- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-22
- Bylos Nr.
- eI2-4073-484/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01606-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Sartų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Zarasų rajono savivaldybė, atstovaujama Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Sartų ir Gražutės regioninio parko direkcijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atstovui R. K.,
atsakovės Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, atstovei L. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Zarasų rajono savivaldybei, atstovaujamai Zarasų rajono savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos (toliau –Direkcija), Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Utenos RAAD) (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, toliau – Departamentas) ir Zarasų rajono savivaldybės (toliau – Savivaldybė), solidariai 72 115 Eur turtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-748-565/2012 įpareigojo pareiškėją savo, Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos lėšomis nugriauti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Gyvenamasis namas), ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pirtis) (toliau – Gyvenamasis namas ir Pirtis kartu vadinami Statiniais). Pareiškėjas įvykdė šį įpareigojimą, nugriovė Statinius ir patyrė 16 000 Eur išlaidų už griovimo ir sutvarkymo darbus. Nustatęs, kad Statiniai nėra pilnai nugriauti, yra likę gruntu užkasti minėtų pastatų pamatai, Zarasų rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-851-420/2015 nutarė taikyti sprendimo neįvykdymo pasekmes ir suteikti teisę Inspekcijai nugriauti Statinius, sutvarkyti statybvietę, išieškant solidariai patirtas išlaidas iš pareiškėjo, Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos. Vadovaudamasis šia nutartimi antstolis 2016 m. kovo 23 d. priėmė patvarkymą Nr. R2-4370 dėl nebaigtų statyti statinių griovimo, kurio pagrindu 2016 m. balandžio 26 d. buvo pradėtas vykdyti Statinių griovimas. Pagal 2013 m. gruodžio 30 d. preliminarius skaičiavimus Statinių griovimo bei statybviečių sutvarkymo darbų kaina buvo 3 547,93 Eur. Dėl šių išlaidų paskirstymo lygiomis dalimis po vieną ketvirtadalį pareiškėjas, Zarasų rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija), Utenos RAAD ir Direkcija 2016 m. liepos 26 d. pasirašė susitarimą.
Pareiškėjas nurodo, kad Statiniai nugriauti ne tik dėl pareiškėjo, bet ir dėl valstybės institucijų kaltės, tai konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu. Dėl neteisėtų atsakovų atstovų priimtų administracinių aktų pareiškėjas patyrė turtinės žalos, kuri pasireiškė nuosavybės teise priklausančio turto praradimu ir tiesioginėmis išlaidomis, vykdant teismo įpareigojimą nugriauti visus administracinių aktų pagrindu pastatytus, tačiau vėliau pripažintus pastatytais neteisėtai Statinius. Nugriovus Statinius pareiškėjui padaryta 96 154 Eur turtinė žala, kurią sudarė Statinių rinkos vertė (80 154 Eur) ir griovimo bei statybvietės sutvarkymo išlaidos (16 000 Eur). Dalis žalos, t. y. patirtos dėl pamatų išardymo, buvo atlyginta solidariai (887 Eur (3 547,93 x 1/4)). Žalą, kurią sudaro 72 115 Eur, pareiškėjo manymu, privalo atlyginti dėl jos atsiradimo kalti asmenys, nurodyti įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė ieškinį pareiškėjui, Administracijai, Utenos RAAD ir Direkcijai, kuriuo, be kita ko, prašė pripažinti negaliojančiu Administracijos vyriausiosios architektės 2004 m. rugsėjo 13 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164 (toliau – ir Projektavimo sąlygų sąvadas); pripažinti negaliojančiu Administracijos vyriausiosios architektės 2005 m. rugpjūčio 29 d. išduotą statybos leidimą Nr. 44 (toliau – Statybos leidimas), Administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą dėl statybos leidimo išdavimo pareiškėjui (toliau – Įsakymas); Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. rugsėjo 10 d. pažymą Nr. 114Z-19 (toliau – Pažyma), įpareigoti pareiškėją savo ir atsakovų Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos lėšomis per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti Statinius. Zarasų rajono apylinkės teismas ieškinį tenkino iš dalies ir panaikino institucijų priimtus neteisėtus aktus. Vilniaus apygardos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinį tenkino visiškai, įpareigodamas visus atsakovus solidariai padengti Statinių griovimo išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2013 Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuoti institucijų neteisėti veiksmai, už kuriuos valstybė privalo prisiimti atsakomybę.
Pareiškėjas nurodo, jog tikėdamasis, kad turi visus reikalingus dokumentus, statė statinius, tačiau institucijų priimti sprendimai buvo pripažinti negaliojančiais, todėl jo pastatyti statiniai buvo nugriauti. Atkreipia dėmesį, kad ne tik jo, bet ir Administracijos, Utenos RAAD bei Direkcijos neteisėtų dokumentų išdavimas lėmė, jog atsirado žala. Pareiškėjas nurodo, kad teismas akcentavo, jog negalima aiškinti įstatymų taip, kad visa rizika už neteisėtus valstybės priimtus sprendimus tektų privačiam asmeniui.
Pareiškėjas teigia, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovų atstovų veiksmų ir jo patirtos žalos, nes, jeigu nebūtų priimti pripažinti neteisėtais administraciniai aktai, neišduotas Statybos leidimas, jis nebūtų pradėjęs statybos darbų, pastatęs Gyvenamąjį namą ir Pirtį, kuriuos privalėjo nugriauti. Pareiškėjas, atlikęs būtinas procedūras, gavęs kompetentingų institucijų dokumentus, pagrįstai tikėjosi, kad atsakovų priimtų dokumentų pagrindu jam atsirado teisinės pasekmės, t. y. atsirado teisė pastatyti Statinius, o atsakingi valstybės ir savivaldybės institucijų darbuotojai savo pareigas atliko tinkamai. Atsakovų neteisėti veiksmai konstatuoti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartimi. Dėl griovimo darbų pareiškėjas patyrė 16 000 Eur išlaidų, jas laiko tiesioginiais nuostoliais, kurie, pareiškėjo nuomone, turėtų būti priteisti iš aptartus atsakovų aktus priėmusių asmenų.
Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu patikslino turtinės žalos dydį. Galutinė prašoma priteisti žalos suma – 62 415 Eur, nes jis 2019 m. lapkričio 19 d. sudarė Statinių medienos rąstų pirkimo–pardavimo sutartį, pardavė medienos rąstus už 9 700 Eur, todėl sumažėjo priteistina suma. Atsakovė Zarasų rajono savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.
Administracija nurodo, kad pareiškėjas Statinius statėsi jam nuosavybės teise priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype pagal Statybos leidimą, Projektavimo sąlygų sąvadą ir kitų institucijų išduotus dokumentus. Pareiškėjo įsigyti sklypai yra miškų ūkio paskirties, jiems taikomos specialios naudojimo sąlygos. Pareiškėjas įsigydamas sklypus žinojo, kokie apribojimai taikomi tokios paskirties žemės sklypams, todėl, Administracijos nuomone, jis taip pat turi prisiimti iš statybų kilusią riziką. Administracija reiškia abejonę, ar pareiškėjas turi teisę į turtinės žalos, kurią sudaro neteisėtu būdu pastatytų statinių rinkos vertė, atlyginimą. Vertinant Administracijos veiksmus, jos manymu, turėjo būti įvertinti ir pareiškėjo veiksmai, sąžiningumas statybų metu. Nekilnojamojo turto registro išraše įvardyta sklypo pagrindinė tikslinė žemės paskirtis – miškų ūkio, taip pat nurodytos visos specialiosios naudojimo sąlygos, todėl Administracija laiko, kad pareiškėjas žinojo apie apribojimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad Konstituciniam Teismui išaiškinus apie negalimumą statyti miško žemėje, pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių įgyvendinti savo, kaip statytojo, teises. Administracijos nuomone, pareiškėjas neįrodė statinių sukūrimo išlaidų, nebuvo aišku, kaip nustatyta rinkos vertė, todėl žalos atlyginimas negali būti priteistas. Pabrėžia, kad pareiškėjo statyba miško ūkio paskirties žemėje buvo neteisėta ir jis neįgijo teisėtų lūkesčių. Administracija prašo netenkinti skundo, nes pareiškėjas neįrodė žalos dydžio. Atkreipia dėmesį, kad statybas miško žemėje pareiškėjas pradėjo 2007 metais po Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos RAAD (teisių perėmėjas – Departamentas), atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.
Atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėjo patirtos 16 000 Eur išlaidos nėra tinkamai pagrįstos – prie skundo pridedami kvitai negali būti laikomi tinkamais šias išlaidas detalizuojančiais ir įrodančiais dokumentais. Zarasų rajono apylinkės teismas, kurio nutartimi skunde rėmėsi pareiškėjas, nagrinėjo antstolio pareiškimą pareiškėjui, kaip skolininkui, dėl sprendimo neįvykdymo, o ne vertino ir sprendė dėl būtinųjų solidariosios atsakomybės taikymo sąlygų atsakovams. Departamento nuomone, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad atsakovų atsakomybė yra solidari, nes Projektavimo sąlygos, Statybos leidimas, Įsakymas ir Pažyma, kurių pripažinimo neteisėtais pasekmė – patirta žala, buvo priimti Savivaldybės ir Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, todėl nepagrįstai reikalaujama solidarios atsakomybės iš Departamento ir Direkcijos. Šių institucijų atstovai dalyvavo 2005 m. rugpjūčio 5 d. vykusiame Administracijos Nuolatinės statybos komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstomas gyvenamojo namo su priklausiniais atstatomoje sodyboje (duomenys neskelbtini), techninio projekto patikrinimas, tačiau Departamento atstovo dalyvavimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukėlė. Statybos leidimą išdavė Administracija po to, kai Vyriausybės atstovas nenustatė jokių jo neatitikimų įstatymams. Departamento nuomone, kadangi pareiškėjas statinius pradėjo statyti po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo, jam ir tenka atsakomybė dėl statybos darbų.
Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas turėjo žinoti apie Konstitucinio Teismo nutarimą ir 2008 metais prokuroro kreipimąsi į teismą, todėl po to, kas pastatyta, – jo paties padaryta žala. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kiek statinių buvo pastatyta iki 2008 metų lapkričio mėnesio. Pabrėžia, kad pateikti mokėjimo kvitai kelia abejonių jų patikimumu, o verslo liudijimas griovimo darbams negalėjo būti išduodamas. Atsakovės atstovo teigimu, būtų galima atlyginti griovimo išlaidas 8 proc. namo ir 12 proc. pirties baigtumo. Atkreipia dėmesį, kad Darbų perdavimo–priėmimo aktuose nurodytos nerealios kainos, dirbtos valandos.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Direkcijos, atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.
Direkcija nurodo, kad žemės sklypas, kuriame kompetentingi subjektai leido Statinių statybas, yra Gražutės regioninio parko teritorijoje, pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Pareiškėjas po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo negalėjo vykdyti Gyvenamojo namo ir Pirties statybos miško žemės sklype. Be to, pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas privalėjo kreiptis į Inspekciją, kurios pareigūnai nustatę, kad Statybos leidimas išduotas neteisėtai, galėjo siūlyti apskrities viršininkui kreiptis į teismą su prašymu išduotą statybos leidimą panaikinti arba sustabdyti savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto savivaldybės administracijos tarnautojo) išduoto statybos leidimo galiojimą nuo prašymo panaikinti šį leidimą pateikimo teismui iki teismo sprendimo. Direkcija nesutinka su pareiškėjo apskaičiuotu patirtos žalos dydžiu, teigia, kad prie skundo pridėti kvitai nėra pakankamas pagrindas priteisti prašomas išlaidas už Statinių griovimo ir sutvarkymo darbus.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė pareiškėjo skundą prašė tenkinti remdamasi skunde nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atstovas pareiškėjo skundą prašė atmesti remdamasis atsiliepime nurodytais motyvais.
