Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (pavadintas prašymu) (b. l. 1–7), kurį vėliau patikslino (b. l. 84–90, 105–110), prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (imtinai), iš viso 2 955,13 Eur; 2) priteisti iš atsakovo 307,07 Eur nuostolių dėl nustatytu laiku neišmokėtų kasmėnesinių darbo užmokesčio dalių iki kreipimosi į teismą 2015 m. sausio 2 d.; 3) priteisti iš atsakovo 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą 2015 m. sausio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatos dėl mėnesio, kurį asmeniui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), grąžintino dydžio apskaičiavimo ir nuostolių (palūkanų ar delspinigių) už atlyginimo neišmokėjimą laiku (termino piniginei prievolei įvykdyti praleidimą) neskaičiavimo atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija).Pareiškėjas nurodė, jog jis ginčo laikotarpiu dirbo Kauno miesto savivaldybėje karjeros valstybės tarnautoju. Tačiau, vadovaujantis teisės aktais, kurie vėliau Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. jam buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę dydžio. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir teigė, kad jam atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimais dėl sumažinto atlyginimo skirtumo priteisimo. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad 2015 m. birželio 30 d. priimtame Grąžinimo įstatyme įtvirtintas asmeniui grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimas yra neteisingas ir prieštarauja Konstitucijai, kadangi grąžinamas ne visas neišmokėtas darbo užmokestis, be to, jis grąžinamas tik po 7–11 metų.Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir jo patikslinimus (b. l. 23–31, 33–41, 127–138) prašė skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus, o dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašė teismo spręsti savo nuožiūra.Administracija nurodė, jog ginčo laikotarpiu darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Be to, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Šiame kontekste, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. vasario 15 d. sprendimais administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu (b. l. 144–148) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymo nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Be to, teismas pabrėžė, kad netenkinus pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kaip išvestiniai atmetami ir pareiškėjo reikalavimai priteisti nuostolius bei procesines palūkanas.Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgęs į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, taip pat padarė išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų neatitikimo Konstitucijai turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Todėl teismas atmetė tokį pareiškėjo prašymą.

III.

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 151–159), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant iš atsakovo 2 955,13 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (imtinai), 307,07 Eur nuostolių dėl nustatytu laiku neišmokėtų kasmėnesinių darbo užmokesčio dalių iki kreipimosi į teismą 2015 m. sausio 2 d. bei 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą 2015 m. sausio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos dėl mėnesio, kurį asmeniui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), grąžintino dydžio apskaičiavimo ir nuostolių (palūkanų ar delspinigių) už atlyginimo neišmokėjimą laiku (termino piniginei prievolei įvykdyti praleidimą) neskaičiavimo atitinka Konstituciją. Be to, pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi teismui gali iškilti neaiškumų dėl skaičiavimų, o pareiškėjas galėtų juos paaiškinti.Apeliantas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, neteisingas, pažeidžiantis materialiosios teisės normas, priimtas netinkamai remiantis teismų praktika, pažeidžiantis Konstituciją ir galiojančius bei teismui privalomus Konstitucinio teismo baigiamuosius aktus. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas bei jo patikslinimai, pateikti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas asmeniui grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimas yra neteisingas ir prieštarauja Konstitucijai, tai jis pagrindė pirmosios instancijos teismui pateiktais detaliais apskaičiavimais. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, apeliantas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai.Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 166–183) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą nepakeistą. Administracija mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai ištyrus bei įvertinus byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikant teisės aktų nuostatas ir pagrįstai vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi teismui gali iškilti neaiškumų dėl skaičiavimų, o pareiškėjas galėtų juos paaiškinti. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo ( toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime. Atsižvelgiant į tai, nurodytas apelianto prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui (karjeros valstybės tarnautojui) 2012–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą, pažymėjo, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, prieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertinęs ir taikęs Grąžinimo įstatymo nuostatas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su apelianto (karjeros valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, padarė klaidą, t. y., kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirti praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantas negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, jog jam bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą teismo praktiką), o pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, pagrįstai ja vadovavosi. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Administracijai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apelianto patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apelianto skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė apelianto prašomo jo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Administracijos.Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad atmetęs pagrindinį pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir išvestinius reikalavimus dėl nuostolių bei palūkanų priteisimo.Teisėjų kolegija, nagrinėdama apelianto prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausia, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje teismui nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto kompensavimo mechanizmo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Todėl, atsižvelgus į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad pagal Grąžinimo įstatymą jam bus grąžinta tik dalis neišmokėto darbo užmokesčio ir tik po 7–11 metų, kai pinigų perkamoji galia bus žymiai mažesnė, pačios savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą, bei nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, kuriuos pareiškėjai grinė iš esmės analogiškais argumentais (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605-520/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-552/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1983-552/2017 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.