0016848 išrašo nuorašu, gautu iš biuro duomenų bazės (b.l. 40, 41). Šiame ieškovo pateiktoje sutarties išrašo nuoraše nurodytas sutarties galiojimo laikotarpis nuo 2004-05-21 iki 2005-05-20.

Atsakovė draudiminės apsaugos terminui pagrįsti pateikė įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 10/0016848 nuorašą (b.l.119), o parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovė sutikrinimui pateikė ir šios sutarties bei žalios kortos originalus (b.l.121,122). Atsakovės pateiktoje įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje Nr.10/0016848 nurodytas sutarties galiojimo laikotarpis nuo 2004-05-27 iki 2005-05-26.

Byloje esant prieštaringiems ieškovo argumentams ir įrodymams, teismas, siekdamas šiuos prieštaravimus išsiaiškinti, skirdamas bylą nagrinėti teismo posėdyje, pripažino ieškovo dalyvavimą byloje būtinu, o taip pat įpareigojo ieškovą pateikti teismui šiuos rašytinius įrodymus: Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 10/0016848, sudarytą 2004 m. gegužės 21 d. tarp atsakovės ir Lietuvos ir Rusijos draudimo UAB „Baltik garant“ (originalą) ir Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 10/0026607, sudarytą 2004 m. birželio 7 d. tarp atsakovės ir Lietuvos ir Rusijos draudimo UAB „Baltik garant“, atstovaujamos UAB DB „Lisandra“ (originalą) (b.l. 125)..

Ieškovas nepateikė teismo reikalaujamų rašytinių įrodymų, teismo posėdžio metu nurodė, kad nėra teismo reikalaujamų įrodymų originalų, o ieškovas remiasi neoriginaliais dokumentais, gautais iš duomenų bazės.

Teismas spręsdamas Įprastinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių išrašų nuorašus, gautus iš ieškovo duomenų bazės, analizuoja jų patikimumo klausimą.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, atlieka vieną iš funkcijų, o būtent: kaupia informaciją, susijusią su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, valdo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazę (toliau – duomenų bazė), tvarko duomenų bazės (įskaitant ir asmens) duomenis (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 26 straipsnio 4 punktas).

Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, atlikdamas informacijos centro funkciją, užtikrina Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nurodytų duomenų rinkimo koordinavimą ir pateikimą asmenims, kurie pagal šį įstatymą turi teisę gauti tokią informaciją (Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje pasakyta, kad duomenų bazėje tvarkomus duomenis privalo nemokamai teikti įmonės, įstaigos ir organizacijos, Lietuvos Respublikos teisės aktų įpareigotos registruoti ir tvarkyti tokius jų valdomų ar tvarkomų registrų ar duomenų bazių duomenis (toliau – duomenis teikiančios institucijos), Biuro nariai, duomenų subjektai. Duomenis teikiančios institucijos duomenis perduoda Biurui elektroniniu būdu. Biuro nariai duomenis apie sudarytas draudimo sutartis, išduotus draudimo liudijimus, su žalos padarymu susijusią informaciją ir šių duomenų pasikeitimus nedelsdami perduoda Biurui elektroniniu būdu. Biuro nariai duomenis apie paskirtus atstovus pretenzijoms nagrinėti privalo pateikti elektroniniu būdu nedelsdami, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atstovo paskyrimo dienos. Jeigu duomenys pasikeičia, Biurui duomenis teikiančios institucijos ir Biuro nariai privalo juos atnaujinti.

Išanalizavus minėtas teisės normas, galima teigti, kad duomenų bazė yra sudaroma iš informacijos, kurią pateikia duomenis teikiančios institucijos. Kitaip tariant, duomenų bazės patikimumas priklauso nuo duomenų teikėjų pateiktos informacijos.

Nagrinėjamu atveju, tesimo nuomone, esant prieštaringiems įrodymams dėl draudimo apsaugos galiojimo, ieškovas turėjo pareigą rinkti ir pateikti teismui patikimus įrodymus (sutarčių originalus, duomenis apie šių sutarčių nutraukimą ir kt. ), grindžiančius šią aplinkybę. Pažymėtina, kad duomenų bazės duomenys nėra vieši, šios bazės duomenys pateikiami tik įstatyme nurodytiems asmenims nustatyta tvarka.

Teismas taip pat analizuoja, ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kaupiami duomenys duomenų bazėse gali būti teismo pripažinti oficialiais (prima facie) įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (prima facie). Aplinkybės, nustatytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

Rašytinis įrodymas gali būti teismo pripažintas oficialiu (prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama nustatyti įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 28 straipsnio 4 dalies aiškinimo pagrindu, teismas konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kaupiami duomenys duomenų bazėse negali būti pripažinti oficialiais (prima facie) įrodymais, nes, nors juose yra pirmos trys sąlygos, bet trūksta ketvirtosios. Tai yra ne pirminis, bet išvestinis rašytinis įrodymas. Duomenų bazės sudaromos iš trečiųjų asmenų pateiktos informacijos. Dėl to tiek įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 10/0016848, tiek kita - įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 10/0026607, gauta iš duomenų bazės, vertintinos kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su visais kitais įrodymais, atsižvelgiant į šiuose įrodymuose esančią informaciją, šios informacijos pakankamumą, jos gavimo būdą, prieštaravimų nebuvimą ir kt., nežiūrint to, kad šis dokumentas yra išduotas valstybės institucijos, kuri neviršijo savo kompetencijos, nepažeidė dokumento formos.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Įvertinus byloje esančius įrodymus, teismas konstatuoja, kad ieškovas nenuginčijo atsakovės pateiktos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 10/0016848, todėl eismo įvykiui, įvykusiam 2005 m. gegužės 23 d. Prancūzijos Respublikoje, galiojo draudimo apsauga.

Šią išvadą patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimas ir „žalia korta“ (b.l.23), sąskaitą- faktūra (b.l. 24) bei išrašas iš sąskaitos (b.l. 25). Pažymėtina, kad ieškovas neginčijo atsakovės nurodytos aplinkybės dėl apmokėjimo už draudimo paslaugas. Priešingai, ieškovo atstovas negalėjo nurodyti, kodėl sąskaitoje faktūroje yra nurodyta sumokėti už draudimo paslaugas pagal įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimą, išrašytą sutarties Nr. 10/0016848 pagrindu. Ieškovo atstovas netgi padarė prielaidą, kad „draudimo bendrovė nežinojo įstatymų, kažkas kažko nesužiūrėjo“.

Remiantis išdėstytu, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės A. Telmento IĮ 17077,65 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, 6 procentų metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas, negali būti tenkinamas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.987, 6.990, 6.991, 6.996, 6.1015 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, teismas atkreipia dėmesį į vieną aplinkybę, o būtent: 2010 m. kovo 20 d. ieškovas pasirašytinai pateikė atsakovei pretenziją dėl žalos atlyginimo (b.l. 64, 65). Atsakovė, būdama atidi, rūpestinga, privalėjo aiškintis šią padėtį, pateikti ieškovui turimus dokumentus ir kitą informaciją. Kitaip tariant, atsakovė nesiekė užkirsti kelio galimam teisminiam ginčui, nedėjo net minimalių pastangų, aiškinantis dėl ieškovo pateiktos pretenzijos.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 4 dalyje pasakyta, kad teismas gali nukrypti nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1, 2, 3, dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Remiantis išdėstytu, teismas konstatuoja, kad atsakovė pažeidė bendradarbiavimo ir kooperacijos principus, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, jai nepriteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis, 6.38 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259, 265, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti apskųstas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.