Atsakovės Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, atstovė teismo posėdyje pareiškėjo skundą prašė atmesti remdamasi atsiliepime nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kyla dėl 62 415 Eur turtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš valdžios pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Pareiškėjas turtinę žalą prašo priteisti solidariai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) ir Zarasų rajono savivaldybės.
Nustatyta, kad Administracijos vyriausioji architektė 2004 m. rugsėjo 13 d. patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164 (toliau – 2004 rugsėjo 13 d. Projektavimo sąlygos) (civilinės bylos 1 t., b. l. 6–7). Administracijos direktorius 2005 m. rugpjūčio 30 d. priėmė įsakymą Nr. I-437 (toliau – ir 2005 m. rugpjūčio 30 d. Įsakymas) (civilinės bylos 1 t., b. l. 8), kuriuo V. R. išdavė Administracijos vyriausiosios architektės 2005 m. rugpjūčio 29 d. pasirašytą statybos leidimą Nr. 44 (toliau – 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimas) (civilinės bylos 1 t., b. l. 9–10). Utenos apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2007 m. rugsėjo 10 d. statytojui V. R. išdavė pažymą Nr. 114Z-19 „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“ (toliau – 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažyma), iš kurios turinio matyti, kad ji išduota pateikti Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui teisinei registracijai ir kuria pažymėtas V. R. 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimo pagrindu pastatytų Statinių baigtumas, t. y. Gyvenamojo namo – 8 proc., o Pirties – 12 proc.
Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiais prokuroras su 2008 m. lapkričio 4 d. pareiškimu Nr. 7-8-112 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – VAAT), prašydamas panaikinti 2004 m. rugsėjo 13 d. Projektavimo sąlygas, 2005 m. rugpjūčio 30 d. Įsakymą, 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimą, 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažymą (civilinės bylos 1 t., b. l. 2–5). VAAT 2010 m. spalio 4 d. nutartimi administracinę bylą perdavė nagrinėti Zarasų rajono apylinkės teismui (civilinės bylos 2 t., b. l. 163–164).
Žemesnės instancijos teismas
Zarasų rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-19-477/2011 (toliau – Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimas) (civilinės bylos 4 t., b. l. 155–166) pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams V. R., Administracijai, Statybos inspekcijai, Utenos RAAD, Gražutės regioninio parko direkcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. B., Vyriausybei dėl 2004 m. rugsėjo 13 d. Projektavimo sąlygų sąvado, 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimo, 2005 m. rugpjūčio 30 d. Įsakymo ir 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažymos pripažinimo negaliojančiais ir dėl prašymo įpareigoti V. R. savo, Administracijos, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti V. R. nuosavybės teise priklausančius Statinius bei sutvarkyti statybvietę. Zarasų rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) panaikino 2004 m. rugsėjo 13 d. Projektavimo sąlygų sąvadą, 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimą, 2005 m. rugpjūčio 30 d. Įsakymą, 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažymą; 2) ieškinio dalį dėl įpareigojimo atsakovui V. R. savo lėšomis nugriauti Gyvenamąjį namą ir Pirtį bei sutvarkyti statybvietę paliko nenagrinėtą; 3) ieškinio dalį įpareigoti atsakovus Administraciją, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkciją savo lėšomis nugriauti Gyvenamąjį namą ir Pirtį bei sutvarkyti statybvietę atmetė. Zarasų rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 14 d. sprendime, be kita ko, konstatavo, kad: priimti administraciniai aktai ir jų pagrindu išduoti statybą leidžiantys dokumentai yra neteisėti, nes juos priimant buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintu Statybos privačioje žemėje reglamentu, leidusiu statybas miško žemėje, tačiau nepagrįstai nesivadovauta Miškų įstatyme galiojusiais ir tebegaliojančiais apribojimais statyti miško žemėje; Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad Vyriausybė, Statybų privačioje žemėje reglamente nustatydama galimybę miško žemėje ir kitose ypač vertingose teritorijose statyti naujus, taip pat ir buvusiose sodybvietėse, gyvenamuosius namus, viršijo savo kompetenciją; Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas, kuriuo leista statyti gyvenamuosius namus miškų ūkio paskirties žemėje, panaikintas Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106; dėl tokio trečiojo asmens Vyriausybės neveikimo iki 2007 m. sausio 31 d. nebuvo pagrindo panaikinti atsakovui V. R. išduotą 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimą ir stabdyti statybą, o atsakovas V. R. 2007 m. liepos 16 d. teisėtai pradėjo Gyvenamojo namo ir Pirties statybą; įvertinęs ieškinio turinį, proceso dalyvių pateiktus paaiškinimus, liudytojų parodymus, bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad, sprendžiant dėl statybos leidimo išdavimo V. R., visos suinteresuotos institucijos nesivadovavo Miškų įstatymu, nors jo turinys jų atstovams buvo žinomas; institucijos (civilinės bylos atsakovai) taip pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių statybas miško žemėje, hierarchiją ir nepagrįstai vadovavosi žemesnės galios teisės aktu.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu (civilinės bylos 4 t., b. l. 238–245) tenkino ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinius skundus ir panaikino Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimo dalį, kuria dalis prokuroro ieškinio palikta nenagrinėta ir atmesta. Vilniaus apygardos teismas dėl šios bylos dalies priėmė naują sprendimą, kuriuo įpareigojo atsakovą V. R. savo, taip pat atsakovų Administracijos, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti atsakovui V. R. nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius, t. y. Gyvenamąjį namą ir Pirtį, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendime, be kita ko, konstatavo, kad: 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimas V. R. išduotas naujai atstatyti sodybą, buvusią jam priklausančiame žemės sklype; V. R. priklausantis žemės sklypas yra be statinių ir želdinių, galinčių sudaryti sodybą, taip pat nėra teisiškai įformintas kaip sodybinis žemės sklypas, t. y. atsakovui priklausančiame žemės sklype ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu nebuvo sodybvietės; V. R. nurodyta aplinkybė, kad žemės sklype yra išlikę buvusių statinių pamatai, neturi reikšmės, nes vien tik statinių pamatų buvimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad žemės sklype yra sodybvietė, o Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktu nereglamentuojamas buvusios sodybos miškų ūkio paskirties žemės sklype atkūrimas; ginčo statybos neleistinos pagal Miškų įstatymo nuostatas; V. R. vykdytoms statyboms negalėjo būti taikomos Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punkto ir Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 26 punkto nuostatos, numatančios galimybę atkurti buvusias sodybas; kadangi V. R. priklausantis sklypas buvo miškų ūkio paskirties, nagrinėjamu atveju taikytinos specialios teisės normos, reglamentuojančios statybą miškų ūkio paskirties žemėje; ginčijamų administracinių aktų išdavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nesuteikė V. R. teisės vykdyti naujas statybas jam priklausančiame žemės sklype, todėl jis negalėjo turėti teisėtų lūkesčių realizuoti statytojų teises; Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktą pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį negali būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, dėl to V. R. išduotas 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimas statyti Gyvenamąjį namą ir Pirtį negalėjo būti įgyvendinamas po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo įsigaliojimo; V. R. teisėtų lūkesčių kaip statytojas negalėjo įgyti ir dėl to, kad Gyvenamąjį namą ir Pirtį pradėjo statyti 2007 m. liepos 16, t. y. praėjus daugiau kaip metams po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal V. R., Administracijos ir Utenos RAAD kasacinius skundus, 2013 m. birželio 28 d.8 nutartimi (civilinės bylos 5 t., 203–214) Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonių ir jų proporcingumo teismas nurodė, kad tiek V. R. statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, tiek statybų faktinio pradėjimo metu galiojo ir tebegalioja Miškų įstatymas, kuriame nustatytas teisinis reglamentavimas neleido statybų miškų ūkio paskirties žemėje, taigi statybų procesas prieštaravo jų draudimui pagal Miškų įstatymą. Byloje buvo nustatyta, kad statybą leidžiantys dokumentai atsakovui V. R. išduoti 2004–2005 m., tuo metu galiojusio Statybos privačioje žemėje reglamento, leidusio statybas miško žemėje, pagrindu. Šiuo nutarimu patvirtinto reglamento 2 punkto nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, kuriuo konstatuota, kad Vyriausybė, Statybų privačioje žemėje reglamente nustatydama galimybę miško žemėje ir kitose ypač vertingose teritorijose statyti naujus, taip pat ir buvusiose sodybvietėse, gyvenamuosius namus, viršijo savo kompetenciją. V. R. pradėjo statybas 2007 m. liepos 16 d., t. y. po to, kai aptariamas Vyriausybės nutarimas neteko galios, Konstituciniam Teismui konstatavus jo nuostatų prieštaravimą Konstitucijos ir Miškų įstatymo imperatyviosioms teisės normoms. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir kurie nebegali būti vykdomi tuo metu, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo šie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimui, nebegalėjo būti vykdomi statybą leidžiantys dokumentai atsakovo V. R. miško žemėje. Tuo metu jam pradėjus statyti statinius, jis negalėjo pagrįstai tikėtis juos teisėtai pastatyti, todėl yra atsakingas už neteisėtos statybos padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vadovavosi savo išaiškinimu, kad įstatymo nuostata, jog neteisėtos statybos griovimas vykdomas kaltų asmenų, o ne statytojo (užsakovo) ar kitų Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte išvardytų asmenų lėšomis, jei nėra jų kaltės, tai savaime nereiškia, kad jau priimant teismo sprendimą dėl nugriovimo turi būti nustatyti kalti asmenys, jų kaltės dalis, laipsnis. Jeigu civilinėje byloje nebuvo spręsta dėl asmenų, kurie neteisėtai išdavė statybą leidžiančius dokumentus, kaltės, tai nesudaro kliūties teismui pagal Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 4 dalį įpareigoti užsakovą (statytoją) ar kitą Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį savo lėšomis nugriauti statinį. Institucijų, išdavusių neteisėtus statybos dokumentus, kaltės dalis, laipsnis nustatomi tam tikslui, kad būtų išsprendžiamas žalos vykdant neteisėtos statybos padarinių šalinimą atlyginimo klausimas. Nagrinėjamoje byloje nepareikštas reikalavimas atlyginti žalą, sprendžiamas neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu atsakingų institucijų veiksmų teisiniu įvertinimu, kad jos nepagrįstai delsė priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą ir nesiėmė veiksmų tam, kad būtų išvengta neteisėtų statybų miško žemėje vykdymo, t. t. priėmus minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, statybų teisėtumą, aplinkos apsaugą turinčios užtikrinti institucijos – Administracija, Inspekcija, Utenos RAAD, Gražutės regioninio parko direkcija – neinicijavo atsakovui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, kad V. R., Administracija, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcija 2016 m. liepos 26 d. sudarė susitarimą „Dėl išlaidų atlyginimo už atliktus statinių griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus (duomenys neskelbtini)“ (toliau – 2016 m. liepos 26 d. Susitarimas). Iš 2016 m. liepos 26 d. Susitarimo turinio matyti, kad juo šalys, vykdydamos Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendime įtvirtintą įpareigojimą savo lėšomis nugriauti Statinius, susitarė po lygiai, t. y. po 1/4 dalį, pasiskirstyti Vilniaus apygardos 2012 m. spalio 16 d. sprendimo, įskaitant ir antstolio vykdymo išlaidas, kurios sudaro 3 547,93 Eur. Šalys 2016 m. liepos 26 d. Susitarimo 4 punkte nurodė, kad jos „pripažįsta, jog įvykdžius šį susitarimą ir pervedus po 886,98 Eur į antstolio depozitinė sąskaitą, Šalys viena kitai pretenzijų neturės ir ateityje nereikš dėl aukščiau nurodytų aplinkybių“. Byloje nėra jokių duomenų, kad 2016 m. liepos 26 d. Susitarimas buvo keičiamas, taip pat dėl to, kad kuri šio susitarimo šalių savo įsipareigojimų nebūtų įvykdžiusi, ar kad juos būtų vykdžiusi netinkamai.
Pareiškėjas prašo priteisti 62 415 Eur turtinę žalą, t. y. Statinių vertę ir jų nugriovimo sąnaudas, kurias kildina iš, jo nuomone, neteisėtų nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybę ir Savivaldybę atstovaujančių institucijų, atitinkamai Inspekcijos, Departamento ir Direkcijos bei Administracijos, pareigūnų veiksmų. Nurodo, kad jam neteisėtai buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai (t. y. 2004 m. rugsėjo 13 d. Projektavimo sąlygų sąvadas, Administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. Įsakymu išduotas 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimas), taip pat 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažyma, kuriuos Zarasų rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 14 d. sprendimu panaikino. Pareiškėjo nuomone, Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje nustatytos, ir patvirtintos faktinės aplinkybės bei pateikti išaiškinimai sudaro pagrindą konstatuoti, kad jis 62 415 Eur turtinę žalą patyrė dėl Inspekcijos, Departamento, Direkcijos ir Administracijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, dėl to ši žala turi būti priteista atitinkamai iš Lietuvos valstybės ir Savivaldybės, kurioms minėtos institucijos atstovauja.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Šioje administracinėje byloje pareiškėjas savo reikalavimus grindžia faktinėmis aplinkybėmis, kurios nustatytos ir (arba) konstatuotos Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimu, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartimi, priimtais civilinėje byloje. Nurodyti teismų sprendimai yra įsiteisėję. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) ir prejudicinė galia įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 98 straipsnio 4 dalyje (joje nustatyta, kad sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių). Todėl civilinėje byloje nustatyti faktai, konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir šioje byloje, prejudiciniai faktai iš naujo administracinėse bylose nebeįrodinėjami ir įprasta tvarka nenuginčijami (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, vertinant ginčo situaciją, be kita ko, nustatyta ir konstatuota, kad:
(1) „statybą leidžiantys dokumentai <...> V. R. išduoti 2004–2005 m., tuo metu galiojusio Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybos privačioje žemėje reglamento, leidusio statybas miško žemėje, pagrindu. Šiuo nutarimu patvirtinto reglamento 2 punkto nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimu <...>“;
(2) „atsakovas (V. R.) pradėjo statybas 2007-07-16, t. y. po to, kai aptariamas Vyriausybės nutarimas (Vyriausybės 1995-12-22 nutarimas Nr. 1608) neteko galios, Konstituciniam Teismui konstatavus jo nuostatų prieštaravimą Konstitucijos ir Miškų įstatymo imperatyviosioms teisės normoms, draudžiančioms statybas miško žemėje. <...> Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimui nebegalėjo būti vykdomi statybą leidžiantys dokumentai atsakovo V. R. miško žemėje. Tuo metu šiam atsakovui pradėjus statyti statinius (gyvenamąjį namą ir pirtį) jis negalėjo pagrįstai tikėtis juos teisėtai pastatyti, todėl yra atsakingas už neteisėtos statybos padarinius“;
(3) „teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu atsakingų institucijų veiksmų teisiniu įvertinimu, kad jos nepagrįstai delsė priėmus Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimą ir nesiėmė veiksmų tam, kad būtų išvengta neteisėtų statybų miško žemėje vykdymo. Priėmus Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimą statybų teisėtumą, aplinkos apsaugą turinčios užtikrinti institucijos – atsakovai Zarasų rajono savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Gražutės regioninio parko direkcija – neinicijavo atsakovui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo“;
(4) „byloje nustatytos aplinkybės apie tai, kad atsakovas V. R. pradėjo statybas, nors jų pradėjimo metu teisinis reglamentavimas draudė statybas miško žemėje, atsakovui turėjo būti žinoma apie tai, kad statybų vykdymas ir statytojo teisių įgyvendinimas yra negalimas. Kartu pažymėtina tai, kad ginantis viešąjį interesą prokuroras ieškinį dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo pateikė teismui 2008-11-05, byloje esančio Nekilnojamojo turto registro 2008-10-30 išrašo duomenimis, pradėtų statyti gyvenamojo namo statybos baigtumas sudarė 8 proc., pirties – 12 proc.“.
Įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje nustatytas faktines aplinkybes, kurias patvirtina ir surinkti įrodymai, darytina išvada, kad atsakingos institucijos, išduodamos statybą leidžiančius dokumentus V. R., vadovavosi galiojusiu Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 1608 įtvirtintu teisiniu reguliavimu, tačiau Konstituciniam Teismui 2006 m. kovo 14 d. priėmus nutarimą ir pripažinus nagrinėjamu atveju aktualų Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 1608 įtvirtintą teisinį reguliavimą prieštaravusiu Konstitucijai, šių institucijų pareigūnai nepagrįstai delsė inicijuoti V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimą. Vadinasi, nagrinėjamoje administracinėje byloje, pirmiausiai, būtina įvertinti, ar toks atsakingų institucijų neveikimas priežastiniu ryšiu yra susijęs su pareiškėjo nurodomos turtinės žalos atsiradimu. Kartu teismas pažymi, kad nustatinėjant tokio priežastinio ryšio (ne)buvimą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kad pareiškėjas V. R. Statinių statybas pradėjo 2007 m. liepos 16 d., t. y. praėjus daugiau nei metams po to, kai Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėjamu atveju aktualų 2006 m. kovo 14 d. nutarimą ir tai, kad, kaip 2013 m. birželio 28 d. nutartyje konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tuo metu pradėjęs statyti Statinius pareiškėjas V. R. negalėjo pagrįstai tikėtis juos teisėtai pastatyti ir todėl jis pats taip pat yra atsakingas už neteisėtos statybos padarinius. Direkcijos, Administracijos, pareigūnai priėmę statybą leidžiančius dokumentus (2004 m. rugsėjo 13 d. Projektavimo sąlygų sąvadą, Administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. Įsakymu išduotą 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimą), bei Utenos RAAD, surašydamas 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažymą, neinicijavo V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo. V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo savalaikiai neinicijavo ir Inspekcija bei Direkcija. Ši aplinkybė patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje. Tarp šios aplinkybės ir pareiškėjo nurodytos galimai patirtos turtinės žalos yra priežastinis ryšys.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, daro besąlygišką išvadą, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti visas deliktinės atsakomybės sąlygas prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui.
Pareiškėjas prašo priteisti turtinę žalą, kurią, jo nuomone, jis patyrė Statinių griovimo išlaidų ir nugriautų Statinių vertės pavidalu. Statinių griovimo išlaidoms pagrįsti pareiškėjas teismui pateikė: 2015 m. balandžio 24 d. kvitą Nr. 0175668 ; 2015 m. liepos 28 d. kvitą Nr. 0175671 ; 2015 m. gegužės 20 d. kvitą Nr. 0175669 ; 2015 m. birželio 30 d. kvitą Nr. 0175670; 2015 m. balandžio 24 d., 2015 m. gegužės 20 d., 2015 m. birželio 30 d. ir 2015 m. liepos 29 d. darbų perdavimo–priėmimo aktus. Pagal pateiktus dokumentus Statinių griovimo išlaidos sudaro 16 000 Eur. Vertindamas pareiškėjo pateiktus dokumentus Statinių griovimo išlaidoms pagrįsti, teismas pažymi, kad visi šie dokumentai surašyti anksčiau, nei pasirašytas 2016 m. liepos 26 d. Susitarimas, vykdant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendime įtvirtintą įpareigojimą savo lėšomis nugriauti Statinius. Kaip matyti iš 2016 m. gegužės 4 d. atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktų, Statinių griovimo išlaidos, susijusios su Gyvenamojo namo, Pirties betoninių ir gelžbetoninių pamatų išardymu, šiukšlių išvežimu ir kitais darbais. Taigi, vertinant 2016 m. gegužės 4 d. atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktų turinį, darytina išvada, kad pačių Statinių ardymo darbai jau buvo atlikti. Todėl teismas netikėti pareiškėjo teismui pateiktuose kvituose: 2015 m. balandžio 24 d. kvitas Nr. 0175668; 2015 m. liepos 28 d. kvitas Nr. 0175671; 2015 m. gegužės 20 d. kvitas Nr. 0175669; 2015 m. birželio 30 d. kvitas Nr. 0175670 ir 2015 m. balandžio 24 d., 2015 m. gegužės 20 d., 2015 m. birželio 30 d. ir 2015 m. liepos 29 d. darbų perdavimo–priėmimo aktuose esančiais įrašais neturi pagrindo. Byloje įrodymų, paneigiančių šias Statinių griovimo išlaidas, atsakovai teismui nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo Statinių griovimo išlaidos sudaro 16 000 Eur.
Nugriautų Statinių vertei pagrįsti pareiškėjas teismui pateikė 2017 m. kovo 12 d. objektines ir lokalines sąmatas. Vertindamas pareiškėjo pateiktus įrodymus nugriautų Statinių vertei pagrįsti, teismas pažymi, kad teismui pateiktos objektinė ir lokalinės sąmatos surašytos 2017 m. kovo 12 d., t. y. praėjus beveik dviem metams nuo Statinių nugriovimo, be to, jos nepasirašytos, iš jų turinio nėra aišku, kad jos yra susijusios su ginčo Statiniais. Pagal Statybos žurnale esančius įrašus nustatyta, kad statybos darbai pradėti 2007 m. liepos 16 d. ir buvo atliekami iki 2008 m. kovo 4 d. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo pateiktos 2017 m. kovo 12 d. objektinės ir lokalinės sąmatos negali būti laikomos patikimais įrodymais. Šiame kontekste paminėtina, kad 2017 m. rugsėjo 20 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjui buvo išaiškinta teisė ir sudaryta galimybė teikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius galimai patirtą žalą. Pareiškėjas teismui pateikė objektinę sąmatą ir lokalines sąmatas, kurios pasirašytos tik jas sudariusio asmens. Kaip matyti iš 2017 m. kovo 21 d. sąskaitos-faktūros, serija RC Nr. 012, ir mokėjimo nurodymo, pareiškėjas 80,00 Eur mokėjimą įvykdė pagal aukščiau paminėtą sąskaitą faktūrą už atliktus sąmatinius skaičiavimus. Šie dokumentai taip pat nepatvirtina pareiškėjo realiai patirtų išlaidų, susijusių su statybinių medžiagų įsigijimu ir statybos darbais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių išlaidų, susijusių su statybinių medžiagų įsigijimu ir jų statybos darbais, t. y. 80 154,27 Eur. Dėl to teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė šio dydžio turtinę žalą (ABTĮ 56 straipsnis).
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kylančios valstybės ir savivaldybės atsakomybės atveju valstybės ir savivaldybės atsakomybės dydis (laipsnis) gali būti mažinamas atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens veiksmus, kuriais jis galbūt padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti. Jei nukentėjusysis savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į tokių veiksmų pobūdį ir dėl to kilusias pasekmes, turi nustatyti, ar priteistinas visas žalos atlyginimas ar jis sumažintinas.
Teismas, spręsdamas valstybės ir savivaldybės deliktinės atsakomybės klausimą, atsižvelgia į asmens, pareiškusio reikalavimą atlyginti patirtą žalą, veiksmus, vadovaujasi bendraisiais teisės principais ir Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Šioje normoje yra reglamentuojami nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisiniai padariniai deliktinės civilinės atsakomybės atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad asmens kaltės buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015).
Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje konstatuota, jog „byloje nustatytos aplinkybės apie tai, kad atsakovas V. R. pradėjo statybas, nors jų pradėjimo metu teisinis reglamentavimas draudė statybas miško žemėje, atsakovui turėjo būti žinoma apie tai, kad statybų vykdymas ir statytojo teisių įgyvendinimas yra negalimas. Kartu pažymėtina tai, kad ginantis viešąjį interesą prokuroras ieškinį dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo pateikė teismui 2008-11-05, byloje esančio Nekilnojamojo turto registro 2008-10-30 išrašo duomenimis, pradėtų statyti gyvenamojo namo statybos baigtumas sudarė 8 proc., pirties – 12 proc.“. Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje nustatyta aplinkybė suponuoja išvadą, kad pareiškėjo veiksmai, galintys turėti reikšmės valstybės ir savivaldybės atsakomybės dydžiui, yra susiję su informatyvumo (žinojimo) pareigos pažeidimu. Ši aplinkybė yra neatsiejama nukentėjusio asmens geros valios, apimančios, be kita ko, sąžiningumą, apdairumą, rūpestingumą, sudėtinė dalis.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, pareiškėjas pripažįsta, kad jis vykdydamas Statinių statybas pagal 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimą, nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas. Dėl to pareiškėjas turtinės žalos dydį sumažino ir iš valdžios institucijų prašė priteisti ne 96 154,27 Eur (80 1254,27 - Statinių vertė + 16 000,00 Eur - Statinių griovimo darbai), bet 72 115 Eur, t. y. savo nepakankamą apdairumą ir nerūpestingumą įvertino 25 proc., kas pinigine išraiška sudaro 24 039 Eur. Tai, kad pareiškėjas savo nepakankamą apdairumą ir nerūpestingumą įvertino 25 proc., patvirtina ir 2016 m. liepos 26 d. Susitarimas.
Nors LVAT nėra suformavęs išsamios praktikos dėl privačių asmenų vadinamosios informuotumo pareigos, t. y. aplinkybių, kurias šis asmuo turėjo žinoti, vertinimo, paprastai pareiga išsiaiškinti visas su nuosavybės teisiniu statusu ir taikomais apribojimais susijusias aplinkybes tenka viešojo administravimo subjektams, teikiantiems administracines paslaugas (žr., pvz., 2019 m. liepos 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-453-438/2019; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-10-858/2017).
Neteisėtos statybos padarinių šalinimo bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai, tokiu atveju privataus asmens kaltės įrodymu galėtų būti, pvz., aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios atstovais ir pan. (žr., pvz., 2019 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-687/2019 ir joje nurodyta praktika; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1387-624/2019).
Byloje duomenų, jog pareiškėjas kokiais nors veiksmais prisidėjo prie valdžios institucijų neveikimo ir delsimo uždrausti neteisėtas Statinių statybas po Konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo, nėra. Pažymėta ir tai, kad pareiškėjas turėjo žinoti imperatyviuosius teisės aktų reikalavimus, susijusius su statybų miško žemėje, ribojimu, todėl turėjo elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, imtis prieinamų priemonių įsitikinti ketinamų vykdyti statybų teisėtumu, be kita ko, kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir savarankiškai įsitikinti Statinių statybos teisėtumu po Konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo. Atsakingo ir protingo statytojo elgesio reikalavimo laikymasis reiškia statytojo pareigą išsiaiškinti visas reikšmingas statybos procesui pradėti aplinkybes ir domėtis joms taikytinu teisiniu reglamentavimu.
Vertinant ginčo situaciją Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos kontekste civilinėje byloje konstatuoto pobūdžio aplinkybės nėra siejamos su nesąžiningu elgesiu pagal EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus. Konkrečiai – bendro pobūdžio pareigos žinoti imperatyvius teisės aktų reikalavimus neišpildymas pagal EŽTT praktiką nėra akivaizdus teisės aktų reikalavimų nesilaikymas. EŽTT praktikoje taip pat jau įvertinta, kad 2006 m. paskelbta Konstitucinio Teismo jurisprudencija nėra tas veiksnys, kuris turėtų priversti suinteresuotus asmenis abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais ir veiksmais. Ši jurisprudencija yra vienodai saistanti ir pačias institucijas. EŽTT praktikoje nėra taikomas reikalavimas paprastiems piliečiams būti geriau informuotiems nei kompetentingos valstybės ir savivaldybės institucijos (žr., žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. sprendimo byloje P. prieš Lietuvą, pareis?kimo Nr. 12278/03, 68 p.; 2016 m. lapkric?io 15 d. sprendimo byloje M. ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 49426/09, 60 p.; 2018 m. sausio 9 d. sprendimo T. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 25545/14, 79 p.).
Pagal Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Civilinės atsakomybės atveju laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kaltė kildinama iš aplinkybių, nustatytų prejudiciniais faktais civilinėje byloje, susijusių su pareiškėjo pareiga domėtis teisiniu reglamentavimu ir aktyviai rinkti duomenis dėl valdomos nuosavybės paskirties ir statybos joje galimybių, iš dalies prisidėjusios prie susiklosčiusios padėties. Teismas, įvertinęs EŽTT suformuluotus kriterijus, šios kaltės dydį vertina 10 proc. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas pagrindė reikalavimą tik dėl 16 000 Eur (Statinių griovimo išlaidas), daro išvadą, jog yra pagrindas iš valstybės ir savivaldybės solidariai pareiškėjo naudai priteisti 14 400 Eur turtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjui neįrodžius patirtų išlaidų, susijusių su Statinių statybinių medžiagų įsigijimu ir Statinių statybos darbais, tenkinti pareiškėjo skundą kitoje dalyje, nėra pagrindo (ABTĮ 56 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki Įstatymo įsigaliojimo), proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39-41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016).
Nagrinėjamu atveju teismas sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, todėl laiko, kad administracinėje byloje sprendimas yra priimtas iš dalies pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, proporcingą patenkintų reikalavimų dydžiui.
Nustatyta, kad pareiškėjo atstovė 2020 m. rugsėjo 21 d. pateikė prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai priteisimo, kuriame prašo priteisti 1 423,60 Eur (su PVM) už skundo parengimą, ir mokėjimo nurodymus, pagal kuriuos pareiškėjas 1 423,60 Eur sumokėjo advokatų profesinei bendrijai Černiauskas ir partneriai 523,40 Eur.
Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 5 punkte nurodyta, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus dydžio.
Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašo priteisti 931,70 Eur išlaidų, patirtų dėl susipažinimo su sprendimu ir apeliacinio skundo parengimo.
ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI2-600-426/2020 2020 m. kovo 5 d. priėmė sprendimą, kuriuo iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, Direkcijos, Inspekcijos, Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, solidariai 1 440 Eur turtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį teismas atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo, 2020 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškėjo ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, apeliacinius skundus patenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje nesprendė klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų, pareiškėjo patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Pareiškėjas tokio prašymo apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikęs. Atsižvelgdamas į tai, bei vadovaudamasis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo operatyvumo principu, teismas pasisakys ir dėl šių išlaidų pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo kovo 5 d. sprendimo pareiškėjo vardu 2020 m. balandžio 6 d. parengė advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai advokatė L. D. Pagal Rekomendacijų 8.9 papunktį rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už apeliacinio skundo parengimą dydis pareiškėjui suteiktų paslaugų momentu buvo 3 396,50 Eur (2,5 x 1358,60 Eur (2019 m. IV ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pareiškėjo prašoma priteisti už apeliacinio skundo parengimą suma – 931,70 Eur neviršija šio dydžio.
Pareiškėjas prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat nurodo kad patyrė 102,85 Eur atstovavimo išlaidų už kliento supažindinimą su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, tolimesnių veiksmų aptarimo susitikimo metu (1 val.), 205,70 Eur – už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą bylą nagrinėjant teisme 2020 m. rugsėjo 21 d. (2 val.)
Pagal Rekomendacijas už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1 (8.19 papunktis). Pagal Rekomendacijų 9 punktą, teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda.
Pagal Rekomendacijų 8.19 papunktį maksimali užmokesčio už 1 val. teisinių konsultacijų ir atstovavimą teisme suma nagrinėjamu atveju yra 110,48 Eur (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2020 m. I ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 1381,00 Eur x 0,1x0,8).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėją 2020 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdyje atstovavo advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai advokato padėjėja K. R. Teismo posėdis truko 1,31 val. (nuo 10.05 val. iki 11.36 val.). Konsultacijas susitikimo su pareiškėju metu teikė taip pat advokato padėjėja. Įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma už 3 val. advokato padėjėjos konsultacijas, pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą jame suma yra adekvati suteiktų paslaugų apimčiai ir sudėtingumui.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 84,70 Eur už prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas parengimą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo 2020 m. rugsėjo 21 d. parengė ir teismui pateikė advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai advokatė L. D.
Pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai maksimalus užmokesčio dydis yra 0,4. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas parengtas 2020 m. III ketvirtį, už šią paslaugą jos suteikimo metu maksimalus užmokesčio dydis yra 552,40 Eur (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2020 m. I ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 1381,00 Eur x 0,4). Pareiškėjo prašoma suma už prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas parengimą neviršija šios sumos ir atsižvelgiant į suteiktos paslaugos apimtį, laikytina teisinga.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti išlaidas už prašymo dėl papildomų įrodymų pateikimo parengimą ir pateikimą – 98,65 Eur.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjo atstovė advokatė L. D. pateikė teismui prašymą dėl papildomų dokumentų pateikimo, kuriuo prašė prijungti prie bylos atitinkamus dokumentus. Teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, šiuos dokumentus įvertino. Pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį maksimali užmokesčio už aptartą teisinę paslaugą suma yra 552,40 Eur (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2020 m. I ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 1381,00 Eur x 0,4). Pareiškėjo prašoma priteisti suma – 98,65 Eur, teismo vertinimu, yra neproporcinga suteiktos paslaugos apimčiai ir sudėtingumui, todėl mažintina iki 30 Eur.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgus į tai, kad yra tenkinama 23 proc. (priteista 14 400 Eur iš prašomų 62 415 Eur) pareiškėjo reikalavimo, pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinamas iš dalies, pareiškėjui lygiomis dalimis iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, Direkcijos, Inspekcijos ir Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, priteisiant 311,64 Eur (931,70 Eur+102,85 Eur+84,70 Eur+30 Eur+205,70 Eur) x 0,23). Kitoje dalyje pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. R. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. R. solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, ir Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, 14 400 Eur (keturiolika tūkstančių keturis šimtus eurų) turtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti.
Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjo V. R. naudai lygiomis dalimis iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, ir Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, 311,64 (tris šimtus vienuolika eurų ir šešiasdešimt keturis centus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Kitą prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas dalį atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.